5AS: Pasibaigus XXIV Olimpiadai Seule “Braunschweiger Zeitung” 1988 10 03 rašė:

“Žaidynės sublizgėjo 38 pasaulio rekordais. Pietų Korėjos sostinėje buvo iš naujo nubrėžtos žmogaus galių ribos. Tą blizgesį aptemdė negarbingas kanadiečių sprinteris Ben Johnson, kuris, pergalingu bėgimu pasiekęs pasaulio rekordą, buvo demaskuotas kaip apgavikas. Iki sekmadienio TOK sugebėjo nustatyti tik dešimt dopingo vartojimo atvejų. Tačiau tikrasis skaičius daug didesnis. Taigi daugelį aukščiausių rezultatų Seule lydi abejonės šešėlis. Žaidynės išryškino žymius atletus: šešis kartus olimpinę čempionę plaukikę Kristin Otto iš Leipcigo, penkiais aukso medaliais pasipuošusį amerikiečių plaukiką Matt’ą Biondi, rusų gimnastikos karalių, keturis kartus čempioną Vladimir’ą Artemov’ą, amerikiečių lengvosios atletikos žvaigždę Florence Griffit-Joyner, triumfavusią 100 m, 200 m sprinto distancijoje ir estafetėje. Didžiųjų olimpiečių galerijoje, be abejonės, – ir Steffi Graf, kuri olimpine pergale užbaigusi “Golden Slam’ą”, pasiekė šimtmečio rezultatą.”

Iš tikrųjų, didžiajame sporte nuolat viršijami pasaulio rekordai. Net jei ir nebūtų dopingo atvejų, rezultatai pastebimai gerėja. Tačiau nepamirškime: tie rekordai pasiekti intensyviai tyrinėjant sportą ir diegiant naują treniruočių metodiką. Treniruojantis pasiektas meistriškumas nepaveldimas. Liovusis treniruotis aukšti rezultatai ilgai netveria.

Evoliucijos sistemai vis dėlto reikalingas mechanizmas, kuris garantuotų, kad karta po kartos vis tobulės saviveikos būdu. Pasak evoliucijos šalininkų, nuolatinio vystymosi varomąja jėga turėtų būti mutacija ir selekcija. Tačiau jos vystosi neplaningai ir nekryptingai. Materija daug labiau paklūsta inercijos, pasyvumo, energijos degradacijos dėsniui, ji linkusi niveliuotis. O juk gyvybė visada – iki pat smulkiausių makromolekulių struktūrų – susijusi su planingumu. Niekas neabejoja, kad mūsų šiandieninio kompiuterio pagrindas – komplikuotas planas. Bet ir patys sudėtingiausi skaičiavimo prietaisai – tik vaikų žaisliukai, palyginus su tuo, kas vyksta kiekvienoje gyvoje ląstelėje ir kas rodo aukščiausio lygio planingumą.

3AS: Šiame klausime jau slypi išvados, kurios natūraliai siejasi su dabartine situacija: šviesa sklinda 300 000 km/sek greičiu (beveik vien tik nuliais po kablelio patikslinta reikšmė – 299 792 458 m/sek – aprobuota 17-toje generalinėje konferencijoje matų ir svorių klausimais, įvykusioje 1983 m.). Jos sklidimo greitis, kad ir labai didelis, bet vis dėlto apibrėžtas. Vadinasi, kiekviena žvaigždė, mūsų matoma  dabar, mus informuoja ne apie savo dabartinį egzistavimą, bet apie praeitį, kurios liudininkai – tos žvaigždės spinduliai – mus pasiekia akimirksniu. Todėl ir daroma išvada (neleistina!): kadangi yra žvaigždžių, nutolusių milijardais šviesmečių, jų amžius turėtų būti bent jau tiek pat milijardų metų. Taip samprotaujantiems prieštarauja du nepaprastai reikšmingi faktai:

1. Atstumas vietoj laiko: šviesmetis, kaip ir metras, yra ne laiko, bet atstumo matas! Vienas šviesmetis prilygsta 9,46 bilijono kilometrų. Tokį atstumą šviesa įveikia per metus. (O štai laikas, per kurį šviesa sklinda vieną metrą – 1/299 792 458-oji sekundės dalis. Beje, anksčiau metro ilgis buvo nustatytas pagal bangų ilgius, o dabar – būtent pagal šį šviesos sklidimo laiką.) Jei tarp objektų A ir B yra atstumas a, žinant vien tik distanciją, dar nieko negalima spręsti apie tų objektų ankstesnę būklę (pvz., amžių).

2. Kūrybinis mąstymas: Toks laisvas atstumo ir laiko traktavimas yra pasekmė evoliucinio mąstymo, kuriam būdinga neriboti nei praeities, nei ateities laiko. Bibliniu požiūriu laiko ašis prasideda visiškai aiškiu atskaitos tašku, kuris paženklintas pirmuoju Biblijos tekstu ir siekia kelių tūkstančių (ne milijonų!) metų praeitį. Todėl prailginti laiko ašį, žengus dar toliau už pradinio žymens, neleidžia fizikos dėsniai. Tas, kuris ignoruoja šį faktą, tarsi teigia atsiradęs anksčiau nei buvo pradėtas. Toliau gilindamiesi į pateiktąjį klausimą ir pasitelkę aukščiau minėtą “logiką”, prisiminkime pasaulio sukūrimo savaitę. Ketvirtąją dieną buvo sukurtos žvaigždės (Pr 1,14-16). Tačiau baigus visą kūrybą, pagal aną logiką danguje nebuvo matyti nė vienos žvaigždės. Arčiausia Žemės esanti žvaigždė – Kentauro  – yra nutolusi nuo jos per 4,3 šviesmečio. Vadinasi, iš Žemės ją būtų įmanoma pamatyti tik praėjus 4,3 metų nuo sukūrimo. Dar po 1,6 metų pasirodytų kita žvaigždė – ryškiausia Barnardo žvaigždė (atstumas nuo Žemės 5,9 šviesmečio), ir t.t.. Šis procesas tęstųsi iki šiol, nes metai po metų, atitinkamai atstumui nuo Žemės, ją pasiektų vis augančio žvaigždžių skaičiaus šviesa. Tačiau tai prieštarauja astronominių stebėjimų duomenims.

Pagal tokį supratimą Adomas 4,3 metų turėjo žiūrėti į visiškai bežvaigždį dangų ir tik praėjus dar 1,6 metų galėjo pamatyti antrąją žvaigždę. Abraomas, kuris gyveno dviem tūkstančiais metų vėliau, laikantis šios teorijos, taip ir nebūtų išvydęs šviesiausios Paukščių tako žvaigždės, nekalbant apie kitų galaktikų žvaigždes, nes mūsų Paukščių takas nusidriekia 130 000 šviesmečių. Tačiau Dievas parodė Abraomui neišmatuojamą regimų žvaigždžių daugybę, apstulbindamas jį: “Pažvelk į dangų ir suskaityk žvaigždes; jei gali jas suskaityti?” (Pr 15,5).

Vadinasi, anas teiginys “šviesmečių skaičius lygus mažiausiam žvaigždės amžiui” Biblijos požiūriu yra klaidingas. Biblinį šios problemos sprendimą randame Pr 2,1-2: “Taip buvo atbaigti Dangus ir Žemė bei visa jų (žvaigždžių) galybė. Taip Dievas septintąją dieną baigė visa, ką jis kūrė.” Tą patį liudija ir Naujasis Testamentas: “Tiesa, Dievo darbai buvo užbaigti nuo pasaulio sutvėrimo” (Žyd 4,3). Tuo būdu per kūrybos savaitę viskas buvo visiškai pabaigta. Išvada – žvaigždes buvo galima matyti iš karto, nes nuo sukūrimo yra regimi visi kūriniai (Rom 1,20).

Pasaulio sukūrimui būdinga tai, kad mes negalime tam kūrybos laikui pritaikyti visų šiandien mums žinomų dėsnių. “Padaryta” – reiškia visiškai užbaigta: žvaigždžių šviesos spindulys buvo taip pat sukurtas, kaip ir pačios žvaigždės, t.y., ir tolimiausių žvaigždžių šviesa iš karto pasiekė Žemę. Priminsiu: pasikliovę vien tik gamtos mokslais, mąstydami ir tyrinėdami, įstengiame laiko ašimi sugrįžti geriausiu atveju į sukūrimo savaitės pabaigą. Tačiau tai, kas vyko kūrimo savaitės dienomis, suprasime tik tuomet, kai, studijuodami Bibliją, atskleisime ten apreikštąsias detales.

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė

2AS: Fizika iki šiol nežino  metodo, kaip būtų galima nustatyti Žemės ir Visatos amžių. Kodėl? Gamtoje nėra laikrodžio (įvykio, pagal kurį matuojamas laikas), einančio nuo pat pasaulio sukūrimo. Iš pirmo žvilgsnio tokiu laikrodžiu būtų galima laikyti radioaktyvų nestabiliųjų atomų skilimą. Kiekvienas cheminio elemento nestabilus izotopas turi jam būdingą skilimo pusamžį. Jis trunka T laiką, ir per jį atomų skaičius radioaktyvaus skilimo išdavoje sumažėja perpus. Iš gamtoje esančių 320 izotopų daugiau kaip 40 yra radioaktyvūs. Šiuo fizikos reiškiniu pasinaudojama nustatant amžių radiometriniu būdu. Yra ilgalaikiai laikrodžiai, tai:

Urano/torio-švino laikrodis: T = 4,47.109 metų, kai Uranas – -238(238U)

Kalio-argono laikrodis: T = 1,31.109 metų, kai kalis -40(40K)

Rubidžio-stroncio laikrodis: T = 48,8.109 metų, kai rubidis -87(87Rb)

ir trumpalaikis laikrodis 14C [tariama C(anglies)-14] su T = 5730 metų.

Matematiškai sprendžiant fizikines skilimo lygtis, jų sistemoje visą laiką bus viena lygtimi mažiau, nei yra nežinomųjų. Tokia sistema matematiniu būdu iš principo neišsprendžiama. Fizikoje tai reiškia: pradinis skylančios medžiagos kiekis nežinomas, nes niekas nežino, kiek nestabilių atomų buvo atsiradimo momentu. Be to, dar yra vadinamasis izochronų metodas, kurio principas – apsieiti be pradinės masės žinojimo, naudojant tik kongenetyvius mėginius. Kadangi nėra išankstinių kriterijų, pagal kuriuos nustatoma, ar mėginys priskirtinas kongenetyviniam tipui, šis būdas nežinios neišsklaido.

Kiek kitoks 14C – metodo atvejis. Čia pradinį dydį galima nustatyti padedant dendrochronologijai (skaičiavimas pagal medžio kamieno rieves). Kadangi seniausi medžiai yra maždaug 5000 metų, įmanoma pagal kiekvieną metų rievę sužinoti medžio amžių atitinkančią pradinę masę. Seniausiam  mums žinomam augalui yra 4915 metų (1989 m. žiniomis). Tai gumbuotoji pušis, auganti Nevadoje. Pagal rievių skaičių gaunama graduota kreivė, kuri leidžia palyginimo būdu apskaičiuoti ir nežinomo amžiaus mėginio metus. Tačiau 14C metodas pritaikomas tik kelių tūkstantmečių ribose. Evoliucijos mokslas, kalbėdamas apie milijonus metų, remiasi ne tiksliais fizikiniais matavimais, bet vadinama “geologine laiko skale”, kurios esmė ta, kad kiekvienos geologinės formacijos amžius proporcingas tos formacijos sluoksnio, surasto žemėje, didžiausiam storiui. Ši teorija teigia, kad visų formacijų sluoksniai klojosi tuo pačiu maksimaliu greičiu ir be pertrūkių. Tokia prielaida visiškai nepriimtina, net ir evoliuciniais požiūriais. O jei evoliucijos šalininkams tektų atsižvelgti į tvano padarinius!

Įsidėmėkime: fizikos dydžiai (pvz. laikas) tik tada absoliučiai išmatuojami, jei tam tikro proceso metu gautasis fizikinis efektas išreiškiamas kiekybe, o ši reikšmė pagal mato etaloną (graduotą kreivę ar skalę) prilyginama apibrėžtų mato vienetų skaičiui. Jei į karštą vandenį įmerksite temperatūros skalės neturintį gyvsidabrio termometrą, gyvsidabrio stulpelis, suprantama, pakils, bet tikslios temperatūros taip ir nesužinosite. Tik palyginę su graduotu termometru gautume tikrąją matavimo reikšmę. Radiometriniams ilgalaikiams laikrodžiams kaip tik ir trūksta tos “skalės” (pvz., natūralaus proceso, kuriam vykstant būtų galima fiksuoti laiko atkarpas).

Seniausia dokumentais įrodoma žmonijos istorija prasideda Artimuosiuose Rytuose ir Egipte maždaug 3000 m.pr. Kr. (pažymėtina, kad ši laiko atkarpa sutampa ir su seniausiųjų medžių amžiumi). Tačiau dar gilesnę istorinę įžvalgą, be jokios abejonės, surandame Biblijoje. Ji siekia pirmąją Dievo sukurtą žmonių porą. Nuoseklus genealogijų išvardijimas apibrėžia vienintelius  suvokiamus ir patikimus laiko rėmus nuo pasaulio sukūrimo momento. Net jei genealoginio medžio įrašuose ir yra spragų, galima daryti išvadą, kad Žemės amžius – keli tūkstantmečiai, bet jau nieku gyvu ne milijonai evoliucionuojančių metų. Žemės ir Visatos amžius ir žmonijos pradžia sutampa net pagal atskiras pasaulio kūrimo dienas.

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė

1AS: Anksčiau neorganinė chemija buvo griežtai atskirta nuo organinės dėl rimtos ir svarios priežasties: organiniai junginiai jokios įtakos neveikiamoje gamtoje atsiranda tik dėl organizmų gyvybingumo. Bet organizmui mirus prasideda atvirkštinis procesas: organinės medžiagos suskyla į neorganines sudėtines dalis. Kai chemikas F.Wöhler’is 1828 m. neorganinį amonio cianatą pavertė organiniu junginiu – šlapalu, šio svarbiausio skirtumo nebeliko. Mokslininkų kryptingo ir planingo darbo dėka šiandien įmanoma susintetinti daugelį organinių junginių. Savaime aišku, tam būtinos chemijos bei jos technologijos žinios, t.y. proto indėlis. Stebėdami gyvąjį pasaulį įsitikiname, kad augaluose, gyvūnuose ir žmonėse vykstantys fizikiniai bei cheminiai procesai nėra priešingi fizikiniams bei cheminiams procesams, vykstantiems už gyvųjų organizmų ribų. Čia visiškai galioja žinomi gamtos dėsniai. Taigi chemijos ir fizikos požiūriu principinio skirtumo tarp negyvosios ir gyvosios materijos nėra. Šią išvadą labai išplėtė neodarvinistai savo aiškinimais apie gyvybės atsiradimą “pirmykštės mišrainės” atmosferoje, tvirtindami, kad egzistuoja palyginti sklandus ir nesudėtingas perėjimas iš negyvosios materijos būvio į gyvo organizmo būvį. Tačiau negalima painioti gyvo organizmo su materija, esančia gyvoje būtybėje. Organizmo, kaip reiškinio, visumos neįmanoma suvokti nagrinėjant jo paskiras savybes vienu ar kitu požiūriu. Juk viena svarbiausių organizmo sudėtinių dalių – jame glūdinti informacija, tam tikras dvasinis dydis. Materija pati jo sukurti negali. Būtent informacija užtikrina, kad kiekviena gyva būtybė įgautų konkretų pavidalą ir sugebėtų daugintis. Negyvojoje gamtoje dauginimosi principo (reprodukcijos pagal įdėtą informaciją) nėra. Tuo būdu informacija tampa svarbiausiu kriterijumi, aiškiai atskiriant gyvą organizmą nuo negyvosios materijos. Lygiai taip pat individualios išvaizdos formavimasis neturi nieko bendra su fizikoje ir chemijoje galiojančiais struktūros dėsniais, kurie lemia kristalų susidarymą. Gyvybės fenomenas reiškia kokybę, esančią anapus fizikos ir chemijos. Mūsų teiginį: “Informacija negali atsirasti fizikinio ar cheminio eksperimento metu!” patvirtina netgi vadinamieji evoliuciniai eksperimentai, kurių tikslas – įrodyti, kad gyvybės atsiradimas yra vien tik fizikos ir chemijos fenomenas.

- Miller’io eksperimentais, kurie taip dažnai cituojami, galima susintetinti kai kurias amino rūgštis – proteinų pagrindą; tačiau šių eksperimentų metu informacija niekados neatsirado. Vadinasi, tokio bandymo negalima vadinti evoliuciniu eksperimentu.

- M.Eigen’o sumanytas hiperciklas – tai grynas eksperimentavimas idėjomis, nepatvirtintas jokiais bandymais. Eigen’as nori vadinamosiomis “evoliucijos mašinomis” perkelti evoliuciją į eksperimento lygį. Interviu žurnalui (“Bild der Wissenschaft” 8 sąs., 1988, 72 psl.) jis sakė: “Vienoje iš mūsų mašinų mes leidome evoliucionuoti bakterijų virusams… Projektas pavyko. Jau po trijų dienų galėjome izoliuoti mutantę, kuri buvo įgijusi atitinkamą atsparumą. Pavyzdys rodo, kad evoliucijos procesą visiškai įmanoma atkurti laboratorijoje”. Tokie pasakymai sudaro įspūdį, tarsi šiuo atveju būtų pavykęs evoliucinis eksperimentas. O iš tikrųjų jam buvo panaudoti jau gyvi organizmai. Šiuo atveju irgi neatsirado nauja informacija, bandymai vyko jau su turima, todėl ir negauta jokių duomenų apie informacijos prigimtį.

Būtina įsidėmėti reikšmingą faktą: Nė vienoje pasaulio laboratorijoje dar nepavyko iš negyvų organinių medžiagų “pagaminti” gyvą organizmą. Šis faktas juo labiau svarbus dabar, kai biotechnika gali taip įvairiopai manipuliuoti su gyvomis esybėmis. Beje, verta pabrėžti, kad biotechnika eksperimentuoja būtent su gyvais organizmais, mėgindama jais tik manipuliuoti. Akivaizdu, kad tarp chemijos techninių metodų ir biotechnikos yra neįveikiamas prieštaravimas. Taip, ir vis dėlto, jei vieną gražią dieną, po nenuilstamų tyrinėjimų, panaudojus visas įmanomas žinias, toks bandymas pavyktų, juo būtų įrodyta: gyvybė gali atsirasti tik dvasinio indėlio ir kūrybinės veiklos dėka.

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė