10AD: Žinia apie Jėzaus atėjimą į šį pasaulį yra viena iš nuostabiausių pranašysčių. ST smulkiai išpranašauta apie jo gimimo vietą Betliejų (Mch 5,1 —> Lk 2,4), jo kilmės liniją (2Sam 7,16 —> Mt 1,1-17), apie buvimą tuo pat metu Dievo (Ps 2,7; 2Sam 7,14 —> Žyd 1,5) ir žmogaus sūnumi (Dan 7,13 —> Lk 21,27), jo veiklą (Iz 42,7 —> Jn 9), jo atsiuntimo priežastis (Iz 53,4-5 – Mk 10,45), apie tai, kaip jis buvo išduotas už 30 sidabrinių (Zch 11,12 —> Mt 26,15), apie jo kančią ir mirtį ant kryžiaus (Ps 22 —> Lk 24,26) bei apie jo prisikėlimą (Oz 6,2 —> Lk 24,46). Kadangi tarp paskiausios ST knygos ir Naujojo Testamento laikų yra įspūdingas 400 metų tarpsnis, išsipildžiusios pranašystės apie Kristų – itin svarus argumentas atsakant į pateiktąjį klausimą. Kad Jėzus tikrai gyveno, liudija ir nebibliniai šaltiniai, kaip antai, romėnų istorikas Tacitas, imperatoriaus Adriano rūmų didžiūnas Svetonijus, Romos legatas Bitinijoje (Mažoji Azija) Plinijus jaunesnysis ir kiti. Žymus žydų istorikas Juozapas Flavijus, gimęs 37 m. po Kr., rašo:

“Apie tą metą gyveno Jėzus, išmintingas žmogus, jei apskritai jį galima vadinti žmogumi. Juk jis padarė neįtikėtinų darbų ir mokė žmones, kurie džiaugsmingai priimdavo jo tiesą. Taip jis patraukė daug žydų ir pagonių. Jis buvo Kristus. Ir nors Pilotas mūsų tautos kilmingųjų reikalavimu nuteisė jį mirti ant kryžiaus, jo buvę sekėjai liko jam ištikimi. Nes trečiąją dieną jis jiems pasirodė vėl gyvas, taip kaip pranašai Dievo vardu buvo apie jį išpranašavę tą ir tūkstantį kitų nuostabiausių dalykų” (Judėjos senovė, XVIII. 3.3).

Dievas pats patvirtina, kad Jėzus – jo Sūnus (per krikštą: Mt 3,17; per Jėzaus pasikeitimą ant kalno: Mk 9,7), o jam gimus angelai paskelbia, kad gimė Aukščiausiojo Sūnus (Lk 1,32). Viešpats Jėzus Piloto (Mt 26,63-64) ir Kajafo (Lk 22,70) kvočiamas pasisako esąs Dievo Sūnus, tą patį liudija ir kiti įvairiausi Biblijos žmonės:

- Petras: “Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus” (Mt 16,16).

- Jonas: “Kas išpažįsta, jog Jėzus yra Dievo Sūnus, Dievas tame ir tas Dieve pasilieka” (1Jn 4,15).

- Paulius: “Aš gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų” (Gal 2,20).

- Morta iš Betanijos: “Aš tikiu, kad tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį” (Jn 11,27).

- Natanielis: “Rabi, tu Dievo Sūnus!” (Jn 1,49).

- Romėnų kapitonas nukryžiuojant Jėzų: “Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!” (Mt 27,54).

- Etiopijos iždo valdytojas: “Aš tikiu, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus” (Apd 8,37).

Velnias irgi žino, kad Kristus – Dievo sūnus (Mt 4,3.6), Dievo Sūnumi jį pripažįsta ir demonai (Mt 8,29).

Fariziejai ir aukštieji kunigai (Mk 14,53-65) bei įaudrinta minia (Jn 19,7) labiausiai įtūžo dėl to, kad Jėzus – Dievo Sūnus. Iki šiol žydams ir musulmonams tai – kaip krislas akyje. Bet jei jis būtų buvęs tik “brolis” (Šalom Ben Chorin), “sūnus tarp sūnų” (Zahrnt), geras žmogus arba socialinis reformatorius, – negalėtų būti mūsų Gelbėtojas ir Išganytojas. Jis yra Gelbėtojas ir Išganytojas tik dėl to, kad jis – iš tikrųjų gyvojo Dievo Sūnus (Mt 16,16).

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė

9AD: Pagal apibrėžimą mokymasis – tai naujų žinių įsisavinimas. Kadangi Dievas žino viską (Ps 139,2; Jn 16,30), jam nėra nieko nauja, ko dar galėtų išmokti. Jam, Visatos ir laiko valdovui, žinoma tiek praeitis, tiek ateitis. O mes vis tebesimokome. Visažinis Dievas Biblijoje mums pranašingai skelbia apie būsimus įvykius.

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė