5KG: Kas tai yra nuodėmė?
5AG: Prieš ištardama žodį “nuodėmė”, Biblija atskleidžia mums jos radimosi istoriją (Pr 3,1-13). Čia negalioja principas: pirma – teorija, paskui – praktika, atvirkščiai – iš praktikos daromos pagrindinės išvados. Kelią į šį pasaulį nuodėmei atvėrė klastingas klausimas: “Kodėl Dievas taip pasakė?” (Pr 3,1). Vadinasi, nuodėmė yra veiksmas, nukreiptas prieš Dievo valią. Geriausias veidrodis pažinti savo nuodėmingumą yra Dešimt Dievo įsakymų (Iš 20,1-17) ir Jėzaus Kalno pamokslas (Mt 5-7). Kas gyvena be Dievo žodžio, tas nežino Dievo valios, tuo būdu jau savaime ir nuolatos gyvena nuodėmingai. Pirmą kartą Biblijoje pavartotas žodis, įvardijantis nuodėmę (hebr. chattath) Pr 4,7, reiškia nukrypimą nuo tikslo. Taip pat verčiamas ir graikiškas žodis “hamartia”. Kitos žodžio “nuodėmė” reikšmės yra išklydimas, iškraipymas (hebr. avon), pyktis, blogis (hebr. raa), prievartavimas (hebr. chamas), pikti kėslai (hebr. rescha). Bet koks neteisumas jau yra nuodėmė: “Vargas tam, kuris stato sau namus neteisumu, menes neteisingumu” (Jer 22,13). Naujajame Testamente nuodėmė apibrėžiama taip: “Visa, kas daroma ne pagal įsitikinimą, yra nuodėmė” (Rom 14,23). H.Bezzel’is nuodėme vadina žmogaus atsiribojimą nuo visko. Jn 16,9 Jėzus didžiausia žmonių nuodėme įvardija ryšio su juo neturėjimą: “Dėl nuodėmės – kad netiki manimi”. Nuodėmė labiausiai trikdo Dievo ir žmogaus santykį. Kas atsivertimu ir atgaila neištiesins savo kelio (1Jn 1,9), pajus neišvengiamas paklydimo pasekmes: “Atpildas už nuodėmę – amžinoji mirtis” (Rom 6,23). Daugeliui žmonių svarbiausias dalykas – sveikata, bet jie nepaiso pačios baisiausios ligos: nuodėmė – mirtina liga.
Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9
Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė
4KG: Mane kamuoja nuolat pasikartojantys sapnai. Kaip juos vertinti?
5AG: Sapnai būna trejopi:
1. Dievo siųsti sapnai: Biblija pasakoja apie kelis sapnus, kuriuose Dievas kalbėjo su žmonėmis (pvz., Juozapu: Mt 1,19-25). Kartais sapnuojantysis pažindavo Dievą, kuris jam tiesiogiai perduodavo žinią (pvz., Saliamonas: 1Kar 3,5-15; Danielis: Dan 7), o kartais Dievas pasiųsdavo savo žinios išaiškintoją (pvz., Juozapas kalėjime išaiškino kepėjo ir vynininko sapnus: Pr 40). Dievo siunčiamus sapnus galima pažinti iš to, kad jie nei apsunkina, nei gąsdina, tai greičiau ypatinga pagalba įvairiose gyvenimo situacijose.
2. Bereikšmiai sapnai: Dauguma sapnų paviršutiniški, lakūs ir nieko nereiškiantys, kaip sakoma Jobo knygoje 20,8: “Kaip sapnas išnyks nedorėlis, ir jo neberasi, jis bus nuvytas kaip nakties regėjimas”. Nedera ieškoti simbolinės sapnų reikšmės: “Juk terafimai kalba nesąmones, žyniai regi melą, svajotojai pasakoja apgaulingas svajones ir guodžia tuščiais sapnais” (Zach 10,2). Apokrifinėje Siracido knygoje 34,1-8 randame paaiškinimą, kuris gali mums padėti:
“Tuščios ir apgaulingos neprotingo žmogaus viltys, sapnai duoda sparnus kvailiams. Kaip žmogus, kuris gaudo šešėlį ar vejasi vėją, taip elgiasi, kas tiki sapnais. Kas sapnuose matoma, yra tik atspindys – panašumas veido, žiūrinčio į patį save… Būrimai, ženklų aiškinimai ir sapnai yra niekai; ko tu jau tikiesi, tai pavaizduoja protas. Nebent tai būtų ypatingas regėjimas, Aukščiausiojo siųstas, kitaip neimk jų į širdį. Juk sapnai suklaidino daugelį, ir žmonės, sudėję į juos savo viltį, įkliuvo į bėdą”.
3. Sapnai, kaip neišdilę įspūdžiai: Sąmoningai valiai ir protui nepavaldžioje pasąmonėje gali rastis vaizdinių, kurių priežastis – aiškiai atpažįstama gyvenimo situacija: nenugalėta baimė, nepripažinta kaltė, vis dar skaudūs išgyvenimai (karo įspūdžiai, egzaminų baimė, santuokos krizės). Štai tokio pobūdžio sapnai kamuoja klausimo pateikėją. Jų atsikratyti padėtų jautri sielovada. Kadangi dažniausiai tokie sapnai susiję su kaltės problemomis, geriausia išeitis – gauti atleidimą.
Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9
Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė
3KG: Kaip tikėjimas gali reikštis mano kasdieniniame gyvenime?
3AG: Kas nuoširdžiai įtiki Jėzų Kristų, to gyvenimas ryškiai pasikeičia. Naująjį gyvenimo kelią žymi trys ženklai:
1. Atsikratoma nuodėmės. Kai atgailaudami gauname visų kalčių atleidimą, pradedame naują gyvenimą, kuriame nuodėmei vietos nebėra. Nors mes, atgimę krikščionys, nesame be nuodėmės, tačiau tai, kas anksčiau vykdavo nuolat, tarsi pagal traukinių eismo grafiką, dabar ištinka, kaip avarija geležinkelyje. Juk Dievo įsakymų tikslas – ne drausti, bet padėti mums sėkmingai gyventi. Laikydamiesi jo įsakymų mes ryžtingai pertvarkome savo gyvenimą. Ši nauja orientacija parodo Dievui, kad jį mylime (1Jn 5,3), o aplinkiniams žmonėms mes tampame “Kristaus laišku” (2Kor 3,3), kurį kiekvienas gali skaityti.
2. Kasdienis gyvenimas tikėjime. Kas tiki Kristų ir nuolat bendrauja su Biblija, randa joje gausybę naudingų pamokymų visais šio gyvenimo atvejais; kai kurie jų išvardijami žemiau. Kadangi šiame skirsnyje kalbama beveik vien apie žemiškuosius tikėjimo aspektus, gausiai cituojamos Senojo Testamento Patarlių ir Koheleto (Pamokslininko, arba Ekleziasto) knygos. Jose mokoma, kaip ugdyti savo asmenybę (a) ir kaip elgtis su kitais žmonėmis (b):
a) Sau pačiam:
- kūnas (Rom 13,4; 1Kor 3,17; 1Kor 6,19);
- valgymas ir gėrimas (Pat 23,20);
- mityba iki nuopuolio (Pr 1,29);
- mityba po tvano (Pr 9,3-4; 1Kor 8,8; Kol 2,16; 1Tim 4,3-5);
- miegas (Ps 4,9; Pat 6,6-11; Pat 20,13; Koh 5,11);
- būtinas darbas (Iš 20,9-11; Iš 23,12; Pat 6,6-11; Pat 14,23; Pat 18,9; Pat 21,25; Koh 3,13; Koh 10,18; 2Tes 3,10);
- darbas kaip gyvenimo principas (Koh 2,3-11);
- užmokestis darbuotojams (Iz 65,23; Jer 22,13; Lk 10,7);
- laisvalaikis (Pat 12,11b);
- pinigų ir gėrybių įgijimas (Koh 4,6; 1Tim 6,6-8; Žyd 13,5);
- žemiškieji siekiai, šio gyvenimo turinys (Koh 2,2-11);
- nuosavybė (Mt 6,19; Pat 10,22);
- turtas (Pat 11,28; Pat 13,7; Pat 14,24; Koh 5,18);
- namo statyba (Ps 127,1; Jer 22,13);
- sportas (1Kor 9,24-25; 1Tim 4,8);
- rūpesčiai (Ps 55,23; Pat 12,25; Fil 4,6; 2Tim 2,4; 1Pt 5,7);
- seksas santuokoje (Pat 5,18-19; Koh 9,9; 1Kor 7,3-6);
- nesantuokinis seksas (Pat 5,20-23; Pat 6,24-32; Jer 5,8-9; Žyd 13,4b);
- nuodėmė (Pr 4,7; Ps 65,4; Rd 3,39; Jn 20,23; 1Jn 1,9; 1Jn 5,17; Žyd 12,1);
- alkoholis (Ps 104,15; Pat 23,30-35; Pat 20,1; Ef 5,18; 1Tim 5,23);
- kalbėsena (Ps 119,172; Pat 12,14.22; Pat 14,3.5; Pat 18,20-21; Pat 25,11; Ef 5,19; Kol 4,6; Jok 1,19; Žyd 13,16);
- pagundos (1Pt 1,6-7; Jok 1,2.12);
- sąžinės graužatis (1Jn 3,20);
- pyktis (Ef 4,26);
- laikas (Lk 19,13b; 1Kor 7,29; Ef 5,16);
- dvasinės nuostatos (Fil 2,5);
- sapnai (Koh 5,6);
- džiaugsmas, linksmybė (Ps 118,24; Pat 15,13; Pat 17,22; Fil 4,4; 1Tes 5,16);
-geradarystė sau pačiam (Mt 22,39);
- tikslus matas (Pat 11,1.24; Pat 20,10);
- sava filosofija arba religija (Pat 14,12);
- jaunystė (Ps 119,9; Koh 11,9; Koh 12,1);
- senatvė (Ps 71,9);
- mirtis (Job 14,5; Ps 88,4; Koh 8,8).
Kaip elgtis tam tikrais gyvenimo atvejais:
- liga (Koh 7,17; Jok 5,14-16);
- skurdas (Ps 46,2; Ps 50,15; Ps 77,3; Ps 73,21-28; Ps 107,6-8; Fil 4,19);
- depresijos (Ps 42,6; Ps 119,25);
- žmonių baimė (Ps 56,12; Ps 118,6+8; Pat 29,25);
- nelaimė (Iz 45,7; Rd 3,31-37; Am 3,6);
- kasdieniai darbai (Koh 9,10; Kol 3,17);
- dosnumas (Pat 11,24-25; Koh 11,1; Mal 3,10; 2Kor 9,6-7);
- laidavimas (Pat 6,1-3; Pat 11,15; Pat 17,18);
- užstato paėmimas (Iš 22,25-26);
- kelrodžio ieškojimas (Ps 37,5; Ps 86,11; Ps 119,105);
- partnerio ieškojimas (Jl 3,1; Am 3,3; 2Kor 6,14);
- kentėjimas dėl teisybės (1 Pt3,14);
- klaidingi mokymai (Kol 2,8; 2Pt 3,17; 1Jn 4,6);
- ketinimai (Koh 9,10; Fil 4,13; Kol 3,23);
b) Kaip elgtis su kitais žmonėmis:
- sutuoktiniai (Ef 5,22-28; 1Pt 3,1-7; Žyd 13,4);
- vaikai (Įst 6,7; Pat 13,1; Ef 6,4; Kol 3,21; 1Tim 3,12);
- tėvai (Iš 20,12; Pat 6,20; Pat 30,17; Ef 6,1-3);
- draugai (Mch 7,5);
- dievobaiminga ir dora žmona (Pat 12,4a; Pat 31,10-31);
- vaidinga ir patvirkusi žmona (Pat 11,22; Pat 12,4b; Pat 21,19);
- priešai (Pat 25,21-22; Mt 5,22.44; Rom 12,14);
- blogi žmonės (Pat 1,10; Pat 24,1-2; 1Pt 3,9);
- kvailiai, neišmanėliai (Pat 9,8; Pat 23,9);
- tikintieji (Rom 12,10; Gal 6,2.10b; Ef 4,32; Fil 2,4; 1Pt 3,8-9);
- tolimi tikėjimui žmonės (Mt 10,32-33; Apd 1,8; Kol 4,5; 1Pt 2,12.15);
- patarėjai (Pat 15,22);
- aplinkiniai (Mt 22,39; Gal 6,10a; 1Jn 4,17-18);
- tikėjimo mokytojai (Žyd 13,7);
- ligoniai (Mt 25,36; Jok 5,14-16);
- gydytojas ir vaistai (Mt 9,12; 1Tim 5,23);
- ateiviai ir svečiai (Mt 25,35; Rom 12,13; Žyd 13,2);
- vargšai (Pat 3,27; Pat 19,17; Mt 25,34-40);
- klystantys (Jok 5,19);
- klaidintojai, netikri mokytojai (1Jn 4,1-3; Jud 23);
- abejojantys (Jud 22-23);
- našlės (1Tim 5,3; Jok 1,27);
- linksmi ar liūdintys (Pat 17,22; Rom 12,15);
- senukai (Kun 19,32; Pat 23,22; 1Tim 5,1);
- mirusieji (Koh 9,5-6);
c) Koks turi būti požiūris:
- į bendruomenę (Apd 2,42; Žyd 10,25);
- į kūriniją (Pr 1,28);
- į valstybę (Mt 22,21; Rom 13,1-7; 1Pt 2,13);
- į Izraelį (Zch 2,12);
3. Pasaulyje, bet ne pasaulio. Tikinčiojo Kristų gyvenseną Viešpats Jėzus apibūdino trumpu sakiniu: “Kadangi jūs – ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia” (Jn 15,19). Nors tas, kas tiki Jėzų, gyvena šiame pasaulyje, kaip ir visi kiti, tačiau 2-me punkte išvardintųjų dalykų dėka jo gyvenimas įgauna amžinybės dimensiją, kurią atspindi jo ryšys su Dievu Tėvu ir Sūnumi bei jo dvasinė laikysena.
a) Kaip elgtis Dievo ir Jėzaus Kristaus atžvilgiu:
- Dievą mylėti (Įst 6,5; Ps 31,24; Mt 22,37);
- jį pažinti (Ps 46,11);
- jį tikėti (Žyd 11,6);
- apie jį galvoti (Pat 3,5-6; Koh 12,1);
- laikytis jo įsakymų (Koh 12,13; Mch 6,8);
- jam dėkoti (Ps 107,8; Ef 5,20; Kol 4,2);
- jį šlovinti (Ps 103,1-2; Ef 5,19b);
- jam giedoti (Ps 68,5; Ps 96,1);
- jo šauktis varge (Ps 50,15);
- jį garbinti (Mt 4,10b);
- prie jo artintis (Jok 4,8).
- Viešpatį Jėzų mylėti (Jn 21,16; 2Kor 5,6; 2Tim 4,8);
- jo šauktis (Apd 7,58; Rom 10,13);
- jį šlovinti (Apr 5,12);
- jį priimti (Jn 1,12);
- jį tikėti (Mk 16,16; Jn 11,25-26; Apd 16,31; 1Jn 3,23);
- jį labiau pažinti (Ef 4,13);
- jo klausyti (2Kor 10,5; 1Pt 1,22);
- juo sekti (Lk 14,27; Lk 14,33);
- jam tarnauti (Ef 6,7);
- būti su juo bendrystėje (Jn 15,2; 1Kor 1,9; 1Kor 11,23-29; 1Jn 1,3);
- pasilikti jame (Jn 15,4);
- jam ir jo vardu melstis (Jn 14,13-14; Apd 7,58; Ef 5,20).
b) Dvasinė veikla ir elgsena:
- teikti didžiausią pirmenybę Dievo Karalystei (Mt 6,33; Kol 3,2);
- darbuotis dėl vaisiaus (Ps 126,5-6; Lk 19,13);
- duoti dvasios vaisių (Gal 5,22; Ef 5,9);
- krauti lobius danguje (Mt 6,20);
- skleisti Dievo žodį (2Kor 5,20; 1Tes 1,8);
- daryti, kas Dievui patinka (Ef 5,10; 1Tes 2,4);
- skelbti Evangeliją (Mt 28,19-20; Fil 1,27; 1Tim 6,12);
- bendrauti su tikinčiaisiais (Mt 18,20; Apd 2,42);
- dievobaimingai gyventi (1Tes 4,3; 2Tes 2,13; Žyd 12,14);
- nuolat skaityti Bibliją (Joz 1,8; Ps 119,162; Kol 3,16);
- turėti dvasinių tikslų (Ps 39,5; Fil 3,14).
Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9
Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė
Pamokslas – Antraeiliai dalykai teneužgožia svarbiausių! (2008-09-21)
Įžanga:
Neseniai skaičiau internete straipsnį apie rankų plovimą. Jame buvo parašyta, kad, jei mes visi rūpestingiau plautume prieš kiekvieną valgį, po tualeto, arba gyvūno palietimo savo rankas (ir šiaip daugiau dėmesio kreiptume į higieną), daug ligų momentaliai dingtų. Žodžiu: Plaudami rankas mes pasipriešiname ligoms!
Žydams rankų plovimas irgi buvo labai svarbus dalykas! Tai buvo komplikuotas plovimo ritualas. Jiems reikėjo prieš valgį du kartus plauti rankas iki rankos sąnario. Labai aiškiai buvo pasakyta, kiek vandens minimaliai reikėjo; kokie indai tinkami rankų plovimui ir netgi kad tas, kuris įpilo vandens į indus turėtų būti švarus. Ypač fariziejai ir Rašto aiškintojai labai rūpestingai laikėsi tų nurodymų. Jie tai darė nė dėl higienos, o dėl religinių priežasčių.
Mūsų šiandieninėje istorijoje taip pat kalbama apie rankų plovimą. Perskaitykime tą istoriją iš Morkaus evangelijos.
Lk 7,1-5 1 Pas Jėzų susirenka fariziejų ir keli Rašto aiškintojai, atvykę iš Jeruzalės. 2 Jie pamato kai kuriuos jo mokinius, valgančius suterštomis (tai yra nemazgotomis) rankomis. 3 Mat fariziejai ir visi žydai pagal prosenių paprotį valgo tik rūpestingai nusiplovę rankas. 4 Taip pat sugrįžę iš turgaus jie nevalgo neapsiplovę. Be to, yra dar daug nuostatų, kurių jie laikosi, sekdami papročiu, pavyzdžiui, taurių, puodelių bei varinių indų plovimo. 5 Taigi fariziejai ir Rašto aiškintojai jį klausia: „Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių papročio ir valgo suterštomis rankomis?“
Žodis „nešvarus“
Fariziejai atidžiai stebėjo, kas yra „švaru“, o kas „nešvaru“. Tai buvo žodis, kurį jie dažnai vartodavo. Remdamiesi griežtomis religinėmis nuostatomis, jie tvirtindavo, kad kas yra „nešvaru“ taip pat yra ir „nešventa“ bei „netinkama“ Dievui. Taigi žodis „nešvarus“ nereiškė vien išorinio nešvarumo, bet tai buvo (religine prasme) atmestina, netinkama Dievui.
Pavyzdžiui, nešvariais tapdavo tie žmonės, kurie paliesdavo nudvėsusį gyvulį arba raupsus. Viskas suteršdavo, kas turėjo ryšį su mirtimi arba kita religija, tas trukdydavo patekti į Dievo artumą. Nes būtent tai buvo kiekvieno žydo aukščiausias troškimas: Būti švariu ir pamaldžiu! Ir taip nešvarumas įgavo beveik tą patį statusą kaip nuodėmė!
Nešvarumas persiduoda per palietimą. Todėl reikėjo vengti visko, kas buvo nešvaru! Todėl jie griežtai laikydavosi švaros taisyklių. Būtent sugrįžę iš turgaus jie nevalgydavo nenusiplovę rankų. Nes galėjo būti, kad jie netyčia palietė pagonį arba kitą žmogų, kuris buvo nešvarus.
(Gal tas nešvarus žmogus tuo metu nežinojo, kad buvo nešvarus. – Kaip gi gali būti tikras, kad pats švarus? Tik jeigu kiekvieną kartą nusiplaučiau rankas!)
Daugelį plovimosi ir kitų nuostatų fariziejai patys išgalvojo ir jų laikydavosi kaip įstatymo. Tų reikalavimų būdavo labai, daug ir taip jie iki smulkmenų kontroliuodavo visą žmogaus gyvenimą. O fariziejų nuostatų žydams reikėjo taip pat laikytis kaip ir Dievo įsakymų. Jie liepdavo laikytis: Toros (penkiaknygės, kurią parašė Mozė) IR protėvių papročių. Taigi tų reikalavimų nesilaikymas buvo rimtas nusikaltimas ir net nuodėmė. O elgimasis pagal juos buvo vertinamas kaip dorumas ir klusnumas Dievui.
1. Dievo žodis aukščiau žmonių papročių! (Mk 7,6-13)
Dabar galime įsivaizduoti, kodėl fariziejams visai nepatiko, kad Jėzus ir jo mokinai nesilaikė protėvių papročio (prieš valgį nusiplauti rankas). Jų akyse jie nusidėjo.
O kaip Jėzus reagavo į jų klausimą?
Mk 7,6-8 6 Jis atsako jiems: „Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta: Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. 7 Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų. 8 Apleidę Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių papročių.“
Griežti žodžiai! Jėzus juos išvadino „veidmainiais“! Kodėl? Būtent fariziejai ir Rašto aiškintojai norėjo kuo geriau laikytis Dievo Žodžio. – Jie taip stengėsi gyventi pagal visas taisykles, kad net nebematydavo esmės – to, kas buvo svarbiausia.
Ką jie darė? Jie sudarė taisyklių sąrašą, kurios turėjo apsaugoti nuo nešvarumo. Nes aukščiausias reikalavimas buvo „būti nesusitepusiam Dievo akivaizdoje“, ir tai buvo sąlyga tarnauti Dievui ir eiti į Jo artumą. – Taigi, reikia plauti rankas. Stop!
Kur tai parašyta? Aš visą penkiaknygę atidžiai perverčiau ir neradau tos vietos, kur parašyta, kad reikia plauti rankas prieš valgį! Tai parašyta tik kunigams, kurie aukojo Dievui, ir tiems, kurie po to tą pašventintą auką valgė, bet ne visiems! –
Bet fariziejai aiškino taip: Kadangi kiekvienas namuose prieš valgį turėjo prašyti Dievo palaimos, jis atlikdavo pamaldų apeigą ir tada ir tiems valgantiems taip pat reikėjo plauti rankas. Ir kadangi vanduo, kuris nuplauna rankas pats susiteršia, reikia perplauti antrą kartą su švariu vandeniu. Ir kadangi indas, kuriame buvo vanduo rankų plovimui galėtų būti irgi nešvarus. Tą indą prieš tai irgi būtinai reikėdavo išplauti.
Matote kokią procedūrą jie sukūrė, kad tik nenusidėtų? Ir tai yra tik vienas pavyzdys. Jų buvo labai daug.
Jėzus teisingai pasakė:
Mt 23,4 Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti.
Bet tuos papročius įvedė garsiausi, geriausi ir galbūt išmintingiausi Rašto aiškintojai, kurie buvo labai gerbiami! – Tai tiesa. Aiškinimai ir komentarai labai naudingi, bet jie vis dėlto tėra žmonių žodžiai ir gali būti klaidingi ar tik antraeiliai dalykai.
Fariziejai taip pasinėrė į tuos nurodymus, kad nebeatskyrė, kur Dievo žodis ir kur žmonių žodžiai. – Besistengiant išlikti švariems jie pamiršo, kad „švarūs“ jie visų pirma turėtų būti siela, dvasia ir doru gyvenimu.
Pavyzdys: Vairavimo mokykla
Aš puikiai prisimenu, kai mokiausi vairavimo egzaminui. Turėjau didelę krūvą lapų ir galvą pilną ženklų ir taisyklų – ir teorinę dalį išlaikiau. Ir tada man reikėjo išsilaikyti važiavimą. Kai važiavau galvojau apie visas taisykles, kurios galiotų, jei šviesoforas neveiktų. Ir tada pamačiau ženklą „Stop“. Būtų didelė klaida pravažiuoti nesustojus ties tuo ženklu. Taigi, sustojau. – Mokytojas pažiūrėjo į mane ir pasakė: „Būtų viskas gerai, jeigu šviesoforas neveiktų. Bet jis veikia ir tau žalia šviesa. Atsipalaiduok ir važiuok toliau!“
Gal ir fariziejai buvo panašioje situacijoje ir jiems reikėjo, kad kažkas jiems sakytų: Atsipalaiduokite! Stenkitės pirmiausiai laikytis Dievo įsakymų ir pirmiausiai žiūrėkite į savo vidų ir tik tada žiūrėkite į kitus!
Pavyzdys: mano sena bažnyčia
Aš užaugau rusų-vokiečių konservatyvioje bažnyčioje. Pagrindinis sakinys ten buvo: Išorė atspindi vidų! – Iš principo tai tiesa.
Bet kadangi buvo aiškiai nurodyta, kaip turėjo atrodyti išorė, buvo lengva įvertinti, ar tas žmogus geras krikščionis, ar ne. Jei jis su kostiumu ir kaklaraiščiu ateidavo ir sėdėdavo pirmoje eilėje vyrų pusėje, tada jis buvo geras krikščionis. O jei moteris ateidavo su kelnėmis arba papuošalais, jeigu dažydavo savo plaukus, juos apsikirpdavo per trumpai arba ateidavo be skarelės, tada buvo visiems aišku, už ją reikia melstis. Ji bedievė.
Tai fariziejiškumas. Išorė buvo svarbesnė negu tas, kas viduje. (Tarp kitko, aš žinau, kad ta bažnyčia stipriai keičiasi ir šiandien jau ji yra pasikeitusi.)
Kiekvienai bažnyčiai gresia pavojus pasakyti: Biblija I R
- tradicija, mormono knyga, pranašų įsakymai, sakramentai, atitinkama apranga, ypatingi dvasiniai patyrimai (galbūt būtinybė turėti kalbos dovaną), dešimtinė ir taip toliau.
Bet juk mūsų, kaip bendruomenės, pareiga nenureikšminti Dievo žodžio kitiems dalykams suteikiant tokią pat ar net didesnę vertę.
Fariziejams ir Rašto aiškintojams protėvių papročiai būdavo tokie svarbūs, kad jie netgi nuvertindavo kai kuriuos Dievo įsakymus. Nors, žinoma, viskas atrodydavo labai dvasiškai ir gerai.
Bet Jėzus tuos žmones išvadino veidmainiais! Tai jis įrodė per vieną pavyzdį:
Mk 7,9-13 9 Ir jis pridūrė: „Puikiai jūs apeinate Dievo įsakymą, norėdami išsaugoti savo papročius! 10 Antai Mozė yra pasakęs: ‘Gerbk savo tėvą ir motiną’, ir: ‘Kas keiktų tėvą ar motiną, mirte tenumiršta.’ 11 O štai jūs sakote: ‘Jei žmogus pasako savo tėvui ar motinai: Tebūnie korbanas (tai yra: auka Dievui) , kuo turėčiau tave sušelpti’, 12 tuomet jūs nebeleidžiate jam padėti tėvui ar motinai, 13 niekais paversdami Dievo žodį dėl savojo papročio, kurį esate perėmę. Ir daug panašių dalykų jūs darote.“
Fariziejai priekaištavo Jėzui, kad jis nesilaiko protėvių papročių (nenuplovė rankų), o Jėzus jiems priekaištavo, kad jie nesilaiko Dievo įstatymo, nes Dievas pasakė: Gerbk savo tėvus! Ir viskas! – O Fariziejai pasakė: Dar ne viskas! Galima dar ir taip va padaryti.
Kadangi mūsų pareiga Dievui yra aukštesnė negu žmogui (tėvams) vaikas gali tuos pinigus, kuriuos jis turėdavo skirti tėvų priežiūrai pašvęsti Viešpačiui su priesaika ir tokiu būdu išsilaisvinti iš pareigos finansiškai juos paremti (bet turtus galima toliau turėti). Jis gali tada tėvams tiesiog pasakyti: „Labai atsiprašau. Ką turiu, pašventintas Viešpačiui. Apgailestauju, bet nieko negali jums duoti.“
Tai skamba labai dvasiškai ir logiškai, bet šitas įstatymas buvo sukurtas tik tam, kad nereikėtų finansiškai paremti tėvų (nors Dievas pasakė, kad vaikas turi slaugyti tėvus). Blogybė, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo ypač dvasiškai! Tai veidmainystė!
Panašiai gali nutikti ir mums. Gal mes galvojame ir sakome: „Mano primaniausia pareiga Dievui yra rūpintis savo šeima! Į jai reikia investuoti visą savo laiką ir jėgas. Ir kai turėsiu laiko ir pinigų, tada galvosiu ir apie bažnyčią. Bet tai nebūtų teisinga Dievo atžvilgiu. Galbūt skamba labai atsakingai, bet ne visiškai pagal Dievo valią. Tai vienas kraštutinumas.
Taip pat galėtume ir atvirkščiai pasakyti. Jei žmogus save aukotų vien Dievo reikalams ir visiems padėtų, bet už tai nebeturėtų laiko ir jėgų rūpintis savo artimaisiais ir būti kartu su šeima, – tai irgi būtų kraštutinumas, neatitinkantis Dievo valios.
Būtent tai yra mūsų kasdienybės iššūkis: Rasti pusiausvyrą! Ne vien tik bendruomenei, ne vien tik šeimai tarnauti, bet apsvarstyti su Dievu, kada ir kaip reikia elgtis.
Jėzus yra gerai pasakęs:
Mt 23,23b Reikia tai daryti ir ano neapleisti!
Tarp kitko: Šis tekstas labai aiškiai kalba apie vaikų pareigą: gerbti savo tėvus! O tai liečia ir mūsų finansus! Pirmą kartą apie tai pagalvojau, ruošdamas šį pamokslą. Jėzus čia sako, kad vaikų pareiga yra paremti savo tėvus finansiškai, jei jiems prireiktų finansinės pagalbos. Tai yra mūsų užduotis.
Labai gerai, kai valstybė juos paremia ir jiems padeda, – bet tai yra mūsų atsakomybė.
2. Bloga širdis iš tikrųjų suteršia žmogų! (Mk 7,14-23)
Iki šios vietos Jėzus kalbėjo su fariziejais, kad laikytis Dievo Žodžio, o ne papročių yra svarbiausias dalykas. Toliau jis taip kalbėjo susirinkusiai miniai:
Mk 7,14-23 14 Ir vėl sušaukęs minią, Jėzus kalbėjo: „Paklausykite manęs visi ir supraskite: 15 nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina.“17 Kai sugrįžo nuo minios į namus, jo mokiniai ėmė klausinėti apie palyginimą. 18 Jis sako: „Nejaugi ir jūs esate be nuovokos? Argi neaišku jums, kad visa, kas ateina į žmogų iš lauko, negali jo suteršti, 19 nes nepatenka į jo širdį, bet į vidurius ir išeina laukan?“ (Taip jis paskelbia visus valgius esant švarius.) 20 Jis dar pasakė: „Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. 21 Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, ištvirkavimai, vagystės, žmogžudystės, 22 svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. 23 Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų.“
Žydams tai buvo visiška naujiena. Netgi Jėzaus mokiniai jo nesuprato. Jie galvojo, kad Jėzus kalbėjo palyginimu, kurį reikėjo išaiškinti. Bet tai nebuvo palyginimas.
Jie manė, kad žmogus susiteršti gali tik iš išorės, nuo ko apsisaugoti galima tik su plovimais. Bet Jėzus čia dėsto, kad išoriniai dalykai nesuteršia vidinio žmogaus. O tik nuodėmė mūsų širdyse. O jos nenuvalys nei švarus maistas, nei griežti higienos reikalavimai.
Tik dėl purvinos nuodėmingos širdies mes tampame nešvariais prieš Dievą.
Ne tai, kas įeina į mūsų burną, suteršia mus, bet visi nešvarumai, kurie eina iš mūsų širdies.
Mk 7,21-23 21 Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, ištvirkavimai, vagystės, žmogžudystės, 22 svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. 23 Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų.“
Išeitis
Ne išorė, bet vidus suteršia žmogų. Jėzus nukreipė fariziejų dėmesį nuo ritualų į žmogus vidų. Ir tuo metu jiems aiškiai parodė, kad žmogaus širdis nėra gera, jai reikia išgelbėjimo.
Žmogus negali išgelbėti savęs. Jam nepadės papročių laikymasis, jam nepadės krikščioniška tradicija. Žmonės gali ir pastoviai eiti į pamaldas, melstis Dievui, aukoti pinigus, skaityti Bibliją, švęsti Kalėdas, dalyvauti Viešpaties vakarienėje ir netgi evangelizuoti. Tie visi dalykai yra geri, bet jie nepakeičia žmogaus širdies. Darbai mūsų neišgano! Vien tik Jėzaus Kristaus auka už mūsų nuodėmes, už mūsų širdžių nešvarumą!
Tik Jėzus Kristus gali dovanoti naują širdį. Tik jis keičia mūsų požiūrį ir kreipia mūsų žvilgsnį nuo antraeilių dalykų į esminius – svarbiausius dalykus.
Priimk jį į savo širdį ir tu pamatysi, kad pradėsi kitaip galvoti ir mąstyti.
Jei esi jau atgimęs krikščionis, tada laidžiame Jėzui iš naujo aštrinti savo mąstyseną ir su jo pagalba nugalėti nuodėmę!
Jis skatina per Šventąją Dvasią nenusidėti, o nusidėjus apsivalyti ir gyventi su švaria širdimi!
Pamokslininkas: Edis
2KG: Kokia gyvenimo prasmė?
2AG: Mes, žmonės, esame vienintelės žemės būtybės, klausiančios apie prasmę. Mus jaudina trys pagrindiniai klausimai: Iš kur aš atsiradau? Kam aš gyvenu? Kur aš nueisiu? Daugelis apie tai mąstė. Filosofas Hans’as Lenk’as iš Karlsruhės pabrėždamas, kad iš jo mokslo sferos nėra ko tikėtis atsakymo, rašo: “Filosofija retai tepasiūlo talpius galutinius sprendimus; tai ne duomenų ir rezultatų, bet problemų mokslas. Vadinasi, filosofijai daug svarbiau atverti naują problemų perspektyvą, nei surasti dalinį tradicinio, iš kartos į kartą perduodamo, klausimo sprendimą.” Pasak Herman’o Hesse’s “Gyvenimas beprasmis, žiaurus, kvailas ir vis dėlto puikus – jis nesišaipo iš žmogaus, bet žmogus jam rūpi nekiek daugiau už slieką”. Prancūzų rašytoja egzistencialistė ir ateistė Simone de Beauvoir klaidžioja beprasmybėje: “Kokią prasmę turi gyvenimas, jei jis radikaliai sunaikinamas, paverčiamas nieku? Kam gi jis buvo? Galiausiai viskas beprasmiška: gyvenimo grožis, žmonių poelgiai, viskas. Gyvenimas absurdiškas”. Į klausimą, kokia gyvenimo prasmė, mums negali atsakyti ir tokie mokslai, kaip psichologija, biologija, medicina, nes klausimai apie prasmę neįeina į jų kompetencijos sritį.
Štai kaip kai kurie žmonės mato savo gyvenimo prasmę:
- nori daryti gera. Daugelis puoselėja šią humanistinę idėją, kuri būdinga ne tik krikščionybei. Nors krikščionims ir liepta daryti gera (Gal 6,10; 2Tes 3,13), tačiau kas daro gerus darbus, savaime dar nepasidaro krikščioniu.
- tampa įžymybėmis. Sportininkai siekia čempionų titulų ir aukso medalių. Menininkai ieško pripažinimo šio pasaulio scenose.
- nori išlikti nemarūs. Vieni tikisi toliau gyventi savo vaikuose ar visuomenėje (pvz., jei jų vardu pavadinami fondai). Kiti trokšta įsiamžinti savo eilėraščiais, memuarais ar dienoraščiais.
Niekada nepamirškime: Visa žemiškoji šlovė – tik laikina. Po mirties mums nieko iš jos nebeliks, nes ten, kur nueisime, “niekad daugiau jie nebeturės dalies tame, kas vyksta po saule” (Koh 9,6).
Kadangi mūsų gyvenimas – Dievo kūrinys, jis tik tuomet gali būti prasmingas, jei yra su šiuo Dievu gyvenamas ir Dievo vedamas. Žmogaus širdis – net jeigu jai būtų skirta viso pasaulio laimė – neradusi Dievo, bus nerami, tuščia ir lūkesinga. Todėl į klausimą, kas suteikia mūsų būčiai prasmę, irgi atsako Dievas. Atsakymas susideda iš trijų punktų:
1. Dievas skyrė mūsų gyvenimui tikslą – kad mes įtikėtume. Be išganingo tikėjimo Viešpačiu Jėzumi Kristumi, mes pražūsime. Neveltui Paulius Filipų kalėjimo viršininkui sakė: “Tikėk Viešpatį Jėzų, tai būsi išgelbėtas tu ir tavo namai” (Apd 16,31). Tai reiškia Dievo norą, “kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą” (1Tim 2,4). Kadangi išganymas yra pats svarbiausias dalykas žmogaus gyvenime, Jėzus ir paralyžiuotajam pirmiausiai taria: “Tavo nuodėmės atleistos” (Mt 9,2). Sielos gelbėjimas Dievo požiūriu yra daug svarbesnis už kūno gydymą.
2. Kadangi esame išgelbėti, turime tarnauti Dievui: “Linksmi tarnaukite Viešpačiui!” (Ps 100,2). Mes, Jėzaus sekėjai, privalome gyventi taip, kad ir kitus darytume jo mokiniais (Mt 28,19).
3. “Mylėk savo artimą kaip save patį” (Mt 22,39). Šiuo įsakymu Dievas mus įpareigoja mylėti ne tik gyvenančius toli, Pietų Afrikoje ar Čilėje, bet pirmiausia tuos žmones, kurie mums tiesiogiai patikėti: savo sutuoktinius, savo vaikus, savo tėvus, savo kaimynus, bendradarbius. Biblija numano, kad save pačius mes mylime, tačiau turime apgaubti meile ir savo artimuosius.
Tai, ką mes kaip tikintieji nuveikėme ką tik aptartaisiais dviem aspektais, Biblija įvardija mūsų gyvenimo vaisiumi. Atvirkščiai negu visos netvarios sėkmės, šis vaisius išlieka (Jn 15,16). Dievas ieško jo mūsų gyvenimo pabaigoje ir klausia mūsų, kaip panaudojame mums patikėtas vertybes (gyvenimą, laiką, pinigus, gabumus) (Lk 19,11-27). Ir tuomet amžinybės prasmę įgauna net ir taurė šalto vandens, kurią buvome padavę Jėzaus vardu (Mt 10,42).
Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9
Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė
Sekmadienio pamokslas – melas, tai kad nuodėmė neturi pasekmių (2010 07 11)
This text will be replaced by the flash music player.
Pamokslininkas: Edis
1KG: Kodėl mes gyvename žemėje?
1AG: Gyvename ne todėl, kad esame evoliucijos proceso padariniai, o todėl, kad tokia buvo Dievo valia – sukurti žmones. Kalbėdama apie žmogaus sukūrimą Biblija niekada nenurodo tokių priežasčių: girdi, Dievas buvęs vienišas; kūryba Dievui teikusi džiaugsmą; Dievas norėjęs turėti pašnekovą, arba: Dievas norėjo sukurti būtybę, kad ją mylėtų. Pradžios knygoje 1,26-27 apsakomas Dievo noras sukurti žmogų ir jo įvykdymas: “Ir Dievas tarė: Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą. …Ir Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą; pagal savo paveikslą sukūrė jį, kaip vyrą ir moterį sukūrė juos”. Tai reiškia: mūsų norėjo, mes – lauktos būtybės. Vadinasi, mes nesame nei “kosminiai dykūnai” (F.Nietzsche) nei “Visatos pakraščio čigonai” (Ž.Monod), nei kokie nors iškilėliai iš gyvūnų pasaulio. Mes esame tiesioginis Dievo kūrybinio akto rezultatas. Toliau Biblija rašo, kad Dievas mus pamilo: “Amžina meile aš pamilau tave, todėl nesiliauju tau reikštis ištikima meile” (Jer 31,3). Arba: “Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jn 3,16). Ši eilutė mums liudija, kad esame skirti amžinajam gyvenimui.