7AS: Kosminės evoliucijos idėja paskatino kurti įvairiausias hipotezes bei modelius, kurie padėtų atskleisti Visatos sandarą. Prie “naujosios kosmologijos pranašų”, kaip juos vadina Heckman’as, priskirtini, pvz., B.A.Friedmann’as, A.Einstein’as, E.A.Milne, P.Jordan’as, F.Hoyle, G.Gamow’as, A.A.Penzias ir R.W.Wilson’as.

Visos mokslininkų pastangos ištirti Visatos erdvinę struktūrą (pvz., ar ji atvira, ar uždara, ribota ar beribė, turi pabaigą ar begalinė, trijų ar keturių matavimų, ar jos kreivė teigiama ar neigiama) iki šiol nesėkmingos. Žymus astronomas O.Heckmann’as savo knygoje “Žvaigždės, kosmosas, pasaulio modeliai” (p. 129) apie šias pastangas rašo: “Žmogaus dvasia kūrybinga, tad pasaulio visumos paveikslų prigaminta ganėtinai daug, ir vienas kritikas neseniai bandė tvirtinti, esą kosmologinių teorijų skaičius – atvirkščiai proporcingas žinomų faktų skaičiui”. Todėl astrofizikas F.Weidemann’as iš Kylio “16-jame Pasauliniame filosofų kongrese Diuseldorfe (1978)” pateikia svarbią išvadą:

“Kosmologija daug labiau remiasi filosofinėmis prielaidomis, negu visos kitos gamtos mokslų šakos. Antra vertus, jei mes priversti susiaurinti ribas to, kas vadintina mokslu, ir negalime tikėtis moksliškai pagrįsti atsakymų į fundamentalius kosmologijos klausimus, tuomet turėtume sutikti, kad Visata yra iš esmės nesuvokiama. Mokslui dera susitaikyti su tuo, kad esama neatsakomų klausimų. Belieka tenkintis teorija apie mūsų žinias”.

Tokia pat ir Biblijos teikiama pažiūra. Pagrindinę, svarbiausią eilutę apie tai, kad Visata nesuvokiama ir nepaaiškinama, randame Jer 31,37: “Tik jei aukštybėse dangūs bus išmatuoti ar gelmėse žemės pamatai ištirti, tuomet ir aš atmesiu visus Izraelio palikuonis už visa, ką jie yra padarę”. Astronominio tyrimo duomenis ir tautos kelią – du absoliučiai vienas nuo kito nepriklausančius dalykus – Dievas čia susieja bendroje ištarmėje. Viena jos pusė – tai Dievo ištikimybės Izraeliui pažadas, antroji visiškai aiškiai reiškia: jokiais astronominiais ir geofizikiniais tyrinėjimais, nepaisant didžiausių pastangų, nepavyks ištirti Visatos struktūros ar vidinės Žemės sandaros. Kadangi Dievas vykdo savo pažadą Izraeliui, tai ir išvardyti astronominių bei geofizikinių tyrinėjimų tikslai be jokios abejonės niekada nebus pasiekti. Vadinasi, tik utopija tėra anglų astrofiziko Stephen’o W.Hawking’o tikslas: “Mano tikslas – visiškai perprasti Visatą, kodėl yra taip, kaip yra, ir kodėl tai apskritai egzistuoja”. Atsakymas į šį klausimą, rašo jis, “būtų galutinis žmogaus proto triumfas” (“Trumpa laiko istorija”, Rowohlt, 1988).

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė

6AS: Biblija jokiu būdu nepateikia anų laikų pasaulio sampratų. Atvirkščiai: Senovės Rytų įvaizdžiais naudojasi liberalioji teologija, interpretuodama Biblijos tekstus. A.Läpple, teigiantis Bibliją esant grynos žmogaus valios aktu, priskiria jai tokį pasaulio paveikslą:

“Buvo manoma, kad Žemė – apvalus plokščias diskas. Ji esanti visos kūrinijos centre, skalaujama apatinių vandenų, pirmykštės jūros arba vandenyno… Iš viršaus diską kaip pastogė gaubia dangaus skliautas, prie kurio pritvirtinti šviestuvai: saulė, mėnulis ir žvaigždės. Virš skliauto sukaupti “viršutiniai vandenys”, kurie per langus arba šliuzus lietumi krinta į Žemę”. (“Biblija – nūdiena”, Miunchenas, 42 psl.).

Pakanka vos kelių Biblijos eilučių paneigti tokias nuostatas ir parodyti, kokį tikrovišką vaizdą pateikia Biblija dar toli gražu iki to, kai buvo nustatyta ir visuotinai pripažinta Žemės forma.

Jobo knygoje 26,7 skaitome: “Dievas išskleidžia šiaurinį skliautą virš tuštumos, pakabina Žemę ant nieko”. Žemė neplūduriuoja pirmykščiame vandenyne ir neturi tvirto pamato, ji laisvai skrieja ją supančiame milžiniškame vakuume. Tiesiogiai ar netiesiogiai Biblija kalba ir apie Žemės formą, nors ne tai yra svarbiausias jos mokymo tikslas: “Jis sėdi soste anapus dangaus skliauto virš Žemės” (heb. chug – rutulys, apskritimas) – (Iz 40,22). Kad Žemė sferos pavidalo, aiškiai pasakyta ir tekstuose apie Jėzaus sugrįžimą. Kai Viešpats staiga (Mt 24,27) ir tuo pačiu metu pasirodys visiems žmonėms (Apr 1,7), jam ateinant vienoje Žemės pusėje gyvenančiai žmonijai bus diena, o priešingoje pusėje gyvenančiai – naktis. Visiškai tą patį netiesiogiai aprašo Lukas 17,34-36: “Tą naktį dviese miegos vienoje lovoje, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas. Dvi mals drauge, ir viena bus paimta, o kita palikta”. Tuo pat metu Žemėje esanti dienos ir nakties situacija ženklinama darbais laukuose bei nakties poilsiu, priklausomai nuo to, kurioje besisukančios Žemės pusėje tuo metu yra žmogus. Zacharijas (14,7) taip pat liudija apie Viešpaties atėjimą ne savo meto pasaulio įvaizdžiais, o visiškai tikroviškai: “Bus viena nepertraukiama diena – žinoma Viešpačiui, – ne diena ir ne naktis, nes ir vakaro metu bus šviesu”.

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė