10AS: Apie pasaulio sukūrimą pasakoja pirmieji du Biblijos skyriai, tačiau šia tema kalbama ir kitose Biblijos dalyse. Visi pasakojimai papildo vienas kitą, o jų visuma pateikia išsamų Dievo kūrybinės veiklos vaizdą. Bendrauti su Biblija galima dviem pagrindiniais, tačiau vienas su kitu nesuderinamais būdais: pasitikint Biblija ir kritikuojant Bibliją. Viena ar kita iš šių dviejų pozicijų pasirenkama ne tik NT, interpretuojant Jėzaus prisikėlimą ar jo padarytus stebuklus; abu visiškai skirtingi Rašto supratimo keliai išsiskiria jau pačioje Biblijos pradžioje:

1. Biblinė pozicija: Pasakojimas apie pasaulio sukūrimą pagal Pr 1 ir 2 (kaip ir visos kitos Biblijos dalys, kurios sutinkamai su 2 Tim 3,16 parašytos Dievui vadovaujant) – ne žmogaus sugalvotas. Pats Dievas yra pirminis šios informacijos šaltinis. Kadangi nė vienas žmogus nebuvo Dievo kūrybinės veiklos liudininkas, tik Apreiškimu Dievas gali pranešti, kaip ir kiek ilgai, kokia eilės tvarka ir pagal kokius principus jis veikė. Šiai pozicijai griežtai prieštarauja antroji:

2. Bibliją kritikuojanti pozicija: Pagal ją pasakojimas apie pasaulio sukūrimą skirtinas į dvi dalis (Pr 1-2a ir 2,4b-2,25) ir priskirtinas atskiriems jį rašiusiems žmonėms, – elohistui (naujas šaltinis) ir jahvistui (senesnis šaltinis), – kurie išdėsto savo samprotavimus apie pasaulio ir gyvybės kilmę. Po Babilono tremties atskiros dalys buvusios sujungtos į bendrą kūrinį. Norėdami pagrįsti dviejų šaltinių teoriją jos šalininkai stengiasi abiejuose pasakojimuose surasti prieštaravimų ar laiko nesutapimų. Pagrindiniais argumentais laikomi šie:

a) Abiejuose pasakojimuose Dievas vadinamas skirtingai (Elohim, Jahve).

b) Tekstai prieštarauja vienas kitam, kai aprašoma kūrimo eilės tvarka:

pirmajame – “augalai – gyvūnai – žmogus”,

o antrajame – “žmogus – augalai – gyvūnai”.

Šiems abiems Biblijos kritikų hipotezės ramsčiams prieštarauja svarūs argumentai.

Dėl a): Biblijoje Dievas apsireiškia kaip Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia daugiau nei septyniais šimtais įvairių vardų (žr. taip pat 3KD), kad mums parodytų savo esybės bruožų gausą. Pastangos įrodyti, kad skirtingi Dievo vardai čia reiškia atskirus autorius (kaip minėta, tų vardų mažiausiai 700) – tai sąmoninga insinuacija, prieštaraujanti visam Biblijos liudijimui.

Dėl b): Nuo Pr 2,4b eilutės neprasideda joks iš kito šaltinio radęsis antrasis pasakojimas apie kūrimą, bet čia išsamiai aprašinėjama viena detalė – žmogaus sukūrimas. Tai lygiagretus pasakojimas Pr 1-2,3, tačiau jo tikslas kitas ir pagrindinę mintį lengva suvokti: “Kaip, kur, kokia eilės tvarka, kaip pavaldžius vienas kitam ir Kūrėjui sukūrė Dievas abu pirmuosius žmones?” Tokį pasakojimo stilių, kai koks nors įvykis iš pradžių pateikiamas chronologiškai ir tik apžvelgiamas, o antrą kartą perpasakojant išryškinamos svarbiausios detalės, aptinkame ir kituose Biblijos tekstuose. Aiškiai pasakyta (8 eil.), kad Dievas pasodino sodą. Sodo pasodinimas reiškia, kad augalai jau buvo sukurti anksčiau. Pasodinęs sodą “Viešpats išželdino visus medžius iš žemės” (9 eil.), to irgi negalima painioti su medžių sukūrimu. Čia pavartotieji veiksmažodžiai “sodinti” ir “išželdinti” – atvirkščiai nei Pr 1 – reiškia ne kūrimo veiksmą, bet veiklą, naudojantis jau esamais kūriniais. Taip pat reikšminga 19-tos eil. interpretacija: jei ji nagrinėjama atsieta nuo teksto, ir visa teorija grindžiama vien ja (iškraipomas pagrindinis teiginys, žr. Priedą II d., 4 A), tai galima ir neteisinga išvada, esą gyvūnai buvę sukurti po žmogaus. Tačiau jei turėsime galvoje, kad Pr 2,7-25 tekstas ryškiai antropocentriškas (orientuotas į žmogų), paaiškės, kad ir čia, 19 eil., nebekalbama apie gyvūnų sukūrimo laiką, o tikrinami ką tik sukurto žmogaus sugebėjimai mąstyti bei kalbėti pagal tai, kaip jis pavadina gyvūnus. Šalutinis sakinys tik nurodo, kad ir atvestieji gyvūnai (ypač pažymimi “laukų gyvuliai”, atsiradę tą pačią, šeštąją dieną, kaip ir žmogus) – taip pat Kūrėjo rankų darbas. Tačiau minėtoji teorija sau palankią sakinio konstrukciją susirado vokiškame variante, kur hebrajiškas 19-tos eil. tekstas išverstas panaudojus du skirtingus veiksmažodžių laikus (gyvūnus atvesti ir pavadinti – būtasis kartinis, o sukurti – būtasis dažninis laikas). Lietuviškai toks vertimas skambėtų šitaip:

“Ir Dievas, Viešpats, atvedė žmogui visus laukų gyvūnus ir visus Dangaus paukščius, kuriuos Jis sukurdavo iš žemių, kad pamatytų, kaip jis juos pavadins” (Pr 2,19).