Archive for September, 2010

Ar Jėzus ras pas mus vietos? (2008-12-25)

Ar Jėzus ras pas mus vietos? (2008-12-25)

Kalėdinis pamokslas Lk 2,7

Kaip sunku tai būtų pripažinti, niekada nemokėjau gerai žaisti futbolą. Aš nesu greitas. Kai visi eidavo spardyti kamuolį, ir aš eidavau su jais. Nors futbolas manęs visai nedomino, tiesiog norėjau žaisti su kitais. Bet kartais išgirsdavau žodžius: Tau čia nėra vietos!

Iš tikrųjų liūdna girdėti tokius žodžius. Kartais būdavau tas paskutinis, kurio nei vienai, nei kitai komandai nereikėjo.

Gal ir jūs esate kada nors girdėjęs šiuos žodžius: Pas mus nėra tau vietos“. Gal tai buvo kita situacija. Tai liūdniausi žodžiai žemėje. Tie žodžiai labai stipriai sužeidžia širdį.

Kalbant apie futbolą – visada žinojau, kad aš ne pats geriausias futbolininkas, bet man vis tiek buvo skaudu, kai jie taip elgdavosi su manimi. Bet man žymiai labiau skauda, kai mano sugebėjimų, kitas nepripažįsta arba tiesiog nenori, kad aš jam padėčiau. Jis žino, kad aš sugebu kai ką padaryti, bet vis dėlto mano pagalbos nenori.

Tai reiškia, kad dabar neeina kalba apie sugebėjimą, bet apie asmenį. Kitas mane atstumia kaip asmenį. – Ir tai daug labiau žeidžia.

Aš manau, kad septinta eilutė Jėzaus gimimo istorijoje daugiau sako nei mes iš pirmo žvilgsnio matome:

Lk 2,7             [Marija] suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.

Dar net negimusiam Jėzui vietos nebuvo. Užeigos šeimininkas parašė lentelėje: Laisvų vietų nėra!

Ir tai buvo tiesa. Mes skaitome Jėzaus gimimo istoriją, kad daug žmonių buvo atvykę į Betliejų ir todėl tikriausiai nebuvo vietos užeigoje. Tai reiškia, kad kiti svečiai jau buvo užėmę visus kambarius, laisvų vietų nebebuvo.

Ar nėra taip ir mūsų gyvenime? Mūsų gyvenimas taip yra užimtas. Mes juk nesame tušti. Galbūt tavyje gyvena baimė, apie kurią ką tik matėme vaidinime? Baimė dėl sveikatos. Nes vis daugiau atsiranda nepagydomų ligų ir vis daugiau žmonių suserga. Gal mus apima baimė prarasti artimą žmogų? Gal mes bijome, nes jaučiamės bejėgiai ir, rodos, nieko negalime pakeisti. O gal mes baiminamės, kad visgi mūsų svajonės neišsipildys.

Įvairūs rūpesčiai dėl pinigų, darbo, karjeros ar tuščios garbės yra užvaldę mūsų širdis. Todėl mes esame užimti. Prie mūsų širdies durų stovi lentelė su užrašu: „Užimtas!“ Ir tai yra teisybė!

Ir mūsų širdyje tuomet nėra vietos Jėzui! Ir todėl Jėzus, kur jis be eitų, dažnai pamato šią lentelę „Užimtas!“. Bet Jėzus labai gerai žino, kad mes nesame laimingi su savo širdies gyventojais, kurie mūsų širdyje vis daugiau įsišaknija.

Jono Evangelijoje 10,10 Jėzus sako: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų!“ Jėzus nori mus išlaisvinti ir todėl Jis vėl ir vėl beldžiasi ir bando įeiti į mūsų gyvenimą.

Jėzus sako: „Aš noriu tau padėti. Aš galiu tau padėti. Prašau, atidaryk man duris! Atverk man savo širdį!“ Šiandien jis bando ateiti ir į tavo gyvenimą.  – Jėzui labai skaudu, jei mes Jį atstumiame.

„Nebuvo vietos užeigoje!“ Dar negimęs Jėzus buvo jau atstumtas. Vienintelė vieta jam: Tvartas! Laikina pastogė! – Taip yra iki šiol. Jėzui nėra vietos mūsų gyvenime. Jam nėra vietos, kai švenčiame su giminaičiais Kalėdas. Kalėdinis verslas klesti ir be Jo. Bet be jo pas mus ateina ir kalėdinis šaltis. – Kartais mes ir be Jėzaus gerai gyvename.

Ir kai Jis prisiartina prie mūsų gyvenimo durų ir beldžia, greitai pakabiname tą pačią lentelę: Užimta!

Mes neturime didelių rūpesčių. Mes viską turime, ko mums reikia. Ir mums nereikia išgelbėjimo ir todėl mums nereikia „Išgelbėtojo“.

Mes vieni gerai tvarkomės. Tik kartais galbūt ne. Kai mus ištinka bėda; pavyzdžiui, kai susergame arba tiesiog kažkas vyksta ne pagal mūsų planą. Ir tokiose situacijose mes Jėzui šiek tiek duodame vietos, suteikiame Jam laikiną pastogę! Ten kažkur mūsų tvarte. Bet tik, kai mes nebežinome ką daryti. Kai niekas mums nebegali padėti, tada Jis mūsų atsarginis ratas. – Kai mūsų gyvenimo padangoje atsiranda skylė, mes iš bagažinės išsitraukiame atsarginį ratą. Tik tada kviečiame Jį. Tik tada pradedame melstis.

Kokią reikšmę mūsų gyvenime turi malda? Kas mums yra malda Jėzui: ar vairas, ar tik atsarginis ratas? Ar pakviečiame Jį tik tada, kai esame bėdoje? Bet mūsų didžiausia bėda yra tame, kad mes Jėzui nesuteikiame buveinės pas mus, bet tik laikiną pastogę tvarte. Bet Jis vertas užimti svarbiausią vietą mano ir tavo gyvenime.

Žinoma, mes visi, kurie esame atvykę į pamaldas, visiškai neatstumiame Jėzaus. Kitaip tada tikriausiai mes neatvažiuotume. Bet ar mes esame tie, kurie priima Jėzų į savo gyvenimą?

Per Kalėdas tiek daug žmonių eina į bažnyčias ir klauso Gerosios žinios, kad Dievo sūnus atėjo į žemę išlaisvinti žmonių iš baimės, nuodėmių, pražūties. – Ir kiek iš jų priima Jį į savo gyvenimą?

Jėzui neužtenka vien mažyčio kampelio už durų, lyg gesintuvui. Kurį mes tik naudojame gaisrui užgesinti. – Ne! Jėzus nenori būti mūsų gesintuvas, bet mūsų gyvenimo šeimininkas.

Anuomet „jiems nebuvo vietos užeigoje“. Tai neturėtų pasikartoti mūsų gyvenime. Taigi leiskime Jam užeiti pas mus. Pakvieskime Jį į vidų. Leisk, kad Jis pripildytų tavo gyvenimą džiaugsmu, ramybe ir meile.

Jėzus pasakė: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę.“ (Jn 14,27)

Jėzus nenori suimti tavęs, bet išlaisvinti. Jis ne okupuoja tave, bet paima iš tavęs visas naštas bei nuodėmes.

Tad manau, svarbiausias klausimas per Kalėdas yra: Kas gyvena tavyje? Ar Jėzui yra vietos tavo širdyje ir gyvenime?

Jn 1,11-12 11 Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė. 12 Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais ­ tiems, kurie tiki jo vardą,

Jėzus tapo žmogumi ir gyveno žemėje, kad išlaisvintų mus. Dievas nori mus visiškai atnaujinti, pakeisti. Jis duoda mums galią tapti kitu žmogumi.

Jei Jėzų įleisime į savo širdį, jis suteiks mums galios iš rūkančio, geriančio, silpno, susinervinusio žmogaus tapti Dievo vaiku. Ir tada tu gali visiškai kitaip pradėti gyventi šiame pasaulyje su Dievo pagalba.

Tai Dievo kalėdinis pasiūlymas. Tai jo dovana: Žmonėms dovanoti kitą naują gyvenimą!

O ką daryti mums? Tik ją paimti; tik priimti Jėzų.

Jn 1,12 Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais ­ tiems, kurie tiki jo vardą,

Tikėti reiškia ne tik galvoti, kad Jėzus iš tikrųjų gimė Betliejuje. Aišku, kad tai svarbu žinoti. Bet tikėjimas ne tik žinojimas. Toks tikėjimas neišgelbės. – Tikėti reiškia: Paklusti Jėzui! Pasitikėti Juo! Pasikliauti.

Pasikliauk Jėzumi! Atverk jam savo širdį ir pasitikėk Juo!

Mes nesame išgelbėti, jei tik einame į bažnyčią. Žmogus, kuris gimė vištidėje nėra višta. Žmogus, kuris gimė garaže, nėra automobilis. Ir taip pat žmogus, kuris eina į bažnyčią nėra automatiškai Dievo vaikas. Bet Dievo vaikas tapsi, jei priimsi Jį į savo gyvenimą. Tai yra sprendimas.

Užeigos šeimininko sprendimas buvo užrašytas lentelėje: „Užimta!“ Kaip bus pas tave? Ar Jėzus ras tavyje vietos?

Pamokslininkas: Eduardas Gossas

September 28, 2010 Post Under Pamokslai - Read More

8KG: Ar atgimimui būdingi išoriniai požymiai?

8AG: Atsivertimas ir atgimimas – abu šie žodžiai, nusako mūsų išganymo raidą. Atsivertimas yra tai, ką daro žmogus, o atgimimas – tai, ką daro Dievas. Vadinasi, atsivertimas ir atgimimas – dvi to paties proceso pusės: atsivertimas – žmogiškoji, atgimimas – dieviškoji. Naktiniame pokalbyje Jėzus sako Nikodemui: “Jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo Karalystės” (Jn 3,3). Vadinasi, kad patektume į dangų turime atgimti. Atgimimas kaip ir natūralus gimimas yra pasyvus procesas. Natūraliai gimdami mes ateiname į šį žemiškąjį gyvenimą ir tampame šio pasaulio piliečiais. Teisę į dangaus pilietybę taip pat gauname tik gimdami. Kadangi visi jau esam kartą gimę, šį antrąjį gimimą su teise į dangiškąjį (amžinąjį) gyvenimą Biblija įvardija atgimimu.

Atgaila mes atsisakome senojo nuodėmingo gyvenimo ir atsiversdami gręžiamės į Kristų. Tas, kas visa esybe veržiasi prie Dievo, grįžta namo, į dangų. Dievas atsiliepia, duodamas mums naują, amžiną gyvenimą; jis yra mūsų atgimimas. Šis procesas nesusijęs su išoriniais ženklais, tačiau naująjį gyvenimo būdą netruks paženklinti regimieji dvasios vaisiai – meilė, ramybė, kantrybė, malonus elgesys, gerumas, ištikimybė, švelnumas, dora (Gal 5,22-23).

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė

September 25, 2010 Post Under Klausimai - Read More

Kviečiame į pirmąsias Jaunimo pamaldas!

Jaunimo pamaldos

Vieta: Nemuno g. 16(3a), Kaunas

Laikas: rugsėjo 26 d., 17:00

Pamokslaus: Edis

Šlovintojų grupė: Christ Team

Nelik abejingas – prisisijunk ir tu! Dievą šlovinsime kartu!

September 25, 2010 Post Under Skelbimai - Read More

Ar išmokome būti patenkinti savo būsena? (2009-02-22)

Ar išmokome būti patenkinti savo būsena? (2009-02-22)

Tikėjimas ir darbai eina kartu. Jau ne vieną kartą apie tai kalbėjome. Ir būtent tai yra iššūkis šiandien. Mes krikščionys gyvename šiame pasaulyje ir kiekviena karta turi savų rūpesčių. Mes gyvename Lietuvoje ir turime tokią valstybę, kokia yra šiandien. Mes gyvename tam tikroje sistemoje ir susiduriame su pasaulio žmonėmis, ir su jais mums reikia bendrauti ir bendradarbiauti. Mes visi naudojame žemiškus daiktus (automobilį, elektrą, mobilų telefoną, kompiuterį, internetą, televiziją), nes labai realiai gyvename šioje žemėje!

Ir kartais tikrai yra sunku, dvasine prasme, teisingai elgtis, elgtis taip, kad mūsų elgesys atitiktų Dievo valią, teisingai reaguoti į šio pasaulio pasiūlymus.

Mūsų tekste šiandien pamatysime labai gerą pavyzdį, kaip šventasis Paulius elgėsi su labai žemišku dalyku: pinigais.

Kiekvienam reikia pinigų

Kiekvienam gyvenime reikia pinigų. Už pinigus perkame maistą, mokame mokesčius už pragyvenimą, perkame benziną ir remontuojame mašiną, mokame už mokslus (kad vaikai įgytų išsilavinimą), už poilsį, pramogas ir kitus dalykus.

O tam, kad turėtume pinigų, mums reikia dirbti. Tik uždirbdami pinigus galime išlaikyti savo šeimą.

Taigi, kiekvienam reikia pinigų! Nežiūrint ar žmogus krikščionis, arba ne. Tam, kad pragyventum Lietuvoje, tau reikia tam tikro kiekio pinigų.

Taip pat ir Dievo tarnų, kurie su pilnu atsidavimu tarnauja Viešpačiui. Jiems irgi reikia gyventi. Jiems irgi reikia išlaikyti savo šeimas. Yra du būdai, kaip Dievo tarnautojai gauna pinigų:

a)   Pirmas variantas būtų: Patiems užsidirbti, kiek reikia!
Bet kadangi jiems reikia dirbti, jie negali daug laiko skirti tarnavimui bažnyčiose, krikščioniškuose fonduose ar mokyklose, dienos centruose, vaikų namuose arba tiesiog kaip misionieriai svetimose šalyje ir t.t. O jeigu jie turi aiškų pašaukimą į pilną etatų tarnavimą? Tada lieka

b)  Antras variantas: Kad jie gautų paramą iš kitur, kad jiems nebereikėtų į paprastą darbą eiti, bet tarnautų su pilnu atsidavimu savo tarnystėje.

O kas juos remia? Dažniausiai viena bažnyčia, arba šeimos, kurios sako: „Štai, tas žmogus su pilnu atsidavimu tarnauja ten ir ten; ir šita tarnystė man irgi prie širdies ir mes duodam jam tiek ir tiek, kad jis toliau tai darytų. Nes manome ir matome, kad Dievas veikia per tą žmogų.“

Paulius buvo misionierius ir daug keliavo, evangelizavo, kviesdavo netikinčius pas Dievą ir stiprindavo tikinčiuosius.

Bet jis asmeniškai neėmė pinigų. Nors bažnyčiai Korinte jis labai aiškiai pasakė:

1Kor 9,9.13-15 Neužrišk snukio kuliančiam jaučiui! 13 Argi nežinote, kad tie, kurie atlieka šventą tarnystę, valgo iš šventyklos pajamų, kad aukuro tarnai gauna dalį atnašų? 14 Taip ir Viešpats yra patvarkęs, kad Evangelijos skelbėjai gyventų iš Evangelijos. 15 Bet aš nesinaudojau jokiomis teisėmis. Ir tai rašau ne tam, kad būtų antraip. Verčiau numirti, negu leisti, kad kas man atimtų šį pagrindą girtis.

Kodėl jis neėmė pinigų iš šios ir kitų bendruomenių? Nes tais laikais buvo nemažai keliaujančių pamokslininkų. Ir kai kurie iš jų nedorai elgdavosi ir pamokslaudavo vien tam, kad užsidirbtų ir gyventų patogų, lengvą gyvenimą. Paulius nenorėjo kelti įtarimų, kad jis viską daro savanaudiškais tikslais.

1Kor 9,12b Vis dėlto mes nesinaudojome savo teise, bet viską pakeliame, kad tik Kristaus Evangelijai nedarytume kliūčių.

Tik vienai bendruomenei jis leido, kad ji kartas nuo karto jį paremtų. Ir tai buvo filipiečių bendruomenė. Jie turėjo privilegiją aukoti jam, padėti jam finansiškai.

Ir filipiečiai tai ne vieną kartą padarė: Jie surinko paaukotus pinigus ir nusiuntė juos Pauliui du kartus į Tesalonikų ir keletą kartų į Korintą. O po to Paulius labai ilgai nieko apie filipiečių bendruomenę nebegirdėjo. Todėl jis labai apsidžiaugė, kai Epafroditas su auka atkeliavo į Romą, kur jis sėdėjo kalėjime. Paulius parašė:

Džiaukis, kai matai, kad kiti krikščionys gyvena su Dievu!

Fil 4,10 Aš labai apsidžiaugiau Viešpatyje, kad pagaliau pražydo jūsų rūpinimasis manimi. Jūs ir seniau rūpindavotės, bet stigo progų tai parodyti.

Fil 4,14-16 14 Vis dėlto jūs gerai padarėte, bendraudami su manimi varge. 15 Jūs, filipiečiai, ir patys žinote: kai, pradėjęs skelbti Evangeliją, išvykau iš Makedonijos, jokia Bažnyčia neužmezgė su manimi davimo ir gavimo santykių, tik jūs vieni. 16 Jūs mano reikalams prisiuntėte aukų vieną ir kitą kartą į Tesaloniką.

Paulius džiaugėsi, kad filipiečiai jam labai praktiškai parodė, kad myli jį, kad jie palaiko jį, kad jie ne tik gerai apie jį kalba, bet ir veiksmais rodo, kad Paulius jiems rūpi.

Paulius tai labai vertino. Per jų elgesį jis matė, kad filipiečių bendruomenė dvasiškai stipri, tvirtai stovi Viešpatyje. Todėl jis galėjo ir džiaugtis Viešpatyje!

Ir vėl jis kalba apie džiaugsmą Viešpatyje. Paulius labai džiaugėsi, matydamas kitus krikščionis gyvenant su Dievu, gyvenimo keliu einant su Juo.

Asmeniškai:

Dabar galėtume paklausti savęs asmeniškai: Ar aš džiaugiuosi, matydamas, kad kitas krikščionis gyvena su Dievu, pasitiki Juo, myli Jį? Ar aš dėkingas Dievui už jį? – Jei kitas man nerūpi, greičiausiai nepamatysiu, kur jis dvasiškai stovi. Ir nepastebėsiu, kad jis gal labai greitai auga dvasiniu pažinimu, ir negalėsiu džiaugtis juo Viešpatyje. Aš nepatirsiu tokio gilaus džiaugsmo dėl kito, nes galbūt neišmokau matyti kitų. Žinoma, kad reikia visų pirma rūpintis, kad aš pats tvirtai stovėčiau Viešpatyje, bet jau kitas žingsnis yra rūpintis ir padėti kitam, kad ir jis augtų dvasiškai ir daugiau pažintų Viešpatį. Ir kai matau, kad mano tarnystė duoda vaisių, tai mane labai stiprina ir suteikia džiaugsmo.

Antras klausimas: Ar aš dėkingas, kai kitas rūpinasi manimi ir rimtai klausia, kaip man sekasi? Ar apsidžiaugiu, kai vienas arba kitas manęs paklausia, kaip atrodo mano dvasinis gyvenimas, kad padrąsintų ir motyvuotų toliau eiti su Dievu? Ar nesigėdijame priimti pagalbos; ar tai būtų praktinė pagalba (kažką suremontuoti, padėti buityje), ar dvasinė pagalba (patarimai, užtarimo malda, padrąsinimai) arba galbūt net finansinė pagalba.

Būk patenkintas savo būkle!

Paulius apsidžiaugė. Ne dėl pinigų:

Fil 4,11 Suprantama, aš visai nemanau skųstis stoka, nes išmokau būti patenkintas savo būkle.

Paulius išmoko būti patenkintas. Tai reiškia, kad ir jam reikėjo išmokti būti patenkintu. Tai yra procesas. Tai galime išmokti. Ir tam, kad galėtume tai išmokti, mums dažniausiai reikia patirti vargo; pakliūti į įvairias situacijas.

Paulius toliau rašo:

Fil 4,12-13 12 Esu patyręs ir vargo, ir pertekliaus. Visa ko teko ragauti: buvau sotus ir alkanas, turtingas ir beturtis. 13 Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina.

Paulius buvo įvairiose situacijose ir išmoko būti patenkintu. Tai tapo jo vidine nuostata. Kiekvieną situaciją jis priėmė kaip iš Dievo:

Mok 7,14 Gerą dieną džiaukis gerove, o nelaimės dieną svarstyk: abi ­ ir viena, ir kita ­ yra Dievo darbas.

Gerus dalykus lengvai priimame iš Dievo, o nelaimės dieną?

Jobas pasako:

Job 1,21b VIEŠPATS davė, VIEŠPATS ir atėmė! Tebūna pašlovintas VIEŠPATIES vardas!“

Vienas rašytojas vieną kartą pasakė: Būti patenkintu yra menas. Tik atrodyti, kad esi patenkintas – migla. Tapti patenkintu – didelė laimė, o likti patenkintu – meistriškumas.

Paulius parodė tą meistriškumą. Taip elgtis jis galėjo ne iš savęs, bet tik Viešpatyje; tik su Jėzumi Kristumi. Jis sako: „Aš visa galiu! Aš viska galiu tame, kuris mane stiprina, Kristus!“

Asmeniškai:

Dabar po visą pasaulį siaučia ekonomikos krizė. Galbūt praradai darbą, gal tavo verslas sunkiai einasi, gal reikia dar labiau susiveržti diržus ir taupyti. Kaip reaguoji? Per televizorių matome, kad žmonės reaguoja, vieni santūriau, kiti niršta iš pykčio.

Aš nenoriu pasakyti, kad visada reikia lenkti galvą ir visada viską priimti. Bet ar mes esame patenkinti tuo, ką turime?

Patenkintas žmogus visada yra turtingiausias žmogus!

Kartais mums reikia iš naujo pagalvoti apie tai, ką turime (būstą, kur gyvename, ką valgyti ir apsirengti).

Anekdotas:

Vienas verslininkas mato, kad geras statybininkas (atlikęs savo darbą) atsipalaidavęs guli pievoje ir mėgaujasi geru oru. Verslininkas ateina prie statybininko ir sako: „Ką čia darai? Tu geras darbuotojas. Kodėl guli čia sau kaip koks tinginys? Tavo vietoje eičiau dabar į antrą darbą ir ten dirbčiau.“ – „O kas iš to?“ „Nu, gali daugiau uždirbti ir gal tau pavyktų įsteigti savo įmonę.“ – „O kas iš to?“ – „Nu, dar daugiau uždirbtum ir plėstum savo verslą, kad galėtum atsitraukti ir ramiai sau gulėti ir mėgautis gyvenimu.“ – „O, ką aš dabar darau?“

Išmokti būti patenkintu savo būkle yra įmanoma, bet ne lengva. Jėzus mums pažadėjo būti šalia ir jis mums padeda įgyti dėkingą širdį. Nes tik Viešpatyje mes turime šitą antgamtišką jėgą kitaip galvoti negu visi aplink mus. Jėzus stiprina mus, kad galėtume kaip Paulius pasakyti: Aš viską galiu! Per Jėzų!

Per Jėzų aš tampu vertingu,

per Jėzų aš tampu naudingu Dievo reikalams,

per Jėzų mano tarnystė yra reikalinga ir duoda vaisius,

per Jėzų įgalinamas ir gaunu įgaliojimą veikti Jo vardu,

per Jėzų esu stiprus,

per Jėzų gaunu jėgų ir energijos.

Per Jėzų! Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina.

Ar turi Jėzų savo širdyje? Tai svarbiausia!

Aukok kvapią, patinkamą ir Dievui priimtiną auką!

Pauliaus širdis nebuvo priklausoma nuo rėmėjų ir jų aukojamų pinigų. Jo pasitenkinimas dabartine būsena nepriklausė nuo pinigų; kaip ir jo dėkingumas Dievui. Todėl jis iš tikrųjų labai apsidžiaugė gavęs auką, nes matė bendruomenės vaisių.

Fil 4,17 17 Aš netrokštu dovanos, bet noriu, kad jūsų naudai augtų vaisiai jūsų sąskaiton. 18 O aš esu visko gavęs ir turiu per akis. Aš visiškai aprūpintas, per Epafroditą gavęs kvapią dovaną, Dievui priimtiną ir patinkamą auką. 19 O mano Dievas iš savo turtų gausos Kristuje Jėzuje šlovingai patenkins visas jūsų reikmes. 20 Mūsų Dievui ir Tėvui šlovė per amžių amžius! Amen.

Paulius su dėkingumu priėmė iš Epafrodito rankų filipiečių auką ir apsidžiaugė ja. Tuo metu jis negalvojo apie save, bet kad gali laikyti savo rankose Dievui patinkančią auką.

Auka visada skirta Dievui, o ne žmogui. Ir surinkti pinigai yra ženklas, kad Dievas veikia žmonių širdyse ir juos padrąsino jam aukoti. Pinigus aukoti Dievui nėra našta. Jam tai yra lyg malonus kvapas.

Pavyzdys: Dezodorantas

Čia atsinešiau dezodorantą. Dievas sako, kad nuoširdžiai aukoti pinigai yra kaip kvepalai. Jam ši auka kvepia labai maloniai. Ir ne tik Dievui. Tas, kuris gauna šitą auką yra per tai palaiminamas. Nes tai buvo skirta Dievo reikalams! Tu pats džiaugsiesi, kitas džiaugsis ir Dievas džiaugsis. Ar tai ne nuostabu?

Paulius norėjo mums pasakyti: Nebūk priklausimas nuo pinigų, bet būk laisvas duodamas juos su malonumu Dievui ir priimti auką už savo tarnystę.

Pinigai patys yra neutralūs. Tai yra priemonė. Pinigus galime naudoti geriems darbams ir tai patinka Dievui ir kitiems.

Bet žinote, Šėtonas nenori, kad pinigai neštų laimę. Jis – Dievo priešininkas. Jis visame kame nori bet kokią priemonę panaudoti blogam. Ir kai mes duodame pinigus be tyros širdies, tada Šėtonas gali tai efektyviai naudoti savo reikalams, griovimui.

Mes gauname žymiai daugiau nei duodame!

Kas tyra širdimi aukoja Dievui, jo paties sąskaita auga! Tai yra sąskaita danguje. Už tai Jėzus vėliau mus apdovanos.

Paulius taip pat įsitikinęs, kad jo turtingasis Dievas dar žemėje atlygins už paaukotus pinigus. Jis puikiai žinojo, kad filipiečiai patys neturėjo daug. Bet jie dėl Pauliaus aukojo daugiau nei galėjo ir parodė per tai savo palankumą Pauliui ir Dievui.

Už tokį elgesį Pauliui teliko šlovinti Dievą, džiaugtis Viešpatyje ir filipiečiams linkėti Viešpaties Jėzaus Kristaus malonės:

Fil 4,21-23 21 Sveikinkite kiekvieną šventąjį Kristuje Jėzuje. Jus sveikina su manimi esantys broliai. 22 Jus sveikina visi šventieji, ypač iš ciesoriaus šeimynos. 23 Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūna su jūsų dvasia!

Apibendrinimas:

Apibendrinant matome gerą Pauliaus pavyzdį, kaip reikia žiūrėti į pinigus. Ir jis mus šiandien drąsina:

-         labai laisvai – ir Dievo akimis – žiūrėti į tuos dalykus,

-         apsidžiaugti, jei žmonės gal ir tau aukoja pinigus ar kitas gėrybes, rūbus, maistą ar kita

-         suprasti, kad auka yra ženklas, kad Dievas veikia žmonių širdyse,

-         tai taip pat motyvuoja, nes žmonės palaiko tavo tarnystę,

-         Be to, Paulius sako: Džiaukis, kai matai, kad kitas krikščionis eina Dievo keliu ir auga dvasiniu pažinimu!

-         Būk dėkingas, kai kitas rūpinasi tavimi!

-         Aukok tyra širdimi Dievo reikalams! Tai irgi tarnystė ir paraginimas kiekvienam krikščioniui.

-         Ir nepamiršk, kad per tai auga tavo paties sąskaita. Dievas tau būtinai atlygins danguje, ir apdovanos tave dar čia, šioje žemėje, giliu džiaugsmu, nes pažadėjo šlovingai patenkinti visas tavo reikmes.

Amen.

Edis

September 24, 2010 Post Under Pamokslai - Read More

7KG: Tikėti juk nereiškia “žinoti”, kodėl Jūs pateikiate tikėjimą kaip visiškai neabejotiną dalyką?

7AG: Daugelį mąstytojų domino tikėjimo klausimas. Jie yra išsakę labai skirtingas nuomones, tačiau tai nebuvo neutralaus mąstymo rezultatas, o tik jų asmeninis požiūris.

Kritiški požiūriai: Ateistas Theo Lobsack’as laikosi tokios pozicijos: “Tikėjimas gina išankstinius įsitikinimus ir atmeta mokslines išvadas, jei jos prieštarauja tiems įsitikinimams. Vadinasi, tikėjimas tampa mirtinu mokslo priešu”. Panašiai kritiškai rašo ir Kantas: “Aš turėjau atsisakyti žinojimo, kad surasčiau vietą tikėjimui”. Šia savo nebibline pažiūra jis atvėrė kelią įvairioms filosofinėms mokykloms, kurios  buvo visiškai priešingos tikėjimui. Kraštutinė kritinio proto išraiška atsispindi šūkyje, kuris puikuojasi ant naujos mokyklos sienos Norfo mieste: “Nepasitikėk niekuo, kas turi savo Dievą danguje”.

Pozityvūs požiūriai: Visų laikų didžiausias fizikas Isaak’as Newton’as yra pasakęs: “Kas mąsto tik pusiau, tas netiki Dievą, kas giliai mąsto, turi jį tikėti”. Tuo įsitikinęs ir žymusis matematikas Blaise’as Pascal’is: “Jei viskas kalba apie Dievą jį pažįstantiems ir atveria Dievą jį mylintiems, tai viskas slepia Dievą nuo tų, kurie jo neieško ir nepažįsta”.

Abu čia priešpastatyti požiūriai aiškiai rodo, kad tikėjimas nėra tamsuoliškumo padarinys. Tikėjimas priklauso vien nuo asmeninės pažiūros. Ji keičiasi ne filosofinių refleksijų įtakoje, bet tik priartėjus prie Jėzaus Kristaus. Biblija tą priartėjimą vadina atsivertimu. Neatsivertusiam žmogui tikėjimo klausimai yra kvailystė (1Kor 1,18), jis negali jų suprasti (1Kor 2,14). Tačiau tas, kuris gyvena Kristuje, bus įvestas į tiesos pilnatvę (Jn 16,13), jo tikėjimo pamatas tvirtas (1Kor 3,11), ir jam tikėjimas – visiškai neabejotinas dalykas.

“Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome” (Žyd 11,1).

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė

September 24, 2010 Post Under Klausimai - Read More

Christ Team giesmė “Ateikit ištroškę”

September 20, 2010 Post Under Giesmės - Read More

Pamokslas: “Ar elgiamės pagarbiai?” (2009-09-27)

Pamokslas: “Ar elgiamės pagarbiai?” (2009-09-27)

Pastaruoju metu daug galvojau apie pagarbą.

Asmeniškai : Pagarba valstybei (nuolatinis Lietuvos gyventojas + papildomi mokesčiai)

Yra daug įvairių nuomonių šia tema. Aš dabar nekalbu apie Viešpaties pagarbią baimę. Manau, kad mes visi sutinkame, kad mums reikia būti dievobaimingiems ir šlovinti Jį, dėkoti Jam, aukštinti Jį ir atiduoti Jam visą garbę. Bet, „Ar aš galiu išreikšti pagarbą žmogui?“ ir „Ar galiu priimti kito žmogaus reiškiamą pagarbą man?“ Nepriklausomai nuo jos išraiškos. Išraiškų būna visokių, bet dabar kalbu apie pačią pagarbą kitam žmogui.

Aš turiu Biblijos kompiuterinį variantą ir namuose pasinaudojęs paieška, perskaičiau visas parodytas eilutes, kuriose vienaip ar kitaip vartojamas žodis „pagarba“. Po to jas išrūšiavau ir pastebėjau, kad Biblija labai daug ir labai aiškiai kalba šia tema.

Tai labai plati tema ir todėl kai kurie dalykai liks nepaminėti, pavyzdžiui, nekalbėsiu apie tai, kaip galime išreikšti pagarbą ir kodėl mums sunku gerbti kitus, bet pateiksiu pagrindines biblines tiesas, ir manau, kad tai mums padės tarpusavyje suartėti ir tuo pačiu dar labiau priartėti prie Dievo.

Pagrindinė šios temos eilutė būtų:

1Petr 2,17      Gerbkite visus, mylėkite brolius, bijokite Dievo, gerbkite karalių!

I. Mes turėtume gerbti visus žmones

Jau turime vieną aiškų atsakymą. Dievas aiškiai sako savo Žodyje, kad mes turėtume gerbti vieni kitus ir visus, nepriklausomai, ar jis man patinka ar nepatinka, ar jis švarus ar nešvarus, ar jis protingas ar neprotingas. Tai pirma tiesa, kuria aš šiandien norėčiau pasidalinti su jumis. Bet ką tai reiškia „gerbti kitą“? Ne garbinti, bet gerbti!

Žodžio „pagarba“ reikšmė

Žodyne radau parašyta: „Pagarba – tai skaitymasis su kito asmens jausmais, poreikiais, mintimis, idėjomis, norais ir prioritetais, jų pripažinimas reikšmingais, vertais dėmesio, turinčiais kitokią vertę. Gerbiant asmenį, priimama to asmens individualumas ir keistumai.

Pagarba parodoma elgesiu. Ji taip pat gali būti jaučiama. Pvz., galima jausti pagarbą kitam ir galima jaustis gerbiamam. Kadangi žmogus geba kontroliuoti savo elgesį, ne visada pagarbus elgesys reiškia juntamą pagarbą kitam. Kita vertus, jei asmuo jaučia pagarbą kitam, jo elgesys bus natūraliai pagarbus. Žmonės taip pat paprastai jaučia, ar yra gerbiami.

Gerbiantis kitą žmogus yra jam palankesnis, linkęs bendradarbiauti ir padėti. Esant abipusei pagarbai, žmonių santykiuose būna mažiau konfliktų.“

„Gerbti žmogų“ reiškia pagarbiai su juo elgtis, jausti jam pagarbą. Iš teisingos vidinės nuostatos kitam rodyti dėmesį ir pagarbą.

Tai reiškia, kad mes taip turėtume elgtis tarpusavyje! Per tokį elgesį rodome, kaip mes mylime vienas kitą. Mūsų eilutėje parašyta: Mylėkite brolius! Kitais žodžiais galėtume pasakyti: Mylėkite savo tikėjimo namiškius! Tai broliai ir seserys Kristuje. Čia turėtume ne tik pagarbiai elgtis, bet ir iš tikrųjų mylėti vienas kitą. Tai yra dar daugiau nei tik pagarbiai elgtis.

Kaip parašyta 1Kor 13 skyriuje?

1Kor 13,5-7   [Meilė] nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, 6 nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. 7 Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.

Tokia meilė ir pagarba turėtų būti tarp tikinčiųjų.

Rom 12,10     Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile; lenktyniaukite tarpusavio pagarba.

Kai dalyvaujame lenktynėse mūsų tikslas yra laimėti; būti pirmu! Čia Dievas mus ragina būti tuo pirmuoju, kuris pagerbtų kitą. Mes turėtume pradėti, o ne laukti, kol kitas man parodys savo pagarbą!

Kaip priimame žmones, kurie pirmą kartą ateina į mūsų bendruomenę? Mes galime jų pagarbiai nepastebti. J Bet pagarba visada yra susijusi su dėmesiu, kai į ką nors atkreipiame savo dėmesį.

Pirmoji tiesa ragina mus gerbti visus žmones.

II. Mes turėtume gerbti tuos, kurie yra pastatyti virš mūsų

Skaitydamas Rašto eilutes, radau dar vieną labai įdomų principą. Atidžiai paklausykite ir pabandykite atspėti, kokia tai būtų biblinė tiesa:

Kun 19,32      Atsistosi prieš žilagalvį, pagerbsi seną žmogų ir bijosi savo Dievo; aš esu VIEŠPATS.

Čia yra pamokymas gerbti vyresnio amžiaus žmones.

Įst 5,16           Gerbk savo tėvą ir motiną, kaip VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tau įsakęs, kad ilgai gyventumei ir tau sektųsi žemėje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau skiria.

Čia turėtų vaikas gerbti savo tėvus.

Fil 2,29-30    Priimkite jį (Epafroditą)Viešpatyje su tikru džiaugsmu ir gerbkite tokius žmones, 30 nes dėl Kristaus darbo jis buvo atsidūręs prie mirties, statydamas pavojun savo gyvybę, kad atliktų man patarnavimą, kurio jūs negalėjote padaryti.

Krikščionys turėtų gerbti tuos žmones, kurie su pilnu atsidavimu tarnauja Dievui.

1Tim 5,17       Gerai vadovaujantys vyresnieji tebūna laikomi nusipelniusiais dvigubos pagarbos, ypač tie, kurie triūsia, skelbdami žodį ir mokydami.

Bendruomenės narys turėtų gerbti savo vyresniuosius arba tarybą, ypač tuos, kurie skelbia Dievo Žodį.

Ef 5,33            Taigi kiekvienas jūsų temyli savo žmoną kaip save patį, o žmona tegerbia vyrą.

Žmona turėtų gerbti vyrą.

Ef 6,5              Jūs, vergai, klausykite savo žemiškųjų šeimininkų su baime ir pagarba, su neklastinga širdimi lyg kad Kristaus,

1Tim 6,2         Vergai, esantys po jungu, telaiko savo šeimininkus vertais visokeriopos pagarbos, kad nebūtų peikiamas Dievo vardas ir mokymas. 2 O tie, kurie turi tikinčius šeimininkus, tegul jų neniekina už tai, kad jie yra broliai; verčiau tegul jiems dar geriau tarnauja, nes jie, būdami tikintys ir mylimi, įvertina gerus tarnavimo darbus.

Pas mus nėra vergų, bet pavaldiniai. Pavaldiniai turėtų gerbti savo žemiškuosius vadovus ir, pasak Rašto, ypatingai gerbti tikinčius šeimininkus.

Hebr 13,17    Klausykite savo vadovų ir būkite jiems atsidavę, nes jie budi jūsų sielų labui, būdami atsakingi už jas.

Mes galėtume kitais žodžiais pasakyti: Gerbk savo vadovą!

Rom 13,1+7   Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra, tos Dievo nustatytos. 2 Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui. 7 Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį – mokestį, kam muitą – muitą, kam baimę – baimę, kam pagarbą – pagarbą.

Pilietis turėtų gerbti valdžią!

Ko galėtume iš to pasimokyti? – Mes gyvename pasaulyje, kuriame vyrauja tam tikra tvarka. Dievas aiškiai sako savo Žodyje, kad mes turime/visada privalome garbingai elgtis su žmonėmis, kurie yra pačio Dievo pastatyti virš mūsų.

-         vyresnio amžiaus žmones.

-         tėvus.

-         Dievui tarnaujančius žmones.

-         vyresniuosius arba tarybą.

-         moterims savo vyrus.

-         žemišką šeimininką, ypač gerbti, jei jis yra krikščionis.

-         savo vadovą ir mokytoją.

-         valdžią.

-         vyresnybę, vyriausybę, vadovybę, viršininką, šefą, atsakingąjį.

Kodėl? – Nes jie turi Dievo duotą autoritetą, jiems mes leidžiame įtakoti mūsų asmeninius gyvenimus ir jie neša už tai atsakomybę. Dievas iš jų pareikalaus ataskaitos. Galu gale Dievas juos virš manęs pastatė ir tai reikia priimti iš Dievo! Danielius parašė:

Dan 2,21 Jis [Dievas] keičia laikotarpius ir metų laikus, pašalina ir į sostą pasodina karalius.

Dar kartą perskaitysiu mūsų pagrindinę eilutę su kontekstu:

1Petr 2,13-17            13 Būkite klusnūs kiekvienai žmonių valdžiai dėl Viešpaties: tiek karaliui, kaip vyriausiajam, 14 tiek valdytojams, kaip jo pasiųstiems bausti piktadarių, išaukštinti gerųjų. 15 Mat tokia yra Dievo valia, kad gerais darbais nutildytumėte neprotingus ir neišmanančius žmones. 16 Elkitės kaip laisvi, ne kaip tie, kurie laisve pridengia blogį, bet kaip Dievo tarnai. 17 Gerbkite visus, mylėkite brolius, bijokite Dievo, gerbkite karalių.

Tai reiškia: Nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra, yra nustatytos Dievo. Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui.

Šitas principas galioja visada, visur ir visiems. Gerbti virš mūsų pastatytus žmones yra Dievo valia. Tai reikia daryti nežiūrint ar jie krikščionys ar ne; teisūs ar ne; mums draugiški ir geri, ar ne.

Mūsų paklusnumo riba baigiasi tik ten, kur jie mus verčia nusidėti Dievui. Bet vis tiek turėtume ir tuo atveju su jais elgtis pagarbiai.

Šita tiesa mane asmeniškai truputį šokiravo. Tai reiškia, kad nusižengdamas Dievo nustatytai tvarkai, nusidedu, kai tam priešinuosi; kai sąmoningai jų atžvilgiu elgiuosi nepagarbiai. – Ką aš turiu omenyje?

Nusidedu Dievui, jei, pavyzdžiui, dokumentuose nurodau tik pusę tiesos, kad gaučiau paramos iš valstybės. Arba norėdamas sumažinti mokesčius parašau ne pilną sumą.

Aš, kaip Dievo vaikas, negaliu pasakyti „Tau gerai, man gerai“ ir kad valstybei negerai, man nerūpi!

Pvž. Kompiuterių programos

Mums reikia kompiuterių. Daugeliui iš mūsų jų reikia. Bet aš nusidėsiu, jeigu įdiegsiu jame nelegalias programas su pasiteisinimu, kad aš su juo ruošiu pamokslus ir kad tai galų gale pasitarnaus Dievo garbei. Yra toks šūkis: „Tikslas pateisina visas priemones“. Tokiu šūkiu vadovavosi Amerikos užkariautojai, naikindami indėnus; Hitleris, siekdamas arijų viešpatavimo pasaulyje; Stalinas, kuris pražudė milijonus žmonių, siekdamas pasaulinės komunizmo pergalės. Iš neteisybės negali gimti teisybė. Dieviškas tikslas nepateisina visas priemones!

Kaip galiu laukti iš Dievo palaimos, kai sąmoningai nusidedu? Kaip galiu prašyti iš Dievo palaiminimo, kai man vienodai, ką sako bendruomenės vadovai?

Kaip galiu tikėtis Dievo malonės savo gyvenime, kai sąmoningai negerbiu valstybės vadovų, sąžiningai netvarkydamas savo dokumentų ir nusukdamas mokesčius?

Girdėjau ne kartą ir pas mus, kad mes išreiškiame savo nepasitenkinimą Lietuvos vyriausybe. Mes galime su jais nesutikti, bet mes negalime jų niekinti. Priešingybė pagarbai yra žeminimas ir niekinimas.

Žinoma, kad dabar sunku. Dabar krizė. Aš neturiu pinigų, galbūt skolos, galbūt didelės skolos, ir man dar reikia dorai, pagarbiai elgtis? Kokia iš to nauda?

- Iš pirmo žvilgsnio finansiškai nebus naudos! Bet Dievas pažadėjo mus palaiminti. Tai daugiau nei pinigai. Mes gi sakome, kad pinigai ne viskas. Kas gi mums suteikia sveikatą? Kas mums padeda rasti darbą? Kas gi laimina mūsų šeimas, mūsų vaikus?

Dovydas rašo 37toje psalmėje:

Ps 37,25 Buvau jaunas ir pasenau, tačiau nemačiau nei Dievo palikto teisiojo, nei jo vaikų, prašančių duonos.

Kokia nauda iš to, kai gerbdamas mokyklos taisykles,  nenusirašinėju? Man tik reikia dar daugiau mokytis. Nors dauguma nusirašinėja ir net mokytojai tai žino.

- Taip, tau reikia daugiau stengtis, bet galiausiai iš tiesų daugiau žinosi nei tas, kuris dešimtuką gauna, bet iš tikrųjų nieko nemoka. Vėliau tą žinojimą reikia pritaikyti gyvenime ir niekas tada nebežiūrės į tavo pažymių knygutę ar atestatą. Žinių pritaikymas yra visų svarbiausia. Kokia tau nauda iš to, jeigu turėsi dešimtuką, bet nebus nei žinių, nei pritaikymo.

Mums reikia suprasti, kad gerbti mums vadovaujančius žmones yra Dievo valia. Jis nori, kad mes taip elgtumėmės. Ir tik šiame kelyje Dievas laimins.

Tai buvo jau antroji pagarbos tiesa: Dievas nori, kad mes ypatingai gerbtume tuos žmones ir institucijas, kurios turi valdžią ir yra pastatytos virš mūsų.

III. Mes turėtume gerbti mažiau matomus tarnautojus

Pirmoji tiesa buvo: Kad mes turėtume gerbti visus žmones. Antroji tiesa, kad mes gerbtume tuos, kurie yra pastatyti virš mūsų.

O trečia tiesa: Kad mes gerbtume žmones, kurie yra tariamai silpnesni, tai yra mažiau matomi.

1Tim 5,3         Gerbk našles, kurios yra tikros našlės.

Našlės atsiduria sunkioje padėtyje. Paulius paaiškino, kas, anot jo, yra tikra našlė: Tai žmogus, kuriam virš 60 metų, nebeturi giminaičių, tik kartą ištekėjusi ir pasižymėjo gerais darbais. Žodžiu: Mes turėtume gerbti tuos žmones, kurie yra priklausomi nuo pagalbos ir paramos, nieko nebeturi, išskyrus Dievą ir bendruomenę, bet pasitikėdami Dievu tarnauja visa širdimi ir meldžiasi dieną naktį. Tai svarbi tarnystė, kuri verta pagarbos, bet dažniausiai mes to nematome. Tuos žmones mes turėtume ypatingai gerbti.

1Petr 3,7        O ir jūs, vyrai, supratingai gyvendami su moterimis, atsižvelkite, kad jos priklauso silpnesnei lyčiai, pagerbkite jas, kaip turinčias kartu su jumis paveldėti gyvenimo malonę; tada jūsų maldos nebus trikdomos.

Vyras turėtų pagarbiai elgtis su savo žmona. Būtent dažniausiai žmonos dirba ten, kur jų niekas nemato bendruomenėje ir namuose. Todėl mes turime nepamiršti jų ir jas gerbti.

1Kor 12,22-23          Tariamai silpnesnius kūno narius, kuriuos laikome mažiau garbingais, mes apsupame ypatinga pagarba.

Tariamai silpnesni kūno nariai yra ne tie, kurie dažnai nuklysta ir vos vos dvasiškai gyvi. Tai nariai, kurie nuoširdžiai Dievui tarnauja savo dovanomis, bet jų tarnystė mažiau matoma. Tie, kurie groja, vadovauja ir pamokslauja daugiau matomi ir galbūt gerbiami. Bet tas, kuris turi maldos dovaną arba turi tarnavimo ar gailestingumo dovaną yra mažiau matomas. Svarbu yra, kad net ir tas kūno narys, kuris turi, rodos, menkiausią dovaną, būtų apsuptas mūsų visų pagarba.

Ir čia mes matome, kad turėtume gerbti mažiau matomus, užnugaryje tarnaujančius žmones.

Praktiškai:

Kaip tai yra mūsų bendruomenėje? Tai mūsų visų užduotis. Kiekvienas gali kitą padrąsinti ir tokiu būdu parodyti jam savo pagarbą. Tai nebūtina kažkaip specialiai daryti. Nes tai gali peraugti į dirbtiną garbinimą. Bet tikrą pagarbą jaučia kiekvienas.

Kai matai žmogų, kuris nuoširdžiai tarnauja Dievui nematomoje vietoje nepastebimai, tada prieik prie to žmogaus ir pagerbk jį savo dėmesiu. Pasakyk jam, kad Dievas džiaugiasi tuo žmogumi ir kad jo tarnystė mūsų bendruomenei labai reikalinga.

Pabaiga

Zusammenfassung

Malda: Jeigu Dievas tau ką tik parodė, kur tu turėtum keistis; ką turėtum sutvarkyti tavo gyvenime, tada kreipkis į Dievą. Melskis į Viešpatį ir pasakyk:

Dėkoju, Dieve, kad man šiandien aiškiai parodei, kur mano gyvenime turi įvykti pokyčiai. Aš supratau, kad šitoje vietoje nusidėjau prieš tave. Atleisk mano nuodėmes ir padėk man nuo šiol to nebedaryti. Padėk man pagarbiai elgtis su visais žmonėms ir per tai tau aiduoti visą šlovę ir garbę. Aš priklausau tau. Tu vadovauk mano gyvenime ir būk Tu mano gyvenimo, darbo, šeimos, mano paties Viešpats.

Eduardas Gossas

September 19, 2010 Post Under Pamokslai - Read More

Christ Team atliekama giesmė “Osana”

Šlovė viešpačiui, kad Kauno laisvųjų krikščionių bažnyčioje susikūrė šlovinimo grupė “Christ Team”. Vieną iš jų atliekamų giesmių galite išgirsti čia:

September 19, 2010 Post Under Giesmės - Read More

6KG: Ar pagal Bibliją gali kartu gyventi nesusituokusios poros? Kada pora laikoma susituokusia? Nusprendus būti kartu? Po pirmojo intymaus suartėjimo? Po civilinių ar bažnytinių jungtuvių?

6AG: Norėdami atsakyti į šį klausimą, kuris mūsų laikais tampa vis opesnis, aptarsime penkis Biblijos mokymo aspektus. Pasitelksime vieną iš pagrindinių Biblijos aiškinimo principų, kai problemos sprendimas nesukoncentruotas vienoje jos eilutėje, bet išaiškėja iš kelių teiginių konteksto. (Žr. Priedą, II d., “Pagrindiniai Biblijos aiškinimo principai” A5 ir A6)

1. Santuoka ir lytis: Dievas, sukurdamas pasaulio tvarką, sukūrė ir santuoką. Santuoka yra jo valia ir jo gera idėja: “Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką” (Pr 2,18). Ji sumanyta kaip visą gyvenimą trunkanti bendrystė (Mt 19,6), kuri, kaip teigia jungtuvių ceremonijos formuluotė, galioja, “kol jus išskirs mirtis”. Įtvirtindamas šią Dievo duotąją vyro ir moters bendrystę, Kūrėjas ištarė: “Todėl vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu” (Pr 2,24). “Tapimas vienu kūnu” reiškia ne tik kūniškąjį, lytinį bendravimą. Ši trumpa formuluotė aprėpia visą žmogų – taip pat ir jo sielą, ir dvasią. Du žmonės, iki šiol ėję skirtingais gyvenimo keliais, susisieja pačia glaudžiausia, artimiausia bendryste, kokia tik gali būti. Tiek dvasiniu, tiek fiziniu požiūriu, savo jausmuose ir mintyse jie “tampa vienu kūnu”. Lytis yra Dievo dovana ir santuokos ryšius Biblija traktuoja ne vien kaip prievolę gimdyti vaikus:

“Nesitraukite vienas nuo kito, nebent kuriam laikui sutarę, kad atsidėtumėte maldai” (1Kor 7,5).

“Tebūnie palaimintas tavo šaltinis, rask džiaugsmo su savo jaunystės žmona, žavia gazele, grakščia kalnų stirnaite! Jos krūtys tedžiugina tave visada, būk nuolat apsvaigęs jos meile” (Pat 5,18-19).

“Mėgaukis gyvenimu su žmona, kurią myli” (Koh 9,9).

Biblija mums nurodo teisingą požiūrį į seksualumą. Nereikia būti nei perdėtai dorybingu (Jl 4), nei gašliu (Jer 5,8); svarbiausi dalykai – meilė ir pagarba vienas kitam (Kol 3,19; 1Pt 3,7).

2. Santuoka ir Bažnyčia, kaip Dievo sukurtos institucijos: Šiame pasaulyje daug įvairiausių žmonių bendravimo formų, tarp jų – santuoka ir šeima, bendruomenė ir valstybė, atsiradusios Dievo valia (Rom 13,1-7). Tačiau Jėzaus Kristaus Bažnyčia bei santuoka yra ypatingos Dievo institucijos, vadinasi, jos nėra pačių žmonių sumanytos, nors kai kas ir teigia priešingai. Todėl abi šios bendrijos bedieviškame pasaulyje taip puolamos (1Tim 4,3; Apr 2,9). Nuo pat pasaulio sukūrimo nė viena žmonijos kultūra neišsivertė be santuokos. Ji niekada nebuvo laikoma atgyvena ir, nepaisant santuokai priešingų tendencijų bei klaidingo žmonių požiūrio, gyvuos visais laikais, nes Dievas ją sukūrė rūpindamasis žmonėmis. Visiškai taip pat kaip ir Bažnyčia, kurios, Jėzaus pažadu, niekad nenugalės pragaro vartai (Mt 16,18).

3. Santuoka, kaip alegorija: Biblija dažnai aprašo tikėjimą bei Dievo ir žmonių ryšį kaip tokį širdingą pasikliovimą, koks įmanomas tik tarp susituokusių žmonių: “Kaip tuoktųsi vaikinas su mergele, taip tavasis Statytojas susituoks su tavim. Kaip džiaugiasi nuotaka jaunikis, taip tavim džiaugsis tavo Dievas” (Iz 62,5). Alegorinis santuokos įvaizdis (graik. mystaerion – paslaptis) pasirinktas apibūdinti Kristaus ryšį su savo bendruomene: “…kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, … taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas, tarytum savuosius kūnus” (Ef 5,25.28). Apie šią analogiją Dievo Žodis kalba: “Šita paslaptis yra didelė!” (Ef 5,32). Jau iš santuokos palyginimo su amžinąja bendryste Kristuje galima daryti išvadą, kad santuoka sujungia žmones visam gyvenimui. Kiekviena iširusi santuoka trikdo Dievo sumanymą ir griauna šį įvaizdį. Jėzaus nuostata dėl skyrybų taip pat išsakoma be išlygų (Mt 19,6-9).

4. Ištvirkavimas kaip alegorija: Jei santuokinė meilė ir ištikimybė yra Dievo ryšio su savo tauta įvaizdis, tai atitrūkimas nuo Dievo ir svetimų dievų bei stabų garbinimas Biblijoje lyginamas su santuokos saitų ardymu ir ištvirkavimu:

“Ar matei, ką padarė maištingoji Izraelio karalystė? Ji lipo ant kiekvieno aukšto kalno ir ten po bet kokiu kupliu medžiu elgėsi kaip ištvirkėlė. Iš tikrųjų, savo palinkimu ištvirkauti ji suteršė kraštą, svetimaudama su akmenimis ir medžio gabalais” (Jer 3,6.9).

“Tavąjį svetimavimą, tavo gašlų žvengimą, tavąjį begėdišką pasileidimą – jūsų gėdingus darbus – aš matau ant kalvų ir laukuose” (Jer 13,27).

5. Kas tai yra ištvirkimas? Lietuvių kalboje šią sąvoką išreiškia keli žodžiai – ištvirkimas, palaidumas, paleistuvystė ir pan. Naujojo Testamento kalboje yra tik vienas žodis (graik. porneia), iš kurio šaknies išvestas žodis pornografija. Ištvirkėliu (graik. pornos) Naujajame Testamente vadinami santuokos laužytojai ir homoseksualai (pvz., 1Kor 6,9), bet kartu tai – bendrinis žodis, apibūdinantis bet kokio lytinio poreikio patenkinimą už Dievo sutvirtintos santuokinės bendrystės ribų (pvz., 1Kor 6,18; 1Tes 4,3). Tai -

- seksualiniai santykiai iki santuokos (Įst 22,28)

- intymūs ryšiai su ištekėjusia moterimi (Kun 18,20; Jer 5,8-9; Mt 5,32)

- homoseksualumas (Pr 19,5; Rom 1,26-27; 1Tim 1,10)

- kraujomaiša (1 Kor 5,1)

- santykiavimas su gyvūnais (Kun 18,23).

Dievas griežtai smerkia tuos, kurie ištvirkauja:

“Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei iškrypėliai nepaveldės Dievo Karalystės” (1Kor 6,9-10).

“Ištvirkėlius ir svetimautojus teis Dievas” (Žyd 13,4)

“O lauke (prakeikti) lieka… palaidūnai, žudikai, stabmeldžiai ir visi, kurie mėgsta melą ir jį daro” (Apr 22,15).

Išvados: Išnagrinėjus šias Biblijos ištarmes, mūsų ieškomasis atsakymas visiškai aiškus. Bendrą gyvenimą nesusituokus, taip pat kaip ir ikisantuokinius lytinius santykius bei svetimavimą, Biblija įvardija ištvirkavimu, įspėdama, kad neatsisakiusieji savo nuodėmingo gyvenimo ir neatsivertusieji nepaveldės Dangaus Karalystės (plg Priedo II d.10 skirsnį).

Tačiau kada pora laikoma susituokusia? Mūsų laikais, kai žmonės vis labiau tolsta nuo Dievo Įsakymų, daugėja nesusituokusių “laisvų” porų, gyvenančių kartu, tarsi imituojančių santuoką. Vis dėlto tai ne santuokinis ryšys, nors daugelis jų mano, kad toks bendras gyvenimas niekuo nesiskiria nuo santuokos. Kaip tokį ryšį vertina Dievas, jau rašėme anksčiau (5 skirsnis).

Iš Biblijos sužinome, kad santuoka prasideda ne tuomet,

- kai pora ryžtasi eiti bendru gyvenimo keliu. Jokūbas norėjo gauti žmona Rachelę. Kai praėjo sutartieji septyneri metai, savo uošviui Labanui Jokūbas tarė: “Duok man mano žmoną, kad galėčiau su ja gyventi, nes mano laikas pasibaigė” (Pr 29,21). Šiuo atveju jau buvo kalbama apie lytinius santykius. Iš teksto paaiškėja, kad Jokūbas prieš vedybas nebuvo seksualiai bendravęs su Rachele, ir kad santuoka įsigalioja tik nuo oficialios vestuvių dienos.

- kai pora intymiai suartėja. Jei Izraelyje vyras permiegodavo su mergina, jis turėdavo ją vesti ir – kaip tada buvo įprasta – sumokėti nuotakos išpirką (Įst 22,28-29). Intymūs santykiai iki oficialiųjų sutuoktuvių buvo draudžiami.

Santuokos pradžia. Santuoka įsigalioja – taip pat ir Dievo akimis – tik nuo to momento, kai vyras ir moteris sujungiami jų visuomenėje įprastu oficialiu santuokos ritualu.

Toks apibrėžimas patvirtinamas visais bibliniais vestuvių pavyzdžiais. Šiuo atveju naudojamės vienu iš pagrindinių Biblijos aiškinimo principų, kai apibendrinus gausybę atskirų įvykių ekstrahuojamas biblinis mokymas. Tas pats santuokos pradžios apibrėžimas tinka ir kiekvienai primityviausiai genčiai, turinčiai savus ritualus bei papročius, ir mūsų civilizuotai visuomenei, sukūrusiai civilinės santuokos instituciją. Bet kuriuo atveju aplinkiniai turi visiškai aiškiai ir oficialiai žinoti, kad tuodu žmones sieja santuokos ryšiai. Vadinasi, kiti jau nebegali jų rinktis savo partneriais. Jei vyras geidžia ištekėjusios moters (arba vedęs vyras – kitos moters ir atvirkščiai), pasak Jėzaus Kalno pamokslo, jis – santuokos laužytojas (Mt 5,28). Jėzus pasakė moteriai prie Jokūbo šulinio, kad vyras, kurį ji turi, nėra jos vyras… (Jn 4,18). Jei ji būtų su juo susieta vedybiniais ryšiais, Jėzus nebūtų taip su ja kalbėjęs. Biblijoje niekur neaprašoma pati jungtuvių ceremonija, tačiau iš tekstų aišku, kad nuo tam tikros nustatytos vedybų dienos vyras ir moteris oficialiai priklauso vienas kitam. Abraomo laikais būdavo kitaip (Pr 24,67), nei Samsonui tuokiantis su filistine (septynios vestuvių dienos: Ts 14,10-30) arba Jėzaus laikais (Vestuvės Kanoje: Jn 2,1-11). Vokietijoje tik civilinės jungtuvės yra oficiali juridiškai pripažinta santuokos pradžios forma, kuri, kaip matome iš anksčiau pateikto biblinio apibrėžimo, galioja ir Dievo akyse.

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė

September 19, 2010 Post Under Klausimai - Read More

Ateisto atsivertimas į Jėzų

September 18, 2010 Post Under Liudijimai - Read More