1AB: Atsakydami į klausimą apie Biblijos tikrumą, pasitelksime pavyzdį, gerą tuo, kad jį galima išnagrinėti matematiškai. Biblijoje yra 6408 pranašystės, iš kurių 3268 jau išsipildė, o likusios tebelaukia išsipildymo, nes skelbia dar tik būsimus įvykius. Viskas išsipildė visiškai taip, kaip buvo pranašauta. Jokioje kitoje knygoje per visą pasaulio istoriją šito nesurasi. Būtent tai yra neprilygstama tikrumo praba, ir ji net išreiškiama matematiškai. Dabar norėtume paklausti, ar įmanoma, kad tiek daug pranašysčių išsipildytų atsitiktinai, t.y., ar galima įrodyti, kad jos išsipildė be Dievo veikimo. Pasitelksime tikimybių apskaičiavimo būdą. Mūsų modelyje atsižvelgsime į tai, kad kartais daugeliu Biblijos eilučių aprašoma viena vienintelė pranašystė, o kartais vienoje eilutėje glūdi kelios pranašystės. Neskaičiuosime ir kelis kartus pasikartojančių pranašysčių. Tačiau tas modelio suprastinimas vėliau, nustačius bazinę tikimybę, nebeteks reikšmės.

Imkime labai didelę atsitiktinio vienos pranašystės išsipildymo bazinę tikimybę p = 0,5, ir galime matematiškai tiksliai apskaičiuoti 3268 iki šiol išsipildžiusių pranašysčių bendrąją tikimybę w. Rezultatas: w = 2-3268 = 1,714.10-984. Paprastai tikimybė, kad pranašinga ištarmė išsipildys, matematiškai išreiškiama nuo 1:1000 iki 1:(prie) daugelio milijonų. Vadinasi, nustatę bazinę tikimybę 1:2 (=0,5), visiškai apsidraudėme. Kad geriau įsivaizduotume skaičių w, panagrinėkime kelias sugalvotos loterijos lošimo sistemas. Jei komercinėje skaičių loterijoje “6 iš 49″ – t.y. iš 49 paeiliui sunumeruotų langelių – visiško pataikymo tikimybė yra maždaug 1:14 milijonų, tai kiek langelių turėtų būti padidinta loterijos kortelė, taip pat atspėjant šešis skaičius, kad sužinotume atsitiktinio 3268 pranašysčių išsipildymo tikimybę? Kokio dydžio ta kortelė turėtų būti?

a) teniso stalo dydžio?

teniso stalo plote A = 1,525 m x 2,74 m = 4, 1785 m2 telpa L = 167140 įprastinės loto kortelės langelių.

b) futbolo aikštės dydžio?

Kai A = 7350 m2, L = 459 375 000 langelių.

c) arba viso Žemės rutulio paviršiaus dydžio?

Kai A= 510 mil km2, L = 31,3653.1018 langelių, kur 1018 reiškia trilijoną arba milijoną bilijardų.

Apskaičiavus tikimybę iš sunumeruotų langelių kiekio L atspėti šešis tikruosius numerius, rezultatai būtų tokie:

a) w = 1:0,4.1030 (arba 2,5.10-30)

b) w = 1:1,3.1049 (arba 7,69.10-50)

c) w = 1:1,3.10114 (arba 7,69.10-115)

Iš gautųjų skaičių matome, kad šiuo atveju jokių įprastinių palyginimų nepakanka. Toks stulbinantis matematinis langelių apskaičiavimo rezultatas! Norėdami jį vis dėlto su kuo nors palyginti, turėtume pasitelkti bendrąjį Visatos atomų skaičių, o jis yra 1080, tad jau savaime neįsivaizduojamas. Tai vienetas su 80 nulių arba 10 milijardų, aštuonis kartus padaugintų iš savęs. Gautąjį tos superloterijos kortelės transastronominį – 2,74.10164 - langelių skaičių būtų įmanoma įsivaizduoti, pasiūlius dar vieną mūsų supratimą pranokstantį palyginimą: įsivaizduokite tiek mūsų Visatos dydžio kitų visatų, kiek mūsų Visatoje atomų. Ir visų tų visatų bendras atomų skaičius vistiek 27 400 kartų mažesnis už gautąjį loterijos kortelės langelių skaičių.

Visam tam įmanomas tik vienas vienintelis priimtinas paaiškinimas: pranašystės – iš Dievo, joks žmogus čia niekuo dėtas. Apskaičiavimai leidžia daryti išvadą, kurią Jėzus yra trumpai suformulavęs žinomoje maldoje Tėvui (dažnai klaidingai vadinamoje “Vyriausiųjų kunigų malda”, nors joje nekalbama apie vyriausiojo kunigo tarnystę – atgailavimą už žmonių nuodėmes): “Tavo Žodis yra tiesa!” (Jn 17,17). Vadinasi, Biblija negali būti žmogiškos kilmės, nes pasakyta: “Visas Raštas yra Dievo įkvėptas” (2Tim 3,16). Dievas naudojosi savo išrinktaisiais žmonėmis, kuriems suteikė mums svarbią informaciją, kad jie tą informaciją nešališkai, neišryškindami nei savo asmens, nei būsenos, nei jausmų, užrašytų mums. Plačiau šis klausimas aptariamas knygos priede, pirmojo skyriaus “Pagrindinės Biblijos tezės” trijuose skirsniuose: I.1 Apie jos kilmę; I.2 Apie jos teisingumą; I.3 Apie jos tiesos išbandymą.

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė

11AD: Mūsų protui Dievas neaprėpiamas. Jis – virš erdvės, virš laiko ir neištiriamas, todėl jau pirmuoju Dievo įsakymu draudžiama daryti bet kokį jo atvaizdą. “Tačiau Dievas nepaliko savęs nepaliudyto geradarybėmis” (Apd 14,17); jis mums apsireiškė. Jis vienas ir kartu trivienis.

1. Dievas yra vienas: Nėra kito Dievo, kaip tik Abraomo, Izoako ir Jokūbo Dievas (Iš 3,6): “Aš esu pirmas, aš – paskutinis, kito dievo be manęs nėra” (Iz 44,6). “Nebuvo kito dievo prieš mane ir nebus jo po manęs. Aš, – aš esu Viešpats, kito be manęs gelbėtojo nėra” (Iz 43,10-11). Todėl Įsakymas liepia: “Neturėk kitų dievų, tik mane vieną” (Iš 20,3). Visų religijų dievai tėra niekai: “Juk visi tautų dievai yra tik stabai” (Ps 96,5); jie – “tuščias vėjas” (Iz 41,29).

2. Dievas yra Trivienis: Dievas yra vienas, bet tuo pat metu veikia trimis asmenimis. Ir tai ne trys skirtingi Dievai, bet – kaip patvirtinama daugelyje Biblijos vietų – Dievo valios, veikimo ir esmės trivienybė. Šis trivienis Dievas įvardijamas trejopa asmenų diferenciacija: Dievas Tėvas – Jėzus Kristus, Dievo Sūnus – Šventoji Dvasia. Aiškiausiai ir ryškiausiai tai atsispindi krikšto įstatyme (Mt 28,19). Niekur Biblijoje nesutiktas pasakymas “trejybė” (lot. trinitas) – yra žmogaus bandymas šią dieviškąją paslaptį išreikšti vienu žodžiu.

Jėzuje Dievas tapo žmogumi: “Žodis tapo kūnu” (Jn 1,14). Dievas tapo matomas, girdimas, apčiuopiamas (1Jn 1,1) ir pasiekiamas tikėjimu (Jn 6,69).

Dievas mums atsiuntė Viešpatį Jėzų, ir Dievas jį paskyrė “permaldavimo auka, jo kraujo galia veikiančia per tikėjimą” (Rom 3,25). Taigi Jėzaus paskirtis mūsų atžvilgiu ypatinga. Tikėjimas išgelbės mus tik tuomet, jei tikėsime Jėzų. Dėl mūsų jis mirė ant kryžiaus, jis kentėjo už mūsų kaltes, jis mus brangiai atpirko (1Pt 1,18), todėl turime jo šauktis, kad būtume išganyti (Rom 10,13). Per Jėzų eina mūsų kelias pas Tėvą (Jn 14,6), ir turime sakyti, kaip vaikai: “Abba, mylimas tėve” (Rom 8,15). Jėzus yra Dievo Sūnus, jis su Tėvu – viena esybė: “Aš ir Tėvas esame viena” (Jn 10,30), todėl jis galėjo pasakyti: “Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!” (Jn 14,9). Tomas ištaria Prisikėlusiajam: “Mano Viešpats ir mano Dievas!” (Jn 20,28). Jėzaus dieviškumas, jo ir Tėvo esmės tapatumas toliau patvirtinami tais pačiais Jėzaus vardais ir jo darbais: Kūrėjas (Iz 40,28 —> Jn 1,3), Šviesa (Iz 60,19-20 —> Jn 8,12), Ganytojas (Ps 23,1 —> Jn 10,11), Pirmasis ir Paskutinis (Iz 41,4 —> Apr 1,17), Atleidžiantis nuodėmes (Jer 31,34 —> Mk 2,5), Angelų sukūrėjas (Ps 148,5 —> Kol 1,16), Angelų šlovinamas (Ps 148,2 —> Žyd 1,6). Jėzaus tapatybė su Tėvu pabrėžiama ir Fil 2,6. Tapdamas žmogumi, jis prisiėmė tarno pavidalą ir buvo visiškai priklausomas nuo Tėvo bei jam paklusnus. Taip Jėzui tapus žmogumi, išryškėja Tėvo ir Sūnaus rangų skirtumas: kaip vyras yra žmonos galva, taip ir Kristaus galva – Dievas (1Kor 11,3). Tačiau dabar Viešpats Jėzus sėdi Dievo dešinėje ir yra jo esmės gyvavaizdis (Žyd 1,3); Tėvas davė Sūnui visą valdžią danguje ir žemėje (Mt 28,18) ir paskyrė jam teisti pasaulį (Jn 5,22), nes visa paklojo po jo kojomis (1Kor 15,27). Ir galiausiai pasakyta: “Kai jam (Jėzui) bus visa pajungta, tuomet ir pats Sūnus nusilenks tam, kuris buvo viską jam pajungęs, kad Dievas būtų viskas visame kame” (1Kor 15,28).

Šventoji Dvasia – taip pat dieviškas asmuo, tačiau jos funkcijos kitokios negu Dievo Sūnaus. Ji – mūsų guodėja (Jn 14,26) ir užtarėja, ji mums atskleidžia Biblijos tiesą (Jn 14,17). Atstovaudama mums, mūsų kreipimąsi į Dievą ji paverčia tikrąja malda (Rom 8,26), ir be jos mes apskritai nepažintume Jėzaus – mūsų Išganytojo ir mūsų Viešpaties (1Kor 12,3b).

Malda: Jėzus išmokė savo mokinius, o per juos – ir mus melstis Tėvui (Mt 6,9-13), ir kai apaštalas Jonas, išsigandęs angelo galybės, puola kniūpsčias, norėdamas jį pagarbinti, Dievo pasiuntinys ryžtingai atremia: “Juk ir aš esu tarnas, kaip tu… Dievą garbink!” (Apr 22,9). Vadinasi, melstis Jėzui Kristui ne tik galima, bet – nuo jo atėjimo į šį pasaulį – ir privalu. Jis pats sakė savo mokiniams: “Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu” (Jn 16,24), ir “Ko tik prašysite dėl mano vardo, aš padarysiu” (Jn 14,14). Laiške kolosiečiams 3,17 nusakoma, kaip mes turime kalbėti ir elgtis, o tuo pačiu, kaip melstis Kristui: “Ir visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui”. Jėzus yra vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmonių (1Tim 2,5), ir todėl melsdamiesi turime kreiptis į jį. Pirmasis kankinys Steponas yra pavyzdys “vyro, kupino Šventosios Dvasios” (Apd 7,55). Ir jo malda Kristui yra pavyzdys mums: “Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!” (Apd 7,58). Viešpačiui Jėzui buvo meldžiamasi kaip Dievui ir tuo metu, kai jis buvo žemėje, ir jis tai laikė normaliu dalyku: raupsuotasis (Mt 8,2), išgydytas aklagimis (Jn 9,38) ir mokiniai (Mt 14,33) puolė prieš jį kniūpsti. Pagal Bibliją tai aukščiausia pagarbos ir nuolankumo išraiška. Tačiau apie tai, kad būtų meldžiamasi Šventajai Dvasiai (antai, M.Liuterio giesmėje sakoma: “Meldžiame iš Šventosios Dvasios tikrojo tikėjimo”), Biblijoje jokios nuorodos neaptinkame.

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė