Pamokslas prisikėlimo šventėje

Praeitą savaitę Modestas ir Vytautas (iš Klaipėdos), Marijanas, Artūras Rulinskas ir aš buvome Vokietijoje. Sekmadienį buvo Kontaktmisijos konferencija ir nuo pirmadienio iki ketvirtadienio mes Kontaktmisijos misionieriai buvome kartu tarnautojo sesijoje. Ten kartu šlovinome, bendravome ir liudijome kaip Dievas veikia mumyse ir per mus. Tai yra man labai brangus laikas, nes susitinku su dvasiniais lyderiais iš kurių aš galiu daug išmokyti.

Man reikia perduoti daug linkėjimų iš įvairų žmonių. Linkėjimai iš Arturo ir Irene Šmidto ir jų tėvų. Diteris Trefsas pasakė, kad man reikia būtinai jums perduoti linkėjimus.

Ypatingai Styvas ir Džoana Tinslai kalbėjo su manimi. Jie už praeitą savaitę buvo Lietojoje. Bet kadangi mes sirgome roto virusu jie neatvyko pas mus į Kauną, bet keliavo toliau į Klaipėdą ir ten sekmadienį pamokslavo. Labai gaila, kad jie negalėjo būti pas mus. Gal kitais metais bus galimybė susipažinti su jais. Jie amerikiečiai, pensininkai ir išmoko rusų kalba ir tarnauja dabar Orenburge.

Matijas Valenta tarnauja su žmona Belgijoje. Jie planavo su viena grupe vasarą atvykti pas mus ir mums padėti evangelizuoti. Bet aš turiu jums blogą žinią: Pas juos užsiregistravo per mažai žmonių ir jie atšaukė atvažiuoti pas mus. Bet jis perduoda nuoširdžius linkėjimus ir mano, kad gal kitais metais ta kelionė pavyks.

Žinoma, kad susitikau ir su mūsų lietuvių misionieriais Raienu ir Simona Fišeliais. Jiems labai gerai sekasi ir motyvuoti Airijoje tarnauti.

Susipažinau ir su Jošua ir Pauliumi. Jie misionieriai Vokietijoje. Jošua yra Turkas bet užaugęs Vokietijoje, o Paulius iš Afrikos; iš Kamerūno. Jis 15 metų buvo valstybės tarnautojas ir tada atvyko kaip misionierius į Vokietiją.

Aš jo paklausiau „Kaip tave priėmė vokiečiai?“ – Ir su ašaromis sakė „Sunkai!“ Bet jis ištikimai tarnauja Dievui ir puikai kalba vokiškai ir per jį įtikėjo jau nemažai žmonių. Jam 49 metų ir prieš ketverius metus persikraustė su šeima į Vokietiją ir pasakė man:

„Eduardai, tau reikia būti įsitikinęs, kad 1. esi išgelbėtas ir Dievo vaikas ir 2. kad tikai tavo pašaukimas yra čia tarnauti. Tada tvirtai stovėsi ir ištversi visus sunkumus!“

Tada paklausiau: „Ką veiki Vokietijoje?“ – „Daug nežinau, bet žinau kam tarnauju ir skelbiu Jėzų Kristų, nukryžiuotąjį!“

1Kor 2,1-2 ¹ Kai pas jus, broliai, lankiausi, buvau atėjęs skelbti jums Dievo slėpinio ne iškilnia kalba ar išmintimi. ² Mat buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą.

Kai Jošua tapo krikščionimi jis paskambino tėvus ir jie jį išmetė iš šeimos. Jo tėvas pasakė kalbėdamas telefonu: „Niekada neatvažiuok pas mus, ir niekada nebeskambink. Lauksiu skambučio tik iš Policijos, kuri mus pakvies identifikuoti tavo kūno dalis!“

Nepaisant to, jis su džiaugsmu tarnauja Dievui. Ir nepaisant to, kad jam gresia pavojus, jis evangelizuoja Vokietijoje.

Nuoširdžius linkėjimas ypač jaunimui nuo Juditos. Ji greitai baigs mission-akademiją ir rimtai galvoja važiuoti į kažkokią musulmonų šalį ir tarnauti ten. Jūs žinote, kas atsitiko toms dviems merginoms, kurios iš biblijos mokyklos į Jeminą važiavo. Judita sako: „Aš tikrai žinau, kad Dievas nori, kad būčiau ten. Aš nebijau mirti.“

Galu gale noriu truputį apie tą indą papasakoti. Jo žmona Vokietė o, jis Indas. Jie dirba ten, kur yra induizmas. Indijoje pernai buvo didžiausias krikščionių persekiojimas nuo šimto metų. Ta žmona mums pasakojo, kad pusę metų gyveno su kokia mintimi, kad šią naktį gali būti paskutinė, kur jie gyvena kartu su šeima arba iš vis liks gyvi. Ir tada liudija ta žmona: „Kai prarandi viską, ką tu turi ir tau lieka tik tai Jėzus Kristus, tada žinai, kad tau tik tai Jėzus Kristus ir užtenka!“

Jie sukūrė trys vaikų namus ir padeda vietinėmis bendruomenėmis. Ir žmonės įtiki. Žmonės priima Jėzų, nes mato, kad krikščionys ne tik kalba, bet ir gyvena. Kad jie turi, ko tiems žmonėms reikia. Indų bažnyčia auga. To misionierių tikslas: iki 2020 m. sukurti dar 10 bendruomenių ir 30 namų grupelių. Ir aš tikiu, kad taip ir bus.

Kinijoje irgi krikščionys persekiojami. Ar žinote, už ką jie prašo melstis? Jis sako: „Nesimelskite, kad persekiojimas sustotų, bet melskitės, kad mes tvirtai stovėtume tikėjime.“

Kas buvo taurėje?

Kartais pamokslininkai sako, kad Jėzus Getsemanėje bijojo mirties todėl jis sielvartavo. Pažiūrėkime į Bibliją. Kas ten parašyta?

Mt 26,37-39 ³⁷ Pasiėmęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, pradėjo liūdėti ir sielvartauti. ³⁸ Tada tarė jiems: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi.“ ³⁹ Kiek toliau paėjęs, parpuolė kniūbsčias ir meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“

Kodėl Jėzus buvo koks mirtinai nuliūdęs? Nu ko jo visas kūnas drebėjo? – Ar jis bijojo kryžiaus? Jis gi žinojo, kas jam laukė; jau ne kartą to pranašavo.

Daugelis pasakė, kad Jėzus bijojo kančios, erškėčių vainiko, patyčios, kryžiavimo. Tai šventvagystė!

Pagalvokime truputį! Ką ką tik papasakojo apie tuos žmones?

Po Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo maždaug 15 milijonų žmonių – vyrai, moterys, vaikai mirė dėl tikėjimo į Jėzų. Jie mirė kaip kankiniai!

Ar jau žinote, kad pvz. daugelis iš ankstyvos bažnyčios buvo irgi nukryžiuoti kaip Jėzus? Ne tik nukryžiuoti, bet nukryžiuoti aukštyn kojom! Ne tik atvirkščiai nukryžiuoti, bet užpildyti derva ir sudeginti romo gatvėse kaip žibintai!

Bet daugelis Jėzaus sekėjų, kurie buvo nukryžiuoti giedojo himnus pilnu džiaugsmu.

Ar tikrai galvojai, kad Dievo sūnus, krikščionybės pradininkas Getsemanėje bijojo kančios ir mirties, nors jo mokiniai kabo ant kryžiaus su džiaugsmu? Ar galvoji, kad Jėzus toks silpnas? Pagalvok!

Jėzus nebijojo mirties, kryžiaus ir kančios! Kas buvo taurėje? Kas buvo joje, nuo ko netgi Jėzus drebėjo?

Vieną kartą vienas pamokslininkas paklausė šitą klausimą paaugliams. Ir viena maža mergaitė pakėlė ranką ir atsakė: Pamokslininke, taurėje buvo Dievo rūstybė!

Taurėje buvo Dievo pyktis dėl viso blogo. Dievas mirtinai neapkenčia nuodėmės. Virš visų žmonių kybo Dievo rūstybė!

Jn 3,36 Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas nenori Sūnaus tikėti – gyvenimo nematys; virš jo kybo Dievo rūstybė.

Dievas teisėtai supyksta ant visų žmonių dėl jų nuodėmių. O kažkas turėtų išgerti Dievo rūstybę!

Jėzus Kristus nunešė visas mūsų kaltes ant medžio ir vietoj mūsų Jis stovėjo Dievo teisme. Ir tada Dievas išpylė savo šventą teisingą rūstybę (kaip baltutėlį šviesą) sudaužiant ant savo viengimį sūnų!

Ar mes neskaitome Izaijo knygoje 53,4-5.10:

Iz 53,4-6.10a ⁴ Tačiau jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus. O mes laikėme jį raupsuotu, Dievo nubaustu ir nuvargintu. ⁵ Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir mes buvome išgydyti jo žaizdomis. ⁶ Visi mes pakrikome lyg avys, kiekvienas eidamas savo keliu, o VIEŠPATS užkrovė jam mūsų visų kaltę. ¹⁰ Bet Viešpats panorėjo jį sumušti, Jis atidavė jį skausmui.

Įsivaizduokite didelį užtvanką; pvz. Kauno marios užtvanką. Ir tu apačioje stovi ir staiga dingsta siena ir viso marios vandens nori pulti tave. Be šanso numirtum. Bet netikėtai prieš tavo kojas atsivertų žemė ir prarytų visą vandenį.

Ir taip Jėzus paėmė Dievo taurę iš Jo rankos, kuri buvo pilna Dievo rūstybės mums ir ją išgeria iki paskutinio lašelio.

Ir kai jis ant kryžiaus sušuko „Atlikta!“ jis apvertė taurę ir nė vienas lašelis iškrito iš taurės! Jis viską išgėrė!

Dar karta: Kas toks buvo per taurė?

Dievas sako: „Dėl tautos piktybės ir maišto nusiųsiu savo rūstybę. Aš duosiu jiems rūstybės taurę ir priversiu išgerti. Ir jie iš to svyruos ir numirs.“

Bet ant kryžiaus buvo Jėzus Kristus prikaltas ir Jis išgėrė tą taurę.

Pvz. Abraomas

Ar prisimeni tą istoriją apie Abraomą ir jo sūnų. Dievas jam liepė: Lipk ant kalno ir aukok savo viengimį sūnų! Ką Abraomas darė? Jis buvo klusnus surišo savo sūnų paėmė peilį ir kai ranką jau ėjo žemyn Dievas sustabdė jį.

Gal pasakytum: Gera istorija! Buvo avinas krūme. Koks geras galas. Bet tai nebuvo galas! Tai buvo tik intarpas!

Šimtais metais vėliau Golgotoje Dievas surišo savo sūnų ir sumušė/skerdė jį.

Kažkas turi mirti! Štai yra kryžius, kurį daugelis nori statyti kažkur kampe, o ne į centrą. Nes tai žiaurus dalykas!

Gal galvoji: Niekada negirdėjau tokio pamokslo! Ir gal todėl Kristaus kryžius turi tiek mažai jėgos tavo gyvenime.

Kryžius yra atstumiantis ir baisus dalykas. Kas teisingai supranta kas tai yra negali jį nešioti ant kaklo.

Kažkas turi mirti! Teisingumo reikalavimai buvo patenkinti. Kad Dievas mums parodytų savo meilę Jam reikėjo pašalinti pirmiau nuodėmę. Ir buvo tik vienas kelias: Dievo viengimis sūnus turėtų mirti.

Jis mirė!

Ir tai yra mūsų krikščionių gyvenimo centras! Paulius rašo Romiečiams 12,1:

Rom 12,1 ¹ Dėl Dievo gailestingumo raginu jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį garbinimą.

Kas yra mūsų motyvacija? Dievo malonės!

Paulius pirmame vienuoliktame skyriuose rašo apie tai – ką Kristus padarė dėl mūsų ir rašo: Kadangi Dievas tiek daug mums padarė per Jėzų Kristų, pasiduokite jam; gyvenkite jam!

Kuo daugiau tu supranti Kristaus kryžiaus esmę, tuo lengviau tu pasiduodi Jėzui – Kaip tie žmonės, apie kuriuos aš pradžioje kalbėjau. Tada tas kryžius nebe bus pakabutis bet gyvenimo centras. Kristus taps tavo gyvenimo Viešpačiu! Jis bus tas, kuris viešpataus tavo gyvenime: tavo laiką, tavo pinigus, tavo mintis, tavo žodžius – tavo elgesį!

Kristus mirė – dėl tavęs! Kai jis buvo ant kryžiaus jis galvojo apie tave. Ir jeigu tu būtum vienintelis nusidėjėlis – Jis eitų tuo pačiu keliu. Jis viską padarytum dėl tavęs!

Yra labai svarbu suprasti kodėl Kristus numirė ant kryžiaus. Kas to nesupranta negali pilnu džiaugsmu švęsti prisikėlimo šventę. Tik kai suprantu, kas įvyko didįjį penktadienį aš galiu šokti ir dėkoti jam.

Kristus prisikėlė!

Ne tik Jėzaus mirtis mums išgelbsti, bet ir Kristaus prisikėlimas! Jeigu Jėzus butų miręs ir nebūtų prisikėlęs tada nieko nebūtų įvykęs. Mes neturėtume vilties ir neturėtume išgelbėjimo.

1Kor 15,17-20 ¹⁷ O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse. ¹⁸ Taip pat ir užmigusieji Kristuje yra žuvę. ¹⁹ Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių. ²⁰ Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmagimis.

Dievas priėmė tą auką ant kryžiaus. Ir per prisikėlimą Dievas patvirtino Jėzaus darbą ir pastatė ryškų ženklą, kad Jėzaus auka ant kryžiaus užteko ir nuėmė visas pasaulio nuodėmes.

Asm.

Kokią vietą turi Kristaus kryžius tavo gyvenime?

Jeigu šiandien supranti, kad tu esi nusidėjėlis ir tau reikia Jėzaus – tau turiu gerą žinią: Kai tiki į mirusį ir prisikėlusį Jėzų, busi išgelbėti ir tapsi Dievo vaiku! Tada prisikėlusio dvasia (Šventoji dvasia) gyvens tavo širdyje ir tavo gyvenimas keisis visiškai.

Jėzus ne liko miręs, bet tikrai prisikėlė. Ir po to Jis ne dingo iš pasaulio, bet veikia šiandien per savo vaikus. Mes turime gyvąją viltį ir norime visiems tą gerą žinią skelbti.

1Petro 1,3 ³ Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai ⁴ ir nenykstančiam, nesuteptam, nevystančiam palikimui, kuris laikomas jums danguje.

Pradžioje parodžiau žmonių nuotraukas. Visi šiandien gyvena. Ir kiekvienas iš jų gyvena pagal šitą eilutę:

Gal 2,20 ²⁰ Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane.

Tie žmonės nebijo mirties, nes žino kam tarnauja ir žino Kristus šiandien gyvas ir gyvena jų širdyse.

- Ar nenori prisijunkti prie jų?

Pripažinimas: Jėzus prisikėlė! – Tikrai prisikėlė!

Amen

Edis

Pamokslas motinos dienai

Šiandien yra mamų diena. Šitą dieną įkūrė amerikietė Ann Jarvis 1905tais metais. Ji buvo metodistė ir po savo mamos mirties ji stengėsi išsaugoti mamos atminimą. Pradžioje tik jos bendruomenė skyrė vieną dieną mamoms, o po10-ties metų ta diena visoje Amerikoje tapo valstybine švente. Vėliau ši mamų diena pasklido ir po Europą.

Man asmeniškai labai patinka, kad vieną dieną į metus mes ypatingai skiriame dėmesio mamoms. Tokia diena mus ragina nepamiršti, kas parašyta Biblijoje:

Įst 5,16           ¹⁶ Gerbk savo tėvą ir motiną, kaip VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tau įsakęs, kad ilgai gyventumei ir tau sektųsi žemėje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau skiria.

Ruošiant šį pamokslą galvojau: Šia proga reikia pakalbėti apie vieną moterį iš Biblijos. Taigi, pasirinkau pasaulio istorijoje žymiausią moterį ir pradėjau apie ją skaityti ir galvoti.

Ji kilusi iš kilmingos šeimos, jos kraujas buvo karališkas. Bet viso to nesimatė per visą jos gyvenimą. Nes ji pati nebuvo turtinga, o jos vyras (nors irgi iš karališkos linijos) taip pat buvo paprastas amatininkas. Jie kukliai gyveno ir turėjo daug vaikų. Biblija rašo, kad jie turėjo bent keturis sūnus ir porą dukterų. (Mk 6,3)

Ta moteris buvo ypatinga motina, nes pats pirmas vaikas buvo ypatingas sūnus. Apie jį pranašavo pranašai šimtus metų dar prieš gimstant vaikui. Ir jau tikriausiai atspėjote, apie kokį žmogų šiandien kalbėsiu: Apie Mariją, Jėzaus motiną.

Marija yra mums toks geras pavyzdys, kad tikrai verta apie ją pagalvoti ir iš jos pasimokyti.

Šiandien noriu pažvelgti į ją iš įvairių pusių. Vieni garbina ją ir sako, kad Marija yra Dievo motina, dangaus karalienė, tarpininkas ir užtarėjas, net gi be prigimtinės nuodėmės. O kiti gal eina į kitą kraštutinumą ir visai nekreipia dėmesio į ją.

Mes pažvelkime į Bibliją ir tegul Dievo Žodis būna mūsų matuoklis.

1. Marija – išrinktoji būti Jėzaus mama!

Dar jau būnant neištikėjusiai pasirodė angelas ir pranešė jai, kad ji taps nėščia:

Lk 1,28-38     Angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi! … Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! ³¹ Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. ³² Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. … Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi … nes Dievui nėra negalimų dalykų“.

Čia neparašyta nei apie jos išvaizdą, nei apie charakterį nei apie jos tikėjimą. Nėra paminėta jokių nuopelnų arba ypatingų požymių. Nėra paaiškinimų, kodėl Dievas nusiuntė savo angelą būtent pas Mariją. Mes tik skaitome: Marija rado malonę pas Dievą!

Marija buvo paprastas žmogus, o ne šventa būtybė. Dievo malonei patiko būtent ją išsirinkti, kad ji taptų Jėzaus motina. Iki galo mes to nesuprasime.

Asm. Kodėl Dievas tau davė tokius sugebėjimus, o kitam žmogui kitokius? Kokiais kriterijais remdamasis Jis tai nusprendė? Nesuprasi! Ir tu negali pasakyti, kad to nusipelnei. Tai Dievo dovana; Dievo malonė!

Tai buvo Dievo malonė, kad Marija tapo Dievo įrankiu, per kurį Kristus atėjo į mūsų pasaulį.

Todėl dabar kreipiuosi į mamas, auginančias vaikus: Dievas tave ypatingai palaimino ir suteikė malonę, kad galėjai pagimdyti vaiką; kad esi mama. Daugelis porų nori turėti vaikų, bet nesusilaukia. Ar jos blogesnės už jus? Ne! Ką tu tokio padarei, kad galėjai tapti mama? Tai Dievo dovana.

Marija nuolankiai priėmė šią malonę ir pasakė:

Lk 1,38           „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“.

2. Marija – tikinti!

Aš manau, kad Marija net ne iki galo suvokė, ką tai reiškia pagimdyti Dievo sūnų. Iš vis sunku suprasti, kad netekėjusi mergina, t.y. mergina be lytinių santykių, gali pagimdytų vaiką. Jai pačiai tai buvo neįmanomas dalykas:

Lk 1,34 ³⁴ Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“

Angelo atsakymo jai užteko:

Lk 1,37 Dievui nėra negalimų dalykų.

Lk 1,38 Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei.“

Marija patikėjo tuo, ką angelas jai pasakė. Marija tikėjo. – Kai ji nuėjo pas savo tetą Elžbietą ir gavo angelo žodžių patvirtinimą, giedojo himną, garbino ir šlovino Dievą. Tai galima perskaityti Luko evangelijos pirmame skyriuje.

Ji daug citavo iš Šventojo Rašto. Tai reiškė, kad Marija buvo daug skaičiusi Dievo Žodžio ir net gi daug vietų mokėjo atmintinai. Marija buvo žmogus, kuris išmanė Šventą Raštą, Jį skaitė ir pakluso Dievo Žodžiui.

Skaitant Marijos himną pastebėjau, kad ji giedojo:

Lk 1,47 Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,

Ji vadino Dievą „Viešpačiu“ ir „Gelbėtoju“. Tai rodo, kad jai pačiai reikėjo išgelbėjimo. Jeigu Marija pati neturėtų prigimtinės nuodėmės, (kaip kai kurie sako), jai nebūtų reikėję Gelbėtojo.

Marija buvo toks pats paprastas žmogus, kaip tu ir aš. Ji skaitė Dievo Žodį ir darė, ką Dievas jai pasakė ir suprato: Dievas yra Aukščiausias. Dievas yra šventas. Jis ištikimas ir maloningas. Jis pasaulio kūrėjas ir mylintis Dievas.  – Ir aš dėkoju Dievui už šią malonę tapti Jėzaus mama.

Asm. Ar tu gali taip pat, kaip Marija, pasakyti: „Dieve, tu esi galingas, amžinas ir gailestingas. Aš garbinu tave!“?

Marija buvo Dievo pašauktas žmogus. Ir ji įtvirtino Dievo pašaukimą ir tapo išrinktąja. Kaip?

a)     per tikėjimą (1,45 Laiminga įtikėjusi)

b)     per paklusnumą (1,38 tebūna man, kaip tu pasakei)

Biblija sako, kad Dievas myli visus žmones ir kiekvieno žmogaus pašaukimas yra: turėti amžiną gyvenimą! Tu esi pašauktas amžinam gyvenimui! Bet tau reikia atsiliepti į Dievo pašaukimą, įtvirtinti savo išrinkimą!

Kaip reaguoji į Dievo kvietimą tapti dangaus piliečiu? Ar tikrai žinai, kad tavo nuodėmės atleistos? Jeigu ne, tada atsiliepk ir įtvirtink savo pašaukimą kaip darė Marija: patikėk Biblijos Žodžiu ir paklusk Viešpačiui ir tada tavo širdyje įsivyraus nuostabi ramybė!

3. Marija priėmė Dievo užduotį

Dar galime išmokti iš Marijos nuolankiai priimti tai, ką Dievas mums duoda.

Tėvai, dėkokite Dievui, už vaikučius. Jie yra Dievo dovana! – Ir tikėkite, kad šita užduotis (auklėti vaikus ir rūpintis jais) jums ne bus per sunki. Dievas bus tau maloningas, jei Jo prašysi.

Kartais ir aš galvoju: Nebežinau, kaip elgtis su savo vaikais. Nebežinau, ką daryti. Išauklėti vaiką yra „misija neįmanoma“!

Gal kartais ir tau būna tokie momentai, tada pagalvokime, ką angelas pasakė Marijai: „Dievui nėra neįmanomų dalykų!“

4. Marijos meilė sūnui peraugo į tikėjimą Kristumi!

Gimus Jėzui Marija ėjo į šventyklą garbinti Dievo. Ten buvo Simeonas, kuris palaimino juos ir Marijai asmeniškai pasakė: „ir tavo pačios sielą pervers kalavijas“. Toliau skaitome tik trijose vietose apie Mariją ir visose vietose matome, kaip Marijos sielą pervėrė kalavijas:

a)              Kai Marija ir Juozapas keliavo su Jėzumi į Jeruzalę ir grįždami jo nerado, jie ieškojo Jėzaus tris dienas. Kai jie jį rado šventykloje, Marija barė jį ir sakė: „Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs.“ Jėzus nesutiko su tuo ir aiškiai pasakė, kad ne Juozapas Jo tėvas, o pats Dievas. Jis viešai paprieštaravo savo motinai, nes Marija reiškė Jam savo pretenzijas. Kalavijas dūrė!

b)              Kita situacija yra vestuvėse, kur Marija norėjo tarpininkauti ir Jėzui pasakyti, ką jis turėjo daryti. Kaip Jėzus reagavo: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“
Čia matome, kad Marija, kaip Jėzaus motina, neturėjo teisės spręsti apie dvasiškus dalykus. Žmogiškai žiūrint Marija buvo jo mama, bet dvasiškai Jėzus buvo jos Viešpats. Todėl nebuvo galima, kad ji duotų Jėzui instrukcijas.
Marijai reikėjo vis daugiau suprasti, kad dabar laikas paleisti Jį. Ir tai ji padarė. Niekada neberagino Jėzaus kažko laiminti, išgydyti arba padėti.
Kas šiandien galvoja, kad Marija yra žmonių Užtarėjas danguje, labai klysta ir nesupranta, apie ką kalba šios rašto ištraukos.

Asm. Vėl trumpas intarpas mamoms ir tėčiams: Kai mūsų vaikai užauga ir mes matome, kad jie jau eina savarankiškai savo keliu su Dievu, tada mums reikia juos paleisti.

Girdėjau vieną posakį: Vaikai yra kaip laikrodžiai. Juos reikia prisukti (auklėti) ir tada paleisti.

Marijai to reikėjo išmokti. Ir tai jai pavyko, nes pilnai pasitikėjo Dievu.

Tu nelaikai savo rankose savo vaikų sėkmės! Tu negali būti visada šalia jų. Tu negali jų visur apsaugoti. To negalėsi daryti ir tau nereikia to daryti. Bet pasitikėk Dievu! Atiduok savo vaikus į Dievo rankas ir melskis už juos. Mūsų visagalis Viešpats gali juos geriau apsaugoti negu mes.

To galime išmokti iš Marijos!

c)              Trečią kartą, kai Marijai širdį ypatingai skaudėjo buvo prie kryžiaus. Marija matė kaip jie nukryžiavo jos sūnų. Ji jautė tokį skausmą lyg kalavijas pervertų jos sielą.
Tada Jėzus jai pasakė:

Jn 19,26-27 Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ ²⁷ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“

Dar prieš miršdamas Jėzus pasirūpino savo mama. Marija buvo Jėzaus žmogiška mama, bet Jis buvo Jos amžinasis Viešpats.

Marija priėmė tai ir pamažu viską suprato. Ji nusilenkė prieš Jo autoritetą dvasiniuose dalykuose taip, kaip Jėzus paklusto tėvams kai buvo vaikas ir paauglys.

Vis daugiau Marija suprato, kas Jėzus iš tikrųjų buvo. Ir jai reikėjo keisti savo mąstymą apie Jėzų. Marija pradėjo tikėti į Tą, kurį ji mylėjo motiniška meile. Ji tapo viena iš Jėzaus mokinių.

Jos motiniška pusė pasitraukė į antrąjį planą.

Po Jėzaus prisikėlimo ir paėmimo į dangų mes skaitome apie Mariją tik vienoje vietoje. Ji paminėta kartu su kitais mokiniais. Mokiniai kartu su ja meldėsi, o ne jai. Ir tuo baigiasi Biblijos paminėjimai apie Jėzaus mamą. Ji atrado savo vietą tarp Jėzaus sekėjų; Bažnyčioje.

Santrauka

Pati Marija niekada nelaikė save aukštesne už nuolankią tarnaitę. Ji buvo ypatinga moteris, nes Dievas ją ypatingai naudojo. Šventasis Raštas mums rodo, kad Marija buvo Dievo įrankis, kuris buvo reikalingas Dievo planui įgyvendinti. Bet pati ji niekada nebuvo Dievo malonės valdytoja. Ji buvo nuolanki ir paprasti mama, kuriai reikėjo suprasti, kad Jėzus buvo daugiau nei jos sūnus.

Kartais galvoju, kad Marija danguje verkia, kai žmonės meldžiasi į ją, kreipiasi į ją dėl pagalbos, šlovina ją ir uždega žvakutes dėl jos. Marijos gyvenimas ir liudijimai mums rodo kai ką kita à Rodo  tik į Jėzų. JIS vertas šlovės. Jis buvo tas, kurį Marija garbino ir kuriuo ji pasitikėjo.

Taigi, netikėkime į Mariją, bet tikėkime taip, kaip Marija tikėjo į Jėzų!

Asm. Dievas nori ir tave ypatingai naudoti. Kai paklusti Dievo ir nuolankai priimi, ką jis tau sako, patirsi stebuklų tavo gyvenime, kaip ir Marija patyrė. Ne tu tapsi didesnis, bet Dievas.

Edis

Šiandien vengiama kalbėti apie mirtį. Tai viena iš tų temų, kurios mūsų visuomenėje yra tabu. Mirtį, ir kas susiję su ja, išstumiame iš gyvenimo. Kodėl? Nes tai nemalonu, slegia širdį, susiję su skausmu, su praradimu, kančia ir galbūt vienatve.

Jėzus kalbėjo apie mirtį. Pavyzdžiui Jono evangelijoje:

Jn 12,24-25      ²⁴ Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių. ²⁵ Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui.

Mirtis šioje Rašto vietoje yra ne tik būvimo pabaiga, bet ir kažko naujo pradžia! Kad sėkla užaugtų ir duotų vaisių, jai reikia mirti. – Jei mes norime duoti dvasinių vaisių, mums reikia mirti Viešpatyje! Tai būtina sąlyga! Kitaip Dvasios vaisių nebus.

Klausimas: Ar man reikia duoti vaisių? – Juk galėčiau gyventi vien Dievui ir sau ir to daugmaž užtektų! – Mes iš savęs negalime duoti vaisių, bet mes galime leisti, kad Šventoji Dvasia mumyse juos duotų. Ir tai yra Dievo valia!

1Tes 4,3            Tokia gi Dievo valia ­ jūsų šventėjimas.

Ir kokios yra šventėjimo pasekmės? – Vaisiai!

Jn 15,8              Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai.

Mūsų krikščionių pašaukimas yra: duoti vaisių!

Kaip konkrečiai galiu dabar „mirti Viešpatyje“? Kokia tai mirtis?

Paulius laiške romiečiams parašė:

Rom 6,3-4         ³ Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? ⁴ Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.

Rom 6,6-8         ⁶ Mes žinome, jog mūsų senasis „aš“ yra nukryžiuotas kartu su juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei. ⁷ Juk kas miręs, tas išvaduotas iš nuodėmės. ⁸ Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo.

Rom 6,11           ¹¹ Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje.

Pasinerimo krikštas labai akivaizdžiai mums rodo, kaip mes galime mirti Viešpatyje! Tuo metu, kai pasakėme – „Dieve, atleisk mano nuodėmes ir būk Tu mano Viešpats. Tu viešpatauk dabar mano gyvenime ir vesk mane savo keliu!“ – tada mes mirštame.

Mirštame kam? – Nuodėmei! Tai reiškia senajam gyvenimui!

Kas tai yra „mūsų senas gyvenimas“?

Nuodėmė, tai yra mano egoizmas, mano įsivaizdavimai ir supratimas neatitinkantis Dievo žodį, savanaudiškas savęs išreiškimas (per talentus ar sugebėjimus), įvairios baimės ir nuogąstavimai, įpročiai, rūpesčiai, senasis gyvenimo būdas.

Visa tai mums reikia atnešti prie Kristaus kryžiaus ir melstis: „Jėzau, tai buvo mano senas gyvenimas, bet viską atiduodu tau, mano Gelbėtojau! Tu numirei vietoj manęs, kad aš palaidočiau savo seną gyvenimą ir gimčiau naujam. Tie dalykai buvo mano gyvenime, bet dabar aš esu jiems miręs. Nes Tu dabar mano Viešpats!“

Pavyzdys: Paminklas „Edis miręs“

Su Kristumi mes esame prisikėlę naujam gyvenimui! Senasis „aš“ mirė. Ir dabar gyvenu naują gyvenimą.

Gal 2,19b-20    ^19b Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi.²⁰ Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane.

Pavyzdys: Miegas

Mirtį Viešpatyje galėtume ir palyginti su miegu.

-         Pavargęs einu vakare į lovą.

-         Kai miegu, tampu visišku bejėgiu, nieko negaliu daryti, „atsijungiu“ nuo mane supančio pasaulio, – bet tuo pačiu semiuosi jėgų ir energijos kitai dienai!

-         Kai atsikeliu esu pilnas jėgų, energijos ir jaučiuosi visiškai kitaip nei prieš užmigdamas.

Aš net gi galėčiau pasakyti: Ryte atsikėlęs esu kitoks Edis negu buvau vakar vakare.

Bet mirti ir prisikelti Viešpatyje ir dar daugiau! Paulius sako:

2Kor 5,17         Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja.

Tampu nauju kūriniu! Tai liudija vandens krikštas. Pasinerti į vandenį reiškia: mirti su Kristumi. Būti po vandeniu: būti palaidotam su Kristumi. Ir išnerti iš vandens: reiškia prisikelti su Kristumi naujam gyvenimui.

Krikštas yra panašiai kaip kontraktas/ sutartis/ susitarimas/ sandėris su Dievu:

-         Jėzus yra mano Viešpats ir pasižadu tik Jam vienam tarnauti!

-         Ir to neslepiu, bet parodau tai visiems atvirai ir liudiju, kad JIS – mano Viešpats!

Mk 8,34-35       ³⁴ Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. ³⁵ Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės.

Mk 8,38             ³⁸ Jei kas gėdisi manęs ir mano žodžių šios neištikimos ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, atėjęs savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais.“

Sau miršti ir Dievui gyventi reikia:

-         Ieškoti Dievo valios per asmeninį Biblijos skaitymą, maldą ir bendravimą su kitais krikščionimis.

-         Kad priimu Dievo vedimą savo gyvenime ir noriu taip elgtis, kaip Jis man liepia daryti.

-         Aš ieškau bendrystės su kitais krikščionimis, kurie irgi eina Dievo keliu.

-         Aš priimu iš brolių ir seserų pakoregavimą, padrąsinimą ir paklustu bendruomenės autoritetui. Taip, bendruomenės. Nors kitiems galbūt tai atrodo kaip laisvės suvaržymas.

Ef 4,11-12         ¹¹ Tai jis [Jėzus] paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, ¹² idant aprūpintų šventuosius tarnystės darbui, Kristaus Kūno ugdymui.

Aš prie to dar sugrįšiu ir paaiškinsiu, ką turiu galvoje.

-         Kad seku Jėzumi, tarnauju Dievui ir žmonėms, kuo galiu. Dievas mane apdovanojo dovanomis, kurias naudosiu Dievo garbei ir bendruomenės ugdymui. Nes bendruomenė yra ta vieta, kur galime padėti vienas kitam augti ir tapti brandesniais krikščionimis. Ten galime augti meilėje, kantrybėje, nuolankume, išmokti atleisti ir padėti.

Kai mirštu senajam gyvenimui, tada pyktis, išdidumas, garbės troškimas traukiasi iš mano gyvenimo, man nereikia gyventi uždaro dvasinio gyvenimo.

Filmukas „Kilimėliai“

ekonomija / darbas / namai / santykiai / laimė / saugumas / tapatybė / sveikas protas / ekonomija

Savo „mirtimi“ aš pasirenku būti pavaldžiam Dievui. Jis yra mano autoritetas ir aš priimu Jo vedimą. (Nenoriu stovėti ant kitų kilimėlių, tik ant Dievo!)

Palauk! Bet ar tai nesusiaurina mano laisvės? Paklusti Dievui ir prisijungus prie bendruomenės klausyti kitų krikščionių? – Iš vienos pusės taip, iš kitos – ne!

Taip à Jei bandai padaryti špagatą, arba turi klaidingą laisvės supratimą.

Apklausa „Kas yra laisvė?“

Užvakar sėdėjau parke ir klausiau praeinančių žmonių: „Kas yra laisvė?“ Jaunimas sakė: Kai gali daryti, ką nori, ir niekas nesikiša. Niekas tau nevadovauja, kaip gyventi.

Tada paklausiau: „O kas yra nelaisvė?“ – Jie pasakė: Kai kažkas man apriboja galimybes, pvz. tėvai, bosas, policininkas, direktorius ir t.t.

Pavyzdys: Krepšininkas

Ir tada pasakiau: Tada krepšininkas taip pat yra nelaisvas, nes treneris jam vadovauja ir žaidimas turi vykti pagal taisykles. – Atsakymas: Ne, jis laisvas. – Bet jūs sakote: Laisvas tas žmogus, kuriam niekas nevadovauja ir kuris gali daryti, ką nori. Ar gali krepšininkas daryti ką nori?“ – Atsakymas: Ne, tada būtų chaosas. Visi laimėtų savo būdu, bet gautųsi visai nebeįdomus žaidimas.“ – Tada gal jis nelaisvas, jei jam reikia laikytis taisyklių. – Atsakymas: „Ne, jis laisva valia žaidžia krepšinį. Niekas jo nevaržo!“

Toliau paklausiau: „O kaip galvojate, ar krepšininkui gerai tokiu būdu žaisti, ar jis kenčia dėl tų taisyklų?“ – Atsakymas: „Ne, krepšininkui patinka žaisti krepšinį. Jam tai nėra našta ir jis nejaučia nelaisvės!“

Visur yra taisyklės ir ribos. Be jų žaidžiant krepšinį nebūtų tvarkos, motyvacijos laimėti, strategijos ir komandinio žaidimo. Panašiai ir bendruomenėje. Be tam tikrų taisyklių (pvz. įstatų) mūsų bendruomenėje įsiviešpatautų chaosas. Todėl, galima sakyti, taisyklės ne apriboja, bet išlaisvina ar apsaugo nuo chaoso. Tiek bendruomenėje, tiek ir kiekvieno mūsų asmeniniame gyvenime.

Kai kurios taisyklės mūsų gyvenime gal susiaurina mūsų laisvę, bet Dievas visada suteikia laisvę. Už tavo ir mano laisvę jis atidavė savo viengimį Sūnų.

Gal 5,1               Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi.

Ir apaštalas Petras parašė:

1Petr 2,16          Elkitės kaip laisvi, ne kaip tie, kurie laisve pridengia blogį, bet kaip Dievo tarnai.

Dievo ribos ir taisyklės mūsų neengia, bet teikia laisvę. Krepšininkas priima taisykles laisva valia ir dėl to jis nesikankina. Taisyklės daro žaidimą įdomų ir apskritai tik taisyklių dėka žaidimas yra įmanomas.

Evangelizacinė dalis

Kadangi žinau iš Dievo Žodžio, kad tikėjimas į Jėzų išlaisvina mane, labai kviečiu ateiti pas Jį. Jis nesusiaurina tavo laisvės, bet keičia tavo mąstyseną. – Kristaus išlaisvinimą gali tik tada patirti, kai miršti Viešpatyje; kai pilnai atiduodi savo gyvenimą Jėzui.

Niekas negali už tave priimti šito sprendimą. Niekas neverčia tavęs mirti savo senajam „Aš“. Tai tavo asmeninis apsisprendimas.

Bet mes tik galime labai nuoširdžiai pakviesti: Ateik pas Jėzų!

Kaip manai, ar skatinimas tapti krepšininku yra kvietimas į nelaisvę? Nes ten visokie apribojimai ir taisyklės? Ar skatinimas įstoti į krepšinio komandą yra kvietimas į nelaisvę? Ne! Ten yra geros sąlygos krepšininkui tobulėti. Ten vyksta treniruotės, pratybos ir apmokymai, kad tas krepšininkas vis geriau ir geriau žaistų varžybose!

(gal paklausti asmeniškai)

Jeigu paklaustume Džiugo, kuris yra vartininkas futbolo komandoje, ar jam žaidžiant futbolą atimama laisvė. Jis tikriausiai pasakytų: iš dalies taip ir ne!

Žinoma, kad tam reikia aukoti laiko, tam reikia treniruotis, nepraleidinėti treniruočių, bet tai nėra našta! Tai džiaugsmas! Rezultatas galiausiai yra vertas visų pastangų ir viso investuoto laiko.

Kodėl tada žmonės galvoja, kad tikėjimas į Dievą atima laisvę? Išmėgink Dievą ir pats sužinosi, ar taip iš tikrųjų yra!

Kodėl krikščionys nenori prisijungti prie bendruomenės? – Tai neatima laisvės, bet tai yra vieta, kur treniruojamės ir stiprėjame, kad ugdytume vienas kitą ir vykdytume Dievo valią.

Mes kartu norime eiti Dievo keliu. Mes visi esame pakeliui į dangų ir kviečiame prisijungti, tarnauti Dievui ir įgyti dvasinio brandumo; padėti vienas kitam; mokytis mylėti, atleisti, drąsinti ir visapusiškai tobulėti.

Bet, kad tai taptų realybe, visų pirma reikia mirti Viešpatyje!

Paulius sakė:

1Kor 15,31       Prisiekiu savo pasididžiavimu ­ jumis, broliai, mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje, jog aš kasdien mirštu!

Ką tai reiškia? – Tai reiškia, kad aš sąmoningai atsiduodu Dievo valiai!

Tai procesas, kuris nuolat vyksta žmoguje.

Laimingas žmogus, kuris kūnu miršta Viešpatyje!

Mūsų gyvenimas su Dievu prasideda su atgailos malda. Bet Dievas nori daugiau! Jis skatina šventėti ir Jam leisti duoti vaisių mūsų gyvenime. Neužtenka vien geros pradžios. Dievui reikia tęstinumo. Jis nori matyti vaisius!

Jn 15,8              Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai.

To Dievas nori iš mūsų visų! Ir ne tik, kad mes būtume išgelbėti, bet kad savo visu gyvenimu šlovintume Jį. Ir tai darytume būtent per vaisius ir mokinystę, mokymąsi iš Jėzaus, sekimą Juo!

Be mirties – nėra vaisių! Mūsų krikščioniškas gyvenimas lieka bevaisis, be atsidavimo ir pasiaukojimo Dievui!

Jn 12,24-25      ²⁴ Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių.

Svarbu ne tik gera pradžia, bet ir gyventi su Dievu visą gyvenimą ir sėkmingai baigti mūsų bėgimą šioje žemėje!

Mūsų eilutė ant lentos skamba Šventajame Rašte taip:

Apr 14,13           Ir aš išgirdau iš dangaus balsą, kuris liepė: „Rašyk: ‘Nuo šiol bus palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje. Taip, – sako Dvasia, – jie turi atilsėti nuo savo vargų, nes jų darbai juos lydi.’“

Čia kalbama apie kūniškai mirusiuosius Viešpatyje!

Pabaiga yra vienodai svarbi kaip ir pradžia, tik daug sunkiau pasiekiama! Iki galo kovoti tikėjimo kovą, ištvermingai iki galo priklausyti Dievui ir vykdyti Jo valią! Nepaisant sunkumų ar išbandymų toliau eiti su Jėzumi iki žemiškojo gyvenimo pabaigos; arba iki tol, kol Jėzus ateis ir pasiims saviškius pas save.

Aš galiu paliudyti, koks yra palaiminimas būti žmogaus laidotuvėse, kuris mirė Viešpatyje! Tas žmogus iš tikrųjų laimingas žmogus! Buvau ne vieną kartą netikinčiųjų laidotuvėse. Ten vilties nebuvo! Kai tau reikia kažką pasakyti, tiesiog nežinai, ką pasakyti.

Bet žmogus, kuris miršta Viešpatyje, kuris gyveno su Dievu –netgi per savo mirtį jis yra kitiems didelis palaiminimas ir padrąsinimas.

Santrauka:

Galbūt vis dar gyveni sau? Ateik pas Jėzų ir atiduok savo gyvenimą Jam!

Gal tu jau atgimęs žmogus, bet iki šiol gyvenai tokį dvasinį gyvenimą, kokį tu pats sau susikūrei? Tada mirk Viešpatyje! Atiduok Jam viską savo religingumą ir klaidingą įsivaizdavimą. Leisk, kad Dievas pakeistų tavo mąstymą!

Krikštas – puikus ženklas, kuris labai akivaizdžiai atspindi mirtį Viešpatyje. Krikštu mes išreiškiame, kad mirštame, būname palaidoti ir prisikeliame naujam gyvenimui su Jėzumi! Nuo šiol Jis turi teisę įtakoti ir keisti mano asmeninį gyvenimą ir duoti instrukcijas. Tai nėra našta ar laisvės susiaurinimas, bet per tai patiriame dievišką laisvę veikti pagal savo pašaukimą ir dovanas. Kristus visada išlaisvina.

Bendruomenė yra krikščionių „treniravimosi salė“. Tai vieta, kur mes galime augti dvasiškai. Ar priklausymas bendruomenei mus varžo? Ne! Atvirkščiai! Ji yra ta vieta, kur meilė ir pasitikėjimas auga, o baimė dingsta. Vieta tobulėjimui ir padrąsinimui toliau eiti su Dievu ir nešti vaisius.

Kviečiu žengti tris tikriausiai pačius svarbiausius gyvenime žingsnius:

1. Pirmiausiai, jeigu dar nepriėmei, priimk Jėzų į savo širdį kaip asmeninį Gelbėtoją ir Viešpatį.
2. Pilnai atsiduok Jam, sek Jėzumi. Pradėk naują gyvenimą su Viešpačiu ir krikštykis. Krikštas liudija, kad visiškai mirštu senajam „Aš“, senajam gyvenimui ir gyvenu Dievui patinkantį gyvenimą, gyvenu Jam ir noriu Jam tarnauti savo dovanomis.
3. Kitas žingsnis būtų: prisijungti prie krikščionių bendruomenės, rasti savo vietą ten, augti, tarnauti ir duoti vaisių.

Mūsų, kaip bendruomenės pareiga – rūpintis dvasiniu tikinčiųjų gyvenimu, rūpintis tais, kurie prisijungia prie mūsų. Mes norime padėti vienas kitam su Dievo pagalba: elgtis, gyventi ir tarnauti Dievui pagal Jo valią. Ir tegul mūsų širdys kasdien kapituliuoja prie Dievą, kasdien mirkime Viešpatyje! Kad Jo vardas būtų pašlovintas mūsų asmeniniame ir bendruomenės gyvenime.

Amen.

Edis