Archive for April 10th, 2010

Maldos pagrindas – tikėjimas! (2009-03-22)

Maldos pagrindas – tikėjimas! (2009-03-22)

Pastaruoju metu aš daug galvoju, kas mūsų bendruomenei padėtų dvasiškai augti. Aš girdėjau nemažai apie maldą. Kai kurie iš mūsų gal sakytų: Būtent malda mūsų bendruomenei padėtų sustiprėti, atsigauti ir dvasiškai augti.

Skaitydamas Biblijoje radau vieną įdomų tekstą apie maldą:

Mt 21,18-22 18 Anksti rytą, grįždamas į miestą, Jėzus pasijuto alkanas. 19 Pamatęs pakelėje vieną figmedį, priėjo prie jo, bet nieko nerado, vien tik lapus. Ir tarė: „Tegul per amžius ant tavęs nemegs vaisiai!“ Ir figmedis bemat nudžiūvo. 20 Tai pamatę, mokiniai nustebo ir sakė: „Kaip galėjo tas figmedis taip ūmai nudžiūti?“ 21 Jėzus atsakė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu turėtumėte tikėjimo ir nesvyruotumėte, ne tik galėtumėte taip padaryti su figmedžiu, bet pasakytumėte šitam kalnui: ‘Pasikelk ir meskis į jūrą!’ ­ ir taip atsitiktų. 22 Visa, ko tikėdami melsite, ­ gausite.“

Dabar pagalvokime truputį apie maldą. Tai labai plati tema. Aš šiandien noriu akcentuoti tik vieną maldos aspektą.

Pati malda iš tikrųjų nėra galinga!!! Malda savaime nieko neduoda!!!

Šitas tekstas labai aiškiai sako, kad vien malda kalnai nepersikels į jūrą! Paskutinėje eilutėje parašyta:

Mt 21,22 Visa, ko tikėdami melsite, ­ gausite.

Jėzus čia visą laiką kalba apie tikėjimą. Nuo mūsų tikėjimo priklauso, kokia galinga mūsų malda! Tikėjimas yra ta jėga, kuri veikia. Tikėjimas yra maldos pagrindas! Todėl šį pamokslą pavadinau: Maldos pagrindas – tikėjimas!

Kas yra malda?

Laisvojoje enciklopedijoje „Vikipedija“ taip aprašyta:

„Malda – religinio elgesio tipas: kreipimasis, mėginimas bendrauti su dvasia ar dievybe. Maldos tikslas gali būti dievybės šlovinimas, pagalbos prašymas, padėka, dalinimasis jausmais. Maldos naudojamos įvairiose religijose ir dvasiniuose judėjimuose (judaizme, krikščionybėje, islame, induizme, ir budizme).“

Kad mūsų malda taptų galinga, pirmiausiai mums reikia kreiptis į teisingą adresatą!

Mūsų krikščionybės Dievas yra Šventojo Rašto Dievas. Jis yra visatos kūrėjas ir amžinas, šventas, mylintis, asmeninis ir gailestingas, geras ir (kas svarbu kalbant apie maldą) visagalis ir visažinis Viešpats.

Kai mes krikščionys kalbame apie maldą, mes kreipiamės į gyvąjį, dangiškąjį Dievą ir kalbame su Juo.

Bet vėl pats kreipimasis į Viešpatį, pats prašymas ir kalbėjimas su Dievu dar gali nieko nereikšti. (jis skundžiasi savo likimu)

Mums reikia prašyti su teisinga širdies nuostata!

Jok 4,3 Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote ­ tik savo įnoriams patenkinti.

Dievas ne tik tam, kad galėčiau kažką iš Jo gauti. Jis ne tik tam, kad pagerintų mano gyvenimo kokybę, kad man buvo patogiau. Malda ne tik tam, kad iš Dievo tiktai prašyti sveikatos, jėgų, kad išlaikyčiau egzaminą, susikaupčiau, kai noriu išlaikyti vairavimo pažymėjimą, gaučiau partnerį arba darbą!

Bet malda pirmiausiai kreipiamės į mūsų Viešpatį. Jis turėtų būti dėmesio centras. Čia kalbama apie mūsų santykius su Dievu. Ir tik antroje eilėje yra mūsų prašymai.

Mes irgi neduodame nepažįstamam žmogui pinigų arba neskoliname jam savo mašinos. Taip pat ir Dievas neprivalo vykdyti mūsų norų, jei mes galvojame tik apie save.

Mes visada meldžiamės su teisinga širdies nuostata, kai meldžiamės Jėzaus Kristaus vardu.

Jn 14,14 Jei ko prašysite manęs mano vardu, aš padarysiu.

Ką tai reiškia „Jėzaus vardu“? Tai nėra tik maldos frazė, kuri labai tinka prieš pasakant „amen“, – bet tai reiškia, kad mes taip melstumėmės, kad Jėzus galėtų po mūsų maldos pasakyti „amen“.

Amen reiškia: tikra tiesa, tebūnie taip, taip yra, „taip turi įvykti“. Žodžiu „Amen“ išreiškiamas pritarimas kalbančiajam. –

Pavyzdys: Lukas prašo saldainių

Ar Jėzus galėtų visada po mūsų maldos pasakyti „Amen – aš pritariu tau. Tai atitinka mano valią!“? – Kitą kartą, kai melsimės pasakykime „Jėzaus vardu“ ir pagalvokime, ar ir Jėzus tikrai tam pritartų!

Yra dar viena kliūtis, dėl kurios Dievas gali neišklausyti mūsų maldų.

Ps 66,18 Jeigu būčiau turėjęs piktą mintį širdyje, VIEŠPATS nebūtų klausęsis.

Taigi, aš galiu kreiptis į teisingą ir gyvąjį Dievą, aš galiu jo prašyti su teisinga širdies nuostata taip, kad Jėzus galėtų pasakyti „Amen“, bet, jei esu nusidėjęs Dievui ir užkietinęs savo širdį, tada Dievas gali manęs ir neišklausyti.

Nepaklusnumas (5Mo 1,45), toleruotos nuodėmės mano gyvenime (Ps 66,18),abejingumas (Spr 1,28), apleistas gailestingumas (Spr 21,13), įsakymo atsisakymas (Spr 28,9), užsispyrimas (Sach 7,13) ir nepastovumas trukdo, kad mūsų malda būtų išklausyta.

Vėl gi Jis gali išklausyti mūsų maldą, bet neprivalo tai daryti. Bet jei mes norime būti tikri, kad Jėzus išklausys mūsų maldas, nuodėmes reikia pašalinti iš mūsų gyvenimo. Šiuo atveju Dievas pažadėjo 100 procentų išklausyti tokią maldą: Atleisk mano nuodėmes!

Į tokią maldą Dievas visada atsakys. Kaip parašyta:

1Jn 1,9 Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių.

Kad neturėtume jokių kliūčių ir būtume tikri, kad Dievas tikrai atsakys į mūsų maldą, galėtume apibendrindami pasakyti: Mums reikia būti Kristuje! Jėzus pasakė:

Jn 15,7 7 Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta.

Jeigu esame Kristuje, tada ir meldžiamės pagal Dievo valią. Tada negyvename nuodėmėje, bet galime drąsiai pasakyti „Jėzaus vardu meldžiu. Amen“. – Nes mes trokštame: Gyventi pagal Jį, pagal Jo valią!

Nuo mūsų tikėjimo priklauso maldos galingumas!

Jeigu mes gyvename Kristuje ir orientuojamės į Dievą, vis tiek maldos galingumas priklauso nuo mūsų tikėjimo.

Jėzus pasakė:

Mk 11,22-24 22Turėkite tikėjimą Dievu! 23 Iš tiesų sakau jums: kas pasakytų šitam kalnui: ‘Pasikelk ir meskis į jūrą’, ir savo širdyje nesvyruotų, bet tikėtų įvyksiant, ką sako, tai jam ir įvyktų. 24 Todėl sakau jums: ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite gausią, ir tikrai taip bus.

Kas yra tikėjimas?

Ką reiškia tikėti? – Prašyti ir laukti iš Dievo rezultato! Laukiant prašyti!

Pavyzdys: šviesos jungiklis

Kuo tikite spaudžiant šitą šviesos jungiklį? (padaryti – nieko neatsitiks) Koks dabar jūsų jausmas? Nusivylimas, gaila – nes neužsidegė lemputės. Iš tikrųjų mūsų tikėjimas buvo labai stiprus, kad šviesa užsidegtų.

O dabar paspausiu šitą šviesos jungiklį! (padaryti – šviesa užsidega) Koks mūsų jausmas? Normaliai! Nėra stebuklas! Kodėl? Nes tikėjome ir iš tikrųjų laukėme rezultato kad šviesa atsirastų.

Istorija apie skėtį

Papasakoju vieną istoriją apie mažą mergaitę. Ji gyveno viename mažame miestelyje. Tame miestelyje labai ilgą laiką nelijo ir grėsė pavojus, kad laukai perdžiūs ir ūkininkai nesulauks derliaus. Taigi miestelio dvasininkas sušaukė visus miestelio gyventojus į bažnyčią prašyti Dievo, kad atsiųstų lietaus. Bažnyčia buvo pilnut pilnutėlė. Kai kurie labai keistai žiūrėjo į tą mažą mergaitę, kuri atsinešė skėtį. Beveik dvi valandas miesto gyventojai meldėsi Dievui ir prašė lietaus. Kai jie jau ruošėsi eiti namo, staiga smarkiai pradėjo lyti. Tik ta maža mergaitė išsiskleidė savo atsineštą skėtį ir sausa grįžo namo. Dvasininkas tada pasakė: Nors mes visi meldėmės, bet ta mergaitė iš tikrųjų tikėjo!“

Ar žinai, kaip galima labai paprastai žinoti ar tiki tuo, ko prašai? – Kai galima matyti, kad dar laukdamas imiesi veikti, – nes tiki!

Ar gali įsivaizduoti, kad į pamaldas gali ateiti tiek daug žmonių, kad mes kaip bendruomenė nebetilptume į šią salę? Ne? Tada ir nebus!

Ar gali tikėti, kad iš mūsų bendruomenės atsirastų misionierių, kurie tarnautų kitose šalyse? Ne? Tada mes to nepamatysime, nes to nelaukiame iš Dievo.

Žinoma, kad Dievas gal kitaip atsakys į mūsų maldas negu mes galvojome. Neribokime Dievo galimybių atsakyti kitokiu būdu negu mes įsivaizduojame. Kartais Dievas iškart išklauso. Kartais vėliau. O taip pat būna, kad jo atsakymas yra: Ne! Bet tai reikia Dievui atiduoti.

Mūsų maldos rezultatas priklauso nuo mūsų tikėjimo!

Pavyzdys: Malda mokykloje

Kai dar mokausi mokykloje vieną kartą prašiau Dievo, kad aš bent kaip nors išlaikyčiau egzaminą. Ir Dievas išgirdo mano maldą ir gavau blogą pažymą ir iš tikrųjų ant ribos išlaikiau egzaminą. Bet aš buvo labai nepatenkintas. Norėjau turėti geresnį pažymį. Ir tada Dievas man kalbėjo per šita eilutę

Mt 15,28           Tuomet Jėzus tarė jai: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai“. Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko.

Dievas man pasakė: „Aš tau daviau ko prašei ir ko tikėjai! Aš tau daviau pagal tavo tikėjimą!“

Kitą kartą meldžiausi už geresnį pažymą ir Dievas man padėjo susikaupti, geriau mokytis ir iš tikrųjų gauti geresnį pažymį.

Ko mes laukiame iš Dievo?

Tai aš šiandien norėčiau akcentuoti: Daugiau tikėkime Dievu! Pradėkime laukti iš Jo daugiau!

Būkime atsargūs ir nesumaišykime mūsų įsivaizdavimo su tuo, ką Dievas iš tikrųjų nori daryti. Kaip jau paminėjau Dievas ne visada nori, kad mes tik būtume sveiki, turėtume darbą ir t.t., bet jam rūpi mūsų santykiai. Ir jis turi savo planą su mumis. Taigi mums pirmiausiai reikia sužinoti Jo valią!

Kaip galime sužinoti kokia Jo valia? – Skaitydami Šventąjį Raštą, bendraudami su Juo, klausydami pamokslų, bendraudami su kitais krikščionimis.

Kas stiprina mūsų tikėjimą?

Per tai mes sužinosime Dievo valią bei sustiprėja mūsų tikėjimas! Kadangi tikėjimas yra maldos pagrindas, todėl labai svarbu, koks stiprus yra mūsų tikėjimas!

Kuo daugiau pažįstu Kristų, tuo daugiau pasitikiu Juo. Būtent per pažinimą auga mano pasitikėjimą. Kai žinau, kad Jėzus visagalis Viešpats ir pats esu tai išgyvenęs, tada man ne taip sunku pasitikėti, kad Jis stiprins mūsų bendruomenę ir augins ją. Tada man yra daug lengviau pasikliauti Dievu.

Ar mūsų tikėjimas stiprus?

Kartais aš panašus į tą vyrą, kuris prašė Jėzaus pagalbos dėl jo sūnaus:

Mk 9,21-24 21 Jis [atėjo pas Jėzų ir] pasakė: „22 Dvasia jį dažnai į ugnį įstumdavo ir į vandenį, norėdama pražudyti. Tad, jei ką gali, pasigailėk mūsų ir padėk mums!“ 23 Jėzus jam atsakė: „‘Jei ką gali’?! Tikinčiam viskas galima!“ 24 Vaiko tėvas sušuko: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“

Ir tada Jėzus išvarė demoną iš sūnaus.

Kaip gerai, kad mes galime taip melstis: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“ Žiūrėdamas į savo gyvenimą, galiu tik pasakyti kad man taip reikia nuolat, vėl ir vėl, melstis.

Aš, pavyzdžiui, meldžiuosi, kad žmonės atsiverstų į Kristų ir trokštu matyti, kad tai ir vyktų. Bet pamatau, kad mano tikėjimas mažas. Kaip gerai, kad mes galime su apaštalais prašyti Viešpaties:

Lk 17,5 Apaštalai prašė: „Sustiprink mūsų tikėjimą.“

Anais laikais žmonės kreipėsi tiesiogiai į Jėzų su prašymu. Mes kreipiamės maldomis į Dievą. Malda yra tik priemonė dangiškajam Tėvui pasakyti tai, kas mūsų širdyje. Todėl pati malda dar negalinga. Ji neutrali. Tai tik forma kaip pasninkas, Biblijos skaitymas, bendruomenės lankymas, giedojimas ir t.t.

Formos reikalingos ir naudingos, bet savaime nieko neduoda, tačiau malda su stipriu tikėjimu labai galinga.

Daugiau melstis, atsiklaupiant ant kelių, melstis kalbomis ar pasninkaujant nepadės, jeigu mūsų širdyse neaugs tikėjimas. Taigi, maldos (šlovinimo, pamokslo, evangelizavimo) galingumas priklauso nuo mūsų tikėjimo!

Santrauka

Apibendrinant paraginu mus ir taip pat save – kreiptis į mūsų visagalį Viešpatį maldoje su tikėjimu. Jis yra tas teisingas adresatas. Pašalinkime viską, kas galėtų trukdyti (būtent nuodėmes), kad mūsų malda būtų išklausyta! Pasilikime Kristuje, kad mes prašytume pagal Dievo valią ir kad galėtume melstis „Jėzaus vardu“. Nepamirškime maldos pagrindo! Tai tikėjimas. Tikėkime, kad Dievas atsakys savitu būdu ir savu laiku į mūsų maldą!

Jei mes gyvensime šia nuostata, tada mums tikrai galioja šita eilutė:

Mt 7,7-8 7 Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. 8 Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma.

Amen.

April 10, 2010 Post Under Pamokslai - Read More

12KS: Kokie moksliniai argumentai, jūsų nuomone, tvirčiausiai pagrindžia pasaulio sukūrimą ir paneigia evoliucinę raidą?

12AS: Gyvybės formos labai įvairios, tačiau net primityviausias kuklutis vienaląstis sukurtas taip kompleksiškai ir tikslingai, kaip niekad nieko negalėtų sukurti žmogus. Gyvybė ir jos kilmė aiškinama dviem iš principo skirtingais būdais: arba evoliucija, arba sukūrimu. Pagal evoliucijos teoriją gyvybės apibrėžimas toks:

“Gyvybė yra visiškai materialus reiškinys, kurį galima aprašyti fizikos ir chemijos požiūriais, ir kuris nuo negyvosios gamtos skiriasi tik savo kompleksiškumu”.

Tuo tarpu mokymui apie evoliuciją svariai prieštarauja daugelis įvairių sričių mokslininkų – informatikų, biologų, astronomų, paleontologų, geologų, medikų. Priešpriešos  “sukūrimas ar evoliucija” šerdis yra neišsprendžiamas ginčas, kurio priežastis – skirtingi abiejų modelių fundamentiniai postulatai (žr. 1KS). Iš tokios “pato situacijos” būtų įmanoma išeitis, jei apskritai egzistuotų sistema, reikalaujanti remtis tik moksline patirtimi pagrįstais argumentais. Teiginiai turėtų būti formuluojami taip, kad juos visiškai paneigti pakaktų vos vieno vienintelio eksperimentais patvirtinto kontrargumento. Priešingu atveju jie jau įgautų gamtos dėsnių statusą, o tuo pačiu – neginčijamą autoritetą, vertinant dar nežinomus reiškinius. Pavyzdys – praktiškai įrodytas energijos tvermės dėsnis, veikiantis nepriklausomai nuo pasaulėžiūros. Tuo būdu iki tol neįtikėtinas skrydis į Mėnulį tapo įmanomas tik išankstiniuose apskaičiavimuose pritaikius energijos tvermės dėsnį. Panašios kokybės yra ir moksline patirtimi patvirtinti teiginiai apie informaciją, vadinasi, mes pirmą kartą turime galimybę argumentuoti remdamiesi gamtos dėsniais.

Nors materija ir energija yra būtini gyvybės faktoriai, bet esminį skirtumą tarp gyvosios ir negyvosios sistemų nulemia ne jie. Pagrindinis gyvos esybės požymis – joje glūdinti “informacija” visiems veiklos procesams (visos gyvybinės funkcijos, genetinė dauginimosi informacija). Svarbiausią vaidmenį visame, kas gyva, atlieka informacijos perdavimo procesai. Antai, vabzdžiai perneša augalų žiedadulkes. Pirmiausia tai yra informacijos (šiuo atveju genetinės) perdavimo procesas; jame dalyvaujanti materija ne taip labai reikšminga. Tiesa, vien tik tuo irgi neįmanoma išsamiai apibrėžti gyvybės, tačiau patį svarbiausią faktorių nurodėme.

Be jokios abejonės, žmogus yra sudėtingiausia informacijos apdorojimo sistema. Sudėjus kartu visus – sąmoningus (kalba, informacijos apie valingus motorinius judesius valdymas) ir nesąmoningus (organų funkcijos, kurias valdo informacija, hormoninė sistema) – žmoguje vykstančius informacinius procesus, per dieną apdorojama 1024 bitų informacijos. Ši astronominė informacijos kiekio išraiška milijoną kartų pranoksta pasaulio bibliotekose sukauptą bendrąjį žmonijos žinių kiekį – 1018 bitų.

Klausimas apie gyvybės prigimtį informacijos teorijos požiūriu nagrinėtinas kaip ir kiekvienas kitas, susijęs su informaciją laikančia ar jos duomenis apdorojančia sistema. Vadinasi, būtina atsižvelgti į šiuos empirinius teiginius:

1. Nėra informacijos be kodo.

2. Nėra kodo be laisvo susitarimo.

3. Nėra informacijos be siuntėjo.

4. Nėra informacijos grandinės be jos pradžioje esančio protingo autoriaus.

5. Nėra informacijos be pirminio dvasinio šaltinio, t.y. informacija, savo esme yra dvasinis, o ne materialus dydis.

6. Nėra informacijos be valios.

7. Nėra informacijos be penkių pavaldumo lygmenų:

statistikos (ženklų dažnio ir signalų perdavimo aspektai);

sintaksės (kodo ir sakinių darybos taisyklių aspektai);

semantikos (reikšmių aspektai);

pragmatikos (veiksmo aspektai);

apobetikos (rezultato ir tikslo aspektai).

8. Nėra atsitiktinai atsiradusios informacijos.

Tuo būdu gyvybė, atvirkščiai negu mokyme apie evoliuciją, apibrėžiama taip:

Gyvybė = materialioji dalis (fizikiniai ir cheminiai aspektai) + nematerialioji dalis (dvasinio šaltinio informacija).

Iki šiol visos koncepcijos apie savaiminį informacijos atsiradimą materijoje (pvz., Eigen’o hiperciklas, Küpper’so molekulinės darvinistikos teorija, neišlaikiusios bandymų sužlugo. Todėl nesuprantama, kad M.Eigen’as vis dėlto tikisi kada nors sugebėsiąs informacijos kilmę pagrįsti grynai materialiais procesais: “Mes turime ieškoti algoritmo, gamtos dėsniais pagrįsto informacijos atsiradimo recepto” (“Pakopos gyvybės link”, Piperio leidykla, 1987, p. 41). Jo prielaida – “informacija atsiranda iš neinformacijos” (p. 55) – prieštarauja visiems mokslinės patirties teiginiams, vadinasi, yra nereali. Ir atvirkščiai – aštuoni mūsų išvardyti informacijos dėsniai daugybę kartų pasitvirtino praktikoje ir jokiais pasaulio laboratorijose atliekamais eksperimentais nepavyko jų paneigti. Kyla logiškas klausimas – o gal gyvybė atsiranda tikslingo kūrybinio proceso metu? Būtent apie tokį principą kalba Biblija. Pagal informatikos taisykles, kad rastųsi bet kokia – taip pat ir biologinė – informacija, būtinas dvasinis šaltinis. Jis nurodomas jau pirmajame Biblijos puslapyje: “Pradžioje Dievas sukūrė” (Pr 1,1). Mokslas apie evoliuciją tvirtina priešingai – esą gyvoms būtybėms nereikia informacijos siuntėjo. Šitą teoriją nuolat atmeta kasdieninėje praktikoje pasitvirtinantys informacijos dėsniai. Todėl šiandien tvirčiausius argumentus teiginiui, kad gyvybė yra kūrybos išdava, mums suteikia informatika.

April 10, 2010 Post Under Klausimai - Read More