3AI: Dievo sudarytas puolusios žmonijos išgelbėjimo planas egzistavo dar iki pasaulio pradžios (Ef 1,4), nes Dievas, suteikdamas laisvę žmonėms, ne tik įkalkuliavo nuopuolį, bet net iš anksto jį numatė. Iš esmės Dievas būtų galėjęs per Viešpatį Jėzų išgelbėti pasaulį tiek iškart po nuopuolio, tiek ir pasaulio istorijos pabaigoje; svarbu, kad tai kada nors įvyksta (Žyd 9,28). Pirmuoju atveju nuodėmių kaina būtų atlyginta iš anksto, antruoju – atgaline data. Taip būna ir komerciniuose sandėriuose: mokama prieš ir po. Dievo išmintis surado “optimalų momentą”. Apie tai rašoma Laiške galatams (4,4): “Bet atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų”. Žmonės, kurie gyveno prieš Jėzaus atėjimą ir kurie paisė tuometinių Dievo nurodymų dėl išganymo, taip pat buvo išgelbėti Golgotos auka, kaip ir tie, kurie gimė po to ir priėmė Evangeliją (Žyd 9,15). Mums jau įvykusio išganymo laiko aspektą išreiškia Rom 5,8: “O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai”.

Abraomo ar Jobo laikais Dievo įsakymų dar nebuvo. Šiedu vyrai elgėsi pagal savo sąžinę ir pasikliovė Dievu. Ir Dievas manė, kad tai teisinga (Rom 4,3). Dovydo laikais Sinajaus įsakymai jau galiojo. Jie buvo teisumo matas Dievo akivaizdoje, o iš nuodėmių žmonės vadavosi aukodami gyvulius. Tačiau aukojamieji gyvuliai negalėjo sunaikinti nuodėmės (Žyd 10,4), jie buvo tik užuomina apie būsimą Jėzaus auką. Todėl jis ir vadinamas “Dievo avinėliu, naikinančiu pasaulio nuodėmes” (Jn 1,29). Tik per jį buvo visiškai atlyginta kaltė. Tuo būdu nebeliko netikrųjų aukojimų, o mes gauname atleidimą jau įvykusio aukos akto dėka.

2AI: Nukryžiavimo metodas ST tiesiogiai nenurodomas, tačiau pranašingai minimos detalės, kurios atitinka būtent nukryžiavimą, kaip antai Ps 22,17: “Žeidžia man rankas ir kojas”. ST ištarmę: “Tas, kuris kabo ant medžio, yra Dievo prakeiktas” (Įst 21,23), Paulius susieja su nukryžiuotu Jėzumi (Gal 3,13). Iš Persijos atėjęs mirties bausmės būdas romėnų buvo laikomas “žiauriausiu, kraupiausiu” (Ciceronas) ir “gėdingiausiu” (Tacitas). Kryžius buvo Dievo plano dalis; Jėzus “nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių” (Žyd 12,2). “Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties” (Fil 2,8). Ar buvo įmanomas kitas mirties būdas – užmušimas akmenimis, galvos nukirtimas, nunuodijimas, paskandinimas – atsako žmonijos nuopuolio ir atpirkimo analogija: per medį (Pr 2,17: pažinimo medį), nuodėmė atėjo į pasaulį, ant medžio ji turėjo būti atpirkta. Golgotos kryžius yra prakeikimo medis (Gal 3,13): Jėzus mirė be garbės ir buvo pašalintas iš bet kokios žmonių bendruomenės: jis – prakeiktas.

Mozės įstatymas nusidėjėliams skelbia prakeikimą. Nuo pirminės nuodėmės prakeikimas krinta ant visų žmonių. Jėzus vietoj mūsų prisiėmė Dievo prakeikimą už nuodėmes. Žodis apie kryžių tampa žinia apie išvadavimą visiems žmonėms, kurie už savo nuodėmes iš esmės pasmerkti prakeikimui.

Popiežius Jonas Paulius antrasis kartą pavadino Osvencimą XX-ojo amžiaus Golgota. Viena iš šiuolaikinių teologijos krypčių Jėzų šia prasme subendrina su kitais kentėjusiais, nukankintais, nužudytais, kaip ir jis pasmerktais kančiai ir žiauriai mirčiai. Tačiau: Kristaus mirtis ant kryžiaus niekaip ir niekada negali būti lyginama su kitų žmonių mirtimi, o jo kryžius – su daugybe kitų kryžių, pastatytų aplink Jeruzalę ar Romą. Kadangi tai Kristaus, Dievo Sūnaus, Kryžius, jo “kokybė” visiškai kita negu kitų kryžių. Jis ne tik iškentėjo baisią šio pasaulio galingųjų neteisybę, bet – vienintelis – Dievo rūstybę už nuodėmes. Tik jis vienas buvo avinėlis, paaukotas “už daugelį” Dievo teisme. Nuo tada “Žodis apie kryžių” (1Kor 1,18) yra visų krikščioniškų Evangelijų centras. Todėl Paulius rašo: “nieko kito, kaip tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą” (1Kor 2,2). Kryžiaus reikšmę apsako A.L.Coghill’as žinomoje Pabudimo giesmėje:

“Kas – tikėdamas – Jėzų ant kryžiaus išvys,

Išganytas bus meile didžia;

Žvelk į tą, kurį atsiuntė Tėvas, kad jis

iškentėtų kančias už tave”.

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė