Data: 2010 05 02

Misionierius
Eduardas Gossas

Pamokslas motinos dienai

Šiandien yra mamų diena. Šitą dieną įkūrė amerikietė Ann Jarvis 1905tais metais. Ji buvo metodistė ir po savo mamos mirties ji stengėsi išsaugoti mamos atminimą. Pradžioje tik jos bendruomenė skyrė vieną dieną mamoms, o po10-ties metų ta diena visoje Amerikoje tapo valstybine švente. Vėliau ši mamų diena pasklido ir po Europą.

Man asmeniškai labai patinka, kad vieną dieną į metus mes ypatingai skiriame dėmesio mamoms. Tokia diena mus ragina nepamiršti, kas parašyta Biblijoje:

Įst 5,16           ¹⁶ Gerbk savo tėvą ir motiną, kaip VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tau įsakęs, kad ilgai gyventumei ir tau sektųsi žemėje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau skiria.

 

Ruošiant šį pamokslą galvojau: Šia proga reikia pakalbėti apie vieną moterį iš Biblijos. Taigi, pasirinkau pasaulio istorijoje žymiausią moterį ir pradėjau apie ją skaityti ir galvoti.

 

Ji kilusi iš kilmingos šeimos, jos kraujas buvo karališkas. Bet viso to nesimatė per visą jos gyvenimą. Nes ji pati nebuvo turtinga, o jos vyras (nors irgi iš karališkos linijos) taip pat buvo paprastas amatininkas. Jie kukliai gyveno ir turėjo daug vaikų. Biblija rašo, kad jie turėjo bent keturis sūnus ir porą dukterų. (Mk 6,3)

 

Ta moteris buvo ypatinga motina, nes pats pirmas vaikas buvo ypatingas sūnus. Apie jį pranašavo pranašai šimtus metų dar prieš gimstant vaikui. Ir jau tikriausiai atspėjote, apie kokį žmogų šiandien kalbėsiu: Apie Mariją, Jėzaus motiną.

Marija yra mums toks geras pavyzdys, kad tikrai verta apie ją pagalvoti ir iš jos pasimokyti.

 

Šiandien noriu pažvelgti į ją iš įvairių pusių. Vieni garbina ją ir sako, kad Marija yra Dievo motina, dangaus karalienė, tarpininkas ir užtarėjas, net gi be prigimtinės nuodėmės. O kiti gal eina į kitą kraštutinumą ir visai nekreipia dėmesio į ją.

 

Mes pažvelkime į Bibliją ir tegul Dievo Žodis būna mūsų matuoklis.

 

1. Marija – išrinktoji būti Jėzaus mama!

Dar jau būnant neištikėjusiai pasirodė angelas ir pranešė jai, kad ji taps nėščia:

Lk 1,28-38     Angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi! … Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! ³¹ Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. ³² Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. … Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi … nes Dievui nėra negalimų dalykų“.

 

Čia neparašyta nei apie jos išvaizdą, nei apie charakterį nei apie jos tikėjimą. Nėra paminėta jokių nuopelnų arba ypatingų požymių. Nėra paaiškinimų, kodėl Dievas nusiuntė savo angelą būtent pas Mariją. Mes tik skaitome: Marija rado malonę pas Dievą!

Marija buvo paprastas žmogus, o ne šventa būtybė. Dievo malonei patiko būtent ją išsirinkti, kad ji taptų Jėzaus motina. Iki galo mes to nesuprasime.

 

Asm. Kodėl Dievas tau davė tokius sugebėjimus, o kitam žmogui kitokius? Kokiais kriterijais remdamasis Jis tai nusprendė? Nesuprasi! Ir tu negali pasakyti, kad to nusipelnei. Tai Dievo dovana; Dievo malonė!

 

Tai buvo Dievo malonė, kad Marija tapo Dievo įrankiu, per kurį Kristus atėjo į mūsų pasaulį.

 

Todėl dabar kreipiuosi į mamas, auginančias vaikus: Dievas tave ypatingai palaimino ir suteikė malonę, kad galėjai pagimdyti vaiką; kad esi mama. Daugelis porų nori turėti vaikų, bet nesusilaukia. Ar jos blogesnės už jus? Ne! Ką tu tokio padarei, kad galėjai tapti mama? Tai Dievo dovana.

 

Marija nuolankiai priėmė šią malonę ir pasakė:

Lk 1,38           „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“.

 

2. Marija – tikinti!

Aš manau, kad Marija net ne iki galo suvokė, ką tai reiškia pagimdyti Dievo sūnų. Iš vis sunku suprasti, kad netekėjusi mergina, t.y. mergina be lytinių santykių, gali pagimdytų vaiką. Jai pačiai tai buvo neįmanomas dalykas:

Lk 1,34 ³⁴ Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“

Angelo atsakymo jai užteko:

Lk 1,37 Dievui nėra negalimų dalykų.

Lk 1,38 Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei.“

 

Marija patikėjo tuo, ką angelas jai pasakė. Marija tikėjo. – Kai ji nuėjo pas savo tetą Elžbietą ir gavo angelo žodžių patvirtinimą, giedojo himną, garbino ir šlovino Dievą. Tai galima perskaityti Luko evangelijos pirmame skyriuje.

Ji daug citavo iš Šventojo Rašto. Tai reiškė, kad Marija buvo daug skaičiusi Dievo Žodžio ir net gi daug vietų mokėjo atmintinai. Marija buvo žmogus, kuris išmanė Šventą Raštą, Jį skaitė ir pakluso Dievo Žodžiui.

 

Skaitant Marijos himną pastebėjau, kad ji giedojo:

Lk 1,47 Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,

 

Ji vadino Dievą „Viešpačiu“ ir „Gelbėtoju“. Tai rodo, kad jai pačiai reikėjo išgelbėjimo. Jeigu Marija pati neturėtų prigimtinės nuodėmės, (kaip kai kurie sako), jai nebūtų reikėję Gelbėtojo.

 

Marija buvo toks pats paprastas žmogus, kaip tu ir aš. Ji skaitė Dievo Žodį ir darė, ką Dievas jai pasakė ir suprato: Dievas yra Aukščiausias. Dievas yra šventas. Jis ištikimas ir maloningas. Jis pasaulio kūrėjas ir mylintis Dievas.  – Ir aš dėkoju Dievui už šią malonę tapti Jėzaus mama.

 

Asm. Ar tu gali taip pat, kaip Marija, pasakyti: „Dieve, tu esi galingas, amžinas ir gailestingas. Aš garbinu tave!“?

 

Marija buvo Dievo pašauktas žmogus. Ir ji įtvirtino Dievo pašaukimą ir tapo išrinktąja. Kaip?

a)      per tikėjimą (1,45 Laiminga įtikėjusi)

b)     per paklusnumą (1,38 tebūna man, kaip tu pasakei)

 

Biblija sako, kad Dievas myli visus žmones ir kiekvieno žmogaus pašaukimas yra: turėti amžiną gyvenimą! Tu esi pašauktas amžinam gyvenimui! Bet tau reikia atsiliepti į Dievo pašaukimą, įtvirtinti savo išrinkimą!

Kaip reaguoji į Dievo kvietimą tapti dangaus piliečiu? Ar tikrai žinai, kad tavo nuodėmės atleistos? Jeigu ne, tada atsiliepk ir įtvirtink savo pašaukimą kaip darė Marija: patikėk Biblijos Žodžiu ir paklusk Viešpačiui ir tada tavo širdyje įsivyraus nuostabi ramybė!

 

3. Marija priėmė Dievo užduotį

Dar galime išmokti iš Marijos nuolankiai priimti tai, ką Dievas mums duoda.

Tėvai, dėkokite Dievui, už vaikučius. Jie yra Dievo dovana! – Ir tikėkite, kad šita užduotis (auklėti vaikus ir rūpintis jais) jums ne bus per sunki. Dievas bus tau maloningas, jei Jo prašysi.

 

Kartais ir aš galvoju: Nebežinau, kaip elgtis su savo vaikais. Nebežinau, ką daryti. Išauklėti vaiką yra „misija neįmanoma“!

 

Gal kartais ir tau būna tokie momentai, tada pagalvokime, ką angelas pasakė Marijai: „Dievui nėra neįmanomų dalykų!“

 

4. Marijos meilė sūnui peraugo į tikėjimą Kristumi!

Gimus Jėzui Marija ėjo į šventyklą garbinti Dievo. Ten buvo Simeonas, kuris palaimino juos ir Marijai asmeniškai pasakė: „ir tavo pačios sielą pervers kalavijas“. Toliau skaitome tik trijose vietose apie Mariją ir visose vietose matome, kaip Marijos sielą pervėrė kalavijas:

a)               Kai Marija ir Juozapas keliavo su Jėzumi į Jeruzalę ir grįždami jo nerado, jie ieškojo Jėzaus tris dienas. Kai jie jį rado šventykloje, Marija barė jį ir sakė: „Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs.“ Jėzus nesutiko su tuo ir aiškiai pasakė, kad ne Juozapas Jo tėvas, o pats Dievas. Jis viešai paprieštaravo savo motinai, nes Marija reiškė Jam savo pretenzijas. Kalavijas dūrė!

b)              Kita situacija yra vestuvėse, kur Marija norėjo tarpininkauti ir Jėzui pasakyti, ką jis turėjo daryti. Kaip Jėzus reagavo: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“
Čia matome, kad Marija, kaip Jėzaus motina, neturėjo teisės spręsti apie dvasiškus dalykus. Žmogiškai žiūrint Marija buvo jo mama, bet dvasiškai Jėzus buvo jos Viešpats. Todėl nebuvo galima, kad ji duotų Jėzui instrukcijas.
Marijai reikėjo vis daugiau suprasti, kad dabar laikas paleisti Jį. Ir tai ji padarė. Niekada neberagino Jėzaus kažko laiminti, išgydyti arba padėti.
Kas šiandien galvoja, kad Marija yra žmonių Užtarėjas danguje, labai klysta ir nesupranta, apie ką kalba šios rašto ištraukos.

 

Asm. Vėl trumpas intarpas mamoms ir tėčiams: Kai mūsų vaikai užauga ir mes matome, kad jie jau eina savarankiškai savo keliu su Dievu, tada mums reikia juos paleisti.

Girdėjau vieną posakį: Vaikai yra kaip laikrodžiai. Juos reikia prisukti (auklėti) ir tada paleisti.

 

Marijai to reikėjo išmokti. Ir tai jai pavyko, nes pilnai pasitikėjo Dievu.

 

Tu nelaikai savo rankose savo vaikų sėkmės! Tu negali būti visada šalia jų. Tu negali jų visur apsaugoti. To negalėsi daryti ir tau nereikia to daryti. Bet pasitikėk Dievu! Atiduok savo vaikus į Dievo rankas ir melskis už juos. Mūsų visagalis Viešpats gali juos geriau apsaugoti negu mes.

To galime išmokti iš Marijos!

 

c)              Trečią kartą, kai Marijai širdį ypatingai skaudėjo buvo prie kryžiaus. Marija matė kaip jie nukryžiavo jos sūnų. Ji jautė tokį skausmą lyg kalavijas pervertų jos sielą.
Tada Jėzus jai pasakė:

Jn 19,26-27 Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ ²⁷ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“

Dar prieš miršdamas Jėzus pasirūpino savo mama. Marija buvo Jėzaus žmogiška mama, bet Jis buvo Jos amžinasis Viešpats.

Marija priėmė tai ir pamažu viską suprato. Ji nusilenkė prieš Jo autoritetą dvasiniuose dalykuose taip, kaip Jėzus paklusto tėvams kai buvo vaikas ir paauglys.

Vis daugiau Marija suprato, kas Jėzus iš tikrųjų buvo. Ir jai reikėjo keisti savo mąstymą apie Jėzų. Marija pradėjo tikėti į Tą, kurį ji mylėjo motiniška meile. Ji tapo viena iš Jėzaus mokinių.

Jos motiniška pusė pasitraukė į antrąjį planą.

 

Po Jėzaus prisikėlimo ir paėmimo į dangų mes skaitome apie Mariją tik vienoje vietoje. Ji paminėta kartu su kitais mokiniais. Mokiniai kartu su ja meldėsi, o ne jai. Ir tuo baigiasi Biblijos paminėjimai apie Jėzaus mamą. Ji atrado savo vietą tarp Jėzaus sekėjų; Bažnyčioje.

 

Santrauka

Pati Marija niekada nelaikė save aukštesne už nuolankią tarnaitę. Ji buvo ypatinga moteris, nes Dievas ją ypatingai naudojo. Šventasis Raštas mums rodo, kad Marija buvo Dievo įrankis, kuris buvo reikalingas Dievo planui įgyvendinti. Bet pati ji niekada nebuvo Dievo malonės valdytoja. Ji buvo nuolanki ir paprasti mama, kuriai reikėjo suprasti, kad Jėzus buvo daugiau nei jos sūnus.

 

 

Kartais galvoju, kad Marija danguje verkia, kai žmonės meldžiasi į ją, kreipiasi į ją dėl pagalbos, šlovina ją ir uždega žvakutes dėl jos. Marijos gyvenimas ir liudijimai mums rodo kai ką kita à Rodo  tik į Jėzų. JIS vertas šlovės. Jis buvo tas, kurį Marija garbino ir kuriuo ji pasitikėjo.

 

Taigi, netikėkime į Mariją, bet tikėkime taip, kaip Marija tikėjo į Jėzų!

 

Asm. Dievas nori ir tave ypatingai naudoti. Kai paklusti Dievo ir nuolankai priimi, ką jis tau sako, patirsi stebuklų tavo gyvenime, kaip ir Marija patyrė. Ne tu tapsi didesnis, bet Dievas.

 

Data: 2010 04 04

Misionierius
Eduardas Gossas

Pamokslas prisikėlimo šventėje

Praeitą savaitę Modestas ir Vytautas (iš Klaipėdos), Marijanas, Artūras Rulinskas ir aš buvome Vokietijoje. Sekmadienį buvo Kontaktmisijos konferencija ir nuo pirmadienio iki ketvirtadienio mes Kontaktmisijos misionieriai buvome kartu tarnautojo sesijoje. Ten kartu šlovinome, bendravome ir liudijome kaip Dievas veikia mumyse ir per mus. Tai yra man labai brangus laikas, nes susitinku su dvasiniais lyderiais iš kurių aš galiu daug išmokyti.

 

Man reikia perduoti daug linkėjimų iš įvairų žmonių. Linkėjimai iš Arturo ir Irene Šmidto ir jų tėvų. Diteris Trefsas pasakė, kad man reikia būtinai jums perduoti linkėjimus.

Ypatingai Styvas ir Džoana Tinslai kalbėjo su manimi. Jie už praeitą savaitę buvo Lietojoje. Bet kadangi mes sirgome roto virusu jie neatvyko pas mus į Kauną, bet keliavo toliau į Klaipėdą ir ten sekmadienį pamokslavo. Labai gaila, kad jie negalėjo būti pas mus. Gal kitais metais bus galimybė susipažinti su jais. Jie amerikiečiai, pensininkai ir išmoko rusų kalba ir tarnauja dabar Orenburge.

Matijas Valenta tarnauja su žmona Belgijoje. Jie planavo su viena grupe vasarą atvykti pas mus ir mums padėti evangelizuoti. Bet aš turiu jums blogą žinią: Pas juos užsiregistravo per mažai žmonių ir jie atšaukė atvažiuoti pas mus. Bet jis perduoda nuoširdžius linkėjimus ir mano, kad gal kitais metais ta kelionė pavyks.

Žinoma, kad susitikau ir su mūsų lietuvių misionieriais Raienu ir Simona Fišeliais. Jiems labai gerai sekasi ir motyvuoti Airijoje tarnauti.

Susipažinau ir su Jošua ir Pauliumi. Jie misionieriai Vokietijoje. Jošua yra Turkas bet užaugęs Vokietijoje, o Paulius iš Afrikos; iš Kamerūno. Jis 15 metų buvo valstybės tarnautojas ir tada atvyko kaip misionierius į Vokietiją.

Aš jo paklausiau „Kaip tave priėmė vokiečiai?“ – Ir su ašaromis sakė „Sunkai!“ Bet jis ištikimai tarnauja Dievui ir puikai kalba vokiškai ir per jį įtikėjo jau nemažai žmonių. Jam 49 metų ir prieš ketverius metus persikraustė su šeima į Vokietiją ir pasakė man:

„Eduardai, tau reikia būti įsitikinęs, kad 1. esi išgelbėtas ir Dievo vaikas ir 2. kad tikai tavo pašaukimas yra čia tarnauti. Tada tvirtai stovėsi ir ištversi visus sunkumus!“

Tada paklausiau: „Ką veiki Vokietijoje?“ – „Daug nežinau, bet žinau kam tarnauju ir skelbiu Jėzų Kristų, nukryžiuotąjį!“

 

1Kor 2,1-2 ¹ Kai pas jus, broliai, lankiausi, buvau atėjęs skelbti jums Dievo slėpinio ne iškilnia kalba ar išmintimi. ² Mat buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą.

 

Kai Jošua tapo krikščionimi jis paskambino tėvus ir jie jį išmetė iš šeimos. Jo tėvas pasakė kalbėdamas telefonu: „Niekada neatvažiuok pas mus, ir niekada nebeskambink. Lauksiu skambučio tik iš Policijos, kuri mus pakvies identifikuoti tavo kūno dalis!“

 

Nepaisant to, jis su džiaugsmu tarnauja Dievui. Ir nepaisant to, kad jam gresia pavojus, jis evangelizuoja Vokietijoje.

 

Nuoširdžius linkėjimas ypač jaunimui nuo Juditos. Ji greitai baigs mission-akademiją ir rimtai galvoja važiuoti į kažkokią musulmonų šalį ir tarnauti ten. Jūs žinote, kas atsitiko toms dviems merginoms, kurios iš biblijos mokyklos į Jeminą važiavo. Judita sako: „Aš tikrai žinau, kad Dievas nori, kad būčiau ten. Aš nebijau mirti.“

 

Galu gale noriu truputį apie tą indą papasakoti. Jo žmona Vokietė o, jis Indas. Jie dirba ten, kur yra induizmas. Indijoje pernai buvo didžiausias krikščionių persekiojimas nuo šimto metų. Ta žmona mums pasakojo, kad pusę metų gyveno su kokia mintimi, kad šią naktį gali būti paskutinė, kur jie gyvena kartu su šeima arba iš vis liks gyvi. Ir tada liudija ta žmona: „Kai prarandi viską, ką tu turi ir tau lieka tik tai Jėzus Kristus, tada žinai, kad tau tik tai Jėzus Kristus ir užtenka!“

Jie sukūrė trys vaikų namus ir padeda vietinėmis bendruomenėmis. Ir žmonės įtiki. Žmonės priima Jėzų, nes mato, kad krikščionys ne tik kalba, bet ir gyvena. Kad jie turi, ko tiems žmonėms reikia. Indų bažnyčia auga. To misionierių tikslas: iki 2020 m. sukurti dar 10 bendruomenių ir 30 namų grupelių. Ir aš tikiu, kad taip ir bus.

Kinijoje irgi krikščionys persekiojami. Ar žinote, už ką jie prašo melstis? Jis sako: „Nesimelskite, kad persekiojimas sustotų, bet melskitės, kad mes tvirtai stovėtume tikėjime.“

 

Kas buvo taurėje?

Kartais pamokslininkai sako, kad Jėzus Getsemanėje bijojo mirties todėl jis sielvartavo. Pažiūrėkime į Bibliją. Kas ten parašyta?

Mt 26,37-39 ³⁷ Pasiėmęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, pradėjo liūdėti ir sielvartauti. ³⁸ Tada tarė jiems: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi.“ ³⁹ Kiek toliau paėjęs, parpuolė kniūbsčias ir meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“

Kodėl Jėzus buvo koks mirtinai nuliūdęs? Nu ko jo visas kūnas drebėjo? – Ar jis bijojo kryžiaus? Jis gi žinojo, kas jam laukė; jau ne kartą to pranašavo.

Daugelis pasakė, kad Jėzus bijojo kančios, erškėčių vainiko, patyčios, kryžiavimo. Tai šventvagystė!

Pagalvokime truputį! Ką ką tik papasakojo apie tuos žmones?

Po Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo maždaug 15 milijonų žmonių – vyrai, moterys, vaikai mirė dėl tikėjimo į Jėzų. Jie mirė kaip kankiniai!

Ar jau žinote, kad pvz. daugelis iš ankstyvos bažnyčios buvo irgi nukryžiuoti kaip Jėzus? Ne tik nukryžiuoti, bet nukryžiuoti aukštyn kojom! Ne tik atvirkščiai nukryžiuoti, bet užpildyti derva ir sudeginti romo gatvėse kaip žibintai!

Bet daugelis Jėzaus sekėjų, kurie buvo nukryžiuoti giedojo himnus pilnu džiaugsmu.

Ar tikrai galvojai, kad Dievo sūnus, krikščionybės pradininkas Getsemanėje bijojo kančios ir mirties, nors jo mokiniai kabo ant kryžiaus su džiaugsmu? Ar galvoji, kad Jėzus toks silpnas? Pagalvok!

 

Jėzus nebijojo mirties, kryžiaus ir kančios! Kas buvo taurėje? Kas buvo joje, nuo ko netgi Jėzus drebėjo?

 

Vieną kartą vienas pamokslininkas paklausė šitą klausimą paaugliams. Ir viena maža mergaitė pakėlė ranką ir atsakė: Pamokslininke, taurėje buvo Dievo rūstybė!

 

Taurėje buvo Dievo pyktis dėl viso blogo. Dievas mirtinai neapkenčia nuodėmės. Virš visų žmonių kybo Dievo rūstybė!

Jn 3,36 Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas nenori Sūnaus tikėti – gyvenimo nematys; virš jo kybo Dievo rūstybė.

 

Dievas teisėtai supyksta ant visų žmonių dėl jų nuodėmių. O kažkas turėtų išgerti Dievo rūstybę!

Jėzus Kristus nunešė visas mūsų kaltes ant medžio ir vietoj mūsų Jis stovėjo Dievo teisme. Ir tada Dievas išpylė savo šventą teisingą rūstybę (kaip baltutėlį šviesą) sudaužiant ant savo viengimį sūnų!

 

Ar mes neskaitome Izaijo knygoje 53,4-5.10:

Iz 53,4-6.10a ⁴ Tačiau jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus. O mes laikėme jį raupsuotu, Dievo nubaustu ir nuvargintu. ⁵ Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir mes buvome išgydyti jo žaizdomis. ⁶ Visi mes pakrikome lyg avys, kiekvienas eidamas savo keliu, o VIEŠPATS užkrovė jam mūsų visų kaltę. ¹⁰ Bet Viešpats panorėjo jį sumušti, Jis atidavė jį skausmui.

 

Įsivaizduokite didelį užtvanką; pvz. Kauno marios užtvanką. Ir tu apačioje stovi ir staiga dingsta siena ir viso marios vandens nori pulti tave. Be šanso numirtum. Bet netikėtai prieš tavo kojas atsivertų žemė ir prarytų visą vandenį.

 

Ir taip Jėzus paėmė Dievo taurę iš Jo rankos, kuri buvo pilna Dievo rūstybės mums ir ją išgeria iki paskutinio lašelio.

Ir kai jis ant kryžiaus sušuko „Atlikta!“ jis apvertė taurę ir nė vienas lašelis iškrito iš taurės! Jis viską išgėrė!

 

Dar karta: Kas toks buvo per taurė?

Dievas sako: „Dėl tautos piktybės ir maišto nusiųsiu savo rūstybę. Aš duosiu jiems rūstybės taurę ir priversiu išgerti. Ir jie iš to svyruos ir numirs.“

Bet ant kryžiaus buvo Jėzus Kristus prikaltas ir Jis išgėrė tą taurę.

 

 

Pvz. Abraomas

Ar prisimeni tą istoriją apie Abraomą ir jo sūnų. Dievas jam liepė: Lipk ant kalno ir aukok savo viengimį sūnų! Ką Abraomas darė? Jis buvo klusnus surišo savo sūnų paėmė peilį ir kai ranką jau ėjo žemyn Dievas sustabdė jį.

Gal pasakytum: Gera istorija! Buvo avinas krūme. Koks geras galas. Bet tai nebuvo galas! Tai buvo tik intarpas!

Šimtais metais vėliau Golgotoje Dievas surišo savo sūnų ir sumušė/skerdė jį.

 

Kažkas turi mirti! Štai yra kryžius, kurį daugelis nori statyti kažkur kampe, o ne į centrą. Nes tai žiaurus dalykas!

Gal galvoji: Niekada negirdėjau tokio pamokslo! Ir gal todėl Kristaus kryžius turi tiek mažai jėgos tavo gyvenime.

 

Kryžius yra atstumiantis ir baisus dalykas. Kas teisingai supranta kas tai yra negali jį nešioti ant kaklo.

Kažkas turi mirti! Teisingumo reikalavimai buvo patenkinti. Kad Dievas mums parodytų savo meilę Jam reikėjo pašalinti pirmiau nuodėmę. Ir buvo tik vienas kelias: Dievo viengimis sūnus turėtų mirti.

Jis mirė!

 

Ir tai yra mūsų krikščionių gyvenimo centras! Paulius rašo Romiečiams 12,1:

Rom 12,1 ¹ Dėl Dievo gailestingumo raginu jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį garbinimą.

Kas yra mūsų motyvacija? Dievo malonės!

Paulius pirmame vienuoliktame skyriuose rašo apie tai – ką Kristus padarė dėl mūsų ir rašo: Kadangi Dievas tiek daug mums padarė per Jėzų Kristų, pasiduokite jam; gyvenkite jam!

Kuo daugiau tu supranti Kristaus kryžiaus esmę, tuo lengviau tu pasiduodi Jėzui – Kaip tie žmonės, apie kuriuos aš pradžioje kalbėjau. Tada tas kryžius nebe bus pakabutis bet gyvenimo centras. Kristus taps tavo gyvenimo Viešpačiu! Jis bus tas, kuris viešpataus tavo gyvenime: tavo laiką, tavo pinigus, tavo mintis, tavo žodžius – tavo elgesį!

 

Kristus mirė – dėl tavęs! Kai jis buvo ant kryžiaus jis galvojo apie tave. Ir jeigu tu būtum vienintelis nusidėjėlis – Jis eitų tuo pačiu keliu. Jis viską padarytum dėl tavęs!

 

Yra labai svarbu suprasti kodėl Kristus numirė ant kryžiaus. Kas to nesupranta negali pilnu džiaugsmu švęsti prisikėlimo šventę. Tik kai suprantu, kas įvyko didįjį penktadienį aš galiu šokti ir dėkoti jam.

 

Kristus prisikėlė!

 

Ne tik Jėzaus mirtis mums išgelbsti, bet ir Kristaus prisikėlimas! Jeigu Jėzus butų miręs ir nebūtų prisikėlęs tada nieko nebūtų įvykęs. Mes neturėtume vilties ir neturėtume išgelbėjimo.

1Kor 15,17-20 ¹⁷ O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse. ¹⁸ Taip pat ir užmigusieji Kristuje yra žuvę. ¹⁹ Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių. ²⁰ Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmagimis.

 

Dievas priėmė tą auką ant kryžiaus. Ir per prisikėlimą Dievas patvirtino Jėzaus darbą ir pastatė ryškų ženklą, kad Jėzaus auka ant kryžiaus užteko ir nuėmė visas pasaulio nuodėmes.

 

Asm.

Kokią vietą turi Kristaus kryžius tavo gyvenime?

Jeigu šiandien supranti, kad tu esi nusidėjėlis ir tau reikia Jėzaus – tau turiu gerą žinią: Kai tiki į mirusį ir prisikėlusį Jėzų, busi išgelbėti ir tapsi Dievo vaiku! Tada prisikėlusio dvasia (Šventoji dvasia) gyvens tavo širdyje ir tavo gyvenimas keisis visiškai.

 

Jėzus ne liko miręs, bet tikrai prisikėlė. Ir po to Jis ne dingo iš pasaulio, bet veikia šiandien per savo vaikus. Mes turime gyvąją viltį ir norime visiems tą gerą žinią skelbti.

 

1Petro 1,3 ³ Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai ⁴ ir nenykstančiam, nesuteptam, nevystančiam palikimui, kuris laikomas jums danguje.

 

Pradžioje parodžiau žmonių nuotraukas. Visi šiandien gyvena. Ir kiekvienas iš jų gyvena pagal šitą eilutę:

Gal 2,20 ²⁰ Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane.

 

Tie žmonės nebijo mirties, nes žino kam tarnauja ir žino Kristus šiandien gyvas ir gyvena jų širdyse.

- Ar nenori prisijunkti prie jų?

 

 

Pripažinimas: Jėzus prisikėlė! – Tikrai prisikėlė!

 

Vyresnysis: Zenonas Balčiūnas

Data: 2012 01 08

Vieta: Kauno Laisvųjų Krikščionių bažnyčia

Zenonas 2012-01-08

 

Vyresnysis: Zenonas Balčiūnas

Data: 2011 12 11

Vieta: Kauno Laisvųjų Krikščionių bažnyčia

Zenonas 2011-12-11

 

Vyresnysis: Zenonas Balčiūnas

Data: 2011 12 04

Vieta: Kauno Laisvųjų Krikščionių bažnyčia

Zenonas 2011-12-04

 

Data: 2010 01 10

Misionierius
Eduardas Gossas

 

Neseniai buvo Kalėdos. Kaip įprasta per Kalėdas, prisimename kalėdinę Jėzaus gimimo istoriją. Joje kalbame ir apie piemenis, kurie naktį buvo laukuose ir išgirdę angelų paskelbtą žinią nubėgo į tvartą pas Mariją ir Juozapą ir pagarbino Jėzų.

 

Šiandien pakalbėkime apie piemenį. Kartais mums galbūt atrodo, kad dirbti piemeniu buvo romantiška specialybė. (Naktis po atviru žvaigždėtu dangumi – kiekvieno paauglio svajonė stovyklos metu) Bet anais laikais piemenys buvo žmonių niekinami ir gyvendavo miesto pakraštyje. Jų darbas buvo pavojingas gyvybei ir jiems dažnai tekdavo miegoti laukuose. Jie ganydavo avis ar ožkas rizikuodami savo gyvybe tiek dieną, tiek naktį. Kartais laukiniai žvėrys puldavo kaimenę ir bandydavo pagriebti avį.

 

Kad avys naktį saugiau miegotų, piemenys pastatydavo laukuose gardus. Jų apmurintos sienos buvo maždaug metro aukščio (ne aukštos, kad tik avys neperšoktų). Vakare į tokius gardus piemenys suvarydavo savo kaimenes. Tie aptvarai durų neturėjo. Jie paskirdavo sargą, kuris atsisėsdavo tarp vartų ir saugodavo avis.

Išvesti avis sargas leisdavo tik piemenims arba samdiniams, kad jie nuvestų savo kaimenę pasiganyti, paėsti ir atsigerti. Tai buvo piemens darbas: Nuvesti savo avis į žalias pievas, ten kur buvo vandens atsigerti.

Kalnuotuose kraštuose avių piemenys visiškai negalėdavo apsaugoti nuo meškų, liūtų ar vilkų išpuolių. Tuo atveju piemeniui reikėjo būti pasiruošusiam stoti į kovą su laukiniais žvėrimis.

Mes skaitome Biblijoje, kad ir Dovydui teko kovoti su liūtu ir meška ir laimėti prieš juos. Piemens gyvenimas ne visada buvo toks ramus ir taikus, kaip kartais matome paveikslėliuose.

Paskaitykime dabar 10 –tą Jono evangelijos skyrių. Čia Jėzus kalba žmonėms apie gerą piemenį, gerąjį Ganytoją:

 

Jn 10,1-18 ¹ Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neina pro vartus į avių, gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas. ² O kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas. ³ Jam sargas atkelia vartus, ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda. ⁴ Išsivaręs visas saviškes, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą. ⁵ Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso.“ ⁶ Jėzus pasakė jiems tą palyginimą, bet jie nesuprato, ką tai reiškia. ⁷ O Jėzus kalbėjo toliau: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš ­ avių vartai. ⁸ Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys, plėšikai, todėl neklausė jų avys. ⁹ Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis ir ganyklą sau ras. ¹⁰ Vagis ateina tik vogti, žudyti, naikinti. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų. ¹¹ Aš ­ gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę. ¹² Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko. ¹³ Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi. ¹⁴ Aš ­ gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, ¹⁵ kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę. ¹⁶ Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas. ¹⁷ Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. ¹⁸ Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo.“
²⁷ Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. ²⁸ Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos. ²⁹ Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos.

 

Kai daugiau žinome apie tą gardą, tada geriau suprantame, apie ką Jėzus čia kalba. Nebuvo sunku įkopti į gardą pro kur kitur ir pavogti vieną ar kitą avytę. Žinoma, kad svetimas žmogus neįeitų pro vartus, kur sėdis sargas. Tokio žmogaus ketinimai buvo savanaudiški. Jis ieškojo sau naudos ir norėjo pasipelnyti iš kaimenės.

Jn 10,1-2 ¹ Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas. ² O kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas.

Kas įeina pro vartus, nėra pašalinis žmogus, bet avių ganytojas. Sargas įleidžia jį, nes pažįsta.

Jn 10, 3 ³ Jam sargas atkelia vartus, ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda.

Viename garde buvo kelių savininkų avys. Kaip Ganytojas galėjo jas atskirti? – Ganytojas pašaukia jas ir avys atpažįsta Ganytojo balsą ir ateina pas jį.

Jn 10,4 Išsivaręs visas saviškes, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą.

 

Jėzus sako „Aš – gerasis ganytojas.“ JIS kviečia ir pasaukia pas save ir šiandien. JIS turi teisę įeiti į mūsų gyvenimą ir kalbėti mums, nes Jis yra mūsų Ganytojas. Jis kalba visiems, bet tik tie klauso, kurie pažįsta Jo balsą! Būtent tai yra įdomu: Avys pažįsta savo Ganytojo balsą! Ir tas pažinojimas nėra tik supratimas, kad Jis yra mano ganytojas, bet taip pat pasitikėjimas su viltimi ir paklusnumu.

Čia nėra baimės ar nepasitikėjimo, kurie atsiranda, kai išgirsti nepažįstamojo balsą.

Jn 10,5 Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso.

Ar galiu paklausti vieną rimtą klausimą?

 

Ar pažįsti Jėzaus balsą?

Jis kalba. Būtent per savo Žodį, per Bibliją Jis kalba. Bet ne visi, skaitydami Bibliją, ją supranta. Kodėl? – Nes viskas priklauso nuo mūsų vidinės nuostatos. Ar ieškome tiesos? Ar bandome išgirsti Dievo balsą? Jėzus sako:

Jn 18,37 Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso.

Ar brangini tiesą? Tada pradėsi atpažinti Jėzaus balsą. Jis kalba. Gal tyliai ir ramiai. Bet Jis kalba. Ir šiandien. Jis nori kalbėti į tavo gyvenimą ir kviečia Juo sekti.

Pvz. Žaidimas, kur vienam žmogui reikia paeiti kreiviais takais užrištomis akimi. Visi kiti sako kur eiti.

 

Jėzus tau nori tik gero. Jis ne toks, kaip tie, kurie bando avis išnaudoti savo tikslams, bet Jis sako:

Jn 10,10-12 ¹⁰ Vagis ateina tik vogti, žudyti, naikinti. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų. ¹¹ Aš ­ gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę.

 

Ir tai Jėzus padarė: Jis mirė dėl tavo ir mano nuodėmių ant kryžiaus. Jis atidavė savo gyvybę, kad mes turėtume amžiną gyvenimą. Taip Jėzus myli mus. – Jėzus iš tikrųjų yra gerasis Ganytojas, kuris avims linki tik gero.

Klausyti Jo balso nereiškia tik suprasti, kad Dievas kalba – arba ką Jis sako. Klausyti reiškia paklusti ir su pasitikėjimu sekti Juo!

Kas bijo Jėzaus balso; kas nepažįsta Jėzaus balso, tas nėra Jo!

Tu gali skaityti Bibliją, eiti į bažnyčią, giedoti gražias giesmes – ir nebūti Jo avimi; nebūti Jo vaiku; nepažinti Jėzaus.

 

Jėzus sako:

Jn 10,9         Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras.

Jėzus yra vartai! Vartai į kur? Į išgelbėjimą! Tik per Jėzų būsime išgelbėti. Įdomus mokymas, geriausias žinojimas apie Jėzų, tikslingas mokymas nėra durys į išgelbėjimą, bet tik vienintelis asmuo – Jėzus Kristus! Jis yra tie vartai.

Visų sakramentų atlikimas, dešimt Dievo įsakymų pildymas nepadarys mūsų Dievo vaikais.

Žinoma, kad yra daugybė kelių, kurie nuveda žmones prie išgelbėjimo durų. Kiekvienas savo laiku ir savo būdu susitiko su Jėzumi. Bet yra vienas įėjimas į avių gardą; vieni vartai: Jėzus Kristus. Vien per tikėjimą būsime išgelbėti!

 

Turime suprasti: Aš negaliu tikėti kada aš noriu. Man reikia pirmiausiai, kad Dievas atvertų mano ausis, kad išgirsčiau Jo balsą ir tik tada galėsiu apsispręsti tikėti Jo žodžiais arba ne.

Dievas yra tas, kuris paragina mus tikėti. Ir būtent tada, kai atsiliepiu į Dievo paraginimą ir patikiu Juo – tampu tikinčiu žmogumi.

Pvz. Žodis pataiko

Dabar aš kalbu apie Jėzų, kad Jis yra Dievas ir nori būti arba jau yra mūsų ganytoju. Ir tavo ausys girdi, ką sakau. Bet gal tau yra viskas svetima, nauja ir nesuprantama. Tada mano kalba tau yra „tuščia“. Žodžiai nepataiko į širdį. Tie žodžiai tau tiesiog nieko nesako.

Bet jeigu Dievas atvėrė tavo ausis, kad suprastum apie ką mes šiandien šnekame. Tada tau atrodo, kad Dievas kalbėtų kaip tik tau.

Tada tu turi pasirinkimą arba tikėti Jo žodžiais ir paklusti, arba ne, užkietinti savo širdį jo kvietimui.

Hebr 3,7 Jei šiandien išgirsite jo balsą, ⁸ neužkietinkite savo širdžių.

 

Kas per Jėzų Kristų įeina į išgelbėjimą, įeis ir išeis ir ras sau ganyklą. Įtikėdami į Jėzų mes netampame savarankiškais žmonėmis, kurie viską turi, ko reikia ir sau gyvena. Ne! Kaip avims reikia kasdien pro vartus išeiti į lauką, kad rastų ko paėsti, taip ir mums išgelbėtiems reikia To, kuris mumis rūpintųsi. Neturėsime ganyklos, jeigu Jėzus mūsų ten nenuves. Mes patys nerasime sau pievos. Mums reikia Jėzaus vedimo. Tik Jis žino, kur ganykla yra, kad mes pasisotintume.

 

Jėzus sako:

Jn 10,10 Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų.

Niekam nereikia bijoti Jėzaus! Jis neatėjo atimti iš tavęs gyvenimo ir brangaus laiko, bet duoti gyvenimą apsčiai.

Jn 10,28 Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą;

Amžinasis gyvenimas neprasideda tik po mirties, bet jau dabar. Tai yra tas gyvenimas, kurio trokšta visi žmonės.

 

Kad mes turėtume tokį gyvenimą, Jėzus atidavė savo gyvybę už savo avis. Jis yra gerasis Ganytojas. Gerasis ganytojas daro viską, kad tik avims būtų gerai. Jis aukoja viską ir yra pasiruošęs jas apginti.

Toks yra mūsų Jėzus.

Perskaičius visą dešimtą skyrių man užkliuvo vieną frazė, kuri kartojasi: „Avys pažįsta ganytoją ir klauso Jo balso!“ ir „Ganytojas pažįsta savo avis ir gano jas.“

Jėzus pažįsta mus. Neapsigaukime! Jėzus puikia žino kaip mes gyvename.  - – - Bet vis tiek sako:

Jn 10,28-29 Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos. ²⁹ Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos.

Ar tai ne nuostabus pažadas? Mes galime būti saugūs Dievo rankose. Kai Jis mus gano, mes neliksime alkani ir vieniši.

Jei pažįsti Jėzų, tada žinai, kai Jis tavimi rūpinasi. Tada tu galėsi pasakyti kaip Dovydas savo psalmėje:

Ps 23,1         Viešpats – mano Ganytojas, man nieko netrūksta!

Pvž. Žaidimas su vaikas

Kartais žaidžiu su savo vaikas. Juos kutenu, mėtau į viršų ir sukioju ore. Kuo daugiau ir stipriau tai darau, tuo jiems geriau. Jiems tai patinka, nes jie pažįsta mane. Aš žinau, kad Vova panašiai daro su Danieliumi. Bet jei jis pradėtų mėtyti taip mano vaikus, tada jiems tikriausiai nelabai patiktų. Kodėl? Vova ne svetimas žmogus, bet mano vaikai jo taip gerai nepažįsta kaip manęs. – Jie žino: Mūsų tėtis linki mums gero ir nieko blogo mums nedarys.

 

Jei mes pažįstame Jėzų, mes savaime sekame Juo. Jėzaus pažinimas veda į sekimą Juo. Tokiu ganytoju norime sekti. Jis manęs neapleis. Jis pasirūpins manimi.

 

Kodėl avys seka ganytoju? – Nes Ganytojas rūpinasi avimis. Jis suteikia joms visko, ko reikia: ganyklos, kur jos gali pasisotinti ir atsigerti –vedimo ir saugumo! Ir to mes trokštame visi!

Mums reikia Dievo vedimo, saugumo ir visko, ko reikia dvasiniam gyvenimui. Kur tai gausime? – Kai seksime Jėzumi!

 

Kad augčiau dvasiškai man reikia būti ten, kur Jėzus yra. Tik Dievo duotoje vietoje aš galiu augti dvasiškai. Taip pat mano tarnystė mane papildomai apsaugos nuo pavojų ir pagundų.

 

Man reikia tik būti toje vietoje, kur Jėzus yra; kur Jėzus mane pašaukė būti! Ten aš būsiu saugus.

 

Ar Jėzus tavo ganytojas? Jis nori būti tavo ganytoju! Ar girdi Jo balsą? Jeigu taip, tada paklusk Jam ir daryk, ką Jis sako!

Pirmiausiai Jis nori tave išgelbėti ir kviečia pas save. Jis vienintelis kelias pas Dievą. Jis vartai. Tik per Jėzų įeisi į Jo avių gardą. Tikėk Jėzumi ir paprašyk nuodėmių atleidimo. Jis tau atleis ir taps tavo ganytoju.

Toliau Jėzus nori tave ganyti. – - – - – Klausyk Jo balso ir sek paskui Jį! Tik ten, kur Jėzus veda, rasi ganyklą, Dievo vedimą ir būsi saugus.

 

Mano asmeniškas troškimas ir linkėjimas mūsų bendruomenei būtų:

1. Daugiau pažinti Jėzų ir klausytis Jo balso,
2. Sekti Juo ir
3. Padėti kitiems pažinti Jėzų ir sekti Juo.

 

Jėzus sako:

Jn 10,28-29 Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos. ²⁹ Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos.

Amen.

 

Vyresnysis: Zenonas Balčiūnas

Data: 2011 11 20

Vieta: Kauno Laisvųjų Krikščionių bažnyčia

Zenonas 2011-11-20

 

Svečias iš JAV: P. J. Meduri

Data: 2011 05 15

Vieta: Kauno laisvųjų krikščionių bažnyčia

Peter Josev Meduri- 2011-05-15

 

 

Vyresnysis: Zenonas Balčiūnas

Data: 2011 04 10

Vieta: Kauno laisvųjų krikščionių bažnyčia

Zenonas 2011 04 10