1AI: NT randame dvi iš pirmo žvilgsnio prieštaringas ištarmes:

a) Išgelbėjimas tikėjimu: “Nes mes laikomės nuomonės, kad žmogus nuteisinamas vien tikėjimu, be įstatymo darbų” (Rom 3,28).

b) Išgelbėjimas per darbus: “Jūs matote, kad žmogus nuteisinamas darbais, o ne vienu tikėjimu” (Jok 2,24).

Pasak pagrindinių NT ištarmių, tikėjimas Viešpačiu Jėzumi Kristumi turi išganančią galią (Jn 3,16; Mk 16,16; Apd 13,39; Apd 16,31). Šis išganingas tikėjimas – tai ne vien biblinių faktų tiesos pripažinimas, bet asmeninis ryšys su Dievo Sūnumi: “Kas turi Sūnų, turi gyvenimą” (1Jn 5,12). Kas priima Viešpatį Jėzų, patiria didžiausią gyvenimo permainą. Jo gyvenimas ir darbai kiekvienam patvirtins: “Jei mane mylite, jūs laikysitės mano įsakymų” (Jn 14,15) – “ir jūs mane liudysite” (Jn 15,27) – “verskitės, kol sugrįšiu” (Lk 19,13) – “tarnaukite Viešpačiui” (Rom 12,11) – “mylėkite savo priešus” (Mt 5,44) – “neatmokėkite piktu už pikta” (Rom 12,17) – “nepamirškite svetingumo” (Žyd 13,2) – “nepamirškite daryti gera ir dalytis su kitais geru” (Žyd 13,16) – “ganyk mano aveles” (Jn 21,17). Absoliuti išganaus tikėjimo pasekmė – tarnavimas Jėzaus vardu, naudojant patikėtąsias dovanas. Tokia elgsena NT įvardijama tikėjimo vaisiais ir darbais. Kas neveikia, pražūva: “Šitą netikusį tarną išmeskite į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas” (Mt 25,30). Tikėjimo darbai skiriasi nuo įstatymo darbų (Gal 2,16) ar negyvų darbų (Žyd 6,1; Žyd 9,14), kuriuos daro dar neįtikėję. Ir čia galioja: jei du daro tą patį, tai padaroma toli gražu ne tas pats. Tekstas iš Jokūbo laiško 2,24 (žr. aukščiau esantį punktą b) rodo, kad Jokūbo tikėjimo pasekmė buvo konkretūs darbai: jis nuolankiai pakluso Dievui palikdamas savo tėvynę (Pr 12,1-6) ir buvo pasirengęs paaukoti savo sūnų Izaoką (Jok 2,21). Buvusios paleistuvės Rachabos (Jok 2,25) darbas, kai ji Kanaane išgelbėjo izraeliečių žvalgus, taip pat buvo jos tikėjimo pasekmė (Joz 2,11). Išvada: tikėjimas neatskiriamas nuo darbų. Taip kaip žmogaus kūnas negyvas be dvasios, taip ir tikėjimas negyvas be darbų (Jok 2,26). Vadinasi, abi aukščiau pateiktos eilutės a) ir b) neprieštarauja viena kitai; tai atvejis, kai ištarmės papildo viena kitą (žr. Priedo II d., Pagrindiniai Biblijos aiškinimo principai. 3A ir 14A).

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė

Kartą važiuojant autostrada man kilo nerami mintis… Keliaujant visą laiką man reikėjo galvoti: „Dėmesio! Pavojus gyvybei!“ Jūs suprantate, šiandien tapo normalu ne mirti lovoje senam, o žūti avarijose, dėl nelaimingų atsitikimų arba mirti nuo širdies infarkto. Anksčiau žmonės mirdavo sulaukę 90 metų. Šiandien taip nebūna. Leidžiantis į oro uostą sudužta lėktuvas – žusta 87 aukščiausi Lenkijos pareigūnai, nuo skardžio nulėkė autobusas – 60 žuvo, gamykloje įvyko sprogimas – vėl žuvo… Autovarijose kasdien masiškai žūsta žmonės. Tik galbūt žiniose to jau per daug nebesureikšmina… Kas kelis dešimtmečius kyla karas. Kas 50 m. – pasaulinis karas… Tikrai esame apsupti pavojų!

Apie tai mąstydamas prieinu išvados: „Mes tikrai nebeturime galimybės patogiai mirti lovoje“. Įsivaizduokite, kad šiandien dešimtą valandą vakaro įvyks avarija –  jūs žūsite. Juk, taip galėtų atsitikti, ar ne? Kur tada būsite vienuoliktą valandą? Kas bus su jumis? Ar kada nors apie tai esate galvoję?

Manau, vienintelis išsigelbėjimas yra ieškoti Jėzaus. Ieškoti Dievo sūnaus, kuris yra gailestingas ir mirė, kad išpirktų mūsų nuodėmes… Kaip manote kodėl pasaulyje dedasi tokie anksčiau paminėti dalykai? Galbūt pamažu jau veriasi pragaras… ir pildosi Nostradamo pranašystės. Galbūt…

Anonimas