Vyresnysis: Eduardas Gossas

Pamokslų serija: „Kai susitinkame su Dievu …“

Šiandien pratęsime mūsų pamokslų seriją „Kai susitinkame su Dievu…“.

Prieš dvi savaites pamokslavau apie šimtininką (romietį, užsienietį), kuris susitiko su Dievu ir suprato: „Aš nevertas, kad Jėzus ateitų į mano namus. Jis vertingasis! Jis turi galią gydyti ir gelbėti. Jam reikia tik tarti žodį ir mano tarnas pasveiks.“ – Šimtininkas suprato, kad Jėzus yra Viešpats Dievas, nes jis stovėjo prieš Dievo šventą veidą. Jis susitiko su Dievu ir tuo metu jo požiūris į save pasikeitė (aš nesu vertas, nepaisant kaip kiti žmonės žiūri į mane) ir jo požiūris į Dievą pasikeitė (Jis vertas ir turi galią išgydyti tarną). Ir dėl to Jėzus jį laikė vertu įeiti į jo širdį. Ir dėl šimtininko tikėjimo Jėzus išgydė jo tarną.

Praeitą kartą girdėjome kaip dešimt vyrų susitiko su Jėzumi. Jie buvo raupsuotieji. Visi dešimt prašė Jėzaus pagalbos ir tikėjo, kad Jėzus gali išgydyti. Ir visi eidami pas kunigus pasveiko. Bet tik vienas, samarietis, užsienietis, šlovindamas sugrįžo pas Jėzų ir jam padėkojo. Nes jis suprato, kad stovėjo prieš Dievo šventą veidą! Jis suprato, kad susitiko su Dievu! Ir todėl jis jam nuoširdžiai padėkojo. Jėzus jį ne tik išgelbėjo nuo ligos, bet ir jam padovanojo išgelbėjimą. Jėzus yra mūsų išgelbėtojas!

Šiandien žiūrėsime, kaip penki vyrai susitiko su Jėzumi.

Lk 5,17-26 ¹⁷ Vieną dieną jis mokė žmones. Ten sėdėjo fariziejų bei Įstatymo mokytojų, kurie buvo susirinkę iš visų Galilėjos ir Judėjos kaimų, taip pat iš Jeruzalės. O Viešpaties galybė skatino jį gydyti. ¹⁸ Štai vyrai neštuvais atgabeno paralyžiuotą žmogų. Jie bandė jį įnešti vidun ir paguldyti priešais Jėzų. ¹⁹ Nerasdami pro kur įnešti dėl žmonių gausybės, jie užlipo ant plokščiastogio ir, praėmę plytas, nuleido jį kartu su neštuvais žemyn į vidų ties Jėzumi. ²⁰ Matydamas jų tikėjimą, jis tarė: „Žmogau, tavo nuodėmės tau atleistos!“ ²¹ Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai pradėjo svarstyti: „Iš kur šitas piktžodžiautojas? Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas!“ ²² O Jėzus, perpratęs jų mintis, prabilo: „Kam jūs taip manote savo širdyje? ²³ Kas lengviau ­ ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės tau atleistos’, ar pasakyti: ‘Kelkis ir vaikščiok?!’ ²⁴ O kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint žemėje galią atleisti nuodėmes, ­ čia jis tarė paralyžiuotajam, ­ sakau tau: kelkis, imk savo patalą ir eik namo.“ ²⁵ Tas tuojau atsikėlė jų akivaizdoje, pasiėmė neštuvus ir, šlovindamas Dievą, nuėjo namo. ²⁶ Visus pagavo nuostaba, ir jie garbino Dievą. Apimti baimės, jie kalbėjo: „Šiandien matėme nuostabių dalykų.“

Malda

1. Man reikia Jėzaus!

Jėzus buvo ne paprastas žmogus. Tai anais laikais žmonės greitai suprato. Jėzus turėjo galią gydyti, ir kur jis mokė – ten rinkosi minia. Nes jis skelbė Dievo žodį kitaip negu fariziejai. Jis turėjo ką pasakyti. Jo žodžiai – atgaivinantys, išgydantys, padrąsinantys ir raginantys. Tie žmonės suprato: Mums reikia eiti pas Jėzų; klausytis jo mokymo!

Kaip aš norėčiau, kad mes vis daugiau suvoktume, kad mūsų gyvenimas galėtų visiškai pasikeisti per Jėzų! Jėzus nori padovanoti tau naują tikrą gyvenimą. Mums reikia Jėzaus!

Tie žmonės mūsų istorijoje veržte veržėsi į vieną namelį, kuriame buvo Jėzus, ir lauke stovėjo žmonės, kad bent tik truputį išgirstų Jėzaus balsą! Jie troško matyti Jėzų.

Ar ir mes to trokštame? Jeigu mes norime, kad mūsų gyvenimas pasikeistų, tada mums reikia geriau pažinti Jėzų! Mes einame į pamaldas, nes norime girdėti Jėzų; jo balsą; daugiau sužinoti apie jį! Dėl to tie žmonės susirinko ir ieškojo Jėzaus, nes suprato: Jis turi gyvybės Žodį.

Ir tarp tų žmonių sėdėjo ir fariziejų bei Įstatymo mokytojų. Jie irgi norėjo daugiau sužinoti apie Jėzų. Bet labai kritiškai klausė. Jie buvo išsiuntę komisiją iš Jeruzalės ir kitų kaimų, kad tyrinėtų Jėzaus mokslą.

Tame name buvo dvi žmonių grupės: Vieni norėjo susitikti su Jėzumi, kad galėtų jį pakaltinti, o kiti norėjo susitikti su Juo, nes pas jį yra gyvenimo versmė, ir jie norėjo gerti iš to gyvenimo šaltinio!

Septynioliktoje eilutėje parašyta:

Lk 5,17           O Viešpaties galybė skatino jį gydyti.

Graikų kalboje parašyta: Jis, turintis Viešpaties galybę, gydė. Vietoje žodžio „galybė“ graikų kalboje parašyta: „dynamis“! Iš to kyla žodis „dinamitas“!

Jėzus ne tik turi jėgą, dinamitą, bet jis pats yra jėgos šaltinis. Ir kas susitinki su Juo, negali likti abejingu. Nebegali likti, koks buvai. Kai susitinki su Jėzumi, tada reikia apsispręsti: Arba esi už Jėzų, arba prieš jį. Arba tiki, kad Jėzus Dievas ir Visagalis Viešpats, kuris gali pakeisti mano situaciją ir duoti man amžinąjį gyvenimą, arba netiki!

Mūsų istorijoje tiek daug žmonių susirinko ten, kur Jėzus buvo, nes jie norėjo matyti Jėzų ir jo „dinamitą“ (galybę).

2. Draugai nuveda pas Jėzų!

Sužinoję, kad Jėzus vėl Kapernaumo mieste, keturi vyrai susitiko ir nusprendė: Mums reikia eiti pas Jėzų! Bet jie ne tik pagalvojo apie save, bet ir apie savo draugą, kuris buvo paralyžuotas. Jis negalėjo eiti. Jo kojos jo nelaikė. Bet jo keturi draugai jį palaikė. Ir jam pasakė: „Drauge, tau reikia Jėzaus! Jis gali tau padėti. Mes nunešime tave pas Jėzų!“

Aš manau, kad jie nelabai ilgai diskutavo, ar verta jį nunešti pas Jėzų ar ne. Jie ilgai negalvodami paėmė čiužinį ir nunešė jį per pusę mieto į tą namą kur buvo Jėzus. Gal net nepaklausė draugo, ar jis pats to norėjo.

Kokie geri draugai. Tikriausiai tai buvo vakare ir tie draugai tą dieną sunkiai dirbo. Ir po darbo dienos jie grįžo namo ir norėjo pailsėti.

Panašai kaip mes, ar ne? Kai grįžtame namo, gaminame skanų maistą, pavalgome, atsisėdame į minkštą fotelį, keliame kojas į viršų, įjungiame televiziją ir baigiame darbo dieną. Galbūt taip.

Bet kai tie draugai sužinojo, kad Jėzus yra, jie aukojo savo vakarienę, savo mėgstamiausią televizijos laidą ir poilsį, ir vietoj to jie nešė čiūžinį su savo draugu per pusę miesto. Tai labai sunkus fiziškai darbas. Nes kiekvienu žingsniu atrodo, kad ligonis sveria daugiau.

Jie tai darė, nes mylėjo savo draugą ir tikėjo: Jėzus gali padėti mūsų draugui. Jam reikia Jėzaus! Dabar yra tinkama galimybė! Tai geri draugai! Kurie netik susitinkame linksmintis bet ir vienas kitą naštą nešti. Geri draugai nuveda pas Jėzų!

Tie draugai pagaliau pasiekė tą vietą – ir? Nėra galimybės įeiti į vidų. Visur stovėjo žmonės ir Jėzus buvo svetainėje. Kaip dabar įnešti savo draugą pas Jėzų? – Meilė išradinga! Jie užlipo ant stogo, nes tais laikais namai buvo neaukšti, su plokščiais stogiais ir praardė plytas.

Nu, aš nežinau, ką žmonės name galvojo, kai kažkas pradėjo ant stogo dirbti. Gal kai kurie pagalvojo: „Taip negalima! Tai įžūlumas!“

Ir jie buvo teisūs. Bet tie draugai tuo metu negalvojo ką kiti mano apie juos; negalvojo, kad jiems reikės vėliau užmokėti už stogo tvarkymą.

Man labai patinka tie draugai. Jie viską aukojo, kad jų draugas galėtų susitikti su Jėzumi! Jų tikslas buvo nunešti draugą pas Jėzų už bet kokią kainą. Jie netgi dėl šio tikslo turėjo nemalonumų ir galbūt išlaidų!

Aš tavęs klausiu, jeigu jau esi tikintis: „Ką tu aukoji, kad kitas žmogus (gal tavo draugas) susipažintų su Jėzumi? Daugelis net nedrįsta savo draugo pakviesti į mūsų bendruomenę. Mes čia susirenkame kas sekmadienį ir džiaugiamės bendravimu ir puikiai jaučiamės. Bet mes pamirštame tą žmogų atsinešti, kuriam labai reikia Jėzaus! Žinoma, kad tai kažką kainuoja! Tai kainuoja: drąsos pakviesti žmogų į bažnyčią. Tai kainuoja kantrybės, jei jis gal tau taip parodytų; tai kainuoja tavo brangaus laisvo laiko. Gal reikės nuvažiuoti ir kažką paimti ir atvežti į krikščionišką renginį! Kainuoja kuro.

Aišku, kad tai kainuos. Bet kas tai padarys, jeigu mes to nepadarysime?

Tiek daug žmonėms būtų padėta, jeigu jie susitiktų su Jėzumi! Kiek daug žmonių yra šioje žemėjo, kurie niekada negirdėjo apie Jėzų, nes krikščionys per tingiai skelbia Evangeliją! Tingiai evangelizuoja. Bijo, ar tiesiog nenori po darbo dienos dar kažkuo užsiimti.

Mes galime rasti daug argumentų šiandien, kodėl mes negalėtume nuvesti žmogaus pas Jėzų, tie draugai irgi galėjo tą patį pasakyti.

Jiems irgi priklausė poilsis, bet jie paaukojo tai, nes jiems buvo dar svarbiau, kad jų draugas susitiktų su Dievu.

Ar mes esame tokie draugai? Daugelis iš mūsų žino daug apie Jėzų ir jau ne kartą susitiko su Juo. Gal tu esi patyręs, ką reiškia „susitikti su Dievu“. Tavo gyvenimas pasikeitęs ir dabar žinai, kad Jėzus turi jėgą „dinamitą“ padėti. – Ir tu turi draugų, – kuriems reikia Jėzaus! Kaip tau reikėjo ir reikia Jėzaus, taip ir jiems reikia Jėzaus!

Geras draugas nuveda pas Jėzų!

Ir, žinote, kaip Jėzus reagavo į draugų tikėjimą?

Lk 5,20           Matydamas jų tikėjimą, jis tarė:

Jėzus matė jų tikėjimą. Įdomu, ar ne? Ar galime matyti tikėjimą? Mes sakome, kad tikėjimas nematomas! Ne – tikėjimą galima matyti per tikėjimo darbus.

Ar mūsų tikėjimas matomas? Ar kiti žmonės aplink mus gali matyti, kad mes tikime Jėzumi? Jeigu niekas nemato, tada yra klausimas, ar tikrai tikime.

Tie keturi žmonės kartu su ligoniu tikėjo, kad verta ir tikrai apsimoka nueiti pas Jėzų. Ir jie buvo įsitikinę, kad Jėzus padės!

Daug krikščionių gal bandė pakviesti žmones į bažnyčią; arba tiesiog kalbėti su jais apie Jėzų, bet, kadangi pirmą kartą antrą kartą nepavyko, jie pasidavė. – Bet tie draugai nenustojo ieškoti galimybės nunešti draugą pas Jėzų – ir rado labai įdomų kelią. Tai tikras tikėjimas, kuris yra akivaizdus! Tikėjimas su rankomis ir kojomis; gyvas tikėjimas!

Tarp kitko: Tikras tikėjimas teikia viltį kitiems! Tavo tarnystė Jėzui gal duoda kitam žmogui išgelbėjimą. Tavo malda už kitus yra rimta, tikra pagalba! Gal kitas yra palaimintas, nes tu už jį meldiesi! Aplink mus yra nemažai dvasiškai paralyžuotų žmonių. Tavo gyvas tikėjimas gali jiems dovanoti viltį. Tavo pavyzdingas tikėjimas juos padrąsina eiti pas Jėzų ir susitikti su Dievu.

3. Jėzus kiaurai mato!

Dabar kalbėsime apie įdomiausią vietą mūsų istorijoje, tą akimirką, kai pagaliau paralyžuotas nusileidęs guli prieš Jėzų.

Aišku, Jėzus nustojo mokyti, nes visi žiūrėjo tik į lubas, kur buvo matyti vis didėjanti skylė. Visi matė, kai paralyžuotas buvo nuleistas žemyn ir tada ligonis ir Jėzus susitiko akis į akį.

Aš įsivaizduoju, kad kiekvienas stengėsi pamatyti, kas dabar atsitiks. Tikriausiai išgydymas. Tuoj visi pamatys stebuklą. Tie draugai laukė tik Jėzaus išgydymo. Ir tada Jėzus pasakė:

„Žmogau, tavo nuodėmės tau atleistos!“

Ką? Gal draugai ant stogo pasižiūrėjo vienas į kitą ir galvojo: „Ar tai viskas? Dėl to mes tiek daug aukojome? Ar Jėzus nemato, kad jam reikia išgydymo? Ar jis nepasigailės jo?“

Taip, Jėzus pasigailėjo jo, kad Jis jam dovanojo patį svarbiausią dalyką: Nuodėmių atleidimą! Jėzus kiaurai matė, kokia pas žmogų problema.

Gal pradžioje ligonis to nematė. Jis ir jo draugai buvo susikoncentravę vien į kūnišką negalią. Bet, kai tu susitinki su Jėzumi, keičiasi tavo požiūris į Dievą ir į save. Kai paralyžiuotas ir Jėzus žiūrėjo vienas kitam į akis, žmogus suprato, kad jis yra Šventasis Dievas, o jis nuodėmingas žmogus. Tada jis suprato: Taip, aš atėjau, kad Jėzus mane išgydytų. Bet dabar supratau: Man reikia Dievo atleidimo.

4. Kas lengviau!

Nuodėmes atleisti gali tik Dievas! Tai iškart suprato teologai, kurie sėdėjo pirmoje eilėje ir galvojo:

Lk 5,21           „Iš kur šitas piktžodžiautojas? Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas!“

Tuomet kai žmogus sako „Tavo nuodėmės atleistos“ jis pasako: Aš – Dievas! Žodžiu, Jėzus sakė: Aš – Dievas ir turiu įgaliojimą atleisti nuodėmes! Tai iškart suprato fariziejai ir supyko.

O Jėzus labai išmintingai paklausė:

Lk 5,23           Kas lengviau ­ ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės tau atleistos’, ar pasakyti: ‘Kelkis ir vaikščiok!’?

Aišku, lengviau ištarti žodžius „Tavo nuodėmės tau atleistos“ negu akivaizdžiai stebuklingai išgydyti! Nes niekas negali patikrinti, ar nuodėmės iš tikrųjų atleistos. Taip galvoja žmonės. Bet Jėzui kitaip galvoja. Jam neįdomu kas lengviau – jam svarbu paaiškinti, kas yra svarbiausia! Kas svarbiau – sveikata arba nuodėmių atleidimas?

5. Kas svarbiausias?

Žmonės sako: Svarbiausia – sveikata! Sveikas kūnas – svarbiausia mūsų gyvenime.

Jėzus kitaip mano, nes žiūri toliau negu tik į mūsų žemišką gyvenimą! Galbūt sveikai gyvensi visą gyvenimą, bet vis tiek reikės kažkada mirti. Ir tada? Prasideda amžinybė. Be nuodėmės atleidimo nepateksi į dangų ir tau teks eiti į pragarą. Todėl Jėzus sako: Ne sveikata svarbiausia, o nuodėmių atleidimas! Santaika su Dievu svarbesnė negu gera sveikata!

Aišku, kad Jėzus žinojo, kad tam žmogui reikia sveikatos, bet pirmiausia jis jam davė nuodėmių atleidimą ir tik tada išgydė jį. Tai teisinga tvarka.

6. Jėzus turi galią atleisti nuodėmes!

Lk 5,24           O kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint žemėje galią atleisti nuodėmes, ­ čia jis tarė paralyžiuotajam, ­ sakau tau: kelkis, imk savo patalą ir eik namo.“

Jėzus išgydė tą žmogų, kad žinotume, Jis turi galią atleisti nuodėmes! Čia neeina kalba apie išgelbėtą žmogų, ir ne apie išgelbėjimą bet apie Išgelbėtoją! Apie Jėzų! Jis nori, kad mes žinotume: Jis turi autoritetą atleisti nuodėmes! Jis turi įgaliojimą. Jam duota galybė, nes jis pats yra Dievas!

7. Tikėk Jėzumi!

Ar tiki, kad jis gali atleisti ir tavo nuodėmes? Ar tiki, kad Jėzus Visagalis Viešpats ir Dievo sūnus, kuris gali ir tau padėti? Svarbiausia yra, kad tu turėtum nuodėmių atleidimą. Bet be Jėzaus tai neįmanoma. Tau reikia Jėzaus; jo atleidimo ir jo išgelbėjimo! Ar kažkada aiškiai jam pasakei, kad jis atleistų tavo nuodėmes? Jeigu ne, tada gali tai šiandien padaryti. Melskis Dievui ir prašyk, kad jis ateitų į tavo širdį ir atleistų tavo kaltes.

Jeigu tas paralyžuotas nebūtų nuneštas pas Jėzų, jis nebūtų pasveikęs. Jeigu tu nori savo širdyje pasveikti, gauti ramybę ir išgelbėjimą, tada nueik pas Jėzų ir priimk jį į savo širdį.

Gal jau esi krikščionis? Ar esi tas geras draugas, kuris nuneša žmones pas Jėzų?

Mums patiems reikia Jėzaus. Bet ir mūsų pažįstamiems reikia Jėzaus.

Melskimės ir prašykime Dievo išminties, kad rastume būdų, kaip vis daugiau žmonių susitiktų su Dievu.

Vyresnysis: Eduardas Gossas

Kas suteikia mums vertę?

Kokia yra mūsų vertė?

Jeigu mes suskaidytume savo kūną į sudėtines dalis ir parduotume jas (didžiausia dalis būtų vanduo, šiek tiek geležies ir kalcis) gautume maždaug 15 Litų! Fainai – už tiek pinigų galėčiau nusipirkti vieną bilietą į kino teatrą arba penkias porcijas ledų.

Gal parduotume kai kurias kūno dalis atskirai (pvz. širdį, inkstą, kepenis ir kitas dalis) tada galėtume gauti maždaug 350.000 Litų! Tai daug! – Bet tada mes nebegyventume. Toks skaičiavimas mums irgi nepadeda suprasti, kokia iš tikrųjų yra mūsų vertė.

Kas suteikia man vertę? Darbas! Kas turi darbą – vertingas. – Bet pastaruoju metu vis daugiau žmonių praranda darbą. Ar jie nevertingi žmonės? O gal grožis! Kai turiu tobulą figūrą (kojas, veidą, raumenis) tada kiti žiūri į mane ir grožisi manimi ir tai sustiprina mano savigarbą. – Bet ir čia nerandame galutinio atsakymo. Nes grožis praeina. Mes senstame! Ar senas žmogus mažiau vertas?

Daugelis žmonių įvertina žmogų pagal jo gaunamą rezultatą, pajėgumą arba pagal pripažinimą. Kuo daugiau mane pažįsta, tuo vertingesnis esu. (skype-facebooke)

Pvz. Michaelis Jacksonas

(garbinamas kaip Dievas, bet vienišas, turėjo daug problemų)

Ar įgyta šlovė ir pripažinimas iš tikrųjų man suteikia vertę? Ar tai gal tik laikini dalykai?

Skaičiau internete straipsnį apie žmogaus vertę. Ten radau tokius žodžius: „Žmogaus vertė suvokiama pagal tai, kiek kiti žmonės jam suteikia vertę!“ – Kitais žodžiais sakant: Kiek žmonių verktų per mano laidotuves? – Tai skamba labai protingai, bet kokia būtų mano vertė, jei mano šeima žūtų avarijoje ir aš likčiau vienas. Ar vieni likę žmonės nieko verti?

Meilė mums suteikia vertę!

Pvz. apie Livijos avytę

(pliušinis žaislas)

Jos meilė avytei suteikė vertę! Dievo meilė mums suteikia vertę. Tu esi Dievui vertingas, brangus.

Jn 3,16              Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.

Tai galėtume pasakyti ir labai asmeniškai:

Dievas taip pamilo Edį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad Edis, tikėdamas į Jį, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.

Aš papasakosiu vieną istoriją, kuri mums padėtų suprasti šią eilutę: (Vaikas pasidarė laivelį, jo akyse tai buvo didelis laivas, bet staiga iš rankų ištrūko virvutė ir laivas nuplaukė, po kiek laiko berniukas jį randa parduotuvėje ir vėl nusiperka.)

Tai paaiškina mūsų dvigubą priklausomybę Dievui:

Pirmiausia: Dievas sukūrė mus

Aš esu unikalus kūrinys!

Jis norėjo, kad būčiau toks, koks esu. (charakteriu, figūra, išvaizda, mano silpnybėmis ir sugebėjimais) Turime skirtingus polinkius. Tai iš Dievo!
- jeigu tu turi polinkį nuliūsti, tau yra iššūkis džiaugtis

gyvenimu

- jeigu tu linkęs gyventi paviršutiniškai ir linksmai, tau yra

iššūkis įsigilinti ir rimčiau pamąstyti apie svarbius dalykus.

Pvz. Aš pamirštu vardus – tai rodo, kad man toje srityje reikia pagalbos; Dievo ir žmonių. Priimti save! Aš esu ribotas, bet mano vertė nuo to nesumažėja!

Mozė: Aš negaliu kalbėti! – Aš tau padėsiu

Gideonas: Mano kiltis menkiausia Manase, o aš jauniausias savo tėvo namuose! – Bet aš būsiu su tavimi!

Dovydas: Aš tik piemuo! – Ganyk mano tautą!

Petras: Aš tik žvejys! – Aš padarysiu tave žmonių žveju!

Tu: Aš tik paprastas pilietis, darbininkas! – Tapk dangaus piliečiu ir Dievo bendradarbiu!

Tu Dievui esi labai brangus!

Ar žinai ką Dievas sako apie tai, kas tu esi?

-              Pradžios knyga 1,26: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą“

-              Tu neatsitiktinumas! Bet planuotas!

Ps 139,14          „Šlovinu tave, nes esu nuostabiai padarytas. Tavo visi darbai nuostabūs, – aš tai gerai žinau. ¹⁵ Mano išvaizda tau buvo žinoma, kai buvau slapta kuriamas, rūpestingai sudėtas žemės gelmėse; ¹⁶ tavo akys matė mane dar negimusį. Į tavo knygą buvo įrašytos visos man skirtos dienos, kai nė viena jų dar nebuvo prasidėjusi. ¹⁷ Kokios nesuvokiamos man tavo mintys, Dieve, ir kiek jų daug!

Mūsų priklausomybė Dievui yra dviguba:

Visų pirma: Jis mus sukūrė

Antra: Jis atpirko mus labai brangiai. Gyvybė už gyvybę! Už tavo ir mano gyvybę Dievas paaukojo savo Sūnų. Jėzus numirė ant kryžiaus ir užmokėjo visą kainą, kad būtume laisvi. Tai yra meilė, kuri suteikia vertę. Dievas tobulai myli tave ir mane; ir tai mums suteikia vertę.

Mes susieti su Juo dvigubais ryšiais! Jis sukūrė ir atpirko mus. Kodėl tada vis abejojame jo mums suteikta verte? – Kodėl vis nuvertiname save? Dievas laiko mus vertais dangaus amžinybės!

Pvz. 200 litų banknotas

Su šiuo banknotu galiu daug ką nusipirkti. Tai tik išspausdintas popierius, bet jis turi didelę vertę! Su šiuo popieriumi galiu pvz. nusipirkti batus, užmokėti už nuomą arba prisipilti kuro.

Jei banknotas būtų purvinas, ar jis prarastų savo vertę? Ir jeigu jis būtų suglamžytas? O, jeigu būtų šlapias ar įplėštas?

Taip pat kiekvienas žmogus Dievui yra labai vertingas. Nežiūrint į išvaizdą, ką sugebu, ką galiu daryti ir ko ne, ar kaip galvoju! Aš vertingas Dievo akyse ir jis myli mane! Netgi jeigu esu purvinas, jis myli mane! Nepaisant mano nepilnavertiškumo, Jis myli mane! Net jeigu neapkenčiu savęs ir kitiems sunku su manimi, Jis myli mane taip stipriai, kad ryžosi net numirti dėl manęs!

Kartais mes patys galvojame, kad esame purvini. Mes žiūrime į savo gyvenimą ir matome purvą. Jaučiamės nejaukiai, nes matome savo ribotumą; kad nesame švarūs. Galbūt taip jaučiasi moteris, pasidariusi abortą. Arba vyras, kuris yra priklausomas nuo alkoholio, žaidimų, darbo arba pornografijos, niekina save. Jis to nenori daryti, bet niekaip negali tam atsispirti. Giliai širdyje jis neapkenčia savęs ir galvoja, kad jis nevykėlis.

Dievas nori bendrauti su mumis!

Galbūt kiti žemina tave arba pats nesijauti vertingu. Bet svarbiausia yra Dievo požiūris į tave! Jis tave sukūrė, Jo Sūnus mirė dėl tavęs ant kryžiaus; Jis myli tave! Dievas trokšta bendrauti su tavimi asmeniškai! Jis nori, kad tu priimtum Jį į savo širdį. Kaip labai Jis nori laiminti tave, vesti, parodyti, koks tu esi Jam vertingas! Jis nori atstatyti tavo savigarbą. Jis nori atleisti tavo nuodėmes. Jis nori pašalinti visą purvą iš tavo gyvenimo!

Dievas nuolatos kviečia tave pas save! Jis iš savo pusės jau viską padarė, kad parodytų, koks tu esi Jam vertingas ir kaip Jis myli tave. Jis nori tapti tavo Viešpačiu ir asmeniniu Gelbėtoju. Tik priėmęs Jį, gali pilnai priimti save ir kitus. Tik santaikoje su Juo (taikoje su Dievu) galiu suvokti savo tikrąją vertę!

Dievas tave kviečia ateiti. Ateik pas Dievas toks, koks esi! Jis vis tiek tave pažįsta daugiau negu tu pats save pažįsti. – Jis nori tave pakeisti; padėti kitaip gyventi, kitaip vertinti save ir kitus.

Tai Dievo malonė: Mes galime taip ateiti pas Dievą, kokie mes esame, bet mums nereikia likti kokie mes esame. Jis pakeičia mūsų mintis, mūsų mąstimą!

Daugelis čia esančių žmonių jau yra priėmę Jėzų į savo širdį. Bet per rūpesčius ir darbus kartais mes pamirštame, kas esame!

Dievas sako:

-              Tu –  mano vaikas! Jn 1,12: „Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą“

-              Tu Dievo šventykla! 1Kor 3,16: „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?“

-              Tu – šventas! Fil 1,1: „Paulius ir Timotiejus, Kristaus Jėzaus tarnai, visiems šventiesiems Kristuje Jėzuje“

-              Tu turi potencialą duoti vaisių! Jn 15,16: „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų“

-              Tu – išrinktas, šventas ir mylimas! Kol 3,12 : „Taigi jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai“

Gyvenimas pagal Dievo valią teikia džiaugsmą!

Mes susieti su Dievu dvigubais ryšiais! Jis sukūrė ir atpirko mus. Kaip tas vaiko laivelis! O koks yra laivo pašaukimas/funkcija? Kam jis sukurtas? Plaukti! Laivas jau turi vertę, bet tas laivas suteikia vaikui didelį džiaugsmą, jei plaukia vandeniu!

Taip pat ir Dievas nori, kad mes „plauktume“; kad mes gyventume pagal Jo valią! Nebijok, jo virvė niekada nenutrūks! Jis pažadėjo, kad niekas negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje! (Rom 8,39)

Gyventi pagal Dievo valią reiškia: Mirti savo senajam gyvenimui! Tai reiškia orientuotis į Dievo Žodį!

Kaip? – Skaityti Bibliją, melstis, bendrauti su kitais krikščionimis ir leisti, kad Dievo Dvasia atnaujintų mane!

Gyventi pagal Dievo valią reiškia: atpažinti nuodėmes, pripažinti jas ir jų nebedaryti.  Taip, tai reiškia paklausti Dievo: Ką man reikia daryti? Kur mano vieta ir kaip galiu pasitarnauti Jam ir žmonėms? Ir leisti, kad Dievas vestų mane Jo man numatytu keliu!

Tai reiškia: nebegyvenu pagal save, vien pagal savo įsivaizdavimus, bet klausiu ir ieškau Dievo valios, Dievo plano! Noriu sekti Juo visa širdimi!

Galbūt kartais visiškai nesijaučiame vertingais, bet prisiminkime, kad Jo mums suteikta ir vis dar teikiama vertė niekada nesikeičia: esame brangiu Jėzaus krauju atpirkti Dievo kūriniai, sukurti pagal Jo atvaizdą!

Ar nenori šiandien tapti Dievo vaiku ir jam visiškai priklausyti?

Pagrindinė mintis: Tu Dievui labai vertingas ir brangus. Jis myli tave. Bendraukime su Juo. Pasakykime, kad esame dėkingi jam.

AMEN

Vyresnysis: Eduardas Gossas

Mes esame saugūs Dievo rankose!

Įžanga:

Šiandien yra „Visų Šventųjų diena“. Tai yra diena, skirta šventiesiems. Bažnyčios istorijoje buvo daug žmonių, kurie pavyzdingai gyveno su Dievu ir mums savo nuostata ir elgesiu parodė gerą pavyzdį. Juos galime prisiminti ir jų elgesys gali mus motyvuoti panašiai elgtis ir šiandien. O kadangi Biblija sako, kad kiekvienas turįs išgelbėjimą jau yra šventas Dievo akyse, ta diena skirta ir mums šiandien. Kitaip sakant, ši diena mums užduoda asmenišką klausimą: „Kaip mes gyvename? Koks yra mūsų gyvenimas? – Gyvename šventą gyvenimą, ar ne? Ar gyvename taip, kad Dievas džiaugtųsi ir sekanti karta su pagarba prisimintų mus, ar ne? Ar kiti žmonės (dabar arba vėliau) galės imti pavyzdį iš manęs?

Tikiuosi ir linkiu kiekvienam, kad tai ir būtų mūsų vidinis troškimas. Kad mes visa širdimi, visa siela ir visu protu mylėtume Jėzų ir sektume Juo.

Kas yra Helovynas? (paklausti vaikų)

Pastaruoju metu Lietuvoje vis daugiau jaunimo spalio 31 dieną ima švęsti siautulingą ir bauginančią Helovyno šventę. Nieko nuostabaus, nes apie ją sukurta daug kino filmų, intriguojančiai pasakoja užsienio televizijos.

Klausymas: Kas yra „Helovynas“?

Šiandien daugelis nežino kas yra „Helovynas“ ir mano, kad reikia persirengti, gąsdinti kitus ir baliavoti.

Pats šventės turinys yra atėjęs iš keltų, kurie spalio 31 dieną šventė Naujųjų metų išvakares. Senovės keltai tikėjo, jog tą dieną dvasios vaikščiojo tarp gyvųjų. Kad šios nepakenktų, reikėjo tapti nepažįstamam, užsimaskuoti, todėl žmonės persirengdavo dvasiomis, stengėsi atrodyti kuo panašesni į jas.

Bijodami, kad svečiai iš anapus neužsibūtų per ilgai, visą dieną ruošdavo maistą, o vakare nešdavo ir palikdavo jį už gyvenvietės ribų. Tikėjo, kad dvasios eina paskui vaišes, švęsdamos jį skanauja ir dar metams pasilieka už miesto ribų. Taip pat prieš namus pastatė išsiviepusius moliūgus, kad dvasios neįeitų.

Viskas buvo daroma iš baimės, kad piktos dvasios nedarytų žalos. Ar ta baimė pagrįsta?

Biblija aiškiai kalba apie nematomą pasaulį. Yra piktos dvasios, bet yra ir Dievo angelai. Man atrodo, kad yra natūralu, kad žmogus bando saugoti save nuo pikto. Ir tas žmogus, kuris nepažįsta Dievo, bijo ir ieško įvairiais būdais atsikratyti piktų dvasių. Bet bandymai be Dievo ir bandymai ne pagal Dievo Žodį žlunga. Kodėl? – Nes demonai galingesni nei mes ir vieni mes esame nepajėgūs apsaugoti savęs nuo jų.

Pavyzdys: degtuką sulaužyti (stiprus vaikas)

Kai įtikime į Dievą, atiduodame savo gyvenimą Jam ir pasitikime Juo, tada tampame Dievo vaikai ir Dievas atleidžia visas mūsų kaltes. Tada tampame Dievo akyse šventaisiais, nes esame Viešpatyje. Jėzus sako:

Jn 15,5 Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti.

Būtent per išgelbėjimą esame įskiepijami į vynmedį, susirišame su Jėzumi ir nebesame vieni, bet Dievas su mumis. Ir kai mūsų gyvenime atsiranda sunkumai, tada turime viltį Viešpatyje, kad Jis mums padės.

Eliziejaus pasitikėjimas Dievu (jaunimas skaito)

Yra įdomi istorija Biblijoje Senajame Testamente, kuri labai tinka šiandienos temai:

2Kar 6,8-23 ⁸ Aramo karalius per karą su Izraeliu tardavosi su savo pareigūnais. „Mes statysimės stovyklą tokioje ir tokioje vietoje“, ­ sakydavo jis. ⁹ Bet Dievo vyras perduodavo žinią Izraelio karaliui: „Saugokis! Neik pro tą vietą, nes aramėjai ten turi stovyklą.“ ¹⁰ Tad Izraelio karalius duodavo žinią tai vietai, apie kurią jam buvo sakęs Dievo vyras. Ne kartą jis tokią vietą įspėjo, ir jie būdavo budrūs.

¹¹ Todėl Aramo karalius, apimtas didelio nerimo, sušaukė savo pareigūnus ir tarė jiems: „Sakykite man! Kas iš mūsų yra Izraelio karaliaus pusėje?“ ­ ¹² „Nė vienas, mano viešpatie karaliau, ­ tarė vienas pareigūnų, ­ Eliziejus, tas Izraelio pranašas, pasako Izraelio karaliui net žodžius, kuriuos tu ištari savo miegamajame.“ ­ ¹³ „Eikite ir sužinokite, kur jis, ­ paliepė jis, ­ kad galėčiau pasiųsti vyrus jį suimti.“ Jam buvo pranešta: „Eliziejus yra Dotane.“ ¹⁴ Ten jis išsiuntė raitelius bei kovos vežimus ir dideles pajėgas. Nužygiavę nakčia, jie apsupo miestą.

¹⁵ Anksti rytą atsikėlęs Dievo vyro tarnas išėjo ir žiūri: kariuomenė su raiteliais ir kovos vežimais visur aplink miestą. „Ak, šeimininke, ­ klausė jo tarnas, ­ ką darysime?“ ¹⁶ Jis atsakė: „Nebijok, nes mūsų pusėje yra daugiau negu jų pusėje.“ ¹⁷ Tada Eliziejus meldėsi, tardamas: „O VIEŠPATIE, atmerk jam akis, kad pamatytų!“ VIEŠPATS atmerkė tarnui akis, ir jis matė, kad kalvos visur aplink Eliziejų pilnos raitelių ir ugninių vežimų. ¹⁸ Aramėjams lipant nuo kalvų prieš jį, Eliziejus meldėsi VIEŠPAČIUI, tardamas: „Maldauju, ištik šiuos žmones apakinančia šviesa.“ Ir jis ištiko juos apakinančia šviesa, kaip Eliziejus buvo prašęs.

¹⁹ Eliziejus tarė jiems: „Tai ne tas kelias, tai ne tas miestas. Eikite paskui mane, aš nuvesiu jus pas vyrą, kurio ieškote.“ Ir jis vedė juos į Samariją.

²⁰ Vos jiems įėjus į Samariją, Eliziejus tarė: „O VIEŠPATIE, atmerk akis šiems vyrams, kad jie matytų.“ VIEŠPATS atmerkė jiems akis, ir jie pamatė atsidūrę Samarijos viduje. ²¹ O Izraelio karalius, pamatęs juos, Eliziejaus klausė: „Tėve, ar man juos užmušti? Ar man juos užmušti?“ ­ ²² „Ne, neužmušk, ­ atsakė jis. ­ Nejaugi savo kalaviju ir lanku paėmei tuos, kuriuos nori užmušti? Verčiau duok jiems duonos ir vandens. Tepavalgo ir teatsigeria, o po to tegrįžta pas savo valdovą.“ ²³ Taigi jis suruošė jiems dosnias vaišes ir, jiems pavalgius ir atsigėrus, paleido juos, o jie sugrįžo pas savo valdovą. Aramėjų gaujos daugiau nebėjo į Izraelio kraštą.

Aš norėčiau pabrėžti iš šios ištraukos du dalykus:

Pirma: Angelai ir nematomas pasaulis iš tikrųjų egzistuoja.

Antra: Kai gyvename su Dievu ir pasitikime Juo, mums nieko nereikia bijoti! Dievo rankose mes esame saugūs!

Eliziejaus tarnas

Dažniausiai mes panašūs į Eliziejaus tarną. Vieną dieną tas tarnas atsikėlė ir miegamajame atidaręs langą išvėdinti kambarį, pamatė didžiulę kariuomenę priešais langą. Ir šaukė „Ak, šeimininke, ką darysime?“

Kartais mūsų problemos tokios didžiulės kaip ta kariuomenė priešais langą. Ir mes šaukiame „Ką daryti?“

Gal tau sunkiai sekasi mokykloje. Tavo pažymiai blogi. Ir kitą savaitę tavęs laukia egzaminas. Ką daryti?

Gal pasiėmei paskolą, kai viskas atrodė normalu ir stabilu, bet staiga atėjo krizė. Sunku ir taip su pinigais ir, be to, palūkanas reikia mokėti bankui laiku. Ką daryti?

Gal pas tave didelis troškimas susirasti tą tikrąjį ar tikrąją gyvenimo partnerę. Bet kažkaip neišeina. Ką daryti?

Gal tavo šeimoje nesantaika. Tu netgi matai, kad tai darosi tik blogiau, bet ką daryti?

Yra du požiūriai į visus dalykus. Pirmas požiūris yra realistiškas matymas. Tai yra paprastas matymas į situaciją. Biblija vaidina tai „žmogaus matymu“ arba „kūnišku matymu“. Ir mes žiūrime į tą situaciją, kaip tai išoriškai atrodo. Be to, dar yra ir „dvasinis matymas“ į visus dalykus, kai mes žiūrime iš Dievo pusės į tą pačią situaciją. Ir taip žiūrint viskas atrodo visiškai kitaip.

Būtent tai turėtų būti mūsų malda „Dieve, atverk mano širdį, kad praregėčiau! Kad matyčiau Tavo realybę ir tikrovę! O Viešpatie, atmerk man akis, kad pamatyčiau!“

Eliziejus taip meldėsi ir Dievas atsakė į jo maldą ir atmerkė tarnui akis, ir jis pamatė, kad kalvos visur aplink Eliziejų pilnos raitelių ir ugninių vežimų.

Ar žinai, kad Dievas savo artumu nori tave apsupti? – Ar žinai, kad Dievas giliau mato; kiauriau mato; kad Jis blaiviau mąsto ir rimtai žiūri į mūsų situaciją? Jis gi žino su kuo mes kovojame. Jis puikiai supranta kokios mintys mūsų galvose.

Dažniausiai mumyse verda baimė. Baimė, kad man gali nepasisekti, baimė, kad man nepavyks. Baimė, kai kažkas sužinos, ką slepiu. Baimė, kad kažkas blogo atsitiks arba prarasiu mylimą žmogų.

Kas tavyje viešpatauja – baimė ar Dievas? Kai Jėzus viešpatauja tavyje, tada nėra vietos baimei. O kai valdo baimė, tada nepasitikime Viešpačiu.

Pasitikėk Viešpačiu!

Mums visiems reikia vėl ir vėl prisiminti, kad mūsų Dievas visagalis Dievas. Jam nieko nėra neįmanomo. Jis stipresnis už bet kokią situaciją mano gyvenime. Ir kai jis yra mano Viešpats ir aš jo vaikas, tada galiu būti tikras, kad Jis man padės. Jis nori, kad mes pasitikėtume Juo!

Pavyzdys: prisijungti prie Dievo (vaikas)

Skaičiau vieną istoriją apie tėtį ir dukrą:

Tėčiui vieną dieną reikėjo išskristi į kitą šalį. Po pusryčių jis išėjo iš namų, įlipo į mašiną ir lėtai išvažiavo iš garažo. Jo dukra (dešimties metų) nubėgo pas tėtį ir stipriai jį apkabino. „Kas gi yra, mano princese?“ paklausė jis. „Aš bijau, kad tavo lėktuvas nukris“, pasakė ji.

„Bet žinok, skristi lėktuvu saugiau nei važiuoti mašina. Be to, mano gyvenimas Dievo rankose ir Jis tikrai žino, ką daro!“

Bet vis tiek dukra stipriai spaudė tėčio ranką. Tėčio teologija tikriausiai nepataikė į tikslą ir jos baimė neišnyko.

Tada tėtis paaiškino, kad tai visiškai normalu, kad mes bijome ir pasakė: „Tą baimę galime atiduoti Dievui. Tu pradedi dabar mokytis ne taip stipriai pasitikėti manimi, bet daugiau Dievu. Aš negaliu visą laiką būti su tavimi ir atsakyti į visus tavo klausymus. Bet Dievas gali. Įsivaizduok, tai yra kaip nematomi laidai nuo tavęs iki mamos ir manęs. Ir mūsų atsakomybė yra atrišti juos nuo mūsų ir tau parodyti kaip prisirišti prie Dievo.“

Tuo metu jis „atrišo“ vieną nematomą laidą nuo savęs ir paėmė jos ranką ir padėjo jai „prisirišti“ prie Dievo.

Tada atsisveikino ir patarė: „Atiduok Jėzui savo baimę. Pamatysi, vietoj jos gausi dovanų Dievo ramybę.“

Aš nežinau, kokios tavo problemos. Bet aš noriu paraginti kreiptis į Dievą, prisijungti prie Jo; paprašyti Jo pagalbos. Kaip jis tau padės, atiduok tai Jam. Jis gali atsiųsti tau visą kariuomenę angelų arba pats įsikišti. Tai ne mums spręsti. Pasitikėk Viešpačiu, ir tavo problema taps Jo problema. Ir kada Jis panorės, išspręs tavo situaciją savo būdu.

Mūsų vienintelis rūpestis turėtų būti: Likti Kristuje!

Asmeniškai (evangelija)

Ar tu tikrai gali Jam pasakyti „Jėzau Kristau, Tu esi mano Viešpats“? Ar Jis viešpatauja tavyje arba baimė? Jei vis gi panorėtum „prisijunkti“ prie Dievo, tada melskis Jam ir pasakyk, kad pasitiki Juo. Tu gali jam labai paprastai pasakyti: „Dieve, aš nežinau kaip išeiti iš šios situacijos ir aš bijau. Bet tu stipresnis už visus sunkumus ir Tavimi pasitikiu. Būk mano Viešpačiu ir vesk mane savo keliu. Padėk man likti Tavyje!“

Amen.

Vyresnysis: Eduardas Gossas

Tavo požiūriui!

Stabtelk ir teatnaujina Viešpats tavo požiūrį!

Įžanga:

Kai žaidžiame kokį nors žaidimą, futbolą arba krepšinį, norime, žinoma, laimėti. Mes kovojame iš visų jėgų, kad tik laimėtume. Mes kovojame, apskaičiuojame kiekvieną judesį ir viliamės.

Apaštalas Paulius taip pat naudojo panašų pavyzdį ir sakė:

Fil 3,13b-14 pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, ¹⁴ į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje.

Kitoje vietoje Paulius parašė:

1Kor 9,24-27 ²⁴ Argi nežinote, kad lenktynių aikštėje bėga visi bėgikai, bet tik vienas gauna laimėtojo dovaną? Bėkite taip, kad ją laimėtumėte! ²⁵ Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko; jie taip daro, norėdami gauti vystantį vainiką, o mes ­ nevystantį. ²⁶ Todėl aš bėgu neklaidžiodamas ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, ²⁷ bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitus mokydamas, pats nepasidaryčiau atmestinas.

Aš paprastai esu toks žmogus: kai pradedu vieną darbą, tada noriu tai (kaip tik įmanoma) gerai padaryti ir iki galo. Tai skamba gal labai gražiai, bet tame slypi ir vienas pavojus: Tam dalykui aukoju visą laiką ir pastangas, bet, deja, kitų dalykų sąskaita.

Mes visi žmonės esame linkę arba į vieną, arba į kitą kraštutinumą.

Vieni sako: „Reikia skelbti Dievo Žodį. Reikia liudyti Kristų ir skelbti! Kaip Rašte parašyta: Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas – į išganymą.“ O kiti sako: „Reikia liudyti Kristų savo gyvenimu. Kalbos – tuščias reikalas. Nes parašyta: Mes esame Dievo laiškai, visų žmonių suprantami ir skaitomi.“

Geriausiai būtų – gyventi taip kaip priklauso krikščioniui pagal Dievo žodį IR drąsiai skelbti Gerąją naujieną.

Deja, kartais man reikia prisiversti atsiversti Bibliją. Ir kai skaitau Bibliją, man būna taip gerai, kad net sunku sustoti ir pereiti prie kitų svarbių dalykų. (Aš esu toks keistas žmogus.)

Tą svyravimą nuo vieno kraštutinumo į kitą matome ne tik dvasiname gyvenime, bet visose mūsų gyvenimo srityse.

Vienas linkęs žiūrėti vien į kitų žmonių poreikius ir padėti jiems. Ir pažįstu ne vieną žmogų, kuris per daug aukojosi ir rūpinosi kitais savo jėgų sąskaita, ir pats dėl to kenčia. O yra kiti žmonės, kurie per daug rūpinasi savimi ir nebemato kitų.

Kai kurie yra taip stipriai įpuolę į savo darbą, kad nebeturi laiko šeimai; kiti įkritę į savo pomėgius darbų sąskaita.

Mums visiems gresia pavojus „išeiti“ iš pusiausvyros.

Vienas krikščionis rašytojas Maksas Lukado (gal kam nors girdėta jo pavardė) rašė vieną epizodą savo vaikystėje:

Veiksmas įvyko futbolo aikštelėje. Jis pradėjo žaisti futbolą ir pastebėjo, kad per trečią kėlinį treneris visada kažkur dingdavo? Jis tai pastebėjo nuo pat pirmų rungtynių ir bandė spėlioti, kodėl jis taip elgdavosi. Gal jam pasidarė bloga nuo kramtomojo tabako, kurį jis pastoviai kramtydavo, o gal jį pagrobė priešininkų komandos fanai. – Taigi, jis paklausė vieno komandos žaidėjo, kuris jau seniau žaidė toje komandoje.

„Kur treneris?“ Jis buvo tikras, kad buvo vienintelis, kuris pastebėjo jo slaptą dingimą.

„Nuėjo į spaudos tribūną!“ atsakė šis. (Tai ta vieta, kur komentatoriai sėdi ir komentuoja.)

„O ko jis ten nuėjo rungtynių metu. Ar ten gauna kavos?  „Ne! – Ten jis gauna bendrą vaizdą!“

Suprantama! Treneriui beveik neįmanoma iš už šoninės linijos apžvelgti visą aikštę. Daug dalykų blaško dėmesį. Visi rėkia ir šaukia. Fanai dainuoja. Kartais reikia truputį atitolti nuo žaidimų aikštės, kad geriau pamatyti ir įvertinti bendrą situaciją.

Mes turėtume taip pat kartas nuo karto atsitraukti nuo to, ką darome. – Bėgdami per gyvenimą mes norime laimėti, norime gauti nugalėtojo vainiką (kaip Paulius sako). Tad mums labai svarbu teisingai, blaiviai matyti save įvairiose gyvenimo situacijose.

Pažiūrėkime į Jėzų. Jis ne tik mūsų Gelbėtojas, bet ir Pavyzdys! Jis buvo Dievas, bet ir šimtaprocentinis žmogus. – Ką Jis darė:

Mes skaitome, kad Jėzus, prieš išeidamas į visuomenę buvo vienas dykumoje:

Mt 4,1-2 ¹ Paskui Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas. ² Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo labai alkanas.

Vėliau skaitome, kad Jėzus pasitraukė nuo minios vienas melstis prieš išsirinkdamas sau mokinius:

Lk 6,12-13 ¹² Tomis dienomis Jėzus užkopė į kalną melstis. Ten jis praleido visą naktį, melsdamasis Dievui. ¹³ Išaušus rytui, jis pasišaukė savo mokinius ir iš jų išsirinko dvylika;

Ir tada Jėzus pradėjo viešai skelbti apie Dievo karalystę. Daug žmonių atėjo pas Jį ir nedavė Jam atsikvėpti:

Mt 14,13 ¹³ Tai išgirdęs, Jėzus laiveliu nuplaukė į dykvietę, į vienumą. Minios sužinojo ir iš miestų pėsčiomis nusekė paskui. ¹⁴ Kai išlipo į krantą ir pamatė daugybę žmonių, Jėzui pagailo jų, ir jis išgydė jų ligonius.

Vėliau Jis pamaitino visą minią ir liepė mokiniams irtis į kitą kranto pusę. Ir ką Jis darė?

Mt 14,23 Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir, atėjus vakarui, jis buvo ten vienas.

Jam reikėjo būti vienam. Kodėl? Atgauti jėgas, pasikalbėti su Dievu ir atnaujinti savo požiūrį! Nepamiršti savo gyvenimo tikslo ir daryti tai, kam Jis buvo atėjęs į žemę!

Dar vienas tekstas iš Mato evangelijos:

Mt 26,36b-39 „Pasėdėkite čia, kol aš ten nuėjęs melsiuos.“ ³⁷ Pasiėmęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, pradėjo liūdėti ir sielvartauti. ³⁸ Tada tarė jiems: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi.“ ³⁹ Kiek toliau paėjęs, parpuolė kniūbsčias ir meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“

Ką Jėzus darė sode? Maldoje Jis kalbėjosi su savo Tėčiu. Maldoje kartu su mokiniais Jis norėjo suprasti ir priimti Dievo valią!

Jėzui to reikėjo. Jis nuolat išeidavo iš už šoninės linijos ir nueidavo į „spaudos tribūną“, kad susidarytų bendrą vaizdą; kad vykdytų Dievo valią. Po to jis vėl „pasinerdavo“ į tai, kam buvo pašauktas.

Jeigu Dievo Sūnui to reikėjo, kaip labai reikia to mums? – Labai svarbu, kad mes teisingai įvertintume mūsų dabartinę situaciją! Kaip gyvenu dabar? Kaip Dievas vertina mano gyvenimą? –

Kai mes susitinkame su Dievu maldoje, Jis mus visada pasveikina: Kaip gyveni? Pas Jį tai nėra tuščios frazės, bet Jis klausia ir nori išgirsti atsakymą: Kaip gyveni?  Bet Jis taip pat laukia, kada mes paklausime: Dieve, kaip aš gyvenu? Bet, spėju, kad mes gana dažnai pamirštame to paklausti. Galbūt kartais bijome.

Tas laikas, kai mes patikriname savo gyvenimo kryptį, yra labai svarbus; nepakeičiamas.

Žinoma, kad yra sunku susidaryti teisingą ir realų vaizdą, kai žaidžiame „futbolo aikštėje“, kai telefonas be perstojo skamba; kai vaikai zirzia ir skubi skubi skubi.

Jėzui rasti laiko irgi nebuvo lengva. Bet Jis visada sąmoningai skirdavo laiko buvimui su Dievu.

Nėra abejonių, Dievas nori kasdien kalbėtis su mumis maldoje ir per savo Žodį, bet aš noriu akcentuoti vieną dar gilesnį dalyką:

Kad užliptume į tą „spaudos tribūną“ ir pabandytume kartu su Dievu apžvelgti visas savo gyvenimo sritis:

-              Kaip man sekasi iš tikrųjų? Kokie mano gyvenimo tikslai? Ar stengiuosi siekti Dievo duotų tikslų?

-              Kaip man sekasi šeimoje? Kokiu Dievas mane norėtų matyti šeimoje? Ar pakankamai leidžiu laiko namuose? Su savo tėvais? Su savo giminaičiais? Su savo sutuoktiniu? Kaip Dievas vertinta mane santykiuose su kitais žmonėmis? Kaip Dievas vertintų man dabartinę situaciją šitoje srityje?

-              Kokie mano santykiai su bendruomene? Su tikėjimo namiškiais? Gal atėjo laikas permainoms? Gal krikštytis, gal tapti nariu? Gal laikas imtis iniciatyvos ir kurti, pavyzdžiui, naują Biblijos skaitymo grupelę? Gal laikas pradėti naują tarnystę arba kažkur prisidėti? Ką Dievas galvoja apie tai?

-              Gal turi draugą ar draugę? Kaip Dievas vertina jūsų draugystę? Koks būtų Jo planas man šiuo metu? Gal reikia ką keisti, nutraukti kai kuriuos santykius, arba atvirkščiai rimčiau į tai žiūrėti?

-              Kaip Dievas mane mato darbe? Gal dirbu per daug, o gal reikia dėti daugiau pastangų?

-              Kaip Dievas vertina mano veiklą visuomenėje? Gal reikia dalyvauti tėvų susirinkimuose mokykloje ar darželyje? Ar darau tai, kam Dievas mane ragina? (laišką į televizijos stotį)

Kai verdame savo sultyse, nebelieka laiko klausimams. Ir duodu garantiją, kad savaime tas laikas tikrai neatsiras. Jėzui taip pat reikėjo išsivaduoti iš žmonių ir sąmoningai skirti laiko Dievui.

Taigi, linkiu sau ir jums visiems skirti laiko Dievui (ir galbūt net su pasninku) ir kalbėtis su Juo: Klausk Dievo, kad Jis atskleistų, kokia dabar yra mano situacija? Kur stoviu? Kaip man sekasi įvairiose gyvenimo srityse? – Sąžiningai ir atvirai užduoti šiuos klausimus ir atnaujinti požiūrį į savo gyvenimą. Pabandyti iš Dievo pusės pažiūrėti į savo gyvenimą; kaip iš malūnsparnio!

Ir neatidėliok tų susitikimų. Padaryk tai artimiausiu laiku, melskis ir skirk laiko pabūti vienumoje su Dievu ir apžvelgti savo gyvenimą. Atvirai klausk Dievo: „Kaip, Viešpatie, aš gyvenu?“

Gal tai bus pirmas kartas, kai susitiksi su Dievu. Nebijok Jo klausti. Jis aiškiai tau pasakys, ką daryti toliau.

Kartais lengviau ateiti pas Viešpatį su kuo nors kitu, su kitu žmogumi, draugu. Galbūt galėčiau aš tau padėti arba kas nors kitas.

Norėdami pasiekti finišą, reikia bėgti teisinga kryptimi. Ir bebėgant mums kartas nuo karto reikia stabtelti ir patikrinti, kur mes esame ir kurlink turime bėgti. Tokie orientyrai labai svarbūs mūsų gyvenime. Tokios pertraukėlės „spaudos tribūnoje“ gali išgelbėti žaidimą ir pakreipti jį kita linkme. Todėl labai svarbu kartas nuo karto analizuoti savo gyvenimą, patikrinti kur aš esu ir kur reikia toliau eiti.

Asmeniškai pastebėjau, kad kai vėl iš „spaudos tribūnos“ nulipu žemyn, mane apima begalinę ramybę. Tad galiu kartu su Karaliumi Dovydu pasakyti:

Ps131             ¹ VIEŠPATIE, mano širdis neišdidi ir mano žvilgsnis neišpuikęs. Nesiekiu didelių dalykų, to, kas prašoka mano jėgas. ² Priešingai, esu patenkintas ir ramus; kaip vaikas ramus ant motinos kelių, taip rami širdis mano krūtinėje. ³ Pasitikėk VIEŠPAČIU, Izraeli, dabar ir amžinai!

Amen.

Vyresnysis: Eduardas Gossas

Kaip Dievas mums kalba?

Įžanga:

Šiandien kalbėsiu apie tai, kaip Dievas kalba mums.

* „Dievas man kalbėjo“

* „Dievas man aiškiai parodė, kad …“

Ką turime omenyje, kai tai sakome? Ar išgirstame žemą vyrišką balsą iš dangaus?

Pirmiausiai mums reikia suprasti, kad galima kalbėti ne tik balsu, bet ir kitais būdais. à rodyti

Tai pat ir Dievas Senojo ir Naujojo testamento laikais kalbėjo įvairiais būdais, kaip ir mums šiandien.

Bet prieš pereidami prie būdų, per kuriuos Dievas kalba žmonėms, atkreipkime dėmesį į tai, kodėl Dievas išvis kalba.

1. Kodėl Dievas kalba mums?

Kad Jis kalbėjo, skaitome Biblijoje apie 1000tį kartų: „Dievas tarė …“ arba „Taip kalba Viešpats!“ tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente. Ir šiais laikais girdime, kad žmonės sako/liudija, kad Dievas jiems kalba.

Svarbiausia priežastis, kodėl Dievas kalba žmonėms yra bendravimas!

Pav. Santuoka – norime išsakyti savo mintis, išsikalbėti, išsipasakoti, bendrauti vienas su kitu.

Toks artimas bendravimas buvo tarp Dievo ir Adomo su Ieva. Dievas kasdien ateidavo į sodą, kur gyveno Adomas ir Ieva, su jais vaikščiojo ir bendravo, klausdavo „kaip jiems sekasi?“, praleisdavo laiką kartu, džiaugdavosi bendravimu, klausydavosi, kaip žmonės stebisi Juo ir Jo kūrinija ir garbina Jį. Galbūt Adomas sakė: „Tai bent, šis medis ypatingai storas ir gražus. Kaip tu nuostabiai ir išmintingai jį sukūrei!“ Gal Dievas jiems patarė, kaip jie gali prižiūrėti sodą, į ką reikia atkreipti dėmesį. Kaip kurti laužą ir t.t. Tam Dievas sukūrė žmogų: Bendrauti su juo visapusiškai: Paklausti, patarti, išsikalbėti, priimti padėką ir šlovę, duoti užduotį ir tiesiog dalyvauti žmogaus gyvenime.

Bet žmogus nusidėjo ir tuo metu tas artimas bendravimas su Dievu sugriuvo.

Pr 3,8             Išgirdę VIEŠPATĮ Dievą vaikščiojantį sode pavakario vėjeliui dvelkiant, žmogus ir jo žmona pasislėpė nuo VIEŠPATIES Dievo veido tarp sodo medžių. ⁹ Bet VIEŠPATS Dievas pašaukė žmogų ir paklausė: „Kur tu?“

Po nuopuolio žmogus atsitolino nuo Dievo ir pasislėpė. Bet Dievo pagrindinis tikslas išliko. Jis ir toliau norėjo artimai bendrauti su žmogumi kaip ir anksčiau. Jis klausė Adomo „Kur tu? – Aš noriu su tavimi pasikalbėti!“

Kai Dievas prakalba, Jis visų pirma nori atnaujinti mūsų santykius su Juo, atgaivinti draugystę. Ir, kai santykiai yra geri, tada Dievas nori (kaip su Adomu ir Ieva) visapusiškai bendrauti mūsų gyvenime, vesti mus savo keliu, išgirsti mūsų problemas, patarti, paaiškinti, ką daryti ir padėti tai daryti, kad Jo vardas būtų pašlovintas ir žmonės suprastų, kad Jis Viešpats ir visagalis Dievas. Toks Dievo tikslas, kodėl Jis kalba žmonėms ir su žmonėmis.

2. Kokiais būdais Dievas kalbėjo?

a) balsu iš dangaus

Pradžioje Dievas iš tiesų kalbėjo žmonėms balsu. Ne tik Adomas ir Ieva išgirdo Dievo balsą, bet ir Nojus, Abraomas, Izaokas, Jokūbas ir Mozė.

Kaip jau paminėjau yra ir kiti būdai, per kuriuos galima perduoti savo mintis.

Pav. Diana à Kai Diana man kalba balsu, man lengva suprasti, ką ji galvoja ir iš manęs nori. Tai yra ir greičiausias būdas. Bet ji gali ir per mimiką ir gestus man kažką pasakyti; arba man parašyti žinutę.

b) burtais (ne magija)

Dievas kalbėjo dar ir kitais būdais. Pavyzdžiui per burtų traukimą. Ypač, kai reikėjo išrinkti ką nors kokiai užduočiai atlikti.

Kun 16,8        Aaronas [vyriausias kunigas] trauks burtus, kad patirtų, katras iš ožių yra VIEŠPAČIUI ir katras – Azazeliui.

c) Urimais ir Tumimais

Tai irgi buvo burtai, per kuriuos Dievas parodydavo savo valią.

1Sam 14,41   „O VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, – tarė Saulius, – kodėl šiandien neatsakei savo tarnui? Jei kaltas esu aš ar mano sūnus Jehonatanas, o VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, atsakyk Urimais. Bet jei ši kaltė yra tavo tautoje Izraelyje, atsakyk Tumimais.“ Burtais buvo nurodyti Jonatanas ir Saulius.

d) sapnais

Tikintiems ir netikintiems Dievu Viešpats ypatingai kalbėjo senajame Testamente per sapnus.

Pr 20,3           Naktį sapne Dievas atėjo pas Abimelechą ir sakė jam: „Tu mirsi dėl moters, kurią pasiėmei, nes tai ištekėjusi moteris.“

e) regėjimais

Iz 6,1               Karaliaus Uzijo mirties metais regėjau [Izaijas] Viešpatį, sėdintį aukštame ir didingame soste.

f) įsikūnijusiu Jėzumi

Jėzus, Dievo sūnus, jau senajame Testamente apsireiškė žmonėms kaip Viešpaties angelas ir kalėjo žmonėms.

Pr 16,7           VIEŠPATIES angelas atrado ją prie vandens šaltinio dykumoje, prie šaltinio pakeliui į Šūrą, ir tarė …

g) angelais

Taip pat ir per kitus angelus.

Lk 2,10           Angelas jiems [piemenims] tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną, kuri bus visai tautai.

h) kūrinija

Per gamtą galime suprasti, koks Dievas išmintingas, didingas ir galingas. Taip suvokiame, kad viskas turi savo taisykles ir tvarką.

Ps 19,1 Dangūs skelbia Dievo šlovę, dangaus skliautas garsina jo rankų darbą.

i) istorija

Stebėdami mūsų ir pasaulio istoriją, mes matome Dievo veikimą.

Ps 66,5-6 ⁵ Ateikite ir pamatykite, ką Dievas padarė; savo darbais jis kelia pagarbią žmonių baimę. ⁶ Jūrą jis pavertė sausuma, o per upę mūsų protėviai perėjo pėsti. Ten mes džiūgavome jame.

j) stebuklais

Stebuklai atskleidžia Dievo galybę ir patvirtina Dievo kalbėtoją.

Jn 20,30-31   ³⁰ Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugelį kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. ³¹ O šitie surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą.

k) asilu

Vieną kartą Dievas netgi per gyvulį kalbėjo:

Sk 22,28         Tada VIEŠPATS atvėrė asilės burną, ir ji tarė Bileamui: „Ką tau padariau, kad mane mušei tuos tris kartus?“

l) sąžine/širdimi

Rom 2,15        Jie [pagonys] parodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą…

m) pranašais

Hab 1,1          Ištarmė, kurią pranašas Habakukas gavo per regėjimą.

n) per Jėzų Kristų

Per Jėzų Kristų pats įsikūnijęs Dievas pasirodo žmonėms.

Hebr 1,1-2     ¹ Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, ² o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius.

Dievo apsireiškimas per Jėzų Kristų yra pats svarbiausias ir visiškai tobulas ir galutinis.

Kol 2,9           Juk Kristuje kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė

Jn 14,7-9 ⁷ Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą. Jau dabar jį pažįstate ir esate matę.“ ⁸ Pilypas jam sako: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana.“ ⁹ Jėzus taria: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!

o) Šventąja Dvasia

Ir per Šventąją Dvasią Dievas ypatingai kalbėjo tikintiesiems:

Apd 16,6        Jie perėjo Frygiją ir Galatijos šalį, nes Šventoji Dvasia draudė jiems skelbti žodį Azijoje.

3. Kaip Dievas kalba šiandien?

Bet visgi, ką turime omenyje, kai sakome šiandien „Dievas man kalbėjo“ arba „man Dievas parodė“? Mes tada turime omenyje paskutinį Dievo apsireiškimo šaltinį, kuris mums yra vienintelis, kiekvienoj situacijoj kalbantis ir pagrindinis:

p) Biblija

Tai pilnas ir užbaigtas pačio Dievo įkvėptas Žodis, vadinamas Dievo žodžiu:

2Tim 3,16-17 Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, ¹⁷ kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui.

-         Biblija apima visas kitas Dievo apsireiškimo formas

-         Biblija yra grynas Dievo Žodis, be priemaišų

-         Biblija teisingai interpretuoja visus kitus apreiškimus

-         Biblijos apreiškimai yra aukštesni už gamtos ir žmonių liudijimus

-         Biblija yra vienintelė, kuri autentiškai ir teisingai perduoda Jėzaus Kristaus portretą ir dieviškumą.

-         Biblija yra užbaigta ir Dievo patvirtinta. Negali būti, kad Dievas duotų naujų iki šiol nežinomų žinių apie Save, žmogų, išgelbėjimą, Dievo valią ir pasaulį.

Gryna tiesa ateina tik iš Dievo! Ir Biblija yra Dievo Žodis.

Jei norime klausytis ir išgirsti Dievo kalbėjimą, mums reikia skaityti Dievo Žodį! Per jį mes galime sužinoti Dievo valią. Ir Dievas mus ragina suprasti Jo valią:

Ef 5,17            Nebūkite neprotingi, bet supraskite, kokia yra Viešpaties valia.

Dievas myli mus ir nori mums kalbėti ir vesti per savo Žodį:

Ps 32,8 VIEŠPATS sako: „Mokysiu tave ir rodysiu tau kelią, kuriuo turi eiti; patarsiu tau, lydėdamas tave akimis.

Priemonės, per kurias Dievas mums prakalba ir veda ir atskleidžia savo Žodį yra

1) Šventoji Dvasia

Šventoji Dvasia atskleidžia Dievo Žodį, kad Dievo žmogus galėtų geriau suprasti Dievo valią.

Jn 16,13-14 ¹³ Kai ateis toji Tiesos Dvasia, ji ves jus į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti. ¹⁴ Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs.

Šventoji Dvasia nėra naujas Dievo apsireiškimo šaltinis, o patvirtina Dievo jau pasakytas tiesas. Ji padeda, kad jos įsišaknytų mūsų gyvenime ir būtų įgyvendinamos.

Mes negalime suprasti Dievo kalbėjimo, jeigu neturime Šventosios Dvasios. Mes nesuprantame Dievo kalbėjimo skaitydami Bibliją be Šventosios Dvasios veikimo.

Kad Dievas mums asmeniškai kalbėtų, būtina Šventoji Dvasia, kad ji mūsų širdyse atskleistų Dievo Žodį ir prakalbėtų į mūsų mintis. Ji mus veda į tiesos pilnatvę.

Evangelija

Žodžiu: Mums reikia Šventosios Dvasios, kad galėtume suprasti Jo Žodį! Ar tu ją turi? – Ją Dievas dovanoja, kai tampame Dievo vaikais. Kai nusigręži nuo gyvenimo be Dievo ir pradedi pasitikėti Dievu. Tik tada, kai supranti, kad esi nusidėjėlis ir savo nuopelnais nenueisi po mirties į dangų, bet meldiesi į Jėzų prašydamas atleidimo už nuodėmes. Kai tiki Jėzaus auka ant kryžiaus už tavo nuodėmes, tada busi išgelbėtas. Tada tapsi Dievo vaiku ir tavyje apsigyvens Dievo Šventoji Dvasia. Ir Ji ves tave į tiesos pilnatvę.    -   Ar to nori?

Jeigu nori, melskis šia malda: Dieve, atverk mano širdį Tavo kalbėjimui!

Ar žinai, ką Šventoji Dvasia darys tavo gyvenime?

-         Ji niekada nesakys kažko, kas prieštarautų Biblijai. Bet atvirkščiai:

-         Ji ragins mus skaityti Dievo Žodį ir padės Jį suprasti.

-         Ji aštrins mūsų sąžinę, kad daugiau suprastume, kas yra nuodėmė ir kur Dievas mums duoda laisvę pasirinkti vieną arba kitą kelią.

-         Jos pagrindinis darbas yra: Vesti mus pas Kristų. Nuolatos, vėl ir vėl. Nes jos tikslas mumyse yra, kad taptume panašesni į Jėzų.

-         Ji primins mums Biblijoje užrašytas tiesas.

-         Ji ragins mus šventėti ir

-         duos mums jėgų ir išminties priešintis gundymams, pakelti išbandymus ir daryti gera.

Tuo metu, kai gauname Šventosios Dvasios mes netampame tobuli, bet įgyjame sugebėjimą atskirti dievišką tiesą nuo melo.

Jeigu nesi tikras, ar tai kalba Dievas per Šventąją Dvasią, tada gali paklausti: „Ar tai veda į šventumą? Ar Dievas bus pašlovintas? O gal tai prieštarauja Dievo žodžiui?“ Todėl labai svarbu pažinti Dievo žodį.

Jei supranti, kad Dievas tau kalba ir ragina kažką keisti gyvenime, labai kviečiu tai priimti ir tai daryti. Geresnio kelio tau niekas nepasiūlys. Nuo to bus ne tik tau vienam gerai, bet ir kitiems ir per tai bus išaukštintas Dievas.

Melskimės kasdien: Dieve, atverk mano širdį Tavo kalbėjimui! Nes mums reikia Dievo vedimo žingsnelis po žingsnelio. Mums reikia, kad Dievas kalbėtų, nes mes iš savęs neišmanome dieviškų dalykų.

Kad Šventoji Dvasia mus vestų į tiesos pilnatvę, mums reikia žinoti visą tiesą. Mums reikia studijuoti Bibliją; gilintis, apmąstyti tai, kas parašyta Biblijoje.

Kai kasdien mūsų vidinė nuostata daugiau pažinti Dievą, Jis mums atskleis savo valią ir mums kalbės į širdį.

2) Dievas mums kalba per aplinkybes

Dar viena priemonė, per kurią mums Dievas kalba yra  aplinkybės. Kartais mums atrodo, kad Dievas uždaro mums duris. O kitos atsidaro. Arba atsitinka įvykis, kuris aiškiai veda tam tikra kryptimi.

3) Dievas mums kalba per kitus žmones

Jis kalba per pamokslus, pamokymus arba per kitų žmonių liudijimus, arba per bendrą Dievo žodžio skaitymą. Jis kalba per brendusius brolius ir seseris Kristuje, kuriuos Dievas naudoja man patarti, padėti ar mane nukreipti tam tikra linkme.

4) Dievas šiandien labai retai kalba kitokiais būdais

Dievas gali kalbėti per sapną, regėjimą, pranašus ir angelus, bet tai išimtiniai atvejai.

Mes turime Dievo užrašytą Žodį ir Šventąją Dvasią ir tai pilnai užtenka viskam suprasti ir sužinoti, kiek tik įmanoma apie Dievą, žmogų, pasaulį, bažnyčią, Dievo valią mums ir kitiems.

Niekas kitas neturėtų būti aukščiau už Dievo Žodį, o juo labiau neturėtų prieštarauti Biblijai. Kai man atrodo, kad Dievas man kalba, tai reikia pirmiausiai patikrinti Šventuoju Raštu ir tik tada tai priimti ir leisti Dievui įtakoti mano mąstymą, požiūrį ir elgesį.

Pabaiga

Skaitykime Dievo Žodį. Galime būti tikri, kad Dievas kalba per Šventąjį Raštą. Jis nori su mumis bendrauti, klausytis mūsų per maldą ir kalbėti mums per savo Žodį. Jis ragina mus ieškoti Jo valios per Bibliją. Tad raginu mus visus kasdien atsiversti Bibliją ir išgirsti, ką Dievas kalba mums per Savo Žodį. Tik svarbu, su kokia nuostata mes Jį skaitome. Jeigu prieš skaitydami pasimelsime:

Dieve, atverk mano širdį Tavo kalbėjimui!

būsime palaiminti ir Dievas pats patars mums ir ves mus kasdienybėje.

Amen.

Vyresnysis: Eduardas Gossas

Pamokslų serija iš laiško Filipiečiams „Visuomet džiaukitės Viešpatyje!“

Fil 1,1-11

Įvadas:

Šiandien pradėsime naują pamokslų seriją. Šįkart pamokslausime pagal vieną laišką iš Naujojo Testamento.

Šį laišką Apaštalas Paulius parašė pirmajai Europos bažnyčiai. Tai buvo ypatinga bendruomenė, nes ji palaikė Pauliaus tarnystę. Tie krikščionys palaikė Paulių ne tik maldoje, bet visapusiškai rūpinosi juo. Jie kartas nuo karto paklausdavo, kaip jam sekasi, kuo jis gyvena; ir paremdavo jį finansiškai. Jau tris kartus jie jam buvo nusiuntę pinigų. –

Kai ta bendruomenė išgirdo, kad Paulius kalėjime (tikriausiai Romoje), žmonės iš tos bendruomenės surinko pinigų ir nusiuntė vieną savo vadovų Epafroditą pas Jį. Kodėl? Jie norėjo, kad Epafroditas Paulių paguostų nelaimėje ir jį padrąsintų; o pinigai jam palengvintų buvimą nelaisvėje.

Todėl šis laiškas yra padėkos laiškas tai bendruomenei. Bet ne tik. Kai Epafroditas buvo pas Paulių, jis taip stipriai susirgo, kad vos nenumirė. Tikriausiai ta bendruomenė jau žinojo, kad Epafroditas sėkmingai atvyko pas Paulių, bet ir tai, kad jis, būdamas ten, stipriai susirgo. Dabar ta bažnyčia nerimavo dėl jo sveikatos ir galvojo, kad šis jų sumanymas Pauliaus nepadrąsino, bet atvirkščiai jį tik dar labiau nuliūdino.

Bet Dievas buvo gailestingas ir išgydė Epafroditą ir vėl viskas buvo gerai. O dabar jis ir Paulius girdėjo, kad dabar ta bendruomenė labai pergyveno dėl vadovo ir susidariusios sunkios situacijos.

Epafroditas nebuvo ramus ir norėjo kuo greičiau namo, pas savo bendruomenę, jai pasirodyti, kad ji matytų, jog jis tikrai sveikas. Paulius greitai parašė šį laišką ir perdavė jį Epafroditui.

Laiške jis parašė apie Epafroditą ir kodėl jis taip greitai vėl norėjo grįžti namo, padėkojo už gautus pinigus ir naudodamasis galimybe papasakojo bendruomenei, kaip jam sekasi ir ją padrąsino.

Taigi, tarp Pauliaus ir tos bendruomenės buvo labai geri santykiai; tokie nuoširdūs, kad Paulius jiems netgi leido jį paremti finansiškai. Iš kitų bendruomenių jis pinigų neimdavo.

Pats Paulius tuo metu buvo kalinys, bet jo laiške pagrinde kalbama apie džiaugsmą (tiksliau net 16 kartų!). Žodis „džiaugsmas“ yra laiško pagrindinė melodija. Ar jis dėkoja, ar drąsina, ar net gi griežčiau paragina – visada jis randa progų pasidžiaugti. Tiksliau, jis kalba apie „džiaugsmą Viešpatyje“. Todėl pavadinau šią pamokslų seriją pagal pagrindinę eilutę: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje!“ Tai parašyta laiške Filipiečiams 4,4.

Jis labai džiaugėsi, kad bendruomenė juo rūpinosi. Jis džiaugėsi, kad vienas jų vadovų atvyko, nes Pauliui jis buvo labai brangus. Jis džiaugėsi už bendruomenės auką … Bet Jis rado dar daugiau priežasčių būti dėkingu ir džiaugtis.

Skaitykime laišką Filipiečiams nuo pirmos iki vienuoliktos eilutės:

Teksto skaitymas Filipiečiams 1,1-11

Šitame tekste išskyriau du dalykus, kurių mes galėtume išmokti:

Pirmas dalykas yra:

1. Dėkoti už tarnaujančius krikščionis! (Fil 1,3-8)

Paulius dažnai pradėdavo savo laiškus su padėka. Gal tai buvo įprasta. Bet aš manau, kad tai buvo Pauliaus esminis bruožas. Jis buvo kalėjime, bet neprarado dėkingumo jausmo ir džiaugsmo.

Jau buvo praėję 10 metų, kai jis buvo Filipuose ir vis dar galvojo ir meldėsi už juos. Ir kiekvieną kartą, kai jis galvojo apie Filipiečius, jis tik dėkojo už juos ir džiaugėsi jais. Jam buvo gera melstis už juos. –

Kada mums lengva melstis? Kai mes labai labai ko norime (didelis troškimas), arba kai mes kažką labai mylime. Kai mylimas žmogus suserga, man tada nėra sunku melstis už jį.

Prieš beveik tris savaites operavo mano mamą. Buvo rastas auglys jos gimdoje. Bet dabar viskas gerai. Auglys buvo nepiktybinis, ji greitai gyja. Ir aš meldžiausi už ją labai dažnai, nes ji man labai brangi. Bet už nepažįstamus ar mažai pažįstamus melstis yra žymiai sunkiau.

Taigi matome, kad Paulius mylėjo juos, galvojo apie juos ir prisiminė juos savo maldoje. Todėl jis galėjo pasakyti:

Fil 1,3-4      Aš dėkoju savo Dievui, kai tik jus prisimenu, visuomet, kiekvienoje maldoje, su džiaugsmu už jus visus.

Už ką jis dėkojo Dievui?

Atsakymą randame penktoje eilutėje:

Fil 1,5          [Aš dėkoju] už jūsų bendradarbiavimą Evangelijos labui nuo pirmosios dienos iki šiandien.

Tie krikščionys Filipuose gyveno dėl Evangelijos ir dalyvavo jos skelbime. Tokią nuostatą jie turėjo nuo tos dienos, kada jie pradėjo tikėti Jėzumi. Ir ši nuostata iki to meto, kai Paulius parašė laišką, nesikeitė. Ar tai nėra priežastis dėkoti Dievui?

Girdėjau ne vieną kartą, kai ilgesnį laiką tikintis krikščionis naujai įtikėjusiam kalbėjo: „Dabar tu degi dėl Jėzaus. Bet truputį palauk, ir tu nusiraminsi ir pamatysi viską kitomis akimis. Dabar tu esi įsimylėjęs. Bet greitai tie jausmai praeis ir tu tapsi normaliu krikščionimi.“

Bet būtent ši eilutė rodo, kad įmanoma išlaikyti pirmąją meilę ir užsidegimą. Jausmai gali keistis, bet nuostata visada gali išlikti tokia pat. Ten, kur žmonės karštai myli Dievą, daug vyksta. Ten gyvenimas verda. Ten žmonės yra aktyvūs. Ir būtent ši bendruomenė buvo tokios nuostatos.

Paulius įkūrė ir kitas bendruomenes, bet jose buvo nemažai bėdų dėl klaidžiamokslių. Jis žinojo, kad kai žmonės įtiki, dar nereiškia, kad visa kita „važiuoja“ savaime. Todėl jam šita bendruomenė buvo ypatinga. Nes ji nuo pradžių iki dabar augo ir tvirtėjo savo nuostatoje. Bet Paulius nesako: Oi, iki šiol jūs taip gerai viską darėte. Viskas bus gerai ir ateityje. Tik pirmyn!“ Bet rašo:

Fil 1,6          Esu tikras, kad tas, kuris jumyse pradėjo šį gerą darbą, jį ir užbaigs iki Kristaus Jėzaus dienos.

Dievas yra tas, kuris pradėjo tą gerą darbą. Ir jis yra ne toks, kuris palieka pusiau užbaigtą darbą. Dievas nori tą gerą darbą pabaigti. Dievas taip pat nori pabaigti savo pradėtą darbą manyje ir tavyje.

Ar tikime, kad jis toks galingas ir didingas Viešpats? Tai Jo užduotis pabaigti savo pradėtą darbą mano brolyje ir seseryje, ne mano. Gal jau praradau viltį, kad tas „buvęs“ krikščionis sugrįš pas Dievą. Bet tai priklauso ne nuo mūsų. Mes galime tik melstis ir tikėti, kad Dievas nesiliaus veikti jame.

Kai man buvo 16 metų, jau buvau tikintis, o mano brolis lyg irgi buvo tikintis, bet ne savo elgesiu. Jis mane dažnai erzindavo ir provokuodavo, kad aš kartais galvojau, kad jis šėtono apsėstas. Ir vieną dieną ėjau į Biblijos studijas ir mes skaitėme šitą eilutę. Tada supratau, kad aš negalėsiu jo pakeisti. Man reikia jį atiduoti Dievui. Dievas jame pradėjo savo darbą, jis tedirba su juo ir toliau. – Ir po gana trumpo laiko, jis labai pasikeitė į gerą pusę ir iki šiol jis myli Dievą.

Dievas veikia manyje ir tavyje, jei esi jo vaikas. Veikdamas mumyse, keisdamas mus, jis turi prieš akis galutinį tikslą: tai yra Jėzaus Kristaus atėjimo dieną. Tai ta diena, kada Jėzus ateis pasiimti savo bažnyčios. Tuo metu dar nebus didžiojo žmonijos teismo. Jis tik ateis pas savo nuotaką, savo kūną – bažnyčią. Dar prieš pasaulio pabaigą jo bažnyčia pasieks savo tikslą. Ji bus paimta, apdovanota nauju kūnu, suvienyta su bažnyčios Galva – Jėzumi Kristumi amžinybei.

Dievo veikimas tęsis iki tos dienos. Ir todėl Paulius įsitikinęs, kad Dievas ir toliau keis žmones bei veiks Filipiečių bendruomenėje. Todėl jis rašo:

Fil 1,7          Šitaip manyti apie jus visus teisinga [Aš privaliau taip manyti], nes aš turiu savo širdyje jus, kurie, tiek man esant kalėjime, tiek ginant ir stiprinant Evangeliją, visi tebesate man duotos malonės dalininkai.

Būdamas kalėjime Paulius toliau skelbė Evangeliją. Tai buvo jo tarnystė. Dėl jos jis kovojo iki pat mirties.

Jis nebuvo kalėjime dėl nusikaltimo, bet už Evangelijos skelbimą.

Ir tai Filipiečiai suprato! Jie nepasišalino nuo Pauliaus, bet palaikė jį. Savo širdimi jie dalyvavo jo gyvenime. Jie meldėsi už jį. Jie aukojo pinigus jam ir siuntė savo bendruomenės vadovą pas jį. Tokiu būdu jie tapo Pauliaus dalininkai. Bet ne kentėjimų dalininkai, o malonės. Pauliaus akimis tai buvo: Malonė!

Šiuo laišku Filipiečiams jis norėjo pasakyti: „Klausykite, man viskas gerai. Negalvokite apie mane, bet apie Evangeliją! Svarbiausiai, kad jai būtų gerai. Ir aš džiaugiuosi, kad jūs prisidedate jos labui. Ačiū jums! Todėl aš dar karščiau jus myliu. Nepamirškite, kad tai yra malonė, kad jūs kartu su manimi galite visa tai patirti! Džiaukitės tuo!“

Man patinka, kaip Paulius žiūrėjo į tarnaujančius krikščionis. Ir tai yra rimtas klausimas man: Kaip aš žiūriu į krikščionis, kurie Dievui tarnauja? Ar irgi dėkoju už juos? Ar vertinu, kad jie tarnauja, kad Evangelija būtų paskelbta. Ar turiu jiems padrąsinančių žodžių? Gal mums visiems reikėtų atsakyti į tuos klausimus.

Tarnautojai netobuli. Ar mes tikime, kad Dievas juose savo darbą užbaigs iki galo? Laiminkime juos ir melskimės už juos!

Tuose dalykuose man pačiam reikia augti.

Ruošiant pamokslą klausiau savęs: Ką Paulius mums Kauno LKB parašytų? Ar jis būtų dėkingas Dievui už mus? Ar mes tarnaujame Dievui su užsidegimu? Ar mes prisidedame kuo nors prie Gerosios Naujienos skleidimo? Ar jis galėtų pasakyti: Esu tikras, kad tas, kuris jumyse pradėjo šį gerą darbą, jį ir užbaigs iki Kristaus Jėzaus dienos?

Aš manau, šį sakinį Paulius galėtų parašyti ir mūsų bažnyčiai. Mes juk sekame Jėzumi. Mes skelbiame Evangeliją. Mes palaikome ir aukojame dėl Gerosios Naujienos skelbimo (pvz. Indijoje). Mes organizuojame evangelizaciją.

Ar to užtenka? Ar Paulius sakytų: „Šaunuoliai! Aš galiu tik dėkoti už jus? Meldžiu, kad jūs išlaikytumėte savo dvasinį lygį.“ Ne! Yra vienas dalykas, kuris turėtų nenustoti augti. Ir tikriausiai niekada negalėsime pasakyti, kad jau to turime pakankamai: tai meilė!

Aš manau, kad Paulius mums parašytų dar ir šias eilutes:

2. Melskitės, kad meilė augtų! (Fil 1,9-11)

Fil 1,9-11 ⁹ Ir dabar meldžiu, kad jūsų meilė vis augtų ir augtų pažinimu ir visokeriopu išmanymu, ¹⁰ kad jūs mokėtumėte pasirinkti, kas vertingiau, kad būtumėte tyri ir be priekaišto Kristaus dieną, ¹¹ pilni teisumo vaisių per Jėzų Kristų Dievo garbei ir šlovei.

Toks yra Pauliaus tikslas: Kad mes būtume tyri, be priekaišto ir pilni teisumo vaisių! O tai pasieksime tik, jei augsime meilėje!

Graikų kalboje parašyta „Meldžiu, kad jūsų meilė augtų, kad ji nuolat lietųsi per kraštus!“ Po pamaldų geriame kavą. Ir beveik visada kažkas netyčia prilieja kavos. Tai matosi ant stalo arba ant grindų; kartais netgi matosi pėdsakai! Ji tada kvepia visur! –

Paulius taip pat naudojo šitą palyginimą ir sakė: „Mūsų meilei reikia augti! Taip stipriai augti, kad mes ne tik patys būtume pilni meilės, bet kad ji lietųsi per kraštus! Kad mes tyčia ar netyčia išlietume meilę čia ir ten, ir po mūsų liktų meilės pėdsakai ir meilės aromatas! Taip mums reikia gyventi! Būkime išlaidūs meilės ir nenustokime prašyti jos vis daugiau. Meilė yra nesibaigianti srovė ir jai reikia leisti tekėti!“

Aš labai mėgstu pusiausvyrą. Arba kitaip tariant: Aš bijau perdėjimo! Bet Biblija ragina neriboti meilės ir nesakyti: Jau užtenka! Pakaks! Ji netgi ragina perdėti mylėti; išlaidžiai su ja gyventi!

Paulius matė Filipiečių bendruomenėje meilės stygių. Jis labai džiaugėsi šia bendruomene, bet norėjo, kad ji toliau augtų ir nesustotų augti būtent meilėje. Jiems reikėjo ir toliau tobulėti.

Taip pat jis ir mus per šį laišką ragina toliau augti tikėjime ir meilėje! Šiose srityse ribų nėra!

Romiečiams Paulius rašė:

Rom 13,8 ⁸ Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę, nes kas myli kitą, tas įvykdo įstatymą.

Bet kaip mes galime auginti meilę?

Remiantis Pauliaus žodžiais: pažinimu ir visokeriopu išmanymu!

Yra toks posakis: Meilė akla! Ir, beje, dažnai taip yra. Tokia meilė, kuri galvoja tik apie save, užmerkia savo akis problemoms ir kitiems nemalonumams. Nes ji nori būti „netrikdoma“. Tokia meilė yra be pažinimo ir išmanymo.  – O dieviška meilė kitokia! Kristaus meilė atmerkia akis ir nori kitam padėti, sustiprinti. Todėl meilei reikia „pažinimo“ ir „išmanymo“; atidaus žvilgsnio – pamatyti žmogų ir atskirti problemų šaknis nuo problemų vaisių, ir tada (kaip įmanoma) jam padėti. Tai tikra meilė!

Taigi, Paulius meldėsi, kad Filipiečiuose dieviška meilė augtų pažinimu ir išmanymu, kad jie sugebėtų teisingai įvertinti situaciją, ir per tai išmoktų atskirti antraeilius dalykus nuo esminių.

Fil 1,10b     Kad būtumėte tyri ir be priekaišto Kristaus dieną.

Paulius turi aiškų galutinį tikslą: Kristaus dieną. Tai yra ta diena, kada Jėzus paims savo bažnyčią pas save. Jis nekantriai laukė tos dienos. Ir ne tik stengėsi pats taip gyventi, kad būtų pasiruošęs, bet ir mėgino daryti viską, kas įmanoma, kad ir kiti būtų pasiruošę.

Tik jis buvo kalinys. Ką jis galėjo daryti? Melstis ir drąsinti kitus dieviška meile.

Nes jis žinojo, jei žmogus myli ta dieviška meile, jis sugebės įvykdyti svarbiausius dalykus. Tiems dalykams skirti dėmesį, pinigų ir laikas. Ir tai bus toks gyvenimo būdas, kad mes būsime pasiruošę Jėzaus atėjimui.

Mes tada ne tik būsime pasiruošę, bet ir pilni vaisių. Tai bus vaisiai, kuriuos mes nešime per Jėzų Kristų. Jis įgalins mus duoti vaisių. Tokiu savo gyvenimu džiuginsime ir šlovinsime Dievą.

Tai yra mūsų pašaukimas!

Ar mes meldžiamės kaip Paulius? Ar mes trokštame augti meilėje? Ar mes laukiame Kristaus Jėzaus dienos?

Naujame Testamente ši diena yra pati svarbiausia. Visos mintys ir darbai yra nukreipti būtent į ją. Tai bažnyčios finišas. Ar tai turi įtaką į mūsų elgesį?

Jėzus ateis! Tai faktas! Ir bažnyčios užduotis yra, kad ji tada, kai jis ateis, būtų tyra ir be priekaišto. Bet kadangi mes nežinome, kada Jėzus ateis, mums reikia jau šiandien būti pasiruošusiems.

Aš linkiu mums išmokti iš Pauliaus šių dviejų dalykų:

1. Dėkoti Dievui už krikščionis, kurie tarnauja Dievui ir bažnyčiai; kurie tarnauja, kad Evangelija būtų paskelbta; kurie gyvena su Dievu. Iš tikrųjų gerai yra ne tik Dievui tai pasakyti, bet ir jiems patiems ir tokiu būdu padrąsinti juos eiti tuo keliu su tikėjimu, kad Dievas savo pradėtą darbą užbaigs.

2. O antras dalykas, kurį linkiu mums išmokti, tai melstis, kad mūsų meilė mumyse augtų pažinimu ir visokeriopu išmanymu! Ir tokiu būdu būkime pasiruošę Jėzaus atėjimui.

Vyresnysis: Eduardas Gossas

Neseniai skaičiau internete straipsnį apie rankų plovimą. Jame buvo parašyta, kad, jei mes visi rūpestingiau plautume prieš kiekvieną valgį, po tualeto, arba gyvūno palietimo savo rankas (ir šiaip kiauriau žiūrėtume į higieną), daug ligų momentaliai dingtųsi. Žodžiu: Geresnė apsauga nuo ligų: tvarkingai plauti rankas!

Žydams rankų plovimas buvo irgi labas svarbus dalykas! Tai buvo komplikuotas plovimo ritualas. Jiems reikėjo prieš valgį du kartus plauti rankas iki rankos sąnario. Labai aiškiai buvo pasakyta, kiek vandens minimaliai reikėjo; kokie indai tinkami rankų plovimui ir netgi kas verta įpilti vandenį į tuos indus, kurie naudojama rankų plovimui.

Ypač fariziejai ir Rašto aiškintojai labai rūpestingai laikėsi tuos nuostatus. Jie tai darė nė dėl higienos, o dėl religinių priežasčių.

Mūsų šiandieninėje istorijoje taip pat eina kalba apie rankų plovimą. Skaitykime tą istoriją iš Morkaus evangelijos.

Lk 7,1-5 ¹ Pas Jėzų susirenka fariziejų ir keli Rašto aiškintojai, atvykę iš Jeruzalės. ² Jie pamato kai kuriuos jo mokinius, valgančius suterštomis (tai yra nemazgotomis) rankomis. ³ Mat fariziejai ir visi žydai pagal prosenių paprotį valgo tik rūpestingai nusiplovę rankas. ⁴ Taip pat sugrįžę iš turgaus jie nevalgo neapsiplovę. Be to, yra dar daug nuostatų, kurių jie laikosi, sekdami papročiu, pavyzdžiui, taurių, puodelių bei varinių indų plovimo. ⁵ Taigi fariziejai ir Rašto aiškintojai jį klausia: „Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių papročio ir valgo suterštomis rankomis?“

Žodis „nešvarus“

Fariziejai kiaurai žiūrėjo kas „švarus“ o kas „nešvarus“. Tai buvo žodis, kurį jie dažnai naudodavo. Jie, pagal griežtumų religingų įstatus, paaiškindavo kas „suterštas“ ir tuo metu „nešventas“ ir „netinkantis“ Dievui. Taigi žodis „nešvarus“ nereiškė, kad nebuvo higieniškai švaru, bet tai buvo „kulto nešvarumas“.

Pavyzdžiui tie žmonės taptų nešvariais, kurie paliestų dvėsiną arba raupsus. Dalykai, kurie turi ryžį su mirtimi arba kita religiją ir taip neleistų eiti į Dievo artumą. Bet būtent tai buvo kiekvieno žydo aukščiausias troškimas: Būti švarus ir pamaldus! O nešvarumą gavo beveik tą patį statusą kaip nuodėmė!

Nešvarumas persiduoda per palietimą. Todėl reikėjo vengti visą, kas nebuvo švaru! Todėl tie griežtai valymai. Būtent sugrįžę iš turgaus jie nevalgo neapsiplovę. Nes galėtų būti, kad netyčia palietė pagonį arba kitą žmogų, kuris buvo nešvarus ir gal jis pats tuo metu to nežinojo.

Tuos griežtus valymus ir daug kitų nuostatų fariziejai išgalvojo ir tokiu būdu išaiškino įstatimą. Tie aiškinimai buvo labai daug ir labai smulkai kontroliavo visą žmogaus gyvenimą. Ir tuos įstatus žydams reikėjo taip pat laikytis kaip ir patį įstatymą. Jie sako: Tora (penkiaknygė, kurią parašė Mozė) IR prosenių papročiai ir jų aiškinimas. Taigi įstatų nesilaikyti buvo rimtas nusikaltimas ir nuodėmė. Bet elgtis pagal juos buvo dorumas ir klusnumas Dievui.

1. Dievo žodis aukščiau nei žmonių papročiai! (Mk 7,6-13)

Dabar galime įsivaizduoti, kodėl fariziejams visai nepatinka, kad Jėzus ir jo mokinai nesilaikė prosenių papročio. Jų akyse jie nusidėjo.

O kaip Jėzus reagavo į jų klausimą?

Mk 7,6-8 ⁶ Jis atsako jiems: „Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta: Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. ⁷ Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų. ⁸ Apleidę Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių papročių.“

Griežčiai žodžiai! Jėzus juos vadinosi „veidmainiais“! Kodėl? Būtent fariziejai ir Rašto aiškintojai norėjo kuo geriau laikytis Dievo Žodį. – Jie taip stengėsi pagal visas taisykles gyventi, kad jie pačios esmės nebematė.

Ką jie darė? Jie pastatė statutes, kurios turėti apsaugoti nusiteršti. Nes aukščiausia taisyklė buvo „kulto švarumas“, kuris buvo sąlyga tarnauti Dievui ir eiti į Jo artumą. – Taigi reikia plauti rankas. Stop!

Kur tai parašyta? Aš visą penkiaknygę greitai perskaičiau ir neradau tos vietos, kur turėtų būti parašyti, kad reikia plauti ranką prieš valgį! Tai parašyta tik kunigams, kurie aukojo Dievui, ir tiems, kurie po to tą pašventintą auką valgė, bet ne visiems! –

Bet fariziejai išaiškina taip: Kadangi kiekvienas namuose prieš valgį turėtų prašyti Dievo palaimos, jis padarė pamaldų apeigą ir tada ir tiems valgyčiams reikia išsilaikyti rankų valymą. Ir kadangi vanduo, kuris nuplauna rankas pats suteršta, reikia antrą kartą tą suterštą vandenį nuplauti. Ir kadangi indus, kuriame vanduo, gali būti nešvarus, reikia ir prieš tai plauti. Ir tas kuris jį plauna turėtų būti irgi švarus. Kitaip niekas negali valgyti duoną!

Matote kokį procedūrą jie sukūrė, kad galu gale jie ne nesidėtų? Ir tai yra tik vienas pavyzdys. Jų buvo labai daug.

Jėzus teisingai pasakė:

Mt 23,4 Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti.

Bet papročius sukūrė garsiausi ir geriausi ir išmintingiausi Rašto aiškintojai, kurie buvo labai gerbiami! – Tai tiesa. Aiškinimai ir komentarai labai naudingi, bet jie vis dėlto žmonių žodžiai ir gali klysti ir tik antroje eilėje.

Jie taip pasinėrę į jų statutes, kad pamiršo, kur Dievo žodis ir kur žmonių žodžiai. – Stengdami gyventi švariais jiems pradingo supratimas kad „švarumas“ turėtų būti sieloje, dvasioje ir dorybėje.

Pavyzdys: Vairavimo mokykla

Aš puikai prisimenu, kai mokiausi išsilaikyti vairavimo egzaminą. Turėjau didelį krūvą vadovėlių ir galva pilna ženklų ir taisyklų – ir teorinę išlaikau. Ir tada man reikėjo pradėti važiuoti. Kai važiavau šviesoforan pagalvojau apie visas taisykles, kurios galiotų, jei šviesoforas neveiktų. Ir tada pamačiau „Stop“-ženklą. Tai būtų didelė klaida pravažiuoti ir nesustoti, kai man Stop-ženklas. Taigi sustabdo mažiną. – Mokytojas žiūrėjo į mane ir pasakė: „Tai būtų viskas gerai jei šviesoforas neveiktų. Bet jis veikia ir tau žalia šviesa. Atsipalaiduok ir važiuok toliau!“

Gal ir fariziejai buvo panašoje situacijoje ir jiems reikėjo, kad kažkas jiems sakytų: Atsipalaiduokite! Stenkitės pirmiausiai išsilaikyti Dievo įstatymą ir žiūrėkite pirmiausiai į jūsų vidų, tik tada žiūrėkite į kitus!

Pavyzdys: mano sena bažnyčia

Aš užaugau rusų-vokiečių konservatyvioje bažnyčioje. Pagrindinis sakinys buvo: Vidus atspindi išorę! – Iš principų tai tiesa.

Bet kadangi buvo aiškiai pasakyta, kaip turėtų atrodyti išorė, buvo lengva įvertinti, ar tas žmogus geras krikščionis, ar ne. Jei jis su kostiumu ir kaklaraiščiu atėjo ir sėdėjo pirmoje eilėje vyrų pusėje, tada jis buvo geras krikščionis. O jei moteris ateitų su kelnėmis arba papuošalais, jeigu dažytų savo plaukus, juos apsikirptų per trumpai arba netgi ateitų be skarelės, tada buvo visiems aišku, už ją reikia melstis. Ji bedievis.

Tai fariziejiškumas. Išorė buvo svarbesnė negu tas, kas viduje. (Tarp kitko, aš žinau, kad ta bažnyčia šiandien yra kitokia.)

Kiekvienai bažnyčiai gresia pavojus pasakyti: Biblija  I R

- tradicija, mormono knyga, pranašų įsakymai, sakramentai, apokrifai, teisingai apsirengti, ypatingai dvasiniai patyrimai (turėti antrą Šventosios dvasios krikštą ir būtina turėti kalbos dovaną), duoti pinigus, lankyti bažnyčią ir taip toliau.

Mes, kaip bendruomenė, stengiamės niekam dalykui neduoti tos pačios vertės (ir ne aukščiau) kaip Dievo Žodis. „Sola scriptūra“ vien tik Dievo Žodis.

Bet fariziejams ir Rašto aiškintojams buvo tie papročiai taip svarbu, kad jie netgi kai kuriuos Dievo įsakymus nuvertina. Bet žinoma viskas atrodė labai dvasiškai ir gerai.

Jėzus tiems žmonėms sako: Veidmainiai! Ir jis tai aiškiai parodė per vieną pavyzdį:

Mk 7,10-13    ⁹ Ir jis pridūrė: „Puikiai jūs apeinate Dievo įsakymą, norėdami išsaugoti savo papročius! ¹⁰ Antai Mozė yra pasakęs: ‘Gerbk savo tėvą ir motiną’, ir: ‘Kas keiktų tėvą ar motiną, mirte tenumiršta.’ ¹¹ O štai jūs sakote: ‘Jei žmogus pasako savo tėvui ar motinai: Tebūnie korbanas (tai yra: auka Dievui) , kuo turėčiau tave sušelpti’, ¹² ­ tuomet jūs nebeleidžiate jam padėti tėvui ar motinai, ¹³ niekais paversdami Dievo žodį dėl savojo papročio, kurį esate perėmę. Ir daug panašių dalykų jūs darote.“

Fariziejai nori Jėzui pasakyti, kad jis prosenių papročius nesilaikė, o Jėzus jiems pasakė, kad jie Dievo įstatymą nesilaikė.

Jėzus nesilaikė žmonių žodžių, o fariziejai nesilaikė Dievo žodžio, nes Dievas pasakė: Gerbk savo tėvus! Taškas! – O Fariziejai pasakė: Galima taip va padaryti.

Kadangi mūsų pareiga prieš Dievą aukštesnė negu prieš žmogų (tėvus) galime pašventinti savo turtus Dievui su priesaika ir esame tik pareigoję Dievui (bet turtus galima toliau turėti). Kai gi sūnus paskelbė tėvams, kad tos lėšos, kurias jis turėtų išleisti, kad slaugytų tėvus, yra pašventintos su priesaika, jis buvo laisvas nuo pareigos finansiškai juos paremti. Jis galėjo tėvams pasakyti: „Labai atsiprašau. Ką turiu, pašventintas Viešpačiui. Atgailestauju, bet nieko negali duoti jums.“

Tai skamba labai dvasiškai ir logiškai, bet šitas įstatas yra tik tam sukurta, kad nereikėtų pinigus tėvams atiduoti (nors Dievas pasakė, kad vaikas turi slaugyti tėvus). Piktumas, kuris atrodo ypač dvasiškai! Tai veidmainystė!

Ir tai gali atsirasti tarp mūsų. Gal mes labiausiai galvojame į kitą pusę ir sakome, kad šeima yra pirmenybė ir joje reikia investuoti savo pinigus ir laiko ir tik laiko ir pinigų likutį duosime Dievui; tai nebūtų gerai. Skamba labai išmintingai, bet ne visiškai pagal Dievo valią.

Taip pat galėtume ir atvirkščiai pasakyti. Jei žmogus save aukotų dėl Dievo ir visiems padėtų, bet už tai nebeturėtų laiko ir jėgos rūpintis savo artimais ir būti su šeima, – tai irgi negerai. Tai atrodo labai dvasiškai, bet ne pagal Dievo valią.

Vėl Jėzus labai gerai pasakė:

Mt 23,23 Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o pamirštate, kas svarbiausia Įstatyme: teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę. Reikia tai daryti ir ano neapleisti!

Būtent tai yra mūsų kasdienybės iššūkis: Rasti pusiausvyrą! Ne vien tik bendruomenei arba vien tik šeimai tarnauti, bet visada santykiuose su Dievu apsvarstyti kaip reikia elgtis.

Tarp kitko: Šitas tekstas labai aiškiai kalba kas mūsų vaikų pareiga: gerbti savo tėvus! Ir tai liečia ir mūsų finansus! Pirmą kartą apie tai galvojau kai paruošiau šitą pamokslą. Jėzus čia sako, kad mums vaikų pareiga paremti savo tėvus finansiškai, kai jiems prireiks. Tai mūsų užduotis.

Labai gerai, kai valstybė juos paremia ir padeda, – bet tai yra mūsų atsakomybė. Lygai taip pat kaip man reikia išlaikyti savo šeimą (žmoną ir vaikus). [Gal man reikia daugiau dirbti, kad išlaikyčiau savo šeimą.] Taip pat man reikia gal truputį atidėti, kad turėsiu ką savo tėvams atiduoti. – Tai mintys, kurios suka dabar mano galvoje.

2. Bloga širdis iš tikrųjų suteršia žmogų! (Mk 7,14-23)

Iki dabar Jėzus kalbėjo su fariziejais, kad Dievo Žodis aukščiausias ir kulto nešvarumas nesugeba suteršti žmogų širdį. Ir dabar jis kalbėjo minai:

Mk 7,14-23 ¹⁴ Ir vėl sušaukęs minią, Jėzus kalbėjo: „Paklausykite manęs visi ir supraskite: ¹⁵ nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina.“¹⁷ Kai sugrįžo nuo minios į namus, jo mokiniai ėmė klausinėti apie palyginimą. ¹⁸ Jis sako: „Nejaugi ir jūs esate be nuovokos? Argi neaišku jums, kad visa, kas ateina į žmogų iš lauko, negali jo suteršti, ¹⁹ nes nepatenka į jo širdį, bet į vidurius ir išeina laukan?“ (Taip jis paskelbia visus valgius esant švarius.) ²⁰ Jis dar pasakė: „Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. ²¹ Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, ištvirkavimai, vagystės, žmogžudystės, ²² svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. ²³ Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų.“

Žydams tai buvo nauja mąstysena. Netgi Jėzaus mokiniai jo nesuprato. Jie galvojo, kad Jėzus kalbėjo palyginimu, kuriuo reikėtų išaiškinti. Bet tai nebuvo palyginimas.

Jie manė, kad žmogų suteršti gali tik kažkas iš išorės, kurį galima apsaugoti su valymais. Bet Jėzus čia dėsto, kad natūraliai daiktai neturi įtakos vidiniam žmogui. Bet už tai nuodėmė mūsų širdyse. Ją nuvalyti nesugeba švarus maistas arba griežtai valymai.

Tik tas blogis žmogaus širdyje yra pagrindas, kodėl mes esame nešvaru prieš Dievą. Nuodėmė yra pagrindas todėl mes darome blogus dalykus. Morališku nešvaru taps tas, kuris jau nusideda širdyje, ir tuo atveju, kai išsilaikytų visus prosenių papročius.

Žodžiu: Žmogus, senajame testamente, tapo nešvaru ne todėl, kad valgė nešvarų maistą, bet kad neklausė Dievo Žodžio!

Ne tas, kas įeina į mūsų burną, gali mus suteršti, bet tas, kuris mus suteršia yra blogis mūsų širdyje.

Mk 7,21-23    ²¹ Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, ištvirkavimai, vagystės, žmogžudystės, ²² svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. ²³ Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų.“

Išeitis

Jėzus nori aštrinti mūsų mąstyseną! Jis pakreipė fariziejų dėmesio nuo ritualų į vidinių žmogų. Ir tuo metu parodė aiškiai jiems, kad žmogus blogas ir jam reikia išgelbėjimo.

Žmogus negali sau išgelbėti. Jam nepadeda išsilaikyti prosenių papročius. Jam nepadeda krikščioniška tradicija. Žmonės gali ir pastoviai eiti į pamaldas, melstis Dievui, aukoti dešimtinį, skaityti Bibliją, švęsti Kalėdas, dalyvauti Viešpaties vakarienėje ir netgi evangelizuoti. Tai visi geri dalykai, bet tie nepakeičia žmogaus širdį. Per darbais negalime išsigelbėti.

Yra tik vienintelis išeitis: Tikėti Jėzumi Kristumi! Tik jis gali dovanoti naują širdį. Tik jis pakeičia tavo seną mąstyseną ir duoda per Šventąją Dvasią jėgą nenusidėti ir per savo darbus jam patikti.

Priimk jį į savo širdį ir tu pamatysi, kad pradėsi kitaip galvoti ir mąstyti.

Jei esi jau atgimęs krikščionis, tada laidžiame Jėzui iš naujo aštrinti savo mąstyseną ir su jo pagalba nugalėti nuodėmę!

Eduardas Gossas

-         Linkėjimai iš Vokietijos

-         Vokietijoje buvo sunku, bet Dievas laimino

-         Džiaugiamės vėl būdami Lietuvoje

Pastaruoju metu nemažai galvojau, kas man padėtų augti dvasiškai. Ko man reikia, kad galėčiau augti dvasiškai? Ir galvodamas apie tai, skaičiau Bibliją ir radau vieną įdomią istoriją Luko evangelijoje. Lk 5,1-11

Lk 5,1-11 ¹ Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, jis stovėjo prie Genezareto ežero ² ir pamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus. ³ Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė jį truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties. ⁴ Baigęs kalbėti, jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui.“ ⁵ Simonas jam atsakė: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus.“ ⁶ Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. ⁷ Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo. ⁸ Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš ­ nusidėjėlis!“ ⁹ Mat jį ir visus jo draugus suėmė išgąstis dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę, ¹⁰ taip pat Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną, kurie buvo Petro bendrai. O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi.“ ¹¹ Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį.

Malda

Iš šitos istorijos galėtume daug išmokti, bet aš norėčiau atkreipti dėmesį į penktą eilutę: „dėl tavo žodžio užmesiu tinklus“.

Būtent dėl Jėzaus žodžių minia atėjo pas Jėzų. Jie norėjo klausytis Dievo žodžio. Pirmoje eilutėje parašyta:

Lk 5,1                Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, jis stovėjo prie Genezareto ežero.

Kiekvienas norėjo jo klausytis ir jį pamatyti. Jie stumdėsi tarpusavyje. Jėzui reikėjo net įlipti į valtį ir mokyti žmones iš jos.

Lk 5,3                įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė jį truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties.

Žmonės atpažįsta žmogų, pilną Šventosios Dvasios. Jie mato, kai žmogus labai artimai bendrauja su Dievu. Ir tai traukia žmones. Žmonės šiandien ieško tų, kurie sąmoningai gyvena savo tikėjimą. Kaip bebūtų gaila, bet tokių žmonių nėra daug. – Jėzus buvo toks žmogus, kuris ne tik kalbėjo apie Dievą, bet ir atitinkamai elgėsi. Kaip jis kalbėjo, taip jis ir gyveno. Jo žodžiai drąsino, gydė ir ugdė; tai buvo žodžiai pilni gyvybės. Jis kalbėjo tiesą kaip buvo įgaliotas, bet su meile. Jėzus aiškindavo žmonėms, koks yra Dievas Tėvas. Jis atskleidė jiems Dangiškojo Tėvo mintis ir valią.

Jei mes norime daugiau sužinoti apie Dievą, kai norime sužinoti jo planą mums, ką jis galvoja apie santuoką arba šeimą, apie politiką, žalingus įpročius, socialinį darbą, pinigus ir auklėjimą – tada reikia ateiti pas Jėzų. Jis turi paruošęs atsakymą į kiekvieną klausimą! Klauskime jo ir klausykimės Jo!

Gal sakysi: Bet šiandien Jėzaus nėra tarp mūsų kaip anais laikais. – Bet mes turime Bibliją. Biblija, arba Šventasis Raštas, yra Dievo Žodis. Per šią knygą Dievas mums kalba šiandien; per Ją sužinosime, kaip elgtis, kad patiktume Dievui!

Ar mes (kaip tos minios anais laikais) veržiamės prie Jėzaus klausytis Dievo Žodžio?

Vienas žmogus kartą pasakė: Iš klausymo seka paklusnumas.

Kokia nauda, sužinojus iš Biblijos, kad reikia atleisti broliui – bet jeigu to nedarai? Jokios naudos! – Man nepadės vien žinojimas, kad Jėzus vienintelis kelias į dangų, jei nepriimčiau Jo į savo gyvenimą; jeigu netikėčiau ir nesekčiau Juo.

Tikėjimas ir paklusnumas eina kartu. Ne vien didelis žinojimas, bet paklusnumas, sekantis iš žinojimo, veda į Dievo pažinimą!

Būdami paklusnūs augame dvasiškai. Tai biblinis principas, kuris galioja visais gyvenimo atvejais. Aš negaliu dvasiškai augti, jeigu nepaklūstu Dievui!

Pirmas paklusnumo žingsnis yra: priimti Jėzų. Tikėti, kad jis tikrai mirė dėl manęs ant kryžiaus ir atleido visas mano nuodėmes, kai paprašiau jo atleidimo. Tuo metu, kai aš nuoširdžiai sakau „Jėzus Kristus yra mano Viešpats“ aš tampu nauju kūriniu, Dievo tarnu, kuris turi dar ir dvasinį gyvenimą.

Kad augčiau dvasiškai, man reikia žengti klusnumo žingsnius. Palyginčiau tai su laipteliais, kuriais lipu į viršų.

Kartais Dievas mus ragina žengti paklusnumo žingsnį, nors mes ir nesuprantame, kodėl ir kokia iš to nauda. Kartais jis laukia iš mūsų tikėjimo ir paklusnumo žingsnio, nors mums neatrodo tai logiška ir prieštarauja mūsų patirčiai.

Pažiūrėkime vėl į mūsų istoriją. Ketvirta eilutė:

Lk 5,4                Baigęs kalbėti, jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui.“

Kokia keista užduotis: Žvejoti dieną!

Aš galiu įsivaizduoti, ką galvojo Petras:

„Ko Jėzus nori iš manęs? Kad žvejočiau dieną? Tas stalius iš Nazareto tikriausiai nežino, kaip reikia žvejoti. Jis turbūt dar niekada nežvejojo. Aplink Nazaretą juk nėra ežerų. – Bet žvejyba yra mano amatas. Aš puikiausiai pažįstu šį ežerą ir galiu garantuoti: Dieną žuvų nesugausi! Be to, mes žvejojome kiaurą naktį ir nieko nesugavome.“

Galbūt panašiai galėtume sakyti ir mes, krikščionys:

Ko Jėzus nori iš manęs? Kad skelbčiau Dievo žodį? Kas aš toks? Tai šiandien netinka. Žmonės vis tiek nenori klausyti. Dar niekada to nedariau! Žmonės pradėtų juoktis, jei pradėčiau kalbėti apie Dievą, tikėjimą ar bažnyčią.

Petras mums yra geras pavyzdys. Žiūrėkime, kaip jis reagavo:

Lk 5,5                „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus.“

Jėzų jis vadino „mokytoju“. Tai reiškia, kad jis pritarė Jėzaus mokymui, ko Jėzus mokė minias iš valties. Ir dėl Jėzaus žodžio, ne dėl savo noro, jis buvo pasiruošęs daryti tokį kvailą dalyką, kokio jis dar niekada nėra daręs: Žvejoti dienos metu! – Jis pakluso Jėzui nepaisant visų abejonių.

Ir čia matome tiesą: Paklusnumas apdovanojamas palaiminimu!

Lk 5,6                Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. ⁷ Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo.

Koks palaiminimas! Stebuklas! Dievas visagalis!

Jei mes vadiname Jėzų „mokytoju“, esame jo mokiniai. Jeigu Jis yra mūsų Viešpats, tada esame Jo tarnai. Ir tada turėtume paklusti jam. Tikras tikėjimas eina kartu su paklusnumu.

Ir tai galioja visiems, nesvarbu, ar esu visai neseniai įtikėjęs ar jau labai seniai. Dvasiškai augame per paklusnumą, o ne vien per žinojimą.

Kiekvienoje mūsų dvasinio gyvenimo fazėje yra paklusnumo laiptelis. Ir kol neužlipsiu pirmo laiptelio, negalėsiu eiti toliau. Tai yra kaip mokykloje: Jei gale mokslo metų neturėsiu teigiamo įvertinimo, negalėsiu pereiti į kitą klasę. Toks pats principas galioja ir dvasiniame gyvenime.

Kaip jau minėjau, pirmas paklusnumo žingsnis yra: Tikėti į Jėzų; tikėti, kad Jis yra mano asmeninis Gelbėtojas.

Žengęs šitą žingsnį, supranti, kad tau reikia žengti tolesnį žingsnį: pastoviai, reguliariai skaityti Dievo žodį ir melstis. Tai yra antras paklusnumo žingsnis.

Skaitydamas Bibliją, supranti, kad Dievas tave ragina krikštytis. – Ir tu negalėsi toliau augti dvasiškai, jeigu nedarysi to, ką tau parodė Dievas. (tai asmeniškai patyriau)

(Dėdė Artūras!)

Priėmęs krikštą tu suvoki, kad tau reikia bendravimo su kitais krikščionimis (su kuriais gali dalintis savo tikėjimu) ir tu pajunti poreikį eiti į bendruomenę ir tapti bendruomenės kūno dalimi – kitaip sakant bendruomenės nariu.

Gal ir čia pasakytum: Kodėl man to reikia? Ar tai būtina? Koks skirtumas, ar esu bendruomenės dalis, ar ne? – Jei Dievas tau parodė, kad tą tau reikia daryti, -  tau asmeniškai reikia išsirinkti: Ar busiu paklusnus Dievui, ar toliau gyvensiu, kaip iki šiol?

Galbūt kyla klausimas: Iš kur žinoti, ar man (ir kada man) prisijungti prie šitos ar kitos bendruomenės? – Sužinoti galima paklausus Dievo. Jis pasakys tau, kur yra tavo vieta. Jis tau apreikš, kur ir kada tau reikia prisijungti prie vienos ar kitos bendruomenės. – Kartais gal yra baisu paklausti, nes kartais patogiau yra tokio klausimo visai nekelti! Bet ar tai nėra nepaklusnumas? Jeigu žinai, ką tau reikia iš tikrųjų daryti ir nedarai? Ilgainiui tai tampa kliūtimi dvasiniam augimui.

Net ir vienas nepaklusnumo žingsnelis atitolina mus nuo Dievo. Ir viena nuodėmė suteršia žmogų!

Kokios kliūtys trukdo mums augti dvasiškai:

-         nuodėmės

-         blogi įpročiai

-         nepaklusnumas

-         nepasitikėjimas

-         netikėjimas

-         kartais ir nežinojimas

Petras galėjo patirti tokį stebuklą tik tada, kai jis paklusniai nuirklavo į gilumą ir išmetė tinklus. Nepaisant daugybės argumentų, jis buvo klusnus ir išvydo Dievo visagalybę.

Paklusdami Dievui mes leidžiame veikti Dievui.

Aš noriu paraginti daryti tai, ką Dievas mums jau yra parodęs daryti. Kiekvienam krikščioniui reikia žengti paklusnumo žingsnius. Vienam Dievas gal aiškiai sako mesti rūkyti, kitam krikštytis, dar kitam tapti bendruomenės nariu, ketvirtam gal daugiau aukoti, kitam eiti į namų grupelę ir kartu su kitais mokytis iš Dievo žodžio, dar kitam pradėti naują tarnystę bendruomenėje arba prisijungti prie jau esančios tarnystės, galbūt susitaikyti su vienu žmogumi, ar praktiškai padėti broliui ar sesei…

Už tuos paklusnumo žingsnius Dievas atsilygins mums savo palaiminimu. Jei darome, ką Dievas mus ragina daryti ir klausome Jo, turime artimus santykius su Dievu ir esame palaiminti.

Aš nežinau, ką jums Dievas asmeniškai kalba. Bet jeigu tikrai nori augti dvasiškai, (o tokia yra mūsų kaip krikščionių paskirtis,) tada melskimės, kad Dievas parodytų mums, ką reikia daryti, koks turėtų būti mūsų kitas žingsnis? Ar man dabar laikas krikštytis? Parodyk Dieve, ar dabar laikas prisijungti prie bažnyčios? Ar dabar laikas prisijungti prie jaunimo darbo, šlovinimo komandos arba aktyvesnio Dievo žodžio skelbimo?

Dažniausiai mes bijome to melstis, nes bijome, kad Dievas galėtų rimtai atsakyti į mūsų klausymus. Ir tada? Tada man reikia tai daryti, ko nenoriu. Bet paklusdami jam, mes sulauksime tik dar didesnės palaimos, sustiprėsime dvasiškai ir būsime geri Dievo darbininkai. – Ir tai yra geras jausmas!

Žinokite, yra didelis skirtumas, tarp to, kai matai, kaip žmonės priima Jėzų ir kaip keičiasi žmonių gyvenimai, ir to, kai  pats savo kailiu patyri, kaip Dievas naudoja mane ir veikia per mane. Būti labai arti Dievo nėra tas pats, kaip būti įrankiu, kurį Dievas naudoja.

Jeigu nori patirti tai, ko iki šiol nesi patyręs, tau reikia pradėti daryti tai, ko iki šiol dar nesi daręs!!!

Jeigu mes, kaip bendruomenė, norime patirti, ko iki šiol nesame patyrę (kad žmonės įtikėtų, daugiau atsirastų tarnautojų), tada mums reikia pradėti daryti tai, ko iki šiol nesame darę.

Tas pats biblinis principas, kad per paklusnumą augame dvasiškai, galioja ne vien mums kaip pavieniams asmenims, bet ir visai bendruomenei.

Aš įsitikinęs, kad Dievas nori, kad mes, kaip bendruomenė ir toliau dvasiškai augtume. O žingsnis, kurį turėtume žengti, manau, turėtų būti Gerosios naujienos skelbimas. Mums reikėtų labiau pamatyti kitus žmones, kurie sėdi parkuose, su kuriais mes dirbame ir draugaujame, o gal matomės tik vieną kartą gyvenime.

Pavyzdys iš Vokietijos (registracijos biuras)

Ar pastovai meldiesi už žmogų, kuris dar netiki Dievą? Ar turi netikinčius draugus? (Persönliche Frage von Rod)

Tai yra mano paklusnumo žingsnis dabar. Aš kartais galvoju: Ar man tai daryti? Aš nesijaučiu, kad turėčiau evangelisto dovaną! Aš nesu lietuvis! Man sunku kalbėti lietuviškai, o kai kalbu, gal kitiems lietuviams atrodau, kaip ufonautas – Bet aš žinau, jeigu nežengsiu šio tikėjimo ir paklusnumo žingsnio, man bus sunku ir toliau dvasiškai augti.

Man reikia jūsų maldų, kad tapčiau drąsesniu Kristaus mokiniu, kuris skelbia Gerąją naujieną dar jos negirdėjusiems.

Mes kartu esame jo mokiniai. Bėgame kartu! Meldžiamės kartu! Esame vienoje bendruomenėje! Tad būkime drąsesni ir klauskime, ką man, kaip Dievo vaikui, reikia šiuo momentu daryti?

Kas nori patirti Dievo visagalybę, tam reika klusniai Juo sekti bei vykdyti Jo paraginimus.

Amen.