Vyresnysis: © Eduardas Gossas. Visos teisės saugomos.

Įžanga:

Trečiame dešimtmetyje buvo sunkus metas Amerikoje. Šeimoms buvo sunku pragyventi. Daugelis neturėjo pakankamai pinigų. – Vieną dieną visame mieste buvo iškabinta daug plakatų, kviečiančių į cirką.

Vienas mažas berniukas susižavėjo plakatais ir labai norėjo eiti į cirką. Bet įėjimas kainavo vieną dolerį. Tai buvo nemažai. Namuose tėtis berniukui sakė: „Per brangu. Mes negalime tau nupirkti bilieto. Bet jei tu pats užsidirbtum vieną dolerį, galėtum eiti į cirką.“ Berniukas ieškojo darbo ir vienur ir kitur. Ir po kelių dienų jau laikė rankoje vieną uždirbtą dolerį. Jis nusipirko bilietą ir galvojo: „Dabar cirkas jau gali atvykti.“

Pagaliau atėjo ta diena. Cirko artistai traukiniu atvyko į stotį. Pasveikindama miestą vilkstinė keliavo nuo stoties iki cirko aikštės. Berniukas stovėjo šalia. Su dideliu susidomėjimu jis stebėjo praeinančią vilkstinę. Jam buvo labai įdomu. Pirmą kartą jis matė gyvus dramblius ir meškas. Ir jam patiko cirko akrobatai. Bet visų labiausiai jam patiko klounas ir jis jam atidavė savo bilietą.

Demonstracijai pasibaigus berniukas parbėgo namo. Grįžęs namo jis pasakojo tėvams: „Aš buvau cirke! Ten man labai patiko. O ypač klounas. Bet aš mačiau dar ir gyvus dramblius. Ir …“ – „Stop, stop!“ sakė tėvas, „Tu nebuvai cirke! Tu matei tik demonstraciją. Cirke bus tau dar įdomiau.“

Ar šita istorija neprimena jums Kalėdų meto? Daug žmonių labai daug ruošiasi Kalėdoms, eina apsipirkti ir pasineria į švenčių šurmulį. Bet svarbiausią, pagrindinį dalyką, jie pamiršta.

Vokietijoje ypatingai prieš Kalėdas mes tvarkome savo namus. Gal taip yra ir Lietuvoje? Visi nori, kad per Kalėdas viskas būtų tvarkinga. – O ar mes „tvarkomės“ savo širdyje?

Šiandien mes pakalbėsime apie vieną žmogų, kuris gyveno prieš du tūkstančius metų ir pamokslavo būtent šia tema.

Jėzui prieš pat pradedant veikti, Jonas Krikštytojas ragino visus sakydamas: „Atsiverskite ir sutvarkykite savo gyvenimą, nes prisiartino Kristus!“

Tai yra tas pats, kai mes sakome Advento metu: „Nurimkite ir būkite pasiruošę, nes Kristus sugrįš!“ Advento laikotarpis yra tam, kad mes permąstytume apie savo gyvenimą ir Jėzų Kristų prieš Jam antrą kartą ateinant.

Kitaip sakant, Jonas Krikštytojas pamokslavo anuomet Advento pamokslą. Perskaitykime jį! Jam tiktų pavadinimas: „Sutvarkykite savo gyvenimą!“

Mt 3,3.5-6    Anomis dienomis pasirodė Jonas Krikštytojas. Jis skelbė Judėjos dykumoje: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“. – Tuomet pas jį ėmė rinktis Jeruzalės gyventojai, visa Judėja ir visa Pajordanė. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje.

Lk 3,7-18     Ateinančioms pas jį krikštytis minioms Jonas sakė: „Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės? Duokite tikrų atsivertimo vaisių! Ir nebandykite ramintis: ‚Juk mūsų tėvas – Abraomas’. Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų. Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį“. Minios jį klausinėjo: „Tai ką gi mums daryti?!“ Jis joms sakydavo: „Kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro“. Ėjo ir muitininkai krikštytis ir klausė: „Mokytojau, o ką mums daryti?“ Jis aiškino jiems: „Nereikalaukite daugiau, negu jums nustatyta“. Taip pat ir kariai klausinėjo, „O ką mums daryti?“ Jis jiems sakė: „Nė iš vieno nespauskite pinigų, neįdavinėkite norėdami pasipelnyti, tenkinkitės savo alga“. Stiprėjant žmonių lūkesčiams ir daugeliui pradėjus spėlioti, ar čia kartais ne Mesijas, Jonas visiems kalbėjo: „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti apavo dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje – vėtyklė: jis išvalys savo kluoną ir surinks kviečius į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“. Dar daug kitų paraginimų jis davė tautai ir skelbė gerąją naujieną.

Koks griežtas pamokslas! Šis vyras labai tiesiai, nerinkdamas žodžių išsakė visa, ką turėjo galvoje. Bet įdomu buvo tai, kad nors jis fariziejus ir sadukiejus išvadino angių išperomis, labai daug žmonių ėjo pas jį. Jonas Krikštytojas buvo ypatingas žmogus.

1. I. Kas Jonas Krikštytojas buvo?

Jis gyveno dykumoje ir valgė skėrius ir lauko medų. Jis vilkėjo kupranugario vilnų apdaru. Su dideliu įkvėpimu pamokslavo ir jo pamokslo turinys buvo: „Atsiverskite! Būkite pasiruošę priimti Kristų!“

Vėliau Jėzus kalbėjo apie jį: „Tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją. Jis daugiau negu pranašas!“ (Mt 11,10-11)

Jonas buvo lyg tiltas tarp senojo ir naujojo testamento. Jis ragino tautą atsiversti, nusigręžti nuo blogo kelio.

Taigi. Jei tu šiandien tikiesi išgirsti ramų pamokslą, deja, su Jonu Krikštytoju tai neįmanoma.

Jis buvo labai tiesmukiškas žmogus. Bet jis perteikia tą pačią Advento mintį, apie kurią kalbame mes ir šiandien.

Žodis „Adventas“ kilo iš lotynų kalbos ir reiškia: „Atvykimas, atėjimas“. Krikščionys laukia Jėzaus Kristaus atėjimo! Ir Jonas Krikštytojas laukė Kristaus atėjimo. Jis kvietė žmones atsiversti, atgailauti ir vėl kreiptis į Dievą. Šiandien jis taip pat mus ragina atsiversti, atgailauti, laukti Kristaus ir gyvenime orientuotis į Dievą.

1. II. Kam mes ruošiamės?

Šiandien yra antrasis Advento sekmadienis. Kam mes ruošiamės Advento metu? Ko laukiame?

-         Gal giminaičių per Kalėdas?

-         Gal sniego?

-         Gal išsvajotų dovanų?

-         O gal gero maisto?

-         Gal kelių laisvų dienų ar atostogų?

Visa tai yra labai gerai, bet ar tai yra esminiai dalykai?

Kažkada girdėjau vieną įstoriją. Nežinau, ar ji tikra ar ne:

Viena sutuoktinių pora ilgą laiką negalėjo susilaukti vaikų. Bet po kelių metų pagaliau jiems gimė berniukas. Kaimynai ir draugai džiaugdamiesi atvyko jų pasveikinti su didelėmis dovanomis. Visas dovanas jie gražiai sustatė į kampą. Viskas buvo labai šventiškai papuošta, o stalas lūžo nuo valgių. Svečiai nekantravo pamatyti ir patį vaikutį. Bet tėvai jo niekur nerado. Jis buvo dingęs.

Bet galiausiai jie rado kūdikį krepšyje po dovanų kalnu. Tikriausiai kažkas pamanė, kad krepšys yra dovana ir sudėjo ant viršaus dovanas. Man tai primena Kalėdas.

Romantiškai muzikai, žvakėms, Kalėdinei eglutei, dovanoms skiriame daugiau dėmesio negu apmąstymams, dvasiniam apsivalymui. Prieškalėdinis laikotarpis tampa daugiau streso negu nusiraminimo laikotarpiu.

Jonas Krikštytojas nori mus pažadinti iš kalėdinių jausmų pakylėjimo ir ragina žvelgti į Jėzų.

Kad Jėzus vėl ateis, niekam tikriausiai nekyla abejonių. Jokūbo laiške parašyta:

Jok 5,8       Ir jūs būkite kantrūs, sustiprinkite savo širdis, nes Viešpaties atėjimas arti.

Bet kada Jis ateis, to mes nežinome. Biblija sako:

Mt 24,36    Tačiau tos dienos ir valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, o vien tik Tėvas.

Jėzus ateis. Tai faktas. Gal net greičiau nei mes galvojame? Tik klausimas: Ar mes esame pasiruošę? Ar laukiame Jo?

1. III. Kaip reikia laukti Jėzaus atėjimo?

Jonas Krikštytojas pamokslavo: „Duokite tikrų atsivertimo vaisių!“ – Ką tai reiškia?

„Atsiversti“ reiškia „atgailauti“, „grįžti“ ar net gi „apsivalyti“, sutvarkyti savo gyvenimą prieš Dievą, kad gyvenime viskas būtų tvarkoj.

Prieš Kalėdas mes tvarkomės, nes šventes norime praleisti su svečiais.

Taip pat reikia valyti ir savo gyvenimo namus. – Aš asmeniškai nelabai mėgstu tvarkytis. Nelabai džiaugiuosi, kai tai reikia daryti. Valymas – sunkus darbas. Bent man. – O kam lengva valyti gyvenimo nešvarumus? Bet būtent tai ir yra Advento tikslas. Apie tai Jonas Krikštytojas ir kalba.

Kokio purvo yra mūsų gyvenime? – Kokie dalykai trukdo mums žiūrėti Dievui į akis?

-         Gal tai yra pyktis, neapykanta, pavydas, apkalbos, apgaulė ir t.t.
Šį purvą Biblija vadina nuodėmėmis.

Kiekvienas iš mūsų gerai žinome, kur reikia dar pasitvarkyti gyvenime. Aš manau, kad kiekvienam tai reikia daryti. Man taip pat. Kartais mes gyvename su Dievu jau ilgus metus, lankome bažnyčią ir manome: Viskas gerai! Bet kartais tiesiog sveika atlikti apžiūrą ir iškelti sau panašius klausimus.

-         Gal į mano gyvenimą įsėlino tingumas ir abejingumas bažnyčiai?

-         Gal nebesistengiu pamatyti Dievo veikimo ir meilės savo gyvenime?

-         Gal kas nors mane įskaudino ir aš nenoriu tam žmogui atleisti?

-         O gal dingo noras ir kartu džiaugsmas skaityti Bibliją? Mano krikščioniškumas labai atvėso.

Tiems Jonas sako: „Pereik dar kartą šlapiu skuduru ir išvalyk apleistus kampus!“ Jis nesako: „Likite tokie kokie esate.“ Ne. Jis ragina pakeisti gyvenimą, atsiversti ir duoti tikrų atsivertimo vaisių.

Kodėl jis taip griežtai kalba?

Kad mes nesigėdydami galėtume atverti savo širdies duris ir būtume pasiruošę Jėzaus atėjimui. Tai labai svarbu. Todėl Jis kalba griežtai. Kad mes prašytume Dievo ateiti į gyvenimą ir įvesti jame tvarką.“

Jei suprantame kad, toks, koks esu, nesu pasiruošęs“, Jonas pasiekė savo tikslą.

Nes tik tas, kuris suvokia, kad jam reikia Dievo, yra pasiruošęs sutikti Jėzų. Niekas negali teigti, kad jame nėra nuodėmių. Ir atgailauti reiškia atpažinti savo nuodėmes ir prašyti Dievo atleidimo. Tik tokiu būdu mes pasiruošime Jėzaus Kristaus atėjimui!

Kai tu prašai Dievo pagalbos, tau gali atsitikti taip, kaip vienam vyrui, kuris netikėtai sužinojo, kad Dievas nori pas jį užsukti:

,,Kaip? Pas mane?” šaukė jis. ,,Į mano namus?” Jis perbėgo per visus kambarius, laiptais į viršų, žemyn, užlipo į palėpę ir nusileido į rūsį. Staiga jis savo namus pamatė visai kitomis akimis. ,,O ne!” šaukė jis. ,,Į tokią kiaulidę negalima priimti svečių! Viskas purvina. Nėra vietos kur atsisėsti. Nėra oro kvėpuoti.” ,,Broliai! Draugai!” šaukė jis, ,,padėkite man susitvarkyti – prašau, padėkit, bet kas! Tik greičiau!”

Ir jis pradėjo šluoti namus. Per didelį dulkių debesį jis pamatė, kad kažkas atėjo jam padėti. Jie kartu išnešė nereikalingus daiktus, išardė juos ir sudegino. Jie šveitė laiptus ir grindis. Daug vandens prireikė viskam išvalyti, o ypač langams. Bet ir po to purvo kampuose netrūko.

„Mes nespėsime!“ šnopavo vyras.

„Mes spėsime!“ sakė pagalbininkas.

Visą dieną jie kamavosi. Vakarui ateinant, jie nuėjo į virtuvę ir padengė stalą.

„Nagi, dabar gali užsukti mano svečias. Dabar Dievas gali ateiti! Tik kurgi jis?“

„Bet aš juk jau čia!“ atsakė kitas ir sėdo prie stalo. Lene Mayer-Skumanz: Jetzt kann Gott kommen, in: Erzählbuch zur Weihnachtszeit, Verlag E. Kaufmann (1986, S. 19f.)

Dievas ateina pas mus ne tada, kai viskas labai tvarkinga. Ne! Jis pats padeda mums susitvarkyti. Jis darbštus ir geranoriškas. Be jo bendradarbiavimo aš negalėčiau pilnai išvalyti širdies. Jis ateina į mano gyvenimą ir atleidžia mano kaltes, kuriomis nusidėjau Jam ir kitiems.

Kai mes sutvarkome savo gyvenimą, iššluojame išdidumą, išmetame lauk šykštumą ir pavydą. Pro langą iškrečiame bailumo dulkes, o vietoje jų įsileidžiame tikėjimą ir viltį.

Tai yra Adventas. Tai Jonas Krikštytojas nori mums pasakyti per savo pamokslą. Peržiūrėk savo gyvenimą ir leisk Dievui padėti!

Kai stovėsi prieš Dievą kaip žmogus, kuriam per Jėzų Kristų nuodėmės atleistos, tuomet Jis tave priims su išskėstomis rankoms. Tada tau nereikės bijoti, kai Jis vėl ateis. Tada tu būsi pasiruošęs!

Jėzus nori, kad tu būtum pasiruošęs. Bet ne kažkada, o šiandien. Mes nežinome, kada jis ateis, bet jis gali šiandien ateiti į tavo gyvenimą. Jei tu priimi jį, kaip savo gelbėtoją, tada tu jau šiandien gali savo širdyje švęsti Kalėdas.

Jei iškilo kokių nors klausimų, mes galėtume po pamaldų apie tai pakalbėti. Bet gal Jėzus jau yra tavo gyvenimo Viešpats? Tada norėčiau paraginti šią savaitę atrasti laiko nusiraminimui ir apmąstymui, koks yra mano santykis su Dievu? Gyvenk taip, kad tu būtum pasiruošęs žiūrėti atėjusiam Jėzui į akis!

Įžanga:

Aš noriu jums trumpą istoriją pasakoti. Buvo vienas jaunas grafas. Jo vardas Ludvigas Cinzendorfo grafas. Jis užaugo krikščioniškoje šeimoje ir pamilo Jėzų gana anksti. Bet kai jis tapo paaugliu jam Jėzus nebebuvo svarbu ir jo santykis su Dievu atšalo. Jis buvo nuvylęs krikščionybės ir atsitraukė nuo jos.

Vieną dieną jis pasivaikščiojo viename mieste ir pamatė kvietimą į parodą. Jis mėgo eiti į parodą ir įėjo į šitą. Žmonės galėjo pamatyti daug gerų paveikslų parodoje. Kai jis vieną po kito pamatė įdomiai pažiūrėjo vieną paveikslą. Tame buvo matoma Jėzus kaip kentėjo. Bet ne taip, kaip beveik visur matoma su tokiu kenčiu vaidu ir negyvu žvilgsniu, bet kaip mylintis žmogus, kuris žino, kodėl jis kenčia. Ludvigas jautė, kaip Jėzaus žvilgsnis jo širdį pašildo ir ne tik gailestį reikalavo. Bet taip pat Jėzaus žvilgsnis buvo klausiamas, lyg jis jo klaustų kažką.

Dabar jis skaitė paveikslo aprašymą ir tai buvo parašyta: „Tai padariau tau – o ką darysiu man?

Pagautas nuo paveikslo pamokslo šitas jaunas grafas paklupo ant kelio ir priėmė Jėzų į savo širdį kaip savo asmeninę gelbėtoją ir Viešpatį. Nuo to laiko daug ką pasikeitė jo gyvenime. Jis tapo žymus krikščionišku žmogumi, kurį Dievas labai ypatingai naudojo ir. Jis steigė bendruomenę iš jos pirmieji misionieriai važiavo į užsienį evangelizuoti.

Ką gi Jėzus man padarė? – Ką gi atsitiko Golgotoje? Kaip Jėzus kentėjo dėl manęs?

Mes norime žiūrėti į evangeliją pagal Joną 19,1-30. Mano pamokslo tikslas yra, kad mes daugiau suvoktume ne tik kad Jėzus mirė už mane, bet kiek tai jam kainavo.

Jėzaus mirtis ant kryžiaus yra žymus svarbiausias istorijos įvykis žmonijoje. Niekas kitas turi didesnę įtaką negu šitas įvykis.

V.1  Da nahm Pilatus Jesus und ließ ihn geißeln.

Vienas istorikas rašo: „Romiečių plikimas buvo šiaurus. Nuteistas buvo surištas ant vieną stulpą ir nuplakti ant plikos nugaros. Botago gale buvo daug kaulų šukių arba švino gabaliukų pririšti. Kai karininkas su tokiu botagu plaktų, oda ir nugaros mėsa buvo greitai perplėšta ir subjaurota. Galima tik stebėtis, kad Dievo sūnus prieš kryžiuodamas buvo suplaktas. Tai buvo nužeminta kančia po to daugelis mirė. Žydai turėjo ribą ne daugiau mušti negu 40 kartų, o romiečiai neturėjo ribos.

V. 2-3         Und die Soldaten flochten eine Krone aus Dornen und setzten sie auf sein Haupt und legten ihm ein Purpurgewand an und traten zu ihm und sprachen: Sei gegrüßt, König der Juden! und schlugen ihm ins Gesicht.

Pirmiausiai Jėzus buvo žiauriai suplaktas ir po to karininkai jam padėjo ant galvos spyglių vainiką, kuris papildomai davė skausmo. Be to jie tyčiojosi iš jo ir mušė jam į vaidą. Matas dar rašo, kad jie daug karta mušė ir davė jam ant galvos.

O kaip Jėzus reagavo?

Jes. 53,7           Als er gemartert ward, litt er doch willig und tat seinen Mund nicht auf wie ein Lamm, das zur Schlachtbank geführt wird; und wie ein Schaf, das verstummt vor seinem Scherer, tat er seinen Mund nicht auf.

Jėzus neapsiginė save ir kentėjo visą kančią dėl tavęs ir manęs.

Gal Pilatus galvojo, kad, kai minia pamatytų Jėzaus kančią ir kaip jis po to atrodytų, jie pasigailėtų ir sakytų: Gana, jis gavo pamoką. Kitą kartą nebepasakys, kad jis Dievo sūnus!

V. 4-5         Da ging Pilatus wieder hinaus und sprach zu ihnen: Seht, ich führe ihn heraus zu euch, damit ihr erkennt, dass ich keinen Schuld an ihm finde. Und Jesus kam heraus und trug die Dornenkrone und das Purpurgewand. Und Pilatus spricht zu ihnen: Seht, welch ein Mensch.

Pilatus tikriausiai tikėsi, kad tauta pasakytų: Gana! Jis gali eiti.

Bet ką galime skaityti:

V. 6-7         Als ihn die Hohepriester und die Knechte sahen, schrien sie: Kreuzige! Kreuzige! Pilatus spricht zu ihnen: Nehmt ihr ihn hin und kreuzigt ihn, denn ich finde keine Schuld an ihm. Die Juden antworteten ihm: Wir haben ein Gesetz, und nach dem Gesetz muss er sterben, denn er hat sich selbst zu Gottes Sohn gemacht.

V. 12b-14a            Lässt du diesen frei, so bist du des Kaisers Freund nicht; denn wer sich zum König macht, der ist gegen den Kaiser. Als Pilatus diese Worte hörte, führte er Jesus heraus und setzte sich auf den Richterstuhl an der Stätte, die da heißt Steinpflaster, auf hebräisch Gabbata. Es war aber am Rüsttag für das Passahfest um die sechste Stunde.

Žodis „Rüsttag“ sako, kad tai buvo penktadienis prieš šabo dieną. Pas žydus diena prasideda kai kyla saulė maždaug 6 val. iš ryto. Vadinasi šeštą valandą buvo 12 val.

Ir dabar girdėsime liūdniausią žydų reakciją:

V. 14b-15     Und er spricht zu den Juden: Seht, das ist euer König! Sie schien aber: Weg, weg mit dem! Kreuzige ihn! Spricht Pilatus zu ihnen: Soll ich euren König kreuzigen? Die Hohenpriester antworteten: Wir haben keinen König als den Kaiser.

Žydams tradicija buvo svarbesnė negu tiesa. Švenčiausią dieną per žydų metus jie kryžiavo savo mesiją, gyvąjį Dievo sūnų. Čia matome to žodžio išpildymą

Joh 1,11            „Er kam in sein Eigentum; und die Seinen nahmen ihn nicht auf.“

V. 16-17       Da überantwortete er ihnen Jesus, dass er gekreuzigt würde. Sie nahmen ihn aber, und er trug sein Kreuz und ging hinaus zur Stätte, die da heißt Schädelstätte, auf hebräisch Golgatha.

Kryžiavimas buvo neskirtas paprastiems žmonėms; tik vergams ir labai žiauriems kaltininkams. Šia mirties bausmė buvo žiauriausia būdas tuos laikais. Nuteisintas nešiojo pats vieną rąstą arba netgi patį kryžių. Aišku, kad Jėzus po kankynės negalėjo nešti savo kryžių iki galo. Kryžiavimas buvo padaryta viešai, kad visi pamatytų, ir bijotų taip pat elgtis kaip jis. Todėl buvo kryžiavimas ant kalnų ir netoli miesto vartus. Golgota buvo idealia vieta kryžiavimui.

V. 18 Dort kreuzigten sie ihn und mit ihm zwei andere zu beiden Seiten, Jesus aber in der Mitte.

Pats kryžiavimas buvo

Die römische Kreuzigung sah damals so aus, dass der Querbalken mit dem senkrechten Pfahl verbunden wurde und dann der Verurteilte an das Holzkreuz genagelt wurde. Es wurden Nägel durch die Handgelenke geschlagen, die einen unsagbaren Schmerz verursachten. Übrigens nicht durch die Handflächen, die würden sonst das Gewicht eines Mannes nicht tragen können. Die Handgelenke halten jedoch sehr gut bis über 100 kg aus. – Die Füße wurden übereinander gelegt und ein Nagel von vorne durch die Ferse ans Kreuz genagelt. Dann wurde das Kreuz aufgerichtet und in ein vorgegrabenes Loch gerammt. Durch das in den Boden rammen kugelten sich noch die beiden Arme aus, was nochmals zusätzliche Schmerzen verursachte.

Das Kreuz war ein Folterinstrument woran der Verurteilte sich lange quälte und dann schließlich erstickte. Unter den Füßen war noch ein kleiner Querbalken oder Block angeracht, wo man mit dem Füßen sich noch ein wenig abstützen konnte um Luft zu holen. Das Sprechen fiel Jesus nicht leicht, als Er am Kreuz hing. Jedes Mal wenn er sprach, musste Er sich dazu zwingen, sich auf dem Nagel in Seinen Füßen aufzurichten, tief zu atmen, um Luft zu holen und Seine Worte mit Mühe auszusprechen. Jedes Wort, das Er während dieser schmerzvollen Stunden vom Kreuz sprach, hat eine tiefe Bedeutung.

Vielen Gekreuzigten wurde die Zunge herausgeschnitten, weil die Opfer unter schrecklichen Schmerzen auf entsetzlichste Weise ihre Peiniger verfluchten. Doch Jesus ertrug still sein Leid.

- So hing Jesus da, einen wunden, brennenden und offenen Rücken der Folge von der Geißelung war, eine Dornenkrone auf dem Kopf, die tief in die Kopfhaut einstach und wo vielleicht das geronnene Blut im misshandelten Gesicht klebte, die durchstochene Hände und Füße, die ausgekugelten Arme, die wenige Luft, die er durch das hängen bekam und ein Durst, der ihn quälte und wo die Mittagssonne ihn noch austrocknete.

Jesaja spricht in

Jes. 53,3           Er war der Allerverachtetste und Unwerteste, voller Schmerzen und Krankheit. Er war so verachtet, dass man das Angesicht vor ihm verbarg; darum haben wir ihn für nichts geachtet.

Und über den gekreuzigten Jesu war die Straftat, ja sein Vergehen geschrieben:

V. 19 Pilatus aber schrieb eine Aufschrift und setzte sie auf das Kreuz; und es war geschrieben: Jesus von Nazareth, der König der Juden. Diese Aufschrift lasen viele Juden, denn die Stätte, wo Jesus gekreuzigt wurde, war nahe bei der Stadt. Und es war geschrieben in hebräischer, lateinischer und griechischer Sprache.

Das Schild auf dem Kreuz nannte normalerweise das Verbrechen für welches die Person verurteilt worden war. Jesus hatte nicht gesündigt – Auf seinen Schild stand: „Jesus von Nazareth, der König der Juden.“

Als Jesus in Jerusalem einzog haben die Bewohner erst geschrieen:

„Hosianna, hosianna dem Sohn Davids, der da kommt im Namen des Herrn.“ Der Name Jesus bedeutet: „Befreier“ und „Gott rettet“. Sie wollten ihn zum König machen. – Und nun haben sie diesen Retter ans Kreuz genagelt mit der Anschuldigung, dass er der Retter, der Befreier ist.

Aber denk einmal nach. Jesus starb für die Sünden: meine Sünden, deinen Sünden und für die Sünden der ganzen Welt. Du und ich hätten verdient, an diesem Kreuz zu hängen. Er nahm aber unsere Schuld und Strafe auf sich.

Denke einmal still vor Gott darüber nach, was auf deinem Schild gestanden hätte? Welche Sünden gibt es in deinem Leben, die dich von Gott trennen?

Ich habe mal alle mir eingefallenen Sünden aufgeschrieben und zu Papier gebracht. Dazu muss ich noch sagen, dass ich von diesen Sünden nicht nur eine einzige getan habe, sondern mehrmals ein und dieselbe getan habe. Dieser Katalog ist nur ein kleiner Auszug aus meiner 22jährigen Vergangenheit. Als ich mir vorbereitet habe, habe ich mir vorgestellt, dass jede einzelne Sünde, die ich hier niedergeschrieben habe, ein Schlag ins Gesicht Jesu war. Jesus schmerzt unsere egozentrische Lebensweise unser Hass und Lieblosigkeit, unser Stur- und Starrsinnigkeit.

Und jetzt pass auf. Nicht nur die vergangenen Sünden hat Jesus von mir persönlich getragen, nein er ist auch schon für die Sünden gestorben, die ich noch in der Zukunft machen werde, und nicht nur die ich in meinen Leben getan habe, sondern auch für deinen Sünden und für die Sünden der ganzen Welt. Jesus, der vollkommen ohne Sünde lebte, hat nun einen riesigen Berg von Schuld, Schmutz, Unreinheit und Sünde auf sich genommen. Wir können gar nicht ermessen, wie schwer diese Last auf Jesus lag.– Normalerweise müssten wir das Schild: „Jesus Christus König der Juden“ abhängen und dort unser persönlichen Katalog annageln.

Jes. 53,4-6   Fürwahr, er trug unsre Krankheit und lud auf sich unsre Schmerzen. Wir aber hielten ihn für den, der geplagt und von Gott geschlagen und gemartert wäre. Aber er ist um unsrer Missetat willen verwundet und um unsrer Sünde willen zerschlagen. Die Strafe liegt auf ihm, auf dass wir Frieden hätten, und durch seine Wunden sind wir geheilt. Wir gingen alle in die Irre wie Schafe, ein jeder sah auf seinen Weg. Aber der Herr warf unser aller Sünde auf ihn.

Es waren nicht nur die physischen Leiden, sondern diese gewaltige geistliche Last, die er zu tragen hatte.

“Wenn Du Gottes Sohn bist, so steige herab vom Kreuz” (Mt 27,40) Sehen wir uns die Spottworte an, die Jesus am Kreuz vorgehalten wurden, stellen wir das eine fest: aller Spott hat seinen messianischen Anspruch zum Ziel, nämlich der Sohn Gottes zu sein, der kommende Messias. Sie alle forderten ihn auf, zu beweisen, wer er vorgab zu sein, indem er vom Kreuz steigt.

Mt 27,39-44            Die aber vorübergingen, lästerten ihn und schüttelten ihre Köpfe und sprachen: Der du den Tempel abbrichst und baust ihn auf in drei Tagen, hilf dir selber, wenn du Gottes Sohn bist, und steig herab vom Kreuz! Desgleichen spotteten auch die Hohenpriester mit den Schriftgelehrten und Ältesten und sprachen: Andern hat er geholfen und kann sich selber nicht helfen. Ist er der König von Israel, so steige er nun vom Kreuz herab. Dann wollen wir an ihn glauben. Er hat Gott vertraut; der erlöse ihn nun, wenn er Gefallen an ihm hat; denn er hat gesagt: Ich bin Gottes Sohn. Desgleichen schmähten ihn auch die Räuber, die mit ihm gekreuzigt waren.

Es war Satans letzter Versuch, seine größte Niederlage und den Sieg Jesu Christi zu verhindern. Es war der letzte Versuch, ihn vom Kreuz zu holen. Jesus sollte ja sterben, aber nicht jetzt und nicht so. Doch wäre Jesus anders als am Passah und anders als so gestorben – sein Tod wäre ungültig gewesen, er hätte genauso gut als Kind sterben können. Es mussten alle alttestamentlichen Prophetien erfüllt werden, damit der Tod Jesu die Wirksamkeit bekommen konnte, die er haben sollte, nämlich ein stellvertretendes Opfer für alle Sünden zu werden.

Im AT wurde nämlich schon prophezeit, dass er

• Jes. 50,6 – Geschlagen und angespukt (Mk 14,65)
• Ps 69,5 – Ohne Grund gehasst (Joh 15,23-25)
• Jes 53,4-5 – stellvertretendes Leiden (Mt 8,16-17)
• Jes 53,12 – mit Sündern gekreuzigt (Mt 27,38)
• Ps 22,17 – Hände und Füße durchbohrt (Joh 20,27)
• Ps 22,7-9 – verspottet und beleidigt (Mt 27,39-40)
• Ps. 69,22 – Galle und Essig genommen (Joh 19,29)
• Ps 22,9 – Verspottung mit prophetischen Worten (Mt 27,43)
• Ps 109,4 – er für eine Feinde betet (Lk 23,34)
• Sach 12,10 – seine Seite durchbohrt wird (Joh 19,34)
• Ps 22,19 – Soldaten das Los um seine Kleider werfen (Mk 15,24)
• Ps 34,21 – nicht ein Bein gebrochen wird (Joh 19,33)
• Jes 53,9 – bei Reichen begraben (Mt 27,57-60).

Sein Tod musste zu einem ganz bestimmten Zeitpunkt auf eine ganz bestimmte Art und Weise erfolgen.

Schön öfter war der Versuch unternommen worden, ihn zu töten, doch jedes Mal heißt es “Aber seine Zeit war noch nicht gekommen.” (Joh 2,4; 7,30; 8,20)

Doch jetzt starb er zur richtigen Zeit und auf die richtige Art und Weise. Wäre er herabgestiegen, hätte er nur bewiesen, ein falscher Messias zu sein, denn genau so sollte der Messias sterben. Sein Tod und der Zeitpunkt seines Todes war die Erfüllung des Passah (2.Mo 12). Dass er nicht herabsteigt beweist nicht, dass er nicht der Messias ist, sondern gerade dass er es ist!

Jesus erlebt in den ersten drei Stunden am Kreuz, (freitags von 9.00 -12.00 Uhr) den Zorn der Menschen durch Kreuzigung und Spott. Und in drei Stunden erlebt er den Zorn Gottes (von 12.00-15.00 Uhr) durch die Trennung vom Vater, die durch die Sonnenfinsternis und das Erdbeben deutlich wurde.

V. 28-29         Danach, als Jesus wusste, dass schon alles vollbracht war, spricht er, damit erfüllt würde: Mich dürstet. Da stand ein Gefäß voll Essig. Sie aber füllten einen Schwamm mit Essig und steckten ihn auf ein Ysoprohr und hielten es ihm an den Mund.

Und nun rappelt er sich ein letztes Mal auf. Er hat seinen Mund und Lippen mit dem Schwamm feuchten lassen um jetzt den wichtigsten Satz hinauszuschreien:

V. 30   Als nun Jesus das Essig genommen hatte, sprach er: Es ist vollbracht! und neigte das Haupt und verschied.

Das Jesus noch schreien konnte ist außergewöhnlich, denn nach sechs Stunden Todeskampf hatten die Gekreuzigten normalerweise keine Kraft mehr um zu schreien. Gott gab ihm die Kraft den Siegesschrei auszurufen, der die Menschheit erlöst. Der Hauptmann unterm Kreuz, der Jesus so sterben sah, erkannte in den Umständen des Todes Jesu zurecht, dass dieser der Sohn Gottes sein musste und wurde dadurch zum ersten Gläubigen der Gemeinde.

Als Jesus rief: “Es ist vollbracht!”, zerriss der Vorhang im Tempel, der das Heilige vom Allerheiligsten trennt, von oben nach unten durch – der Weg zu Gott ist nun frei!

“Vollbracht” heißt im Griechischen telestoi -bezahlt. Archäologen fanden alte Tontafeln, auf denen Rechnungen standen und neben jeder Rechnung stand dieses Wort in griechischer Sprache: telestoi – das bedeutet „bezahlt“, beglichen, quitt, die Rechnung ist erledigt! Jesus ruft laut aus: „Es ist Vollbracht“ – „Telestoi“ Jetzt ist die letzte Rechnung bezahlt!“

Die Opfer des AT waren ja nur Vorschatten aus den Tod Jesu, sie konnten Sünde jedoch nur zudecken, nicht bezahlen. Jesus beglich diese offenen Rechnungen am Kreuz.

Für unser ganze persönlicher Sündenkatalog hat Jesus am Kreuz bezahlt.

Das Ziel der Inkarnation wurde erreicht! Unsere Erlösung ist vollbracht, sie Sündenfrage ist geklärt.

Der Tod Jesu ist das Herzstück des Evangeliums. Es ist das Evangelium im Evangelium. Der Tod ist der Grund, warum der Sohn Gottes auf die Erde herabkam. Das war das Ziel seines Lebens, sein Auftrag von Gott, seine Mission.

Das tat ich für Dich! – Was tust du für mich?

Jesus hat dieses alles für uns gelitten und hat für unsere Schuld und Sünde bezahlt. Wir brauchen nichts mehr zu unserem Heil hinzutun. Gott bietet uns die Vergebung als Geschenk an. Er hat dafür einen sehr hohen Preis bezahlt. Lasst uns dieses Gnadenangebot doch nicht ausschlagen oder für wertlos halten, sondern gerade durch das Abendmahl uns den Wert und das Gewicht dieser Vergebung neu bewusst werden lassen.

Der Ludwig Graf von Zinsendorf ist auf seine Knie gegangen als er verstanden hatte was Jesus für ihn getan hat. Sein Leben hat sich radikal verändert und er hat ein gottgefälliges und hingegebenes Leben geführt.

Das tat ich für dich! Was tust du für mich?

Was sollte unsere Reaktion auf diese Frage sein?

Sollten wir nicht als Dankeschön unser ganzes Leben Jesus geben? Sollten wir diese großartige Botschaft nicht unseren Bekannten in der Schule und auf den Arbeitsplatz sagen? Sollten wir nicht unsere christliches Leben überdenken und uns konsequenter in die Jüngerschaft Jesu stellen?

Wenn wir gleich das Abendmahl einnehmen, dann denke an den Satz:

„Das tat ich für dich!“

und überlege was du für ihn als Dankeschön tun kannst!

Eduardas Gossas

Girdėjau vieną gerą ir seną istoriją. Galbūt ir tu esi ją girdėjęs:

Viena moteris negerai kalbėjo prieš kitus apie savo kunigą. Ji taip priešiškai apie jį šnekėdavo ir  rado pas jį tik blogo. Ir tai, žinoma, gadino kunigo gerą reputaciją. Kunigas svarstė, kaip jai paaiškinti, kad tai labai negerai? Kaip kalbėti su ja?

Bet vieną dieną ta moteris skaitė Biblija ir suprato, kad tai buvo visiškai blogai. Gėdydamasi atėjo pas kunigą ir nuoširdžiai paprašė jo atleisti jos apkalbas.

Kunigas truputį pagalvojo ir tada sako: „Gerai, aš atleisiu tau su viena sąlyga.“

„Gerai“ sakė moteris, „aš viską padarysiu.“

„Eik, nupešk žąsį, užlipk į bažnyčios bokštą ir išmesk plunksnas! Tada ateik pas mane!“

Moteris galvojo: „Keista! Kam pešti žąsį ir plunksnas išmesti iš bokšto? Bet padarysiu!“

Jinai išėjo, padarė ką kunigas paliepė daryti ir vėl atėjo pas jį ir sakė: „Viską padarei kaip paliepei. Yra dar kas nors, ką galėčiau daryti?“

„Taip“, atsakė kunigas ir šypsodamasis tarė, „ o dabar eik ir surink visas plunksnas!“

„Surinkti visas plunksnas? Tai neįmanoma! Jos jau visur mieste!“

„Nusiramink! Tau nereikia jų surinkti! Bet matai? Taip pat yra su mūsų žodžiais, kuriuos mes ištariame. Tik ištarei ir jau nebegali jų gražinti, jie sklinda toliau ir daro įtaką kitiems.“

Žodžiai turi galią! – Tavo žodžiai, kuriuos ištari, turi įtaką.

Dėl to pavadinau šį pamokslą taip: Tavo žodžiai – galingi!

I. Tavo žodžiai įtakoja kitus!

Kiek daug mes per dieną kalbame, šnekame ir plepame. Ir kartais mes nesuprantame, kad tai labai įtakoja kitus. Mes neįvertiname savo kalbos ir neįsivaizduojame koks bus poveikis.

Ir tai Jokūbas norėjo tiems žmonėms paaiškinti, kurie gyveno išeivijoje. Juos reikėjo padrąsinti, jiems paaiškinti, kaip reikia iš tikrųjų Dievui tarnauti. Todėl Jokūbas parašė jiems laišką. Tuo metu ten bažnyčioje buvo daug norinčių tapti mokytojais, stovėti priekyje ir mokyti bažnyčią. Galbūt daug žmonių buvo gabūs kalbėtojai ir jiems patiko mokyti kitus. Ir Jokūbas rašo:

Jok 3,1-12       Mano broliai, nesistenkite daugelis būti mokytojais. Žinokite, kad mūsų laukia griežtesnis teismas. Juk mes visi dažnai nusižengiame. Kas nenusideda kalbėdamas, tas yra tobulas žmogus; jis sugebės pažaboti ir visą kūną. Jei mes įbrukame žąslus arkliams į nasrus, kad mums paklustų, mes suvaldome ir visą jų kūną. Štai kad ir laivai: nors jie tokie dideli ir smarkių vėjų genami, mažytis vairas juos pakreipia, kur nori vairininkas. Taip pat ir liežuvis yra mažas narys, bet moka girtis didžiais dalykais. Žiūrėkite, kokia maža ugnelė padega didžiausią girią; ir liežuvis yra ugnis, nedorybės visetas. Liežuvis glūdi tarp mūsų narių, suteršia visą kūną, padega visą gyvenimo ratą, patsai pragaro padegtas. Kiekvieną žvėrių, paukščių, šliužų ir jūros gyvūnų padermę tramdo ir sutramdo žmonių padermė. O liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti; jis lieka vis nerimstanti blogybė, pilna mirtinų nuodų. Juo šloviname Viešpatį, savo Tėvą, ir juo keikiame žmones, kurie sutverti panašūs į Dievą. Iš tų pačių lūpų plaukia ir laiminimas, ir prakeikimas. Bet taip, mano broliai, neturi būti! Nejaugi šaltinis iš tos pačios versmės lieja saldų ir kartų vandenį? Argi gali, broliai, figmedis išauginti alyvas, o vynmedis figas? Taip pat ir sūrus vanduo negali duoti saldaus.

Aš nežinau, kokios mintys jums kyla, kai skaitome šį tekstą, bet Jokūbas labai vaizdingai rašo apie mūsų liežuvį. Jis nori mums paaiškinti, kad mūsų žodžiai – galingi, ir todėl reikia valdyti savo burną!

Kas daug kalba turi būti labai atsargus. Ne tiek tie, kurie mėgsta kalbėti, bet būtent tie, kurie moko kitus ir atstovauja bažnyčią. Kodėl? Nes jie neša didesnę atsakomybę ir ką jie kalba ir kaip jie kalba turi didesnę įtaką kitiems.

Pavyzdys: Anksčiau Vokietijoje vesdavau sekmadienio pamokėlę vaikams. Ir kartas nuo karto vaikus aplankydavau namuose, kad matyčiau, kaip ir kur jie gyvena ir kad pakalbėčiau su jų tėvais ir tiesiog, bendraudavau su jais asmeniškai.

Kai vieną mergaitę aplankiau namuose, jos mama man pasakojo, kad ta maža mergaitė (vienuolika metų) jau pravesdavo pamokėlę kitiems vaikams! Kai įsigilinau, sužinojo, kad Viktorija (jos vardas) klausydavo, ką aš papasakojo sekmadieninio mokyklėlėje ir nupiešdavo piešinius (panašius į tuos, kuriuos aš naudodavau iš VKUD) ir savaitės viduryje sukviesdavo kaimynų vaikus ir papasakodavo jiems, ką aš mokyklėlėje kalbėdavau.

Ji man atnešė didelį maišelį, pilną pačios padarytos mokymo medžiagos.

Man vienu metu tai buvo didelis džiaugsmas ir šokas. Kokią milžinišką atsakomybę neša vadovai! Niekada negalvojau, kad tai, ką kalbu vaikams, plinta toliau ir apie tai sužino ne tik vaikų tėvai, bet dar ir kiti vaikai ir jų tėvai!

Ką tu kalbi, teigimai ar neigimai, įtakoja kitus. Būk atsargus, ką kalbi! Mato evangelijoje 12,36 skaitome griežtą eilutę:

Mt 12,36          Todėl sakau jums: teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį.

Aš manau, kad Jokūbas čia kalba apie tai, kad reikia išmintingai kalbėti ne tik vadovams, bet ir mums visiems! Kad mes ne šiaip bet ką plepėtume, bet kalbėtume išmintingai.

II. Tavo žodžiai atspindi tavo charakterį!

Jokūbas mano, kad tavo kalba atspindi tavo charakterį. Kaip kalbi, rodo, koks tu esi.

Ar ne taip yra, kad, kai matai naują žmogų, tada tu bandai jį priskirti kažkokiai kategorijai. Tai daroma netyčia. Bet kai anas žmogus pradeda kalbėti, mes koreguojame savo nuomonę. Kartais yra taip, kad įsivaizdavome, kad jis toks geras, o tada sužinome: Ne, jis nedraugiškas ir siekia savanaudiškų tikslų.

Bet būna ir priešingai: Kad iš pradžių galvojame, kad tas žmogus neturi ką pasakyti, bet kai išgirstame, kaip ir ką jis kalba, -  oho,  mes galime daug iš jo mokytis – ir mes pakeičiame savo mąstymą apie jį.

Žinoma, kad ne vien kalba yra svarbu, bet ir žmogaus elgesys. Kaip elgiesi yra dar net gi svarbiau už tai, ką ir kaip kalbi. Elgesys kalba garsiau negu žodžiai. Bet dabar kalbame apie liežuvį ir jo valdymą.

„Kas nenusideda kalbėdamas, tas yra tobulas žmogus!“ sako Jokūbas. Bet jis irgi sako, juk mes visi dažnai nusižengiame.

Tai reiškia, kad tu ir aš, mes visi šitoje srityje dažnai nusižengiame. Jokūbas mus skatina: „Suvaldyk savo liežuvį!“ Iš pirmo žvilgsnio gal tai atrodo nesudėtinga, bet iš tikrųjų tai yra labai svarbu. Kai valdai šitą mažą kūno narį, tada kontroliuoji ir visą kūną.

Pavyzdys: Kai įvyksta avarija, policininkas klausia: Kas vairavo? – Kodėl? Nes tas, kuris vairuoja, valdo visą mašiną ir mato, kai šviesoforas rodo raudoną ar žalią šviesą ir kada reikia stabdyti automobilį.

Arba dar vienas pavyzdys: Panašiai vyksta ir su žąslais. Kieno rankose vadelės, tas valdo žąslus. Į kurią kryptį žąslai nukreipti, ten jie ir eina.

Klaipėdoje yra daug laivų. Kai kurie iš jų milžiniški; daug masės, atrodo įspūdingai. Bet mažas vairas vandenyje juos nukreipia reikiama linkme.

Kur plaukti ar važiuoti, nenusprendžia svoris, grožis, jėga, dydis arba greitis! Galima greitai pagalvoti, kad variklis yra svarbiausia, jis turi jėgos; jis galingas. Taip! Bet dar svarbiau yra tai, kas valdo ir kontroliuoja tą galią. Kas vairuoja, tas valdo!

Šturmanas yra vienas iš svarbiausių žmonių laive. Jis valdo visą laivą, bet tik pagal kapitono įsakymą. Mūsų kapitonas yra Dievas. Tu esi geras šturmanas, jei klausai kapitono.

Dabar mes suprantame, kodėl Jokūbui tai labai svarbu. „Suvaldyk savo liežuvį, nes tokiu būdu tu valdai ir visą kūną!“

III. Žodžių galia yra iš Dievo!

Tavo žodžiai – galingi! Kodėl taip yra? Nes Dievas padarė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą.

Dievo žodžiai žymiai galingesni negu mūsų. Jam reikėjo tik ištarti ir viskas atsirado. Skaitome Pradžios knygoje 1,3:

Pr 1,3              Tuomet Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ Ir šviesą pasirodė.

„Tebūna taip!“ ir taip įvyko.

Jis sukūrė pasaulį (lotynių kalba) ex nihilo! Tai reiškia: be jokios medžiagos! Toks galingas yra Jo žodis.

Ir šiandien Dievas kalba per savo Šventąjį raštą. Tai yra Dievo žodis. Jis turi galią pakeisti žmones. Dievo žodis keičia gyvenimus ir kalba į širdis.

Kadangi mes esame sukurti pagal Dievo panašumą, todėl ir mūsų žodžiai galingi! Ne tokie galingi, kad galėtume kažką sukurti iš nieko, bet jie labai stipriai įtakoja kitus.

Gal prisimeni žodžius, kuriuos esi girdėjęs prieš dešimt metų ir iki dabar negali jų pamirši. Tikiuosi, kad tai yra padrąsinantys žodžiai, kurie tave stiprina.

Pat 17,27         Kas taupios kalbos, tas tikrai išmintingas, o sveiko proto žmogus būna santūrus.

Kai nekalbi atidžiai, tai labai pavojinga. Jokūbo žodžiais kalbant: Tai yra kaip degtukas, kuris padega didžiausią girią.

Mūsų liežuvis linkęs kalbėti bloga! Tai mums reikia suvokti. Visada yra sunkiau padrąsinti ir pasakyti ką nors gero negu blogo.

Jokūbas taip parašė (Jok 3,6): „Liežuvis patsai pragaro padegtas!“

Dažniausiai mes nusidedame žodžiais! Ką liežuvis gali blogo padaryti?

-         meluoti

-         negerbiamai kalbėti

-         apgauti

-         klaidingai liudyti

-         įžeisti

-         ižuliai prieštarauti

-         vietoj pilnos sakyti tik pusę tiesos

-         meilikaujamai kalbėti (tik kad gaučiau kažką)

-         keikti

-         klaidingai guosti

-         suvilioti

-         apšaukti

-         garbinti ir girti klaidingus dievus ir žmones

-         sukelti įniršį

-         išgąsdinti

-         tyčiotis

-         duoti klaidingus pažadus

-         ir taip toliau

Tie dalykai suteršia visą kūną. Tai reiškia, kad nuodėmės, kurias darome, turi ryšį su visu žmogumi. Nežiūrint kokią nuodėmę padariau.

Prieš tai Jokūbas rašė:

Jok 2,10          Mat, kas laikosi viso įstatymo, bet nusižengia vienu dalyku, tas lieka kaltas ir dėl visų.

Ir taip reikia suprasti mūsų šeštą eilutę:

Jok 3,6            Liežuvis padega visą gyvenimo ratą.

Kad tai įtakoja visas mūsų gyvenimo sritis.

Trumpai sakant: Kai nusižengei vienoje srityje, jau nebesi tobulas. Ir į dangų pateksi tik tuomet, jei būsi tobulas, nes Dievas yra tobulas!

Reiklūs žodžiai! Ar ne? Bet gerai, kad yra išeitis. Ir tai yra vienintelė išeitis: Tai yra Jėzus Kristus! Jis mirė už mus, kad per jį mes gautume atleidimą. Tik per Jėzų tapsime be nuodėmės ir tik per Jį pateksime į dangų. Kitaip nebus.

1Jono 1,9        Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių.

Jei galvoji: Aš ne iš tų, kurie nevaldo savo liežuvio. – Klysti!

Jokūbas aiškiai sako, kad (Jok 3,8)

Jok 3,8            O liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti; jis lieka vis nerimstanti blogybė, pilna mirtinų nuodų.

Kaip jis jau ir anksčiau sakė, taip ir čia: Mes visi nusižengiame. Išimčių nėra.

IV. Kaip mes turėtume kalbėti

Gal galvoji: Gerai, aš esu krikščionis, priėmęs Jėzų kaip savo Gelbėtoją. Ir aš einu į bažnyčią, giedu, meldžiuosi, kalbu apie dvasinius dalykus ir stengiuosi protingai kalbėti.“

Tai labai gerai! Jokūbas sako: „Girk Viešpatį ir kalbėk išmintingai su kitais!“ Bet ne tik sekmadieniais ir tik bažnyčioje arba tik su tikinčiaisiais! Bet visada su visais! Tai yra sunkus darbas! Bent jau man.

Bet gal tai priklauso tik nuo mano vidinės būsenos? – Kartais kalbu neišmintingai arba netgi esu susierzinęs vien dėl to, kad kažkas man nepatinka.

Liežuvis labai paradoksalus kūno narys! Jis naudojamas abiem atvejais: Blogiui ir gėriui! Su juo galiu šlovinti Viešpatį ir po to nervintis dėl šlovinimo grupės, kaip jie prastai groja ir kitam pasakyti, koks nepatenkintas esu.  – (Tai yra tik pavyzdys, gerai? Ačiū jums, kad tai darote! Jūs tikri šaunuoliai!)

Mes galime nuoširdžiai garsiai melstis pamaldose ir po to blogai kalbėti apie vieną brolį iš bendruomenės.

Tai mūsų liežuvis moka. Ir taip gali nutikti visiems. Bet taip neturėtų būti! Jokūbas rašo:

Jok 3,10          Iš tų pačių lūpų plaukia ir laiminimas, ir prakeikimas. Bet taip, mano broliai [ir seserys] neturi būti!

Jis pabrėžė: „Taip neturi būti!“ Ir jis mus tai paaiškina, naudodamas du palyginimus apie gamtą:

Jok 3,11-12   Nejaugi šaltinis iš tos pačios versmės lieja saldų ir kartų vandenį? Argi gali, broliai, figmedis išauginti alyvas, o vynmedis figas? Taip pat ir sūrus vanduo negali duoti saldaus.

Jokūbas čia piešia juodai-baltą paveikslą. Arba taip yra, arba kitaip. O trečio varianto nėra.

Mes krikščionys, atgimę žmonės, gavome naują prigimtį.

2Kor 5,17        Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena praėjo, štai atsirado nauja.

Taigi, Jokūbas skatina mus gyventi pagal naują prigimtį! Ir tai reiškia, kad mes turime valdyti savo burną ir tik leisti, kad iš jos išplauktų švelnūs, padrąsinantys, dori, mylintys, garbingi, raminantys, gydantys, skatinantys, raginantys, padedantys ir supratingi žodžiai.

Kol 4,6             Jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta, kad žinotumėte, kaip kiekvienam atsakyti.

Asmeniškai

Kaip kalbi tu?  – - Ar žmonės nori su tavimi bendrauti, nes tavo kalba švelni? Bet nekalbi vien tik vadovaudamasis kitų nuomonėmis? Ar gali ir tuo pačiu metu padrąsinti ir parodyti, kur reikia pakeisti, jeigu reikia pakeisti, savo gyvenimą?

Tokių žmonių reta. Bet gal norėtum tapti tokiu žmogumi?

Tai tik įmanoma, jei kreipiesi į Dievą ir prašai jo pagalbos. 1,5 Jokūbas rašė:

Jok 1,5            Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta.

Mes turime valdyti savo liežuvį, kitaip tinkamai nepagerbsime Dievo.

Jok 1,26          Jei kas mano esąs pamaldus ir nepažaboja savo liežuvio, bet apgaudinėja savo širdį, to pamaldumas tuščias.

Santrauka:

Aš noriu tave padrąsinti visada būti pasiruošusiam dalintis išmintingais žodžiais; žodžiams, kurie stato, o ne griauna. Nes ką pasakai, neliks be atsako! Tavo žodžiai – galingi! Norėčiau paraginti save ir jus visus: Naudokime savo žodžių galią geriems tikslams. Būkime pasiryžę savo burna tarnauti Viešpačiui, kaip Dovydas:

Ps 39,2            Apdairiai elgsiuosi savo kelyje, kad nenusidėčiau liežuviu; savo burną užčiaupsiu, kai nedorėliai būna arti.

Nes

Pat 21,23         Kas sučiaupia burną ir prikanda liežuvį, tas apsaugo save nuo daugelio bėdų.

Dėl to

Ps 34,14          saugok liežuvį nuo pikta ir lūpas nuo apgaulės!

Dievas nori tau padėti valdyti savo burną. Mums visiems reikia, kad stengtumėmės šioje srityje augti ir tobulėti, nes to mokytis juk mums reikia visiems.

A

Įžanga:

Girdėjau vieną gerą ir seną istoriją. Galbūt ir tu esi ją girdėjęs:

Viena moteris negerai kalbėjo prieš kitus apie savo kunigą. Ji taip priešiškai apie jį šnekėdavo ir  rado pas jį tik blogo. Ir tai, žinoma, gadino kunigo gerą reputaciją. Kunigas svarstė, kaip jai paaiškinti, kad tai labai negerai? Kaip kalbėti su ja?

Bet vieną dieną ta moteris skaitė Biblija ir suprato, kad tai buvo visiškai blogai. Gėdydamasi atėjo pas kunigą ir nuoširdžiai paprašė jo atleisti jos apkalbas.

Kunigas truputį pagalvojo ir tada sako: „Gerai, aš atleisiu tau su viena sąlyga.“

„Gerai“ sakė moteris, „aš viską padarysiu.“

„Eik, nupešk žąsį, užlipk į bažnyčios bokštą ir išmesk plunksnas! Tada ateik pas mane!“

Moteris galvojo: „Keista! Kam pešti žąsį ir plunksnas išmesti iš bokšto? Bet padarysiu!“

Jinai išėjo, padarė ką kunigas paliepė daryti ir vėl atėjo pas jį ir sakė: „Viską padarei kaip paliepei. Yra dar kas nors, ką galėčiau daryti?“

„Taip“, atsakė kunigas ir šypsodamasis tarė, „ o dabar eik ir surink visas plunksnas!“

„Surinkti visas plunksnas? Tai neįmanoma! Jos jau visur mieste!“

„Nusiramink! Tau nereikia jų surinkti! Bet matai? Taip pat yra su mūsų žodžiais, kuriuos mes ištariame. Tik ištarei ir jau nebegali jų gražinti, jie sklinda toliau ir daro įtaką kitiems.“

Žodžiai turi galią! – Tavo žodžiai, kuriuos ištari, turi įtaką.

Dėl to pavadinau šį pamokslą taip: Tavo žodžiai – galingi!

I. Tavo žodžiai įtakoja kitus!

Kiek daug mes per dieną kalbame, šnekame ir plepame. Ir kartais mes nesuprantame, kad tai labai įtakoja kitus. Mes neįvertiname savo kalbos ir neįsivaizduojame koks bus poveikis.

Ir tai Jokūbas norėjo tiems žmonėms paaiškinti, kurie gyveno išeivijoje. Juos reikėjo padrąsinti, jiems paaiškinti, kaip reikia iš tikrųjų Dievui tarnauti. Todėl Jokūbas parašė jiems laišką. Tuo metu ten bažnyčioje buvo daug norinčių tapti mokytojais, stovėti priekyje ir mokyti bažnyčią. Galbūt daug žmonių buvo gabūs kalbėtojai ir jiems patiko mokyti kitus. Ir Jokūbas rašo:

Jok 3,1-12       Mano broliai, nesistenkite daugelis būti mokytojais. Žinokite, kad mūsų laukia griežtesnis teismas. Juk mes visi dažnai nusižengiame. Kas nenusideda kalbėdamas, tas yra tobulas žmogus; jis sugebės pažaboti ir visą kūną. Jei mes įbrukame žąslus arkliams į nasrus, kad mums paklustų, mes suvaldome ir visą jų kūną. Štai kad ir laivai: nors jie tokie dideli ir smarkių vėjų genami, mažytis vairas juos pakreipia, kur nori vairininkas. Taip pat ir liežuvis yra mažas narys, bet moka girtis didžiais dalykais. Žiūrėkite, kokia maža ugnelė padega didžiausią girią; ir liežuvis yra ugnis, nedorybės visetas. Liežuvis glūdi tarp mūsų narių, suteršia visą kūną, padega visą gyvenimo ratą, patsai pragaro padegtas. Kiekvieną žvėrių, paukščių, šliužų ir jūros gyvūnų padermę tramdo ir sutramdo žmonių padermė. O liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti; jis lieka vis nerimstanti blogybė, pilna mirtinų nuodų. Juo šloviname Viešpatį, savo Tėvą, ir juo keikiame žmones, kurie sutverti panašūs į Dievą. Iš tų pačių lūpų plaukia ir laiminimas, ir prakeikimas. Bet taip, mano broliai, neturi būti! Nejaugi šaltinis iš tos pačios versmės lieja saldų ir kartų vandenį? Argi gali, broliai, figmedis išauginti alyvas, o vynmedis figas? Taip pat ir sūrus vanduo negali duoti saldaus.

Aš nežinau, kokios mintys jums kyla, kai skaitome šį tekstą, bet Jokūbas labai vaizdingai rašo apie mūsų liežuvį. Jis nori mums paaiškinti, kad mūsų žodžiai – galingi, ir todėl reikia valdyti savo burną!

Kas daug kalba turi būti labai atsargus. Ne tiek tie, kurie mėgsta kalbėti, bet būtent tie, kurie moko kitus ir atstovauja bažnyčią. Kodėl? Nes jie neša didesnę atsakomybę ir ką jie kalba ir kaip jie kalba turi didesnę įtaką kitiems.

Pavyzdys: Anksčiau Vokietijoje vesdavau sekmadienio pamokėlę vaikams. Ir kartas nuo karto vaikus aplankydavau namuose, kad matyčiau, kaip ir kur jie gyvena ir kad pakalbėčiau su jų tėvais ir tiesiog, bendraudavau su jais asmeniškai.

Kai vieną mergaitę aplankiau namuose, jos mama man pasakojo, kad ta maža mergaitė (vienuolika metų) jau pravesdavo pamokėlę kitiems vaikams! Kai įsigilinau, sužinojo, kad Viktorija (jos vardas) klausydavo, ką aš papasakojo sekmadieninio mokyklėlėje ir nupiešdavo piešinius (panašius į tuos, kuriuos aš naudodavau iš VKUD) ir savaitės viduryje sukviesdavo kaimynų vaikus ir papasakodavo jiems, ką aš mokyklėlėje kalbėdavau.

Ji man atnešė didelį maišelį, pilną pačios padarytos mokymo medžiagos.

Man vienu metu tai buvo didelis džiaugsmas ir šokas. Kokią milžinišką atsakomybę neša vadovai! Niekada negalvojau, kad tai, ką kalbu vaikams, plinta toliau ir apie tai sužino ne tik vaikų tėvai, bet dar ir kiti vaikai ir jų tėvai!

Ką tu kalbi, teigimai ar neigimai, įtakoja kitus. Būk atsargus, ką kalbi! Mato evangelijoje 12,36 skaitome griežtą eilutę:

Mt 12,36          Todėl sakau jums: teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį.

Aš manau, kad Jokūbas čia kalba apie tai, kad reikia išmintingai kalbėti ne tik vadovams, bet ir mums visiems! Kad mes ne šiaip bet ką plepėtume, bet kalbėtume išmintingai.

II. Tavo žodžiai atspindi tavo charakterį!

Jokūbas mano, kad tavo kalba atspindi tavo charakterį. Kaip kalbi, rodo, koks tu esi.

Ar ne taip yra, kad, kai matai naują žmogų, tada tu bandai jį priskirti kažkokiai kategorijai. Tai daroma netyčia. Bet kai anas žmogus pradeda kalbėti, mes koreguojame savo nuomonę. Kartais yra taip, kad įsivaizdavome, kad jis toks geras, o tada sužinome: Ne, jis nedraugiškas ir siekia savanaudiškų tikslų.

Bet būna ir priešingai: Kad iš pradžių galvojame, kad tas žmogus neturi ką pasakyti, bet kai išgirstame, kaip ir ką jis kalba, -  oho,  mes galime daug iš jo mokytis – ir mes pakeičiame savo mąstymą apie jį.

Žinoma, kad ne vien kalba yra svarbu, bet ir žmogaus elgesys. Kaip elgiesi yra dar net gi svarbiau už tai, ką ir kaip kalbi. Elgesys kalba garsiau negu žodžiai. Bet dabar kalbame apie liežuvį ir jo valdymą.

„Kas nenusideda kalbėdamas, tas yra tobulas žmogus!“ sako Jokūbas. Bet jis irgi sako, juk mes visi dažnai nusižengiame.

Tai reiškia, kad tu ir aš, mes visi šitoje srityje dažnai nusižengiame. Jokūbas mus skatina: „Suvaldyk savo liežuvį!“ Iš pirmo žvilgsnio gal tai atrodo nesudėtinga, bet iš tikrųjų tai yra labai svarbu. Kai valdai šitą mažą kūno narį, tada kontroliuoji ir visą kūną.

Pavyzdys: Kai įvyksta avarija, policininkas klausia: Kas vairavo? – Kodėl? Nes tas, kuris vairuoja, valdo visą mašiną ir mato, kai šviesoforas rodo raudoną ar žalią šviesą ir kada reikia stabdyti automobilį.

Arba dar vienas pavyzdys: Panašiai vyksta ir su žąslais. Kieno rankose vadelės, tas valdo žąslus. Į kurią kryptį žąslai nukreipti, ten jie ir eina.

Klaipėdoje yra daug laivų. Kai kurie iš jų milžiniški; daug masės, atrodo įspūdingai. Bet mažas vairas vandenyje juos nukreipia reikiama linkme.

Kur plaukti ar važiuoti, nenusprendžia svoris, grožis, jėga, dydis arba greitis! Galima greitai pagalvoti, kad variklis yra svarbiausia, jis turi jėgos; jis galingas. Taip! Bet dar svarbiau yra tai, kas valdo ir kontroliuoja tą galią. Kas vairuoja, tas valdo!

Šturmanas yra vienas iš svarbiausių žmonių laive. Jis valdo visą laivą, bet tik pagal kapitono įsakymą. Mūsų kapitonas yra Dievas. Tu esi geras šturmanas, jei klausai kapitono.

Dabar mes suprantame, kodėl Jokūbui tai labai svarbu. „Suvaldyk savo liežuvį, nes tokiu būdu tu valdai ir visą kūną!“

III. Žodžių galia yra iš Dievo!

Tavo žodžiai – galingi! Kodėl taip yra? Nes Dievas padarė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą.

Dievo žodžiai žymiai galingesni negu mūsų. Jam reikėjo tik ištarti ir viskas atsirado. Skaitome Pradžios knygoje 1,3:

Pr 1,3              Tuomet Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ Ir šviesą pasirodė.

„Tebūna taip!“ ir taip įvyko.

Jis sukūrė pasaulį (lotynių kalba) ex nihilo! Tai reiškia: be jokios medžiagos! Toks galingas yra Jo žodis.

Ir šiandien Dievas kalba per savo Šventąjį raštą. Tai yra Dievo žodis. Jis turi galią pakeisti žmones. Dievo žodis keičia gyvenimus ir kalba į širdis.

Kadangi mes esame sukurti pagal Dievo panašumą, todėl ir mūsų žodžiai galingi! Ne tokie galingi, kad galėtume kažką sukurti iš nieko, bet jie labai stipriai įtakoja kitus.

Gal prisimeni žodžius, kuriuos esi girdėjęs prieš dešimt metų ir iki dabar negali jų pamirši. Tikiuosi, kad tai yra padrąsinantys žodžiai, kurie tave stiprina.

Pat 17,27         Kas taupios kalbos, tas tikrai išmintingas, o sveiko proto žmogus būna santūrus.

Kai nekalbi atidžiai, tai labai pavojinga. Jokūbo žodžiais kalbant: Tai yra kaip degtukas, kuris padega didžiausią girią.

Mūsų liežuvis linkęs kalbėti bloga! Tai mums reikia suvokti. Visada yra sunkiau padrąsinti ir pasakyti ką nors gero negu blogo.

Jokūbas taip parašė (Jok 3,6): „Liežuvis patsai pragaro padegtas!“

Dažniausiai mes nusidedame žodžiais! Ką liežuvis gali blogo padaryti?

-         meluoti

-         negerbiamai kalbėti

-         apgauti

-         klaidingai liudyti

-         įžeisti

-         ižuliai prieštarauti

-         vietoj pilnos sakyti tik pusę tiesos

-         meilikaujamai kalbėti (tik kad gaučiau kažką)

-         keikti

-         klaidingai guosti

-         suvilioti

-         apšaukti

-         garbinti ir girti klaidingus dievus ir žmones

-         sukelti įniršį

-         išgąsdinti

-         tyčiotis

-         duoti klaidingus pažadus

-         ir taip toliau

Tie dalykai suteršia visą kūną. Tai reiškia, kad nuodėmės, kurias darome, turi ryšį su visu žmogumi. Nežiūrint kokią nuodėmę padariau.

Prieš tai Jokūbas rašė:

Jok 2,10          Mat, kas laikosi viso įstatymo, bet nusižengia vienu dalyku, tas lieka kaltas ir dėl visų.

Ir taip reikia suprasti mūsų šeštą eilutę:

Jok 3,6            Liežuvis padega visą gyvenimo ratą.

Kad tai įtakoja visas mūsų gyvenimo sritis.

Trumpai sakant: Kai nusižengei vienoje srityje, jau nebesi tobulas. Ir į dangų pateksi tik tuomet, jei būsi tobulas, nes Dievas yra tobulas!

Reiklūs žodžiai! Ar ne? Bet gerai, kad yra išeitis. Ir tai yra vienintelė išeitis: Tai yra Jėzus Kristus! Jis mirė už mus, kad per jį mes gautume atleidimą. Tik per Jėzų tapsime be nuodėmės ir tik per Jį pateksime į dangų. Kitaip nebus.

1Jono 1,9        Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių.

Jei galvoji: Aš ne iš tų, kurie nevaldo savo liežuvio. – Klysti!

Jokūbas aiškiai sako, kad (Jok 3,8)

Jok 3,8            O liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti; jis lieka vis nerimstanti blogybė, pilna mirtinų nuodų.

Kaip jis jau ir anksčiau sakė, taip ir čia: Mes visi nusižengiame. Išimčių nėra.

IV. Kaip mes turėtume kalbėti

Gal galvoji: Gerai, aš esu krikščionis, priėmęs Jėzų kaip savo Gelbėtoją. Ir aš einu į bažnyčią, giedu, meldžiuosi, kalbu apie dvasinius dalykus ir stengiuosi protingai kalbėti.“

Tai labai gerai! Jokūbas sako: „Girk Viešpatį ir kalbėk išmintingai su kitais!“ Bet ne tik sekmadieniais ir tik bažnyčioje arba tik su tikinčiaisiais! Bet visada su visais! Tai yra sunkus darbas! Bent jau man.

Bet gal tai priklauso tik nuo mano vidinės būsenos? – Kartais kalbu neišmintingai arba netgi esu susierzinęs vien dėl to, kad kažkas man nepatinka.

Liežuvis labai paradoksalus kūno narys! Jis naudojamas abiem atvejais: Blogiui ir gėriui! Su juo galiu šlovinti Viešpatį ir po to nervintis dėl šlovinimo grupės, kaip jie prastai groja ir kitam pasakyti, koks nepatenkintas esu.  – (Tai yra tik pavyzdys, gerai? Ačiū jums, kad tai darote! Jūs tikri šaunuoliai!)

Mes galime nuoširdžiai garsiai melstis pamaldose ir po to blogai kalbėti apie vieną brolį iš bendruomenės.

Tai mūsų liežuvis moka. Ir taip gali nutikti visiems. Bet taip neturėtų būti! Jokūbas rašo:

Jok 3,10          Iš tų pačių lūpų plaukia ir laiminimas, ir prakeikimas. Bet taip, mano broliai [ir seserys] neturi būti!

Jis pabrėžė: „Taip neturi būti!“ Ir jis mus tai paaiškina, naudodamas du palyginimus apie gamtą:

Jok 3,11-12   Nejaugi šaltinis iš tos pačios versmės lieja saldų ir kartų vandenį? Argi gali, broliai, figmedis išauginti alyvas, o vynmedis figas? Taip pat ir sūrus vanduo negali duoti saldaus.

Jokūbas čia piešia juodai-baltą paveikslą. Arba taip yra, arba kitaip. O trečio varianto nėra.

Mes krikščionys, atgimę žmonės, gavome naują prigimtį.

2Kor 5,17        Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena praėjo, štai atsirado nauja.

Taigi, Jokūbas skatina mus gyventi pagal naują prigimtį! Ir tai reiškia, kad mes turime valdyti savo burną ir tik leisti, kad iš jos išplauktų švelnūs, padrąsinantys, dori, mylintys, garbingi, raminantys, gydantys, skatinantys, raginantys, padedantys ir supratingi žodžiai.

Kol 4,6             Jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta, kad žinotumėte, kaip kiekvienam atsakyti.

Asmeniškai

Kaip kalbi tu?  – - Ar žmonės nori su tavimi bendrauti, nes tavo kalba švelni? Bet nekalbi vien tik vadovaudamasis kitų nuomonėmis? Ar gali ir tuo pačiu metu padrąsinti ir parodyti, kur reikia pakeisti, jeigu reikia pakeisti, savo gyvenimą?

Tokių žmonių reta. Bet gal norėtum tapti tokiu žmogumi?

Tai tik įmanoma, jei kreipiesi į Dievą ir prašai jo pagalbos. 1,5 Jokūbas rašė:

Jok 1,5            Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta.

Mes turime valdyti savo liežuvį, kitaip tinkamai nepagerbsime Dievo.

Jok 1,26          Jei kas mano esąs pamaldus ir nepažaboja savo liežuvio, bet apgaudinėja savo širdį, to pamaldumas tuščias.

Santrauka:

Aš noriu tave padrąsinti visada būti pasiruošusiam dalintis išmintingais žodžiais; žodžiams, kurie stato, o ne griauna. Nes ką pasakai, neliks be atsako! Tavo žodžiai – galingi! Norėčiau paraginti save ir jus visus: Naudokime savo žodžių galią geriems tikslams. Būkime pasiryžę savo burna tarnauti Viešpačiui, kaip Dovydas:

Ps 39,2            Apdairiai elgsiuosi savo kelyje, kad nenusidėčiau liežuviu; savo burną užčiaupsiu, kai nedorėliai būna arti.

Nes

Pat 21,23         Kas sučiaupia burną ir prikanda liežuvį, tas apsaugo save nuo daugelio bėdų.

Dėl to

Ps 34,14          saugok liežuvį nuo pikta ir lūpas nuo apgaulės!

Dievas nori tau padėti valdyti savo burną. Mums visiems reikia, kad stengtumėmės šioje srityje augti ir tobulėti, nes to mokytis juk mums reikia visiems.

Aš noriu šį pamokslą pabaigti viena eilute:

Ps 35,28          mano liežuvis teskelbia tavo teisumą, ir tešlovina tave kasdien.

Amen.

š noriu šį pamokslą pabaigti viena eilute:

Ps 35,28          mano liežuvis teskelbia tavo teisumą, ir tešlovina tave kasdien.

Amen.

Eduardas Gossas