5AS: Pasibaigus XXIV Olimpiadai Seule “Braunschweiger Zeitung” 1988 10 03 rašė:

“Žaidynės sublizgėjo 38 pasaulio rekordais. Pietų Korėjos sostinėje buvo iš naujo nubrėžtos žmogaus galių ribos. Tą blizgesį aptemdė negarbingas kanadiečių sprinteris Ben Johnson, kuris, pergalingu bėgimu pasiekęs pasaulio rekordą, buvo demaskuotas kaip apgavikas. Iki sekmadienio TOK sugebėjo nustatyti tik dešimt dopingo vartojimo atvejų. Tačiau tikrasis skaičius daug didesnis. Taigi daugelį aukščiausių rezultatų Seule lydi abejonės šešėlis. Žaidynės išryškino žymius atletus: šešis kartus olimpinę čempionę plaukikę Kristin Otto iš Leipcigo, penkiais aukso medaliais pasipuošusį amerikiečių plaukiką Matt’ą Biondi, rusų gimnastikos karalių, keturis kartus čempioną Vladimir’ą Artemov’ą, amerikiečių lengvosios atletikos žvaigždę Florence Griffit-Joyner, triumfavusią 100 m, 200 m sprinto distancijoje ir estafetėje. Didžiųjų olimpiečių galerijoje, be abejonės, – ir Steffi Graf, kuri olimpine pergale užbaigusi “Golden Slam’ą”, pasiekė šimtmečio rezultatą.”

Iš tikrųjų, didžiajame sporte nuolat viršijami pasaulio rekordai. Net jei ir nebūtų dopingo atvejų, rezultatai pastebimai gerėja. Tačiau nepamirškime: tie rekordai pasiekti intensyviai tyrinėjant sportą ir diegiant naują treniruočių metodiką. Treniruojantis pasiektas meistriškumas nepaveldimas. Liovusis treniruotis aukšti rezultatai ilgai netveria.

Evoliucijos sistemai vis dėlto reikalingas mechanizmas, kuris garantuotų, kad karta po kartos vis tobulės saviveikos būdu. Pasak evoliucijos šalininkų, nuolatinio vystymosi varomąja jėga turėtų būti mutacija ir selekcija. Tačiau jos vystosi neplaningai ir nekryptingai. Materija daug labiau paklūsta inercijos, pasyvumo, energijos degradacijos dėsniui, ji linkusi niveliuotis. O juk gyvybė visada – iki pat smulkiausių makromolekulių struktūrų – susijusi su planingumu. Niekas neabejoja, kad mūsų šiandieninio kompiuterio pagrindas – komplikuotas planas. Bet ir patys sudėtingiausi skaičiavimo prietaisai – tik vaikų žaisliukai, palyginus su tuo, kas vyksta kiekvienoje gyvoje ląstelėje ir kas rodo aukščiausio lygio planingumą.

3AS: Šiame klausime jau slypi išvados, kurios natūraliai siejasi su dabartine situacija: šviesa sklinda 300 000 km/sek greičiu (beveik vien tik nuliais po kablelio patikslinta reikšmė – 299 792 458 m/sek – aprobuota 17-toje generalinėje konferencijoje matų ir svorių klausimais, įvykusioje 1983 m.). Jos sklidimo greitis, kad ir labai didelis, bet vis dėlto apibrėžtas. Vadinasi, kiekviena žvaigždė, mūsų matoma  dabar, mus informuoja ne apie savo dabartinį egzistavimą, bet apie praeitį, kurios liudininkai – tos žvaigždės spinduliai – mus pasiekia akimirksniu. Todėl ir daroma išvada (neleistina!): kadangi yra žvaigždžių, nutolusių milijardais šviesmečių, jų amžius turėtų būti bent jau tiek pat milijardų metų. Taip samprotaujantiems prieštarauja du nepaprastai reikšmingi faktai:

1. Atstumas vietoj laiko: šviesmetis, kaip ir metras, yra ne laiko, bet atstumo matas! Vienas šviesmetis prilygsta 9,46 bilijono kilometrų. Tokį atstumą šviesa įveikia per metus. (O štai laikas, per kurį šviesa sklinda vieną metrą – 1/299 792 458-oji sekundės dalis. Beje, anksčiau metro ilgis buvo nustatytas pagal bangų ilgius, o dabar – būtent pagal šį šviesos sklidimo laiką.) Jei tarp objektų A ir B yra atstumas a, žinant vien tik distanciją, dar nieko negalima spręsti apie tų objektų ankstesnę būklę (pvz., amžių).

2. Kūrybinis mąstymas: Toks laisvas atstumo ir laiko traktavimas yra pasekmė evoliucinio mąstymo, kuriam būdinga neriboti nei praeities, nei ateities laiko. Bibliniu požiūriu laiko ašis prasideda visiškai aiškiu atskaitos tašku, kuris paženklintas pirmuoju Biblijos tekstu ir siekia kelių tūkstančių (ne milijonų!) metų praeitį. Todėl prailginti laiko ašį, žengus dar toliau už pradinio žymens, neleidžia fizikos dėsniai. Tas, kuris ignoruoja šį faktą, tarsi teigia atsiradęs anksčiau nei buvo pradėtas. Toliau gilindamiesi į pateiktąjį klausimą ir pasitelkę aukščiau minėtą “logiką”, prisiminkime pasaulio sukūrimo savaitę. Ketvirtąją dieną buvo sukurtos žvaigždės (Pr 1,14-16). Tačiau baigus visą kūrybą, pagal aną logiką danguje nebuvo matyti nė vienos žvaigždės. Arčiausia Žemės esanti žvaigždė – Kentauro  – yra nutolusi nuo jos per 4,3 šviesmečio. Vadinasi, iš Žemės ją būtų įmanoma pamatyti tik praėjus 4,3 metų nuo sukūrimo. Dar po 1,6 metų pasirodytų kita žvaigždė – ryškiausia Barnardo žvaigždė (atstumas nuo Žemės 5,9 šviesmečio), ir t.t.. Šis procesas tęstųsi iki šiol, nes metai po metų, atitinkamai atstumui nuo Žemės, ją pasiektų vis augančio žvaigždžių skaičiaus šviesa. Tačiau tai prieštarauja astronominių stebėjimų duomenims.

Pagal tokį supratimą Adomas 4,3 metų turėjo žiūrėti į visiškai bežvaigždį dangų ir tik praėjus dar 1,6 metų galėjo pamatyti antrąją žvaigždę. Abraomas, kuris gyveno dviem tūkstančiais metų vėliau, laikantis šios teorijos, taip ir nebūtų išvydęs šviesiausios Paukščių tako žvaigždės, nekalbant apie kitų galaktikų žvaigždes, nes mūsų Paukščių takas nusidriekia 130 000 šviesmečių. Tačiau Dievas parodė Abraomui neišmatuojamą regimų žvaigždžių daugybę, apstulbindamas jį: “Pažvelk į dangų ir suskaityk žvaigždes; jei gali jas suskaityti?” (Pr 15,5).

Vadinasi, anas teiginys “šviesmečių skaičius lygus mažiausiam žvaigždės amžiui” Biblijos požiūriu yra klaidingas. Biblinį šios problemos sprendimą randame Pr 2,1-2: “Taip buvo atbaigti Dangus ir Žemė bei visa jų (žvaigždžių) galybė. Taip Dievas septintąją dieną baigė visa, ką jis kūrė.” Tą patį liudija ir Naujasis Testamentas: “Tiesa, Dievo darbai buvo užbaigti nuo pasaulio sutvėrimo” (Žyd 4,3). Tuo būdu per kūrybos savaitę viskas buvo visiškai pabaigta. Išvada – žvaigždes buvo galima matyti iš karto, nes nuo sukūrimo yra regimi visi kūriniai (Rom 1,20).

Pasaulio sukūrimui būdinga tai, kad mes negalime tam kūrybos laikui pritaikyti visų šiandien mums žinomų dėsnių. “Padaryta” – reiškia visiškai užbaigta: žvaigždžių šviesos spindulys buvo taip pat sukurtas, kaip ir pačios žvaigždės, t.y., ir tolimiausių žvaigždžių šviesa iš karto pasiekė Žemę. Priminsiu: pasikliovę vien tik gamtos mokslais, mąstydami ir tyrinėdami, įstengiame laiko ašimi sugrįžti geriausiu atveju į sukūrimo savaitės pabaigą. Tačiau tai, kas vyko kūrimo savaitės dienomis, suprasime tik tuomet, kai, studijuodami Bibliją, atskleisime ten apreikštąsias detales.

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė

2AS: Fizika iki šiol nežino  metodo, kaip būtų galima nustatyti Žemės ir Visatos amžių. Kodėl? Gamtoje nėra laikrodžio (įvykio, pagal kurį matuojamas laikas), einančio nuo pat pasaulio sukūrimo. Iš pirmo žvilgsnio tokiu laikrodžiu būtų galima laikyti radioaktyvų nestabiliųjų atomų skilimą. Kiekvienas cheminio elemento nestabilus izotopas turi jam būdingą skilimo pusamžį. Jis trunka T laiką, ir per jį atomų skaičius radioaktyvaus skilimo išdavoje sumažėja perpus. Iš gamtoje esančių 320 izotopų daugiau kaip 40 yra radioaktyvūs. Šiuo fizikos reiškiniu pasinaudojama nustatant amžių radiometriniu būdu. Yra ilgalaikiai laikrodžiai, tai:

Urano/torio-švino laikrodis: T = 4,47.109 metų, kai Uranas – -238(238U)

Kalio-argono laikrodis: T = 1,31.109 metų, kai kalis -40(40K)

Rubidžio-stroncio laikrodis: T = 48,8.109 metų, kai rubidis -87(87Rb)

ir trumpalaikis laikrodis 14C [tariama C(anglies)-14] su T = 5730 metų.

Matematiškai sprendžiant fizikines skilimo lygtis, jų sistemoje visą laiką bus viena lygtimi mažiau, nei yra nežinomųjų. Tokia sistema matematiniu būdu iš principo neišsprendžiama. Fizikoje tai reiškia: pradinis skylančios medžiagos kiekis nežinomas, nes niekas nežino, kiek nestabilių atomų buvo atsiradimo momentu. Be to, dar yra vadinamasis izochronų metodas, kurio principas – apsieiti be pradinės masės žinojimo, naudojant tik kongenetyvius mėginius. Kadangi nėra išankstinių kriterijų, pagal kuriuos nustatoma, ar mėginys priskirtinas kongenetyviniam tipui, šis būdas nežinios neišsklaido.

Kiek kitoks 14C – metodo atvejis. Čia pradinį dydį galima nustatyti padedant dendrochronologijai (skaičiavimas pagal medžio kamieno rieves). Kadangi seniausi medžiai yra maždaug 5000 metų, įmanoma pagal kiekvieną metų rievę sužinoti medžio amžių atitinkančią pradinę masę. Seniausiam  mums žinomam augalui yra 4915 metų (1989 m. žiniomis). Tai gumbuotoji pušis, auganti Nevadoje. Pagal rievių skaičių gaunama graduota kreivė, kuri leidžia palyginimo būdu apskaičiuoti ir nežinomo amžiaus mėginio metus. Tačiau 14C metodas pritaikomas tik kelių tūkstantmečių ribose. Evoliucijos mokslas, kalbėdamas apie milijonus metų, remiasi ne tiksliais fizikiniais matavimais, bet vadinama “geologine laiko skale”, kurios esmė ta, kad kiekvienos geologinės formacijos amžius proporcingas tos formacijos sluoksnio, surasto žemėje, didžiausiam storiui. Ši teorija teigia, kad visų formacijų sluoksniai klojosi tuo pačiu maksimaliu greičiu ir be pertrūkių. Tokia prielaida visiškai nepriimtina, net ir evoliuciniais požiūriais. O jei evoliucijos šalininkams tektų atsižvelgti į tvano padarinius!

Įsidėmėkime: fizikos dydžiai (pvz. laikas) tik tada absoliučiai išmatuojami, jei tam tikro proceso metu gautasis fizikinis efektas išreiškiamas kiekybe, o ši reikšmė pagal mato etaloną (graduotą kreivę ar skalę) prilyginama apibrėžtų mato vienetų skaičiui. Jei į karštą vandenį įmerksite temperatūros skalės neturintį gyvsidabrio termometrą, gyvsidabrio stulpelis, suprantama, pakils, bet tikslios temperatūros taip ir nesužinosite. Tik palyginę su graduotu termometru gautume tikrąją matavimo reikšmę. Radiometriniams ilgalaikiams laikrodžiams kaip tik ir trūksta tos “skalės” (pvz., natūralaus proceso, kuriam vykstant būtų galima fiksuoti laiko atkarpas).

Seniausia dokumentais įrodoma žmonijos istorija prasideda Artimuosiuose Rytuose ir Egipte maždaug 3000 m.pr. Kr. (pažymėtina, kad ši laiko atkarpa sutampa ir su seniausiųjų medžių amžiumi). Tačiau dar gilesnę istorinę įžvalgą, be jokios abejonės, surandame Biblijoje. Ji siekia pirmąją Dievo sukurtą žmonių porą. Nuoseklus genealogijų išvardijimas apibrėžia vienintelius  suvokiamus ir patikimus laiko rėmus nuo pasaulio sukūrimo momento. Net jei genealoginio medžio įrašuose ir yra spragų, galima daryti išvadą, kad Žemės amžius – keli tūkstantmečiai, bet jau nieku gyvu ne milijonai evoliucionuojančių metų. Žemės ir Visatos amžius ir žmonijos pradžia sutampa net pagal atskiras pasaulio kūrimo dienas.

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė

1AS: Anksčiau neorganinė chemija buvo griežtai atskirta nuo organinės dėl rimtos ir svarios priežasties: organiniai junginiai jokios įtakos neveikiamoje gamtoje atsiranda tik dėl organizmų gyvybingumo. Bet organizmui mirus prasideda atvirkštinis procesas: organinės medžiagos suskyla į neorganines sudėtines dalis. Kai chemikas F.Wöhler’is 1828 m. neorganinį amonio cianatą pavertė organiniu junginiu – šlapalu, šio svarbiausio skirtumo nebeliko. Mokslininkų kryptingo ir planingo darbo dėka šiandien įmanoma susintetinti daugelį organinių junginių. Savaime aišku, tam būtinos chemijos bei jos technologijos žinios, t.y. proto indėlis. Stebėdami gyvąjį pasaulį įsitikiname, kad augaluose, gyvūnuose ir žmonėse vykstantys fizikiniai bei cheminiai procesai nėra priešingi fizikiniams bei cheminiams procesams, vykstantiems už gyvųjų organizmų ribų. Čia visiškai galioja žinomi gamtos dėsniai. Taigi chemijos ir fizikos požiūriu principinio skirtumo tarp negyvosios ir gyvosios materijos nėra. Šią išvadą labai išplėtė neodarvinistai savo aiškinimais apie gyvybės atsiradimą “pirmykštės mišrainės” atmosferoje, tvirtindami, kad egzistuoja palyginti sklandus ir nesudėtingas perėjimas iš negyvosios materijos būvio į gyvo organizmo būvį. Tačiau negalima painioti gyvo organizmo su materija, esančia gyvoje būtybėje. Organizmo, kaip reiškinio, visumos neįmanoma suvokti nagrinėjant jo paskiras savybes vienu ar kitu požiūriu. Juk viena svarbiausių organizmo sudėtinių dalių – jame glūdinti informacija, tam tikras dvasinis dydis. Materija pati jo sukurti negali. Būtent informacija užtikrina, kad kiekviena gyva būtybė įgautų konkretų pavidalą ir sugebėtų daugintis. Negyvojoje gamtoje dauginimosi principo (reprodukcijos pagal įdėtą informaciją) nėra. Tuo būdu informacija tampa svarbiausiu kriterijumi, aiškiai atskiriant gyvą organizmą nuo negyvosios materijos. Lygiai taip pat individualios išvaizdos formavimasis neturi nieko bendra su fizikoje ir chemijoje galiojančiais struktūros dėsniais, kurie lemia kristalų susidarymą. Gyvybės fenomenas reiškia kokybę, esančią anapus fizikos ir chemijos. Mūsų teiginį: “Informacija negali atsirasti fizikinio ar cheminio eksperimento metu!” patvirtina netgi vadinamieji evoliuciniai eksperimentai, kurių tikslas – įrodyti, kad gyvybės atsiradimas yra vien tik fizikos ir chemijos fenomenas.

- Miller’io eksperimentais, kurie taip dažnai cituojami, galima susintetinti kai kurias amino rūgštis – proteinų pagrindą; tačiau šių eksperimentų metu informacija niekados neatsirado. Vadinasi, tokio bandymo negalima vadinti evoliuciniu eksperimentu.

- M.Eigen’o sumanytas hiperciklas – tai grynas eksperimentavimas idėjomis, nepatvirtintas jokiais bandymais. Eigen’as nori vadinamosiomis “evoliucijos mašinomis” perkelti evoliuciją į eksperimento lygį. Interviu žurnalui (“Bild der Wissenschaft” 8 sąs., 1988, 72 psl.) jis sakė: “Vienoje iš mūsų mašinų mes leidome evoliucionuoti bakterijų virusams… Projektas pavyko. Jau po trijų dienų galėjome izoliuoti mutantę, kuri buvo įgijusi atitinkamą atsparumą. Pavyzdys rodo, kad evoliucijos procesą visiškai įmanoma atkurti laboratorijoje”. Tokie pasakymai sudaro įspūdį, tarsi šiuo atveju būtų pavykęs evoliucinis eksperimentas. O iš tikrųjų jam buvo panaudoti jau gyvi organizmai. Šiuo atveju irgi neatsirado nauja informacija, bandymai vyko jau su turima, todėl ir negauta jokių duomenų apie informacijos prigimtį.

Būtina įsidėmėti reikšmingą faktą: Nė vienoje pasaulio laboratorijoje dar nepavyko iš negyvų organinių medžiagų “pagaminti” gyvą organizmą. Šis faktas juo labiau svarbus dabar, kai biotechnika gali taip įvairiopai manipuliuoti su gyvomis esybėmis. Beje, verta pabrėžti, kad biotechnika eksperimentuoja būtent su gyvais organizmais, mėgindama jais tik manipuliuoti. Akivaizdu, kad tarp chemijos techninių metodų ir biotechnikos yra neįveikiamas prieštaravimas. Taip, ir vis dėlto, jei vieną gražią dieną, po nenuilstamų tyrinėjimų, panaudojus visas įmanomas žinias, toks bandymas pavyktų, juo būtų įrodyta: gyvybė gali atsirasti tik dvasinio indėlio ir kūrybinės veiklos dėka.

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė

4AB: Mes turime skirti du Dievo kalbėjimo būdus: visiems žmonėms vienodai galiojanti Biblija ir individualus Dievo vedimas žmogaus gyvenime.

1. Biblijos papildymai? Randantis Dievo pašauktų ir jo įgaliotų žmonių bibliniams Raštams (pvz., Jer 1,5; Gal 1,12), pasirodo ir netikrieji pranašai su savavališkais skelbimais. Į klausimą, kuris jaudina ir mus: “Kaip galima žinoti, kad tas pranašavimas nėra Viešpaties ištartas?” (Įst 18,21), Dievas atsako, pateikdamas esminį tiesos patikrinimo kriterijų:

“Jeigu pranašas skelbia Viešpaties vardu, bet pranašavimas neišsipildo ar nepasitvirtina, to pranašavimo Viešpats nėra ištaręs. Pranašas bus kalbėjęs įžūliai savimi pasitikėdamas, todėl dėl jo nenuogąstauk” (Įst 18,22).

Kalno pamoksle Jėzus taip pat perspėja dėl netikrų pranašų ir taip pat įvardija mums požymius, pagal kuriuos jie identifikuojami.

“Sergėkitės netikrų pranašų, kurie avių kailyje ateina pas jus, o viduje yra plėšrūs vilkai. Jūs pažinsite juos iš vaisių. Argi kas gali pasiskinti vynuogių nuo erškėčių ar figų nuo usnių?” (Mt 7,15-16).

Apaštalas Jonas taip pat įžvalgiai nurodo pavojų: ” Po pasaulį pasklido daug suvedžiotojų… Kas tik peržengia ribą ir nesilaiko Kristaus mokslo, neturi Dievo” (2Jn 7.9).

Tik Biblija yra Dievo apreikšta. Paskutinį kartą Dievas kalbėjo per savo Sūnų (Žyd 1,1), ir papildomų apreiškimų nebebus (Apr 22,18). Prie Biblijos žodžio nebėra ką pridurti. Jau Petras savo metu įspėjo apie “pragaištingas sektas” (2Pt 2,1), kurios savo mokymais veda žmones į pražūtį. Joseph’o Smith’o (Mormonų mormono knyga), Jakob’o Lorbeer’o (Naujojo apreiškimo bičiuliai), Ch.T.Russel’o (Jehovos liudytojai), M.Barker Eddy (Krikščioniškas mokslas) paskelbti Biblijos papildymai ir iškraipymai – tai ne Dievo Žodis, o tik apgailėtini netikrų mokytojų ir suvedžiotojų klystkeliai. Dievas nesiunčia papildomų apreiškimų, jis tik apšviečia nauja šviesa tai, ką mums seniai pranešė ST ir NT. Tad Biblija lieka vienintelis informacijos šaltinis, be kurio niekaip neišsiverčiama, ir vienintelis matas, kuriuo viskas patikrinama. Vadinasi, reikia griežtai patikrinti ir tas mūsų šiandieninių amžininkų citatas, kurios prasideda įvadine autorystės formule: “Viešpats man pasakė…”

2. Individualus Dievo vedimas: Dažnai konkrečiose situacijose mes trokštame, kad Dievas pats su mumis kalbėtų. Dievas galėtų tą daryti, bet jo metodas ne toks. Martynas Liuteris, John’as Wesley, Hudson’as Taylor’as ar Billy Graham’as buvo arba yra įžymūs Dievo vyrai ir nuveikė nepaprastų darbų. Jie pasikliovė Dievo Žodžiu ir iš jo gaudavo impulsus ir palaiminimą savo veiklai. Maldoje “Parodyk man, Viešpatie, savo kelią” (Ps 86,11) mes prašome Dievo veikti mūsų gyvenimą. Patyrę Dievo veikimą, vėliau be išlygų pripažįstame: taip gali veikti vien Dievas. Bet Dievas veikia tyliai, mums neduota išgirsti jo balso.

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė

3AB: Daugeliu atžvilgių Biblija iš esmės skiriasi nuo visų kitų pasaulio istorijos knygų. Tai yra ypatingas, unikalus ir su nieku nepalyginamas kūrinys:

1. Nors Biblija buvo rašoma daugiau kaip 1000 metų, ji nuostabiai vientisa: Biblija aprėpia ilgesnį nei pusantro tūkstantmečio laikotarpį, ir ją rašė maždaug 45 įvairiausios kilmės bei įvairiausių profesijų žmonės. Tarp jų – universiteto absolventas Mozė, aukštas kariškis Jozuė, vyriausybės premjeras Danielius, vynininkas Nehemijas, karalius Dovydas, piemuo Amosas, žvejys Petras, muitininkas Matas, gydytojas Lukas ir palapinių meistras Paulius. Biblijos knygos radosi pačiose netikėčiausiose vietose: dykumoje (Mozė), kalėjime (Jeremijas), rūmuose (Danielius), kelionėse (Lukas) arba tremtyje (Jonas), ir rašytojų vidinė būsena buvo pati įvairiausia – džiaugsmas ir meilė, baimė ir rūpestis, vargas ir nusivylimas. Nepaisant to, kad Biblijos kūrimas tęsėsi beprecedentį laiką – 60 kartų~    kad autoriai priklausė įvairiausiems visuomenės sluoksniams, jos tematika vieninga ir darni. Rašytojai aptaria šimtus temų harmoningai, tarsi pratęsia vienas kitą. Jei ištisų epochų skiriami visiškai skirtingų individualybių žmonės aprašinėtų tiek daug dalykų be Dievo veikimo, tokia struktūros vienovė niekaip nebūtų įmanoma. Ypač ryškiai, lyg raudonas siūlas, tęsiasi per visą Bibliją mokymas apie Dievą ir žmonių išganymo istorija.

2. Jokioje kitoje knygoje, išskyrus Bibliją, neaptinkame tokios literatūrinių žanrų gausos (žr. Priedo I d.T58 skirsnį). Tačiau tarp jų nėra pasakų, legendų, sakmių, t.y. neįpareigojančių sakyti tiesą žanrų. Retai pasitaiko ir “persūdymų”, kurie būdingi satyroms, glosoms, herojiniams epams ar komedijoms.

3. Biblija nuostabiai įvairiapusė. Ji yra ir tikėjimo, ir įstatymo, ir istorijos knyga. Ji duoda žinių pagrindus daugelyje sričių ir tūkstančius gyvenimo taisyklių įvairioms situacijoms. Ji yra geriausias patarėjas santuokos klausimais ir aprašo, kaip mes turime elgtis su tėvais ir vaikais, su draugais ir priešais, su kaimynais ir giminaičiais, su svetimšaliais, su svečiais ir bendratikiais (plačiau apie tai rasite 3KG). Ji kalba apie šio pasaulio ir viso, kas gyva, atsiradimą, apie mirties esmę ir pasaulio pabaigą. Ji mums parodo Dievo Tėvo, jo sūnaus Jėzaus Kristaus esmę ir Šventosios Dvasios veikimą.

4. Biblija yra vienintelė knyga, kurios pranašystės iš tikrųjų patikimos. Jos yra iš Dievo (1Sam 9,9; 2Sam 24,11; 2Pt 1,20-21), todėl jų nerasi jokioje kitoje pasaulio istorijos knygoje (nerasi nei Korane, nei prancūzų okultisto Nostradamo užrašuose). Laiko atstumai tarp užrašymo ir išsipildymo tokie dideli, kad net griežčiausi kritikai negali prieštarauti, esą pranašystės buvo skelbiamos jau po įvykių.

5. Neprilygstami Biblijos laiko rėmai. Biblija tęsiasi nuo fizikinės laiko ašies pradžios taško (pasaulio sukūrimo) iki jos pabaigos (Apr 10,6b). Nėra kitos knygos, kuri pateiktų kokių nors žinių apie laiko pradžią ir įstengtų aprašyti įvykius laiko ašies pabaigoje. Be to, Biblija kalba apie amžinybę – tokią realybę, kuriai nebegalioja mūsų riboti laiko dėsniai.

6. Neįrodyta, kad bent vienas Biblijos pasakojimas būtų klaidingas. Biblijos mokslinio turinio niekad nereikėjo  keisti atsižvelgiant į naujų tyrimų duomenis. Atvirkščiai, gausūs pavyzdžiai rodo, kad Biblijoje aprašytus dalykus iš gamtos mokslų srities tyrinėtojai patvirtino praėjus daugeliui šimtmečių po užrašymo (pvz., žvaigždžių skaičius, Žemės pavidalas).

7. Jokia kita knyga neaprašo žmonių taip tikroviškai kaip Biblija. Čia nėra veidmainiškų perdėjimų, retušuotų biografijų ar didvyrių šlovinimo – to, kas paslėptų ar pridengtų žmonių neigiamas puses. Biblija nenutyli nei mūsų protėvių nuodėmių (Pr 12,11-13), nei Dovydo suirusios santuokos (2Sam 11), nei netvarkos bendruomenėse (1Kor 1,11; 2Kor 2,1-4).

8. Biblija, kaip jokia kita knyga, apsako būsimus reiškinius, kurių pagal anuometinį mokslo žinių lygį nė vienas žmogus nebūtų galėjęs nuspėti (pvz., kosminės laboratorijos, orbitinės stotys: Abd 4) ir savo mokyme pateikia tokias situacijas, kurios susiklostė tik po daugelio šimtmečių (pvz., narkomanija: 2Kor 6,16-17; genų inžinerija: žr. 10KG).

Jau vien šios aštuonios išvardytos ypatybės įrodo Bibliją esant nepaprasta knyga, kuriai jokia kita nė iš tolo neprilygsta. Istorikas Philip’as Schaff’as labai taikliai apibūdina Rašto unikalumą ir tą, apie kurį jis kalba:

“Šitas Jėzus iš Nazareto be pinigų ir ginklų nugalėjo daugiau milijonų žmonių negu Aleksandras, Cezaris, Mahometas ir Napoleonas; be didelio mokslo ir švietimo jis nušvietė dieviškus ir žmogiškus dalykus daug ryškiau, nei visi filosofai ir mokslininkai kartu paėmus; be retorinio įgudimo jis kalbėjo gyvenimo žodžius taip, kaip jie nebuvo ištarti nei iki tol, nei po to, ir jais veikė žmones labiau negu visi oratoriai ar poetai. Pats neparašęs nei vienos eilutės jis atšipino daugiau plunksnų ir davė medžiagos didesniam skaičiui pamokslų, kalbų, diskusijų, mokslinių darbų, meno kūrinių ir šlovinimo giesmių nei visa didžiųjų antikos ir naujųjų epochų vyrų armija” (J.Mc-Dowell: Testas Biblijai, 54 psl.).

Jei galima tiksliai suskaičiuoti, kiek Biblijoje yra žodžių bei raidžių (pvz., pagal anglų King James versiją – 783137 žodžiai ir 3566489 raidės), tai jos minčių gausybė skaičiais neišreiškiama. Norint atskleisti visą šios knygos minčių lobyną, neužtenka žmogaus gyvenimo (Ps 119,162). Todėl Biblija yra vienintelė knyga, kurią niekad nenusibosta skaityti. Skaitant Bibliją kaskart atsiveria vis nauji minčių keliai, vidiniai tekstų ryšiai. Taip mes padarome svarbią išvadą: Biblija yra vienintelė dieviška knyga. Dievas laiduoja už jos teisingumą ir pripažįsta savo autorystę (Ps 119,160; Jn 17,17).

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė

2AB: Ne diskutuojant, o tik eksperimentuojant galima įsitikinti, įvyks ar neįvyks tam tikras matematiškai suformuluotas fizikinis procesas arba iš anksto užrašyta cheminė reakcija. Kitaip nei visų kitų ideologijų bei religijų raštai, Biblija pati nurodo metodus, kaip eksperimentais patikrinti jos teisingumą. Tie, kas klausinėja ne tik šiaip sau filosofuodami, bet iš tikrųjų trokšta įsitikinti, kviečiami eksperimentui, dėl kurio garantuoja pats Dievas:

“Neleisi šiai Mokymo knygai pasitraukti nuo savo burnos, bet kartosi ją dieną ir naktį, kad ištikimai laikytumeisi viso, kas joje parašyta. Tik tada padarysi savo kelią sėkmingą, tik tada tau seksis” (Joz 1,8).

Siūlomas eksperimentas susideda iš trijų etapų:

1. Pažintis su eksperimento aprašymu: Pirmiausia reikia nuodugniai skaityti Bibliją, kad gerai žinotum jos turinį.

2. Eksperimento eiga: Antruoju žingsniu visus sužinotus pamokymus reikia įgyvendinti.

3. Eksperimento duomenų patikrinimas: Kiekvienas žmogus nori sėkmės santuokoje ir šeimoje, darbe ir laisvalaikiu. Tai akivaizdžiai liudija klausimai įvairiausiems patarėjams ir konsultantams, mirgantys spaudos puslapiuose. Tačiau joks šeimos psichologas, joks pramonės vadybininkas, joks politinis patarėjas negali pasiūlyti absoliutaus sėkmės recepto. Tik Biblija tiems, kas vykdys jos nurodytas sąlygas, žada sėkmę ir išmintingą elgseną.

Kas atlieka tokį eksperimentą, visada gauna teigiamus rezultatus. Juk šiuo atveju nebūna nei nuostolio, nei rizikos – vadinasi, jokio prarasto indėlio, kaip lošiant loterijoje, ar dingusių paskolos palūkanų. Kas pasiryžta gyventi pagal Bibliją, turi reikalą su Dievu, ir todėl jo laukia stambus išlošimas. (Kitos bandymų galimybės aprašytos priede “Pastabos dėl Biblijos”,I.2 “Apie Biblijos teisingumą”.)

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė