Vyresnysis: © Eduardas Gossas. Visos teisės saugomos.

Jobo knygos 40 skyriuje šie ropliai ne tik paminėti. Čia net aprašytos jų kūno sudėjimo detalės (eil. 15-18.23):

“Pagalvok apie begemotą, kurį padariau kaip ir tave, jis ėda žolę kaip jautis. Štai jo jėga šlaunyse ir galybė pilvo raumenyse. Savo uodegą jis padaro kietą kaip kedras, raumenys jo šlaunų suausti į vieną. Jo kaulai yra kaip vario vamzdžiai, galūnės tarsi geležinės lazdos. Net kai upė patvinsta, jis neišsigąsta; išlieka ramus, nors Jordanas tekėtų į nasrus”.

Liuteris neišvertė hebrajiško pavadinimo “behemot”, nes toks aprašymas netiko nė vienam jo laikais gyvenusiam gyvūnui. Tvirta uodega galėtų būti krokodilo, bet tasai, kaip grynas mėsėdis, netinka. Kitas didelis, daugiausia vandeny gyvenantis, be to, ir žolėdis gyvūnas – hipopotamas. Tačiau šis vėlgi netinka, nes jo maža uodega-teptukas. Taigi belieka tik kažkokie milžiniški gyvūnai iš dinozaurų giminės, kurie tiksliai atitinka aprašymą. Nors Jobo knyga – viena iš seniausių Biblijos knygų, tačiau tikslus jos parašymo laikas nežinomas. Kadangi tvano metu pasikeitus Žemės paviršiui, atsirado visiškai kiti kalnai, upės, jūros ir vandenynai, Jordano upės vardas Job 40,23 – vienareikšmiškai nurodo potvaninį laikotarpį, kuriuo dar gyveno didieji ropliai. Vadinasi, jie taip pat išsigelbėjo Nojaus laive. Suaugę gyvūnai milžiniškame laive būtų užėmę per daug vietos, todėl galima manyti, kad Nojus paėmė į jį tik jauniklius, o gal net tik kiaušinius. Po tvano šie gyvūnai nebeturėjo tų ekologinių ir klimato sąlygų, kurioms buvo sukurti. Taip jie per kažkurį laiką išmirė. Toks paaiškinimas dėl dinozaurų išnykimo daug labiau įtikinamas už hipotezes, kurių šiandien sugalvoja Biblijos duomenų neigėjai.

Laisvųjų krikščionių bažnyčios ištakos siekia Reformacijos laikus. 1525-29 metais Šveicarijoje vyko reformacinis anabaptistų judėjimas. Anabaptais – ar anabaptistais („perkrikštytojais“) buvo vadinami radikalesnių pažiūrų tikintieji, praktikuojantys suaugusiųjų krikštą. Kadangi tėvynėje jie buvo nuožmiai persekiojami, todėl išplito po visą Europą. Visame pasaulyje vyko ir vyksta bažnyčių atsinaujinimas. Laisvųjų krikščionių bažnyčių tikslas yra ne išsaugoti protėvių tikėjimo formą, o pritaikyti ją prie labai greitai besikeičiančios visuomenės. Dėl to joms būdingi šiuolaikiniai pamaldų formos elementai, kaip, pavyzdžiui, moderni muzika ar neformalus bendravimas. Šios bažnyčios nevaldomos hierarchiniu ar autoritariniu būdu. Pirmoji Laisvųjų krikščionių bažnyčia Lietuvoje įsikūrė Šiauliuose 1989 metais. Tuo metu Lietuva buvo Tarybų sąjungos dalimi, todėl bažnyčia veikė pogrindyje. Per pastarąjį dešimtmetį Laisvųjų krikščionių bendruomenės susibūrė ir kituose Lietuvos miestuose – Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šilutėje ir Vilniuje. Jau nuo pat susikūrimo pradžios šios bažnyčios bendravo tarpusavyje, o 2003 m. pabaigoje susijungė ir įregistravo Laisvųjų krikščionių bažnyčių bendriją. Narystė šioje bendrijoje joms suteikia bendradarbiavimo ir tarpusavio pagalbos galimybes.

Eduardas Gossas