Archive for April, 2010
6KI: Mano nuomone, išganymas galimas net ir po mirties. Juk Dievo malonė turėtų būti dar didesnė už tą, apie kurią Jūs mums kalbėjote?
6AI: Šis klausimas labai dažnas, nes jis mus iš tiesų giliai jaudina, kai nerimaujame dėl mums artimų (gyvų ar jau mirusių) žmonių išganymo. Iš tiesų tai ne vienas, o daug klausimų: kas laukia žmonių,
- kurie apie Jėzų Kristų girdėjo tik šiek tiek ar iškreiptai?
- kuriems jų bažnyčiose kaip krikščioniška Evangelija buvo skelbiamos pasaulietinio, dažnai politinio atspalvio tiesos, todėl jie visai atmetė krikščionybės temą?
- kurie dėjosi krikščionimis, tačiau gyvenime orientavosi visai į kitus dalykus, nei liepia Biblija?
- kuriems mūsų evangelizacinės pastangos nepadarė jokio poveikio: mat arba mes neradome kelio į kito širdį, arba tas kitas pats nepanorėjo Evangelijos?
- kurį išauklėjo sąmoningi ateistai arba klaidingo mokymo sektos?
- Kas laukia daugelio jaunų žmonių, kuriems per tikybos pamokas mokyklose tarsi specialiai diegiamas požiūris, esą Biblija tikėti neverta, ir kurie dėl to daugiau niekuomet gyvenime nebesidomi tikėjimo klausimais?
- Ir pagaliau, kas laukia tų žmonių, kurie nekalti dėl to, kad neturėjo galimybės patekti į Evangelijos įtakos sferą?
Visi šie klausimai paskatino daugybę mąstytojų, ir įvairiausios grupės pateikia savo atsakymus, arba teigdamos, kad išganymas įmanomas ir po mirties, arba apskritai neigdamos pražūtį. Štai tik kelios iš daugelio viena kitai prieštaraujančių idėjų:
1. Visuotinio atleidimo šalininkai tvirtina, kad pasibaigus tam tikram teismų laikotarpiui, galiausiai bus išganyti visi be išimties: ir Hitleris, ir Stalinas, ir masonai, ir nihilistai, ir spiritistai.
2. Pasak katalikų, mirusiųjų sielos, kurioms dar reikia apsivalyti, prieš patekdamos į dangų, atsiduria skaistykloje. Šį mokymą labiausiai plėtojo Augustinas ir popiežius Grigalius Didysis. Prielaida, kad gyvųjų maldos už mirusius gali sutrumpinti “vargšių vėlių” kančias skaistykloje, sudarė sąlygas indulgencijų bei Vėlinių šventės atsiradimui.
3. Mormonai mano, kad jų bendruomenės nariai, pasikrikštydami vietoj mirusiųjų, gali išgelbėti net ir ne savo kartos netikinčiuosius.
4. Jehovos liudytojai teigia, kad žmonėms (išskyrus 144 000) neskirtas nei dangus, nei pragaras. Jų pasekėjams žadama ne amžina bendrystė danguje su Dievu ir jo Sūnumi Jėzumi Kristumi, bet visiškai atnaujinta žemė. Visi kiti liks kape, arba mirusieji galės iš jo išsivaduoti vadinamąja “išpirkos auka”.
5. Naujųjų apaštalų bažnyčia įvedė “mirties tarnystę”, pagal kurią jų apsišaukėlių apaštalų veikla išsiplečia iki pat mirusiųjų pasaulio. Šiapus pelnytas išganymo dovanas į anapus perduoda jau mirę apaštalai, kurie ten tęsia “išganymo darbą”.
6. Kitos grupuotės seka mokymu, pagal kurį tikintieji Kristų eis į dangų, o netikintieji, atvirkščiai, – bus visiškai sunaikinti, jų visai nebeliks.
7. Dar kita pažiūra remiasi viena teksto vieta Pirmajame Petro laiške (3,18-20). Kai kurie jos aiškintojai daro išvadą apie Evangelijos skelbimą mirusiųjų karalystėje siekiant išganymo.
Visi šie požiūriai mėgina – žinoma, tai geras sumanymas – suteikti viltį aukščiau išvardytoms asmenų grupėms. Tačiau tokie abstraktūs samprotavimai nieko nepatvirtina, tad kreipkimės į tą, kuris vienintelis gali mums padėti – į Dievą, ir ieškokime atsakymo jo Žodyje. Pasitelkę Biblijos tekstus, įsitikinsime, ar yra išganymo galimybė po mirties. Kadangi klausimas ypatingai svarbus, būkime tikri, kad Dievas Biblijoje mums jį paaiškins (plg. Priedo I d., 51T). Be to, Raštas mums padės atpažinti neteisingų mokymų užuomazgas, kad nebūtume jų suklaidinti.
1. Po mirties įvyksta teismas: Biblijos šviesoje visos teorijos, pagal kurias žmogui po mirties dar suteikiama išganymo galimybė, atrodo tartum klaidžiojančios liepsnelės, pagimdytos žmogaus vaizduotės, nes “žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą” (Žyd 9,27). Jis laukia ir tų, kurie buvo turėję kokį nors sąlytį su Dievo Evangelija, ir tų, kurie apie ją niekada nebuvo girdėję: “Juk visi turėsime stoti prieš Dievo teismą” (Rom 14,10). Teisti Dievas pavedė Sūnui. Nuosprendį lems ne tai, kas dar įvyks anapus mirties ribos, bet tai, kas padaryta čia ir šiandien, “kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs gera ar bloga” (2Kor 5,10). Šiame teisme bus teisiami visi be išimties: tikintieji, abejingieji, laisvamaniai, suklaidintieji, pagonys… trumpai tariant – visas pasaulis (Apd 17,31).
2. Teismo kriterijai: Dieviškojo teismo kriterijai nepripažįsta jokios savivalės: čia nebus nei privilegijuotų, nei nepelnytai nuskriaustų (1Pt 1,17; Rom 2,11). Dievas mums yra paskelbęs savo reikalavimus. Mes būsime teisiami tik pagal Biblijoje apreikštas normas: “Pats Žodis, kurį aš kalbėjau, nuteis jį paskutiniąją dieną” (Jn 12,48). Apžvelkime svarbiausius Rašte nusakytus kriterijus, pagal kuriuos bus teisiama:
a) Pagal Dievo teisingumą: Galime būti tikri: “Visagalis nėra neteisingas” (Job 34,12), nes jis teisingas Teisėjas (2Tim 4,8). Jo teisme nebūna iškraipymų ar netikslumų, nes viešpatauja tiesa ir teisingumas: “Taip, visagali Viešpatie Dieve, tavo nuosprendžiai tikri ir teisingi” (Apr 16,7).
b) Pagal tai, kas mums patikėta: Nėra vienodų žmonių, ir vieniems duota daugiau, kitiems mažiau. Neevangelizuotų pagonių supratimas apie Dievą, apsiribojantis tik kūrinija ar sąžinės balsu (Rom 2,15), yra daug menkesnis nei žmonių, galėjusių išgirsti Evangeliją. Turtingas turi kitas galimybes daryti gera ir skelbti Evangeliją, negu skurdžius. Ypatinga atsakomybė tenka tam, kuris apdovanotas visokeriopais dvasiniais sugebėjimais. Vieniems teko gyventi diktatūros sąlygomis, patiriant daugybę apribojimų, kiti galėjo darbuotis laisvoje šalyje. Viešpats sako Lk 12,48: “Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota”.
c) Pagal mūsų darbus: Dievas žino kiekvieno poelgius, ir “jis kiekvienam atmokės už jo darbus” (Rom 2,6). Darbais laikomi ir atlikti (Mt 25,34-40), ir neatlikti veiksmai (Mt 25,41-46). Visų žmonių poelgiai surašyti Dievo knygose ir jie lems, kaip žmogus bus įvertintas Teisme (Apr 20,12-13).
d) Pagal mūsų vaisius: Visa, ką mes darome Jėzaus vardu (Lk 19,13), – mūsų elgesys, mūsų veikla – pasak Biblijos, yra “išliekantis vaisius” (Jn 15,16). Būtent jis teisme – pagrindinis nuosprendžio matas. Visi negyvi darbai sudegs (1Kor 3,15), o visa, kas pasiliks, bus atlyginta (1Kor 3,14).
e) Pagal mūsų meilę: Meilė yra ypatingas vaisius, nes ji – didžiausias vaisius (1Kor 13,13). Ji – Įstatymo vykdymas (Rom 13,10), tai, ką esame padarę iš meilės Dievui (Mt 22,37) ir Jėzui (Jn 21,15). Nesavanaudiška meilė skiriasi nuo savanaudiškos: “Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite?” (Mt 5,46). Fariziejus Simonas kviesdavosi Jėzų į savo namus, bet nė karto nedavė jam netgi vandens nusiplauti kojoms (Lk 7,44). Nusidėjėlė patepė jo kojas brangiu tepalu. Jai buvo atleista daug nuodėmių, nes ji parodė Viešpačiui daug meilės (Lk 7,47). Meilė yra dvasios vaisius (Gal 5,22); ji turi amžinybės reikšmę.
f) Pagal mūsų žodžius: Kaip sakė Jėzus, mūsų žodžiai gali nulemti amžinybę. Apie šį Teismo aspektą mes ko gera mažiausiai nutuokiame: “Todėl sakau jums: teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį. Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas” (Mt 12,36-37).
g) Pagal mūsų atsakomybę: Atsakomybė jau nuo pat sukūrimo įdiegta į mūsų asmenybės struktūrą. Dievas suteikė mums didelę laisvę, už kurią patys atsakome. Ir dėl sugundymo esam patys atsakingi. Nors Adomas nepakluso ne savo noru, bet buvo sugundytas, jam teko atsakyti už pasekmes. Kadangi tikėjimo iškraipymai baigiasi pražūtimi, Biblijos perspėjimai itin įtaigūs (pvz., Mt 24,11-13; Ef 4,14; Ef 5,6; 2Tim 2,16-18). Vadinasi, negalima sumenkinti pražūtingos įtakos, kurią daro sektos savo klaidingais mokymais.
h) Pagal mūsų požiūrį į Jėzų Kristų: Visa nulemia mūsų asmeninis santykis su Jėzumi Kristumi: “Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas nenori Sūnaus tikėti, gyvenimo nematys: virš jo kybo Dievo rūstybė” (Jn 3,36). Nuodėmė užtraukė prakeikimą visai žmonijai (Rom 5,18). Vienintelis kelias išsigelbėti – priimti Kristų: “Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje” (Rom 8,1).
3. Teismo nuosprendis: Pagal anksčiau išvardytus kriterijus kiekvienas bus nuteistas individualiai. Nė vienas žmogaus gyvenimo aspektas neliks neįvertintas. Koks bus bendras nuosprendis? Žmonija bus padalyta į dvi dalis, apie tai Jėzus kalbėjo, kai dar gyveno Žemėje, kviesdamas: “Įeikite pro ankštus vartus. Nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda” (Mt 7,13-14).
Nėra “aukso vidurio” neapsisprendusiems ir nėra neutralios buveinės tarp dangaus ir pragaro. Pačioje pabaigoje – o tai galime sužinoti dar būdami šiame pasaulyje – liks tik išteisintieji ir pasmerktieji. Pirmajai grupei Viešpats pasakys: “Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę” (Mt 25,34), o kiti išgirs: “Aš nežinau, iš kur jūs… eikite šalin nuo manęs” (Lk 13,25.27). Pastarojoje grupėje atsidurs ne tik laisvamaniai ir pagonys, bet ir žmonės, žinoję apie Jėzaus Gerąją naujieną, tačiau netarnavę jam visu nuolankumu. Apstulbę jie šauks: “Mes valgėme ir gėrėme tavo akivaizdoje, tu mokei mūsų gatvėse” (Lk 13,26).
4. Mūsų išvados: Biblija teigia, kad po mirties nebėra galimybės išsigelbėti. Reikia apsispręsti šiame gyvenime, todėl Viešpats Jėzus sako: “Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus!” (Lk 13,24). Teisme bus atverstos Dievo knygos su visomis mūsų žemiškojo gyvenimo smulkmenomis (Apr 20,12). Palaima tam, kas įrašytas į gyvenimo knygą. Nekrikščioniškos religijos neturi išganančios galios. Mes nežinome, kaip bus išgelbėti žmonės, kurie nebuvo girdėję Gerosios naujienos, bet ieškojo Dievo (Apd 17,27) ir troško amžinojo gyvenimo (Rom 2,7). O mums, girdėjusiems Evangeliją, nebus atleidimo nei išteisinimo, jei atsižadėsime išganymo (Žyd 2,3). Mes turėjome šansą išsigelbėti. Kaip galima pelnyti išganymą, išsamiai paaiškinta Priede (I d, 10 skirsnis).
Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9
Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė
5KI: Dievas siūlo visiems žmonėms nuodėmių atleidimą per Jėzaus Kristaus mirties auką. Kodėl gi Dievas nepaskelbia visuotinės amnestijos visiems žmonėms atleisdamas nuodėmes?
5AI: Jėzaus mirtimi ant kryžiaus Dievas pasiūlė visiems žmonėms išganymą, todėl Paulius aeropage galėjo visa aprėpdamas pamokslauti: “Ir štai Dievas nebežiūri anų neišmanymo laikų, bet dabar skelbia žmonėms, jog visiems visur reikia atsiversti” (Apd 17,30). Jau dabar niekas dėl savo nuodėmių naštos nepražus. Kiekvienam nusidėjėliui gali būti suteikta malonė. Jei buvo atleista net Pauliui, kuris kėsinosi sunaikinti Jėzaus bendruomenę, tai juo labiau bus atleista ir kiekvienam kitam. Iš dviejų drauge su Viešpačiu Jėzumi nukryžiuotų plėšikų, išgelbėtas tapo tik vienas, kuris kreipėsi į jį, pripažindamas savo kaltę. Antrasis, nusigręžęs nuo Jėzaus ir pasityčiojęs iš jo, taip ir pasiliko su savo nuodėmėmis. Vadinasi, Dievas neduoda įsakymo dėl visuotinės amnestijos, jis veikia pagal kiekvieno iš mūsų laisvą apsisprendimą:
“Padėjau prieš tave (amžinąjį) gyvenimą ir (amžinąją) mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi” (Įst 30,19).
“Žiūrėkite! Duodu (aš, Dievas) jums pasirinkti arba (amžinojo) gyvenimo kelią, arba (amžinosios) mirties kelią” (Jer 21,8)
Kas ieško atleidimo, tas jį gaus, nors ir labai buvo paklydęs: “Nors jūsų nuodėmės ir yra raudonos kaip kraujas…” (Iz 1,18). Galiausiai galime suformuluoti ir taip: žmogaus laukia pražūtis ne dėl jo nuodėmių, bet jo paties valia, t.y., jei jis nenori atgailauti. Į dangų patenkama tik savo noru, bet ne per prievartą.
Laimingas žmogus, kuris miršta Viešpatyje!
Šiandien vengiama kalbėti apie mirtį. Tai viena iš tų temų, kurios mūsų visuomenėje yra tabu. Mirtį, ir kas susiję su ja, išstumiame iš gyvenimo. Kodėl? Nes tai nemalonu, slegia širdį, susiję su skausmu, su praradimu, kančia ir galbūt vienatve.
Jėzus kalbėjo apie mirtį. Pavyzdžiui Jono evangelijoje:
Jn 12,24-25 24 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių. 25 Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui.
Mirtis šioje Rašto vietoje yra ne tik būvimo pabaiga, bet ir kažko naujo pradžia! Kad sėkla užaugtų ir duotų vaisių, jai reikia mirti. – Jei mes norime duoti dvasinių vaisių, mums reikia mirti Viešpatyje! Tai būtina sąlyga! Kitaip Dvasios vaisių nebus.
Klausimas: Ar man reikia duoti vaisių? – Juk galėčiau gyventi vien Dievui ir sau ir to daugmaž užtektų! – Mes iš savęs negalime duoti vaisių, bet mes galime leisti, kad Šventoji Dvasia mumyse juos duotų. Ir tai yra Dievo valia!
1Tes 4,3 Tokia gi Dievo valia jūsų šventėjimas.
Ir kokios yra šventėjimo pasekmės? – Vaisiai!
Jn 15,8 Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai.
Mūsų krikščionių pašaukimas yra: duoti vaisių!
Kaip konkrečiai galiu dabar „mirti Viešpatyje“? Kokia tai mirtis?
Paulius laiške romiečiams parašė:
Rom 6,3-4 3 Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? 4 Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.
Rom 6,6-8 6 Mes žinome, jog mūsų senasis „aš“ yra nukryžiuotas kartu su juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei. 7 Juk kas miręs, tas išvaduotas iš nuodėmės. 8 Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo.
Rom 6,11 11 Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje.
Pasinerimo krikštas labai akivaizdžiai mums rodo, kaip mes galime mirti Viešpatyje! Tuo metu, kai pasakėme – „Dieve, atleisk mano nuodėmes ir būk Tu mano Viešpats. Tu viešpatauk dabar mano gyvenime ir vesk mane savo keliu!“ – tada mes mirštame.
Mirštame kam? – Nuodėmei! Tai reiškia senajam gyvenimui!
Kas tai yra „mūsų senas gyvenimas“?
Nuodėmė, tai yra mano egoizmas, mano įsivaizdavimai ir supratimas neatitinkantis Dievo žodį, savanaudiškas savęs išreiškimas (per talentus ar sugebėjimus), įvairios baimės ir nuogąstavimai, įpročiai, rūpesčiai, senasis gyvenimo būdas.
Visa tai mums reikia atnešti prie Kristaus kryžiaus ir melstis: „Jėzau, tai buvo mano senas gyvenimas, bet viską atiduodu tau, mano Gelbėtojau! Tu numirei vietoj manęs, kad aš palaidočiau savo seną gyvenimą ir gimčiau naujam. Tie dalykai buvo mano gyvenime, bet dabar aš esu jiems miręs. Nes Tu dabar mano Viešpats!“
Pavyzdys: Paminklas „Edis miręs“
Su Kristumi mes esame prisikėlę naujam gyvenimui! Senasis „aš“ mirė. Ir dabar gyvenu naują gyvenimą.
Gal 2,19b-20 19b Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi.20 Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane.
Pavyzdys: Miegas
Mirtį Viešpatyje galėtume ir palyginti su miegu.
- Pavargęs einu vakare į lovą.
- Kai miegu, tampu visišku bejėgiu, nieko negaliu daryti, „atsijungiu“ nuo mane supančio pasaulio, – bet tuo pačiu semiuosi jėgų ir energijos kitai dienai!
- Kai atsikeliu esu pilnas jėgų, energijos ir jaučiuosi visiškai kitaip nei prieš užmigdamas.
Aš net gi galėčiau pasakyti: Ryte atsikėlęs esu kitoks Edis negu buvau vakar vakare.
Bet mirti ir prisikelti Viešpatyje ir dar daugiau! Paulius sako:
2Kor 5,17 Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja.
Tampu nauju kūriniu! Tai liudija vandens krikštas. Pasinerti į vandenį reiškia: mirti su Kristumi. Būti po vandeniu: būti palaidotam su Kristumi. Ir išnerti iš vandens: reiškia prisikelti su Kristumi naujam gyvenimui.
Krikštas yra panašiai kaip kontraktas/ sutartis/ susitarimas/ sandėris su Dievu:
- Jėzus yra mano Viešpats ir pasižadu tik Jam vienam tarnauti!
- Ir to neslepiu, bet parodau tai visiems atvirai ir liudiju, kad JIS – mano Viešpats!
Mk 8,34-35 34 Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. 35 Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės.
Mk 8,38 38 Jei kas gėdisi manęs ir mano žodžių šios neištikimos ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, atėjęs savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais.“
Sau miršti ir Dievui gyventi reikia:
- Ieškoti Dievo valios per asmeninį Biblijos skaitymą, maldą ir bendravimą su kitais krikščionimis.
- Kad priimu Dievo vedimą savo gyvenime ir noriu taip elgtis, kaip Jis man liepia daryti.
- Aš ieškau bendrystės su kitais krikščionimis, kurie irgi eina Dievo keliu.
- Aš priimu iš brolių ir seserų pakoregavimą, padrąsinimą ir paklustu bendruomenės autoritetui. Taip, bendruomenės. Nors kitiems galbūt tai atrodo kaip laisvės suvaržymas.
Ef 4,11-12 11 Tai jis [Jėzus] paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, 12 idant aprūpintų šventuosius tarnystės darbui, Kristaus Kūno ugdymui.
Aš prie to dar sugrįšiu ir paaiškinsiu, ką turiu galvoje.
- Kad seku Jėzumi, tarnauju Dievui ir žmonėms, kuo galiu. Dievas mane apdovanojo dovanomis, kurias naudosiu Dievo garbei ir bendruomenės ugdymui. Nes bendruomenė yra ta vieta, kur galime padėti vienas kitam augti ir tapti brandesniais krikščionimis. Ten galime augti meilėje, kantrybėje, nuolankume, išmokti atleisti ir padėti.
Kai mirštu senajam gyvenimui, tada pyktis, išdidumas, garbės troškimas traukiasi iš mano gyvenimo, man nereikia gyventi uždaro dvasinio gyvenimo.
Filmukas „Kilimėliai“
ekonomija / darbas / namai / santykiai / laimė / saugumas / tapatybė / sveikas protas / ekonomija
Savo „mirtimi“ aš pasirenku būti pavaldžiam Dievui. Jis yra mano autoritetas ir aš priimu Jo vedimą. (Nenoriu stovėti ant kitų kilimėlių, tik ant Dievo!)
Palauk! Bet ar tai nesusiaurina mano laisvės? Paklusti Dievui ir prisijungus prie bendruomenės klausyti kitų krikščionių? – Iš vienos pusės taip, iš kitos – ne!
Taip à Jei bandai padaryti špagatą, arba turi klaidingą laisvės supratimą.
Apklausa „Kas yra laisvė?“
Užvakar sėdėjau parke ir klausiau praeinančių žmonių: „Kas yra laisvė?“ Jaunimas sakė: Kai gali daryti, ką nori, ir niekas nesikiša. Niekas tau nevadovauja, kaip gyventi.
Tada paklausiau: „O kas yra nelaisvė?“ – Jie pasakė: Kai kažkas man apriboja galimybes, pvz. tėvai, bosas, policininkas, direktorius ir t.t.
Pavyzdys: Krepšininkas
Ir tada pasakiau: Tada krepšininkas taip pat yra nelaisvas, nes treneris jam vadovauja ir žaidimas turi vykti pagal taisykles. – Atsakymas: Ne, jis laisvas. – Bet jūs sakote: Laisvas tas žmogus, kuriam niekas nevadovauja ir kuris gali daryti, ką nori. Ar gali krepšininkas daryti ką nori?“ – Atsakymas: Ne, tada būtų chaosas. Visi laimėtų savo būdu, bet gautųsi visai nebeįdomus žaidimas.“ – Tada gal jis nelaisvas, jei jam reikia laikytis taisyklių. – Atsakymas: „Ne, jis laisva valia žaidžia krepšinį. Niekas jo nevaržo!“
Toliau paklausiau: „O kaip galvojate, ar krepšininkui gerai tokiu būdu žaisti, ar jis kenčia dėl tų taisyklų?“ – Atsakymas: „Ne, krepšininkui patinka žaisti krepšinį. Jam tai nėra našta ir jis nejaučia nelaisvės!“
Visur yra taisyklės ir ribos. Be jų žaidžiant krepšinį nebūtų tvarkos, motyvacijos laimėti, strategijos ir komandinio žaidimo. Panašiai ir bendruomenėje. Be tam tikrų taisyklių (pvz. įstatų) mūsų bendruomenėje įsiviešpatautų chaosas. Todėl, galima sakyti, taisyklės ne apriboja, bet išlaisvina ar apsaugo nuo chaoso. Tiek bendruomenėje, tiek ir kiekvieno mūsų asmeniniame gyvenime.
Kai kurios taisyklės mūsų gyvenime gal susiaurina mūsų laisvę, bet Dievas visada suteikia laisvę. Už tavo ir mano laisvę jis atidavė savo viengimį Sūnų.
Gal 5,1 Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi.
Ir apaštalas Petras parašė:
1Petr 2,16 Elkitės kaip laisvi, ne kaip tie, kurie laisve pridengia blogį, bet kaip Dievo tarnai.
Dievo ribos ir taisyklės mūsų neengia, bet teikia laisvę. Krepšininkas priima taisykles laisva valia ir dėl to jis nesikankina. Taisyklės daro žaidimą įdomų ir apskritai tik taisyklių dėka žaidimas yra įmanomas.
Evangelizacinė dalis
Kadangi žinau iš Dievo Žodžio, kad tikėjimas į Jėzų išlaisvina mane, labai kviečiu ateiti pas Jį. Jis nesusiaurina tavo laisvės, bet keičia tavo mąstyseną. – Kristaus išlaisvinimą gali tik tada patirti, kai miršti Viešpatyje; kai pilnai atiduodi savo gyvenimą Jėzui.
Niekas negali už tave priimti šito sprendimą. Niekas neverčia tavęs mirti savo senajam „Aš“. Tai tavo asmeninis apsisprendimas.
Bet mes tik galime labai nuoširdžiai pakviesti: Ateik pas Jėzų!
Kaip manai, ar skatinimas tapti krepšininku yra kvietimas į nelaisvę? Nes ten visokie apribojimai ir taisyklės? Ar skatinimas įstoti į krepšinio komandą yra kvietimas į nelaisvę? Ne! Ten yra geros sąlygos krepšininkui tobulėti. Ten vyksta treniruotės, pratybos ir apmokymai, kad tas krepšininkas vis geriau ir geriau žaistų varžybose!
(gal paklausti asmeniškai)
Jeigu paklaustume Džiugo, kuris yra vartininkas futbolo komandoje, ar jam žaidžiant futbolą atimama laisvė. Jis tikriausiai pasakytų: iš dalies taip ir ne!
Žinoma, kad tam reikia aukoti laiko, tam reikia treniruotis, nepraleidinėti treniruočių, bet tai nėra našta! Tai džiaugsmas! Rezultatas galiausiai yra vertas visų pastangų ir viso investuoto laiko.
Kodėl tada žmonės galvoja, kad tikėjimas į Dievą atima laisvę? Išmėgink Dievą ir pats sužinosi, ar taip iš tikrųjų yra!
Kodėl krikščionys nenori prisijungti prie bendruomenės? – Tai neatima laisvės, bet tai yra vieta, kur treniruojamės ir stiprėjame, kad ugdytume vienas kitą ir vykdytume Dievo valią.
Mes kartu norime eiti Dievo keliu. Mes visi esame pakeliui į dangų ir kviečiame prisijungti, tarnauti Dievui ir įgyti dvasinio brandumo; padėti vienas kitam; mokytis mylėti, atleisti, drąsinti ir visapusiškai tobulėti.
Bet, kad tai taptų realybe, visų pirma reikia mirti Viešpatyje!
Paulius sakė:
1Kor 15,31 Prisiekiu savo pasididžiavimu jumis, broliai, mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje, jog aš kasdien mirštu!
Ką tai reiškia? – Tai reiškia, kad aš sąmoningai atsiduodu Dievo valiai!
Tai procesas, kuris nuolat vyksta žmoguje.
Laimingas žmogus, kuris kūnu miršta Viešpatyje!
Mūsų gyvenimas su Dievu prasideda su atgailos malda. Bet Dievas nori daugiau! Jis skatina šventėti ir Jam leisti duoti vaisių mūsų gyvenime. Neužtenka vien geros pradžios. Dievui reikia tęstinumo. Jis nori matyti vaisius!
Jn 15,8 Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai.
To Dievas nori iš mūsų visų! Ir ne tik, kad mes būtume išgelbėti, bet kad savo visu gyvenimu šlovintume Jį. Ir tai darytume būtent per vaisius ir mokinystę, mokymąsi iš Jėzaus, sekimą Juo!
Be mirties – nėra vaisių! Mūsų krikščioniškas gyvenimas lieka bevaisis, be atsidavimo ir pasiaukojimo Dievui!
Jn 12,24-25 24 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių.
Svarbu ne tik gera pradžia, bet ir gyventi su Dievu visą gyvenimą ir sėkmingai baigti mūsų bėgimą šioje žemėje!
Mūsų eilutė ant lentos skamba Šventajame Rašte taip:
Apr 14,13 Ir aš išgirdau iš dangaus balsą, kuris liepė: „Rašyk: ‘Nuo šiol bus palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje. Taip, – sako Dvasia, – jie turi atilsėti nuo savo vargų, nes jų darbai juos lydi.’“
Čia kalbama apie kūniškai mirusiuosius Viešpatyje!
Pabaiga yra vienodai svarbi kaip ir pradžia, tik daug sunkiau pasiekiama! Iki galo kovoti tikėjimo kovą, ištvermingai iki galo priklausyti Dievui ir vykdyti Jo valią! Nepaisant sunkumų ar išbandymų toliau eiti su Jėzumi iki žemiškojo gyvenimo pabaigos; arba iki tol, kol Jėzus ateis ir pasiims saviškius pas save.
Aš galiu paliudyti, koks yra palaiminimas būti žmogaus laidotuvėse, kuris mirė Viešpatyje! Tas žmogus iš tikrųjų laimingas žmogus! Buvau ne vieną kartą netikinčiųjų laidotuvėse. Ten vilties nebuvo! Kai tau reikia kažką pasakyti, tiesiog nežinai, ką pasakyti.
Bet žmogus, kuris miršta Viešpatyje, kuris gyveno su Dievu –netgi per savo mirtį jis yra kitiems didelis palaiminimas ir padrąsinimas.
Santrauka:
Galbūt vis dar gyveni sau? Ateik pas Jėzų ir atiduok savo gyvenimą Jam!
Gal tu jau atgimęs žmogus, bet iki šiol gyvenai tokį dvasinį gyvenimą, kokį tu pats sau susikūrei? Tada mirk Viešpatyje! Atiduok Jam viską savo religingumą ir klaidingą įsivaizdavimą. Leisk, kad Dievas pakeistų tavo mąstymą!
Krikštas – puikus ženklas, kuris labai akivaizdžiai atspindi mirtį Viešpatyje. Krikštu mes išreiškiame, kad mirštame, būname palaidoti ir prisikeliame naujam gyvenimui su Jėzumi! Nuo šiol Jis turi teisę įtakoti ir keisti mano asmeninį gyvenimą ir duoti instrukcijas. Tai nėra našta ar laisvės susiaurinimas, bet per tai patiriame dievišką laisvę veikti pagal savo pašaukimą ir dovanas. Kristus visada išlaisvina.
Bendruomenė yra krikščionių „treniravimosi salė“. Tai vieta, kur mes galime augti dvasiškai. Ar priklausymas bendruomenei mus varžo? Ne! Atvirkščiai! Ji yra ta vieta, kur meilė ir pasitikėjimas auga, o baimė dingsta. Vieta tobulėjimui ir padrąsinimui toliau eiti su Dievu ir nešti vaisius.
Kviečiu žengti tris tikriausiai pačius svarbiausius gyvenime žingsnius:
- Pirmiausiai, jeigu dar nepriėmei, priimk Jėzų į savo širdį kaip asmeninį Gelbėtoją ir Viešpatį.
- Pilnai atsiduok Jam, sek Jėzumi. Pradėk naują gyvenimą su Viešpačiu ir krikštykis. Krikštas liudija, kad visiškai mirštu senajam „Aš“, senajam gyvenimui ir gyvenu Dievui patinkantį gyvenimą, gyvenu Jam ir noriu Jam tarnauti savo dovanomis.
- Kitas žingsnis būtų: prisijungti prie krikščionių bendruomenės, rasti savo vietą ten, augti, tarnauti ir duoti vaisių.
Mūsų, kaip bendruomenės pareiga – rūpintis dvasiniu tikinčiųjų gyvenimu, rūpintis tais, kurie prisijungia prie mūsų. Mes norime padėti vienas kitam su Dievo pagalba: elgtis, gyventi ir tarnauti Dievui pagal Jo valią. Ir tegul mūsų širdys kasdien kapituliuoja prie Dievą, kasdien mirkime Viešpatyje! Kad Jo vardas būtų pašlovintas mūsų asmeniniame ir bendruomenės gyvenime.
Amen.
Edis
Kviečiame į Dosnumo dieną!
Maloniai kviečiame kartu praleisti “Dosnumo dieną”!
Laikas: Gegužės 1 d. (šeštadienį) 11-15 val.
Vieta: Nemuno 16a, III aukšte (Įėjimas iš Smalininkų g.), Kaunas
Renginio metu galėsite nemokamai įsigyti dėvėtų rūbų, batų, žaislų, išgerti puodelį kavos arba arbatos, pasivaišinti sriuba.
Organizatorius: Kauno laisvųjų krikščionių bažnyčia
Giesmė – Gyvas Jis
This text will be replaced by the flash music player.
Šlovintojai: Gintaras ir Gabrielė & grupė
5KI: Dievas siūlo visiems žmonėms nuodėmių atleidimą per Jėzaus Kristaus mirties auką. Kodėl gi Dievas nepaskelbia visuotinės amnestijos visiems žmonėms atleisdamas nuodėmes?
5AI: Jėzaus mirtimi ant kryžiaus Dievas pasiūlė visiems žmonėms išganymą, todėl Paulius aeropage galėjo visa aprėpdamas pamokslauti: “Ir štai Dievas nebežiūri anų neišmanymo laikų, bet dabar skelbia žmonėms, jog visiems visur reikia atsiversti” (Apd 17,30). Jau dabar niekas dėl savo nuodėmių naštos nepražus. Kiekvienam nusidėjėliui gali būti suteikta malonė. Jei buvo atleista net Pauliui, kuris kėsinosi sunaikinti Jėzaus bendruomenę, tai juo labiau bus atleista ir kiekvienam kitam. Iš dviejų drauge su Viešpačiu Jėzumi nukryžiuotų plėšikų, išgelbėtas tapo tik vienas, kuris kreipėsi į jį, pripažindamas savo kaltę. Antrasis, nusigręžęs nuo Jėzaus ir pasityčiojęs iš jo, taip ir pasiliko su savo nuodėmėmis. Vadinasi, Dievas neduoda įsakymo dėl visuotinės amnestijos, jis veikia pagal kiekvieno iš mūsų laisvą apsisprendimą:
“Padėjau prieš tave (amžinąjį) gyvenimą ir (amžinąją) mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi” (Įst 30,19).
“Žiūrėkite! Duodu (aš, Dievas) jums pasirinkti arba (amžinojo) gyvenimo kelią, arba (amžinosios) mirties kelią” (Jer 21,8)
Kas ieško atleidimo, tas jį gaus, nors ir labai buvo paklydęs: “Nors jūsų nuodėmės ir yra raudonos kaip kraujas…” (Iz 1,18). Galiausiai galime suformuluoti ir taip: žmogaus laukia pražūtis ne dėl jo nuodėmių, bet jo paties valia, t.y., jei jis nenori atgailauti. Į dangų patenkama tik savo noru, bet ne per prievartą.
Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9
Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė
4KI: Ar nebūtų logiškiau, jei Jėzus būtų kentėjęs tik už tas nuodėmes, už kurias žmonės prašė atleidimo, o ne už viso pasaulio nuodėmes?
4AI: Pagal Dievo Įstatymą bausmė už nuodėmę – mirtis (Rom 6,23). Tarkime, kad visoje pasaulio istorijoje Jėzaus Kristaus Evangeliją priėmė tik vienas žmogus, tad Kristaus mirtis būtų ir to vienintelio žmogaus nuodėmės kaina. Autorius pritaria Herman’o Bezzel’io minčiai: Jėzaus meilė buvo tokia didelė, jog jis šį gelbėjimo aktą būtų atlikęs ir už vieną atgailaujantį nusidėjėlį. Antra vertus, Dievo Sūnaus atliktas Išganymo žygis įgauna tokią dimensiją, kad jo pakanka visai žmonijai. Todėl Jonas Krikštytojas galėjo sakyti: “Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę” (Jn 1,29). Dabar kiekvienas, kas nori, gali priimti atleidimą. Ši mintis bus aiškesnė, papasakojus tokį atsitikimą:
Pasiturintis airių žemvaldys jo ūkyje dirbantiems žmonėms kartą pasakė labai originalų pamokslą. Svarbiausiose savo plačių valdų vietose jis liepė pakabinti tokius skelbimus:
“Kitą pirmadienį nuo dešimtos iki dvyliktos būsiu ūkio kontoroje. Tuo metu esu pasirengęs padengti visas savo ūkio darbininkų skolas. Prašom atsinešti neapmokėtas sąskaitas”.
Žmonės visas dienas aptarinėjo tokį neįprastą pasiūlymą. Vieni jį laiko prastu pokštu, kiti įtaria slypint kokį nors kabliuką, nes niekas niekad nieko panašaus nebuvo siūlęs. Išaušta paskirtoji diena. Susirenka būrys žmonių. Tiksliai dešimtą įžengia šeimininkas ir tylėdamas dingsta už savo kabineto durų. Niekas nedrįsta ten įeiti. Atvirkščiai, visi karštai diskutuoja, ar šefo parašas galioja, ir kokie jo motyvai. Pagaliau pusę dvyliktos į kontorą ateina senyva pora. Laikydamas rankoje pluoštelį sąskaitų senukas virpančiu balsu klausia, ar čia apmokamos skolos. Iš jo pasijuokia: “Iki šiol jis dar nieko neapmokėjo!” Kitas: “Dar nė vienas nebandė užeiti, bet jei jis tikrai tai daro, įeikite greičiau ir informuokite mus”. Senukai įsidrąsinę užeina. Jie maloniai pasitinkami, suskaičiuojamos jų skolos ir įteikiamas šeimininko pasirašytas čekis visai sumai. Kai dėkodami jie nori išeiti, šeimininkas taria: “Prašom dar pabūti čia iki 12 valandos, kol užrakinsiu kontorą”. Senukai aiškina, kad už durų laukia daugybė žmonių, norinčių sužinoti, ar pasiūlymas buvo teisybė. Tačiau išgirsta griežtą “ne”: “Jūs patikėjote mano žodžiu, ir tie, už durų, turi padaryti tą patį, jei nori, kad jų skolos būtų padengtos”. Žemvaldžio pasiūlymas galiojo visiems jo žmonėms, ir jo sąskaitoje esančių pinigų užteko apmokėti visoms skoloms. Tačiau skolų atsikratė tik senyva pora, kuri patikėjo jo žodžiu.
(Iš: F.König “Tai apie tave”, (vok. leid.), 127 ps., smarkiai sutrumpinta).
Taip ir Jėzaus mirties užtenka visų žmonių išganymui: “Taigi, kaip vieno žmogaus (Adomo) nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė pasmerkimą, taip vieno (Jėzaus) teisus darbas visiems laimėjo nuteisinimą, kad gyventų” (Rom 5,18). Kiekvienam galioja pasiūlymas išsigelbėti, todėl apie tai galima paskelbti kiekvienam žmogui. Tačiau išgelbėti bus tik tie, kurie pasikliauja Jėzaus žodžiu ir asmeniškai jį priima.
Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9
Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė
Dievas myli tave – Zenonas (2010-04-18)
This text will be replaced by the flash music player.
Pamokslininkas: Zenonas Balčiūnas
Laimingas žmogus, kuris tiki nematęs! (2009-05-31)
Laimingas žmogus, kuris tiki nematęs! – Štai ir vėl reikalavimas, kad tikėčiau aklai! Panašiai kaip armijoje, kai įeini pro duris, galvą reikia atiduoti rūbinei, nes ten nėra vietos abejonėms ar svarstymams. Negalima kritikuoti – reikia tik priimti, sutikti ir pritarti. Kas abejoja, tampa įtariamuoju.
Laimingas žmogus, kuris tiki nematęs! – Tikėjimas yra skirtas būtent vaikams, kurie tiki viskuo, ką pasakai. Arba vyresnio amžiaus žmonėms, kurie nebepajėgia pasirūpinti savimi. – Bet man reikia įrodimų ir argumentų!
Ir į tą žmogų, kuris nori suprasti, bet netikėti aklai, į tą, kuris klausia skeptiškai, kartais žiūrime kreivai.
Ir daugelis sako: Kuo daugiau įrodymų, tuo mažiau reikia tikėti. Ir kuo mažiau įrodymų, tuo daugiau reikia tikėti. Bet kadangi bažnyčioje tikėjimas yra pagrindas, mums nesvarbu, ar iš vis yra įrodymų ar ne: Svarbiausia: Tikėjimas!
Toks įsivaizdavimas yra klaidingas!
Tekste, kur randame šią eilutę, būtent kalbama apie Tomą, kuris reagavo skeptiškai, kai kiti mokiniai jam papasakojo, kad Jėzus prisikėlė ir yra gyvas.
Skaitykime šią istoriją:
Jn 20,24-29 24 Vieno iš Dvylikos Tomo, vadinamo Dvyniu nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. 25 Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių žaizdų ir neįbesiu piršto į vinių žaizdą, ir jeigu neįkišiu rankos į jo šoną, netikėsiu.“ 26 Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ 27 Paskui kreipėsi į Tomą: „Įbesk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Ištiesk ranką ir įkišk į mano šoną; jau nebebūk netikintis, būk tikintis.“ 28 Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ 29 Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“
Tomas nėra netikintis. Jis buvo vienas iš tų mokinių, kurie vaikščiojo su Jėzumi trejus metus ir matė daugybę stebuklų. Jis tik skeptiškai reagavo į tą žinią, nes jam Jėzaus prisikėlimas buvo nesuvokiamas dalykas. Per daug keista, kad tai galėtų būti tiesa. Tomas nebuvo veidmainis! Aš manau, kas Jėzui visai nepatinka, tai veidmainiškumas!
Sveikas skeptiškumas visai neblogai. Tas žmogus, kuris klausia, nori suprasti/suvokti, kodėl tai daroma. Pavyzdžiui: kodėl mes meldžiamės prieš valgį? Dėl ko tai darome? – Kodėl reikia eiti į pamaldas, tik kad išlaikytum protėvių tradicijas? – Kodėl mes minime Viešpaties vakarienę?
Ir kai tas žmogus gauna atsakymą, tuomet jis tiki su giliu įsitikinimu.
Daug žmonių tik elgiasi kaip kiti ir nesuvokia, kodėl jie tai daro. Tiems linkėčiau truputį daugiau sveiko skeptiškumo. Nes ir bažnyčioje reikia sveiko proto, blaivumo, sąmoningo apsisprendimo.
Ne viskas, kas skelbiama iš sakyklų, visada yra tiesa. Tai reikia patikrinti ir nepriimti aklai!
Mintis: Tai galime išmokti iš Tomo: Jis buvo sąžiningas žmogus. Neužsidėjo tikėjimo kaukės lyg jis tikėtų, bet abejojo savo širdyje. Jis bijojo priimti šią džiugią naujieną ir vėliau nusivilti. Jam reikėjo tuo įsitikinti. Jis norėjo tikėti!
Jis stovėjo kryžkelėje. Dar jis nepasakė nei „Ne“, nei „Taip“. Todėl reikalavo įrodymų, kad galėtų priimti galutinį sprendimą.
Netikėjimas Biblijoje nėra vien mažas tikėjimas, o sąmoningas Dievo atsisakymas. Kitaip sakant: Netikėjimas yra sąmoningas apsisprendimas prieš Dievą, o tikėjimas – sąmoningas apsisprendimas už Jį.
Pritaikymas
Jeigu tu truputį skeptiškai žiūri į tikėjimą kaip Tomas, tada aš sveikinu tave. Tu sveikas ir mąstantis žmogus, kuris nepriima visko aklai. – Tada labai raginu taip elgtis, kaip Tomas. Tomas išreiškė savo abejonę. Jis sakė:
Jn 20,25 „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių žaizdų ir neįbesiu piršto į vinių žaizdą, ir jeigu neįkišiu rankos į jo šoną, netikėsiu.“
Galbūt mums yra keista, kad tas mokinys, kuris vaikščiojo su Jėzumi, netikėjo. Jis juk viską matė, viską girdėjo iš Jėzaus burnos. Ir Jėzus ne vieną kartą buvo sakęs, kad Jis numirs ir prisikels trečią dieną. Kodėl jis tada netiki?
Nes kiekvienam, nepaisant visų įrodymų, reikia asmeniškai tai priimti tikėjimu. Todėl šis sakinys negalioja: Kuo daugiau įrodymų, tuo lengviau tikėti.
Jn 12,37 Nors Jėzus jų akivaizdoje padarė tiek daug ženklų, tačiau jie juo netikėjo.
Kai Jėzus Lozorių prikėlė iš numirusiųjų, kaip sureagavo religiniai atstovai? Jie nusprendė Jį nužudyti.
Ar iš vis reikia tikėti tuo, ką matai? Taip! Nors ir matai, vis tiek reikia dar ir tikėjimo. Tikėjimas yra daugiau nei suprasti tiesą. Tikėjimas ne tik priima faktus. Tikėti reiškia: pasidaryti išvadą iš faktų!
Jeigu tai tiesa, tada pasikeis mano gyvenimas!
Tomui reikėjo tikrumo! – Ir jis po savaitės jį gavo.
Jn 20,27 Jėzus kreipėsi į Tomą: „Įbesk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Ištiesk ranką ir įkišk į mano šoną; [jau] ne[be]būk netikintis, būk tikintis.“
Jėzus Tomo neišbarė, bet jam padėjo įsitikinti. Iš kur Jėzus sužinojo, ką Tomas norėjo pamatyti? – Kai Tomas tai garsiai visų akivaizdoje tai pasakė Jėzus buvo tame kambaryje, bet tik nematomas.
Neįsivaizduoju, kas dėjosi Tomo galvoje, kai jis iš Jėzaus lūpų išgirdo šiuos žodžius. Kaip skaitėme, prieš savaitę jis diskutavo su kitais ir demonstratyviai reikalavo faktų. O Jėzus stovėjo šalia ir klausėsi šių kvailų plepalų. Tomas galvojo, kad Jėzus yra mirties pasaulyje, bet Jėzus iš tikrųjų buvo arčiau jo negu jo marškiniai.
Bet vis dėlto Jėzus jo dabar neišbarė, bet kreipėsi į Tomą ir sakė: „Tomai, pažiūrėk! Paliesk mane! Patikrink, ar aš tikras!“
Jėzus jam leido tai padaryti, ko Tomas pareikalavo kaip sąlygos, kad galėtų tikėti. Ir Tomas tada pamatė Jėzų!
Dabar jis buvo situacijoje, kurioje jis turėjo pasakyti „taip, aš su įsitikinimu tikiu!“ arba „ne, aš to nepriimu ir absoliučiai netikiu“. Arba tikėti, arba ne!
Pritaikymas
Aš galvoju dabar apie žmones, kurie pateko į bėdą ir tada šaukėsi Dievo ir pasakė: „Jei išgelbėsi mane iš čia, tikėsiu Tavimi ir pakeisiu savo gyvenimą!“ – Labai dažnai teko girdėti, kad Dievas jiems padėdavo. (Nes Dievas yra mylintis Dievas. Jis myli kiekvieną asmeniškai; tave ir netgi mane!) Tuo metu, kai Dievas jiems padėjo, jiems reikėjo apsispręsti: arba tikėti, arba ne ir Dievo pagalbą interpretuoti kažkaip kitaip. Nes kas yra tikėjimas? Tikėjimas yra: pasidaryti išvadą iš faktų!
Ir būtent tai padarė Tomas. Jis tada ne tik pasakė „Tu esi Viešpats ir Dievas“, bet „mano Viešpats ir mano Dievas!“ Tai ne tik tikėjimo pripažinimas, bet naujas požiūris į tolimesnį gyvenimą! „Nuo šiol, Jėzau, aš gyvensiu tik Tau. Tu – mano Viešpats! Tau tarnausiu, kol gyvensiu.“
Tomas neįbedė piršto ir neįkišo rankos į Jėzaus šoną. To daryti jam jau nebereikėjo. Gyvasis Viešpats jam apsireiškė ir citavo jo žodžius. Ir, kai Jėzus stovėjo prieš jį, Tomas suprato, tai Dievas.
Tomas pirmiausiai pamatė ir paskui patikėjo. „Tu įtikėjai, nes pamatei“ sakė Jėzus. Jo pagrindas buvo matomi faktai. Ant jo buvo pastatytas jo tikėjimas.
Ar žmonės ateityje tik tada tikės ir sakys „mano Viešpats ir mano Dievas“, kai jie asmeniškai pamatys Jėzų? Ar Jėzui reikės apsireikšti kiekvienam žmogui ir parodyti savo perdurtas rankas ir šoną?
Jėzus pristatė alternatyvą: „Tikėti nemačius!“ Bet kas yra tokio tikėjimo pagrindas? Ką reiškia „nematyti?“
Pagrindas nėra prisikėlimo tikėjimas, o prisikėlimo faktas! Ar pagavote mintį?
Kam Jėzus pasakė šiuos žodžius „Palaiminti, kurie tiki nematę“? Mokiniams? Ne! Jie visi pirmiausiai pamatė ir tada tikėjo, be išimties! O kam Jėzus tai pasakė? Tiems, kurie vėliau įtikės į Jėzų! Jis žiūrėjo į ateitį ir jau žinojo, kad nebeilgai jis bus žemėje ir grįš pas Tėvą į dangų. Daugiau Jis nebepasirodys. Tada tikrai nebegalios: „Pamatyk ir tada patikėk!“
Kas dabar nori tikėti, tam reikia pasitikėti mačiusiųjų parodymais! Pirmoji tikinčiųjų karta buvo tie, kurie asmeniškai gyveno su Jėzumi, Jį pamatė kaip prisikėlusį Viešpatį. Kita karta buvo tikintieji, kuriems reikėjo pasikliauti pirmąja tikinčiųjų karta. Jie nebematė Jėzaus, bet vis tiek apaštalams pasitikėjo ir per juo į Dievą. Jie netikėjo išgalvotais dalykais, gražia idėja ar filosofija, bet tomis žiniomis, kurias buvo perdavusi pirmoji karta!
Tikėjimo pagrindas šiandien remiasi tais pačiais faktais ir Dievo veikimu. Vietoj „matymo“ atsiranda „pasitikėk tais, kurie tai matė“. Tai reiškia: „pasitikėk tuo, ką girdi iš pirmosios kartos!“
Apaštalai vėliau keliavo po pasaulį ir susitiko su žmonėmis ir pasakojo jiems apie Jėzų. Ir jie pasakė:
1Jn 1,1-2 1 Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, tai skelbiame apie gyvenimo Žodį. 2 Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome ir liudijame, ir skelbiame jums amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums.
Tai buvo Jėzų mačiusiųjų pranešimai. Pradžioje tai buvo sakytiniai pranešimai, o vėliau jie buvo užrašyti. Paskui sekė antra, trečia, ketvirta kartos, kurios turėjo patikimus Jėzų mačiusiųjų pranešimus, tų žmonių, kurie asmeniškai gyveno su Jėzumi ir jį matė kaip prisikėlusį Viešpatį!
Todėl ir mes šiandien Lietuvoje turime Naująjį Testamentą ir patikimus Jėzų mačiusiųjų pranešimus iš pirmų lūpų.
Mums šiandien galioja Jėzaus žodžiai: „Laimingas žmogus, kuris tiki nematęs!“ Mes galėtume ir kitaip pasakyti: „Laimingas žmogus, kuris skaito ir tiki“ arba „kuris girdi ir tiki“!
Naujame Testamente yra užrašyti nuostabūs Dievo darbai, tai, ką savo akimis matė apaštalai.
Petras vėliau parašė:
1Petr 1,8 Jūs mylite jį, nors ir nesate jo matę; tikėdami jį, nors ir neregėdami, džiūgaujate neapsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu.
Kiekvieną kartą, kai žmogus įtikėdavo į Jėzų, Petrui buvo stebuklas. Čia yra žmogus, kuris tiki nematęs ir gauna amžinąjį gyvenimą Kristuje! – Laimingas žmogus, kuris tai priima!
Apaštalai nuolat pabrėždavo: „Mes pamatėme ir todėl tikime. Dabar mes labai prašome klausytis mūsų žodžių ir taip pat tikėti. Nesvarbu, ar tai matėte ar ne – faktas išlieka tas pats: Jėzus Kristus numirė dėl mūsų nuodėmių ant kryžiaus ir prisikėlė trečią dieną. Jis yra Viešpats ir Dievo sūnus. Jis yra vienintelis kelias į dangų ir tik per Jį būsime išgelbėti nuo amžinos pražūties.“
Jn 20,30-31 30 Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. 31 O šitie surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą.
Tikėjimo pagrindas yra istoriniai faktai – ne ideologija arba tuščias įsivaizdavimas. Tik dėl to turime tvirtą tikėjimo pagrindą!
Pavyzdys: Alpinistas
„Laimingas žmogus, kuris tiki nematęs!“ –
Žmogus be Dievo yra kaip alpinistas, kuris kopia į kalną ir galiausiai jis nebegali eiti nei į priekį, nei atgal. Tada jis mato po savimi žmogų, kuris šaukia: „Pasileisk! Aš pagausiu tave!“ – Tas alpinistas pasitiki nepažįstamuoju ir šoka. Ir saugiai krenta į išgelbėtojo rankas. Tai reiškia: Pamatyti ir tikėti; pasitikėti, kad kitas tikrai sugebės jį sugauti.
Įsivaizduokime tą pačią situaciją, tik staiga atsirado rūkas. Alpinistas kybo prie sienos. Jis tik girdi iš apačios, kad žmogus šaukia: „Pasileisk! Aš pagausiu tave!“ Tas alpinistas pasitiki nežinomu balsu ir saugiai krenta į išgelbėtojo rankas. – Tai reiškia tikėti, nors ir nematai pačio gelbėtojo.
Dabar trečias variantas: Tas pats alpinistas kybo prie sienos, tvyro rūkas. Jis nemato po savim jokio žmogaus ir negirdi jokio balso, bet vis tiek šoka su įsitikinimu, kad kažkas turėtų būti, kas jį pagaus ir išgelbės. Tai mirtinas tikėjimas. Tikėjimas be pagrindo! Tikėjimas nešantis mirtį.
Pirmas ir antras tikėjimas – išgelbėjo. O trečias ne!
Kai Jėzus sakė „Palaminti žmonės, kurie tiki nematęs!“ Jis galvojo apie antrąjį variantą.
Jėzus taip pat ir šiandien šaukia: „Pasileisk! Krisk į mano rankas! Aš sugausiu tave ir išgelbėsiu! Pasitikėk mano žodžiais! Pasitikėk Manimi!“
Jėzus myli tave ir kviečia tikėti. Galbūt abejoji. Jis tavęs neišbars už tai. Jis tik ragina klausytis Jo balso. Pasitikėti, kas parašyta Biblijoje. Pasitikėti, kad Jis gali išgelbėti tavo sielą.
Aš baigsiu pamokslą Jėzaus žodžiais: „Nebūk netikintis, būk tikintis, kuris klauso ir tiki!“ Amen.
Edis