1 Visa žemė turėjo vieną kalbą ir tuos pačius žodžius. ² Atsikėlę iš rytų žmonės rado slėnį Šinaro krašte ir ten įsikūrė.

3 Vieni kitiems jie sakė: „Eime, pasidirbkime plytų ir jas išdekime.“ Vietoj akmens jie naudojo plytas, o vietoj kalkių ­ bitumą. ⁴ „Eime, ­ sakė jie, ­ pasistatykime miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne ir pasidarykime sau vardą, kad nebūtume išblaškyti po visą žemės paviršių.“

3 “ Vietoj akmens jie naudojo plytas, o vietoj kalkių ­ bitumą.”

⁵ O VIEŠPATS nužengė pamatyti miesto ir bokšto, kurį mirtingieji buvo pastatę. ⁶ Ir tarė VIEŠPATS: „Žiūrėk! Jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai tik jų sumanymų pradžia! Ką tik užsimos daryti, nieko nebus jiems negalimo!

⁷ Eime, nuženkime ir sumaišykime jų kalbą, kad nebesuprastų, ką sako vienas kitam.“

⁸ Taip tat VIEŠPATS išsklaidė juos iš ten po visą žemės paviršių,

ir jie metė statę miestą.

⁹ Tada jis buvo pavadintas Babeliu^[i1], nes VIEŠPATS ten sumaišė visos žemės kalbą ir iš ten išsklaidė juos po visą žemės paviršių.

Šaltinis: RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LBD ekumeninis leidimas 1999 m. (Biblija RK_E1999)

Paveikslėliai: www.thebricktestament.com

PRADŽIOS KNYGA: 11 Babelio bokštas

Šaltinis: RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LBD ekumeninis leidimas 1999 m. (Biblija RK_E1999)

Paveikslėliai: www.thebricktestament.com

PRADŽIOS KNYGA: Kainas ir Abelis

^{1 [i1]}Žmogus pažino savo žmoną Evą, ji pradėjo ir pagimdė Kainą. „VIEŠPATIES padedama, gavau berniuką“, – ji pasakė.

² Po to ji pagimdė jo brolį Abelį.

Abelis tapo aviganiu,

o Kainas žemdirbiu.

³ Laikui bėgant, Kainas aukojo VIEŠPAČIUI žemės derliaus atnašą,

⁴ o Abelis savo ruožtu aukojo rinktines savo kaimenės pirmienas.

VIEŠPATS maloniai pažvelgė į Abelį ir jo atnašą,

⁵ bet į Kainą ir jo atnašą nepažvelgė. Todėl Kainas buvo labai piktas ir prislėgtas.

⁶ VIEŠPATS užkalbino Kainą: „Dėl ko tau taip pikta? Kodėl esi taip prislėgtas? ⁷ Jei gera darai, argi nebūsi pripažintas? Bet jei gero nedarai, prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė.^[i2] Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti“.

⁸ Kainas tarė savo broliui Abeliui: „Išeikime į lauką…

Pasiekus lauką,

Kainas pakilo prieš savo brolį

ir jį užmušė.

⁹ Tuomet VIEŠPATS paklausė Kainą: „Kurgi tavo brolis Abelis?“ – „Nežinau!

Argi aš esu savo brolio sargas!?“ – jis atsakė.

¹⁰ O VIEŠPATS jam tarė: „Ką tu padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs iš žemės!

¹¹ Todėl būk prakeiktas toli nuo žemės, kuri atvėrė savo burną priimti tavo brolio kraują iš tavo rankos. ¹² Kai tu dirbsi žemę, ji nebeduos tau daugiau savo derliaus. Tu būsi bėglys ir klajūnas žemėje“.

¹³ Kainas atsakė VIEŠPAČIUI: „Per daug didelė man bausmė, jos pakelti negaliu! ¹⁴ Šiandien išvarei mane nuo žemės, aš turiu slėptis nuo tavo veido ir tapti bėgliu bei klajūnu žemėje, – kas tik mane sutiks, galės mane užmušti“.

¹⁵ Tuomet VIEŠPATS jam tarė: „Taip nebus! Jei kas užmuštų Kainą, už Kainą bus atkeršyta septynis kartus“.

Ir VIEŠPATS paženklino Kainą žyme,^[i3] kad kas nors, jį užtikęs, neužmuštų.¹⁶ Tada Kainas paliko VIEŠPATIES artumą

ir apsigyveno Nodo krašte,^[i4] į rytus nuo Edeno.

Šaltinis: RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LBD ekumeninis leidimas 1999 m. (Biblija RK_E1999)

Paveikslėliai: www.thebricktestament.com

Antras pasakojimas apie kūrimą

Tą dieną, kai VIEŠPATS^[i1] Dievas padarė žemę ir dangų,⁵ kai žemės laukuose dar nebuvo jokių krūmokšnių ir dar nebuvo išdygusi jokia laukų žolė, nes VIEŠPATS Dievas dar nebuvo siuntęs žemėn lietaus ir žmogaus dar nebuvo dirvai arti, ⁶ tik versmė trykšdavo iš žemės ir drėkindavo visą dirvos paviršių,

7 tuomet VIEŠPATS Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių

ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą.

Taip žmogus tapo gyva būtybe.

⁸ VIEŠPATS Dievas užveisė sodą Edene, rytuose, ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs. ⁹ Iš žemės VIEŠPATS Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu.

¹⁵ VIEŠPATS Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi.

¹⁶ Ir įsakė žmogui VIEŠPATS Dievas, tardamas: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, ¹⁷ bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti.“

¹⁸ VIEŠPATS Dievas tarė: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką.“

¹⁹ Taigi VIEŠPATS Dievas padarė iš žemės visus laukinius gyvulius bei visus padangių paukščius ir atvedė juos pas žmogų pamatyti, kaip jis juos pavadins.

Kokiu vardu žmogus pavadins kiekvieną gyvą būtybę, toks turės būti jos vardas. ²⁰ Žmogus davė vardus visiems galvijams, visiems padangių paukščiams ir visiems laukiniams žvėrims, tačiau sau tinkamo bendrininko nerado.

²¹ Tuomet VIEŠPATS Dievas užmigdė žmogų giliu miegu ir…

jam miegant, išėmė vieną šonkaulį, o jo vietą užpildė raumenimis.

O iš šonkaulio, kurį buvo išėmęs iš žmogaus,

VIEŠPATS Dievas padarė moterį ir atvedė ją pas žmogų.

O žmogus ištarė:

„Štai pagaliau kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno. Ji bus vadinama moterimi, nes iš vyro buvo paimta^[i2].“

²⁵ Jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau nejautė jokios gėdos.

¹ O žaltys buvo sumanesnis už visus kitus laukinius gyvūnus, kuriuos VIEŠPATS Dievas buvo padaręs. Jis paklausė moterį: „Ar tikrai Dievas sakė: ‘Nevalgykite nuo jokio medžio sode!’?“

² Moteris atsakė žalčiui: „Sodo medžių vaisius mes galime valgyti. ³ Tik apie vaisių to medžio, kuris sodo viduryje, Dievas sakė: ‘Nuo jo nevalgysite nei jį liesite, kad nemirtumėte!’“

⁴ Bet žaltys tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite! ⁵ Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta.“

⁶ Kai moteris pamatė, kad tas medis geras maistui, kad jis žavus akims ir kad tas medis žada duoti išminties, ji skynėsi jo vaisių…

ir valgė,

davė ir savo vyrui, buvusiam su ja,

ir šis valgė.

⁷ Tuomet abiejų akys atsivėrė, ir jiedu suprato esą nuogi.

Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė juosmens aprišalus.

⁸ Išgirdę VIEŠPATĮ Dievą vaikščiojantį sode pavakario vėjeliui dvelkiant, žmogus ir jo žmona pasislėpė nuo VIEŠPATIES Dievo veido tarp sodo medžių.

⁹ Bet VIEŠPATS Dievas pašaukė žmogų ir paklausė: „Kur tu?“

¹⁰ Jis atsiliepė: „Išgirdau tave vaikščiojantį sode ir nusigandau, nes buvau nuogas; todėl pasislėpiau.“

¹¹ [Dievas] jo klausė: „Kas gi tau pasakė, kad tu nuogas? Gal valgei vaisių nuo medžio, kurio vaisių buvau tau įsakęs nevalgyti?“

¹² Žmogus atsakė: „Moteris, kurią man davei būti su manimi, davė man vaisių nuo to medžio, aš ir valgiau.“

¹³ VIEŠPATS Dievas kreipėsi į moterį: „Kodėl taip padarei?“

Moteris atsakė: „Žaltys mane apgavo, aš ir valgiau.“

¹⁴ VIEŠPATS Dievas tarė žalčiui: „Kadangi tu tai padarei, esi prakeiktas tarp visų gyvulių ir tarp visų žvėrių. Ant pilvo šliaužiosi ir dulkes ėsi visas savo gyvenimo dienas. ¹⁵ Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo ainijos ir jos ainijos; ji trupins tau galvą, o tu kirsi jai į kulną.“

¹⁶ O moteriai jis tarė: „Aš padauginsiu tavo skausmus per nėštumą; skausme gimdysi vaikus, bet aistringai geisi savo vyro, o jis valdys tave“.

¹⁷ O žmogui jis tarė: „Kadangi tu paklausei savo žmonos balso ir valgei nuo medžio, apie kurį buvau tau įsakęs: ‘Nuo jo nevalgysi!’  tebūna už tai prakeikta žemė; triūsu maitinsies iš jos visas savo gyvenimo dienas. ¹⁸ Erškėčius ir usnis ji tau želdins, maitinsiesi laukų augalais. ¹⁹ Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“

²¹ VIEŠPATS Dievas padarė drabužius iš kailių žmogui bei jo žmonai ir aprengė juos.

²² Tuomet VIEŠPATS Dievas tarė: „Tik pažiūrėk! Žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, žinantis gera ir pikta. Kad tik jis kartais neištiestų rankos, nepasiimtų ir nuo gyvybės medžio, nevalgytų ir negyventų amžinai!“ ²³ Todėl VIEŠPATS Dievas išsiuntė jį iš Edeno sodo dirbti žemės, iš kurios buvo paimtas.

²⁴ Išvaręs žmogų, jis pastatė į rytus nuo Edeno sodo kerubus ir liepsna švytruojantį kalaviją kelio prie gyvybės medžio saugoti.