5AG: Prieš ištardama žodį “nuodėmė”, Biblija atskleidžia mums jos radimosi istoriją (Pr 3,1-13). Čia negalioja principas: pirma – teorija, paskui – praktika, atvirkščiai – iš praktikos daromos pagrindinės išvados. Kelią į šį pasaulį nuodėmei atvėrė klastingas klausimas: “Kodėl Dievas taip pasakė?” (Pr 3,1). Vadinasi, nuodėmė yra veiksmas, nukreiptas prieš Dievo valią. Geriausias veidrodis pažinti savo nuodėmingumą yra Dešimt Dievo įsakymų (Iš 20,1-17) ir Jėzaus Kalno pamokslas (Mt 5-7). Kas gyvena be Dievo žodžio, tas nežino Dievo valios, tuo būdu jau savaime ir nuolatos gyvena nuodėmingai. Pirmą kartą Biblijoje pavartotas žodis, įvardijantis nuodėmę (hebr. chattath) Pr 4,7, reiškia nukrypimą nuo tikslo. Taip pat verčiamas ir graikiškas žodis “hamartia”. Kitos žodžio “nuodėmė” reikšmės yra išklydimas, iškraipymas (hebr. avon), pyktis, blogis (hebr. raa), prievartavimas (hebr. chamas), pikti kėslai (hebr. rescha). Bet koks neteisumas jau yra nuodėmė: “Vargas tam, kuris stato sau namus neteisumu, menes neteisingumu” (Jer 22,13). Naujajame Testamente nuodėmė apibrėžiama taip: “Visa, kas daroma ne pagal įsitikinimą, yra nuodėmė” (Rom 14,23). H.Bezzel’is nuodėme vadina žmogaus atsiribojimą nuo visko. Jn 16,9 Jėzus didžiausia žmonių nuodėme įvardija ryšio su juo neturėjimą: “Dėl nuodėmės – kad netiki manimi”. Nuodėmė labiausiai trikdo Dievo ir žmogaus santykį. Kas atsivertimu ir atgaila neištiesins savo kelio (1Jn 1,9), pajus neišvengiamas paklydimo pasekmes: “Atpildas už nuodėmę – amžinoji mirtis” (Rom 6,23). Daugeliui žmonių svarbiausias dalykas – sveikata, bet jie nepaiso pačios baisiausios ligos: nuodėmė – mirtina liga.

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė

5AG: Sapnai būna trejopi:

1. Dievo siųsti sapnai: Biblija pasakoja apie kelis sapnus, kuriuose Dievas kalbėjo su žmonėmis (pvz., Juozapu: Mt 1,19-25). Kartais sapnuojantysis pažindavo Dievą, kuris jam tiesiogiai perduodavo žinią (pvz., Saliamonas: 1Kar 3,5-15; Danielis: Dan 7), o kartais Dievas pasiųsdavo savo žinios išaiškintoją (pvz., Juozapas kalėjime išaiškino kepėjo ir vynininko sapnus: Pr 40). Dievo siunčiamus sapnus galima pažinti iš to, kad jie nei apsunkina, nei gąsdina, tai greičiau ypatinga pagalba įvairiose gyvenimo situacijose.

2. Bereikšmiai sapnai: Dauguma sapnų paviršutiniški, lakūs ir nieko nereiškiantys, kaip sakoma Jobo knygoje 20,8: “Kaip sapnas išnyks nedorėlis, ir jo neberasi, jis bus nuvytas kaip nakties regėjimas”. Nedera ieškoti simbolinės sapnų reikšmės: “Juk terafimai kalba nesąmones, žyniai regi melą, svajotojai pasakoja apgaulingas svajones ir guodžia tuščiais sapnais” (Zach 10,2). Apokrifinėje Siracido knygoje 34,1-8 randame paaiškinimą, kuris gali mums padėti:

“Tuščios ir apgaulingos neprotingo žmogaus viltys, sapnai duoda sparnus kvailiams. Kaip žmogus, kuris gaudo šešėlį ar vejasi vėją, taip elgiasi, kas tiki sapnais. Kas sapnuose matoma, yra tik atspindys – panašumas veido, žiūrinčio į patį save… Būrimai, ženklų aiškinimai ir sapnai yra niekai; ko tu jau tikiesi, tai pavaizduoja protas. Nebent tai būtų ypatingas regėjimas, Aukščiausiojo siųstas, kitaip neimk jų į širdį. Juk sapnai suklaidino daugelį, ir žmonės, sudėję į juos savo viltį, įkliuvo į bėdą”.

3. Sapnai, kaip neišdilę įspūdžiai: Sąmoningai valiai ir protui nepavaldžioje pasąmonėje gali rastis vaizdinių, kurių priežastis – aiškiai atpažįstama gyvenimo situacija: nenugalėta baimė, nepripažinta kaltė, vis dar skaudūs išgyvenimai (karo įspūdžiai, egzaminų baimė, santuokos krizės). Štai tokio pobūdžio sapnai kamuoja klausimo pateikėją. Jų atsikratyti padėtų jautri sielovada. Kadangi dažniausiai tokie sapnai susiję su kaltės problemomis, geriausia išeitis – gauti atleidimą.

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė

3AG: Kas nuoširdžiai įtiki Jėzų Kristų, to gyvenimas ryškiai pasikeičia. Naująjį gyvenimo kelią žymi trys ženklai:

1. Atsikratoma nuodėmės. Kai atgailaudami gauname visų kalčių atleidimą, pradedame naują gyvenimą, kuriame nuodėmei vietos nebėra. Nors mes, atgimę krikščionys, nesame be nuodėmės, tačiau tai, kas anksčiau vykdavo nuolat, tarsi pagal traukinių eismo grafiką, dabar ištinka, kaip avarija geležinkelyje. Juk Dievo įsakymų tikslas – ne drausti, bet padėti mums sėkmingai gyventi. Laikydamiesi jo įsakymų mes ryžtingai pertvarkome savo gyvenimą. Ši nauja orientacija parodo Dievui, kad jį mylime (1Jn 5,3), o aplinkiniams žmonėms mes tampame “Kristaus laišku” (2Kor 3,3), kurį kiekvienas gali skaityti.

2. Kasdienis gyvenimas tikėjime. Kas tiki Kristų ir nuolat bendrauja su Biblija, randa joje gausybę naudingų pamokymų visais šio gyvenimo atvejais; kai kurie jų išvardijami žemiau. Kadangi šiame skirsnyje kalbama beveik vien apie žemiškuosius tikėjimo aspektus, gausiai cituojamos Senojo Testamento Patarlių ir Koheleto (Pamokslininko, arba Ekleziasto) knygos. Jose mokoma, kaip ugdyti savo asmenybę (a) ir kaip elgtis su kitais žmonėmis (b):

a) Sau pačiam:

- kūnas (Rom 13,4; 1Kor 3,17; 1Kor 6,19);

- valgymas ir gėrimas (Pat 23,20);

- mityba iki nuopuolio (Pr 1,29);

- mityba po tvano (Pr 9,3-4; 1Kor 8,8; Kol 2,16; 1Tim 4,3-5);

- miegas (Ps 4,9; Pat 6,6-11; Pat 20,13; Koh 5,11);

- būtinas darbas (Iš 20,9-11; Iš 23,12; Pat 6,6-11; Pat 14,23; Pat 18,9; Pat 21,25; Koh 3,13; Koh 10,18; 2Tes 3,10);

- darbas kaip gyvenimo principas (Koh 2,3-11);

- užmokestis darbuotojams (Iz 65,23; Jer 22,13; Lk 10,7);

- laisvalaikis (Pat 12,11b);

- pinigų ir gėrybių įgijimas (Koh 4,6; 1Tim 6,6-8; Žyd 13,5);

- žemiškieji siekiai, šio gyvenimo turinys (Koh 2,2-11);

- nuosavybė (Mt 6,19; Pat 10,22);

- turtas (Pat 11,28; Pat 13,7; Pat 14,24; Koh 5,18);

- namo statyba (Ps 127,1; Jer 22,13);

- sportas (1Kor 9,24-25; 1Tim 4,8);

- rūpesčiai (Ps 55,23; Pat 12,25; Fil 4,6; 2Tim 2,4; 1Pt 5,7);

- seksas santuokoje (Pat 5,18-19; Koh 9,9; 1Kor 7,3-6);

- nesantuokinis seksas (Pat 5,20-23; Pat 6,24-32; Jer 5,8-9; Žyd 13,4b);

- nuodėmė (Pr 4,7; Ps 65,4; Rd 3,39; Jn 20,23; 1Jn 1,9; 1Jn 5,17; Žyd 12,1);

- alkoholis (Ps 104,15; Pat 23,30-35; Pat 20,1; Ef 5,18; 1Tim 5,23);

- kalbėsena (Ps 119,172; Pat 12,14.22; Pat 14,3.5; Pat 18,20-21; Pat 25,11; Ef 5,19; Kol 4,6; Jok 1,19; Žyd 13,16);

- pagundos (1Pt 1,6-7; Jok 1,2.12);

- sąžinės graužatis (1Jn 3,20);

- pyktis (Ef 4,26);

- laikas (Lk 19,13b; 1Kor 7,29; Ef 5,16);

- dvasinės nuostatos (Fil 2,5);

- sapnai (Koh 5,6);

- džiaugsmas, linksmybė (Ps 118,24; Pat 15,13; Pat 17,22; Fil 4,4; 1Tes 5,16);

-geradarystė sau pačiam (Mt 22,39);

- tikslus matas (Pat 11,1.24; Pat 20,10);

- sava filosofija arba religija (Pat 14,12);

- jaunystė (Ps 119,9; Koh 11,9; Koh 12,1);

- senatvė (Ps 71,9);

- mirtis (Job 14,5; Ps 88,4; Koh 8,8).

Kaip elgtis tam tikrais gyvenimo atvejais:

- liga (Koh 7,17; Jok 5,14-16);

- skurdas (Ps 46,2; Ps 50,15; Ps 77,3; Ps 73,21-28; Ps 107,6-8; Fil 4,19);

- depresijos (Ps 42,6; Ps 119,25);

- žmonių baimė (Ps 56,12; Ps 118,6+8; Pat 29,25);

- nelaimė (Iz 45,7; Rd 3,31-37; Am 3,6);

- kasdieniai darbai (Koh 9,10; Kol 3,17);

- dosnumas (Pat 11,24-25; Koh 11,1; Mal 3,10; 2Kor 9,6-7);

- laidavimas (Pat 6,1-3; Pat 11,15; Pat 17,18);

- užstato paėmimas (Iš 22,25-26);

- kelrodžio ieškojimas (Ps 37,5; Ps 86,11; Ps 119,105);

- partnerio ieškojimas (Jl 3,1; Am 3,3; 2Kor 6,14);

- kentėjimas dėl teisybės (1 Pt3,14);

- klaidingi mokymai (Kol 2,8; 2Pt 3,17; 1Jn 4,6);

- ketinimai (Koh 9,10; Fil 4,13; Kol 3,23);

b) Kaip elgtis su kitais žmonėmis:

- sutuoktiniai (Ef 5,22-28; 1Pt 3,1-7; Žyd 13,4);

- vaikai (Įst 6,7; Pat 13,1; Ef 6,4; Kol 3,21; 1Tim 3,12);

- tėvai (Iš 20,12; Pat 6,20; Pat 30,17; Ef 6,1-3);

- draugai (Mch 7,5);

- dievobaiminga ir dora žmona (Pat 12,4a; Pat 31,10-31);

- vaidinga ir patvirkusi žmona (Pat 11,22; Pat 12,4b; Pat 21,19);

- priešai (Pat 25,21-22; Mt 5,22.44; Rom 12,14);

- blogi žmonės (Pat 1,10; Pat 24,1-2; 1Pt 3,9);

- kvailiai, neišmanėliai (Pat 9,8; Pat 23,9);

- tikintieji (Rom 12,10; Gal 6,2.10b; Ef 4,32; Fil 2,4; 1Pt 3,8-9);

- tolimi tikėjimui žmonės (Mt 10,32-33; Apd 1,8; Kol 4,5; 1Pt 2,12.15);

- patarėjai (Pat 15,22);

- aplinkiniai (Mt 22,39; Gal 6,10a; 1Jn 4,17-18);

- tikėjimo mokytojai (Žyd 13,7);

- ligoniai (Mt 25,36; Jok 5,14-16);

- gydytojas ir vaistai (Mt 9,12; 1Tim 5,23);

- ateiviai ir svečiai (Mt 25,35; Rom 12,13; Žyd 13,2);

- vargšai (Pat 3,27; Pat 19,17; Mt 25,34-40);

- klystantys (Jok 5,19);

- klaidintojai, netikri mokytojai (1Jn 4,1-3; Jud 23);

- abejojantys (Jud 22-23);

- našlės (1Tim 5,3; Jok 1,27);

- linksmi ar liūdintys (Pat 17,22; Rom 12,15);

- senukai (Kun 19,32; Pat 23,22; 1Tim 5,1);

- mirusieji (Koh 9,5-6);

c) Koks turi būti požiūris:

- į bendruomenę (Apd 2,42; Žyd 10,25);

- į kūriniją (Pr 1,28);

- į valstybę (Mt 22,21; Rom 13,1-7; 1Pt 2,13);

- į Izraelį (Zch 2,12);

3. Pasaulyje, bet ne pasaulio. Tikinčiojo Kristų gyvenseną Viešpats Jėzus apibūdino trumpu sakiniu: “Kadangi jūs – ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia” (Jn 15,19). Nors tas, kas tiki Jėzų, gyvena šiame pasaulyje, kaip ir visi kiti, tačiau 2-me punkte išvardintųjų dalykų dėka jo gyvenimas įgauna amžinybės dimensiją, kurią atspindi jo ryšys su Dievu Tėvu ir Sūnumi bei jo dvasinė laikysena.

a) Kaip elgtis Dievo ir Jėzaus Kristaus atžvilgiu:

- Dievą mylėti (Įst 6,5; Ps 31,24; Mt 22,37);

- jį pažinti (Ps 46,11);

- jį tikėti (Žyd 11,6);

- apie jį galvoti (Pat 3,5-6; Koh 12,1);

- laikytis jo įsakymų (Koh 12,13; Mch 6,8);

- jam dėkoti (Ps 107,8; Ef 5,20; Kol 4,2);

- jį šlovinti (Ps 103,1-2; Ef 5,19b);

- jam giedoti (Ps 68,5; Ps 96,1);

- jo šauktis varge (Ps 50,15);

- jį garbinti (Mt 4,10b);

- prie jo artintis (Jok 4,8).

- Viešpatį Jėzų mylėti (Jn 21,16; 2Kor 5,6; 2Tim 4,8);

- jo šauktis (Apd 7,58; Rom 10,13);

- jį šlovinti (Apr 5,12);

- jį priimti (Jn 1,12);

- jį tikėti (Mk 16,16; Jn 11,25-26; Apd 16,31; 1Jn 3,23);

- jį labiau pažinti (Ef 4,13);

- jo klausyti (2Kor 10,5; 1Pt 1,22);

- juo sekti (Lk 14,27; Lk 14,33);

- jam tarnauti (Ef 6,7);

- būti su juo bendrystėje (Jn 15,2; 1Kor 1,9; 1Kor 11,23-29; 1Jn 1,3);

- pasilikti jame (Jn 15,4);

- jam ir jo vardu melstis (Jn 14,13-14; Apd 7,58; Ef 5,20).

b) Dvasinė veikla ir elgsena:

- teikti didžiausią pirmenybę Dievo Karalystei (Mt 6,33; Kol 3,2);

- darbuotis dėl vaisiaus (Ps 126,5-6; Lk 19,13);

- duoti dvasios vaisių (Gal 5,22; Ef 5,9);

- krauti lobius danguje (Mt 6,20);

- skleisti Dievo žodį (2Kor 5,20; 1Tes 1,8);

- daryti, kas Dievui patinka (Ef 5,10; 1Tes 2,4);

- skelbti Evangeliją (Mt 28,19-20; Fil 1,27; 1Tim 6,12);

- bendrauti su tikinčiaisiais (Mt 18,20; Apd 2,42);

- dievobaimingai gyventi (1Tes 4,3; 2Tes 2,13; Žyd 12,14);

- nuolat skaityti Bibliją (Joz 1,8; Ps 119,162; Kol 3,16);

- turėti dvasinių tikslų (Ps 39,5; Fil 3,14).

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė

2AG: Mes, žmonės, esame vienintelės žemės būtybės, klausiančios apie prasmę. Mus jaudina trys pagrindiniai klausimai: Iš kur aš atsiradau? Kam aš gyvenu? Kur aš nueisiu? Daugelis apie tai mąstė. Filosofas Hans’as Lenk’as iš Karlsruhės pabrėždamas, kad iš jo mokslo sferos nėra ko tikėtis atsakymo, rašo: “Filosofija retai tepasiūlo talpius galutinius sprendimus; tai ne duomenų ir rezultatų, bet problemų mokslas. Vadinasi, filosofijai daug svarbiau atverti naują problemų perspektyvą, nei surasti dalinį tradicinio, iš kartos į kartą perduodamo, klausimo sprendimą.” Pasak Herman’o Hesse’s “Gyvenimas beprasmis, žiaurus, kvailas ir vis dėlto puikus – jis nesišaipo iš žmogaus, bet žmogus jam rūpi nekiek daugiau už slieką”. Prancūzų rašytoja egzistencialistė ir ateistė Simone de Beauvoir klaidžioja beprasmybėje: “Kokią prasmę turi gyvenimas, jei jis radikaliai sunaikinamas, paverčiamas nieku? Kam gi jis buvo? Galiausiai viskas beprasmiška: gyvenimo grožis, žmonių poelgiai, viskas. Gyvenimas absurdiškas”. Į klausimą, kokia gyvenimo prasmė, mums negali atsakyti ir tokie mokslai, kaip psichologija, biologija, medicina, nes klausimai apie prasmę neįeina į jų kompetencijos sritį.

Štai kaip kai kurie žmonės mato savo gyvenimo prasmę:

- nori daryti gera. Daugelis puoselėja šią humanistinę idėją, kuri būdinga ne tik krikščionybei. Nors krikščionims ir liepta daryti gera (Gal 6,10; 2Tes 3,13), tačiau kas daro gerus darbus, savaime dar nepasidaro krikščioniu.

- tampa įžymybėmis. Sportininkai siekia čempionų titulų ir aukso medalių. Menininkai ieško pripažinimo šio pasaulio scenose.

- nori išlikti nemarūs. Vieni tikisi toliau gyventi savo vaikuose ar visuomenėje (pvz., jei jų vardu pavadinami fondai). Kiti trokšta įsiamžinti savo eilėraščiais, memuarais ar dienoraščiais.

Niekada nepamirškime: Visa žemiškoji šlovė – tik laikina. Po mirties mums nieko iš jos nebeliks, nes ten, kur nueisime, “niekad daugiau jie nebeturės dalies tame, kas vyksta po saule” (Koh 9,6).

Kadangi mūsų gyvenimas – Dievo kūrinys, jis tik tuomet gali būti prasmingas, jei yra su šiuo Dievu gyvenamas ir Dievo vedamas. Žmogaus širdis – net jeigu jai būtų skirta viso pasaulio laimė – neradusi Dievo, bus nerami, tuščia ir lūkesinga. Todėl į klausimą, kas suteikia mūsų būčiai prasmę, irgi atsako Dievas. Atsakymas susideda iš trijų punktų:

1. Dievas skyrė mūsų gyvenimui tikslą – kad mes įtikėtume. Be išganingo tikėjimo Viešpačiu Jėzumi Kristumi, mes pražūsime. Neveltui Paulius Filipų kalėjimo viršininkui sakė: “Tikėk Viešpatį Jėzų, tai būsi išgelbėtas tu ir tavo namai” (Apd 16,31). Tai reiškia Dievo norą, “kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą” (1Tim 2,4). Kadangi išganymas yra pats svarbiausias dalykas žmogaus gyvenime, Jėzus ir paralyžiuotajam pirmiausiai taria: “Tavo nuodėmės atleistos” (Mt 9,2). Sielos gelbėjimas Dievo požiūriu yra daug svarbesnis už kūno gydymą.

2. Kadangi esame išgelbėti, turime tarnauti Dievui: “Linksmi tarnaukite Viešpačiui!” (Ps 100,2). Mes, Jėzaus sekėjai, privalome gyventi taip, kad ir kitus darytume jo mokiniais (Mt 28,19).

3. “Mylėk savo artimą kaip save patį” (Mt 22,39). Šiuo įsakymu Dievas mus įpareigoja mylėti ne tik gyvenančius toli, Pietų Afrikoje ar Čilėje, bet pirmiausia tuos žmones, kurie mums tiesiogiai patikėti: savo sutuoktinius, savo vaikus, savo tėvus, savo kaimynus, bendradarbius. Biblija numano, kad save pačius mes mylime, tačiau turime apgaubti meile ir savo artimuosius.

Tai, ką mes kaip tikintieji nuveikėme ką tik aptartaisiais dviem aspektais, Biblija įvardija mūsų gyvenimo vaisiumi. Atvirkščiai negu visos netvarios sėkmės, šis vaisius išlieka (Jn 15,16). Dievas ieško jo mūsų gyvenimo pabaigoje ir klausia mūsų, kaip panaudojame mums patikėtas vertybes (gyvenimą, laiką, pinigus, gabumus) (Lk 19,11-27). Ir tuomet amžinybės prasmę įgauna net ir taurė šalto vandens, kurią buvome padavę Jėzaus vardu (Mt 10,42).

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė

1AG: Gyvename ne todėl, kad esame evoliucijos proceso padariniai, o todėl, kad tokia buvo Dievo valia – sukurti žmones. Kalbėdama apie žmogaus sukūrimą Biblija niekada nenurodo tokių priežasčių: girdi, Dievas buvęs vienišas; kūryba Dievui teikusi džiaugsmą; Dievas norėjęs turėti pašnekovą, arba: Dievas norėjo sukurti būtybę, kad ją mylėtų. Pradžios knygoje 1,26-27 apsakomas Dievo noras sukurti žmogų ir jo įvykdymas: “Ir Dievas tarė: Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą. …Ir Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą; pagal savo paveikslą sukūrė jį, kaip vyrą ir moterį sukūrė juos”. Tai reiškia: mūsų norėjo, mes – lauktos būtybės. Vadinasi, mes nesame nei “kosminiai dykūnai” (F.Nietzsche) nei “Visatos pakraščio čigonai” (Ž.Monod), nei kokie nors iškilėliai iš gyvūnų pasaulio. Mes esame tiesioginis Dievo kūrybinio akto rezultatas. Toliau Biblija rašo, kad Dievas mus pamilo: “Amžina meile aš pamilau tave, todėl nesiliauju tau reikštis ištikima meile” (Jer 31,3). Arba: “Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jn 3,16). Ši eilutė mums liudija, kad esame skirti amžinajam gyvenimui.

3AR: Išsiaiškinti tiesą mums padės bent keli būdingi skirtumai tarp religijų ir Evangelijos:

1. Visose religijose žmogus bando pats pasiekti Dievą, tačiau nė vienas ieškantis negali tvirtai paliudyti: “Aš suradau asmeninį ryšį su Dievu, mano širdyje ramybė, mano kaltės atleistos, aš užtikrintas, kad būsiu išganytas”. Jėzaus Kristaus Evangelijoje Dievas kreipiasi į mus. Kryžiumi jis nutiesia tiltą per nuodėmės prarają ir dovanoja mums išganymą. Kas jį priima, gali tvirtinti: “Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas… negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės” (Rom 8,38-39).

2. Išsipildo kiekvienas Senojo Testamento pranašysčių, skelbiančių apie Išganytoją, žodis (pvz., Pr 3,15; Sk 24,17; Iz 11,1-2; Iz 7,14). Jokioje religijoje nėra tokių paskelbtų ir išsipildžiusių pranašysčių.

3. Dievas pasmerkė visas religijas, kaip stabmeldystę ir burtus (1Kor 6,9-10; Apr 21,8). Nė viena iš daugelio religijų nėra išgananti (Gal 5,19-21). Jei būtų buvusi bent viena tokia, Jėzus būtų mums ją pasiūlęs, ir jam nebūtų reikėję kraupiai mirti ant kryžiaus. Tačiau Dievo Sūnus ėjo į mirtį, kad mums parūpintų vienintelę išganymo galimybę. Būtent dėl to jis ir pasakė: “Eikite ir papasakokite apie tai visiems žmonėms!”

4. Dievas patvirtino Jėzaus Kristaus auką jo prisikėlimu iš mirusiųjų (Rom 4,24-25). Pasaulio istorijoje tai vienintelis kapas, likęs tuščias: “Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė” (Lk 24,5-6). Visų religijų pradininkai mirė ir liko mirę. Tik Jėzus galėjo pasakyti: “Nes aš gyvenu, ir jūs gyvensite” (Jn 14,19).

5. Visose religijose žmogus bando pelnyti išganymą savo poelgiais. O Evangelija yra Dievo veikimas (Iz 43,24b; Jn 3,16). Žmogus nieko negali pridėti prie išganymo akto, atlikto Golgotos kalne.

6. Klaidingai traktuodamos žmogų, religijos iškraipo ir supratimą apie Dievą. Tik Biblija mums pasako, kas mes esame, ir kas yra Dievas. Mes patys savaime negalime taip pasikeisti, kad patiktume Dievui, nes “visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės” (Rom 3,23).

7. Jokioje religijoje Dievas nenužengia iš dangaus, kad išgelbėtų žmones. Jėzumi Dievas save įasmenino – tapo žmogumi: “Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos” (Jn 1,14).

Todėl Jėzus Kristus nėra alternatyva religijai. Jis yra religijos atsisakymas ir jos atmetimas. Jis yra vienintelis kelias namo – į Dievo Tėvo namus (Jn 14,6).

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė

2AR: “Gal galiu pateikti kontrklausimą: Ar Jūsų Dievas Alachas – Jėzaus Kristaus tėvas?” – “Ne, Alachas neturi sūnaus. Tai būtų piktžodžiavimas!” – “Vadinasi, Jūsų Dievas ir mano Dievas – ne tas pats Dievas”. Kadangi egzistuoja daug religijų, ne tik Jums, bet ir daugeliui kitų žmonių kyla tolerantiškas klausimas: o gal visos jos garbina vieną ir tą patį Dievą? Jau Senojo Testamento laikais Biblijos Dievas paliudijo esąs vienintelis: “Aš esu pirmas, aš – paskutinis, kito Dievo be manęs nėra” (Iz 44,6); “Aš, aš esu Viešpats, kito be manęs gelbėtojo nėra” (Iz 43,11). Šis gyvasis Dievas yra Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas (Mt 22,32); jis yra Jėzaus Kristaus Tėvas (Mk 14,36a). Štai kokie skirtumai tarp Alacho ir Jėzaus Kristaus Tėvo:

1. Dievo santykis su žmonėmis: Islame Dievas apskritai neapsireiškia, jis lieka nepasiekiamoje tolybėje. Nuolatinis šauksmas “Alachu akbar” – Dievas visada pats didžiausias – reiškia: su juo asmeninis bendravimas neįmanomas. Alachas visada yra kitapus, lyg koks Rytų šalies valdovas, sėdintis soste aukštai virš savo pavaldinių.

2. Tėvo ir vaiko ryšys: Tokios sąvokos, kaip “žmogus – Dievo vaikas” ar “Dievas – Tėvas” (“Abba, Tėve”, Rom 8,15), musulmonui ne tik nesuprantamos, bet ir prilygsta burnojimui prieš Dievą, nes Alachas kategoriškai atskirtas nuo šio pasaulio.

3. Dievas – žmogus: Pagrindinis biblinės išganymo istorijos įvykis – Dievo tapsmas žmogumi Jėzuje Kristuje. Dievas ne tik buvo tarp mūsų, jis kentėjo už visas mūsų nuodėmes iki pat mirties ant kryžiaus, kad žmonės būtų išganyti. Islame to nėra.

4. Dievo gailestingumas ir meilė: Jei Dievas gali būti gailestingas nusidėjėliui, kaina už tai – neišmatuojamai didelė: “Tu savo nuodėmėm mane apkrovei, nusikaltimais varginai mane” (Iz 43,24). Dievas mums gailestingas, nes jis mus brangiai atpirko (1Kor 6,20; 1Pt 1,19). Alacho gailestingumas nieko nekainuoja, vadinasi, jis teikiamas savo valia.

5. Pasikliovimas Dievu: Islamui nesuvokiamas Dievas, dovanojantis mums prieglaudą, saugumą, ramybę ir įsitikinimą išganymu: “Nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje” (Rom 8,39). Islamas neįsivaizduoja Dievo nusižeminimo iki kryžiaus, nei Šventosios Dvasios, kuri išliejama į mūsų širdis, neįsivaizduojamas ir galybės bei garbės apgaubto Kristaus sugrįžimas.

Korano Dievas ir Biblijos Dievas žodžiais vienaip ar kitaip gali būti panašūs. Tačiau giliau pažvelgus matyti, kad tarp jų jokių tapatumų nėra. Vadinasi, Dievas, kuriam meldžiasi musulmonai, ir Dievas, kuriam meldžiasi krikščionys, – ne tas pats Dievas.

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė

1AR: Jokia religija nesuteikia išganymo, taip pat ir krikščioniška, jei ji – religija. Yra tik vienas Dievas – tas, kuris sukūrė dangų ir žemę. Tik Biblija mums kalba apie šį Dievą. Ir tik jis gali aiškiai pasakyti, kas pasitarnauja mūsų išganymui. Jei kokia nors religija būtų galėjusi išgelbėti mus nuo amžinosios pražūties, Dievas būtų ją nurodęs. Tuomet nebūtų reikėję Jėzaus mirties ant kryžiaus. Tačiau išganymui buvo būtina Golgotos auka. Tuo būdu Jėzaus kryžiumi mums nedviprasmiškai patvirtinama, kad nėra jokio būdo pigiau išpirkti nusikaltimus šventajam Dievui. Jėzaus mirtimi ant kryžiaus Dievas nuteisė mūsų nuodėmes, vadinasi, dabar būsime išgelbėti tik asmeniškai įtikėję Jėzų Kristų ir atidavę jam savo gyvenimą. Visose religijose žmogus turi gelbėtis pats, savo pastangomis; pagal Evangeliją – Dievas viską padarė per savąjį Sūnų, o žmogus išganymą priima tik tikėjimu. Todėl Apd 4,12 taip raiškiai pabrėžiama: “Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangum kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti”. Kito tilto į dangų nėra, tik Jėzus!

Visos religijos tėra mirguliuojantys miražai puolusios žmonijos dykumoje. Mirštančiam iš troškulio nepadės vandens šaltinio iliuzija. Visų tų vaizduotės padarinių toleravimas galiausiai nuveda žmogų į mirtį (Pat 14,12). Jam reikia tyro vandens. Biblija visiškai aiškiai nurodo vienintelę tikrąją oazę, vienintelį šansą išsigelbėti – Jėzų Kristų:

“Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas tėvą kitaip, kaip tik per mane” (Jn 14,6).

“Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus” (1Kor 3,11).

“Kas turi Sūnų, turi gyvenimą, kas neturi Dievo Sūnaus, tas neturi gyvenimo” (1Jn 5,12).

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė

11AI: Mokslo teiginių sferai nustatytos aiškios ribos, į kurias, deja, per dažnai neatsižvelgiama. Pažinti ir moksliškai paaiškinti įmanoma tik tuos materialaus pasaulio procesus, kurie yra išmatuojami. O tų procesų, kurie matais neišmatuojami ir neišreiškiami skaičiais, mokslas paaiškinti nebegali. Vadinasi, gamtos mokslas taip pat neturi teisės peržengti savo ribų, antraip jis liautųsi buvęs mokslu ir virstų nuoga abstrakčia spekuliacija. Joks mokslas nesuteikia informacijos apie pasaulio atsiradimą ar jo pabaigą. Joks mokslas negali atsakyti ir į klausimą: kas ten, anapus mirties. Bet jei mokslas mums nieko nesugeba pasakyti apie pragaro egzistavimą, tai vis dėlto yra viena ypatinga vieta, kurioje galima gauti tikrą atsakymą. Tai – Golgota. Žvelgdami į Golgotos kryžių, įsitikinsime dangaus ir pragaro realumu. Kryžius yra geriausias Rašto aiškintojas. Jei žmonės galėtų automatiškai, tarsi konvejeriu, patekti į dangų, kryžiaus neprireiktų. Juk jei egzistuotų kokia religija ar koks kitas išganymo būdas, Dievas nebūtų leidęs savo mylimam Sūnui plūsti krauju ant kryžiaus. Todėl kryžius mums aiškiai įrodo: pragaras iš tikrųjų yra. Viešpats Jėzus padarė viską, kad mus išvaduotų iš pragaro. Jei nebūtų buvę Golgotos, visi mes būtume pasmerkti (Rom 5,18). Tai, kas įvykdyta ant kryžiaus, galima išreikšti vienu sakiniu: “Čia Dievo Sūnus gelbsti nuo pragaro!” Nėra didesnio žygio, atlikto žmogaus labui, kaip Golgotos žygis. Viešpats Jėzus įtaigiai pamokslavo apie meilę ir gailestingumą, malonę ir teisingumą, apie dangų, tačiau ypač rimtai jis kalbėjo apie pragarą. Jis apibūdina pragarą kaip bedugnę prarają, vietą, kurioje “kirmėlės nemarios ir ugnis negęstanti” (Mk 9,44), kaip “amžinojo kentėjimo” vietą (Mt 25,46). Žinodamas šią realybę jis nuolatos įsakmiai perspėja, kad nepatektume ten:

“Jeigu tavo dešinioji akis skatina nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą” (Mt 5,29-30).

“Jei tavo ranka ar koja gundo tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Geriau tau sužalotam ir raišam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom ar abiem kojom būti įmestam į amžiną ugnį” (Mt 18,8).

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė

10AI: Vadinamajam mokymui apie predestinaciją (lot. praedestinatio = išankstinė nuostata) pirmiausiai atstovavo Augustinas ir Kalvinas. Šio mokymo ištaka – Dievo sprendimas iš anksto numatyti žmones tikėjimui ar netikėjimui, išganymui ar pasmerkimui. Dėl tokios dvejopos galimybės imta kalbėti apie “dvigubą predestinaciją”. Pažvelkime, ką apie tai sako Biblija.

Atsakymuose į aukščiau pateiktus klausimus ypač pabrėžiama žmogaus apsisprendimo laisvė. Tad galėjo susidaryti įspūdis, kad tik žmogus yra veikiantysis asmuo, o Dievo laikysena pasyvi. Tačiau Biblija liudija atvirkščiai. Rom 9,16.18 skaitome: “Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo gailestingojo Dievo… ko jis nori, to pasigaili, ir kurį nori, tą užkietina”. Čia be jokių išlygų akcentuojamas Dievo veikimas. Žmogų laisvai ir savo nuožiūra formuoja Kūrėjo ranka, kaip puodžiaus rankos molį: “Ak, žmogau, kas gi, tiesą sakant, tu toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievui?! Argi lipdinys klausia lipdytoją: ‘Kam mane tokį padarei?’ Ar puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo pagamintų vieną indą puošnų, o kitą paprastą?!” (Rom 9,20-21). Vadinasi, jokiu būdu negalime išganymo reikalauti. Žmogaus laisvas  apsisprendimas neatskiriamai susietas su Dievo laisvu pasirinkimu. Mintys apie išsirinkimą ypač įtaigios šiose Biblijos vietose:

Mt 22,14: “Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų”.

Jn 6,64-65: “Bet kai kurie iš jūsų netiki. Mat Jėzus iš pat pradžių žinojo ir kas netiki, ir kas jį išduos. Jis dar sakė: ‘Štai kodėl aš jums sakiau: niekas negali ateiti pas mane, jeigu jam nėra duota Tėvo’. ”

Ef 1,4-5: “Mus išsirinkdamas… prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais.”

Rom 8,29-30: “O kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą, kad šis būtų pirmgimis iš daugelio brolių. Kuriuos jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir nuteisino; kuriuos nuteisino, tuos ir išaukštino.”

Apd 13,48: “Tai girdėdami pagonys džiaugėsi ir šlovino Viešpaties Žodį; ir įtikėjo visi paskirtieji amžinam gyvenimui.”

Biblinės išsirinkimo sampratos nagrinėjimui svarbiausi šie aspektai:

1. Laikas: Išsirinkimas įvyksta kažkada, tolimoje praeityje, visais atvejais dar iki mūsų egzistavimo: iki pasaulio sukūrimo (Ef 1,4), prieš apvaisinimą (Jer 1,5) ir iš pat pradžių (2Tes 2,13).

2. Tarnystė: Į išsirinkimo turinį visuomet įeina tarnavimas Dievui. Antai Dievas pasirinko Saliamoną, kad pastatytų šventovę (1Krn 28,10), Levio gentį – kunigystei (Įst 18,5); Jėzus pasirinko mokinius apaštalavimui (Lk 6,13; Apd 1,2), Paulius tampa “rinktiniu įrankiu” misionieriauti tarp pagonių (Apd 9,15), o visi tikintieji išrinkti, kad duotų vaisių (Jn 15,16).

3. Nešališkumas: Išsirinkimas nematuojamas žmogiškais matais ar nuopelnais. Dievas kur kas labiau atsižvelgia į nežymius dalykus: Izraelis – mažiausia tauta (Įst 7,7), Mozė -neiškalbus (Iš 4,10), Jeremijas mano esąs dar per jaunas (Jer 1,6), o Jėzaus bendruomenėje – daugiausia šio pasaulio menkųjų (1Kor 1,27-28).

4. Išganymui, o ne pražūčiai: Kas Dievui svarbiau – mūsų išganymas ar pasmerkimas? Dievo požiūris, kurį jis mums skelbia, vienareikšmis: “Kaip piemuo rūpinasi savo kaimene, kai jo kaimenės avys yra išblaškytos, taip ir aš savo avimis rūpinsiuos” (Ez 34,12). Savo atėjimo į pasaulį tikslą Jėzus išreiškia vienu sakiniu: “Žmogaus Sūnus atėjo išgelbėti, kas pražuvę” (Mt 18,11). Jėzuje Dievas pats imasi ieškoti žmonių, kad duotų jiems amžinąjį gyvenimą. Dievo noras išgelbėti aprėpia visą žmoniją: “Dievas trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą” (1Tim 2,4). Ši Dievo valia pareiškiama ir 1Tes 5,9: “Juk Dievas paskyrė mus ne tam, kad užsitrauktume rūstybę, bet kad įgytume išganymą”. Išvada: Raštas parodo glaudų, neatsiejamą išganymo ir išsirinkimo ryšį, bet tarp pasmerkimo ir išsirinkimo tokio ryšio anaiptol nėra. Vadinasi, Dievas nieko neišsirenka pražūčiai. Antai Dievas sukietina faraono širdį dėl jo pagoniško užsispyrimo, o ne dėl to, kad taip nusprendė dar prieš jo gimimą. Biblija nuolat įspėja, kad gali būti “per vėlu”, bet joje nieko nekalbama apie išankstinį pasmerkimą pragarui. Erodas, nužudęs Joną Krikštytoją, peržengė visas ribas, todėl Jėzus į jo klausimus neatsakinėjo (Lk 23,9).

Įsidėmėkime: Abu teiginiai galioja papildydami vienas kitą: Dievas išsirenka žmones išganymui. Tačiau žmogui tenka atsakomybė už tai, ar priims išganymą. Kai sūnus palaidūnas nutarė “Eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau’ ” (Lk 15,18), tėvas pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo (Lk 15,20). Jei mes laisva valia priimsime išgelbėjimą, išsipildys Dievo pažadas: “Nesiliauju tau reikštis ištikima meile” (Jer 31,3), nes jis išsirinko mus prieš pasaulio sukūrimą (Ef 1,4). Pirma, nei mes ryžtamės priimti Dievą, Dievas jau seniai dar mums negimus, pasiryžo priimti mus. Dievas laukia ir vertina mūsų troškimą būti su juo, tačiau be jo malonės tai neįvykdoma. Tik vienam Viešpačiui žinoma, kiek yra žmonių, kuriuose sąveikauja dieviškasis išsirinkimas (Fil 2,13) ir laisva žmogaus valia (Fil 2,12).

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė