9AS: Šiuo klausimu dažnai įnirtingai diskutuojama, nes sukurta per daug viena kitai prieštaraujančių teorijų. Norėdami greičiausiai rasti atsakymą, išsiaiškinkime, kur ieškoti reikalingų informacijos šaltinių. Šiuo atveju nė vienas šiandien žinomų mokslų nedisponuoja jokiais tyrinėjimų duomenimis ar faktais, kuriuos būtų galima interpretuoti. Vienintelį liudijimą apie tai pateikia Dievas Biblijoje, ir būtent – pasakojime apie pasaulio sukūrimą bei įsakymuose, duotuose ant Sinajaus kalno.

Pasaulio sukūrimas aprašomas griežta chronologine tvarka, pagal kurią per šešias dienas sukurti paskiri kūriniai. Šiuo atveju Biblija taip pat pasirodo, kaip tiksli knyga (plg. Priedo I d. 80B skirsnį), kai, naudodamasi fizikiniu mato vienetu ji įvardija ir atitinkamus matavimo būdus (Pr 1,14). Tuo būdu vienos dienos ilgis apibrėžtas tiksliai ir pakankamai moksliškai: tai tam tikra geoastronominė laiko atkarpa, kuri nustatoma pagal Žemės apsisukimo trukmę, ir tai yra 24 valandos. Dešimtyje Įsakymų ant Sinajaus kalno Dievas motyvuoja Įsakymą apie šešias žmogaus darbo dienas ir vieną poilsio dieną, nurodydamas kūrimo savaitę: “Šešias dienas darbuosies ir dirbsi visus savo darbus. O septintąją dieną yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas; joje nedirbsi jokio darbo… Nes per šešias dienas Viešpats padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose yra, ir ilsėjosi septintoje dienoje” (Iš 20,9-10).

Remiantis mokymu apie evoliuciją kartais bandoma aiškinti, esą kūrimo dienos buvusios ilgi periodai, ir į Pradžios knygos 1-ąjį skyrių, kaip į kokią matematikos formulę, savavališkai įterpiama 90-tos Psalmės 4-toji eilutė: “Juk tūkstantis metų tau yra lyg viena diena – tarsi vakarykštė diena, jau praėjusi” (Ps 90 kaip ir 2Pt 3,8 kalbama apie Dievą kaip amžinybę, kuriai joks laikas neturi galios). Nors tokia biblinė matematika ir parūpina “evoliucionieriams” taip geidžiamą laiko ištęsimą santykiu 1:365 000, tačiau ji atmestina, kaip prieštaraujanti Biblijai. Lygiai taip pat neteisėtai būtų galima pasinaudoti Mt 27,63 ir netikėtai gauti: “Po 3000 metų aš prisikelsiu”. Tačiau Jėzus prisikėlė trečiąją dieną, tiksliai taip, kaip buvo pasakyta. Kritikai dažnai tvirtina, esą tikėjimas, kad Dievas per šešias dienas sukūrė pasaulį, nebūtinas išganymui. Taigi aš klausiu: Ar tikite, kad Jėzus po trijų dienų prisikėlė? Dauguma paklaustųjų atsako: taip. Tada žengiu toliau. Vadinasi, mano išganymui taip pat nebūtina ir tai, kad Viešpats po trijų dienų prisikėlė. Kodėl gi tą pačią Bibliją mes taip skirstome? Vienu jos teiginiu tikime, kitu nepasitikime?

8AS: Nesurastos ne tik prieštvaninių žmonių, bet ir visų šiandieninių gyvūnų, kurie prieš tvaną irgi buvo Žemėje, liekanos. Žinomieji radiniai – “Lucy”, neandertalietis, Pekino žmogus – ir visi suakmenėję žinduolių kaulai, dinozaurų skeletai, paukščių liekanos yra iš potvaninio laikotarpio. Kadangi prieštvaninių žmonių bei juos supusios aplinkos liekanų mums pasiekiamuose Žemės plutos sluoksniuose nerandame, tai kurgi jos dingo? Ar galėjo būti tokia Dievo valia – už neregėtas piktybes visiškai sunaikinti žmoniją, kad neliktų jokių jos pėdsakų? Kai kuriose Biblijos vietose apie tai užsimenama. Jau skelbiant tvaną sakoma: “Nušluosiu nuo žemės paviršiaus žmones, kuriuos sukūriau” (Pr 6,7). Kitą nuorodą randame Ez 31,14. Nors čia kalbama apie Egipto ir Asirijos karalius, tačiau gilesne prasme apsakoma tvano situacija: “…idant jokie gausiai laistomi medžiai nesiektų jų didybės. Juk jie visi atiduodami mirčiai – požemio pasauliui, drauge su visais mariaisiais, su tais, kurie žengia į kapą”. “Edeno medžiai” – tai tikriausiai sinonimas prieštvaninės vegetacijos, kuri lygiai taip pat, kaip ir žmonės, prasmego į gelmes: “Ir tu būsi nutemptas žemyn į požemio pasaulį drauge su Edeno medžiais” (Ez 31,18).

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė