10AI: Vadinamajam mokymui apie predestinaciją (lot. praedestinatio = išankstinė nuostata) pirmiausiai atstovavo Augustinas ir Kalvinas. Šio mokymo ištaka – Dievo sprendimas iš anksto numatyti žmones tikėjimui ar netikėjimui, išganymui ar pasmerkimui. Dėl tokios dvejopos galimybės imta kalbėti apie “dvigubą predestinaciją”. Pažvelkime, ką apie tai sako Biblija.

Atsakymuose į aukščiau pateiktus klausimus ypač pabrėžiama žmogaus apsisprendimo laisvė. Tad galėjo susidaryti įspūdis, kad tik žmogus yra veikiantysis asmuo, o Dievo laikysena pasyvi. Tačiau Biblija liudija atvirkščiai. Rom 9,16.18 skaitome: “Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo gailestingojo Dievo… ko jis nori, to pasigaili, ir kurį nori, tą užkietina”. Čia be jokių išlygų akcentuojamas Dievo veikimas. Žmogų laisvai ir savo nuožiūra formuoja Kūrėjo ranka, kaip puodžiaus rankos molį: “Ak, žmogau, kas gi, tiesą sakant, tu toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievui?! Argi lipdinys klausia lipdytoją: ‘Kam mane tokį padarei?’ Ar puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo pagamintų vieną indą puošnų, o kitą paprastą?!” (Rom 9,20-21). Vadinasi, jokiu būdu negalime išganymo reikalauti. Žmogaus laisvas  apsisprendimas neatskiriamai susietas su Dievo laisvu pasirinkimu. Mintys apie išsirinkimą ypač įtaigios šiose Biblijos vietose:

Mt 22,14: “Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų”.

Jn 6,64-65: “Bet kai kurie iš jūsų netiki. Mat Jėzus iš pat pradžių žinojo ir kas netiki, ir kas jį išduos. Jis dar sakė: ‘Štai kodėl aš jums sakiau: niekas negali ateiti pas mane, jeigu jam nėra duota Tėvo’. ”

Ef 1,4-5: “Mus išsirinkdamas… prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais.”

Rom 8,29-30: “O kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą, kad šis būtų pirmgimis iš daugelio brolių. Kuriuos jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir nuteisino; kuriuos nuteisino, tuos ir išaukštino.”

Apd 13,48: “Tai girdėdami pagonys džiaugėsi ir šlovino Viešpaties Žodį; ir įtikėjo visi paskirtieji amžinam gyvenimui.”

Biblinės išsirinkimo sampratos nagrinėjimui svarbiausi šie aspektai:

1. Laikas: Išsirinkimas įvyksta kažkada, tolimoje praeityje, visais atvejais dar iki mūsų egzistavimo: iki pasaulio sukūrimo (Ef 1,4), prieš apvaisinimą (Jer 1,5) ir iš pat pradžių (2Tes 2,13).

2. Tarnystė: Į išsirinkimo turinį visuomet įeina tarnavimas Dievui. Antai Dievas pasirinko Saliamoną, kad pastatytų šventovę (1Krn 28,10), Levio gentį – kunigystei (Įst 18,5); Jėzus pasirinko mokinius apaštalavimui (Lk 6,13; Apd 1,2), Paulius tampa “rinktiniu įrankiu” misionieriauti tarp pagonių (Apd 9,15), o visi tikintieji išrinkti, kad duotų vaisių (Jn 15,16).

3. Nešališkumas: Išsirinkimas nematuojamas žmogiškais matais ar nuopelnais. Dievas kur kas labiau atsižvelgia į nežymius dalykus: Izraelis – mažiausia tauta (Įst 7,7), Mozė -neiškalbus (Iš 4,10), Jeremijas mano esąs dar per jaunas (Jer 1,6), o Jėzaus bendruomenėje – daugiausia šio pasaulio menkųjų (1Kor 1,27-28).

4. Išganymui, o ne pražūčiai: Kas Dievui svarbiau – mūsų išganymas ar pasmerkimas? Dievo požiūris, kurį jis mums skelbia, vienareikšmis: “Kaip piemuo rūpinasi savo kaimene, kai jo kaimenės avys yra išblaškytos, taip ir aš savo avimis rūpinsiuos” (Ez 34,12). Savo atėjimo į pasaulį tikslą Jėzus išreiškia vienu sakiniu: “Žmogaus Sūnus atėjo išgelbėti, kas pražuvę” (Mt 18,11). Jėzuje Dievas pats imasi ieškoti žmonių, kad duotų jiems amžinąjį gyvenimą. Dievo noras išgelbėti aprėpia visą žmoniją: “Dievas trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą” (1Tim 2,4). Ši Dievo valia pareiškiama ir 1Tes 5,9: “Juk Dievas paskyrė mus ne tam, kad užsitrauktume rūstybę, bet kad įgytume išganymą”. Išvada: Raštas parodo glaudų, neatsiejamą išganymo ir išsirinkimo ryšį, bet tarp pasmerkimo ir išsirinkimo tokio ryšio anaiptol nėra. Vadinasi, Dievas nieko neišsirenka pražūčiai. Antai Dievas sukietina faraono širdį dėl jo pagoniško užsispyrimo, o ne dėl to, kad taip nusprendė dar prieš jo gimimą. Biblija nuolat įspėja, kad gali būti “per vėlu”, bet joje nieko nekalbama apie išankstinį pasmerkimą pragarui. Erodas, nužudęs Joną Krikštytoją, peržengė visas ribas, todėl Jėzus į jo klausimus neatsakinėjo (Lk 23,9).

Įsidėmėkime: Abu teiginiai galioja papildydami vienas kitą: Dievas išsirenka žmones išganymui. Tačiau žmogui tenka atsakomybė už tai, ar priims išganymą. Kai sūnus palaidūnas nutarė “Eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau’ ” (Lk 15,18), tėvas pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo (Lk 15,20). Jei mes laisva valia priimsime išgelbėjimą, išsipildys Dievo pažadas: “Nesiliauju tau reikštis ištikima meile” (Jer 31,3), nes jis išsirinko mus prieš pasaulio sukūrimą (Ef 1,4). Pirma, nei mes ryžtamės priimti Dievą, Dievas jau seniai dar mums negimus, pasiryžo priimti mus. Dievas laukia ir vertina mūsų troškimą būti su juo, tačiau be jo malonės tai neįvykdoma. Tik vienam Viešpačiui žinoma, kiek yra žmonių, kuriuose sąveikauja dieviškasis išsirinkimas (Fil 2,13) ir laisva žmogaus valia (Fil 2,12).

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė