Archive for May, 2010
11KI: Ar galite remdamasis (gamtos) mokslais, man įrodyti, kad pragaras egzistuoja? (Gimnazistės klausimas)
11AI: Mokslo teiginių sferai nustatytos aiškios ribos, į kurias, deja, per dažnai neatsižvelgiama. Pažinti ir moksliškai paaiškinti įmanoma tik tuos materialaus pasaulio procesus, kurie yra išmatuojami. O tų procesų, kurie matais neišmatuojami ir neišreiškiami skaičiais, mokslas paaiškinti nebegali. Vadinasi, gamtos mokslas taip pat neturi teisės peržengti savo ribų, antraip jis liautųsi buvęs mokslu ir virstų nuoga abstrakčia spekuliacija. Joks mokslas nesuteikia informacijos apie pasaulio atsiradimą ar jo pabaigą. Joks mokslas negali atsakyti ir į klausimą: kas ten, anapus mirties. Bet jei mokslas mums nieko nesugeba pasakyti apie pragaro egzistavimą, tai vis dėlto yra viena ypatinga vieta, kurioje galima gauti tikrą atsakymą. Tai – Golgota. Žvelgdami į Golgotos kryžių, įsitikinsime dangaus ir pragaro realumu. Kryžius yra geriausias Rašto aiškintojas. Jei žmonės galėtų automatiškai, tarsi konvejeriu, patekti į dangų, kryžiaus neprireiktų. Juk jei egzistuotų kokia religija ar koks kitas išganymo būdas, Dievas nebūtų leidęs savo mylimam Sūnui plūsti krauju ant kryžiaus. Todėl kryžius mums aiškiai įrodo: pragaras iš tikrųjų yra. Viešpats Jėzus padarė viską, kad mus išvaduotų iš pragaro. Jei nebūtų buvę Golgotos, visi mes būtume pasmerkti (Rom 5,18). Tai, kas įvykdyta ant kryžiaus, galima išreikšti vienu sakiniu: “Čia Dievo Sūnus gelbsti nuo pragaro!” Nėra didesnio žygio, atlikto žmogaus labui, kaip Golgotos žygis. Viešpats Jėzus įtaigiai pamokslavo apie meilę ir gailestingumą, malonę ir teisingumą, apie dangų, tačiau ypač rimtai jis kalbėjo apie pragarą. Jis apibūdina pragarą kaip bedugnę prarają, vietą, kurioje “kirmėlės nemarios ir ugnis negęstanti” (Mk 9,44), kaip “amžinojo kentėjimo” vietą (Mt 25,46). Žinodamas šią realybę jis nuolatos įsakmiai perspėja, kad nepatektume ten:
“Jeigu tavo dešinioji akis skatina nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą” (Mt 5,29-30).
“Jei tavo ranka ar koja gundo tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Geriau tau sužalotam ir raišam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom ar abiem kojom būti įmestam į amžiną ugnį” (Mt 18,8).
Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9
Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė
Laimingas žmogus, kuris gerai darbuojasi! (2009-06-28)
Mt 24,46 Pamokslų serija: „Laimingas žmogus, …“
Kiekvienas nori būti laimingas. Ar tai būtų vaikas, ar paauglys, jaunuolis, suaugęs ar vyresnio amžiaus žmogus. Ar tai būtų lietuvis, ar amerikietis, vokietis, ar čigonas. Kiekvienas!
Yra kelias, vedantis į laimę. Visi mes galime būti laimingi. Geroji Naujiena skirta kiekvienam! Biblija sako: Tapdami Dievo tarnais, būsime tikrai laimingi žmonės. Geroji Naujiena – tai geroji žinia, kad Jėzus Kristus išvadavo mus iš nuodėmių vergystės. Mūsų laisvė Jėzui kainavo viską – Jo gyvybę. Jėzus mirė dėl manęs ir tavęs ant kryžiaus, kad mes būtume laimingi ir laisvi! Laisvi tarnauti jam.
Žmonės, kurie priėmė Jėzų į savo širdį, yra laisvi. Tačiau priėmę Jėzų į savo širdį, tampame Dievo tarnais! Tai yra vienintelė priklausomybė, kuri išlaisvina.
Žmonės negali būti nepriklausomi. Arba mes priklausomi nuo nuodėmių ir savęs, arba mes priklausomi nuo Dievo.
1. Žmonės be Dievo – nuodėmių tarnai
Be Dievo esame nuodėmių tarnai. – Gal tau taip neatrodo. Išoriškai žmonės atrodo, kad jie laisvi.
- Jie savarankiški – jie gali važiuoti kur nori, nuspręsti ar pradėti naują verslą, arba uždaryti. Jie gali nuspręsti patys.
- Jie gal nepriklausomi nuo narkotikų
- Jiems nepriklausomi nuo valstybių. Jiems nereikia paramos iš kitų, nes patys užsidirba.
Bet vis dėlto, jie yra įpročių vergai. Jie bando to atsikratyti, bet vis iš naujo tampa įpročių aukomis. Neretai teko girdėti, kai žmonės sako „Mes išauklėsime savo vaiką geriau nei tai darė mūsų tėvai“, bet jiems tai nepavyksta. Vyrai sako: Mes pakeisime pasaulį, bet nesugeba pakeisti savęs; savo charakterio ir įpročių. Jie nelaisvi.
Ar žinai, kas tikrai laisvas? Tikra laisvė yra, kai esi laisvas nuo savęs! – Kai kurie tai suprato ir sukūrė religijas. Daugelis religijų bando padėti išsilaisvinti nuo savęs. Bet tai joms nelabai pavyksta. Ar bent jau neilgam.
Tai reiškia, kad mes patys neišsilaisvinsime nuo savęs! Mums reikia pagalbos!
Budistai sako, kad reikia ištvermingai medituoti ir gal 5 min, gal 10 min gali būti nirvanoje, kur pamiršti save ir tampi laisvu.
Lietuvis kaimo žmogelis gal sakytų: Kam reikia taip stengtis medituoti. Išgerk butelį degtinės ir pamirši save ir būsi ilgiau nei 10 minučių laimingas.
Matote: Vieni galvoja alkoholis išlaisvina nuo savęs, bet sveikas žmogus vadina tai priklausomybe!
2. Žmonės su Dievu –Dievo tarnai
Tikrai išlaisvinti gali tik Jėzus! Jis išlaisvina mus nuo seno mąstymo, blogų įpročių ir įsisenėjusio blogo elgesio. Kai mes pripažįstame, kad esame nusidėjėliai, kad stokojame Dievo garbės ir prašome jo atleidimo, tada Jis atleidžia visas mūsų kaltes ir nuodėmes ir išlaisvina nuo priklausomybės nuodėmėms.
Tada tampame išlaisvintais Dievo tarnais.
Rom 6,20-22 20 Būdami nuodėmės vergai, jūs buvote nepriklausomi nuo teisumo. 21 Bet kokią naudą turėjote tuomet iš to, ko dabar gėdijatės? Juk anų dalykų galas mirtis. 22 O dabar, išvaduoti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnais, jūs turite kaip vaisių šventumą ir kaip baigtį amžinąjį gyvenimą.
Dvasiškai atgimęs žmogus (žmogus, kuris su tikėjimu kreipiasi į Dievą) tampa Dievo tarnu. Mūsų (Dievo vaikų) pašaukimas yra: augti dvasiškai, jam tarnauti ir šventėti.
Ar tai yra laimė tapti Dievo tarnu? Žodis „tarnas“ atstumia. Susidaro įspūdis, kad nebūsiu laisvas. Kaip galiu būti tarnu ir kartu būti laimingu?
Pavyzdys: repeticija
Repeticija yra darbas. Reikia stengtis, kainuoja energijos, tam reikia skirti laiko ir pastangų. – Jei ateitum į mūsų jaunimo repeticiją, nepamatytum nuo repeticijos pavargusių veidų. Jie su džiaugsmu groja ir dainuoja ir taip dažnai, kaip tik įmanoma.
Jiems tai nėra našta, sunkus darbas ar prievolė – bet laimė. Duok jiems galimybę repetuoti ir koncertuoti – ir jie jausis laimingi.
Mes esame Dievo tauta. Jis – mūsų šeimininkas ir mes Jo tarnai. Tarnauti Jam nėra našta. Taip, tam reikia skirti laiko, tai kainuoja energijos, tam reikia pastangų. Bet mes žinome, kam mes tarnaujame. Mes tarnaujame Viešpačiui, mūsų Išgelbėtojui; Kristui!
Jeigu žinai, kam tarnauji ir koks tavo dangiškasis Šeimininkas, ir žinai, kad tu Jo dėka esi laisvas nuo senojo gyvenimo ir priklausomybių, tada gali jam tarnauti su džiaugsmu ir būti laimingu.
Pirmą dalyką, kurį mes turėtume suprasti, yra: Visi žmonės yra tarnai. Vieni nuodėmių tarnai, kurie bando savo gyvenimą tvarkyti patys be Dievo. O kiti – Dievo tarnai, kurie atsidavė Viešpačiui, atgailavo ir pakvietė Jį sutvarkyti jų gyvenimą.
Pažiūrėkime į keletą Dievo tarnų iš Biblijos; į tuos, kurie vaikščiojo su Jėzumi. Biblija sako, kad yra geri tarnai, ir blogi; miegantys ir budintys; tinginiai ir gerai besidarbuojantys.
Skaitykime tą tekstą, kur parašyta mūsų eilutė. Jėzus kalbėjo mokiniams šiuos žodžius:
Mt 24,45-51 45Kas yra tas ištikimas bei protingas tarnas, kurį šeimininkas paskyrė deramu laiku maitinti šeimynos? 46 Laimingas toksai tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras gerai besidarbuojantį. 47 Iš tiesų sakau jums: jį paskirs valdyti visų savo turtų. 48 O jei anas tarnas bus blogas ir tars pats sau: ‘Mano šeimininkas neskuba grįžti’, 49 ir pradės mušti savo tarnybos draugus, valgyti, ūžti su girtuokliais, 50 to tarno šeimininkas sugrįš vieną dieną, kai anas nelaukia, ir tokią valandą, kurią tas nė manyti nemano. 51 Jis žiauriai nubaus jį ir paskirs jam dalį su veidmainiais. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.
Čia Jėzus kalbėjo tikintiesiems. Jis parodo gero ir blogo tarno pavyzdį. Pirmasis buvo tas ištikimas bei protingas tarnas, kuris daro tai, ką šeimininkas jam pasakė. Antrasis buvo blogas tarnas, kuris atsistojo į šeimininko vietą ir šeimininkavo pats.
Jėzus pasakė:
Mt 24,46 Laimingas toksai tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras gerai besidarbuojantį.
Jėzus čia kalbėjo apie save. Jis yra tas šeimininkas, kuris gyveno žemėje. Jis nuėjo pas dangiškąjį Tėvą ir atėjus laikui sugrįš. Prieš pakylant į dangų Jis pavedė tarnams (savo vaikams) vykdyti Jo valią. Kai Jis sugrįš, atlygins visiems savo vaikams pagal jų atliktą darbą. Ir laimingas žmogus, kurį sugrįžęs Jėzus ras gerai besidarbuojantį!
O ką Jėzus mums pavedė daryti? (Klausimas visiems)
Šlovinti Dievą savo gyvenimu! – Tai ne tik giedoti pamaldose. Tai ne tik melstis ir sakyti, koks jis nuostabus ir kad mes šloviname Jį, o visu savo gyvenimu. Tai reiškia: kasdienybėje, kur mes bebūtume, elgtis kaip dera Dievo vaikui. Priimti tokius sprendimus, kuriais Dievas džiaugtųsi. Dirbti darbe taip, lyg dirbčiau Dievui. Namuose taip kalbėti su vaikais ir žmona, kad nenusidėčiau. Eiti ten, kur Dievas veda. Kalbėti tai, ką Jis nori, kad pasakyčiau.
„Šlovinti Dievą savo gyvenimu“ reiškia:
- Bendrauti su Dievu! Dievas mane ir tave sukūrė tam, kad mes bendrautume su Juo. Jis ilgisi tavęs. Jis nori tau kalbėti per savo Žodį ir trokšta, kad tu su Juo bendrautum malda.
Ir tai veda į tapimą panašiu į Kristų: - Tapti panašiu į Kristų! Kristus yra mūsų pavyzdys. Kai skaitome Bibliją, mokomės iš Jo Žodžio, galvojame apie Kristų, Jam meldžiamės – tada auga mūsų pažinimas, mes geriau pažįstame Jį ir save. Mes mokomės ištikimiau sekti Jėzumi, tampame panašesniais į Jį.
Rom 8,29 O kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą, kad šis būtų pirmagimis tarp daugelio brolių.
Gal 4,19 mano vaikeliai, kuriuos aš ir vėl su skausmu gimdau, kol jumyse išryškės Kristaus atvaizdas.
Tai procesas. Tam reikia augti. Paulius naudoja palyginimą su rūbais:
Gal 4,21-24 21 Jūs juk apie jį išgirdote ir pagal jį išmokote, kokia yra tiesa Jėzuje: 22 privalu atsižadėti (nusirengti) ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, 23 atnaujinti savo proto dvasią, 24 apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume.
- Padėti kitiems šlovinti Dievą! – Artimai bendraudamas su Dievu ir mokydamasis iš Kristaus, džiaugiuosi Viešpačiu, ir manyje gimsta troškimas padėti kitiems taip pat užmegzti draugystę su Dievu ir šventėti.
- Kai matau žmogų, gyvenantį be Dievo, ir nerandantį gyvenimo prasmės, man norisi parodyti Jam kelią pas Viešpatį. Kad jis susipažintum su Kristumi! (Skelbti Gerąją naujieną – Dievas paruošia širdis, kad žmogus įtikėtų.)
- Krikščionims, kurie nori augti dvasiškai, pažinimu, noriu padėti, paaiškinti, kaip skaityti Šventąjį Raštą ir jį suprasti; kaip sekti Kristumi; mokytis iš Jo (mokinystė – Dievas augina, mes esame Jo įrankiai)
- Kai namų grupelėje išgirstu, kad broliui ar sesei yra sunku, meldžiuosi už juos.
Kitaip sakant: Aš stengiuosi daryti, ką galiu, kad kitas ateitų pas Dievą, augtų dvasiškai ir būtų pastiprintas. Tam naudoju Šventosios Dvasios duotas dovanas ir žmogiškus sugebėjimus, kad ugdyčiau, padrąsinčiau, paguosčiau, padėčiau artimui. (Dariaus vakarykštė eilutė)
Gal 6,9-10 9 Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, atėjus metui pjausime derlių! 10 Tad, kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams.
– Ar jau žinai, kokiomis dvasinėmis dovanomis Dievas tave apdovanojo? Ar naudoji jas Dievo bažnyčios statydinimui? Vietinė bendruomenė yra ta vieta, kur galime išmokti mylėti broliška meile ir pasitarnauti vienas kitam. (Tarnystė – Dievas duoda vaisius)
- Laukti Dievo atėjimo! – Gyventi taip, kad visada būtum pasiruošęs Jėzaus atėjimui, net jeigu Jis ateitų šiandien.
Mūsų kaip tarnų užduotis šioje žemėje yra:
(Pakartoti visus punktus)
Tai yra tie dalykai, kurių Dievas laukia iš mūsų, tai yra Dievo valia ir mūsų Dievo tarnų užduotis.
Skaitytoje Biblijos ištraukoje matome, kad blogasis tarnas nesielgė kaip turėjo elgtis ir visiškai nelaukė šeimininko sugrįžtant. Jis galvojo savo širdyje: „Mano šeimininkas neskuba grįžti“.
Tokias mintis sėja tik šėtonas į mūsų širdis. Tai šėtono strategija, kad nuleistume rankas ir nebūtume pasiruošę Jėzaus atėjimui. Šėtonas sako:
- Dabar ne laikas priimti Jėzų į savo širdį.
- Nėra laiko skaityti Bibliją arba melstis. Yra skubesnių, svarbesnių dalykų gyvenime.
- Viešpats Jėzus taip greitai neateis, Jis neskuba.
- Pirmiausiai rūpinkis pasaulio reikalais, o jei dar liks laiko, pasirūpinsi dieviškais.
- Visų pirma reikia rūpintis savimi; jei nežiūrėsi savęs, niekas tavimi nepasirūpins.
Beje, dažnai patikėjau šėtono šnibždesiu ir baigiantis dienai, atsigulęs į lovą galvojau: Ką šiandien padariau? Ar gyvenau sau, ar darbavausi kaip ištikimas Dievo tarnas? Ne vieną kartą teko prašyti Dievo atleidimo už savo elgesį.
Jėzus sako:
Mt 24,42 42 Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats.
Mt 24,44 44 Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite.
Mt 24,46 46 Laimingas toksai tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras gerai besidarbuojantį.
Gyventi su Jėzumi tikrai verta. Laimingas žmogus, kuris yra Dievo tarnas. Nes Dievas yra geras šeimininkas, kantrus, mylintis, gailestingas ir išmintingas, ir laimina savo tarnus.
Jei tarnausime Jam su pilnu atsidavimu, būsime laisvi nuo savęs, savo pačių pančių, ir nuo nuodėmės vergystės! Mes nusidėsime, bet nebevergausime nuodėmei, nebūsime priklausomi nuo jos. Kristaus atvaizdas vis labiau ryškės mumyse. Ir mūsų gyvenimas turės prasmę ir tikslą.
Kartas nuo karto yra labai gerai iš naujo pagalvoti apie tuos dalykus, apie kuriuos aš šiandien kalbėjau: kodėl mes dar esame šioje žemėje! Tai padeda sudėlioti prioritetus gyvenime ir gyventi Dievui patinkantį gyvenimą.
Kiekvienas pažvelkime į savo gyvenimą, atgailaukime už pamirštą tikslą ir priimkime iš naujo Dievo atleidimą. Jo kraujas nuplovė visas mūsų nuodėmes, klaidas ir nepaklusnumą. Ir gyvenkime kaip pirmasis ištikimas ir protingas tarnas, kuris vykdė šeimininko valią.
Gerai besidarbuojantis tarnas yra tas, kuris šlovina Dievą visu savo gyvenimu. Tad būkime gerais Dievo tarnais!
Amen.
Eduardas
10KI: Biblijoje kalbama apie tai, kad Dievas išsirenka žmones. Tad argi mes dar turime laisvą valią, jei dėl mūsų išgelbėjimo ar pražūties jau seniai nuspręsta?
10AI: Vadinamajam mokymui apie predestinaciją (lot. praedestinatio = išankstinė nuostata) pirmiausiai atstovavo Augustinas ir Kalvinas. Šio mokymo ištaka – Dievo sprendimas iš anksto numatyti žmones tikėjimui ar netikėjimui, išganymui ar pasmerkimui. Dėl tokios dvejopos galimybės imta kalbėti apie “dvigubą predestinaciją”. Pažvelkime, ką apie tai sako Biblija.
Atsakymuose į aukščiau pateiktus klausimus ypač pabrėžiama žmogaus apsisprendimo laisvė. Tad galėjo susidaryti įspūdis, kad tik žmogus yra veikiantysis asmuo, o Dievo laikysena pasyvi. Tačiau Biblija liudija atvirkščiai. Rom 9,16.18 skaitome: “Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo gailestingojo Dievo… ko jis nori, to pasigaili, ir kurį nori, tą užkietina”. Čia be jokių išlygų akcentuojamas Dievo veikimas. Žmogų laisvai ir savo nuožiūra formuoja Kūrėjo ranka, kaip puodžiaus rankos molį: “Ak, žmogau, kas gi, tiesą sakant, tu toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievui?! Argi lipdinys klausia lipdytoją: ‘Kam mane tokį padarei?’ Ar puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo pagamintų vieną indą puošnų, o kitą paprastą?!” (Rom 9,20-21). Vadinasi, jokiu būdu negalime išganymo reikalauti. Žmogaus laisvas apsisprendimas neatskiriamai susietas su Dievo laisvu pasirinkimu. Mintys apie išsirinkimą ypač įtaigios šiose Biblijos vietose:
Mt 22,14: “Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų”.
Jn 6,64-65: “Bet kai kurie iš jūsų netiki. Mat Jėzus iš pat pradžių žinojo ir kas netiki, ir kas jį išduos. Jis dar sakė: ‘Štai kodėl aš jums sakiau: niekas negali ateiti pas mane, jeigu jam nėra duota Tėvo’. ”
Ef 1,4-5: “Mus išsirinkdamas… prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais.”
Rom 8,29-30: “O kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą, kad šis būtų pirmgimis iš daugelio brolių. Kuriuos jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir nuteisino; kuriuos nuteisino, tuos ir išaukštino.”
Apd 13,48: “Tai girdėdami pagonys džiaugėsi ir šlovino Viešpaties Žodį; ir įtikėjo visi paskirtieji amžinam gyvenimui.”
Biblinės išsirinkimo sampratos nagrinėjimui svarbiausi šie aspektai:
1. Laikas: Išsirinkimas įvyksta kažkada, tolimoje praeityje, visais atvejais dar iki mūsų egzistavimo: iki pasaulio sukūrimo (Ef 1,4), prieš apvaisinimą (Jer 1,5) ir iš pat pradžių (2Tes 2,13).
2. Tarnystė: Į išsirinkimo turinį visuomet įeina tarnavimas Dievui. Antai Dievas pasirinko Saliamoną, kad pastatytų šventovę (1Krn 28,10), Levio gentį – kunigystei (Įst 18,5); Jėzus pasirinko mokinius apaštalavimui (Lk 6,13; Apd 1,2), Paulius tampa “rinktiniu įrankiu” misionieriauti tarp pagonių (Apd 9,15), o visi tikintieji išrinkti, kad duotų vaisių (Jn 15,16).
3. Nešališkumas: Išsirinkimas nematuojamas žmogiškais matais ar nuopelnais. Dievas kur kas labiau atsižvelgia į nežymius dalykus: Izraelis – mažiausia tauta (Įst 7,7), Mozė -neiškalbus (Iš 4,10), Jeremijas mano esąs dar per jaunas (Jer 1,6), o Jėzaus bendruomenėje – daugiausia šio pasaulio menkųjų (1Kor 1,27-28).
4. Išganymui, o ne pražūčiai: Kas Dievui svarbiau – mūsų išganymas ar pasmerkimas? Dievo požiūris, kurį jis mums skelbia, vienareikšmis: “Kaip piemuo rūpinasi savo kaimene, kai jo kaimenės avys yra išblaškytos, taip ir aš savo avimis rūpinsiuos” (Ez 34,12). Savo atėjimo į pasaulį tikslą Jėzus išreiškia vienu sakiniu: “Žmogaus Sūnus atėjo išgelbėti, kas pražuvę” (Mt 18,11). Jėzuje Dievas pats imasi ieškoti žmonių, kad duotų jiems amžinąjį gyvenimą. Dievo noras išgelbėti aprėpia visą žmoniją: “Dievas trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą” (1Tim 2,4). Ši Dievo valia pareiškiama ir 1Tes 5,9: “Juk Dievas paskyrė mus ne tam, kad užsitrauktume rūstybę, bet kad įgytume išganymą”. Išvada: Raštas parodo glaudų, neatsiejamą išganymo ir išsirinkimo ryšį, bet tarp pasmerkimo ir išsirinkimo tokio ryšio anaiptol nėra. Vadinasi, Dievas nieko neišsirenka pražūčiai. Antai Dievas sukietina faraono širdį dėl jo pagoniško užsispyrimo, o ne dėl to, kad taip nusprendė dar prieš jo gimimą. Biblija nuolat įspėja, kad gali būti “per vėlu”, bet joje nieko nekalbama apie išankstinį pasmerkimą pragarui. Erodas, nužudęs Joną Krikštytoją, peržengė visas ribas, todėl Jėzus į jo klausimus neatsakinėjo (Lk 23,9).
Įsidėmėkime: Abu teiginiai galioja papildydami vienas kitą: Dievas išsirenka žmones išganymui. Tačiau žmogui tenka atsakomybė už tai, ar priims išganymą. Kai sūnus palaidūnas nutarė “Eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau’ ” (Lk 15,18), tėvas pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo (Lk 15,20). Jei mes laisva valia priimsime išgelbėjimą, išsipildys Dievo pažadas: “Nesiliauju tau reikštis ištikima meile” (Jer 31,3), nes jis išsirinko mus prieš pasaulio sukūrimą (Ef 1,4). Pirma, nei mes ryžtamės priimti Dievą, Dievas jau seniai dar mums negimus, pasiryžo priimti mus. Dievas laukia ir vertina mūsų troškimą būti su juo, tačiau be jo malonės tai neįvykdoma. Tik vienam Viešpačiui žinoma, kiek yra žmonių, kuriuose sąveikauja dieviškasis išsirinkimas (Fil 2,13) ir laisva žmogaus valia (Fil 2,12).
Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9
Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė
Edeno sodas – Biblija vaikams
Šaltinis: RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LBD ekumeninis leidimas 1999 m. (Biblija RK_E1999)
Paveikslėliai: www.thebricktestament.com
Antras pasakojimas apie kūrimą
Tą dieną, kai VIEŠPATS[i1] Dievas padarė žemę ir dangų,5 kai žemės laukuose dar nebuvo jokių krūmokšnių ir dar nebuvo išdygusi jokia laukų žolė, nes VIEŠPATS Dievas dar nebuvo siuntęs žemėn lietaus ir žmogaus dar nebuvo dirvai arti, 6 tik versmė trykšdavo iš žemės ir drėkindavo visą dirvos paviršių,
7 tuomet VIEŠPATS Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių
ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą.
Taip žmogus tapo gyva būtybe.
8 VIEŠPATS Dievas užveisė sodą Edene, rytuose, ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs. 9 Iš žemės VIEŠPATS Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu.
15 VIEŠPATS Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi.
16 Ir įsakė žmogui VIEŠPATS Dievas, tardamas: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, 17 bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti.“
18 VIEŠPATS Dievas tarė: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką.“
19 Taigi VIEŠPATS Dievas padarė iš žemės visus laukinius gyvulius bei visus padangių paukščius ir atvedė juos pas žmogų pamatyti, kaip jis juos pavadins.
Kokiu vardu žmogus pavadins kiekvieną gyvą būtybę, toks turės būti jos vardas. 20 Žmogus davė vardus visiems galvijams, visiems padangių paukščiams ir visiems laukiniams žvėrims, tačiau sau tinkamo bendrininko nerado.
21 Tuomet VIEŠPATS Dievas užmigdė žmogų giliu miegu ir…
jam miegant, išėmė vieną šonkaulį, o jo vietą užpildė raumenimis.
O iš šonkaulio, kurį buvo išėmęs iš žmogaus,
VIEŠPATS Dievas padarė moterį ir atvedė ją pas žmogų.
O žmogus ištarė:
„Štai pagaliau kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno. Ji bus vadinama moterimi, nes iš vyro buvo paimta[i2].“
25 Jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau nejautė jokios gėdos.
1 O žaltys buvo sumanesnis už visus kitus laukinius gyvūnus, kuriuos VIEŠPATS Dievas buvo padaręs. Jis paklausė moterį: „Ar tikrai Dievas sakė: ‘Nevalgykite nuo jokio medžio sode!’?“
2 Moteris atsakė žalčiui: „Sodo medžių vaisius mes galime valgyti. 3 Tik apie vaisių to medžio, kuris sodo viduryje, Dievas sakė: ‘Nuo jo nevalgysite nei jį liesite, kad nemirtumėte!’“
4 Bet žaltys tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite! 5 Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta.“
6 Kai moteris pamatė, kad tas medis geras maistui, kad jis žavus akims ir kad tas medis žada duoti išminties, ji skynėsi jo vaisių…
ir valgė,
davė ir savo vyrui, buvusiam su ja,
ir šis valgė.
7 Tuomet abiejų akys atsivėrė, ir jiedu suprato esą nuogi.
Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė juosmens aprišalus.
8 Išgirdę VIEŠPATĮ Dievą vaikščiojantį sode pavakario vėjeliui dvelkiant, žmogus ir jo žmona pasislėpė nuo VIEŠPATIES Dievo veido tarp sodo medžių.
9 Bet VIEŠPATS Dievas pašaukė žmogų ir paklausė: „Kur tu?“
10 Jis atsiliepė: „Išgirdau tave vaikščiojantį sode ir nusigandau, nes buvau nuogas; todėl pasislėpiau.“
11 [Dievas] jo klausė: „Kas gi tau pasakė, kad tu nuogas? Gal valgei vaisių nuo medžio, kurio vaisių buvau tau įsakęs nevalgyti?“
12 Žmogus atsakė: „Moteris, kurią man davei būti su manimi, davė man vaisių nuo to medžio, aš ir valgiau.“
13 VIEŠPATS Dievas kreipėsi į moterį: „Kodėl taip padarei?“
Moteris atsakė: „Žaltys mane apgavo, aš ir valgiau.“
14 VIEŠPATS Dievas tarė žalčiui: „Kadangi tu tai padarei, esi prakeiktas tarp visų gyvulių ir tarp visų žvėrių. Ant pilvo šliaužiosi ir dulkes ėsi visas savo gyvenimo dienas. 15 Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo ainijos ir jos ainijos; ji trupins tau galvą, o tu kirsi jai į kulną.“
16 O moteriai jis tarė: „Aš padauginsiu tavo skausmus per nėštumą; skausme gimdysi vaikus, bet aistringai geisi savo vyro, o jis valdys tave“.
17 O žmogui jis tarė: „Kadangi tu paklausei savo žmonos balso ir valgei nuo medžio, apie kurį buvau tau įsakęs: ‘Nuo jo nevalgysi!’ tebūna už tai prakeikta žemė; triūsu maitinsies iš jos visas savo gyvenimo dienas. 18 Erškėčius ir usnis ji tau želdins, maitinsiesi laukų augalais. 19 Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“
21 VIEŠPATS Dievas padarė drabužius iš kailių žmogui bei jo žmonai ir aprengė juos.
22 Tuomet VIEŠPATS Dievas tarė: „Tik pažiūrėk! Žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, žinantis gera ir pikta. Kad tik jis kartais neištiestų rankos, nepasiimtų ir nuo gyvybės medžio, nevalgytų ir negyventų amžinai!“ 23 Todėl VIEŠPATS Dievas išsiuntė jį iš Edeno sodo dirbti žemės, iš kurios buvo paimtas.
24 Išvaręs žmogų, jis pastatė į rytus nuo Edeno sodo kerubus ir liepsna švytruojantį kalaviją kelio prie gyvybės medžio saugoti.
Žmogaus laisvė su Jėzumi – Alimas (2010-05-16)
This text will be replaced by the flash music player.
Pamokslininkas: Alimas
9KI: Ar galiu gimdyti dar vieną vaiką, jei tikimybė, kad jis bus išganytas, tėra 50 %? (Jaunos, ką tik įtikėjusios Dievą, moters klausimas)
9AI: Dėl vis labiau užteršiamos aplinkos ar dėl šiandieninio ginkluotės potencialo keliamos karo grėsmės daugelis sutuoktinių porų nebenori gimdyti vaikų. Buvusiose Vakarų Vokietijos žemėse šiuo metu gyventojų prieaugis neigiamas, ir iki tūkstantmečio pabaigos gyventojų skaičius sumažės dviem milijonais: nuo 61 iki 59 milijonų. Kitokį požiūrį išsako Liuteris, atsakydamas į klausimą, ką jis darytų sužinojęs, kad rytoj bus pasaulio pabaiga:
- Pasodinčiau obelaitę.
Pateiktas klausimas rodo didelį atsakomybės jausmą, nes ne tik mąstoma apie amžinybę, bet būtent jai teikiama pirmenybė tarp visų minėtų motyvų, kodėl vengiama turėti vaikų. Visų pirma, reikia atskirai išsiaiškinti du klausimus: ką mums sako Biblija apie vaikų skaičių ir kaip ji atsako į klausimą dėl mūsų vaikų išganymo. Pagal Dievo sumanymą žmogus sukurtas vyru ir moterimi. Pirmasis Dievo paliepimas žmonėms skambėjo taip: “Būkite vaisingi ir dauginkitės!” (Pr 1,28); jis niekada nebuvo atšauktas. Sugebėjimas pradėti ir gimdyti vaikus – tai Dievo dovana žmonėms, kaip ir patys vaikai: “Vaikai iš tikrųjų yra Viešpaties dovana, įsčių vaisius – palaiminimas” (Ps 127,3). Turėti daug vaikų reiškė ypatingą palaimą: “Laimingas žmogus, turintis daug tokių strėlių (sūnų)” (Ps 127,5). “Tavo žmona bus lyg vaisingas vynmedis tavo namų židinyje, o vaikai – lyg vynmedžio atžalos prie tavo stalo. Taip bus palaimintas žmogus, kuris pagarbiai Viešpaties bijo” (Ps 128,3-4). Dievas mus ne tik apdovanoja vaikais, jis nori, kad juos išaugintume jam:
“Įsidėkite šiuos mano žodžius į savo širdis ir sielas, mokykite jų savo vaikus, kalbėdami apie juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi (Įst 11,18-19).
Jei paisysime šio Dievo patarimo, neliksime be vaisių: “Mokyk jaunuolį, kuriuo keliu jis turėtų eiti, jis nenukryps nuo jo net kai pasens” (Pat 22,6). Tad galime ramiai turėti vaikų; taip auklėjami jie augs tikėjime ir bus išganyti. Didis Dievo pažadas galioja: “Aš myliu mane mylinčius, manęs stropiai ieškantys mane suranda” (Pat 8,7). Dievas jaučia ypatingą meilę jaunimui, kuris kreipiasi į jį: “Aš prisimenu ištikimą tavo jaunystės meilę, kaip tu mylėjai mane, būdama sužadėtine, sekdama paskui mane per dykumą, nesėjamą žemę” (Jer 2,2).
Kaip tikintieji, mes galime nebodami gimdyti vaikus, nes tikimybė, kad jie bus išganyti, jokiu būdu nėra 50:50. Jei auginsime pagal Bibliją, juos saugos Dievo pažadas. Daugelio tikinčiųjų šeimų patirtis rodo, kad nuo mažumės pažinę Bibliją vaikai užaugę taip pat ėjo tikėjimo keliu.
Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9
Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė
8KI: Ar Judui būtinai reikėjo išduoti Jėzų, kad būtų įmanomas išganymas?
8AI: Visų pirma įsidėmėkime: išganymo galimybę suteikė ne Judas, bet Jėzus. Viešpaties Jėzaus mirtis buvo būtina, kad žmonės būtų atpirkti. Tik absoliučiai nekaltas, esantis be nuodėmės, turėjo būti nuteistas vietoj nusidėjėlių už jų nuodėmes. Pagal Dievo planą jis paaukotas dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltas mums nuteisinti” (Rom 4,25). Nukryžiavime – nuo pat pradžios iki pabaigos – dalyvavo daug žmonių, žydų ir romėnų: aukštoji Izraelio taryba (Mk 14,64), susirinkusi minia (Jn 19,7; Apd 13,28), Pilotas (Mk 15,15) ir romėnų kareiviai (MK 15,24). Ir Judas dėl savo išdavystės buvo tiesioginis dalyvis. Išdavystė jam buvo ne “Dievo prievolė”, o laisvas apsisprendimas. Kad Viešpats Jėzus iš anksto žinojo, ką Judas padarys (Jn 13,21-30), ir kad net ST apie tai smulkiai pranašaujama (Zach 11,12-13) – Dievo visažinystės ženklas, bet jokios prievartos Judui nebuvo. Iš biblinių tekstų negalima vienaprasmiškai suprasti Judo išdavystės motyvų. Krelingene esančio Parengiamojo centro įkūrėjas H.Kemner’is daro ir tokią prielaidą, esą Judas norėjęs įklampinti Jėzų į šią kritinę situaciją, kad Jėzus pagaliau parodytų Izraeliui savo galybę. Judas negalėjęs net įsivaizduoti, kad Jėzus nuolankiai leisis žudomas. Nors prie Jėzaus mirties tiesiogiai prisidėjo daugybė žmonių, vis dėlto ne jie buvo tikrieji kaltininkai, nes Jėzus mirė už visos žmonijos nuodėmes. Kiekvienas iš mūsų yra prisidėjęs prie Jėzaus mirties, nes “jis sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai dėl mūsų kalčių. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, jo žaizdomis mes buvome išgydyti” (Iz 53,5).
Petras, išsigynęs Jėzaus prieš menką tarnaitę, visiškai sulygintinas su Judu, išdavusiu Jėzų. Tie du vyrai skiriasi iš esmės ne savo nuodėme, bet atgaila. Kadangi Petras savo elgesį apgailėjo (2Kor 7,10: “liūdesys dėl Dievo”) ir atgailavo, jam buvo atleista. Ir Judui būtų buvę atleista, jei būtų kreipęsis ten, kur reikėjo – į Jėzų. Judas negrįžo pas savo Viešpatį, todėl jo poelgis pasmerkiamas: “Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip jam nustatyta, bet vargas tam žmogui, kuris jį išduoda” (Lk 22,22).
Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9
Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė
Kas supranta Jėzaus mirties prasmę, nebijo mirties! (2010-04-04)
Pamokslas prisikėlimo šventėje
Praeitą savaitę Modestas ir Vytautas (iš Klaipėdos), Marijanas, Artūras Rulinskas ir aš buvome Vokietijoje. Sekmadienį buvo Kontaktmisijos konferencija ir nuo pirmadienio iki ketvirtadienio mes Kontaktmisijos misionieriai buvome kartu tarnautojo sesijoje. Ten kartu šlovinome, bendravome ir liudijome kaip Dievas veikia mumyse ir per mus. Tai yra man labai brangus laikas, nes susitinku su dvasiniais lyderiais iš kurių aš galiu daug išmokyti.
Man reikia perduoti daug linkėjimų iš įvairų žmonių. Linkėjimai iš Arturo ir Irene Šmidto ir jų tėvų. Diteris Trefsas pasakė, kad man reikia būtinai jums perduoti linkėjimus.
Ypatingai Styvas ir Džoana Tinslai kalbėjo su manimi. Jie už praeitą savaitę buvo Lietojoje. Bet kadangi mes sirgome roto virusu jie neatvyko pas mus į Kauną, bet keliavo toliau į Klaipėdą ir ten sekmadienį pamokslavo. Labai gaila, kad jie negalėjo būti pas mus. Gal kitais metais bus galimybė susipažinti su jais. Jie amerikiečiai, pensininkai ir išmoko rusų kalba ir tarnauja dabar Orenburge.
Matijas Valenta tarnauja su žmona Belgijoje. Jie planavo su viena grupe vasarą atvykti pas mus ir mums padėti evangelizuoti. Bet aš turiu jums blogą žinią: Pas juos užsiregistravo per mažai žmonių ir jie atšaukė atvažiuoti pas mus. Bet jis perduoda nuoširdžius linkėjimus ir mano, kad gal kitais metais ta kelionė pavyks.
Žinoma, kad susitikau ir su mūsų lietuvių misionieriais Raienu ir Simona Fišeliais. Jiems labai gerai sekasi ir motyvuoti Airijoje tarnauti.
Susipažinau ir su Jošua ir Pauliumi. Jie misionieriai Vokietijoje. Jošua yra Turkas bet užaugęs Vokietijoje, o Paulius iš Afrikos; iš Kamerūno. Jis 15 metų buvo valstybės tarnautojas ir tada atvyko kaip misionierius į Vokietiją.
Aš jo paklausiau „Kaip tave priėmė vokiečiai?“ – Ir su ašaromis sakė „Sunkai!“ Bet jis ištikimai tarnauja Dievui ir puikai kalba vokiškai ir per jį įtikėjo jau nemažai žmonių. Jam 49 metų ir prieš ketverius metus persikraustė su šeima į Vokietiją ir pasakė man:
„Eduardai, tau reikia būti įsitikinęs, kad 1. esi išgelbėtas ir Dievo vaikas ir 2. kad tikai tavo pašaukimas yra čia tarnauti. Tada tvirtai stovėsi ir ištversi visus sunkumus!“
Tada paklausiau: „Ką veiki Vokietijoje?“ – „Daug nežinau, bet žinau kam tarnauju ir skelbiu Jėzų Kristų, nukryžiuotąjį!“
1Kor 2,1-2 1 Kai pas jus, broliai, lankiausi, buvau atėjęs skelbti jums Dievo slėpinio ne iškilnia kalba ar išmintimi. 2 Mat buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą.
Kai Jošua tapo krikščionimi jis paskambino tėvus ir jie jį išmetė iš šeimos. Jo tėvas pasakė kalbėdamas telefonu: „Niekada neatvažiuok pas mus, ir niekada nebeskambink. Lauksiu skambučio tik iš Policijos, kuri mus pakvies identifikuoti tavo kūno dalis!“
Nepaisant to, jis su džiaugsmu tarnauja Dievui. Ir nepaisant to, kad jam gresia pavojus, jis evangelizuoja Vokietijoje.
Nuoširdžius linkėjimas ypač jaunimui nuo Juditos. Ji greitai baigs mission-akademiją ir rimtai galvoja važiuoti į kažkokią musulmonų šalį ir tarnauti ten. Jūs žinote, kas atsitiko toms dviems merginoms, kurios iš biblijos mokyklos į Jeminą važiavo. Judita sako: „Aš tikrai žinau, kad Dievas nori, kad būčiau ten. Aš nebijau mirti.“
Galu gale noriu truputį apie tą indą papasakoti. Jo žmona Vokietė o, jis Indas. Jie dirba ten, kur yra induizmas. Indijoje pernai buvo didžiausias krikščionių persekiojimas nuo šimto metų. Ta žmona mums pasakojo, kad pusę metų gyveno su kokia mintimi, kad šią naktį gali būti paskutinė, kur jie gyvena kartu su šeima arba iš vis liks gyvi. Ir tada liudija ta žmona: „Kai prarandi viską, ką tu turi ir tau lieka tik tai Jėzus Kristus, tada žinai, kad tau tik tai Jėzus Kristus ir užtenka!“
Jie sukūrė trys vaikų namus ir padeda vietinėmis bendruomenėmis. Ir žmonės įtiki. Žmonės priima Jėzų, nes mato, kad krikščionys ne tik kalba, bet ir gyvena. Kad jie turi, ko tiems žmonėms reikia. Indų bažnyčia auga. To misionierių tikslas: iki 2020 m. sukurti dar 10 bendruomenių ir 30 namų grupelių. Ir aš tikiu, kad taip ir bus.
Kinijoje irgi krikščionys persekiojami. Ar žinote, už ką jie prašo melstis? Jis sako: „Nesimelskite, kad persekiojimas sustotų, bet melskitės, kad mes tvirtai stovėtume tikėjime.“
Kas buvo taurėje?
Kartais pamokslininkai sako, kad Jėzus Getsemanėje bijojo mirties todėl jis sielvartavo. Pažiūrėkime į Bibliją. Kas ten parašyta?
Mt 26,37-39 37 Pasiėmęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, pradėjo liūdėti ir sielvartauti. 38 Tada tarė jiems: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi.“ 39 Kiek toliau paėjęs, parpuolė kniūbsčias ir meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“
Kodėl Jėzus buvo koks mirtinai nuliūdęs? Nu ko jo visas kūnas drebėjo? – Ar jis bijojo kryžiaus? Jis gi žinojo, kas jam laukė; jau ne kartą to pranašavo.
Daugelis pasakė, kad Jėzus bijojo kančios, erškėčių vainiko, patyčios, kryžiavimo. Tai šventvagystė!
Pagalvokime truputį! Ką ką tik papasakojo apie tuos žmones?
Po Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo maždaug 15 milijonų žmonių – vyrai, moterys, vaikai mirė dėl tikėjimo į Jėzų. Jie mirė kaip kankiniai!
Ar jau žinote, kad pvz. daugelis iš ankstyvos bažnyčios buvo irgi nukryžiuoti kaip Jėzus? Ne tik nukryžiuoti, bet nukryžiuoti aukštyn kojom! Ne tik atvirkščiai nukryžiuoti, bet užpildyti derva ir sudeginti romo gatvėse kaip žibintai!
Bet daugelis Jėzaus sekėjų, kurie buvo nukryžiuoti giedojo himnus pilnu džiaugsmu.
Ar tikrai galvojai, kad Dievo sūnus, krikščionybės pradininkas Getsemanėje bijojo kančios ir mirties, nors jo mokiniai kabo ant kryžiaus su džiaugsmu? Ar galvoji, kad Jėzus toks silpnas? Pagalvok!
Jėzus nebijojo mirties, kryžiaus ir kančios! Kas buvo taurėje? Kas buvo joje, nuo ko netgi Jėzus drebėjo?
Vieną kartą vienas pamokslininkas paklausė šitą klausimą paaugliams. Ir viena maža mergaitė pakėlė ranką ir atsakė: Pamokslininke, taurėje buvo Dievo rūstybė!
Taurėje buvo Dievo pyktis dėl viso blogo. Dievas mirtinai neapkenčia nuodėmės. Virš visų žmonių kybo Dievo rūstybė!
Jn 3,36 Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas nenori Sūnaus tikėti – gyvenimo nematys; virš jo kybo Dievo rūstybė.
Dievas teisėtai supyksta ant visų žmonių dėl jų nuodėmių. O kažkas turėtų išgerti Dievo rūstybę!
Jėzus Kristus nunešė visas mūsų kaltes ant medžio ir vietoj mūsų Jis stovėjo Dievo teisme. Ir tada Dievas išpylė savo šventą teisingą rūstybę (kaip baltutėlį šviesą) sudaužiant ant savo viengimį sūnų!
Ar mes neskaitome Izaijo knygoje 53,4-5.10:
Iz 53,4-6.10a 4 Tačiau jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus. O mes laikėme jį raupsuotu, Dievo nubaustu ir nuvargintu. 5 Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir mes buvome išgydyti jo žaizdomis. 6 Visi mes pakrikome lyg avys, kiekvienas eidamas savo keliu, o VIEŠPATS užkrovė jam mūsų visų kaltę. 10 Bet Viešpats panorėjo jį sumušti, Jis atidavė jį skausmui.
Įsivaizduokite didelį užtvanką; pvz. Kauno marios užtvanką. Ir tu apačioje stovi ir staiga dingsta siena ir viso marios vandens nori pulti tave. Be šanso numirtum. Bet netikėtai prieš tavo kojas atsivertų žemė ir prarytų visą vandenį.
Ir taip Jėzus paėmė Dievo taurę iš Jo rankos, kuri buvo pilna Dievo rūstybės mums ir ją išgeria iki paskutinio lašelio.
Ir kai jis ant kryžiaus sušuko „Atlikta!“ jis apvertė taurę ir nė vienas lašelis iškrito iš taurės! Jis viską išgėrė!
Dar karta: Kas toks buvo per taurė?
Dievas sako: „Dėl tautos piktybės ir maišto nusiųsiu savo rūstybę. Aš duosiu jiems rūstybės taurę ir priversiu išgerti. Ir jie iš to svyruos ir numirs.“
Bet ant kryžiaus buvo Jėzus Kristus prikaltas ir Jis išgėrė tą taurę.
Pvz. Abraomas
Ar prisimeni tą istoriją apie Abraomą ir jo sūnų. Dievas jam liepė: Lipk ant kalno ir aukok savo viengimį sūnų! Ką Abraomas darė? Jis buvo klusnus surišo savo sūnų paėmė peilį ir kai ranką jau ėjo žemyn Dievas sustabdė jį.
Gal pasakytum: Gera istorija! Buvo avinas krūme. Koks geras galas. Bet tai nebuvo galas! Tai buvo tik intarpas!
Šimtais metais vėliau Golgotoje Dievas surišo savo sūnų ir sumušė/skerdė jį.
Kažkas turi mirti! Štai yra kryžius, kurį daugelis nori statyti kažkur kampe, o ne į centrą. Nes tai žiaurus dalykas!
Gal galvoji: Niekada negirdėjau tokio pamokslo! Ir gal todėl Kristaus kryžius turi tiek mažai jėgos tavo gyvenime.
Kryžius yra atstumiantis ir baisus dalykas. Kas teisingai supranta kas tai yra negali jį nešioti ant kaklo.
Kažkas turi mirti! Teisingumo reikalavimai buvo patenkinti. Kad Dievas mums parodytų savo meilę Jam reikėjo pašalinti pirmiau nuodėmę. Ir buvo tik vienas kelias: Dievo viengimis sūnus turėtų mirti.
Jis mirė!
Ir tai yra mūsų krikščionių gyvenimo centras! Paulius rašo Romiečiams 12,1:
Rom 12,1 1 Dėl Dievo gailestingumo raginu jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį garbinimą.
Kas yra mūsų motyvacija? Dievo malonės!
Paulius pirmame vienuoliktame skyriuose rašo apie tai – ką Kristus padarė dėl mūsų ir rašo: Kadangi Dievas tiek daug mums padarė per Jėzų Kristų, pasiduokite jam; gyvenkite jam!
Kuo daugiau tu supranti Kristaus kryžiaus esmę, tuo lengviau tu pasiduodi Jėzui – Kaip tie žmonės, apie kuriuos aš pradžioje kalbėjau. Tada tas kryžius nebe bus pakabutis bet gyvenimo centras. Kristus taps tavo gyvenimo Viešpačiu! Jis bus tas, kuris viešpataus tavo gyvenime: tavo laiką, tavo pinigus, tavo mintis, tavo žodžius – tavo elgesį!
Kristus mirė – dėl tavęs! Kai jis buvo ant kryžiaus jis galvojo apie tave. Ir jeigu tu būtum vienintelis nusidėjėlis – Jis eitų tuo pačiu keliu. Jis viską padarytum dėl tavęs!
Yra labai svarbu suprasti kodėl Kristus numirė ant kryžiaus. Kas to nesupranta negali pilnu džiaugsmu švęsti prisikėlimo šventę. Tik kai suprantu, kas įvyko didįjį penktadienį aš galiu šokti ir dėkoti jam.
Kristus prisikėlė!
Ne tik Jėzaus mirtis mums išgelbsti, bet ir Kristaus prisikėlimas! Jeigu Jėzus butų miręs ir nebūtų prisikėlęs tada nieko nebūtų įvykęs. Mes neturėtume vilties ir neturėtume išgelbėjimo.
1Kor 15,17-20 17 O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse. 18 Taip pat ir užmigusieji Kristuje yra žuvę. 19 Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių. 20 Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmagimis.
Dievas priėmė tą auką ant kryžiaus. Ir per prisikėlimą Dievas patvirtino Jėzaus darbą ir pastatė ryškų ženklą, kad Jėzaus auka ant kryžiaus užteko ir nuėmė visas pasaulio nuodėmes.
Asm.
Kokią vietą turi Kristaus kryžius tavo gyvenime?
Jeigu šiandien supranti, kad tu esi nusidėjėlis ir tau reikia Jėzaus – tau turiu gerą žinią: Kai tiki į mirusį ir prisikėlusį Jėzų, busi išgelbėti ir tapsi Dievo vaiku! Tada prisikėlusio dvasia (Šventoji dvasia) gyvens tavo širdyje ir tavo gyvenimas keisis visiškai.
Jėzus ne liko miręs, bet tikrai prisikėlė. Ir po to Jis ne dingo iš pasaulio, bet veikia šiandien per savo vaikus. Mes turime gyvąją viltį ir norime visiems tą gerą žinią skelbti.
1Petro 1,3 3 Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai 4 ir nenykstančiam, nesuteptam, nevystančiam palikimui, kuris laikomas jums danguje.
Pradžioje parodžiau žmonių nuotraukas. Visi šiandien gyvena. Ir kiekvienas iš jų gyvena pagal šitą eilutę:
Gal 2,20 20 Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane.
Tie žmonės nebijo mirties, nes žino kam tarnauja ir žino Kristus šiandien gyvas ir gyvena jų širdyse.
- Ar nenori prisijunkti prie jų?
Pripažinimas: Jėzus prisikėlė! – Tikrai prisikėlė!
Amen
Edis