4AM: Visų žmogaus fantazijos galių nepakaks, norint įsivaizduoti dangaus grožybę. Pauliui buvo leista žvilgtelėti iki trečiojo dangaus (2Kor 12,2). O Pirmajame laiške korintiečiams rašydamas apie slėpiningą Dievo išmintį, kurią jau čia, žemėje, apreiškia Dievo Dvasia, jis priduria: “Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli” (1Kor 2,9). Kokių tad reiktų žodžių aprašyti dar neregimą mums Dievo šlovę ir dangų! Biblija nepateikia išbaigto dangaus paveikslo, tačiau piešia jį įvairiais rakursais, kurių kelis panagrinėsime. Tikėjimas gali nujausti tai, kas žodžiais neaprašoma.

1. Dangus – karalystė: Visos šio pasaulio karalystės – laikinos, ribota jų žemiškoji valdžia. Kaizerio valdoma Vokietijos karalystė (reichas), įkurta 1871 m., gyvavo mažiau kaip pusę šimtmečio. Trečiasis reichas buvo skelbiamas tūkstantmečiu, bet jis žlugo po 12 metų, supleškėjo iki pamatų. Tačiau dangus yra amžinoji karalystė (2Pt 1,11), kuri neturės pabaigos. Tai “nepajudinama karalystė” (Žyd 12,28). Tai išsiilgtoji dangiškoji tėvynė (Žyd 11,16), kurioje bus visiškai pripažinta Dievo viešpatystė su tobula valdžia. Tie, kurie priklauso Kristui, valdys ją kartu per amžių amžius (Apr 22,5: Lk 19,17.19).

2. Dangus – Tėvo namai: Dangus, atvirkščiai nei visi žemiškieji namai ir butai, yra nekintanti, pastovi vieta: “Čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo” (Žyd 13,14). Šį miestą Dievas pats parengė (Žyd 11,16b), ir Viešpats Jėzus Kristus yra amžinosios buveinės kūrėjas: “Mano Tėvo namuose daug buveinių… Einu jums vietos paruošti!” (Jn 14,2). Visi, kurie yra Kristaus, čia turi amžinas pilietybės teises; jie yra Dievo namiškiai (Ef 2,19). Maldoje “Tėve mūsų” sakome: “Tėve mūsų, kuris esi danguje” (Mt 6,9), ir Jėzus meldžiasi: “Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manim ten, kur ir aš, kad jie pamatytų mano šlovę” (Jn 17,24). Dangus – mūsų Tėvo namai, nes ten gyvena Dievas (Pr 24,7; Ps 115,3; Mt 6,9). Tai ir Jėzaus gyvenamoji vieta. Iš ten jis atėjo pas mus į pasaulį (Jn 3,13; Jn 6,38) ir į ten jis buvo sugrąžintas, įžengė į dangų (Lk 24,51; Apd 1,11). Sugrįždamas su galybe ir šlove nusileis iš ten, kad pasiimtų savuosius.

3. Dangus – mūsų tėvynė: Per karą milijonai Rytprūsių, Pomeranijos ir Silezijos gyventojų neteko savo tėvynės. Iš kartos į kartą žmonės gyveno šiose srityse, kol turėjo bėgti arba buvo išvaryti. Autorius yra tų baisių įvykių liudininkas. Mes, žmonės, trokštame turėti tėvynę. Nietszche apgailestavo dėl savo dvasinės benamystės tokiais žodžiais: “Vargas tam, kas neturi tėvynės!” Šiame pasaulyje turime tik laikiną tėvynę, todėl Paulius rašo filipiečiams (3,20): “Tuo tarpu mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes laukiam Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus”.

4. Dangus – džiaugsmo vieta: Pagal žemiškąjį matą vestuvių šventė – taip pat proga ypatingam džiaugsmui. Biblija vestuvių įvaizdžiais aprašo dangų, kaip amžinąją džiaugsmo šventę: “Džiūgaukime ir linksminkimės, ir duokime jam garbę! Nes prisiartino Avinėlio vestuvės ir jo nuotaka pasirengusi (Apr 19,7). Jėzus Kristus, Dievo avinėlis, kantriai nešęs pasaulio nuodėmes ir jas sunaikinęs ant kryžiaus, dabar tapo jaunikiu, o jo Bažnyčia – nuotaka. Šiuos išganytuosius iš visų tautų, genčių bei tautybių Jėzus apibūdina taip: “Ir ateis iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir sėsis prie stalo Dievo karalystėje” (Lk 13,29).

5. Dangus – vieta be nuodėmės: Mūsų pasaulis persmelktas nuodėmės padarinių: kančių, vargo, skausmo, aimanų, ligų, karų ir mirties. Tačiau danguje “nieko prakeiktino nebebus” (Apr 22,3). Dievas bus visa visame ir pats viską padarys naujai: “Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio, nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo” (Apr 21,4). Žvelgdamas į šią perspektyvą Paulius buvo pasiruošęs ištverti laikinus kentėjimus: “Aš manau, jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta” (Rom 8,18).

6. Dangus – vainikavimo vieta: Visa, ką šiame pasaulyje darome Viešpaties Jėzaus vardu, matuojama amžinybės mastais ir nedingsta, bet išlieka. Todėl Paulius, baigdamas savo žemės kelionę, gali tarti: “Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats, teisingasis Teisėjas – ir ne tik man, bet ir visiems, kurie su meile laukia jo pasirodant” (2Tim 4,7-8). Apie tokį vainikavimą kalba ir išaukštintasis Viešpats Apreiškime Jonui 2,10: “Būk ištikimas iki mirties, ir aš tau duosiu gyvenimo (amžinojo) vainiką!”

7. Dangus – mūsų tikslas: Aukščiausiasis mūsų, žmonių, tikslas yra per tikėjimą Jėzumi patekti į dangų. Pirmajame Petro laiške 1,8-9 apaštalas nurodo šį tikslą: “Jūs mylite jį (Jėzų), nors ir nesate jo matę; …ir džiūgaujate neapsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu, nes žinote gausią tikėjimo siekinį – sielų išganymą”.

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė

3AM: Biblijos liudijimu, yra tik du amžinos egzistencijos būdai: amžinasis gyvenimas ir amžinoji pražūtis. Todėl pasak H.Kemner’io, didžiausias nuostolis – gyventi ir mirti be Jėzaus. Jn 3,15 pabrėžiama – “kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą”. Vadinasi, amžinasis gyvenimas skiriamas ne po mirties, o nuo atsivertimo akimirkos: “Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą” (Jn 3,36). Šis tikėjimas paženklintas Jėzaus prisikėlimu iš mirusiųjų, tad jo pagrindas – absoliutus ir nekintamas. Dievas įvertina tai, kad mūsų įsitikinimas tvirtas: “Aš tai parašiau jums, įtikėjusiems Dievo Sūnaus vardą, kad žinotumėte turį amžinąjį gyvenimą” (1Jn 5,13).

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė

1AM: Milžiniškos Egipto piramidės įrodo anuometinį statybos ir architektūros išmanymą, tačiau dar ryškiau jos liudija žmonių tikėjimą gyvenimu po mirties. Šioje žemėje nėra buvę kultūros ar genties, neišskiriant net ateistų, kurie tuo netikėtų. Mirusio Šiaurės Vietnamo revoliucionieriaus Ho Chi Minh’o (1890-1969) testamente, kuris buvo perskaitytas komunistinei vadovybei, parašyta: “Aš einu vėl susitikti su draugais Marx’u, Lenin’u ir Engels’u”. Kodėl taip yra? Ogi todėl, kad Dievas kiekvienam žmogui “įdiegė amžinybę į širdį” (Koh 3,11). Mirtis mums – siena, ir mes negalime pažvelgti, kas yra už jos; bet Vienas ją pralaužė. Jis buvo anapus ir sugrįžo iš ano pasaulio: tai Viešpats Jėzus Kristus! Jis mirė ant kryžiaus ir trečiąją dieną prisikėlė iš mirusių. Šis mirties Nugalėtojas mus įtikino, kad mūsų būtis nesibaigia mirtimi. Jis mums paliudijo, kad dangus ir pragaras – realūs. Mes – amžinybės kūriniai ir per tikėjimą į jį esame pašaukti amžinajam gyvenimui: “Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane – nors ir numirtų, bus gyvas” (Jn 11,25).

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė

11AG: Jei garsusis Albert’o Schweitzer’io posakis “baiminga pagarba gyvybei” būtų taikomas žmonijai – gal pasaulyje nebūtų per metus padaroma 80 milijonų abortų. Tačiau Schweitzer’is labiau rūpinosi gyvūnais ir džiunglėse bandė neužminti jokio vabalėlio. Induizmas taip pat griežtai draudžia žudyti gyvūnus, nes tikima, kad žmogus po mirties gali toliau gyventi bet kokio gyvio kūne. Todėl Indijoje žiurkių yra aštuonis kartus daugiau negu žmonių. Jų rajumas – neišsprendžiama problema; padaryti nuostoliai – neaprašomi. Biblijos įsakymas: “Nežudyk” (Iš 20,13) taikomas išimtinai tik žmonėms. Gyvūnų atžvilgiu jis negalioja, nes visiškai aiškiai leidžiama juos naudoti maistui (Pr 9,3). Kai Jėzus Kalno pamoksle dar griežčiau uždraudė žudyti (Mt 5,21-26), tas draudimas irgi jokiu būdu netaikytas gyvūnų pasauliui.

Klausimas pateiktas taip, tarsi Jėzus būtų turėjęs vadovautis induistinėmis tikėjimo normomis, ar Albert’o Schweitzer’io supratimu, arba Pranciškaus Asyžiečio požiūriu, kai tas bausdavo save, užmynęs vabzdį. Biblijoje Dievas nurodo, kaip elgtis su gyvūnais. Pradinėje kūrybos stadijoje apie viską buvo sprendžiama: “Ir (Dievas) iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera” (Pr 1,31). Taigi nebuvo ligų, nebuvo mirties, nebuvo kenksmingų vabzdžių nei pavojingų žvėrių. Nuopuolis smarkiai paveikė ir gyvūniją, kiekvieną gyvūnų rūšį skirtingai, suteikdamas tam tikrus požymius. Taip atsirado švarių ir nešvarių gyvūnų kategorija (Pr 7,2); jie buvo skirstomi į plėšrius ir naudingus (Kun 26,6), o pastaruosius globoti nurodyta net Dešimtyje Dievo įsakymų (Iš 20,10.17). Pakartoto Įstatymo knygoje 25,4 Dievas leidžia klojime dirbančiam jaučiui duoti iškultų grūdų. Gyvūnai po nuopuolio prarado savo pradinį teigiamą ryšį su žmogumi ir tapo kenkėjais. Biblija ypač dažnai mini skėrius, vabalus, vikšrus, varles ir parazitus, kurių milžiniški pulkai užpuldavo žmones, vykdydami Dievo teismą (Iš 10,12; Ps 78,45-46; Ps 105,30-34; Jl 2,25; Am 4,9). Gyvatės ir skorpionai taip pat parodomi, kaip žmogui priešiškos jėgos, nuo kurių Dievas gali apsaugoti (Sk 21,8-9; Lk 10,19), bet, tapusios Dievo teismo įrankiu, jos susidoroja su žmonėmis (Sk 21,6; 1Kar 12,11).

Daugumą ligų sukelia mikroorganizmai (virusai, bakterijos, parazitai). Kadangi Jėzus išgydydavo visas ligas (Mt 4,23), tuo pačiu jis naikindavo žmogui pavojingus ir kenksmingus padarus. Mes iškreipiame Jėzaus Kristaus paveikslą, jei manome, kad jis nerealiai vertino šiuos puolusius kūrinius. Jo galybė valdo griaunamąsias jėgas – vėtrą ir bangas (Mt 8,27), ligą ir mirtį (Mt 8,3; Jn 11,43-44), demonus ir piktąsias dvasias (Lk 11,14). Jėzus atėjo pas mus kaip Dievo Sūnus ir tuo pat metu kaip žmogus. Jis “apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės” (Fil 2,7), t.y. patyrė tas pačias situacijas, kaip ir bet koks kitas žmogus, ir jį taip pat kandžiojo moskitai, uodai, sparvos ir musės. Biblija niekur smulkmeniškai nepasakoja, kaip jis nuo tų vabzdžių gindavosi, tačiau iš viso, kas pasakyta, galima suprasti, kad jis juos ir vaikė, ir mušė.

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė

10AG: Visiems žinoma, kad Babelio bokšto statytojams už puikybę buvo sumaišyta kalba. Mažiau kam žinoma, kad Dievas žmogui tada suteikė veiksmų laisvę: “Ką tik  užsimos daryti, nieko nebus jiems negalima” (Pr 11,6). Dievas nevaržo žmogaus, darančio tai, ko neturėtų daryti. Žmogui būtų geriau, jei jis nemokėtų statyti dujų kamerų, kuriose masiškai naikintų žmones, kad nesukurtų atominių bombų, kuriomis griautų miestus, kad nesumanytų ideologinių sistemų, padarančių žmones vergais. Žmogus sugeba nuskristi į Mėnulį, persodinti organus, manipuliuoti genais. Nuo Dievo nutolęs žmogus manosi esąs nepriklausomas ir neriboja savo veiksmų. Jo darbai jį nuteis. Tikintis žmogus vadovausis Biblijos gairėmis, tad darys ne viską, kas padaroma. Įsakydamas “Būkite vaisingi ir dauginkitės” (Pr 1,28), Dievas padaro mus kūrimo proceso dalyviais. Sukūręs vyrišką ir moterišką lytį, Dievas sudarė visas sąlygas šiam kūrybiniam vyksmui, bet skulptoriumi lieka jis pats: “Tavo akys matė mane dar negimusį” (Ps 139,16). Manipuliuodami genais įsibrauname į Dievo sureguliuotą procesą, iškreipiame jį: į apvaisintą ląstelę perkeltieji genai gali būti perduoti vėlesnėms kartoms. Ši invazija negrįžtama, joje slypi dar kol kas neįžvelgiami pavojai. Savo utopinėje vizijoje Ch.Flämig’as galutiniu genetikos tikslu įsivaizduoja antžmogio sukūrimą: “Skvarbiausi žmonijos protai… sukurs genetinius metodus, išras naujas savybes, organus ir biologines sistemas, tarnaujančias interesams, laimei ir džiaugsmui tų dieviškųjų būtybių, kurių tik menkas provaizdis esame mes, apgailėtini šių dienų padarai”. Turėdamas tokį tikslą žmogus prilygsta Dievą niekinančiam Prometėjui:

“Štai sėdžiu aš, formuoju žmones

Tokius kaip aš,

Darau sau visą gentį,

Kad kęstų ir kad verktų,

Patirtų malonumą, džiaugsmą

Ir kad paniekintų tave

Kaip aš!” (J.V.Goethe).

(Vertė L.M.Vabalas)

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė

9AG: Džiaugiuosi Jūsų provokuojančiu klausimu, nes tai gera proga ataskaitai. Jei Jūs norite, kad Evangeliją Jums skelbtų iš dangaus nusileidęs angelas, veltui to lauksite visą gyvenimą. Dievas per Jėzų Kristų pats įvykdė išganymo aktą, bet paskelbti apie išganymą jis patikėjo žmonėms. Tokia buvo Dievo valia, kad Jėzaus mokiniai imtųsi užduoties ir kitus žmones daryti Jėzaus mokiniais bei mokyti juos gyventi pagal Bibliją (Mt 28,19-20). Vadinasi, mes galime kalbėti Viešpaties, kuris sukūrė dangų ir žemę, vardu, “nes esame Dievo bendradarbiai” (1Kor 3,9). Visi tikintieji Jėzų Kristų pašaukti taip bendradarbiauti, ir vieną dieną mes būsime teisiami pagal tai, ką nuveikėme dėl šios mums patikėtos Evangelijos (Lk 19,11-27). Aukščiausias įgaliotas vyriausybės atstovas užsienio valstybėse yra ambasadorius, pasiuntinys. Juo pasitikima, jam suteikiama akreditacija, ir jis siunčiamas teisėtai atstovauti savo valstybei. Dievo Sūnus, mums patikėdamas skelbti Evangeliją, suteikė ne žemesnį kaip ambasadoriaus rangą, nes Naujajame Testamente aiškiai parašyta: “Taigi vietoj Kristaus einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu maldaujame: ‘Susitaikinkite su Dievu!’ ” (2Kor 5,20). Jėzus sako: “Kas jūsų klauso, manęs  klauso” (Lk 10,16). Mes ne patys save įteisinome, mus įgaliojo Dievas.

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė

8AG: Atsivertimas ir atgimimas – abu šie žodžiai, nusako mūsų išganymo raidą. Atsivertimas yra tai, ką daro žmogus, o atgimimas – tai, ką daro Dievas. Vadinasi, atsivertimas ir atgimimas – dvi to paties proceso pusės: atsivertimas – žmogiškoji, atgimimas – dieviškoji. Naktiniame pokalbyje Jėzus sako Nikodemui: “Jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo Karalystės” (Jn 3,3). Vadinasi, kad patektume į dangų turime atgimti. Atgimimas kaip ir natūralus gimimas yra pasyvus procesas. Natūraliai gimdami mes ateiname į šį žemiškąjį gyvenimą ir tampame šio pasaulio piliečiais. Teisę į dangaus pilietybę taip pat gauname tik gimdami. Kadangi visi jau esam kartą gimę, šį antrąjį gimimą su teise į dangiškąjį (amžinąjį) gyvenimą Biblija įvardija atgimimu.

Atgaila mes atsisakome senojo nuodėmingo gyvenimo ir atsiversdami gręžiamės į Kristų. Tas, kas visa esybe veržiasi prie Dievo, grįžta namo, į dangų. Dievas atsiliepia, duodamas mums naują, amžiną gyvenimą; jis yra mūsų atgimimas. Šis procesas nesusijęs su išoriniais ženklais, tačiau naująjį gyvenimo būdą netruks paženklinti regimieji dvasios vaisiai – meilė, ramybė, kantrybė, malonus elgesys, gerumas, ištikimybė, švelnumas, dora (Gal 5,22-23).

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė

7AG: Daugelį mąstytojų domino tikėjimo klausimas. Jie yra išsakę labai skirtingas nuomones, tačiau tai nebuvo neutralaus mąstymo rezultatas, o tik jų asmeninis požiūris.

Kritiški požiūriai: Ateistas Theo Lobsack’as laikosi tokios pozicijos: “Tikėjimas gina išankstinius įsitikinimus ir atmeta mokslines išvadas, jei jos prieštarauja tiems įsitikinimams. Vadinasi, tikėjimas tampa mirtinu mokslo priešu”. Panašiai kritiškai rašo ir Kantas: “Aš turėjau atsisakyti žinojimo, kad surasčiau vietą tikėjimui”. Šia savo nebibline pažiūra jis atvėrė kelią įvairioms filosofinėms mokykloms, kurios  buvo visiškai priešingos tikėjimui. Kraštutinė kritinio proto išraiška atsispindi šūkyje, kuris puikuojasi ant naujos mokyklos sienos Norfo mieste: “Nepasitikėk niekuo, kas turi savo Dievą danguje”.

Pozityvūs požiūriai: Visų laikų didžiausias fizikas Isaak’as Newton’as yra pasakęs: “Kas mąsto tik pusiau, tas netiki Dievą, kas giliai mąsto, turi jį tikėti”. Tuo įsitikinęs ir žymusis matematikas Blaise’as Pascal’is: “Jei viskas kalba apie Dievą jį pažįstantiems ir atveria Dievą jį mylintiems, tai viskas slepia Dievą nuo tų, kurie jo neieško ir nepažįsta”.

Abu čia priešpastatyti požiūriai aiškiai rodo, kad tikėjimas nėra tamsuoliškumo padarinys. Tikėjimas priklauso vien nuo asmeninės pažiūros. Ji keičiasi ne filosofinių refleksijų įtakoje, bet tik priartėjus prie Jėzaus Kristaus. Biblija tą priartėjimą vadina atsivertimu. Neatsivertusiam žmogui tikėjimo klausimai yra kvailystė (1Kor 1,18), jis negali jų suprasti (1Kor 2,14). Tačiau tas, kuris gyvena Kristuje, bus įvestas į tiesos pilnatvę (Jn 16,13), jo tikėjimo pamatas tvirtas (1Kor 3,11), ir jam tikėjimas – visiškai neabejotinas dalykas.

“Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome” (Žyd 11,1).

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė