Šaltinis: www.kiekvienamstudentui.lt

Labai aiškiai atsimenu vieną dieną. Važiavau iš bendrabučio į universitetą 2 troleibusu. Buvo jau 10 val. dienos, bet keleivių vis vien buvo labai daug. Troleibusui sustojus stotelėje prie poliklinikos į jį pradėjo lipti daugybė įvairių žmonių – vaikų, subrendusių žmonių, senukų. O patys paskutiniai toje žmonių minioje buvo du benamiai vyrai, liaudiškai vadinami „bomžais“. Visiems keleiviams sulipus, minėti vyrai taip pat ruošėsi lipti į vidų, bet troleibuso vairuotojas jiems prieš pat nosį užtrenkė duris. Tie vyrai nusikeikė, bet, pamatę, kad dar galinės durys yra atviros, pasileido bėgti prie jų (nors stengėsi iš visų jėgų, bet bėgo gana lėtai, mat vienas iš jų šlubavo). Vos tik jie pasiekė tas duris ir šios užsidarė. Vairuotojas nusijuokė ir nuvažiavo.
Tai įvyko prieš pora metų, pavasarį. Šis įvykis man dar kartą parodė, kaip toli mes esame nuo Kristaus. Juk jis yra tas, kuris, neskaitant rasės, lyties, finansinės padėties, visuomenės požiūrio į tave, myli ir atidaro duris. Tik mes turime nubėgti iki jų ir įlipti į vidų. O jis durų niekada neužtrenks, nes tam Jėzus ir atėjo į žemę, kad atvertų mums kelią pas Dievą.

Apd 3: 8 „Aš žinau tavo darbus. Štai aš atvėriau prieš tave duris, ir niekas nebegali jų užrakinti; žinau, nedaug turi jėgų, bet išlaikei mano žodį ir neatsižadėjai mano vardo.“

Kai pirmą kartą ėjau į „Alfa“ kursus, galvojau, kad darau didžiausią klaidą gyvenime. Iš tiesų, sutikau nueiti ten tik dėl to, kad maniau, jog tai yra kompiuteriniai kursai, o ne diskusijos apie krikščionybę. O, kai sužinojau, kas iš tiesų ten bus, jau nebenorėjau atsisakyti. Įsivaizdavau, kad nuėjusi surasiu piktus žmones, kurie mane keiks. Surasiu daug žmonių, kurie įrodinės savo teisumą ir nenorės klausytis. Maniau, kad bus nejauku ir baisu. O viskas išėjo atvirkščiai. Nuėjusi papuoliau į aplinką, kur manęs klausėsi, manimi rūpinosi ir man pasakojo tai, ko nežinojau. Bijojau pasmerkimo, o radau atleidimą. Bijojau, kad iš manęs daug atims, o gavau daugiau, nei galėjau įsivaizduoti. Radau ramybę, viltį, prasmę. Radau Kristų.

Visi žmonės ieško Dievo, tik ne visi tai žino. Jei kas nors manęs prieš einant į „Alfa“ kursą (jį organizavo studentų krikščionių klubas „Agapė“) būtų paklausęs, ar man nors kiek įdomūs dalykai apie Dievą, būčiau atsakiusi, kad tikrai ne. Džiaugiuosi, kad  „Agapės“ darbuotojai ir savanoriai studentai suprato, kad liudijant Kristų reikia imtis iniciatyvos. Pati niekuomet nebūčiau atėjusi į panašų renginį, jei manęs nebūtų pakvietęs grupės draugas.

„Alfa“ kursas buvo tik pradžia to, kaip „Agapė“ padėjo man rasti Kristų ir augti Jame. Tie žmonės nepaliko manęs vienos, t.y. kūdikio Kristuje. Per Biblijos studijas grupėje, asmeninį laiką su viena darbuotoja mokiausi pažinti Dievo charakterį, buvau drąsinama skaityti Dievo žodį. Mane ragino eiti liudyti Kristų (o, kaip to nemėgdavau!). Pirmiausia eidavau, nes nenorėjau atsisakyti, po to ėjau iš paklusnumo Dievui ir tik po keleto metų pradėjau liudyti, nes man tikrai rūpėjo, kad žmonės neitų į mirtį. Po to radau bažnyčią, kurioje galėjau įaugti į Kristaus Kūną. Džiaugiuosi, kad „Agapės“ darbuotojai man sakė, jog negerai pasilikti tik studentų krikščionių klube, bet ragino rasti bendruomenę, kur galėčiau augti ir tarnauti.

Iš tiesų mano istorijoje puikiai atsispindi studentų krikščionių klubo „Agapė“ misija – laimėti studentus Kristui (Mt 28: 18 – 20), mokyti juos bei padėti jiems įsitvirtinti Kristui (2 Tim 2: 2) ir siųsti juos plėsti dangaus karalystę.

„Agapėje“ Kristų liudijame ne tik per „Alfa“ kursą, Biblijos studijas ar eidami į bendrabučius evangelizuoti. Studentus kartu surenkame, organizuodami tokius renginius, kaip efektyvių studijų seminaras, lyderystės kursai, trumpametražių filmų festivaliai ar pan. Trokštame patarnauti jiems, skatinti ir mylėti juos bei rodyti tą meilę praktiškai.

Nepamiršome ir artimiausio studentų draugo, su kuriuo jie praleidžia daugiausiai laiko – interneto. Administruojame puslapį www.kievienamstudentui.lt, kuriame studentai gali ne tik paskaityti straipsnių apie Dievą, bet ir užduoti jiems rūpimus klausimus. Tikime, kad Dievas naudoja šį puslapį, ruošia žmonių širdis ir jas atveria, įtikina, gydo.

Kažkur esu girdėjusi mintį, kad žmogus be vizijos yra miręs. Aš pati turiu viziją ir mėgstu pasvajoti. Užsikrėčiau ta vizija iš „Agapės“.  Trokštu, kad kiekvienas žmogus turėtų galimybę išgirsti Evangeliją. Noriu, kad pažinę Kristų studentai liudytų savo draugams, o pastarieji – savo draugams. Įsivaizduokite, kaip nuostabu būtų matyti žmones visuose visuomenės sluoksniuose pasakojančius apie Kristų ir šlovinančius Jį!

Šaltinis: Profesinės saviugdos klubai

Vieną dieną sūnus paklausė: “Tėti, ar bėgsi su manim kartu maratoną?”
Tėvas atsakė “taip”, ir jie nubėgo kartu maratoną…
Kitą kartą sūnus vėl paklausė: “Tėti, ar bėgsi su manim dar kartą?” Tėvas atsakė: “Taip, sūnau”, ir jie vėl bėgo.
Vieną dieną sūnus paklausė: “Tėti, ar įveiksi su manim kartu Ironman trasą?” (Geležinis žmogus — viena sunkiausių triatlono trasų: 4 km plaukimo, 180 km dviračiu ir 42 km bėgimo).
Tėvas atsakė: “taip”.
Panašu į pramanytą istoriją… kol nepamatai…