Kauno laisvųjų krikščionių vyresnysis: Zenonas Balčiūnas

Data: 2012 02 05

Vieta: Nemuno g. 16a, Kaunas

Zenonas 2012-02-05

 

 

Panevėžio laisvųjų krikščionių vyresnysis: Aurimas Sinskis

Data: 2012 01 29

Vieta: Nemuno g. 16a, Kaunas

Aurimas 2012-01-29

Data: 2010 04 04

Misionierius
Eduardas Gossas

Pamokslas prisikėlimo šventėje

Praeitą savaitę Modestas ir Vytautas (iš Klaipėdos), Marijanas, Artūras Rulinskas ir aš buvome Vokietijoje. Sekmadienį buvo Kontaktmisijos konferencija ir nuo pirmadienio iki ketvirtadienio mes Kontaktmisijos misionieriai buvome kartu tarnautojo sesijoje. Ten kartu šlovinome, bendravome ir liudijome kaip Dievas veikia mumyse ir per mus. Tai yra man labai brangus laikas, nes susitinku su dvasiniais lyderiais iš kurių aš galiu daug išmokyti.

 

Man reikia perduoti daug linkėjimų iš įvairų žmonių. Linkėjimai iš Arturo ir Irene Šmidto ir jų tėvų. Diteris Trefsas pasakė, kad man reikia būtinai jums perduoti linkėjimus.

Ypatingai Styvas ir Džoana Tinslai kalbėjo su manimi. Jie už praeitą savaitę buvo Lietojoje. Bet kadangi mes sirgome roto virusu jie neatvyko pas mus į Kauną, bet keliavo toliau į Klaipėdą ir ten sekmadienį pamokslavo. Labai gaila, kad jie negalėjo būti pas mus. Gal kitais metais bus galimybė susipažinti su jais. Jie amerikiečiai, pensininkai ir išmoko rusų kalba ir tarnauja dabar Orenburge.

Matijas Valenta tarnauja su žmona Belgijoje. Jie planavo su viena grupe vasarą atvykti pas mus ir mums padėti evangelizuoti. Bet aš turiu jums blogą žinią: Pas juos užsiregistravo per mažai žmonių ir jie atšaukė atvažiuoti pas mus. Bet jis perduoda nuoširdžius linkėjimus ir mano, kad gal kitais metais ta kelionė pavyks.

Žinoma, kad susitikau ir su mūsų lietuvių misionieriais Raienu ir Simona Fišeliais. Jiems labai gerai sekasi ir motyvuoti Airijoje tarnauti.

Susipažinau ir su Jošua ir Pauliumi. Jie misionieriai Vokietijoje. Jošua yra Turkas bet užaugęs Vokietijoje, o Paulius iš Afrikos; iš Kamerūno. Jis 15 metų buvo valstybės tarnautojas ir tada atvyko kaip misionierius į Vokietiją.

Aš jo paklausiau „Kaip tave priėmė vokiečiai?“ – Ir su ašaromis sakė „Sunkai!“ Bet jis ištikimai tarnauja Dievui ir puikai kalba vokiškai ir per jį įtikėjo jau nemažai žmonių. Jam 49 metų ir prieš ketverius metus persikraustė su šeima į Vokietiją ir pasakė man:

„Eduardai, tau reikia būti įsitikinęs, kad 1. esi išgelbėtas ir Dievo vaikas ir 2. kad tikai tavo pašaukimas yra čia tarnauti. Tada tvirtai stovėsi ir ištversi visus sunkumus!“

Tada paklausiau: „Ką veiki Vokietijoje?“ – „Daug nežinau, bet žinau kam tarnauju ir skelbiu Jėzų Kristų, nukryžiuotąjį!“

 

1Kor 2,1-2 ¹ Kai pas jus, broliai, lankiausi, buvau atėjęs skelbti jums Dievo slėpinio ne iškilnia kalba ar išmintimi. ² Mat buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą.

 

Kai Jošua tapo krikščionimi jis paskambino tėvus ir jie jį išmetė iš šeimos. Jo tėvas pasakė kalbėdamas telefonu: „Niekada neatvažiuok pas mus, ir niekada nebeskambink. Lauksiu skambučio tik iš Policijos, kuri mus pakvies identifikuoti tavo kūno dalis!“

 

Nepaisant to, jis su džiaugsmu tarnauja Dievui. Ir nepaisant to, kad jam gresia pavojus, jis evangelizuoja Vokietijoje.

 

Nuoširdžius linkėjimas ypač jaunimui nuo Juditos. Ji greitai baigs mission-akademiją ir rimtai galvoja važiuoti į kažkokią musulmonų šalį ir tarnauti ten. Jūs žinote, kas atsitiko toms dviems merginoms, kurios iš biblijos mokyklos į Jeminą važiavo. Judita sako: „Aš tikrai žinau, kad Dievas nori, kad būčiau ten. Aš nebijau mirti.“

 

Galu gale noriu truputį apie tą indą papasakoti. Jo žmona Vokietė o, jis Indas. Jie dirba ten, kur yra induizmas. Indijoje pernai buvo didžiausias krikščionių persekiojimas nuo šimto metų. Ta žmona mums pasakojo, kad pusę metų gyveno su kokia mintimi, kad šią naktį gali būti paskutinė, kur jie gyvena kartu su šeima arba iš vis liks gyvi. Ir tada liudija ta žmona: „Kai prarandi viską, ką tu turi ir tau lieka tik tai Jėzus Kristus, tada žinai, kad tau tik tai Jėzus Kristus ir užtenka!“

Jie sukūrė trys vaikų namus ir padeda vietinėmis bendruomenėmis. Ir žmonės įtiki. Žmonės priima Jėzų, nes mato, kad krikščionys ne tik kalba, bet ir gyvena. Kad jie turi, ko tiems žmonėms reikia. Indų bažnyčia auga. To misionierių tikslas: iki 2020 m. sukurti dar 10 bendruomenių ir 30 namų grupelių. Ir aš tikiu, kad taip ir bus.

Kinijoje irgi krikščionys persekiojami. Ar žinote, už ką jie prašo melstis? Jis sako: „Nesimelskite, kad persekiojimas sustotų, bet melskitės, kad mes tvirtai stovėtume tikėjime.“

 

Kas buvo taurėje?

Kartais pamokslininkai sako, kad Jėzus Getsemanėje bijojo mirties todėl jis sielvartavo. Pažiūrėkime į Bibliją. Kas ten parašyta?

Mt 26,37-39 ³⁷ Pasiėmęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, pradėjo liūdėti ir sielvartauti. ³⁸ Tada tarė jiems: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi.“ ³⁹ Kiek toliau paėjęs, parpuolė kniūbsčias ir meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“

Kodėl Jėzus buvo koks mirtinai nuliūdęs? Nu ko jo visas kūnas drebėjo? – Ar jis bijojo kryžiaus? Jis gi žinojo, kas jam laukė; jau ne kartą to pranašavo.

Daugelis pasakė, kad Jėzus bijojo kančios, erškėčių vainiko, patyčios, kryžiavimo. Tai šventvagystė!

Pagalvokime truputį! Ką ką tik papasakojo apie tuos žmones?

Po Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo maždaug 15 milijonų žmonių – vyrai, moterys, vaikai mirė dėl tikėjimo į Jėzų. Jie mirė kaip kankiniai!

Ar jau žinote, kad pvz. daugelis iš ankstyvos bažnyčios buvo irgi nukryžiuoti kaip Jėzus? Ne tik nukryžiuoti, bet nukryžiuoti aukštyn kojom! Ne tik atvirkščiai nukryžiuoti, bet užpildyti derva ir sudeginti romo gatvėse kaip žibintai!

Bet daugelis Jėzaus sekėjų, kurie buvo nukryžiuoti giedojo himnus pilnu džiaugsmu.

Ar tikrai galvojai, kad Dievo sūnus, krikščionybės pradininkas Getsemanėje bijojo kančios ir mirties, nors jo mokiniai kabo ant kryžiaus su džiaugsmu? Ar galvoji, kad Jėzus toks silpnas? Pagalvok!

 

Jėzus nebijojo mirties, kryžiaus ir kančios! Kas buvo taurėje? Kas buvo joje, nuo ko netgi Jėzus drebėjo?

 

Vieną kartą vienas pamokslininkas paklausė šitą klausimą paaugliams. Ir viena maža mergaitė pakėlė ranką ir atsakė: Pamokslininke, taurėje buvo Dievo rūstybė!

 

Taurėje buvo Dievo pyktis dėl viso blogo. Dievas mirtinai neapkenčia nuodėmės. Virš visų žmonių kybo Dievo rūstybė!

Jn 3,36 Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas nenori Sūnaus tikėti – gyvenimo nematys; virš jo kybo Dievo rūstybė.

 

Dievas teisėtai supyksta ant visų žmonių dėl jų nuodėmių. O kažkas turėtų išgerti Dievo rūstybę!

Jėzus Kristus nunešė visas mūsų kaltes ant medžio ir vietoj mūsų Jis stovėjo Dievo teisme. Ir tada Dievas išpylė savo šventą teisingą rūstybę (kaip baltutėlį šviesą) sudaužiant ant savo viengimį sūnų!

 

Ar mes neskaitome Izaijo knygoje 53,4-5.10:

Iz 53,4-6.10a ⁴ Tačiau jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus. O mes laikėme jį raupsuotu, Dievo nubaustu ir nuvargintu. ⁵ Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir mes buvome išgydyti jo žaizdomis. ⁶ Visi mes pakrikome lyg avys, kiekvienas eidamas savo keliu, o VIEŠPATS užkrovė jam mūsų visų kaltę. ¹⁰ Bet Viešpats panorėjo jį sumušti, Jis atidavė jį skausmui.

 

Įsivaizduokite didelį užtvanką; pvz. Kauno marios užtvanką. Ir tu apačioje stovi ir staiga dingsta siena ir viso marios vandens nori pulti tave. Be šanso numirtum. Bet netikėtai prieš tavo kojas atsivertų žemė ir prarytų visą vandenį.

 

Ir taip Jėzus paėmė Dievo taurę iš Jo rankos, kuri buvo pilna Dievo rūstybės mums ir ją išgeria iki paskutinio lašelio.

Ir kai jis ant kryžiaus sušuko „Atlikta!“ jis apvertė taurę ir nė vienas lašelis iškrito iš taurės! Jis viską išgėrė!

 

Dar karta: Kas toks buvo per taurė?

Dievas sako: „Dėl tautos piktybės ir maišto nusiųsiu savo rūstybę. Aš duosiu jiems rūstybės taurę ir priversiu išgerti. Ir jie iš to svyruos ir numirs.“

Bet ant kryžiaus buvo Jėzus Kristus prikaltas ir Jis išgėrė tą taurę.

 

 

Pvz. Abraomas

Ar prisimeni tą istoriją apie Abraomą ir jo sūnų. Dievas jam liepė: Lipk ant kalno ir aukok savo viengimį sūnų! Ką Abraomas darė? Jis buvo klusnus surišo savo sūnų paėmė peilį ir kai ranką jau ėjo žemyn Dievas sustabdė jį.

Gal pasakytum: Gera istorija! Buvo avinas krūme. Koks geras galas. Bet tai nebuvo galas! Tai buvo tik intarpas!

Šimtais metais vėliau Golgotoje Dievas surišo savo sūnų ir sumušė/skerdė jį.

 

Kažkas turi mirti! Štai yra kryžius, kurį daugelis nori statyti kažkur kampe, o ne į centrą. Nes tai žiaurus dalykas!

Gal galvoji: Niekada negirdėjau tokio pamokslo! Ir gal todėl Kristaus kryžius turi tiek mažai jėgos tavo gyvenime.

 

Kryžius yra atstumiantis ir baisus dalykas. Kas teisingai supranta kas tai yra negali jį nešioti ant kaklo.

Kažkas turi mirti! Teisingumo reikalavimai buvo patenkinti. Kad Dievas mums parodytų savo meilę Jam reikėjo pašalinti pirmiau nuodėmę. Ir buvo tik vienas kelias: Dievo viengimis sūnus turėtų mirti.

Jis mirė!

 

Ir tai yra mūsų krikščionių gyvenimo centras! Paulius rašo Romiečiams 12,1:

Rom 12,1 ¹ Dėl Dievo gailestingumo raginu jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį garbinimą.

Kas yra mūsų motyvacija? Dievo malonės!

Paulius pirmame vienuoliktame skyriuose rašo apie tai – ką Kristus padarė dėl mūsų ir rašo: Kadangi Dievas tiek daug mums padarė per Jėzų Kristų, pasiduokite jam; gyvenkite jam!

Kuo daugiau tu supranti Kristaus kryžiaus esmę, tuo lengviau tu pasiduodi Jėzui – Kaip tie žmonės, apie kuriuos aš pradžioje kalbėjau. Tada tas kryžius nebe bus pakabutis bet gyvenimo centras. Kristus taps tavo gyvenimo Viešpačiu! Jis bus tas, kuris viešpataus tavo gyvenime: tavo laiką, tavo pinigus, tavo mintis, tavo žodžius – tavo elgesį!

 

Kristus mirė – dėl tavęs! Kai jis buvo ant kryžiaus jis galvojo apie tave. Ir jeigu tu būtum vienintelis nusidėjėlis – Jis eitų tuo pačiu keliu. Jis viską padarytum dėl tavęs!

 

Yra labai svarbu suprasti kodėl Kristus numirė ant kryžiaus. Kas to nesupranta negali pilnu džiaugsmu švęsti prisikėlimo šventę. Tik kai suprantu, kas įvyko didįjį penktadienį aš galiu šokti ir dėkoti jam.

 

Kristus prisikėlė!

 

Ne tik Jėzaus mirtis mums išgelbsti, bet ir Kristaus prisikėlimas! Jeigu Jėzus butų miręs ir nebūtų prisikėlęs tada nieko nebūtų įvykęs. Mes neturėtume vilties ir neturėtume išgelbėjimo.

1Kor 15,17-20 ¹⁷ O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse. ¹⁸ Taip pat ir užmigusieji Kristuje yra žuvę. ¹⁹ Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių. ²⁰ Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmagimis.

 

Dievas priėmė tą auką ant kryžiaus. Ir per prisikėlimą Dievas patvirtino Jėzaus darbą ir pastatė ryškų ženklą, kad Jėzaus auka ant kryžiaus užteko ir nuėmė visas pasaulio nuodėmes.

 

Asm.

Kokią vietą turi Kristaus kryžius tavo gyvenime?

Jeigu šiandien supranti, kad tu esi nusidėjėlis ir tau reikia Jėzaus – tau turiu gerą žinią: Kai tiki į mirusį ir prisikėlusį Jėzų, busi išgelbėti ir tapsi Dievo vaiku! Tada prisikėlusio dvasia (Šventoji dvasia) gyvens tavo širdyje ir tavo gyvenimas keisis visiškai.

 

Jėzus ne liko miręs, bet tikrai prisikėlė. Ir po to Jis ne dingo iš pasaulio, bet veikia šiandien per savo vaikus. Mes turime gyvąją viltį ir norime visiems tą gerą žinią skelbti.

 

1Petro 1,3 ³ Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai ⁴ ir nenykstančiam, nesuteptam, nevystančiam palikimui, kuris laikomas jums danguje.

 

Pradžioje parodžiau žmonių nuotraukas. Visi šiandien gyvena. Ir kiekvienas iš jų gyvena pagal šitą eilutę:

Gal 2,20 ²⁰ Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane.

 

Tie žmonės nebijo mirties, nes žino kam tarnauja ir žino Kristus šiandien gyvas ir gyvena jų širdyse.

- Ar nenori prisijunkti prie jų?

 

 

Pripažinimas: Jėzus prisikėlė! – Tikrai prisikėlė!

 

Svečias: Peter Abrams

Data: 2012 01 15

Vieta: Nemuno g. 16a, Kaunas

Petras Abrams 2012-01-15

 

Vyresnysis: Zenonas Balčiūnas

Data: 2012 01 08

Vieta: Kauno Laisvųjų Krikščionių bažnyčia

Zenonas 2012-01-08

 

Bažnyčios įkūrėjas: Artūras Šmitas

Data: 2011 12 18

Vieta: Kauno Laisvųjų Krikščionių bažnyčia

Artūras Šmitas 2011-12-18

 

Vyresnysis: Zenonas Balčiūnas

Data: 2011 12 11

Vieta: Kauno Laisvųjų Krikščionių bažnyčia

Zenonas 2011-12-11

 

Bažnyčios įkūrėjas: Artūras Šmitas

Data: 2011 11 27

Vieta: Kauno Laisvųjų Krikščionių bažnyčia

Artūras Šmitas 2011-11-27

 

Vyresnysis: Zenonas Balčiūnas

Data: 2011 11 20

Vieta: Kauno Laisvųjų Krikščionių bažnyčia

Zenonas 2011-11-20

 

Data: 2008 11 23

Misionierius
Eduardas Gossas

Pamokslų serija iš laiško Filipiečiams „Visuomet džiaukitės Viešpatyje!“

Fil 1,1-11

 

Įvadas:

Šiandien pradėsime naują pamokslų seriją. Šįkart pamokslausime pagal vieną laišką iš Naujojo Testamento.

 

Šį laišką Apaštalas Paulius parašė pirmajai Europos bažnyčiai. Tai buvo ypatinga bendruomenė, nes ji palaikė Pauliaus tarnystę. Tie krikščionys palaikė Paulių ne tik maldoje, bet visapusiškai rūpinosi juo. Jie kartas nuo karto paklausdavo, kaip jam sekasi, kuo jis gyvena; ir paremdavo jį finansiškai. Jau tris kartus jie jam buvo nusiuntę pinigų. –

Kai ta bendruomenė išgirdo, kad Paulius kalėjime (tikriausiai Romoje), žmonės iš tos bendruomenės surinko pinigų ir nusiuntė vieną savo vadovų Epafroditą pas Jį. Kodėl? Jie norėjo, kad Epafroditas Paulių paguostų nelaimėje ir jį padrąsintų; o pinigai jam palengvintų buvimą nelaisvėje.

 

Todėl šis laiškas yra padėkos laiškas tai bendruomenei. Bet ne tik. Kai Epafroditas buvo pas Paulių, jis taip stipriai susirgo, kad vos nenumirė. Tikriausiai ta bendruomenė jau žinojo, kad Epafroditas sėkmingai atvyko pas Paulių, bet ir tai, kad jis, būdamas ten, stipriai susirgo. Dabar ta bažnyčia nerimavo dėl jo sveikatos ir galvojo, kad šis jų sumanymas Pauliaus nepadrąsino, bet atvirkščiai jį tik dar labiau nuliūdino.

Bet Dievas buvo gailestingas ir išgydė Epafroditą ir vėl viskas buvo gerai. O dabar jis ir Paulius girdėjo, kad dabar ta bendruomenė labai pergyveno dėl vadovo ir susidariusios sunkios situacijos.

 

Epafroditas nebuvo ramus ir norėjo kuo greičiau namo, pas savo bendruomenę, jai pasirodyti, kad ji matytų, jog jis tikrai sveikas. Paulius greitai parašė šį laišką ir perdavė jį Epafroditui.

Laiške jis parašė apie Epafroditą ir kodėl jis taip greitai vėl norėjo grįžti namo, padėkojo už gautus pinigus ir naudodamasis galimybe papasakojo bendruomenei, kaip jam sekasi ir ją padrąsino.

 

Taigi, tarp Pauliaus ir tos bendruomenės buvo labai geri santykiai; tokie nuoširdūs, kad Paulius jiems netgi leido jį paremti finansiškai. Iš kitų bendruomenių jis pinigų neimdavo.

 

Pats Paulius tuo metu buvo kalinys, bet jo laiške pagrinde kalbama apie džiaugsmą (tiksliau net 16 kartų!). Žodis „džiaugsmas“ yra laiško pagrindinė melodija. Ar jis dėkoja, ar drąsina, ar net gi griežčiau paragina – visada jis randa progų pasidžiaugti. Tiksliau, jis kalba apie „džiaugsmą Viešpatyje“. Todėl pavadinau šią pamokslų seriją pagal pagrindinę eilutę: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje!“ Tai parašyta laiške Filipiečiams 4,4.

 

Jis labai džiaugėsi, kad bendruomenė juo rūpinosi. Jis džiaugėsi, kad vienas jų vadovų atvyko, nes Pauliui jis buvo labai brangus. Jis džiaugėsi už bendruomenės auką … Bet Jis rado dar daugiau priežasčių būti dėkingu ir džiaugtis.

 

Skaitykime laišką Filipiečiams nuo pirmos iki vienuoliktos eilutės:

Teksto skaitymas Filipiečiams 1,1-11

 

Šitame tekste išskyriau du dalykus, kurių mes galėtume išmokti:

Pirmas dalykas yra:

1. Dėkoti už tarnaujančius krikščionis! (Fil 1,3-8)

Paulius dažnai pradėdavo savo laiškus su padėka. Gal tai buvo įprasta. Bet aš manau, kad tai buvo Pauliaus esminis bruožas. Jis buvo kalėjime, bet neprarado dėkingumo jausmo ir džiaugsmo.

Jau buvo praėję 10 metų, kai jis buvo Filipuose ir vis dar galvojo ir meldėsi už juos. Ir kiekvieną kartą, kai jis galvojo apie Filipiečius, jis tik dėkojo už juos ir džiaugėsi jais. Jam buvo gera melstis už juos. –

 

Kada mums lengva melstis? Kai mes labai labai ko norime (didelis troškimas), arba kai mes kažką labai mylime. Kai mylimas žmogus suserga, man tada nėra sunku melstis už jį.

Prieš beveik tris savaites operavo mano mamą. Buvo rastas auglys jos gimdoje. Bet dabar viskas gerai. Auglys buvo nepiktybinis, ji greitai gyja. Ir aš meldžiausi už ją labai dažnai, nes ji man labai brangi. Bet už nepažįstamus ar mažai pažįstamus melstis yra žymiai sunkiau.

 

Taigi matome, kad Paulius mylėjo juos, galvojo apie juos ir prisiminė juos savo maldoje. Todėl jis galėjo pasakyti:

Fil 1,3-4     Aš dėkoju savo Dievui, kai tik jus prisimenu, visuomet, kiekvienoje maldoje, su džiaugsmu už jus visus.

Už ką jis dėkojo Dievui?

 

Atsakymą randame penktoje eilutėje:

Fil 1,5        [Aš dėkoju] už jūsų bendradarbiavimą Evangelijos labui nuo pirmosios dienos iki šiandien.

Tie krikščionys Filipuose gyveno dėl Evangelijos ir dalyvavo jos skelbime. Tokią nuostatą jie turėjo nuo tos dienos, kada jie pradėjo tikėti Jėzumi. Ir ši nuostata iki to meto, kai Paulius parašė laišką, nesikeitė. Ar tai nėra priežastis dėkoti Dievui?

 

Girdėjau ne vieną kartą, kai ilgesnį laiką tikintis krikščionis naujai įtikėjusiam kalbėjo: „Dabar tu degi dėl Jėzaus. Bet truputį palauk, ir tu nusiraminsi ir pamatysi viską kitomis akimis. Dabar tu esi įsimylėjęs. Bet greitai tie jausmai praeis ir tu tapsi normaliu krikščionimi.“

Bet būtent ši eilutė rodo, kad įmanoma išlaikyti pirmąją meilę ir užsidegimą. Jausmai gali keistis, bet nuostata visada gali išlikti tokia pat. Ten, kur žmonės karštai myli Dievą, daug vyksta. Ten gyvenimas verda. Ten žmonės yra aktyvūs. Ir būtent ši bendruomenė buvo tokios nuostatos.

 

Paulius įkūrė ir kitas bendruomenes, bet jose buvo nemažai bėdų dėl klaidžiamokslių. Jis žinojo, kad kai žmonės įtiki, dar nereiškia, kad visa kita „važiuoja“ savaime. Todėl jam šita bendruomenė buvo ypatinga. Nes ji nuo pradžių iki dabar augo ir tvirtėjo savo nuostatoje. Bet Paulius nesako: Oi, iki šiol jūs taip gerai viską darėte. Viskas bus gerai ir ateityje. Tik pirmyn!“ Bet rašo:

Fil 1,6        Esu tikras, kad tas, kuris jumyse pradėjo šį gerą darbą, jį ir užbaigs iki Kristaus Jėzaus dienos.

 

Dievas yra tas, kuris pradėjo tą gerą darbą. Ir jis yra ne toks, kuris palieka pusiau užbaigtą darbą. Dievas nori tą gerą darbą pabaigti. Dievas taip pat nori pabaigti savo pradėtą darbą manyje ir tavyje.

Ar tikime, kad jis toks galingas ir didingas Viešpats? Tai Jo užduotis pabaigti savo pradėtą darbą mano brolyje ir seseryje, ne mano. Gal jau praradau viltį, kad tas „buvęs“ krikščionis sugrįš pas Dievą. Bet tai priklauso ne nuo mūsų. Mes galime tik melstis ir tikėti, kad Dievas nesiliaus veikti jame.

 

Kai man buvo 16 metų, jau buvau tikintis, o mano brolis lyg irgi buvo tikintis, bet ne savo elgesiu. Jis mane dažnai erzindavo ir provokuodavo, kad aš kartais galvojau, kad jis šėtono apsėstas. Ir vieną dieną ėjau į Biblijos studijas ir mes skaitėme šitą eilutę. Tada supratau, kad aš negalėsiu jo pakeisti. Man reikia jį atiduoti Dievui. Dievas jame pradėjo savo darbą, jis tedirba su juo ir toliau. – Ir po gana trumpo laiko, jis labai pasikeitė į gerą pusę ir iki šiol jis myli Dievą.

 

Dievas veikia manyje ir tavyje, jei esi jo vaikas. Veikdamas mumyse, keisdamas mus, jis turi prieš akis galutinį tikslą: tai yra Jėzaus Kristaus atėjimo dieną. Tai ta diena, kada Jėzus ateis pasiimti savo bažnyčios. Tuo metu dar nebus didžiojo žmonijos teismo. Jis tik ateis pas savo nuotaką, savo kūną – bažnyčią. Dar prieš pasaulio pabaigą jo bažnyčia pasieks savo tikslą. Ji bus paimta, apdovanota nauju kūnu, suvienyta su bažnyčios Galva – Jėzumi Kristumi amžinybei.

 

Dievo veikimas tęsis iki tos dienos. Ir todėl Paulius įsitikinęs, kad Dievas ir toliau keis žmones bei veiks Filipiečių bendruomenėje. Todėl jis rašo:

 

Fil 1,7        Šitaip manyti apie jus visus teisinga [Aš privaliau taip manyti], nes aš turiu savo širdyje jus, kurie, tiek man esant kalėjime, tiek ginant ir stiprinant Evangeliją, visi tebesate man duotos malonės dalininkai.

Būdamas kalėjime Paulius toliau skelbė Evangeliją. Tai buvo jo tarnystė. Dėl jos jis kovojo iki pat mirties.

Jis nebuvo kalėjime dėl nusikaltimo, bet už Evangelijos skelbimą.

 

Ir tai Filipiečiai suprato! Jie nepasišalino nuo Pauliaus, bet palaikė jį. Savo širdimi jie dalyvavo jo gyvenime. Jie meldėsi už jį. Jie aukojo pinigus jam ir siuntė savo bendruomenės vadovą pas jį. Tokiu būdu jie tapo Pauliaus dalininkai. Bet ne kentėjimų dalininkai, o malonės. Pauliaus akimis tai buvo: Malonė!

 

Šiuo laišku Filipiečiams jis norėjo pasakyti: „Klausykite, man viskas gerai. Negalvokite apie mane, bet apie Evangeliją! Svarbiausiai, kad jai būtų gerai. Ir aš džiaugiuosi, kad jūs prisidedate jos labui. Ačiū jums! Todėl aš dar karščiau jus myliu. Nepamirškite, kad tai yra malonė, kad jūs kartu su manimi galite visa tai patirti! Džiaukitės tuo!“

 

Man patinka, kaip Paulius žiūrėjo į tarnaujančius krikščionis. Ir tai yra rimtas klausimas man: Kaip aš žiūriu į krikščionis, kurie Dievui tarnauja? Ar irgi dėkoju už juos? Ar vertinu, kad jie tarnauja, kad Evangelija būtų paskelbta. Ar turiu jiems padrąsinančių žodžių? Gal mums visiems reikėtų atsakyti į tuos klausimus.

Tarnautojai netobuli. Ar mes tikime, kad Dievas juose savo darbą užbaigs iki galo? Laiminkime juos ir melskimės už juos!

Tuose dalykuose man pačiam reikia augti.

 

Ruošiant pamokslą klausiau savęs: Ką Paulius mums Kauno LKB parašytų? Ar jis būtų dėkingas Dievui už mus? Ar mes tarnaujame Dievui su užsidegimu? Ar mes prisidedame kuo nors prie Gerosios Naujienos skleidimo? Ar jis galėtų pasakyti: Esu tikras, kad tas, kuris jumyse pradėjo šį gerą darbą, jį ir užbaigs iki Kristaus Jėzaus dienos?

 

Aš manau, šį sakinį Paulius galėtų parašyti ir mūsų bažnyčiai. Mes juk sekame Jėzumi. Mes skelbiame Evangeliją. Mes palaikome ir aukojame dėl Gerosios Naujienos skelbimo (pvz. Indijoje). Mes organizuojame evangelizaciją.

 

Ar to užtenka? Ar Paulius sakytų: „Šaunuoliai! Aš galiu tik dėkoti už jus? Meldžiu, kad jūs išlaikytumėte savo dvasinį lygį.“ Ne! Yra vienas dalykas, kuris turėtų nenustoti augti. Ir tikriausiai niekada negalėsime pasakyti, kad jau to turime pakankamai: tai meilė!

Aš manau, kad Paulius mums parašytų dar ir šias eilutes:

 

2. Melskitės, kad meilė augtų! (Fil 1,9-11)

Fil 1,9-11 ⁹ Ir dabar meldžiu, kad jūsų meilė vis augtų ir augtų pažinimu ir visokeriopu išmanymu, ¹⁰ kad jūs mokėtumėte pasirinkti, kas vertingiau, kad būtumėte tyri ir be priekaišto Kristaus dieną, ¹¹ pilni teisumo vaisių per Jėzų Kristų Dievo garbei ir šlovei.

Toks yra Pauliaus tikslas: Kad mes būtume tyri, be priekaišto ir pilni teisumo vaisių! O tai pasieksime tik, jei augsime meilėje!

 

Graikų kalboje parašyta „Meldžiu, kad jūsų meilė augtų, kad ji nuolat lietųsi per kraštus!“ Po pamaldų geriame kavą. Ir beveik visada kažkas netyčia prilieja kavos. Tai matosi ant stalo arba ant grindų; kartais netgi matosi pėdsakai! Ji tada kvepia visur! –

Paulius taip pat naudojo šitą palyginimą ir sakė: „Mūsų meilei reikia augti! Taip stipriai augti, kad mes ne tik patys būtume pilni meilės, bet kad ji lietųsi per kraštus! Kad mes tyčia ar netyčia išlietume meilę čia ir ten, ir po mūsų liktų meilės pėdsakai ir meilės aromatas! Taip mums reikia gyventi! Būkime išlaidūs meilės ir nenustokime prašyti jos vis daugiau. Meilė yra nesibaigianti srovė ir jai reikia leisti tekėti!“

 

Aš labai mėgstu pusiausvyrą. Arba kitaip tariant: Aš bijau perdėjimo! Bet Biblija ragina neriboti meilės ir nesakyti: Jau užtenka! Pakaks! Ji netgi ragina perdėti mylėti; išlaidžiai su ja gyventi!

Paulius matė Filipiečių bendruomenėje meilės stygių. Jis labai džiaugėsi šia bendruomene, bet norėjo, kad ji toliau augtų ir nesustotų augti būtent meilėje. Jiems reikėjo ir toliau tobulėti.

Taip pat jis ir mus per šį laišką ragina toliau augti tikėjime ir meilėje! Šiose srityse ribų nėra!

Romiečiams Paulius rašė:

Rom 13,8 ⁸ Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę, nes kas myli kitą, tas įvykdo įstatymą.

Bet kaip mes galime auginti meilę?

Remiantis Pauliaus žodžiais: pažinimu ir visokeriopu išmanymu!

Yra toks posakis: Meilė akla! Ir, beje, dažnai taip yra. Tokia meilė, kuri galvoja tik apie save, užmerkia savo akis problemoms ir kitiems nemalonumams. Nes ji nori būti „netrikdoma“. Tokia meilė yra be pažinimo ir išmanymo.  – O dieviška meilė kitokia! Kristaus meilė atmerkia akis ir nori kitam padėti, sustiprinti. Todėl meilei reikia „pažinimo“ ir „išmanymo“; atidaus žvilgsnio – pamatyti žmogų ir atskirti problemų šaknis nuo problemų vaisių, ir tada (kaip įmanoma) jam padėti. Tai tikra meilė!

 

Taigi, Paulius meldėsi, kad Filipiečiuose dieviška meilė augtų pažinimu ir išmanymu, kad jie sugebėtų teisingai įvertinti situaciją, ir per tai išmoktų atskirti antraeilius dalykus nuo esminių.

Fil 1,10b    Kad būtumėte tyri ir be priekaišto Kristaus dieną.

 

Paulius turi aiškų galutinį tikslą: Kristaus dieną. Tai yra ta diena, kada Jėzus paims savo bažnyčią pas save. Jis nekantriai laukė tos dienos. Ir ne tik stengėsi pats taip gyventi, kad būtų pasiruošęs, bet ir mėgino daryti viską, kas įmanoma, kad ir kiti būtų pasiruošę.

Tik jis buvo kalinys. Ką jis galėjo daryti? Melstis ir drąsinti kitus dieviška meile.

Nes jis žinojo, jei žmogus myli ta dieviška meile, jis sugebės įvykdyti svarbiausius dalykus. Tiems dalykams skirti dėmesį, pinigų ir laikas. Ir tai bus toks gyvenimo būdas, kad mes būsime pasiruošę Jėzaus atėjimui.

 

Mes tada ne tik būsime pasiruošę, bet ir pilni vaisių. Tai bus vaisiai, kuriuos mes nešime per Jėzų Kristų. Jis įgalins mus duoti vaisių. Tokiu savo gyvenimu džiuginsime ir šlovinsime Dievą.

Tai yra mūsų pašaukimas!

 

Ar mes meldžiamės kaip Paulius? Ar mes trokštame augti meilėje? Ar mes laukiame Kristaus Jėzaus dienos?

Naujame Testamente ši diena yra pati svarbiausia. Visos mintys ir darbai yra nukreipti būtent į ją. Tai bažnyčios finišas. Ar tai turi įtaką į mūsų elgesį?

Jėzus ateis! Tai faktas! Ir bažnyčios užduotis yra, kad ji tada, kai jis ateis, būtų tyra ir be priekaišto. Bet kadangi mes nežinome, kada Jėzus ateis, mums reikia jau šiandien būti pasiruošusiems.

 

Aš linkiu mums išmokti iš Pauliaus šių dviejų dalykų:

1. Dėkoti Dievui už krikščionis, kurie tarnauja Dievui ir bažnyčiai; kurie tarnauja, kad Evangelija būtų paskelbta; kurie gyvena su Dievu. Iš tikrųjų gerai yra ne tik Dievui tai pasakyti, bet ir jiems patiems ir tokiu būdu padrąsinti juos eiti tuo keliu su tikėjimu, kad Dievas savo pradėtą darbą užbaigs.

2. O antras dalykas, kurį linkiu mums išmokti, tai melstis, kad mūsų meilė mumyse augtų pažinimu ir visokeriopu išmanymu! Ir tokiu būdu būkime pasiruošę Jėzaus atėjimui.