Archive for the “Dievas” Category
10KI: Biblijoje kalbama apie tai, kad Dievas išsirenka žmones. Tad argi mes dar turime laisvą valią, jei dėl mūsų išgelbėjimo ar pražūties jau seniai nuspręsta?
10AI: Vadinamajam mokymui apie predestinaciją (lot. praedestinatio = išankstinė nuostata) pirmiausiai atstovavo Augustinas ir Kalvinas. Šio mokymo ištaka – Dievo sprendimas iš anksto numatyti žmones tikėjimui ar netikėjimui, išganymui ar pasmerkimui. Dėl tokios dvejopos galimybės imta kalbėti apie “dvigubą predestinaciją”. Pažvelkime, ką apie tai sako Biblija.
Atsakymuose į aukščiau pateiktus klausimus ypač pabrėžiama žmogaus apsisprendimo laisvė. Tad galėjo susidaryti įspūdis, kad tik žmogus yra veikiantysis asmuo, o Dievo laikysena pasyvi. Tačiau Biblija liudija atvirkščiai. Rom 9,16.18 skaitome: “Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo gailestingojo Dievo… ko jis nori, to pasigaili, ir kurį nori, tą užkietina”. Čia be jokių išlygų akcentuojamas Dievo veikimas. Žmogų laisvai ir savo nuožiūra formuoja Kūrėjo ranka, kaip puodžiaus rankos molį: “Ak, žmogau, kas gi, tiesą sakant, tu toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievui?! Argi lipdinys klausia lipdytoją: ‘Kam mane tokį padarei?’ Ar puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo pagamintų vieną indą puošnų, o kitą paprastą?!” (Rom 9,20-21). Vadinasi, jokiu būdu negalime išganymo reikalauti. Žmogaus laisvas apsisprendimas neatskiriamai susietas su Dievo laisvu pasirinkimu. Mintys apie išsirinkimą ypač įtaigios šiose Biblijos vietose:
Mt 22,14: “Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų”.
Jn 6,64-65: “Bet kai kurie iš jūsų netiki. Mat Jėzus iš pat pradžių žinojo ir kas netiki, ir kas jį išduos. Jis dar sakė: ‘Štai kodėl aš jums sakiau: niekas negali ateiti pas mane, jeigu jam nėra duota Tėvo’. ”
Ef 1,4-5: “Mus išsirinkdamas… prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais.”
Rom 8,29-30: “O kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą, kad šis būtų pirmgimis iš daugelio brolių. Kuriuos jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir nuteisino; kuriuos nuteisino, tuos ir išaukštino.”
Apd 13,48: “Tai girdėdami pagonys džiaugėsi ir šlovino Viešpaties Žodį; ir įtikėjo visi paskirtieji amžinam gyvenimui.”
Biblinės išsirinkimo sampratos nagrinėjimui svarbiausi šie aspektai:
1. Laikas: Išsirinkimas įvyksta kažkada, tolimoje praeityje, visais atvejais dar iki mūsų egzistavimo: iki pasaulio sukūrimo (Ef 1,4), prieš apvaisinimą (Jer 1,5) ir iš pat pradžių (2Tes 2,13).
2. Tarnystė: Į išsirinkimo turinį visuomet įeina tarnavimas Dievui. Antai Dievas pasirinko Saliamoną, kad pastatytų šventovę (1Krn 28,10), Levio gentį – kunigystei (Įst 18,5); Jėzus pasirinko mokinius apaštalavimui (Lk 6,13; Apd 1,2), Paulius tampa “rinktiniu įrankiu” misionieriauti tarp pagonių (Apd 9,15), o visi tikintieji išrinkti, kad duotų vaisių (Jn 15,16).
3. Nešališkumas: Išsirinkimas nematuojamas žmogiškais matais ar nuopelnais. Dievas kur kas labiau atsižvelgia į nežymius dalykus: Izraelis – mažiausia tauta (Įst 7,7), Mozė -neiškalbus (Iš 4,10), Jeremijas mano esąs dar per jaunas (Jer 1,6), o Jėzaus bendruomenėje – daugiausia šio pasaulio menkųjų (1Kor 1,27-28).
4. Išganymui, o ne pražūčiai: Kas Dievui svarbiau – mūsų išganymas ar pasmerkimas? Dievo požiūris, kurį jis mums skelbia, vienareikšmis: “Kaip piemuo rūpinasi savo kaimene, kai jo kaimenės avys yra išblaškytos, taip ir aš savo avimis rūpinsiuos” (Ez 34,12). Savo atėjimo į pasaulį tikslą Jėzus išreiškia vienu sakiniu: “Žmogaus Sūnus atėjo išgelbėti, kas pražuvę” (Mt 18,11). Jėzuje Dievas pats imasi ieškoti žmonių, kad duotų jiems amžinąjį gyvenimą. Dievo noras išgelbėti aprėpia visą žmoniją: “Dievas trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą” (1Tim 2,4). Ši Dievo valia pareiškiama ir 1Tes 5,9: “Juk Dievas paskyrė mus ne tam, kad užsitrauktume rūstybę, bet kad įgytume išganymą”. Išvada: Raštas parodo glaudų, neatsiejamą išganymo ir išsirinkimo ryšį, bet tarp pasmerkimo ir išsirinkimo tokio ryšio anaiptol nėra. Vadinasi, Dievas nieko neišsirenka pražūčiai. Antai Dievas sukietina faraono širdį dėl jo pagoniško užsispyrimo, o ne dėl to, kad taip nusprendė dar prieš jo gimimą. Biblija nuolat įspėja, kad gali būti “per vėlu”, bet joje nieko nekalbama apie išankstinį pasmerkimą pragarui. Erodas, nužudęs Joną Krikštytoją, peržengė visas ribas, todėl Jėzus į jo klausimus neatsakinėjo (Lk 23,9).
Įsidėmėkime: Abu teiginiai galioja papildydami vienas kitą: Dievas išsirenka žmones išganymui. Tačiau žmogui tenka atsakomybė už tai, ar priims išganymą. Kai sūnus palaidūnas nutarė “Eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau’ ” (Lk 15,18), tėvas pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo (Lk 15,20). Jei mes laisva valia priimsime išgelbėjimą, išsipildys Dievo pažadas: “Nesiliauju tau reikštis ištikima meile” (Jer 31,3), nes jis išsirinko mus prieš pasaulio sukūrimą (Ef 1,4). Pirma, nei mes ryžtamės priimti Dievą, Dievas jau seniai dar mums negimus, pasiryžo priimti mus. Dievas laukia ir vertina mūsų troškimą būti su juo, tačiau be jo malonės tai neįvykdoma. Tik vienam Viešpačiui žinoma, kiek yra žmonių, kuriuose sąveikauja dieviškasis išsirinkimas (Fil 2,13) ir laisva žmogaus valia (Fil 2,12).
Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9
Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė
5KI: Dievas siūlo visiems žmonėms nuodėmių atleidimą per Jėzaus Kristaus mirties auką. Kodėl gi Dievas nepaskelbia visuotinės amnestijos visiems žmonėms atleisdamas nuodėmes?
5AI: Jėzaus mirtimi ant kryžiaus Dievas pasiūlė visiems žmonėms išganymą, todėl Paulius aeropage galėjo visa aprėpdamas pamokslauti: “Ir štai Dievas nebežiūri anų neišmanymo laikų, bet dabar skelbia žmonėms, jog visiems visur reikia atsiversti” (Apd 17,30). Jau dabar niekas dėl savo nuodėmių naštos nepražus. Kiekvienam nusidėjėliui gali būti suteikta malonė. Jei buvo atleista net Pauliui, kuris kėsinosi sunaikinti Jėzaus bendruomenę, tai juo labiau bus atleista ir kiekvienam kitam. Iš dviejų drauge su Viešpačiu Jėzumi nukryžiuotų plėšikų, išgelbėtas tapo tik vienas, kuris kreipėsi į jį, pripažindamas savo kaltę. Antrasis, nusigręžęs nuo Jėzaus ir pasityčiojęs iš jo, taip ir pasiliko su savo nuodėmėmis. Vadinasi, Dievas neduoda įsakymo dėl visuotinės amnestijos, jis veikia pagal kiekvieno iš mūsų laisvą apsisprendimą:
“Padėjau prieš tave (amžinąjį) gyvenimą ir (amžinąją) mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi” (Įst 30,19).
“Žiūrėkite! Duodu (aš, Dievas) jums pasirinkti arba (amžinojo) gyvenimo kelią, arba (amžinosios) mirties kelią” (Jer 21,8)
Kas ieško atleidimo, tas jį gaus, nors ir labai buvo paklydęs: “Nors jūsų nuodėmės ir yra raudonos kaip kraujas…” (Iz 1,18). Galiausiai galime suformuluoti ir taip: žmogaus laukia pražūtis ne dėl jo nuodėmių, bet jo paties valia, t.y., jei jis nenori atgailauti. Į dangų patenkama tik savo noru, bet ne per prievartą.
5KI: Dievas siūlo visiems žmonėms nuodėmių atleidimą per Jėzaus Kristaus mirties auką. Kodėl gi Dievas nepaskelbia visuotinės amnestijos visiems žmonėms atleisdamas nuodėmes?
5AI: Jėzaus mirtimi ant kryžiaus Dievas pasiūlė visiems žmonėms išganymą, todėl Paulius aeropage galėjo visa aprėpdamas pamokslauti: “Ir štai Dievas nebežiūri anų neišmanymo laikų, bet dabar skelbia žmonėms, jog visiems visur reikia atsiversti” (Apd 17,30). Jau dabar niekas dėl savo nuodėmių naštos nepražus. Kiekvienam nusidėjėliui gali būti suteikta malonė. Jei buvo atleista net Pauliui, kuris kėsinosi sunaikinti Jėzaus bendruomenę, tai juo labiau bus atleista ir kiekvienam kitam. Iš dviejų drauge su Viešpačiu Jėzumi nukryžiuotų plėšikų, išgelbėtas tapo tik vienas, kuris kreipėsi į jį, pripažindamas savo kaltę. Antrasis, nusigręžęs nuo Jėzaus ir pasityčiojęs iš jo, taip ir pasiliko su savo nuodėmėmis. Vadinasi, Dievas neduoda įsakymo dėl visuotinės amnestijos, jis veikia pagal kiekvieno iš mūsų laisvą apsisprendimą:
“Padėjau prieš tave (amžinąjį) gyvenimą ir (amžinąją) mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi” (Įst 30,19).
“Žiūrėkite! Duodu (aš, Dievas) jums pasirinkti arba (amžinojo) gyvenimo kelią, arba (amžinosios) mirties kelią” (Jer 21,8)
Kas ieško atleidimo, tas jį gaus, nors ir labai buvo paklydęs: “Nors jūsų nuodėmės ir yra raudonos kaip kraujas…” (Iz 1,18). Galiausiai galime suformuluoti ir taip: žmogaus laukia pražūtis ne dėl jo nuodėmių, bet jo paties valia, t.y., jei jis nenori atgailauti. Į dangų patenkama tik savo noru, bet ne per prievartą.
Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9
Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė
Dievas myli tave – Zenonas (2010-04-18)
This text will be replaced by the flash music player.
Pamokslininkas: Zenonas Balčiūnas
2KI: Kodėl Dievas atpirkimui skyrė būtent kryžių? Ar negalėjo būti kito metodo?
2AI: Nukryžiavimo metodas ST tiesiogiai nenurodomas, tačiau pranašingai minimos detalės, kurios atitinka būtent nukryžiavimą, kaip antai Ps 22,17: “Žeidžia man rankas ir kojas”. ST ištarmę: “Tas, kuris kabo ant medžio, yra Dievo prakeiktas” (Įst 21,23), Paulius susieja su nukryžiuotu Jėzumi (Gal 3,13). Iš Persijos atėjęs mirties bausmės būdas romėnų buvo laikomas “žiauriausiu, kraupiausiu” (Ciceronas) ir “gėdingiausiu” (Tacitas). Kryžius buvo Dievo plano dalis; Jėzus “nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių” (Žyd 12,2). “Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties” (Fil 2,8). Ar buvo įmanomas kitas mirties būdas – užmušimas akmenimis, galvos nukirtimas, nunuodijimas, paskandinimas – atsako žmonijos nuopuolio ir atpirkimo analogija: per medį (Pr 2,17: pažinimo medį), nuodėmė atėjo į pasaulį, ant medžio ji turėjo būti atpirkta. Golgotos kryžius yra prakeikimo medis (Gal 3,13): Jėzus mirė be garbės ir buvo pašalintas iš bet kokios žmonių bendruomenės: jis – prakeiktas.
Mozės įstatymas nusidėjėliams skelbia prakeikimą. Nuo pirminės nuodėmės prakeikimas krinta ant visų žmonių. Jėzus vietoj mūsų prisiėmė Dievo prakeikimą už nuodėmes. Žodis apie kryžių tampa žinia apie išvadavimą visiems žmonėms, kurie už savo nuodėmes iš esmės pasmerkti prakeikimui.
Popiežius Jonas Paulius antrasis kartą pavadino Osvencimą XX-ojo amžiaus Golgota. Viena iš šiuolaikinių teologijos krypčių Jėzų šia prasme subendrina su kitais kentėjusiais, nukankintais, nužudytais, kaip ir jis pasmerktais kančiai ir žiauriai mirčiai. Tačiau: Kristaus mirtis ant kryžiaus niekaip ir niekada negali būti lyginama su kitų žmonių mirtimi, o jo kryžius – su daugybe kitų kryžių, pastatytų aplink Jeruzalę ar Romą. Kadangi tai Kristaus, Dievo Sūnaus, Kryžius, jo “kokybė” visiškai kita negu kitų kryžių. Jis ne tik iškentėjo baisią šio pasaulio galingųjų neteisybę, bet – vienintelis – Dievo rūstybę už nuodėmes. Tik jis vienas buvo avinėlis, paaukotas “už daugelį” Dievo teisme. Nuo tada “Žodis apie kryžių” (1Kor 1,18) yra visų krikščioniškų Evangelijų centras. Todėl Paulius rašo: “nieko kito, kaip tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą” (1Kor 2,2). Kryžiaus reikšmę apsako A.L.Coghill’as žinomoje Pabudimo giesmėje:
“Kas – tikėdamas – Jėzų ant kryžiaus išvys,
Išganytas bus meile didžia;
Žvelk į tą, kurį atsiuntė Tėvas, kad jis
iškentėtų kančias už tave”.
Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9
Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė
Šlovinimas (Pasitikiu aš Dievu)
This text will be replaced by the flash music player.
Šlovintojai: Edis & Co
Nebijok, nes gimė Išganytojas! (2007-12-24)
Vieną kartą žurnalistas paėmė interviu iš piemens. Žurnalistas sakė: Jūs esate visą laiką, dieną naktį, kartu su avimis. Jūs nešiojate avių kailinius. Jūsų kojinės iš avies vilnos. Jūs kalbate su avimis. Visą gyvenimą esate su jomis. Pasakykite man, ar tai neturi kokios tai įtakos žmogui? – Ne e e e!
Šiandien pamokslas bus apie piemenis, kurie buvo laukuose ir pirmi atėjo pagarbinti gimusį Jėzų.
- 1. Kokie žmonės buvo piemenys?
Kokie žmonės buvo piemenys? Jie nebuvo garbingi. Jų specialybė buvo blogos reputacijos. Su jais niekas nenorėjo turėti nieko bendro. Žmonės sakė, kad jie melagiai ir peštukai. Fariziejai sakė, kad jie plėšikai ir apgavikai. Jų akyse jie turėjo tą patį statusą kaip muitininkai ir nusidėjėliai.
Piemenys neturėjo teisės liudyti teisme. Iš jų buvo atimtos bet kokios garbingos teisės.
- 2. Kur buvo piemenys, buvo tamsu! (Lk 2,8)
Ir tie piemenys sergėjo savo bandą. Buvo naktis, tamsu. Visur tylu.
Luko 2,8 Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą.
Kai nematai gerai, kyla baimė. Kodėl? Nes nesijauti saugus. Ir jie ten sėdi. Jie niekam nerūpi. Jie kovoja su nepilnavertiškumu. Jie sutinka, kad jie kartais elgiasi kaip tikri niekšai.
Asm.
Gal ir mes kartais galime susitapatinti su piemenimis?
Gal jautiesi vienišas? – Būtent per Kalėdas.
Gal šiemet nėra šalia tavęs gero draugo, partnerio, vaiko arba tėvų, kurie visada būdavo šalia.
Arba sužinojai, kad vienas artimas pažįstamas serga nepagydoma liga.
O gal nebematai savo gyvenime prasmės?
Kartais atsiranda baimė dėl egzaminų. Jeigu jų neišlaikysi? Kas bus toliau?
Gal nematai išeities iš skolų?
Gal būna momentų, kai aplink tave yra tamsu? Mintyse tu ten laukuose tamsoje sėdi su piemenimis be vilties. Tik mažas lauželis šviečia truputėlį. Ir netgi juo reikia pačiam pasirūpinti, kad visiškai neužgestų.
- 3. Kai ateina Dievas, tampa šviesu! (Lk 2,9a)
Į mūsų gyvenimo tamsą ateina Dievas ir įneša šviesą. Mes skaitome:
Luko 2,9a Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa.
Dievas yra šviesa! Jis visiškai tyras ir be dėmų, be nuodėmių. Dievas yra šventas.
Biblija sako,
1Jo 1,5 kad Dievas yra šviesa ir jame nėra jokios tamsybės.
Šviesos savybė yra plėstis. Šviesa šviečia. Tu negali jos apriboti ir sakyti, kad projektorius šviestų tik metro atstumu ir netoliau. To negalime padaryti.
Šviesa plečiasi ir apšviečia aplinką. Ji kartu ir šildo. Ji išvaro tamsybę ir baimę ir atneša saugumą ir šilumą.
Asm.
Kai Dievas ateina į tavo gyvenimą, į gyvenimą, kuriame valdo liūdesys, baimė ir neišpildytos svajonės, tada tavo gyvenimas nušvinta, jis tampa šviesa! Tavo gyvenimas įgauna kitą perspektyvą. Kai Dievas, kuris pats yra šviesa, ateina į gyvenimą, atsiranda viltis ir gyvenimo džiaugsmas.
- 4. Nereikia bijoti! (Lk 2,9a-14)
O kaip piemenys reagavo, kai dieviška šviesa juos apšvietė?
Lk 2,9a Jie labai išsigando.
O kodėl jie išsigando, kai Dievo šviesa juos apšvietė?
- Tai buvo visiškai nelaukta ir netikėta!
- Ir tai buvo neįprastas dalykas. Jiems pasirodė Dievo angelas, kalbėjo su jais ir jiems paskelbė žinią.
Asm.
Aš, asmeniškai, irgi išsigąsčiau. Nes nežinau, kas bus toliau.
Dievas kartais taip daro. Jis ateina netikėtai ir gyvenimą apverčia aukštyn kojom.
Ar jums pažįstama tokia situacija? Kas nors tave pakviečia į krikščionišką renginį arba į pamaldas ir staiga tu susipažįsti su Dievu. Jo šviesa netikėtai apšviečia tavo gyvenimą ir tu net nebežinai, ką daryti.
Iš vienos pusės tai labai geras jausmas, nes tu jauti, kad tu Dievui rūpi ir jis tave myli. Bet iš kitos pusės iškart matai, kad esi nusidėjėlis ir jis tave kviečia pakeisti savo gyvenimą. – Gal panašiai jautiesi šiandien ir tu?
Ir jis nori piemenims ir tau pasakyti:
Lk 2,10-14 „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną, kuri bus visai tautai.“
Nebijok! Dievo nereikia bijoti. Aš dabar kalbu ne apie pagarbią Dievo baimę, ne apie dievobaimingumą, bet apie tokią baimę, kai mes, pavyzdžiui, bijome tamsos ar baimė dėl ateities, nes nežinai kas tavęs laukia. Dievas nenori mums nieko blogo. Atvirkščiai: Jis myli tave!
1Jo 4,8 Nes Dievas yra meilė!
Niekas nesijaus mylimas, jei jis tos meilės nematys arba neišgyvens.
Asm.
Aš myliu savo žmoną. Bet tą meilę jai reikia vienaip ar kitais parodyti, išreikšti. Ir tai aš galiu padaryti įvairiais būdais:
Kartais nuperku gėlių, jai ką nors padovanoju arba pasakau komplimentą. Jai labiausiai patinka, kai jai skiriu laiko. Kai mes būname dviese, tik ji ir aš. Tokiu būdu aš jai pasakau, kad ją myliu.
Ir Dievas taip padarė. Jis apreiškė mums savo meilę ne tik žodžiais, bet ir darbais.
1Jo 4,9 O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį.
Ir būtent tai skelbė angelas:
Lk 2,10-11 „Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“. Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“
Tuo Dievas aiškiai parodo, kad jis mylintis Dievas: Jis tapo kūdikiu, žmogumi. Nusižeminęs Kūrėjas atėjo į pasaulį aplankyti savo kūrinių.
Asm.
Kai kalbu su savo sūnumi Luku, ir noriu jam kažką su meile paaiškinti ar tiesiog pasakyti, kad jį myliu – tada aš atsitupiu, kad kalbėtume kaip lygus su lygiu.
Piemenys išgirdo Gerąją naujieną, kad gimė Išganytojas! Jėzus gimė, paėmė ant savęs pasaulio nuodėmę, mirdamas už mus visus nusidėjėlius ant kryžiaus!
Jėzus kalbėjo ir pažadėjo:
Jo 8,12a „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą.“
Dievo nereikia bijoti, nes jis myli tave. Bet visada, kai Dievas kalba į mūsų gyvenimus, jis mus ragina kažkaip į tai reaguoti.
- 5. Reakciją į Jėzaus gimimą (Lk 2,15-16)
Piemenims Geroji naujiena buvo visiškai netikėta. Ir kaip jie reagavo?
Lk 2,15 Kai angelai nuo jų pakilo į dangų, piemenys kalbėjo vieni kitiems: „Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė“.
Jie galėjo likti toliau prie savo darbo ir sakyti: „Gerai. Bet mums reikia dirbti ir prižiūrėti avis. Kai turėsime laiko, nueisime ir pažiūrėsime, kas ten atsitiko.“
Tai irgi atsakymas.
Asm.
Ar ne daug žmonių šiandien taip pat elgiasi į Dievo paraginimą „Eik pas Jėzų!“?
Tu žinai, kad Jėzus gimė, kad mirtų už tave ant kryžiaus. Ką darai tu? Kaip reaguoji į šią žinią?
Aš galvoju, kad šita kalėdinė žinia kiekvieną ragina kažkaip reaguoti! Kaip reaguosi išgirdęs žinią, kad Kalėdos yra Dievo meilės išraiška?
Dievas, šviesa, nori ateiti į tavo gyvenimą – ten, kur gal dar yra tamsu, o gal tik kai kurie gyvenimo kampai yra tamsūs.
Aišku, tu gali sakyti: „Man patinka švęsti Kalėdas (tada ir aš einu į bažnyčią), bet man tai neturi gilesnės prasmės.“
Aš noriu padrąsinti reaguoti, kaip piemenys reagavo:
Lk 2,16a Jie nusiskubino.
Piemenys patikėjo ta dangiška žinia ir nuskubėjo į Betliejų. Jie sakė: „Mums reikia sužinoti, ar tai tiesa! Jeigu tai tiesa, mums reikia būtinai nubėgti pas Mesiją, pas Jėzų!“
- 6. Kai priimi kalėdinę žinią, prasideda Kalėdos širdyje! (Lk 2,16)
Ir ką jie rado nubėgę? Ar jie buvo nuvilti?
Lk 2,16 Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose.
Yra žmonių, kurie nusivylę krikščionybe, bažnyčia, kunigais arba pastoriais, kitais krikščionimis. Ir todėl jie sako: „Ne, aš nenoriu būti kaip jis arba ji! Geriau tada liksiu koks esu!“
Kažkas kartą pasakė: „Krikščionys gali tave nuvilti; bet Kristus niekada!“
Dėl to dangiškoji žinia kviečia visus eiti pas Jėzų, ji nukreipia mus į Kristų!
Piemenys atėjo pas Jėzų ir nebuvo nuvilti. Jų širdyse nušvito.
- 7. Ateik pas Jėzų ir skelbk Gerąją naujieną kitiems! (Lk 2,17-20)
Vietoj baimės ir abejonės atsirado džiaugsmas ir nuostaba. Tai sužinome, kai skaitome toliau:
Lk 2,17-20 Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visą, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta.
Piemenys patyrė tikrą kalėdinį džiaugsmą! Jie išgyveno tai, nes atėjo pas Jėzų ir patikėjo, kad tai yra tiesa. Ir tas džiaugsmas veržėsi per kraštus. Jie nebegalėjo tylėti. Jie visiems pasakojo apie tai, kas įvyko ir apie Jėzų. Įsivaizduokit, tai tie patys piemenys, kurie buvo visuomenės atstumti. Bet būtent jie buvo pirmieji, kurie išgirdo apie Jėzaus gimimą, tuo patikėjo, atėjo pas Jėzų ir džiaugėsi.
Čia išsipildė eilutė:
Jo 12,46 Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų tamsybėse.
Gal lauke viskas liko kaip ir ankščiau. Laukuose ir toliau buvo tamsu, bet piemenų širdyse buvo šviesu.
Asm.
Taip gali atsitikti ir mums, jei sakysim:
„Gerai, gal viskas man nauja, netikėta! Bet aš noriu irgi, kaip piemenys, nubėgti pas Jėzų ir pažiūrėti, ar tai tiesa, ar tikrai kažkas pasikeis mano gyvenime! Aš noriu turėti kalėdinį džiaugsmą širdyje!“
Tai yra gera pradžia. Kai priimi Jėzų į savo širdį ir jam pasakai: „Dieve, aš tikiu, kad Jėzus tikrai gimė ir vėliau mirė dėl manęs, dėl mano nuodėmių. Atleisk mano kaltes. Nušviesk mano gyvenimą!“ – Tada esu įsitikinęs, kad tu galėsi kaip piemenys šlovinti ir garbinti Dievą ir netgi Gerąja naujiena dalintis su kitais.
Amen.
Eduardas Gossas