Vyresnysis: Zenonas Balčiūnas

Data: 2011 01 09

Vieta: Kauno laisvųjų krikščionių bažnyčia

Viskas bus gerai su Jėzumi – Zenonas (2011 01 09)

Vyresnysis: Eduardas Gossas

Pamokslų serija: „Kai susitinkame su Dievu …“

Šiandien pratęsime mūsų pamokslų seriją „Kai susitinkame su Dievu…“.

Prieš dvi savaites pamokslavau apie šimtininką (romietį, užsienietį), kuris susitiko su Dievu ir suprato: „Aš nevertas, kad Jėzus ateitų į mano namus. Jis vertingasis! Jis turi galią gydyti ir gelbėti. Jam reikia tik tarti žodį ir mano tarnas pasveiks.“ – Šimtininkas suprato, kad Jėzus yra Viešpats Dievas, nes jis stovėjo prieš Dievo šventą veidą. Jis susitiko su Dievu ir tuo metu jo požiūris į save pasikeitė (aš nesu vertas, nepaisant kaip kiti žmonės žiūri į mane) ir jo požiūris į Dievą pasikeitė (Jis vertas ir turi galią išgydyti tarną). Ir dėl to Jėzus jį laikė vertu įeiti į jo širdį. Ir dėl šimtininko tikėjimo Jėzus išgydė jo tarną.

Praeitą kartą girdėjome kaip dešimt vyrų susitiko su Jėzumi. Jie buvo raupsuotieji. Visi dešimt prašė Jėzaus pagalbos ir tikėjo, kad Jėzus gali išgydyti. Ir visi eidami pas kunigus pasveiko. Bet tik vienas, samarietis, užsienietis, šlovindamas sugrįžo pas Jėzų ir jam padėkojo. Nes jis suprato, kad stovėjo prieš Dievo šventą veidą! Jis suprato, kad susitiko su Dievu! Ir todėl jis jam nuoširdžiai padėkojo. Jėzus jį ne tik išgelbėjo nuo ligos, bet ir jam padovanojo išgelbėjimą. Jėzus yra mūsų išgelbėtojas!

Šiandien žiūrėsime, kaip penki vyrai susitiko su Jėzumi.

Lk 5,17-26 ¹⁷ Vieną dieną jis mokė žmones. Ten sėdėjo fariziejų bei Įstatymo mokytojų, kurie buvo susirinkę iš visų Galilėjos ir Judėjos kaimų, taip pat iš Jeruzalės. O Viešpaties galybė skatino jį gydyti. ¹⁸ Štai vyrai neštuvais atgabeno paralyžiuotą žmogų. Jie bandė jį įnešti vidun ir paguldyti priešais Jėzų. ¹⁹ Nerasdami pro kur įnešti dėl žmonių gausybės, jie užlipo ant plokščiastogio ir, praėmę plytas, nuleido jį kartu su neštuvais žemyn į vidų ties Jėzumi. ²⁰ Matydamas jų tikėjimą, jis tarė: „Žmogau, tavo nuodėmės tau atleistos!“ ²¹ Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai pradėjo svarstyti: „Iš kur šitas piktžodžiautojas? Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas!“ ²² O Jėzus, perpratęs jų mintis, prabilo: „Kam jūs taip manote savo širdyje? ²³ Kas lengviau ­ ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės tau atleistos’, ar pasakyti: ‘Kelkis ir vaikščiok?!’ ²⁴ O kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint žemėje galią atleisti nuodėmes, ­ čia jis tarė paralyžiuotajam, ­ sakau tau: kelkis, imk savo patalą ir eik namo.“ ²⁵ Tas tuojau atsikėlė jų akivaizdoje, pasiėmė neštuvus ir, šlovindamas Dievą, nuėjo namo. ²⁶ Visus pagavo nuostaba, ir jie garbino Dievą. Apimti baimės, jie kalbėjo: „Šiandien matėme nuostabių dalykų.“

Malda

1. Man reikia Jėzaus!

Jėzus buvo ne paprastas žmogus. Tai anais laikais žmonės greitai suprato. Jėzus turėjo galią gydyti, ir kur jis mokė – ten rinkosi minia. Nes jis skelbė Dievo žodį kitaip negu fariziejai. Jis turėjo ką pasakyti. Jo žodžiai – atgaivinantys, išgydantys, padrąsinantys ir raginantys. Tie žmonės suprato: Mums reikia eiti pas Jėzų; klausytis jo mokymo!

Kaip aš norėčiau, kad mes vis daugiau suvoktume, kad mūsų gyvenimas galėtų visiškai pasikeisti per Jėzų! Jėzus nori padovanoti tau naują tikrą gyvenimą. Mums reikia Jėzaus!

Tie žmonės mūsų istorijoje veržte veržėsi į vieną namelį, kuriame buvo Jėzus, ir lauke stovėjo žmonės, kad bent tik truputį išgirstų Jėzaus balsą! Jie troško matyti Jėzų.

Ar ir mes to trokštame? Jeigu mes norime, kad mūsų gyvenimas pasikeistų, tada mums reikia geriau pažinti Jėzų! Mes einame į pamaldas, nes norime girdėti Jėzų; jo balsą; daugiau sužinoti apie jį! Dėl to tie žmonės susirinko ir ieškojo Jėzaus, nes suprato: Jis turi gyvybės Žodį.

Ir tarp tų žmonių sėdėjo ir fariziejų bei Įstatymo mokytojų. Jie irgi norėjo daugiau sužinoti apie Jėzų. Bet labai kritiškai klausė. Jie buvo išsiuntę komisiją iš Jeruzalės ir kitų kaimų, kad tyrinėtų Jėzaus mokslą.

Tame name buvo dvi žmonių grupės: Vieni norėjo susitikti su Jėzumi, kad galėtų jį pakaltinti, o kiti norėjo susitikti su Juo, nes pas jį yra gyvenimo versmė, ir jie norėjo gerti iš to gyvenimo šaltinio!

Septynioliktoje eilutėje parašyta:

Lk 5,17           O Viešpaties galybė skatino jį gydyti.

Graikų kalboje parašyta: Jis, turintis Viešpaties galybę, gydė. Vietoje žodžio „galybė“ graikų kalboje parašyta: „dynamis“! Iš to kyla žodis „dinamitas“!

Jėzus ne tik turi jėgą, dinamitą, bet jis pats yra jėgos šaltinis. Ir kas susitinki su Juo, negali likti abejingu. Nebegali likti, koks buvai. Kai susitinki su Jėzumi, tada reikia apsispręsti: Arba esi už Jėzų, arba prieš jį. Arba tiki, kad Jėzus Dievas ir Visagalis Viešpats, kuris gali pakeisti mano situaciją ir duoti man amžinąjį gyvenimą, arba netiki!

Mūsų istorijoje tiek daug žmonių susirinko ten, kur Jėzus buvo, nes jie norėjo matyti Jėzų ir jo „dinamitą“ (galybę).

2. Draugai nuveda pas Jėzų!

Sužinoję, kad Jėzus vėl Kapernaumo mieste, keturi vyrai susitiko ir nusprendė: Mums reikia eiti pas Jėzų! Bet jie ne tik pagalvojo apie save, bet ir apie savo draugą, kuris buvo paralyžuotas. Jis negalėjo eiti. Jo kojos jo nelaikė. Bet jo keturi draugai jį palaikė. Ir jam pasakė: „Drauge, tau reikia Jėzaus! Jis gali tau padėti. Mes nunešime tave pas Jėzų!“

Aš manau, kad jie nelabai ilgai diskutavo, ar verta jį nunešti pas Jėzų ar ne. Jie ilgai negalvodami paėmė čiužinį ir nunešė jį per pusę mieto į tą namą kur buvo Jėzus. Gal net nepaklausė draugo, ar jis pats to norėjo.

Kokie geri draugai. Tikriausiai tai buvo vakare ir tie draugai tą dieną sunkiai dirbo. Ir po darbo dienos jie grįžo namo ir norėjo pailsėti.

Panašai kaip mes, ar ne? Kai grįžtame namo, gaminame skanų maistą, pavalgome, atsisėdame į minkštą fotelį, keliame kojas į viršų, įjungiame televiziją ir baigiame darbo dieną. Galbūt taip.

Bet kai tie draugai sužinojo, kad Jėzus yra, jie aukojo savo vakarienę, savo mėgstamiausią televizijos laidą ir poilsį, ir vietoj to jie nešė čiūžinį su savo draugu per pusę miesto. Tai labai sunkus fiziškai darbas. Nes kiekvienu žingsniu atrodo, kad ligonis sveria daugiau.

Jie tai darė, nes mylėjo savo draugą ir tikėjo: Jėzus gali padėti mūsų draugui. Jam reikia Jėzaus! Dabar yra tinkama galimybė! Tai geri draugai! Kurie netik susitinkame linksmintis bet ir vienas kitą naštą nešti. Geri draugai nuveda pas Jėzų!

Tie draugai pagaliau pasiekė tą vietą – ir? Nėra galimybės įeiti į vidų. Visur stovėjo žmonės ir Jėzus buvo svetainėje. Kaip dabar įnešti savo draugą pas Jėzų? – Meilė išradinga! Jie užlipo ant stogo, nes tais laikais namai buvo neaukšti, su plokščiais stogiais ir praardė plytas.

Nu, aš nežinau, ką žmonės name galvojo, kai kažkas pradėjo ant stogo dirbti. Gal kai kurie pagalvojo: „Taip negalima! Tai įžūlumas!“

Ir jie buvo teisūs. Bet tie draugai tuo metu negalvojo ką kiti mano apie juos; negalvojo, kad jiems reikės vėliau užmokėti už stogo tvarkymą.

Man labai patinka tie draugai. Jie viską aukojo, kad jų draugas galėtų susitikti su Jėzumi! Jų tikslas buvo nunešti draugą pas Jėzų už bet kokią kainą. Jie netgi dėl šio tikslo turėjo nemalonumų ir galbūt išlaidų!

Aš tavęs klausiu, jeigu jau esi tikintis: „Ką tu aukoji, kad kitas žmogus (gal tavo draugas) susipažintų su Jėzumi? Daugelis net nedrįsta savo draugo pakviesti į mūsų bendruomenę. Mes čia susirenkame kas sekmadienį ir džiaugiamės bendravimu ir puikiai jaučiamės. Bet mes pamirštame tą žmogų atsinešti, kuriam labai reikia Jėzaus! Žinoma, kad tai kažką kainuoja! Tai kainuoja: drąsos pakviesti žmogų į bažnyčią. Tai kainuoja kantrybės, jei jis gal tau taip parodytų; tai kainuoja tavo brangaus laisvo laiko. Gal reikės nuvažiuoti ir kažką paimti ir atvežti į krikščionišką renginį! Kainuoja kuro.

Aišku, kad tai kainuos. Bet kas tai padarys, jeigu mes to nepadarysime?

Tiek daug žmonėms būtų padėta, jeigu jie susitiktų su Jėzumi! Kiek daug žmonių yra šioje žemėjo, kurie niekada negirdėjo apie Jėzų, nes krikščionys per tingiai skelbia Evangeliją! Tingiai evangelizuoja. Bijo, ar tiesiog nenori po darbo dienos dar kažkuo užsiimti.

Mes galime rasti daug argumentų šiandien, kodėl mes negalėtume nuvesti žmogaus pas Jėzų, tie draugai irgi galėjo tą patį pasakyti.

Jiems irgi priklausė poilsis, bet jie paaukojo tai, nes jiems buvo dar svarbiau, kad jų draugas susitiktų su Dievu.

Ar mes esame tokie draugai? Daugelis iš mūsų žino daug apie Jėzų ir jau ne kartą susitiko su Juo. Gal tu esi patyręs, ką reiškia „susitikti su Dievu“. Tavo gyvenimas pasikeitęs ir dabar žinai, kad Jėzus turi jėgą „dinamitą“ padėti. – Ir tu turi draugų, – kuriems reikia Jėzaus! Kaip tau reikėjo ir reikia Jėzaus, taip ir jiems reikia Jėzaus!

Geras draugas nuveda pas Jėzų!

Ir, žinote, kaip Jėzus reagavo į draugų tikėjimą?

Lk 5,20           Matydamas jų tikėjimą, jis tarė:

Jėzus matė jų tikėjimą. Įdomu, ar ne? Ar galime matyti tikėjimą? Mes sakome, kad tikėjimas nematomas! Ne – tikėjimą galima matyti per tikėjimo darbus.

Ar mūsų tikėjimas matomas? Ar kiti žmonės aplink mus gali matyti, kad mes tikime Jėzumi? Jeigu niekas nemato, tada yra klausimas, ar tikrai tikime.

Tie keturi žmonės kartu su ligoniu tikėjo, kad verta ir tikrai apsimoka nueiti pas Jėzų. Ir jie buvo įsitikinę, kad Jėzus padės!

Daug krikščionių gal bandė pakviesti žmones į bažnyčią; arba tiesiog kalbėti su jais apie Jėzų, bet, kadangi pirmą kartą antrą kartą nepavyko, jie pasidavė. – Bet tie draugai nenustojo ieškoti galimybės nunešti draugą pas Jėzų – ir rado labai įdomų kelią. Tai tikras tikėjimas, kuris yra akivaizdus! Tikėjimas su rankomis ir kojomis; gyvas tikėjimas!

Tarp kitko: Tikras tikėjimas teikia viltį kitiems! Tavo tarnystė Jėzui gal duoda kitam žmogui išgelbėjimą. Tavo malda už kitus yra rimta, tikra pagalba! Gal kitas yra palaimintas, nes tu už jį meldiesi! Aplink mus yra nemažai dvasiškai paralyžuotų žmonių. Tavo gyvas tikėjimas gali jiems dovanoti viltį. Tavo pavyzdingas tikėjimas juos padrąsina eiti pas Jėzų ir susitikti su Dievu.

3. Jėzus kiaurai mato!

Dabar kalbėsime apie įdomiausią vietą mūsų istorijoje, tą akimirką, kai pagaliau paralyžuotas nusileidęs guli prieš Jėzų.

Aišku, Jėzus nustojo mokyti, nes visi žiūrėjo tik į lubas, kur buvo matyti vis didėjanti skylė. Visi matė, kai paralyžuotas buvo nuleistas žemyn ir tada ligonis ir Jėzus susitiko akis į akį.

Aš įsivaizduoju, kad kiekvienas stengėsi pamatyti, kas dabar atsitiks. Tikriausiai išgydymas. Tuoj visi pamatys stebuklą. Tie draugai laukė tik Jėzaus išgydymo. Ir tada Jėzus pasakė:

„Žmogau, tavo nuodėmės tau atleistos!“

Ką? Gal draugai ant stogo pasižiūrėjo vienas į kitą ir galvojo: „Ar tai viskas? Dėl to mes tiek daug aukojome? Ar Jėzus nemato, kad jam reikia išgydymo? Ar jis nepasigailės jo?“

Taip, Jėzus pasigailėjo jo, kad Jis jam dovanojo patį svarbiausią dalyką: Nuodėmių atleidimą! Jėzus kiaurai matė, kokia pas žmogų problema.

Gal pradžioje ligonis to nematė. Jis ir jo draugai buvo susikoncentravę vien į kūnišką negalią. Bet, kai tu susitinki su Jėzumi, keičiasi tavo požiūris į Dievą ir į save. Kai paralyžiuotas ir Jėzus žiūrėjo vienas kitam į akis, žmogus suprato, kad jis yra Šventasis Dievas, o jis nuodėmingas žmogus. Tada jis suprato: Taip, aš atėjau, kad Jėzus mane išgydytų. Bet dabar supratau: Man reikia Dievo atleidimo.

4. Kas lengviau!

Nuodėmes atleisti gali tik Dievas! Tai iškart suprato teologai, kurie sėdėjo pirmoje eilėje ir galvojo:

Lk 5,21           „Iš kur šitas piktžodžiautojas? Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas!“

Tuomet kai žmogus sako „Tavo nuodėmės atleistos“ jis pasako: Aš – Dievas! Žodžiu, Jėzus sakė: Aš – Dievas ir turiu įgaliojimą atleisti nuodėmes! Tai iškart suprato fariziejai ir supyko.

O Jėzus labai išmintingai paklausė:

Lk 5,23           Kas lengviau ­ ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės tau atleistos’, ar pasakyti: ‘Kelkis ir vaikščiok!’?

Aišku, lengviau ištarti žodžius „Tavo nuodėmės tau atleistos“ negu akivaizdžiai stebuklingai išgydyti! Nes niekas negali patikrinti, ar nuodėmės iš tikrųjų atleistos. Taip galvoja žmonės. Bet Jėzui kitaip galvoja. Jam neįdomu kas lengviau – jam svarbu paaiškinti, kas yra svarbiausia! Kas svarbiau – sveikata arba nuodėmių atleidimas?

5. Kas svarbiausias?

Žmonės sako: Svarbiausia – sveikata! Sveikas kūnas – svarbiausia mūsų gyvenime.

Jėzus kitaip mano, nes žiūri toliau negu tik į mūsų žemišką gyvenimą! Galbūt sveikai gyvensi visą gyvenimą, bet vis tiek reikės kažkada mirti. Ir tada? Prasideda amžinybė. Be nuodėmės atleidimo nepateksi į dangų ir tau teks eiti į pragarą. Todėl Jėzus sako: Ne sveikata svarbiausia, o nuodėmių atleidimas! Santaika su Dievu svarbesnė negu gera sveikata!

Aišku, kad Jėzus žinojo, kad tam žmogui reikia sveikatos, bet pirmiausia jis jam davė nuodėmių atleidimą ir tik tada išgydė jį. Tai teisinga tvarka.

6. Jėzus turi galią atleisti nuodėmes!

Lk 5,24           O kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint žemėje galią atleisti nuodėmes, ­ čia jis tarė paralyžiuotajam, ­ sakau tau: kelkis, imk savo patalą ir eik namo.“

Jėzus išgydė tą žmogų, kad žinotume, Jis turi galią atleisti nuodėmes! Čia neeina kalba apie išgelbėtą žmogų, ir ne apie išgelbėjimą bet apie Išgelbėtoją! Apie Jėzų! Jis nori, kad mes žinotume: Jis turi autoritetą atleisti nuodėmes! Jis turi įgaliojimą. Jam duota galybė, nes jis pats yra Dievas!

7. Tikėk Jėzumi!

Ar tiki, kad jis gali atleisti ir tavo nuodėmes? Ar tiki, kad Jėzus Visagalis Viešpats ir Dievo sūnus, kuris gali ir tau padėti? Svarbiausia yra, kad tu turėtum nuodėmių atleidimą. Bet be Jėzaus tai neįmanoma. Tau reikia Jėzaus; jo atleidimo ir jo išgelbėjimo! Ar kažkada aiškiai jam pasakei, kad jis atleistų tavo nuodėmes? Jeigu ne, tada gali tai šiandien padaryti. Melskis Dievui ir prašyk, kad jis ateitų į tavo širdį ir atleistų tavo kaltes.

Jeigu tas paralyžuotas nebūtų nuneštas pas Jėzų, jis nebūtų pasveikęs. Jeigu tu nori savo širdyje pasveikti, gauti ramybę ir išgelbėjimą, tada nueik pas Jėzų ir priimk jį į savo širdį.

Gal jau esi krikščionis? Ar esi tas geras draugas, kuris nuneša žmones pas Jėzų?

Mums patiems reikia Jėzaus. Bet ir mūsų pažįstamiems reikia Jėzaus.

Melskimės ir prašykime Dievo išminties, kad rastume būdų, kaip vis daugiau žmonių susitiktų su Dievu.

Pamokslininkas: Eduardas Gossas

Ramybė šiandien nebepopuliari. Televizorius mus ragina nepraleisti nė vienos laidos; kompiuteris kviečia pasinerti į beribį internetą ir ten praleisti kuo daugiau valandų. Visur skubame. Visur siūlomos galimybės gerai praleisti laisvalaikį. Ir kadangi mūsų laisvalaikis labai ribotas, mes bandome jį kuo efektyviau praleisti. Mes stengiamės išnaudoti kiekvieną minutę ir įpuolame į laisvalaikio stresą.

Visur skamba muzika. Įėjus į bet kokią parduotuvę visur skamba įrašas ar foninė muzika.

Stovyklavietėje

Ir jeigu neskamba, tada nešiojame „Mp3-plejerį“ su savo mėgstama muzika. Ramybė – nepopuliari, nes nebevertinama. Tylėti – nuobodu. Tyla neduoda gero (kaip amerikiečiai sako) „wow“ – jausmo. Žmonės šiandien sako: „Tylėti ir miegoti aš galėsiu ir po mirties! Šiandien reikia išgyvenimų, įvykių, greičio ir garso!“

Ir toks gyvenimo būdas turi pasekmes. Nerimas žmonėse auga. Kai mes visada judame, nebemokame nurimti, tyloje atsisėsti ir apmąstyti. Nebegalvojame apie savo gyvenimą ir gyvenimo prasmę. Mes nebemokame giliai mąstyti. Šiandien madinga teisingus atsakymus ir patarimus gauti iš karto; be pastangų, iš interneto.

Pavojus labai greitai paruošti pamokslą

Bet kas iš to? Jeigu taip padaryčiau, aš pats negalėčiau įsisavinti savo pamokslo ir kaipgi klausytojas tai galėtų padaryti per 30 minučių?

Mes visi turime dalį širdyje, kuri trokšta būti pripildyta.

Bet kiekvienas žmogus turi širdyje tokią dalį, kuri trokšta būti pripildyta. Ta dalis mums signalizuoja nerimą – kaip lemputė mašinoje, kuri rodo, kad bakas tuščias. – Ir šita lemputė mūsų širdyje mirksi.

Ir tai mums trukdo ir nervina. Ir mes pradedame įvairiausiais būdais tą dalį pripildyti, kad ji nusiramintų.

Vieni bando gyventi sąžiningai ir stengtis būti gerais žmonėmis, darbuotojais, vadovais, o namuose tėvais. Ir galbūt tai kuriam laikui suveikia. Bet po kiek laiko nerimas vėl atsinaujina ir lemputė vėl užsidega. Nes pamatai savo trūkumus ir netobulumą. O be to juk ne viskas nuo mūsų priklauso.

Kiti žmonės elgiasi atvirkščiai. Jie net nenori pamatyti mirksinčios savo širdies lemputės. O jeigu pamato, ignoruoja ją. Tai gerai veikia su alkoholiu ir narkotiku. Jų neblaivumas auga. Bet tai nepripildo tos tuščios vietos širdyje.

Dar kiti bando širdį nuraminti sportuodami, arba kitais būdais: muzika, kompiuteriniais žaidimais, dar daugiau dirbdami arba net padėdami kitiems. Ir kol jie yra pasinėrę į tą veiklą, jiems geras jausmas, nes negalvoja apie save, bet po to vėl pamato, kad jų širdies lemputė neužgeso.

Ką reikia daryti, kad degalų lemputė nebedegtų ir mums leistų toliau ramiai važiuoti?

-         Nereikia keisti tepalų.

-         Nereikia užsisegti diržų.

-         Nereikia tikrinti padangų.

Bet reikia važiuoti į degalinę ir pripilti baką degalų!!!

1. 1. Ateik pas Jėzų!

Mano mašinos instrukcijoje parašyta: „Kai užsidega degalų lemputė, tuojau važiuokite į artimiausią degalinę ir pripildykite baką degalų! Po to lemputė nebeturėtų degti.“

Aš galiu iš patirties pasakyti, kad tai iš tikrųjų veikia! Jei darau tai, kas parašyta instrukcijoje, lemputė užgęsta ir aš galiu ramiai važiuoti.

Dievas yra žmogaus instruktorius. Jis parašė serviso knygelę, kur parašyta, ką daryti, kai mūsų širdies lemputė pradeda mirksėti.

Gal atverskime instrukciją ir pažiūrėkime kas ten parašyta. Jėzus čia sako:

Mt 11,28        Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu!

Jėzus kviečia ateiti pas Jį. Jis pažada mus atgaivinti, mums duoti ramybę; vidinę ramybę; tokią ramybę, kurios niekas kitas negali duoti. Jis sako, kad Jis pats pripildys mūsų širdis ir išlaisvins mus nuo pastangų patiems kažką daryti! Kad pajustume pilną pasitenkinimą mums reikia eiti pas Jėzų!

Pas Jėzų gali ateiti visi; visi, kurie vargsta ir yra prislėgti. Jėzus – tas teisingas adresas, į kurį mes galime kreiptis. Jis tas vienintelis asmuo, kuris mus gali atgaivinti. Jėzus kviečia ateiti visus, nesvarbu, ar esi krikščionis ar ne.

Gal esi pavargęs; išsisėmęs; nusiplūkęs nuo darbo – tada ateik pas Jėzų. O gal esi pavargęs nuo rutinos? Gal neši ant pečių sunkią naštą ir ieškojai kaip atsikratyti nuo jos – ateik pas Jėzų!

Arba gal tarnauji Dievui ir daug darai ir tau reikia atgaivos? Ateik pas Jį.

Kartais galima pavargti ir nuo nieko nedarymo. Jėzus kviečia ir tokius žmones.

Aurelijus Augustinas vieną kartą pasakė: „Dievas mus sukūrė su širdimis, kurios nenurimsta, kol mes nerandame ramybės Jėzuje!“

Mūsų sielos trokšta ramybės ir atgaivos. Dabar aš nekalbu apie poilsį po darbo arba atostogas. Bet kiekvienai sielai reikia Dievo ramybės.

To nerasi pasaulyje. Jos nelaimėsi loterijoje. Jos negalime užsidirbti. Ji yra dovana. Ją galime gauti tik iš Jėzaus.

Mums reikia visų pirma žiūrėti į savo širdį, ar turime ramybę.

Kai kreipiesi į Jėzų ir bendrauji su Juo, Jis apdovanos tave dangiškąja ramybe. Tai yra toks geras jausmas žinoti, kad tarp tavęs ir Dievo viskas tvarkoj; kad tu ir Dievas esate mažų mažiausiai partneriai.

Ateiti pas Jėzų reiškia: su nuolankia širdimi pripažinti, kad esu nusidėjėlis, labai ribotas ir klystantis, ir pripažinti savo priklausomybę nuo Jėzaus. Tai vienintelė gera priklausomybė! Jis Kūrėjas, o aš kūrinys. Jis Mokytojas, o aš mokinys. Aš negaliu, bet Jėzus gali.

Tada mums galioja Jėzaus pažadas: Aš jus atgaivinsiu!

Iš graikų kalbos žodį „atgaiva“ galima išversti ir taip: Duoti ramybę, ilsėtis, atsipalaiduoti, nusiraminti, nurimti, susitaikyti, pertrauka, atpalaiduoti įtemptas virves.

Taigi galime pasakyti: Ateikime pas Jėzų, ir jam atiduokime visas savo naštas ir Jis išlaisvins mus ir atgaivins. – Aš tikras, kad tai ir bus!

2. Imkite ant savo pačių Jėzaus jungą!

O kaip tada suprasti šias eilutes?

Mt 11,29        Imkite ant savo pečių mano jungą.

Mt 11,30        Mano jungas švelnus, mano našta lengva.

Ką tik sakėme, kad būdami prislėgti galime Jėzui atiduoti savo naštas, o dabar Jėzus sako: imkite ant savo pečių mano jungą. –Ar tai reiškia, kad atidavę savo naštas Jėzui, iš Jo gauname kitas?

Taip. Bet tai nėra našta, kuri apsunkina. Tai yra Jėzaus našta, kuri, pasak Jo, yra lengva.

Pabandysiu tai paaiškinti:

Kai Jėzus pasakė šiuos žodžius, Jis turėjo prieš akis du į vieną jungą įkinkytus jaučius. Kai nori, kad jaunas jautis apsiprastų ir išmoktų dirbti, reikia paimti seną, jau patyrusį ir jauną jautį. Abu įkinkomi į vieną jungą ir pradeda dirbti kartu. Praeina nemažai laiko, kol tas jaunas jautis pripranta ir supranta, kada reikia sukti į dešinę, kada į kairę, kada eiti pirmyn ir kada sustoti. Tas jaunas jautis beveik neneša naštos, o daugiau tas senas. Jam reikia tik pasiduoti, eiti kartu, priprasti ir mokytis iš seno jaučio.

Jėzus pats yra tas stiprusis ir patyręs asmuo šalia mūsų. Jis žada mums padėti priprasti prie naujojo gyvenimo. Jis pats neša mūsų naštas. Todėl jis ir sako: „Mano našta lengva, mano jungas švelnus.“

Mūsų Viešpats yra geras Viešpats. Jis viešpatauja ne taip kaip kiti viešpačiai. Jis myli mus ir linki mums iš tikrųjų pačio geriausio.

Jis mus ne tik pakviečia ateiti pas save, bet ir leidžiasi pakinkomas su mumis. Jis kviečia mus pas save ir ragina sekti Juo. Tapti Jo mokiniais. Įkinkyti kartu su Juo ir tarnauti Dievo karalystei.

Per vestuves jaunieji duoda vienas kitam įžadus mylėti ir gerbti vienas kitą, kartu eiti per sunkumus ir ligas. Bet yra vienas svarbus bet. Bet tai yra įmanoma tik su Dievo pagalba. Nes mums patiems tai yra per sunku. Mums labai reikia Jėzaus pagalbos. Tad įsikinkykime į santuokos jungą kartu su Jėzumi!

1. 3. Mokykis iš Jėzaus!

Yra verta sekti Jėzumi. Nes jis sako:

Mt 11,29        Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.

Mūsų Viešpats Jėzus yra romios ir nuolankios širdies. Jis linki tau gero. Ir būtent tai mums reikia mokytis iš jo. Romumas yra ne tik elgsena, kaip reikia elgtis su žmonėmis, bet tai yra vidinė nuostata, draugiškumas ir geranoriškumas Dievui, ir ši nuostata labai įtakoja paskui ir mūsų elgesį.

Mums reikia išmokti būti paklusniems Dievui ir daugiau žiūrėti į Jį. Daugiau Jį suprasti ir pažinti. Tai procesas. Mokytojas Jėzus mus visus kviečia į savo mokyklą. Tapkime Jo mokiniais!

Raštas sako, kad pats Jėzus išmoko būti nuolankus:

Mt 20,28 Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.

Jis pilnai atidavė save ir buvo klusnus iki kryžiaus mirties.

Hebr 5,7-9 ⁷ Savo žemiško gyvenimo dienomis, garsiai šaukdamas ir liedamas ašaras, jis siuntė prašymus bei maldavimus tam, kuris galėjo jį išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbios baimės. ⁸ Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo ⁹ ir, pasidaręs tobulas, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi,

Toks mūsų Jėzus. Kai Jis mus kviečia sekti Juo, Jis neiškelia mums per didelių reikalavimų, bet veda mus taip, kad nepervargtume:

Iz 40,31 bet tie, kurie pasitiki VIEŠPAČIU, atgaus jėgas, pakils tarsi erelių sparnais, ir nepavargs bėgdami, nepails eidami.

Todėl pirmiausiai nusižeminę ateikime pas Jėzų. Jis atleis visas mūsų nuodėmes ir atgaivins mus. Jis pripildys mūsų tuščią vietą širdyse ir mes turėsime naujų jėgų.

Bet jeigu norime dar daugiau patirti, jeigu norime gauti atgaivą sieloms, tada reikia pradėti sekti Jėzumi ir priimti Jo jungą ant savo pečių ir mokytės iš Jo. Neišsigąskime, jo jungas švelnus, jo našta lengva, nes Jėzus romus ir nuolankios širdies Viešpats, kuris ves mus geriausiu keliu!

Yra vienintelė priklausomybė, kuri mus išlaisvina: tai priklausomybė nuo Jėzaus!

Tapdamas Jėzaus mokiniu, ne tik patirsi išsilaisvinimą iš nuodėmių naštos, bet ir tapsi Dievo bendradarbiu. Jis naudos tave šioje žemėje Dievo karalystės plėtimui. Tai kitoks gyvenimas; artimesnis bendravimas su Dievu, kuris tau veda į laisvę ir į pilnatvę.

Ne pamirškime kad Jėzus čia kviečia padaryti du žingsnius:

Pirmas Jėzaus kvietimas yra: Ateik pas mane, aš nuimsiu tavo nuodėmių naštą ir duosiu tau ramybę.

Antras Jėzaus kvietimas yra: Ateik į mano mokyklą ir mokykis iš manęs! Ir tu tapsi mano bendradarbiu ir pamatysi, ką aš galiu per tave praplėsti savo karalystę. Be to rasi sielos atgaivą ir patirsi absoliutus pasitenkinimo jausmą.

Kur tu dabar stovi? Ar buvai jau pas Jėzų? Ar atidavei jam savo naštą? Jeigu ne, tada ateik pas Jėzų, jis tave atgaivins.

Gal tu jau buvai pas Jį. Tavo nuodėmės jau atleistos. Tada labai pakviečiu tave ateiti į Jėzaus mokyklą ir tapti jo mokiniu. Imk Jėzaus jungą ant savo pečių ir mokykis iš Jo. Ir tu pamatysi, kad tai veda į gilesnį, artimesnį bendravimą su Dievu. Tada tu stebėsiesi ką Dievas per tave padarys.

Dar kartą perskaitysiu šias eilutes:

Mt 11,28-30 ²⁸ Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu! ²⁹ Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. ³⁰ Mano jungas švelnus, mano našta lengva.

Amen.

Pamokslas prisikėlimo šventėje

Praeitą savaitę Modestas ir Vytautas (iš Klaipėdos), Marijanas, Artūras Rulinskas ir aš buvome Vokietijoje. Sekmadienį buvo Kontaktmisijos konferencija ir nuo pirmadienio iki ketvirtadienio mes Kontaktmisijos misionieriai buvome kartu tarnautojo sesijoje. Ten kartu šlovinome, bendravome ir liudijome kaip Dievas veikia mumyse ir per mus. Tai yra man labai brangus laikas, nes susitinku su dvasiniais lyderiais iš kurių aš galiu daug išmokyti.

Man reikia perduoti daug linkėjimų iš įvairų žmonių. Linkėjimai iš Arturo ir Irene Šmidto ir jų tėvų. Diteris Trefsas pasakė, kad man reikia būtinai jums perduoti linkėjimus.

Ypatingai Styvas ir Džoana Tinslai kalbėjo su manimi. Jie už praeitą savaitę buvo Lietojoje. Bet kadangi mes sirgome roto virusu jie neatvyko pas mus į Kauną, bet keliavo toliau į Klaipėdą ir ten sekmadienį pamokslavo. Labai gaila, kad jie negalėjo būti pas mus. Gal kitais metais bus galimybė susipažinti su jais. Jie amerikiečiai, pensininkai ir išmoko rusų kalba ir tarnauja dabar Orenburge.

Matijas Valenta tarnauja su žmona Belgijoje. Jie planavo su viena grupe vasarą atvykti pas mus ir mums padėti evangelizuoti. Bet aš turiu jums blogą žinią: Pas juos užsiregistravo per mažai žmonių ir jie atšaukė atvažiuoti pas mus. Bet jis perduoda nuoširdžius linkėjimus ir mano, kad gal kitais metais ta kelionė pavyks.

Žinoma, kad susitikau ir su mūsų lietuvių misionieriais Raienu ir Simona Fišeliais. Jiems labai gerai sekasi ir motyvuoti Airijoje tarnauti.

Susipažinau ir su Jošua ir Pauliumi. Jie misionieriai Vokietijoje. Jošua yra Turkas bet užaugęs Vokietijoje, o Paulius iš Afrikos; iš Kamerūno. Jis 15 metų buvo valstybės tarnautojas ir tada atvyko kaip misionierius į Vokietiją.

Aš jo paklausiau „Kaip tave priėmė vokiečiai?“ – Ir su ašaromis sakė „Sunkai!“ Bet jis ištikimai tarnauja Dievui ir puikai kalba vokiškai ir per jį įtikėjo jau nemažai žmonių. Jam 49 metų ir prieš ketverius metus persikraustė su šeima į Vokietiją ir pasakė man:

„Eduardai, tau reikia būti įsitikinęs, kad 1. esi išgelbėtas ir Dievo vaikas ir 2. kad tikai tavo pašaukimas yra čia tarnauti. Tada tvirtai stovėsi ir ištversi visus sunkumus!“

Tada paklausiau: „Ką veiki Vokietijoje?“ – „Daug nežinau, bet žinau kam tarnauju ir skelbiu Jėzų Kristų, nukryžiuotąjį!“

1Kor 2,1-2 ¹ Kai pas jus, broliai, lankiausi, buvau atėjęs skelbti jums Dievo slėpinio ne iškilnia kalba ar išmintimi. ² Mat buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą.

Kai Jošua tapo krikščionimi jis paskambino tėvus ir jie jį išmetė iš šeimos. Jo tėvas pasakė kalbėdamas telefonu: „Niekada neatvažiuok pas mus, ir niekada nebeskambink. Lauksiu skambučio tik iš Policijos, kuri mus pakvies identifikuoti tavo kūno dalis!“

Nepaisant to, jis su džiaugsmu tarnauja Dievui. Ir nepaisant to, kad jam gresia pavojus, jis evangelizuoja Vokietijoje.

Nuoširdžius linkėjimas ypač jaunimui nuo Juditos. Ji greitai baigs mission-akademiją ir rimtai galvoja važiuoti į kažkokią musulmonų šalį ir tarnauti ten. Jūs žinote, kas atsitiko toms dviems merginoms, kurios iš biblijos mokyklos į Jeminą važiavo. Judita sako: „Aš tikrai žinau, kad Dievas nori, kad būčiau ten. Aš nebijau mirti.“

Galu gale noriu truputį apie tą indą papasakoti. Jo žmona Vokietė o, jis Indas. Jie dirba ten, kur yra induizmas. Indijoje pernai buvo didžiausias krikščionių persekiojimas nuo šimto metų. Ta žmona mums pasakojo, kad pusę metų gyveno su kokia mintimi, kad šią naktį gali būti paskutinė, kur jie gyvena kartu su šeima arba iš vis liks gyvi. Ir tada liudija ta žmona: „Kai prarandi viską, ką tu turi ir tau lieka tik tai Jėzus Kristus, tada žinai, kad tau tik tai Jėzus Kristus ir užtenka!“

Jie sukūrė trys vaikų namus ir padeda vietinėmis bendruomenėmis. Ir žmonės įtiki. Žmonės priima Jėzų, nes mato, kad krikščionys ne tik kalba, bet ir gyvena. Kad jie turi, ko tiems žmonėms reikia. Indų bažnyčia auga. To misionierių tikslas: iki 2020 m. sukurti dar 10 bendruomenių ir 30 namų grupelių. Ir aš tikiu, kad taip ir bus.

Kinijoje irgi krikščionys persekiojami. Ar žinote, už ką jie prašo melstis? Jis sako: „Nesimelskite, kad persekiojimas sustotų, bet melskitės, kad mes tvirtai stovėtume tikėjime.“

Kas buvo taurėje?

Kartais pamokslininkai sako, kad Jėzus Getsemanėje bijojo mirties todėl jis sielvartavo. Pažiūrėkime į Bibliją. Kas ten parašyta?

Mt 26,37-39 ³⁷ Pasiėmęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, pradėjo liūdėti ir sielvartauti. ³⁸ Tada tarė jiems: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi.“ ³⁹ Kiek toliau paėjęs, parpuolė kniūbsčias ir meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“

Kodėl Jėzus buvo koks mirtinai nuliūdęs? Nu ko jo visas kūnas drebėjo? – Ar jis bijojo kryžiaus? Jis gi žinojo, kas jam laukė; jau ne kartą to pranašavo.

Daugelis pasakė, kad Jėzus bijojo kančios, erškėčių vainiko, patyčios, kryžiavimo. Tai šventvagystė!

Pagalvokime truputį! Ką ką tik papasakojo apie tuos žmones?

Po Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo maždaug 15 milijonų žmonių – vyrai, moterys, vaikai mirė dėl tikėjimo į Jėzų. Jie mirė kaip kankiniai!

Ar jau žinote, kad pvz. daugelis iš ankstyvos bažnyčios buvo irgi nukryžiuoti kaip Jėzus? Ne tik nukryžiuoti, bet nukryžiuoti aukštyn kojom! Ne tik atvirkščiai nukryžiuoti, bet užpildyti derva ir sudeginti romo gatvėse kaip žibintai!

Bet daugelis Jėzaus sekėjų, kurie buvo nukryžiuoti giedojo himnus pilnu džiaugsmu.

Ar tikrai galvojai, kad Dievo sūnus, krikščionybės pradininkas Getsemanėje bijojo kančios ir mirties, nors jo mokiniai kabo ant kryžiaus su džiaugsmu? Ar galvoji, kad Jėzus toks silpnas? Pagalvok!

Jėzus nebijojo mirties, kryžiaus ir kančios! Kas buvo taurėje? Kas buvo joje, nuo ko netgi Jėzus drebėjo?

Vieną kartą vienas pamokslininkas paklausė šitą klausimą paaugliams. Ir viena maža mergaitė pakėlė ranką ir atsakė: Pamokslininke, taurėje buvo Dievo rūstybė!

Taurėje buvo Dievo pyktis dėl viso blogo. Dievas mirtinai neapkenčia nuodėmės. Virš visų žmonių kybo Dievo rūstybė!

Jn 3,36 Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas nenori Sūnaus tikėti – gyvenimo nematys; virš jo kybo Dievo rūstybė.

Dievas teisėtai supyksta ant visų žmonių dėl jų nuodėmių. O kažkas turėtų išgerti Dievo rūstybę!

Jėzus Kristus nunešė visas mūsų kaltes ant medžio ir vietoj mūsų Jis stovėjo Dievo teisme. Ir tada Dievas išpylė savo šventą teisingą rūstybę (kaip baltutėlį šviesą) sudaužiant ant savo viengimį sūnų!

Ar mes neskaitome Izaijo knygoje 53,4-5.10:

Iz 53,4-6.10a ⁴ Tačiau jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus. O mes laikėme jį raupsuotu, Dievo nubaustu ir nuvargintu. ⁵ Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir mes buvome išgydyti jo žaizdomis. ⁶ Visi mes pakrikome lyg avys, kiekvienas eidamas savo keliu, o VIEŠPATS užkrovė jam mūsų visų kaltę. ¹⁰ Bet Viešpats panorėjo jį sumušti, Jis atidavė jį skausmui.

Įsivaizduokite didelį užtvanką; pvz. Kauno marios užtvanką. Ir tu apačioje stovi ir staiga dingsta siena ir viso marios vandens nori pulti tave. Be šanso numirtum. Bet netikėtai prieš tavo kojas atsivertų žemė ir prarytų visą vandenį.

Ir taip Jėzus paėmė Dievo taurę iš Jo rankos, kuri buvo pilna Dievo rūstybės mums ir ją išgeria iki paskutinio lašelio.

Ir kai jis ant kryžiaus sušuko „Atlikta!“ jis apvertė taurę ir nė vienas lašelis iškrito iš taurės! Jis viską išgėrė!

Dar karta: Kas toks buvo per taurė?

Dievas sako: „Dėl tautos piktybės ir maišto nusiųsiu savo rūstybę. Aš duosiu jiems rūstybės taurę ir priversiu išgerti. Ir jie iš to svyruos ir numirs.“

Bet ant kryžiaus buvo Jėzus Kristus prikaltas ir Jis išgėrė tą taurę.

Pvz. Abraomas

Ar prisimeni tą istoriją apie Abraomą ir jo sūnų. Dievas jam liepė: Lipk ant kalno ir aukok savo viengimį sūnų! Ką Abraomas darė? Jis buvo klusnus surišo savo sūnų paėmė peilį ir kai ranką jau ėjo žemyn Dievas sustabdė jį.

Gal pasakytum: Gera istorija! Buvo avinas krūme. Koks geras galas. Bet tai nebuvo galas! Tai buvo tik intarpas!

Šimtais metais vėliau Golgotoje Dievas surišo savo sūnų ir sumušė/skerdė jį.

Kažkas turi mirti! Štai yra kryžius, kurį daugelis nori statyti kažkur kampe, o ne į centrą. Nes tai žiaurus dalykas!

Gal galvoji: Niekada negirdėjau tokio pamokslo! Ir gal todėl Kristaus kryžius turi tiek mažai jėgos tavo gyvenime.

Kryžius yra atstumiantis ir baisus dalykas. Kas teisingai supranta kas tai yra negali jį nešioti ant kaklo.

Kažkas turi mirti! Teisingumo reikalavimai buvo patenkinti. Kad Dievas mums parodytų savo meilę Jam reikėjo pašalinti pirmiau nuodėmę. Ir buvo tik vienas kelias: Dievo viengimis sūnus turėtų mirti.

Jis mirė!

Ir tai yra mūsų krikščionių gyvenimo centras! Paulius rašo Romiečiams 12,1:

Rom 12,1 ¹ Dėl Dievo gailestingumo raginu jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį garbinimą.

Kas yra mūsų motyvacija? Dievo malonės!

Paulius pirmame vienuoliktame skyriuose rašo apie tai – ką Kristus padarė dėl mūsų ir rašo: Kadangi Dievas tiek daug mums padarė per Jėzų Kristų, pasiduokite jam; gyvenkite jam!

Kuo daugiau tu supranti Kristaus kryžiaus esmę, tuo lengviau tu pasiduodi Jėzui – Kaip tie žmonės, apie kuriuos aš pradžioje kalbėjau. Tada tas kryžius nebe bus pakabutis bet gyvenimo centras. Kristus taps tavo gyvenimo Viešpačiu! Jis bus tas, kuris viešpataus tavo gyvenime: tavo laiką, tavo pinigus, tavo mintis, tavo žodžius – tavo elgesį!

Kristus mirė – dėl tavęs! Kai jis buvo ant kryžiaus jis galvojo apie tave. Ir jeigu tu būtum vienintelis nusidėjėlis – Jis eitų tuo pačiu keliu. Jis viską padarytum dėl tavęs!

Yra labai svarbu suprasti kodėl Kristus numirė ant kryžiaus. Kas to nesupranta negali pilnu džiaugsmu švęsti prisikėlimo šventę. Tik kai suprantu, kas įvyko didįjį penktadienį aš galiu šokti ir dėkoti jam.

Kristus prisikėlė!

Ne tik Jėzaus mirtis mums išgelbsti, bet ir Kristaus prisikėlimas! Jeigu Jėzus butų miręs ir nebūtų prisikėlęs tada nieko nebūtų įvykęs. Mes neturėtume vilties ir neturėtume išgelbėjimo.

1Kor 15,17-20 ¹⁷ O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse. ¹⁸ Taip pat ir užmigusieji Kristuje yra žuvę. ¹⁹ Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių. ²⁰ Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmagimis.

Dievas priėmė tą auką ant kryžiaus. Ir per prisikėlimą Dievas patvirtino Jėzaus darbą ir pastatė ryškų ženklą, kad Jėzaus auka ant kryžiaus užteko ir nuėmė visas pasaulio nuodėmes.

Asm.

Kokią vietą turi Kristaus kryžius tavo gyvenime?

Jeigu šiandien supranti, kad tu esi nusidėjėlis ir tau reikia Jėzaus – tau turiu gerą žinią: Kai tiki į mirusį ir prisikėlusį Jėzų, busi išgelbėti ir tapsi Dievo vaiku! Tada prisikėlusio dvasia (Šventoji dvasia) gyvens tavo širdyje ir tavo gyvenimas keisis visiškai.

Jėzus ne liko miręs, bet tikrai prisikėlė. Ir po to Jis ne dingo iš pasaulio, bet veikia šiandien per savo vaikus. Mes turime gyvąją viltį ir norime visiems tą gerą žinią skelbti.

1Petro 1,3 ³ Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai ⁴ ir nenykstančiam, nesuteptam, nevystančiam palikimui, kuris laikomas jums danguje.

Pradžioje parodžiau žmonių nuotraukas. Visi šiandien gyvena. Ir kiekvienas iš jų gyvena pagal šitą eilutę:

Gal 2,20 ²⁰ Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane.

Tie žmonės nebijo mirties, nes žino kam tarnauja ir žino Kristus šiandien gyvas ir gyvena jų širdyse.

- Ar nenori prisijunkti prie jų?

Pripažinimas: Jėzus prisikėlė! – Tikrai prisikėlė!

Amen

Edis

Pamokslas motinos dienai

Šiandien yra mamų diena. Šitą dieną įkūrė amerikietė Ann Jarvis 1905tais metais. Ji buvo metodistė ir po savo mamos mirties ji stengėsi išsaugoti mamos atminimą. Pradžioje tik jos bendruomenė skyrė vieną dieną mamoms, o po10-ties metų ta diena visoje Amerikoje tapo valstybine švente. Vėliau ši mamų diena pasklido ir po Europą.

Man asmeniškai labai patinka, kad vieną dieną į metus mes ypatingai skiriame dėmesio mamoms. Tokia diena mus ragina nepamiršti, kas parašyta Biblijoje:

Įst 5,16           ¹⁶ Gerbk savo tėvą ir motiną, kaip VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tau įsakęs, kad ilgai gyventumei ir tau sektųsi žemėje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau skiria.

Ruošiant šį pamokslą galvojau: Šia proga reikia pakalbėti apie vieną moterį iš Biblijos. Taigi, pasirinkau pasaulio istorijoje žymiausią moterį ir pradėjau apie ją skaityti ir galvoti.

Ji kilusi iš kilmingos šeimos, jos kraujas buvo karališkas. Bet viso to nesimatė per visą jos gyvenimą. Nes ji pati nebuvo turtinga, o jos vyras (nors irgi iš karališkos linijos) taip pat buvo paprastas amatininkas. Jie kukliai gyveno ir turėjo daug vaikų. Biblija rašo, kad jie turėjo bent keturis sūnus ir porą dukterų. (Mk 6,3)

Ta moteris buvo ypatinga motina, nes pats pirmas vaikas buvo ypatingas sūnus. Apie jį pranašavo pranašai šimtus metų dar prieš gimstant vaikui. Ir jau tikriausiai atspėjote, apie kokį žmogų šiandien kalbėsiu: Apie Mariją, Jėzaus motiną.

Marija yra mums toks geras pavyzdys, kad tikrai verta apie ją pagalvoti ir iš jos pasimokyti.

Šiandien noriu pažvelgti į ją iš įvairių pusių. Vieni garbina ją ir sako, kad Marija yra Dievo motina, dangaus karalienė, tarpininkas ir užtarėjas, net gi be prigimtinės nuodėmės. O kiti gal eina į kitą kraštutinumą ir visai nekreipia dėmesio į ją.

Mes pažvelkime į Bibliją ir tegul Dievo Žodis būna mūsų matuoklis.

1. Marija – išrinktoji būti Jėzaus mama!

Dar jau būnant neištikėjusiai pasirodė angelas ir pranešė jai, kad ji taps nėščia:

Lk 1,28-38     Angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi! … Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! ³¹ Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. ³² Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. … Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi … nes Dievui nėra negalimų dalykų“.

Čia neparašyta nei apie jos išvaizdą, nei apie charakterį nei apie jos tikėjimą. Nėra paminėta jokių nuopelnų arba ypatingų požymių. Nėra paaiškinimų, kodėl Dievas nusiuntė savo angelą būtent pas Mariją. Mes tik skaitome: Marija rado malonę pas Dievą!

Marija buvo paprastas žmogus, o ne šventa būtybė. Dievo malonei patiko būtent ją išsirinkti, kad ji taptų Jėzaus motina. Iki galo mes to nesuprasime.

Asm. Kodėl Dievas tau davė tokius sugebėjimus, o kitam žmogui kitokius? Kokiais kriterijais remdamasis Jis tai nusprendė? Nesuprasi! Ir tu negali pasakyti, kad to nusipelnei. Tai Dievo dovana; Dievo malonė!

Tai buvo Dievo malonė, kad Marija tapo Dievo įrankiu, per kurį Kristus atėjo į mūsų pasaulį.

Todėl dabar kreipiuosi į mamas, auginančias vaikus: Dievas tave ypatingai palaimino ir suteikė malonę, kad galėjai pagimdyti vaiką; kad esi mama. Daugelis porų nori turėti vaikų, bet nesusilaukia. Ar jos blogesnės už jus? Ne! Ką tu tokio padarei, kad galėjai tapti mama? Tai Dievo dovana.

Marija nuolankiai priėmė šią malonę ir pasakė:

Lk 1,38           „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“.

2. Marija – tikinti!

Aš manau, kad Marija net ne iki galo suvokė, ką tai reiškia pagimdyti Dievo sūnų. Iš vis sunku suprasti, kad netekėjusi mergina, t.y. mergina be lytinių santykių, gali pagimdytų vaiką. Jai pačiai tai buvo neįmanomas dalykas:

Lk 1,34 ³⁴ Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“

Angelo atsakymo jai užteko:

Lk 1,37 Dievui nėra negalimų dalykų.

Lk 1,38 Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei.“

Marija patikėjo tuo, ką angelas jai pasakė. Marija tikėjo. – Kai ji nuėjo pas savo tetą Elžbietą ir gavo angelo žodžių patvirtinimą, giedojo himną, garbino ir šlovino Dievą. Tai galima perskaityti Luko evangelijos pirmame skyriuje.

Ji daug citavo iš Šventojo Rašto. Tai reiškė, kad Marija buvo daug skaičiusi Dievo Žodžio ir net gi daug vietų mokėjo atmintinai. Marija buvo žmogus, kuris išmanė Šventą Raštą, Jį skaitė ir pakluso Dievo Žodžiui.

Skaitant Marijos himną pastebėjau, kad ji giedojo:

Lk 1,47 Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,

Ji vadino Dievą „Viešpačiu“ ir „Gelbėtoju“. Tai rodo, kad jai pačiai reikėjo išgelbėjimo. Jeigu Marija pati neturėtų prigimtinės nuodėmės, (kaip kai kurie sako), jai nebūtų reikėję Gelbėtojo.

Marija buvo toks pats paprastas žmogus, kaip tu ir aš. Ji skaitė Dievo Žodį ir darė, ką Dievas jai pasakė ir suprato: Dievas yra Aukščiausias. Dievas yra šventas. Jis ištikimas ir maloningas. Jis pasaulio kūrėjas ir mylintis Dievas.  – Ir aš dėkoju Dievui už šią malonę tapti Jėzaus mama.

Asm. Ar tu gali taip pat, kaip Marija, pasakyti: „Dieve, tu esi galingas, amžinas ir gailestingas. Aš garbinu tave!“?

Marija buvo Dievo pašauktas žmogus. Ir ji įtvirtino Dievo pašaukimą ir tapo išrinktąja. Kaip?

a)     per tikėjimą (1,45 Laiminga įtikėjusi)

b)     per paklusnumą (1,38 tebūna man, kaip tu pasakei)

Biblija sako, kad Dievas myli visus žmones ir kiekvieno žmogaus pašaukimas yra: turėti amžiną gyvenimą! Tu esi pašauktas amžinam gyvenimui! Bet tau reikia atsiliepti į Dievo pašaukimą, įtvirtinti savo išrinkimą!

Kaip reaguoji į Dievo kvietimą tapti dangaus piliečiu? Ar tikrai žinai, kad tavo nuodėmės atleistos? Jeigu ne, tada atsiliepk ir įtvirtink savo pašaukimą kaip darė Marija: patikėk Biblijos Žodžiu ir paklusk Viešpačiui ir tada tavo širdyje įsivyraus nuostabi ramybė!

3. Marija priėmė Dievo užduotį

Dar galime išmokti iš Marijos nuolankiai priimti tai, ką Dievas mums duoda.

Tėvai, dėkokite Dievui, už vaikučius. Jie yra Dievo dovana! – Ir tikėkite, kad šita užduotis (auklėti vaikus ir rūpintis jais) jums ne bus per sunki. Dievas bus tau maloningas, jei Jo prašysi.

Kartais ir aš galvoju: Nebežinau, kaip elgtis su savo vaikais. Nebežinau, ką daryti. Išauklėti vaiką yra „misija neįmanoma“!

Gal kartais ir tau būna tokie momentai, tada pagalvokime, ką angelas pasakė Marijai: „Dievui nėra neįmanomų dalykų!“

4. Marijos meilė sūnui peraugo į tikėjimą Kristumi!

Gimus Jėzui Marija ėjo į šventyklą garbinti Dievo. Ten buvo Simeonas, kuris palaimino juos ir Marijai asmeniškai pasakė: „ir tavo pačios sielą pervers kalavijas“. Toliau skaitome tik trijose vietose apie Mariją ir visose vietose matome, kaip Marijos sielą pervėrė kalavijas:

a)              Kai Marija ir Juozapas keliavo su Jėzumi į Jeruzalę ir grįždami jo nerado, jie ieškojo Jėzaus tris dienas. Kai jie jį rado šventykloje, Marija barė jį ir sakė: „Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs.“ Jėzus nesutiko su tuo ir aiškiai pasakė, kad ne Juozapas Jo tėvas, o pats Dievas. Jis viešai paprieštaravo savo motinai, nes Marija reiškė Jam savo pretenzijas. Kalavijas dūrė!

b)              Kita situacija yra vestuvėse, kur Marija norėjo tarpininkauti ir Jėzui pasakyti, ką jis turėjo daryti. Kaip Jėzus reagavo: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“
Čia matome, kad Marija, kaip Jėzaus motina, neturėjo teisės spręsti apie dvasiškus dalykus. Žmogiškai žiūrint Marija buvo jo mama, bet dvasiškai Jėzus buvo jos Viešpats. Todėl nebuvo galima, kad ji duotų Jėzui instrukcijas.
Marijai reikėjo vis daugiau suprasti, kad dabar laikas paleisti Jį. Ir tai ji padarė. Niekada neberagino Jėzaus kažko laiminti, išgydyti arba padėti.
Kas šiandien galvoja, kad Marija yra žmonių Užtarėjas danguje, labai klysta ir nesupranta, apie ką kalba šios rašto ištraukos.

Asm. Vėl trumpas intarpas mamoms ir tėčiams: Kai mūsų vaikai užauga ir mes matome, kad jie jau eina savarankiškai savo keliu su Dievu, tada mums reikia juos paleisti.

Girdėjau vieną posakį: Vaikai yra kaip laikrodžiai. Juos reikia prisukti (auklėti) ir tada paleisti.

Marijai to reikėjo išmokti. Ir tai jai pavyko, nes pilnai pasitikėjo Dievu.

Tu nelaikai savo rankose savo vaikų sėkmės! Tu negali būti visada šalia jų. Tu negali jų visur apsaugoti. To negalėsi daryti ir tau nereikia to daryti. Bet pasitikėk Dievu! Atiduok savo vaikus į Dievo rankas ir melskis už juos. Mūsų visagalis Viešpats gali juos geriau apsaugoti negu mes.

To galime išmokti iš Marijos!

c)              Trečią kartą, kai Marijai širdį ypatingai skaudėjo buvo prie kryžiaus. Marija matė kaip jie nukryžiavo jos sūnų. Ji jautė tokį skausmą lyg kalavijas pervertų jos sielą.
Tada Jėzus jai pasakė:

Jn 19,26-27 Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ ²⁷ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“

Dar prieš miršdamas Jėzus pasirūpino savo mama. Marija buvo Jėzaus žmogiška mama, bet Jis buvo Jos amžinasis Viešpats.

Marija priėmė tai ir pamažu viską suprato. Ji nusilenkė prieš Jo autoritetą dvasiniuose dalykuose taip, kaip Jėzus paklusto tėvams kai buvo vaikas ir paauglys.

Vis daugiau Marija suprato, kas Jėzus iš tikrųjų buvo. Ir jai reikėjo keisti savo mąstymą apie Jėzų. Marija pradėjo tikėti į Tą, kurį ji mylėjo motiniška meile. Ji tapo viena iš Jėzaus mokinių.

Jos motiniška pusė pasitraukė į antrąjį planą.

Po Jėzaus prisikėlimo ir paėmimo į dangų mes skaitome apie Mariją tik vienoje vietoje. Ji paminėta kartu su kitais mokiniais. Mokiniai kartu su ja meldėsi, o ne jai. Ir tuo baigiasi Biblijos paminėjimai apie Jėzaus mamą. Ji atrado savo vietą tarp Jėzaus sekėjų; Bažnyčioje.

Santrauka

Pati Marija niekada nelaikė save aukštesne už nuolankią tarnaitę. Ji buvo ypatinga moteris, nes Dievas ją ypatingai naudojo. Šventasis Raštas mums rodo, kad Marija buvo Dievo įrankis, kuris buvo reikalingas Dievo planui įgyvendinti. Bet pati ji niekada nebuvo Dievo malonės valdytoja. Ji buvo nuolanki ir paprasti mama, kuriai reikėjo suprasti, kad Jėzus buvo daugiau nei jos sūnus.

Kartais galvoju, kad Marija danguje verkia, kai žmonės meldžiasi į ją, kreipiasi į ją dėl pagalbos, šlovina ją ir uždega žvakutes dėl jos. Marijos gyvenimas ir liudijimai mums rodo kai ką kita à Rodo  tik į Jėzų. JIS vertas šlovės. Jis buvo tas, kurį Marija garbino ir kuriuo ji pasitikėjo.

Taigi, netikėkime į Mariją, bet tikėkime taip, kaip Marija tikėjo į Jėzų!

Asm. Dievas nori ir tave ypatingai naudoti. Kai paklusti Dievo ir nuolankai priimi, ką jis tau sako, patirsi stebuklų tavo gyvenime, kaip ir Marija patyrė. Ne tu tapsi didesnis, bet Dievas.

Edis

Šiandien vengiama kalbėti apie mirtį. Tai viena iš tų temų, kurios mūsų visuomenėje yra tabu. Mirtį, ir kas susiję su ja, išstumiame iš gyvenimo. Kodėl? Nes tai nemalonu, slegia širdį, susiję su skausmu, su praradimu, kančia ir galbūt vienatve.

Jėzus kalbėjo apie mirtį. Pavyzdžiui Jono evangelijoje:

Jn 12,24-25      ²⁴ Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių. ²⁵ Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui.

Mirtis šioje Rašto vietoje yra ne tik būvimo pabaiga, bet ir kažko naujo pradžia! Kad sėkla užaugtų ir duotų vaisių, jai reikia mirti. – Jei mes norime duoti dvasinių vaisių, mums reikia mirti Viešpatyje! Tai būtina sąlyga! Kitaip Dvasios vaisių nebus.

Klausimas: Ar man reikia duoti vaisių? – Juk galėčiau gyventi vien Dievui ir sau ir to daugmaž užtektų! – Mes iš savęs negalime duoti vaisių, bet mes galime leisti, kad Šventoji Dvasia mumyse juos duotų. Ir tai yra Dievo valia!

1Tes 4,3            Tokia gi Dievo valia ­ jūsų šventėjimas.

Ir kokios yra šventėjimo pasekmės? – Vaisiai!

Jn 15,8              Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai.

Mūsų krikščionių pašaukimas yra: duoti vaisių!

Kaip konkrečiai galiu dabar „mirti Viešpatyje“? Kokia tai mirtis?

Paulius laiške romiečiams parašė:

Rom 6,3-4         ³ Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? ⁴ Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.

Rom 6,6-8         ⁶ Mes žinome, jog mūsų senasis „aš“ yra nukryžiuotas kartu su juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei. ⁷ Juk kas miręs, tas išvaduotas iš nuodėmės. ⁸ Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo.

Rom 6,11           ¹¹ Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje.

Pasinerimo krikštas labai akivaizdžiai mums rodo, kaip mes galime mirti Viešpatyje! Tuo metu, kai pasakėme – „Dieve, atleisk mano nuodėmes ir būk Tu mano Viešpats. Tu viešpatauk dabar mano gyvenime ir vesk mane savo keliu!“ – tada mes mirštame.

Mirštame kam? – Nuodėmei! Tai reiškia senajam gyvenimui!

Kas tai yra „mūsų senas gyvenimas“?

Nuodėmė, tai yra mano egoizmas, mano įsivaizdavimai ir supratimas neatitinkantis Dievo žodį, savanaudiškas savęs išreiškimas (per talentus ar sugebėjimus), įvairios baimės ir nuogąstavimai, įpročiai, rūpesčiai, senasis gyvenimo būdas.

Visa tai mums reikia atnešti prie Kristaus kryžiaus ir melstis: „Jėzau, tai buvo mano senas gyvenimas, bet viską atiduodu tau, mano Gelbėtojau! Tu numirei vietoj manęs, kad aš palaidočiau savo seną gyvenimą ir gimčiau naujam. Tie dalykai buvo mano gyvenime, bet dabar aš esu jiems miręs. Nes Tu dabar mano Viešpats!“

Pavyzdys: Paminklas „Edis miręs“

Su Kristumi mes esame prisikėlę naujam gyvenimui! Senasis „aš“ mirė. Ir dabar gyvenu naują gyvenimą.

Gal 2,19b-20    ^19b Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi.²⁰ Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane.

Pavyzdys: Miegas

Mirtį Viešpatyje galėtume ir palyginti su miegu.

-         Pavargęs einu vakare į lovą.

-         Kai miegu, tampu visišku bejėgiu, nieko negaliu daryti, „atsijungiu“ nuo mane supančio pasaulio, – bet tuo pačiu semiuosi jėgų ir energijos kitai dienai!

-         Kai atsikeliu esu pilnas jėgų, energijos ir jaučiuosi visiškai kitaip nei prieš užmigdamas.

Aš net gi galėčiau pasakyti: Ryte atsikėlęs esu kitoks Edis negu buvau vakar vakare.

Bet mirti ir prisikelti Viešpatyje ir dar daugiau! Paulius sako:

2Kor 5,17         Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja.

Tampu nauju kūriniu! Tai liudija vandens krikštas. Pasinerti į vandenį reiškia: mirti su Kristumi. Būti po vandeniu: būti palaidotam su Kristumi. Ir išnerti iš vandens: reiškia prisikelti su Kristumi naujam gyvenimui.

Krikštas yra panašiai kaip kontraktas/ sutartis/ susitarimas/ sandėris su Dievu:

-         Jėzus yra mano Viešpats ir pasižadu tik Jam vienam tarnauti!

-         Ir to neslepiu, bet parodau tai visiems atvirai ir liudiju, kad JIS – mano Viešpats!

Mk 8,34-35       ³⁴ Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. ³⁵ Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės.

Mk 8,38             ³⁸ Jei kas gėdisi manęs ir mano žodžių šios neištikimos ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, atėjęs savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais.“

Sau miršti ir Dievui gyventi reikia:

-         Ieškoti Dievo valios per asmeninį Biblijos skaitymą, maldą ir bendravimą su kitais krikščionimis.

-         Kad priimu Dievo vedimą savo gyvenime ir noriu taip elgtis, kaip Jis man liepia daryti.

-         Aš ieškau bendrystės su kitais krikščionimis, kurie irgi eina Dievo keliu.

-         Aš priimu iš brolių ir seserų pakoregavimą, padrąsinimą ir paklustu bendruomenės autoritetui. Taip, bendruomenės. Nors kitiems galbūt tai atrodo kaip laisvės suvaržymas.

Ef 4,11-12         ¹¹ Tai jis [Jėzus] paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, ¹² idant aprūpintų šventuosius tarnystės darbui, Kristaus Kūno ugdymui.

Aš prie to dar sugrįšiu ir paaiškinsiu, ką turiu galvoje.

-         Kad seku Jėzumi, tarnauju Dievui ir žmonėms, kuo galiu. Dievas mane apdovanojo dovanomis, kurias naudosiu Dievo garbei ir bendruomenės ugdymui. Nes bendruomenė yra ta vieta, kur galime padėti vienas kitam augti ir tapti brandesniais krikščionimis. Ten galime augti meilėje, kantrybėje, nuolankume, išmokti atleisti ir padėti.

Kai mirštu senajam gyvenimui, tada pyktis, išdidumas, garbės troškimas traukiasi iš mano gyvenimo, man nereikia gyventi uždaro dvasinio gyvenimo.

Filmukas „Kilimėliai“

ekonomija / darbas / namai / santykiai / laimė / saugumas / tapatybė / sveikas protas / ekonomija

Savo „mirtimi“ aš pasirenku būti pavaldžiam Dievui. Jis yra mano autoritetas ir aš priimu Jo vedimą. (Nenoriu stovėti ant kitų kilimėlių, tik ant Dievo!)

Palauk! Bet ar tai nesusiaurina mano laisvės? Paklusti Dievui ir prisijungus prie bendruomenės klausyti kitų krikščionių? – Iš vienos pusės taip, iš kitos – ne!

Taip à Jei bandai padaryti špagatą, arba turi klaidingą laisvės supratimą.

Apklausa „Kas yra laisvė?“

Užvakar sėdėjau parke ir klausiau praeinančių žmonių: „Kas yra laisvė?“ Jaunimas sakė: Kai gali daryti, ką nori, ir niekas nesikiša. Niekas tau nevadovauja, kaip gyventi.

Tada paklausiau: „O kas yra nelaisvė?“ – Jie pasakė: Kai kažkas man apriboja galimybes, pvz. tėvai, bosas, policininkas, direktorius ir t.t.

Pavyzdys: Krepšininkas

Ir tada pasakiau: Tada krepšininkas taip pat yra nelaisvas, nes treneris jam vadovauja ir žaidimas turi vykti pagal taisykles. – Atsakymas: Ne, jis laisvas. – Bet jūs sakote: Laisvas tas žmogus, kuriam niekas nevadovauja ir kuris gali daryti, ką nori. Ar gali krepšininkas daryti ką nori?“ – Atsakymas: Ne, tada būtų chaosas. Visi laimėtų savo būdu, bet gautųsi visai nebeįdomus žaidimas.“ – Tada gal jis nelaisvas, jei jam reikia laikytis taisyklių. – Atsakymas: „Ne, jis laisva valia žaidžia krepšinį. Niekas jo nevaržo!“

Toliau paklausiau: „O kaip galvojate, ar krepšininkui gerai tokiu būdu žaisti, ar jis kenčia dėl tų taisyklų?“ – Atsakymas: „Ne, krepšininkui patinka žaisti krepšinį. Jam tai nėra našta ir jis nejaučia nelaisvės!“

Visur yra taisyklės ir ribos. Be jų žaidžiant krepšinį nebūtų tvarkos, motyvacijos laimėti, strategijos ir komandinio žaidimo. Panašiai ir bendruomenėje. Be tam tikrų taisyklių (pvz. įstatų) mūsų bendruomenėje įsiviešpatautų chaosas. Todėl, galima sakyti, taisyklės ne apriboja, bet išlaisvina ar apsaugo nuo chaoso. Tiek bendruomenėje, tiek ir kiekvieno mūsų asmeniniame gyvenime.

Kai kurios taisyklės mūsų gyvenime gal susiaurina mūsų laisvę, bet Dievas visada suteikia laisvę. Už tavo ir mano laisvę jis atidavė savo viengimį Sūnų.

Gal 5,1               Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi.

Ir apaštalas Petras parašė:

1Petr 2,16          Elkitės kaip laisvi, ne kaip tie, kurie laisve pridengia blogį, bet kaip Dievo tarnai.

Dievo ribos ir taisyklės mūsų neengia, bet teikia laisvę. Krepšininkas priima taisykles laisva valia ir dėl to jis nesikankina. Taisyklės daro žaidimą įdomų ir apskritai tik taisyklių dėka žaidimas yra įmanomas.

Evangelizacinė dalis

Kadangi žinau iš Dievo Žodžio, kad tikėjimas į Jėzų išlaisvina mane, labai kviečiu ateiti pas Jį. Jis nesusiaurina tavo laisvės, bet keičia tavo mąstyseną. – Kristaus išlaisvinimą gali tik tada patirti, kai miršti Viešpatyje; kai pilnai atiduodi savo gyvenimą Jėzui.

Niekas negali už tave priimti šito sprendimą. Niekas neverčia tavęs mirti savo senajam „Aš“. Tai tavo asmeninis apsisprendimas.

Bet mes tik galime labai nuoširdžiai pakviesti: Ateik pas Jėzų!

Kaip manai, ar skatinimas tapti krepšininku yra kvietimas į nelaisvę? Nes ten visokie apribojimai ir taisyklės? Ar skatinimas įstoti į krepšinio komandą yra kvietimas į nelaisvę? Ne! Ten yra geros sąlygos krepšininkui tobulėti. Ten vyksta treniruotės, pratybos ir apmokymai, kad tas krepšininkas vis geriau ir geriau žaistų varžybose!

(gal paklausti asmeniškai)

Jeigu paklaustume Džiugo, kuris yra vartininkas futbolo komandoje, ar jam žaidžiant futbolą atimama laisvė. Jis tikriausiai pasakytų: iš dalies taip ir ne!

Žinoma, kad tam reikia aukoti laiko, tam reikia treniruotis, nepraleidinėti treniruočių, bet tai nėra našta! Tai džiaugsmas! Rezultatas galiausiai yra vertas visų pastangų ir viso investuoto laiko.

Kodėl tada žmonės galvoja, kad tikėjimas į Dievą atima laisvę? Išmėgink Dievą ir pats sužinosi, ar taip iš tikrųjų yra!

Kodėl krikščionys nenori prisijungti prie bendruomenės? – Tai neatima laisvės, bet tai yra vieta, kur treniruojamės ir stiprėjame, kad ugdytume vienas kitą ir vykdytume Dievo valią.

Mes kartu norime eiti Dievo keliu. Mes visi esame pakeliui į dangų ir kviečiame prisijungti, tarnauti Dievui ir įgyti dvasinio brandumo; padėti vienas kitam; mokytis mylėti, atleisti, drąsinti ir visapusiškai tobulėti.

Bet, kad tai taptų realybe, visų pirma reikia mirti Viešpatyje!

Paulius sakė:

1Kor 15,31       Prisiekiu savo pasididžiavimu ­ jumis, broliai, mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje, jog aš kasdien mirštu!

Ką tai reiškia? – Tai reiškia, kad aš sąmoningai atsiduodu Dievo valiai!

Tai procesas, kuris nuolat vyksta žmoguje.

Laimingas žmogus, kuris kūnu miršta Viešpatyje!

Mūsų gyvenimas su Dievu prasideda su atgailos malda. Bet Dievas nori daugiau! Jis skatina šventėti ir Jam leisti duoti vaisių mūsų gyvenime. Neužtenka vien geros pradžios. Dievui reikia tęstinumo. Jis nori matyti vaisius!

Jn 15,8              Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai.

To Dievas nori iš mūsų visų! Ir ne tik, kad mes būtume išgelbėti, bet kad savo visu gyvenimu šlovintume Jį. Ir tai darytume būtent per vaisius ir mokinystę, mokymąsi iš Jėzaus, sekimą Juo!

Be mirties – nėra vaisių! Mūsų krikščioniškas gyvenimas lieka bevaisis, be atsidavimo ir pasiaukojimo Dievui!

Jn 12,24-25      ²⁴ Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių.

Svarbu ne tik gera pradžia, bet ir gyventi su Dievu visą gyvenimą ir sėkmingai baigti mūsų bėgimą šioje žemėje!

Mūsų eilutė ant lentos skamba Šventajame Rašte taip:

Apr 14,13           Ir aš išgirdau iš dangaus balsą, kuris liepė: „Rašyk: ‘Nuo šiol bus palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje. Taip, – sako Dvasia, – jie turi atilsėti nuo savo vargų, nes jų darbai juos lydi.’“

Čia kalbama apie kūniškai mirusiuosius Viešpatyje!

Pabaiga yra vienodai svarbi kaip ir pradžia, tik daug sunkiau pasiekiama! Iki galo kovoti tikėjimo kovą, ištvermingai iki galo priklausyti Dievui ir vykdyti Jo valią! Nepaisant sunkumų ar išbandymų toliau eiti su Jėzumi iki žemiškojo gyvenimo pabaigos; arba iki tol, kol Jėzus ateis ir pasiims saviškius pas save.

Aš galiu paliudyti, koks yra palaiminimas būti žmogaus laidotuvėse, kuris mirė Viešpatyje! Tas žmogus iš tikrųjų laimingas žmogus! Buvau ne vieną kartą netikinčiųjų laidotuvėse. Ten vilties nebuvo! Kai tau reikia kažką pasakyti, tiesiog nežinai, ką pasakyti.

Bet žmogus, kuris miršta Viešpatyje, kuris gyveno su Dievu –netgi per savo mirtį jis yra kitiems didelis palaiminimas ir padrąsinimas.

Santrauka:

Galbūt vis dar gyveni sau? Ateik pas Jėzų ir atiduok savo gyvenimą Jam!

Gal tu jau atgimęs žmogus, bet iki šiol gyvenai tokį dvasinį gyvenimą, kokį tu pats sau susikūrei? Tada mirk Viešpatyje! Atiduok Jam viską savo religingumą ir klaidingą įsivaizdavimą. Leisk, kad Dievas pakeistų tavo mąstymą!

Krikštas – puikus ženklas, kuris labai akivaizdžiai atspindi mirtį Viešpatyje. Krikštu mes išreiškiame, kad mirštame, būname palaidoti ir prisikeliame naujam gyvenimui su Jėzumi! Nuo šiol Jis turi teisę įtakoti ir keisti mano asmeninį gyvenimą ir duoti instrukcijas. Tai nėra našta ar laisvės susiaurinimas, bet per tai patiriame dievišką laisvę veikti pagal savo pašaukimą ir dovanas. Kristus visada išlaisvina.

Bendruomenė yra krikščionių „treniravimosi salė“. Tai vieta, kur mes galime augti dvasiškai. Ar priklausymas bendruomenei mus varžo? Ne! Atvirkščiai! Ji yra ta vieta, kur meilė ir pasitikėjimas auga, o baimė dingsta. Vieta tobulėjimui ir padrąsinimui toliau eiti su Dievu ir nešti vaisius.

Kviečiu žengti tris tikriausiai pačius svarbiausius gyvenime žingsnius:

1. Pirmiausiai, jeigu dar nepriėmei, priimk Jėzų į savo širdį kaip asmeninį Gelbėtoją ir Viešpatį.
2. Pilnai atsiduok Jam, sek Jėzumi. Pradėk naują gyvenimą su Viešpačiu ir krikštykis. Krikštas liudija, kad visiškai mirštu senajam „Aš“, senajam gyvenimui ir gyvenu Dievui patinkantį gyvenimą, gyvenu Jam ir noriu Jam tarnauti savo dovanomis.
3. Kitas žingsnis būtų: prisijungti prie krikščionių bendruomenės, rasti savo vietą ten, augti, tarnauti ir duoti vaisių.

Mūsų, kaip bendruomenės pareiga – rūpintis dvasiniu tikinčiųjų gyvenimu, rūpintis tais, kurie prisijungia prie mūsų. Mes norime padėti vienas kitam su Dievo pagalba: elgtis, gyventi ir tarnauti Dievui pagal Jo valią. Ir tegul mūsų širdys kasdien kapituliuoja prie Dievą, kasdien mirkime Viešpatyje! Kad Jo vardas būtų pašlovintas mūsų asmeniniame ir bendruomenės gyvenime.

Amen.

Edis