Kauno laisvųjų krikščionių vyresnysis: Zenonas Balčiūnas

Data: 2012 02 05

Vieta: Nemuno g. 16a, Kaunas

Zenonas 2012-02-05

 

 

Pamokslų serija „Melai, kuriais mes tikime“

Data: 2010 05 30

Misionierius
Eduardas Gossas

Praėjusią savaitę Dievas man labai aiškiai parodė, apie ką šiandien turėčiau kalbėti. Supratau, kad man reikia kalbėti apie melus; melus, kuriais mes tikime.

 

Mūsų visuomenė yra pilna apgaulės! Matydami reklamas, kartais pastebime, kad tai yra apgaulė. Pvz. kai parašyta: „Per 10 dienų numesi 10 kilogramų!“ arba „Išmoksi groti pianinu – per vieną savaitę!“ Mes suprantame, kad pažadėta sėkmė, nelabai atitinka realybės!

 

Bet dažniausiai mes taip lengvai nepastebime, kad yra apgaulė.

Reklama žadina mūsų natūralius poreikius. Ir kartais mes netgi norime patikėti, kad tai yra tiesa. Kaip būtų gerai, jeigu galėčiau stebuklingu būdu numesti 10 kilogramų – be pastangų, be kančios, be nepatogumų ir be atsisakymo. Todėl žmonės ir perka tabletes ir daiktus, kurie reklamuojami.

 

Pirmą apgaulės kompaniją suorganizavo melo tėvas: Šėtonas. Jo tikslas buvo pakeisti Adomo ir Ievos požiūrį į Dievą, ir sukurstyti nesantaiką tarp jų ir Dievo.

 

Jeigu tie žmonės būtų supratę, kad Šėtonas tiesiog norėjo kažko blogo, jie iškart būtų atmetę bandymus sugundyti juos. Todėl Šėtonui reikėjo labai gudriai elgtis. Jam reikėjo juos apgauti netiesiogiai, per pažadą, kuris būtų pageidaujamas ir skambėtų labai gerai, logiškai, patraukliai -  ir neatrodytų, kad yra nukreiptas prieš Dievą.

 

Ir Šėtonas apgavo Ievą per pasiūlymą – per gryną melą, kuris skambėjo kaip tiesa.

1) Pirmiausiai jis pasėjo abejonę ir netikrumo jausmą:

Per 3,1           „Ar tikrai Dievas sakė, kad…“

Po to jam pavyko, kad Ieva neatidžiai pasielgė su Dievo Žodžiu: Ieva atsakė, kad Dievas štai ką pasakė:

Pr 3,3             Nuo jo nevalgysite nei jį liesite, kad nemirtumėte

Dievas tik pasakė, kad negalima valgyti, o Ieva jau pridėjo „ir negalima liesti jų“. Šėtonas apgavo Ievą sėdamas abejonę, kad Dievo motyvai nebuvo pagrįsti meile ir gerumu.

Šėtonas tik norėjo pasėti mintį: Ar Dievas neapriboja jūsų laisvės? Gal Jis nenori, kad jums būtų geriau negu dabar? Pagalvok! Kodėl gi Dievas neleidžia valgyti nuo to medžio? – Pasėjama abejonė!

 

Dievas neatėmė Ievos laisvės. Jis davė jai laisvę. Jis pasakė:

Pr 2,16-17a   „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, ¹⁷ bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti.“

Tiesa yra kitokia: Dievas yra dosnus! Jis dosniai duoda!

 

Tas vienas apribojimas (nevalgyti nuo vieno medžio) buvo jiems į gera; kad jie ilgai, laimingai ir saugiai gyventų, nes Dievas žinojo, kad jie mirtų, jei suvalgytų to medžio vaisių. Tarp jų būtų sugriauti santykiai ir jie taptų Šėtono ir nuodėmių vergais, jei valgytų nuo to medžio.

 

2) O kitas Šėtono žingsnis buvo melas apie nepaklusnumo pasėkmes:

Pr 3,4-5          „Jūs tikrai nemirsite! ⁵ Ne!

Šėtonas tiesiog paneigė, ką Dievas anksčiau buvo pasakęs.

 

3) Jo trečias žingsnis buvo: pažadėti Ievai patrauklius dalykus, kad ji tik paragautų nuo to medžio. Jis pažadėjo išmintį ir, kad jai atsivers naujas pasaulis. Ji pati taps kaip Dievas ir įsigys galią nuspręsti, kas yra gera ir bloga.

Pr 3,5             „Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta.“

Dievas jau anksčiau buvo aiškiai pasakęs, kas teisinga ir neteisinga. Šėtonas rėmėsi principu: „Taip galvoja Dievas! Bet tu turi teisę turėti savo nuomonę. Paragaukite to vaisiaus ir jūs tada galėsite patys nuspręsti, kas teisinga, o kas neteisinga!

 

Ir Šėtono reklamos apgaulė buvo sėkminga, nes jam pavyko, kad, Ieva pradėtų į viską žiūrėti savo akimis, vadovautis savo jausmais, savo protu ir logika. Ievai šis pasiūlymas pasirodė kaip tiesa, nepaisant to, kad prieštaravo Dievo žodžiams.

 

Pr 3,6             Kai moteris pamatė, kad tas medis geras maistui, kad jis žavus akims ir kad tas medis žada duoti išminties, ji skynėsi jo vaisių ir valgė, davė ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir šis valgė.

 

Ieva atsikando! Bet vietoj pažadėtos naudos atsirado: gėda, kaltės jausmas, baimė ir susvetimėjimas.

 

Vienas pastorius kartą pasakė:

„Šėtonas pažada visa, kas yra geriausia, bet duoda tik tai, kas blogiausia; jis pažada garbę, bet sulauki gėdos; pažada malonumą, bet tai virsta kančia; pažada materialinę naudą, bet išgyveni praradimą; jis pažada gyvenimą, bet nueini į mirtį.“

 

Nuo tos dienos šėtonas ir šiandien bando laimėti mūsų simpatiją, kad galėtų įtakoti mūsų gyvenimą. Iš tikrųjų kiekvienos problemos šaknis yra čia: mes kažkada pradėjome tikėti netiesa. Kažkada pradėjome tikėti melu.

 

Kodėl mes leidžiame šėtonui mus apgauti? Kodėl mes pradedame tikėti šėtono gražiais žodžiais?

Paprastai Šėtonas pas mus neateina kaip žaltys, o kaip šviesos angelas! Jis aprengtas kaip geras žurnalas, filmas, televizijos laida arba žymus dainininkas. Jis gali ir būti tavo draugas, pažįstamas, giminaitis arba kaip geras psichoterapeutas. Arba netgi kaip krikščionis rašytojas, pamokslininkas ar sielovadininkas.

 

Nepriklausomai nuo to, koks žmogus tau kalba: Kiekviena informacija, kuri neatitinka Biblijos – yra melas. Ką mes girdime ir skaitome, gal skamba labai gerai, patraukliai, logiškai ir teisingai, – bet jeigu tai prieštarauja Biblijai – tai melas ir neteisybė!

 

Biblija yra tiesa! Dievas yra tiesa! Jėzus pasakė apie save:

Jn 14,6           „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.

 

Apie Šėtoną mes skaitome:

Jn 8,44           Jūsų tėvas -  velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo  užgaidas. Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos, jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas.

 

Priežastis, kodėl mes vėl ir vėl tikime melais, yra, kad nepastebime, kad tai yra melas. Dažnai mes nežinome, kas iš tikrųjų Biblijoje parašyta. Kokia iš tikrųjų yra Dievo valia. Kaip reikia iš tikrųjų reaguoti šitoje arba kitoje situacijoje.

 

Mes esame apgauti

Deja, daugelis krikščionių nežino, kas iš tikrųjų parašyta Biblijoje ir priėmė Šėtono apgaules ir nepastebėjo, kad tai melai. Būtent tai apsunkina situaciją. Jie yra tarsi akli toms apgaulėms. Nes tai atrodo kaip tiesa. Ar Ieva būtų ragavusi, jei vaisius neatrodytų taip gražiai? Šėtono pasiūlymai visada labai patrauklūs ir atrodo teisingi.

 

Pvz. Išsiskirti ar ne?

Skaičiau vieną istoriją, kad jauna moteris su septyniais vaikais vieną kartą atėjo pas psichologą krikščionį ir papasakojo, kad ji pradėjo draugauti su kitu vyru, kurį susipažino per internetą. Dabar ji galvojo palikti savo vyrą ir eiti pas kitą. Po kelių susitikimų su psichologu suprato, kad tai būtų neteisingas elgesys. „Bet“, pasakė ji, „jis taip gerai elgiasi su mano vaikais“.

Dvi valandas psichologas aiškino, kad ta moteris suprastų, kad tam naujam vyrui tie vaikai iš tikrųjų nerūpi, kitaip jis negriautų šeimos. Jeigu jis tikrai mylėtų ją ir jos vaikus, jis nieko nedarytų, kas prieštarautų Dievo Žodžiui!

 

Ta moteris tikėjo melu. Jeigu ji būtų ėjusi toliau tuo keliu, būtų patyrusi gerokai daugiau nelaimių ir kančios negu džiaugsmo.

 

Šėtono melai visada atrodo teisingi ir logiški; kitaip jo pasiūlymai niekada nebūtų patrauklūs.

 

1. Melas: Dievas nevisiškai geras – bent jau man!

Aš manau, kad beveik niekas iš mūsų sąmoningai negalėtų pasakyti „Dievas yra nevisiškai geras!“ Mes žinome, kad Dievas yra geras. Protu suvokiame, kad Dievas geras; teologiškai sutinkame, kad Dievas geras; bet pas vieną arba kitą gyliai širdyje gyvena įtarimas, kad Dievas ne visada geras – bent ne visada geras man!

Ar tiki, kad Dievas ne visada geras tau?

Rojuje šėtonui pavyko tuo pačiu melu apgauti Ievą.

 

Dievas palaimino Ievą ir Adomą ir pasodino jiems sodą, kad jie gyventų laimingai. Jis leido valgyti nuo visų medžių – tik ne nuo vieno. Kai skaitome visą pirmą ir antrą skyrius Pradžios knygoje matome dosnų ir gerą Dievą, kuris viską tobulai sukūrė. Viską, ką jis sukūrė buvo gerai, nes jis pats yra gerumas ir kitaip jis negali elgtis.

 

O Šėtonas suviliojo Ievą, pasėdamas abejonę Dievo gerumu: „Dievas negali būti visiškai geras, nes kitaip jis nesakytų, kad negalima valgyti nuo to vieno medžio. Kodėl jis neduoda jums, ko nuoširdžiai trokštate? Ar norėtum valgyti? Bet Dievas tau neleidžia! – Matai, jūsų troškimai jam nerūpi.“

 

Kai mūsų gyvenime atsiranda stresas, nusivylimas arba skaudūs įvykiai (kai prarandame žmones, kuriuos mes mylime; mūsų planai žlunga), tada šėtonas sėja mintis mumyse: „Ar Dievas iš tikrųjų geras? Kodėl jis leido, kad tau atsitiktų tokia nelaimė?“ Arba jis sako: „Kodėl Dievas neleidžia tau turėti šitą gerą dalyką?“

 

Kai pradedame abejoti Dievo gerumo, jaučiame, kad esame teisūs ir lyg turėtume teisę taip galvoti.

 

Bet iš tiesų yra taip: Dievas yra geras! Bet mes nepasitikime, kad Jis yra mums geras! Dievas geras, nepaisant ar tau atrodo, kad jo sprendimai geri arba blogi; ar mes jaučiamės gerai arba blogai: Jis geras! Jis buvo, yra ir bus geras. Kitaip jis negali elgtis!

 

Daugelis krikščionių pritaria, kad Dievas geras ir tiki, kad Dievo Žodis yra tiesa. Bet jų gyvenimas (jų elgesys įvairiose situacijose) rodo, kad jie netiki Dievo gerumu.

Mūsų įsitikinimai matomi būtent kasdienybėje! Mūsų įsitikinimai nepasimato per žinojimą arba liudijimą, bet per gyvenimą.

 

Kitaip sakant: Neužtenka klausti savęs „Ar tikiu, kad tai yra melas? Ar tikiu, kad Dievas nevisiškai geras?“ Bet reikia savęs paklausti „Ar elgiuosi taip, lyg tikėčiau melu? Ar elgiuosi taip, lyg Jis man neviską duoda, ko man reikia?“!

 

Dabar kalbėsiu labai tiesiai!

 

Ar tiki, kad Dievas tau viską duoda, ko tau reikia, kad gyventum tokį gyvenimą, kuris patiktų Dievui?

Jei esi atgimęs krikščionis, kuris ieškai Dievo ir turi gerus santykius su Dievu, jei orientuojasi į Dievo Žodį, skaitai Bibliją ir meldiesi ir nepasiduodi nuodėmėms – tada tu gali būti tikras, kad Dievas tau viską duoda, ko tau reikia! – Jis įgalina tave su džiaugsmu Jam gyventi ir tarnauti.

 

Bet tada ateina Šėtonas ir nori pasėti abejonę. Ar žinai, ką jis tau bando pasakyti:

„Ar Dievas tau tikrai viską davė, ko tau reikia? Ten ir ten tavo gyvenime atsirado sunkumai ir problemos. Jeigu dar kažką turėtum, tada pamatytum, kad tau geriau sektųsi. Tau dar kažko trūksta. Tai faktas! Pažiūrėk į save! – Dievas nori, kad būtum sėkmingesnis. Kalbant apie tarnavimą, jeigu turėtum patepimą, tada viskas keistųsi. Tada netgi visa bendruomenė pasikeistų. – Ar tu patenkintas tuo, ką turi? Tau reikia daugiau?!“

 

Tai yra ta pati kalba, kaip rojuje su Ieva. Ir ta kalba sėja abejonę, kad netvirtai stovėtum ant kojų. Ir tu pradedi apie tai galvoti ir galvoti. Ir žvelgdamas į savo tarnystę, tu tikrai pamatai sunkumus ir problemas. Ir kai turi savyje tą troškimą dar geriau tarnauti Dievui yra didelis pavojus, kad pradėsi tikėti melu. Melas šiuo atveju yra tai, kad tau vis dar kažko trūksta.

Bet kokia yra tiesa?

Tiesa yra tokia: Jei su Dievu ir kitais žmonėmis gyveni taikoje, žinai, kad esi Dievo vaikas, jei ieškai Dievo karalystės ir per atgailą pašalini visas nuodėmes iš savo gyvenimo, – tada Dievas tau jau viską yra davęs, ko tau reikia, kad sėkmingai tarnautum! Tu viską jau turi, ko tau reikia, kad gyventum Dievui patinkantį gyvenimą! Tavyje jau yra Šventoji Dvasia ir jos nebereikia kviesti į savo gyvenimą, ji visada pripildo mus, kai esame Viešpatyje; kai betarpiškai bendraujame su Dievu! Šventosios Dvasios jėga tuomet yra su tavimi! Tai yra tiesa!

 

Per Jėzų Kristų mes jau esame apdovanoti Dievo vaikai.

Ef 1,3              Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje,

Ef 1,11-14      ¹¹ Jame esame tapę paveldėtojais, iš anksto paskirti sutvarkymu to, kuris visa veikia pagal savo valios nutarimą, ¹² kad būtume jo didybės šlovei mes, kurie nuo seno turėjome viltį Mesijuje.

Tai reiškia, kad esame jo didybės šlovei, kai turime viltį Kristuje!

Ar tu turi viltį Mesijuje? –Ar orientuojuosi į Dievą? Tada Biblija sako, kad jau esi žmogus, kuris šlovina Dievą!

                        ¹³ Kristuje ir jūs, išgirdę tiesos žodį – išgelbėjimo Evangeliją – ir įtikėję juo, esate paženklinti pažadėtąja Šventąja Dvasia, ¹⁴ kuri yra mūsų paveldėjimo laidas, kol bus atpirkta jo nuosavybė jo didybės šlovei.

Jau viskas duota, kad Dievas būtų pašlovintas!

 

 

Pvz. Geras tėtis!

Dievas yra gerasis Tėvas! Jis geresnis už geriausią tėvą pasaulyje. Ir jis myli mus. Visažinis Dievas, kuris mus myli, duoda, ko tik mums iš tikrųjų reikia. Jis nepasakys savo vaikui, kuris iš tikrųjų trokšta eiti Dievo keliu: „Žinau, ko tau reikia, be neduosiu tau, kol manęs nepaprašysi!“ Tokiu atveju Dievas nebūtų geras Tėvas.

Mano sūnus Lukas niekada manęs nėra prašęs, kad jam suteikčiau nakvynę. Jis net neprašė manęs, kad daryčiau viską, kad jis saugiai gyventų. Vaikas neprašo eiti į mokyklą. Bet geras tėvas žino, ko reikia vaikui ir pasirūpina esminiais dalykais. – Bet kaip dažnai Lukas manęs yra prašęs gauti saldainių arba važiuoti pas močiutę. Į tuos klausimus galima atsakyti „taip“ arba „ne“. Bet į esminius klausimus nėra diskusijos.

 

Šventosios Dvasios gavimas, patepimas ar autoritetas tarnystėje bei Dievą šlovinantis gyvenimas yra esminiai dalykai, kuriais Dievas pilnai pasirūpins:

Lk 11,11-13   ¹¹ Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies atkištų gyvatę? ¹² Arba prašančiam kiaušinio duotų skorpioną? ¹³ Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo.“

Neklausyk, ką tau kalba šėtonas. Tau nereikia ieškoti daugiau. Tau nereikia prašyti daugiau iš Dievo! Jis tau jau viską davė, ko tau reikia. Tai, ką turi, reikia atskleisti ir išnaudoti ir tu pamatysi, kaip Dievas tave laimins!

 

Ar žinai, kas atsitinka, kai tiki melu, kad tau kažko trūksta? Tavo širdyje atsiranda nepasitenkinimas. Kažkokia tuštuma auga tavyje ir tu pradedi ieškoti to, ko tau dar trūksta. Ir tada prasideda velnio kelias:

-         pirmiausiai tu pats jautiesi negerai

-         tu pradedi ieškoti, ko tau trūksta, bet nerandi

-         tu pradedi kaltinti save ir kitus

-         kiti pradeda jaustis negerai

 

Kas tai yra, ko galbūt tau trūksta?

• ženklų dovana (kalbėjimas kalbomis, išgydymo dovanos…)
• patepimas (autoritetas, sėkmė, vaisiai, pagarba, mokėjimas gražiai kalbėti, išmintis, geri jausmai …)
• gyva bažnyčia (kurioje daugiau meilės, dvasios, …)
• sveikata
• sutuoktinis
• pinigai …

 

Kaip galima ištrūkti iš šio rato?

Mes iš savęs nesugebėsime ištrūkti iš to rato. Tam mums labai reikia Šventosios Dvasios!

Jn 16,13         Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę.

a)               Pirmiausiai mums reikia suprasti, kas vyksta; kad sukame ratu ir nesame patenkinti.

b)              Antras žingsnis: Mums reikia pripažinti, kad gyvenome lyg tikėtume melu, kad Dievas man ne viską duoda, ko man reikia.

c)              Trečias žingsnis: pakeisti melą į tiesą! Tuo momentu, kai mes Dievui pripažįstame, kad tikėjome melu ir atgailaujame, mums reikia gręžtis į tiesą. Dabar mums reikia pradėti klausyti tiesos, galvoti apie ją, tikėti ja ir pradėti ja gyventi.

Tokiu būdu mes Šventosios Dvasios pagalba išsilaisvinsime. Jėzus Kristus sako:

Jn 8,31-32     ³¹ Jėzus kalbėjo įtikėjusiems jį žydams: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; ³² jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“.

 

Panevėžio laisvųjų krikščionių vyresnysis: Aurimas Sinskis

Data: 2012 01 29

Vieta: Nemuno g. 16a, Kaunas

Aurimas 2012-01-29

Data: 2010 05 02

Misionierius
Eduardas Gossas

Pamokslas motinos dienai

Šiandien yra mamų diena. Šitą dieną įkūrė amerikietė Ann Jarvis 1905tais metais. Ji buvo metodistė ir po savo mamos mirties ji stengėsi išsaugoti mamos atminimą. Pradžioje tik jos bendruomenė skyrė vieną dieną mamoms, o po10-ties metų ta diena visoje Amerikoje tapo valstybine švente. Vėliau ši mamų diena pasklido ir po Europą.

Man asmeniškai labai patinka, kad vieną dieną į metus mes ypatingai skiriame dėmesio mamoms. Tokia diena mus ragina nepamiršti, kas parašyta Biblijoje:

Įst 5,16           ¹⁶ Gerbk savo tėvą ir motiną, kaip VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tau įsakęs, kad ilgai gyventumei ir tau sektųsi žemėje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau skiria.

 

Ruošiant šį pamokslą galvojau: Šia proga reikia pakalbėti apie vieną moterį iš Biblijos. Taigi, pasirinkau pasaulio istorijoje žymiausią moterį ir pradėjau apie ją skaityti ir galvoti.

 

Ji kilusi iš kilmingos šeimos, jos kraujas buvo karališkas. Bet viso to nesimatė per visą jos gyvenimą. Nes ji pati nebuvo turtinga, o jos vyras (nors irgi iš karališkos linijos) taip pat buvo paprastas amatininkas. Jie kukliai gyveno ir turėjo daug vaikų. Biblija rašo, kad jie turėjo bent keturis sūnus ir porą dukterų. (Mk 6,3)

 

Ta moteris buvo ypatinga motina, nes pats pirmas vaikas buvo ypatingas sūnus. Apie jį pranašavo pranašai šimtus metų dar prieš gimstant vaikui. Ir jau tikriausiai atspėjote, apie kokį žmogų šiandien kalbėsiu: Apie Mariją, Jėzaus motiną.

Marija yra mums toks geras pavyzdys, kad tikrai verta apie ją pagalvoti ir iš jos pasimokyti.

 

Šiandien noriu pažvelgti į ją iš įvairių pusių. Vieni garbina ją ir sako, kad Marija yra Dievo motina, dangaus karalienė, tarpininkas ir užtarėjas, net gi be prigimtinės nuodėmės. O kiti gal eina į kitą kraštutinumą ir visai nekreipia dėmesio į ją.

 

Mes pažvelkime į Bibliją ir tegul Dievo Žodis būna mūsų matuoklis.

 

1. Marija – išrinktoji būti Jėzaus mama!

Dar jau būnant neištikėjusiai pasirodė angelas ir pranešė jai, kad ji taps nėščia:

Lk 1,28-38     Angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi! … Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! ³¹ Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. ³² Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. … Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi … nes Dievui nėra negalimų dalykų“.

 

Čia neparašyta nei apie jos išvaizdą, nei apie charakterį nei apie jos tikėjimą. Nėra paminėta jokių nuopelnų arba ypatingų požymių. Nėra paaiškinimų, kodėl Dievas nusiuntė savo angelą būtent pas Mariją. Mes tik skaitome: Marija rado malonę pas Dievą!

Marija buvo paprastas žmogus, o ne šventa būtybė. Dievo malonei patiko būtent ją išsirinkti, kad ji taptų Jėzaus motina. Iki galo mes to nesuprasime.

 

Asm. Kodėl Dievas tau davė tokius sugebėjimus, o kitam žmogui kitokius? Kokiais kriterijais remdamasis Jis tai nusprendė? Nesuprasi! Ir tu negali pasakyti, kad to nusipelnei. Tai Dievo dovana; Dievo malonė!

 

Tai buvo Dievo malonė, kad Marija tapo Dievo įrankiu, per kurį Kristus atėjo į mūsų pasaulį.

 

Todėl dabar kreipiuosi į mamas, auginančias vaikus: Dievas tave ypatingai palaimino ir suteikė malonę, kad galėjai pagimdyti vaiką; kad esi mama. Daugelis porų nori turėti vaikų, bet nesusilaukia. Ar jos blogesnės už jus? Ne! Ką tu tokio padarei, kad galėjai tapti mama? Tai Dievo dovana.

 

Marija nuolankiai priėmė šią malonę ir pasakė:

Lk 1,38           „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“.

 

2. Marija – tikinti!

Aš manau, kad Marija net ne iki galo suvokė, ką tai reiškia pagimdyti Dievo sūnų. Iš vis sunku suprasti, kad netekėjusi mergina, t.y. mergina be lytinių santykių, gali pagimdytų vaiką. Jai pačiai tai buvo neįmanomas dalykas:

Lk 1,34 ³⁴ Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“

Angelo atsakymo jai užteko:

Lk 1,37 Dievui nėra negalimų dalykų.

Lk 1,38 Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei.“

 

Marija patikėjo tuo, ką angelas jai pasakė. Marija tikėjo. – Kai ji nuėjo pas savo tetą Elžbietą ir gavo angelo žodžių patvirtinimą, giedojo himną, garbino ir šlovino Dievą. Tai galima perskaityti Luko evangelijos pirmame skyriuje.

Ji daug citavo iš Šventojo Rašto. Tai reiškė, kad Marija buvo daug skaičiusi Dievo Žodžio ir net gi daug vietų mokėjo atmintinai. Marija buvo žmogus, kuris išmanė Šventą Raštą, Jį skaitė ir pakluso Dievo Žodžiui.

 

Skaitant Marijos himną pastebėjau, kad ji giedojo:

Lk 1,47 Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,

 

Ji vadino Dievą „Viešpačiu“ ir „Gelbėtoju“. Tai rodo, kad jai pačiai reikėjo išgelbėjimo. Jeigu Marija pati neturėtų prigimtinės nuodėmės, (kaip kai kurie sako), jai nebūtų reikėję Gelbėtojo.

 

Marija buvo toks pats paprastas žmogus, kaip tu ir aš. Ji skaitė Dievo Žodį ir darė, ką Dievas jai pasakė ir suprato: Dievas yra Aukščiausias. Dievas yra šventas. Jis ištikimas ir maloningas. Jis pasaulio kūrėjas ir mylintis Dievas.  – Ir aš dėkoju Dievui už šią malonę tapti Jėzaus mama.

 

Asm. Ar tu gali taip pat, kaip Marija, pasakyti: „Dieve, tu esi galingas, amžinas ir gailestingas. Aš garbinu tave!“?

 

Marija buvo Dievo pašauktas žmogus. Ir ji įtvirtino Dievo pašaukimą ir tapo išrinktąja. Kaip?

a)      per tikėjimą (1,45 Laiminga įtikėjusi)

b)     per paklusnumą (1,38 tebūna man, kaip tu pasakei)

 

Biblija sako, kad Dievas myli visus žmones ir kiekvieno žmogaus pašaukimas yra: turėti amžiną gyvenimą! Tu esi pašauktas amžinam gyvenimui! Bet tau reikia atsiliepti į Dievo pašaukimą, įtvirtinti savo išrinkimą!

Kaip reaguoji į Dievo kvietimą tapti dangaus piliečiu? Ar tikrai žinai, kad tavo nuodėmės atleistos? Jeigu ne, tada atsiliepk ir įtvirtink savo pašaukimą kaip darė Marija: patikėk Biblijos Žodžiu ir paklusk Viešpačiui ir tada tavo širdyje įsivyraus nuostabi ramybė!

 

3. Marija priėmė Dievo užduotį

Dar galime išmokti iš Marijos nuolankiai priimti tai, ką Dievas mums duoda.

Tėvai, dėkokite Dievui, už vaikučius. Jie yra Dievo dovana! – Ir tikėkite, kad šita užduotis (auklėti vaikus ir rūpintis jais) jums ne bus per sunki. Dievas bus tau maloningas, jei Jo prašysi.

 

Kartais ir aš galvoju: Nebežinau, kaip elgtis su savo vaikais. Nebežinau, ką daryti. Išauklėti vaiką yra „misija neįmanoma“!

 

Gal kartais ir tau būna tokie momentai, tada pagalvokime, ką angelas pasakė Marijai: „Dievui nėra neįmanomų dalykų!“

 

4. Marijos meilė sūnui peraugo į tikėjimą Kristumi!

Gimus Jėzui Marija ėjo į šventyklą garbinti Dievo. Ten buvo Simeonas, kuris palaimino juos ir Marijai asmeniškai pasakė: „ir tavo pačios sielą pervers kalavijas“. Toliau skaitome tik trijose vietose apie Mariją ir visose vietose matome, kaip Marijos sielą pervėrė kalavijas:

a)               Kai Marija ir Juozapas keliavo su Jėzumi į Jeruzalę ir grįždami jo nerado, jie ieškojo Jėzaus tris dienas. Kai jie jį rado šventykloje, Marija barė jį ir sakė: „Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs.“ Jėzus nesutiko su tuo ir aiškiai pasakė, kad ne Juozapas Jo tėvas, o pats Dievas. Jis viešai paprieštaravo savo motinai, nes Marija reiškė Jam savo pretenzijas. Kalavijas dūrė!

b)              Kita situacija yra vestuvėse, kur Marija norėjo tarpininkauti ir Jėzui pasakyti, ką jis turėjo daryti. Kaip Jėzus reagavo: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“
Čia matome, kad Marija, kaip Jėzaus motina, neturėjo teisės spręsti apie dvasiškus dalykus. Žmogiškai žiūrint Marija buvo jo mama, bet dvasiškai Jėzus buvo jos Viešpats. Todėl nebuvo galima, kad ji duotų Jėzui instrukcijas.
Marijai reikėjo vis daugiau suprasti, kad dabar laikas paleisti Jį. Ir tai ji padarė. Niekada neberagino Jėzaus kažko laiminti, išgydyti arba padėti.
Kas šiandien galvoja, kad Marija yra žmonių Užtarėjas danguje, labai klysta ir nesupranta, apie ką kalba šios rašto ištraukos.

 

Asm. Vėl trumpas intarpas mamoms ir tėčiams: Kai mūsų vaikai užauga ir mes matome, kad jie jau eina savarankiškai savo keliu su Dievu, tada mums reikia juos paleisti.

Girdėjau vieną posakį: Vaikai yra kaip laikrodžiai. Juos reikia prisukti (auklėti) ir tada paleisti.

 

Marijai to reikėjo išmokti. Ir tai jai pavyko, nes pilnai pasitikėjo Dievu.

 

Tu nelaikai savo rankose savo vaikų sėkmės! Tu negali būti visada šalia jų. Tu negali jų visur apsaugoti. To negalėsi daryti ir tau nereikia to daryti. Bet pasitikėk Dievu! Atiduok savo vaikus į Dievo rankas ir melskis už juos. Mūsų visagalis Viešpats gali juos geriau apsaugoti negu mes.

To galime išmokti iš Marijos!

 

c)              Trečią kartą, kai Marijai širdį ypatingai skaudėjo buvo prie kryžiaus. Marija matė kaip jie nukryžiavo jos sūnų. Ji jautė tokį skausmą lyg kalavijas pervertų jos sielą.
Tada Jėzus jai pasakė:

Jn 19,26-27 Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ ²⁷ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“

Dar prieš miršdamas Jėzus pasirūpino savo mama. Marija buvo Jėzaus žmogiška mama, bet Jis buvo Jos amžinasis Viešpats.

Marija priėmė tai ir pamažu viską suprato. Ji nusilenkė prieš Jo autoritetą dvasiniuose dalykuose taip, kaip Jėzus paklusto tėvams kai buvo vaikas ir paauglys.

Vis daugiau Marija suprato, kas Jėzus iš tikrųjų buvo. Ir jai reikėjo keisti savo mąstymą apie Jėzų. Marija pradėjo tikėti į Tą, kurį ji mylėjo motiniška meile. Ji tapo viena iš Jėzaus mokinių.

Jos motiniška pusė pasitraukė į antrąjį planą.

 

Po Jėzaus prisikėlimo ir paėmimo į dangų mes skaitome apie Mariją tik vienoje vietoje. Ji paminėta kartu su kitais mokiniais. Mokiniai kartu su ja meldėsi, o ne jai. Ir tuo baigiasi Biblijos paminėjimai apie Jėzaus mamą. Ji atrado savo vietą tarp Jėzaus sekėjų; Bažnyčioje.

 

Santrauka

Pati Marija niekada nelaikė save aukštesne už nuolankią tarnaitę. Ji buvo ypatinga moteris, nes Dievas ją ypatingai naudojo. Šventasis Raštas mums rodo, kad Marija buvo Dievo įrankis, kuris buvo reikalingas Dievo planui įgyvendinti. Bet pati ji niekada nebuvo Dievo malonės valdytoja. Ji buvo nuolanki ir paprasti mama, kuriai reikėjo suprasti, kad Jėzus buvo daugiau nei jos sūnus.

 

 

Kartais galvoju, kad Marija danguje verkia, kai žmonės meldžiasi į ją, kreipiasi į ją dėl pagalbos, šlovina ją ir uždega žvakutes dėl jos. Marijos gyvenimas ir liudijimai mums rodo kai ką kita à Rodo  tik į Jėzų. JIS vertas šlovės. Jis buvo tas, kurį Marija garbino ir kuriuo ji pasitikėjo.

 

Taigi, netikėkime į Mariją, bet tikėkime taip, kaip Marija tikėjo į Jėzų!

 

Asm. Dievas nori ir tave ypatingai naudoti. Kai paklusti Dievo ir nuolankai priimi, ką jis tau sako, patirsi stebuklų tavo gyvenime, kaip ir Marija patyrė. Ne tu tapsi didesnis, bet Dievas.

 

Data: 2010 04 04

Misionierius
Eduardas Gossas

Pamokslas prisikėlimo šventėje

Praeitą savaitę Modestas ir Vytautas (iš Klaipėdos), Marijanas, Artūras Rulinskas ir aš buvome Vokietijoje. Sekmadienį buvo Kontaktmisijos konferencija ir nuo pirmadienio iki ketvirtadienio mes Kontaktmisijos misionieriai buvome kartu tarnautojo sesijoje. Ten kartu šlovinome, bendravome ir liudijome kaip Dievas veikia mumyse ir per mus. Tai yra man labai brangus laikas, nes susitinku su dvasiniais lyderiais iš kurių aš galiu daug išmokyti.

 

Man reikia perduoti daug linkėjimų iš įvairų žmonių. Linkėjimai iš Arturo ir Irene Šmidto ir jų tėvų. Diteris Trefsas pasakė, kad man reikia būtinai jums perduoti linkėjimus.

Ypatingai Styvas ir Džoana Tinslai kalbėjo su manimi. Jie už praeitą savaitę buvo Lietojoje. Bet kadangi mes sirgome roto virusu jie neatvyko pas mus į Kauną, bet keliavo toliau į Klaipėdą ir ten sekmadienį pamokslavo. Labai gaila, kad jie negalėjo būti pas mus. Gal kitais metais bus galimybė susipažinti su jais. Jie amerikiečiai, pensininkai ir išmoko rusų kalba ir tarnauja dabar Orenburge.

Matijas Valenta tarnauja su žmona Belgijoje. Jie planavo su viena grupe vasarą atvykti pas mus ir mums padėti evangelizuoti. Bet aš turiu jums blogą žinią: Pas juos užsiregistravo per mažai žmonių ir jie atšaukė atvažiuoti pas mus. Bet jis perduoda nuoširdžius linkėjimus ir mano, kad gal kitais metais ta kelionė pavyks.

Žinoma, kad susitikau ir su mūsų lietuvių misionieriais Raienu ir Simona Fišeliais. Jiems labai gerai sekasi ir motyvuoti Airijoje tarnauti.

Susipažinau ir su Jošua ir Pauliumi. Jie misionieriai Vokietijoje. Jošua yra Turkas bet užaugęs Vokietijoje, o Paulius iš Afrikos; iš Kamerūno. Jis 15 metų buvo valstybės tarnautojas ir tada atvyko kaip misionierius į Vokietiją.

Aš jo paklausiau „Kaip tave priėmė vokiečiai?“ – Ir su ašaromis sakė „Sunkai!“ Bet jis ištikimai tarnauja Dievui ir puikai kalba vokiškai ir per jį įtikėjo jau nemažai žmonių. Jam 49 metų ir prieš ketverius metus persikraustė su šeima į Vokietiją ir pasakė man:

„Eduardai, tau reikia būti įsitikinęs, kad 1. esi išgelbėtas ir Dievo vaikas ir 2. kad tikai tavo pašaukimas yra čia tarnauti. Tada tvirtai stovėsi ir ištversi visus sunkumus!“

Tada paklausiau: „Ką veiki Vokietijoje?“ – „Daug nežinau, bet žinau kam tarnauju ir skelbiu Jėzų Kristų, nukryžiuotąjį!“

 

1Kor 2,1-2 ¹ Kai pas jus, broliai, lankiausi, buvau atėjęs skelbti jums Dievo slėpinio ne iškilnia kalba ar išmintimi. ² Mat buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą.

 

Kai Jošua tapo krikščionimi jis paskambino tėvus ir jie jį išmetė iš šeimos. Jo tėvas pasakė kalbėdamas telefonu: „Niekada neatvažiuok pas mus, ir niekada nebeskambink. Lauksiu skambučio tik iš Policijos, kuri mus pakvies identifikuoti tavo kūno dalis!“

 

Nepaisant to, jis su džiaugsmu tarnauja Dievui. Ir nepaisant to, kad jam gresia pavojus, jis evangelizuoja Vokietijoje.

 

Nuoširdžius linkėjimas ypač jaunimui nuo Juditos. Ji greitai baigs mission-akademiją ir rimtai galvoja važiuoti į kažkokią musulmonų šalį ir tarnauti ten. Jūs žinote, kas atsitiko toms dviems merginoms, kurios iš biblijos mokyklos į Jeminą važiavo. Judita sako: „Aš tikrai žinau, kad Dievas nori, kad būčiau ten. Aš nebijau mirti.“

 

Galu gale noriu truputį apie tą indą papasakoti. Jo žmona Vokietė o, jis Indas. Jie dirba ten, kur yra induizmas. Indijoje pernai buvo didžiausias krikščionių persekiojimas nuo šimto metų. Ta žmona mums pasakojo, kad pusę metų gyveno su kokia mintimi, kad šią naktį gali būti paskutinė, kur jie gyvena kartu su šeima arba iš vis liks gyvi. Ir tada liudija ta žmona: „Kai prarandi viską, ką tu turi ir tau lieka tik tai Jėzus Kristus, tada žinai, kad tau tik tai Jėzus Kristus ir užtenka!“

Jie sukūrė trys vaikų namus ir padeda vietinėmis bendruomenėmis. Ir žmonės įtiki. Žmonės priima Jėzų, nes mato, kad krikščionys ne tik kalba, bet ir gyvena. Kad jie turi, ko tiems žmonėms reikia. Indų bažnyčia auga. To misionierių tikslas: iki 2020 m. sukurti dar 10 bendruomenių ir 30 namų grupelių. Ir aš tikiu, kad taip ir bus.

Kinijoje irgi krikščionys persekiojami. Ar žinote, už ką jie prašo melstis? Jis sako: „Nesimelskite, kad persekiojimas sustotų, bet melskitės, kad mes tvirtai stovėtume tikėjime.“

 

Kas buvo taurėje?

Kartais pamokslininkai sako, kad Jėzus Getsemanėje bijojo mirties todėl jis sielvartavo. Pažiūrėkime į Bibliją. Kas ten parašyta?

Mt 26,37-39 ³⁷ Pasiėmęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, pradėjo liūdėti ir sielvartauti. ³⁸ Tada tarė jiems: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi.“ ³⁹ Kiek toliau paėjęs, parpuolė kniūbsčias ir meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“

Kodėl Jėzus buvo koks mirtinai nuliūdęs? Nu ko jo visas kūnas drebėjo? – Ar jis bijojo kryžiaus? Jis gi žinojo, kas jam laukė; jau ne kartą to pranašavo.

Daugelis pasakė, kad Jėzus bijojo kančios, erškėčių vainiko, patyčios, kryžiavimo. Tai šventvagystė!

Pagalvokime truputį! Ką ką tik papasakojo apie tuos žmones?

Po Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo maždaug 15 milijonų žmonių – vyrai, moterys, vaikai mirė dėl tikėjimo į Jėzų. Jie mirė kaip kankiniai!

Ar jau žinote, kad pvz. daugelis iš ankstyvos bažnyčios buvo irgi nukryžiuoti kaip Jėzus? Ne tik nukryžiuoti, bet nukryžiuoti aukštyn kojom! Ne tik atvirkščiai nukryžiuoti, bet užpildyti derva ir sudeginti romo gatvėse kaip žibintai!

Bet daugelis Jėzaus sekėjų, kurie buvo nukryžiuoti giedojo himnus pilnu džiaugsmu.

Ar tikrai galvojai, kad Dievo sūnus, krikščionybės pradininkas Getsemanėje bijojo kančios ir mirties, nors jo mokiniai kabo ant kryžiaus su džiaugsmu? Ar galvoji, kad Jėzus toks silpnas? Pagalvok!

 

Jėzus nebijojo mirties, kryžiaus ir kančios! Kas buvo taurėje? Kas buvo joje, nuo ko netgi Jėzus drebėjo?

 

Vieną kartą vienas pamokslininkas paklausė šitą klausimą paaugliams. Ir viena maža mergaitė pakėlė ranką ir atsakė: Pamokslininke, taurėje buvo Dievo rūstybė!

 

Taurėje buvo Dievo pyktis dėl viso blogo. Dievas mirtinai neapkenčia nuodėmės. Virš visų žmonių kybo Dievo rūstybė!

Jn 3,36 Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas nenori Sūnaus tikėti – gyvenimo nematys; virš jo kybo Dievo rūstybė.

 

Dievas teisėtai supyksta ant visų žmonių dėl jų nuodėmių. O kažkas turėtų išgerti Dievo rūstybę!

Jėzus Kristus nunešė visas mūsų kaltes ant medžio ir vietoj mūsų Jis stovėjo Dievo teisme. Ir tada Dievas išpylė savo šventą teisingą rūstybę (kaip baltutėlį šviesą) sudaužiant ant savo viengimį sūnų!

 

Ar mes neskaitome Izaijo knygoje 53,4-5.10:

Iz 53,4-6.10a ⁴ Tačiau jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus. O mes laikėme jį raupsuotu, Dievo nubaustu ir nuvargintu. ⁵ Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir mes buvome išgydyti jo žaizdomis. ⁶ Visi mes pakrikome lyg avys, kiekvienas eidamas savo keliu, o VIEŠPATS užkrovė jam mūsų visų kaltę. ¹⁰ Bet Viešpats panorėjo jį sumušti, Jis atidavė jį skausmui.

 

Įsivaizduokite didelį užtvanką; pvz. Kauno marios užtvanką. Ir tu apačioje stovi ir staiga dingsta siena ir viso marios vandens nori pulti tave. Be šanso numirtum. Bet netikėtai prieš tavo kojas atsivertų žemė ir prarytų visą vandenį.

 

Ir taip Jėzus paėmė Dievo taurę iš Jo rankos, kuri buvo pilna Dievo rūstybės mums ir ją išgeria iki paskutinio lašelio.

Ir kai jis ant kryžiaus sušuko „Atlikta!“ jis apvertė taurę ir nė vienas lašelis iškrito iš taurės! Jis viską išgėrė!

 

Dar karta: Kas toks buvo per taurė?

Dievas sako: „Dėl tautos piktybės ir maišto nusiųsiu savo rūstybę. Aš duosiu jiems rūstybės taurę ir priversiu išgerti. Ir jie iš to svyruos ir numirs.“

Bet ant kryžiaus buvo Jėzus Kristus prikaltas ir Jis išgėrė tą taurę.

 

 

Pvz. Abraomas

Ar prisimeni tą istoriją apie Abraomą ir jo sūnų. Dievas jam liepė: Lipk ant kalno ir aukok savo viengimį sūnų! Ką Abraomas darė? Jis buvo klusnus surišo savo sūnų paėmė peilį ir kai ranką jau ėjo žemyn Dievas sustabdė jį.

Gal pasakytum: Gera istorija! Buvo avinas krūme. Koks geras galas. Bet tai nebuvo galas! Tai buvo tik intarpas!

Šimtais metais vėliau Golgotoje Dievas surišo savo sūnų ir sumušė/skerdė jį.

 

Kažkas turi mirti! Štai yra kryžius, kurį daugelis nori statyti kažkur kampe, o ne į centrą. Nes tai žiaurus dalykas!

Gal galvoji: Niekada negirdėjau tokio pamokslo! Ir gal todėl Kristaus kryžius turi tiek mažai jėgos tavo gyvenime.

 

Kryžius yra atstumiantis ir baisus dalykas. Kas teisingai supranta kas tai yra negali jį nešioti ant kaklo.

Kažkas turi mirti! Teisingumo reikalavimai buvo patenkinti. Kad Dievas mums parodytų savo meilę Jam reikėjo pašalinti pirmiau nuodėmę. Ir buvo tik vienas kelias: Dievo viengimis sūnus turėtų mirti.

Jis mirė!

 

Ir tai yra mūsų krikščionių gyvenimo centras! Paulius rašo Romiečiams 12,1:

Rom 12,1 ¹ Dėl Dievo gailestingumo raginu jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį garbinimą.

Kas yra mūsų motyvacija? Dievo malonės!

Paulius pirmame vienuoliktame skyriuose rašo apie tai – ką Kristus padarė dėl mūsų ir rašo: Kadangi Dievas tiek daug mums padarė per Jėzų Kristų, pasiduokite jam; gyvenkite jam!

Kuo daugiau tu supranti Kristaus kryžiaus esmę, tuo lengviau tu pasiduodi Jėzui – Kaip tie žmonės, apie kuriuos aš pradžioje kalbėjau. Tada tas kryžius nebe bus pakabutis bet gyvenimo centras. Kristus taps tavo gyvenimo Viešpačiu! Jis bus tas, kuris viešpataus tavo gyvenime: tavo laiką, tavo pinigus, tavo mintis, tavo žodžius – tavo elgesį!

 

Kristus mirė – dėl tavęs! Kai jis buvo ant kryžiaus jis galvojo apie tave. Ir jeigu tu būtum vienintelis nusidėjėlis – Jis eitų tuo pačiu keliu. Jis viską padarytum dėl tavęs!

 

Yra labai svarbu suprasti kodėl Kristus numirė ant kryžiaus. Kas to nesupranta negali pilnu džiaugsmu švęsti prisikėlimo šventę. Tik kai suprantu, kas įvyko didįjį penktadienį aš galiu šokti ir dėkoti jam.

 

Kristus prisikėlė!

 

Ne tik Jėzaus mirtis mums išgelbsti, bet ir Kristaus prisikėlimas! Jeigu Jėzus butų miręs ir nebūtų prisikėlęs tada nieko nebūtų įvykęs. Mes neturėtume vilties ir neturėtume išgelbėjimo.

1Kor 15,17-20 ¹⁷ O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse. ¹⁸ Taip pat ir užmigusieji Kristuje yra žuvę. ¹⁹ Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių. ²⁰ Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmagimis.

 

Dievas priėmė tą auką ant kryžiaus. Ir per prisikėlimą Dievas patvirtino Jėzaus darbą ir pastatė ryškų ženklą, kad Jėzaus auka ant kryžiaus užteko ir nuėmė visas pasaulio nuodėmes.

 

Asm.

Kokią vietą turi Kristaus kryžius tavo gyvenime?

Jeigu šiandien supranti, kad tu esi nusidėjėlis ir tau reikia Jėzaus – tau turiu gerą žinią: Kai tiki į mirusį ir prisikėlusį Jėzų, busi išgelbėti ir tapsi Dievo vaiku! Tada prisikėlusio dvasia (Šventoji dvasia) gyvens tavo širdyje ir tavo gyvenimas keisis visiškai.

 

Jėzus ne liko miręs, bet tikrai prisikėlė. Ir po to Jis ne dingo iš pasaulio, bet veikia šiandien per savo vaikus. Mes turime gyvąją viltį ir norime visiems tą gerą žinią skelbti.

 

1Petro 1,3 ³ Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai ⁴ ir nenykstančiam, nesuteptam, nevystančiam palikimui, kuris laikomas jums danguje.

 

Pradžioje parodžiau žmonių nuotraukas. Visi šiandien gyvena. Ir kiekvienas iš jų gyvena pagal šitą eilutę:

Gal 2,20 ²⁰ Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane.

 

Tie žmonės nebijo mirties, nes žino kam tarnauja ir žino Kristus šiandien gyvas ir gyvena jų širdyse.

- Ar nenori prisijunkti prie jų?

 

 

Pripažinimas: Jėzus prisikėlė! – Tikrai prisikėlė!

 

Svečias: Peter Abrams

Data: 2012 01 15

Vieta: Nemuno g. 16a, Kaunas

Petras Abrams 2012-01-15

 

Vyresnysis: Zenonas Balčiūnas

Data: 2012 01 08

Vieta: Kauno Laisvųjų Krikščionių bažnyčia

Zenonas 2012-01-08

 

Data: 2010 02 28

Misionierius
Eduardas Gossas

Kaip praeitą kartą pamokslavau pastaruoju metu Dievas man aiškiai parodo, kad manyje yra viena nuodėmė, kurios Dievas iš visos širdies neapkenčia! Žinoma, kad visos nuodėmės yra blogos, bet ypatingai Šventas Raštas sako, kad Dievas priešinasi tam žmogui, kuris turi savyje tą nuodėmę: Tai yra išdidumas arba puikybė!

1Petr 5,5 Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems duoda malonę.

 

Kai Dievas man parodo, kad šita nuodėmė slepiasi manyje, nesuvokiau kas tai iš tikrųjų yra. Taigi skaičiau Bibliją ir perskaičiau visas Biblijos eilutes, kurios kalba apie šią temą, klausiau kitų pamokslų, galvojau ir svarstau ir Dievas buvo gailestingas ir davė man geresnį suvokimą apie išdidumą. Kuo giliau suvokiau kas puikybė yra, tuo daugiau man reikėjo atgailauti.

Aš visiškai nejaučiu vertas dabar stovėti priekyje ir jums kažką pasakyti, tačiau Dievas man ragino pasidalinti su jumis tokiomis mintimis, kokias mūsų maloningas Dievas man davė. Taigi kalbėsiu šiandien apie išdidumą ir ką aš supratau, kas tai yra. Šitas pamokslas yra rinkinys minčių iš kitų ir savęs, kurios remiasi Šventuoju Raštu.

 

Malda

 

Išdidumo kilmė

Nuo senų laikų išdidumas laikomas kaip visų nuodėmių šaknis. Iš išdidumo kyla visi kiti dalykai. Per šitą nuodėmę Šėtonas tapo Dievo priešu ir Dievas jį pašalino iš dangaus.

Ką Šėtonas padarė?

Iz 14,13-14 „Užlipsiu į dangų, viršum Dievo žvaigždžių iškelsiu savo sostą. ¹⁴ Užlipsiu ant aukščiausių debesų ir prilygsiu Aukščiausiajam!“

 

Šėtonas nebuvo eilinis angelas. Jis buvo aukščiausias angelas, kuris buvo atsakingas už šlovinimą danguje! Jis buvo gražiausias kūrinys ir galėjo būti taip arti Dievo, kaip kiekas kitas. – Bet jam neužteko. Jis nebuvo patenkintas ir kėlė maištą prieš Dievą.

Išdidumas jame iškėlė nepasitenkinimą ir garbės ir valdžios troškimą.

Pasekmė buvo didžiulė: Jis patraukė daugelį angelų ir tapo šio pasaulio kunigaikščiu. Jam pavyko suvilioti žmones, kad jie nusidėtų ir per tai atsirado nuodėmė šioje žemėje, kuri bando patraukti visus žmones į pražūtį.

Matai, išdidumas turi tokią griaunamą jėgą. Kiekviena nuodėmė patraukia kitus, bet išdidumas dar smarkiau negu kitos.

 

Bet Jėzus atėjo į žemę mus išlaisvinti. Išlaisvinti iš nuodėmių pinklės ir ištraukti iš velnio rato. Kas tiki Jėzumi Kristumi, tas naujas kūrinys ir jam nereikia nusidėti. – Bet Šėtonas labai gudrus ir siunčia mums išdidumo ir puikybės mintis, kad mes kartais nepastebime, kad jau įsišaknijo velnio mintis mumyse. Mes siekiame gerų dalykų ir manome, kad esame teisūs. Kad netgi galvoju, kad patinku Dievui!

 

Būtent tame yra sunkumas: Suprasti, kad aš neteisus!

O gal šitas pamokslas būtent tau, kuris gal šimtą procentų galvoja, kad teisus!

 

Jėzus vieną kartą pasako palyginimą būtent į šią temą žmonėms, kurie galvojo, kad jie teisūs:

Lk 18,9-14 ⁹ Kai kuriems žmonėms, kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino, Jėzus pasakė palyginimą: ¹⁰ „Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas. ¹¹ Fariziejus atsistojęs sau vienas taip meldėsi:

Kitas vertimas sako: Kuris sau meldėsi.

‘Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės ­ plėšikai, sukčiai, svetimautojai ­ arba va kaip šis muitininkas. ¹² Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę nuo visko, ką įsigyju.’ ¹³ O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: ‘Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!’ ¹⁴ Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas.“

 

Fariziejus lyg tobulas žmogus, turėjo ydą – išdidumą ir nuosavą teisumą.

Išdidumo esmė = būti nepriklausomam nuo Dievo.

 

Žmogaus pasitikėjimas savimi visame kame.

Puikybė širdyje reiškia: Būti pats sau standartas ir matuoti kitus pagal save. – Arba jis pakelia save – arba (kai atsidūrė kažkur žemiau) gali paniekinti kitą žmogų žemiau.

 

Čia yra principas:

Kas aukština? – Žmogus pats save!

Kas jį pažemins? – Kažkas kitas jį pažemins!

Žmogus, kuris save aukština, kažkas kitas pažemins. O žmogus, kuris save žemina, kažkas kitas jį išaukštins.

Mūsų rankoje yra tik tai save arba pažemint, arba aukštinti. Mes galime save kontroliuoti.

 

 

Nuolankume yra vertybė!

 

 

Šitas fariziejus, būdamas pats savo atskaitos taškas (kaip ir šiandien daugelis žmonių – gali atrasti žmonių, kurie nėra fariziejai ir nepriklauso jokiai religiniai bendruomenei) bet turi sau visą kodeksą, pagal kurį gyvena) yra sau atskaitos taškas. Humanizmas yra pastatytas ant tokio. Žmogus kuria sau standartą. Žmogus yra centras, jis yra kūrėjas tų standartų.

 

Puikybės mintis, kuri lengvai užsimaskuoja daryvės siekiančiame žmoguje (žmogus, kuris ieško sau dorybių) jis trokšta išviešinti savo kovas, savo laimėjimus kitiems, pasirodyti kitiems, kas jis esąs. Kiek jis daug supranta, kiek jis daug daro, kiek jis daug tarnauja. Tai puikybės mintis!

Puikybės mintis labai dažnai ateina pas žmogų, kuris seka darybių; arba pas tą žmogų, kuriam jau sekasi.

 

Išdidumas yra pasibjaurėjimas Dievui!

 

Muitininkas pats irgi turėjo statusą. (Jie buvo tautos neapkenti žmonės; bet tarp grietinėlės vieni iš fainiausių žmonių!)

 

Ką jis pasakė? „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“ Čia nuolankumas!

 

Ką reiškia „nuolankumas“?

Nereiškia tapti „skuduru“, kuris nieko negali ir tik visada nulenkia galvą ir pasiduoda. Graikų kalboje šis žodis yra aktyvus, kuriame yra drąsa ir jėga.

Žodžiu: „nuolankumas“ yra tokia drąsa vertinti save (pamatyti į save) kaip Dievas vertina mus. Pamatyti save Dievo šviesoje ir priimti tą statusą, kurį Dievas mums davė. Nuolankumas nėra save žeminti žemiau negu esi, bet nuoseklus nesvarbumo pripažinimas: Stovėti Dievo tiesoje ir pasakyti: Esu niekas, o kas esu, esu iš Dievo malonės. à Apaštalai à esu misionierius à esu Dievo vaikas à turiu dovanas – bet ne iš manęs!

Atvirkščiai yra išdidumas: Galvoti geriau apie save, negu esu.

Nuolankus žmogus žino, kad jis visiškai priklausomas nuo Dievo malonės ir gailestingumo.

Ir žinai ką? Tokie nuolankūs žmonės Dievui patinka ir žmonėms patinka!

 

Dievas liepia(!) mums būti nuolankiems:

Jok 4,10 Nusižeminkite prieš Viešpatį, tai jis jus išaukštins.

Kuo žemiau tapsi savo akimis, tuo didesniu Dievo akimis!

Vienas kažkada pasakė: „Kur nuolankumas, ten nuolat ramybė; bet kur išdidumas – pavydas, pyktis ir pilnas pragaras nėrimo.“ (Thomas von Kempen)

 

Kaip ištirti ar manyje išdidumas?

Mes šiandien galėsime ištirti savo širdį. Bet kaip atpažinti ar turiu išdidumą. Gal net negalvoju, kad jis yra, o gal jis yra iš tikrųjų – ir Dievui tai pasibjaurėjimas.

 

Dievas atleido muitininkui. Dievas atleidžia, kai nusilenkiame prieš Jį ir pripažįstame: Esame nusidėjėliai.

Kaip atpažinti išdidumą savyje?

 

A) nepastovus maldos gyvenimas

Aktyviai nepasitikėjimas Dievu. Kai nematau jo poreikiai sau. Tik kai viskas blogai tada galima melstis. Nepastovumas maldoje rodo, kad nėra pastovaus, aktyvaus pasitikėjimo Dievu kasdienybėje. – - Man nereikia Dievo susitvarkyti su savo vaikais, darbais, santuoka – Nepriklausomybė nuo Dievo.

B) Nepasitenkinimas kas duota.

Pyktis. (kodėl gimiau Lietuvoje? Kodėl mano tėvai neturtingi – jei būčiau kaimyno vaikas, visai kitaip dabar gyvenčiau.

C) Kritikuojanti dvasia!

Tiesiog išsakyti ką man nepatinka. Ne su tikslu padėti, bet išsakyti savo nuomonę, pasireikšti, o gal netgi pažeminti kitą kad pats galėčiau pasiaukštinti. – Čia yra perdėtas savęs vertinimas.

D) Gynyba girdint kritiką ir nesugebėjimas pasijuokti iš savo klaidų!

Rodo, kad per rimtai žiūriu ir per daug gerai apie save galvoju.

Posakis: „Ne žiūrėk į save per daug rimtai, nes niekas kitas per daug į tave nežiūri!“

E) nesugebėjimas kantrai išklausyti, laukti, tarnauti, likti anonimišku, būti kita vedamu.

Išdidumas savyje = kai galvoju: ką aš galiu padaryti, kad viskas išeitų taip, kaip man norisi.

F) Nenoras būti su žemesniu rango žmonėmis.

G) Garbės ir valdžios troškimas – maištas – tyrinėti kitą poziciją – ginti savo poziciją.

H) Nepasitikėjimas tikėjimo broliais! (savo istorija)

 

Išdidumas skatina pasitikėti savimi. Įdomu, kad Šventas Raštas sako, kad Dievas niekam priešina taip, kaip priešina išdidžiam žmogui! Išdidumas turi tokią savybę à sugriauti žmogų! Kuo didesnis EGO, tuo didesnis kritimas! Išdidumas iš esmės yra toks stabmeldiškas savęs garbinimas.

 

Kaip nugalėti puikybę?

Trys dalykai:

1. Priskirti savo gerus darbus Dievui! à Tai, ką tu pasakei priskirk Dievui: „Dieve, aš dėkoju tau už …“ (Dėkingumas) Dievas duoda viltį, gyvybę ir protą. Kai suprantame, kad tik per Dievo malonę esame šiandien gyvi, tada apsaugo iš išdidumo. Dėkingumas apsaugo nuo puikybės. Kodėl? – Nes tada pripažinau, kad man reikia malonės ir Dievo dovanų
2. Žeminti save (koks mano Dievo duota statusas?) (Nuolankumas)
3. Šlovinimas à ieškoti Dievo vaido!

 

Vienas mokinys vieną kartą paklausė Rabiną: „Ankščiau buvo žmonės, kurie pamatė Dievą vaidas į vaidą. O kodėl niekas šiandien nemato Dievo vaido?“ Rabino atsakymas: „Nes šiandien niekas nenori taip žemiai nusilenkti.“

Mozė matė Dievo vaidą kaip niekas kitas žmogus. Ir apie jį skaitome Biblijoje, kad jis buvo nuolankiausias žmogus žemėje.

 

Ar ne pats Jėzus yra geriausias pavyzdys?

Jn 13,3-5 ³ žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas, kad jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą, ⁴ Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. ⁵ Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs.

Jn 13,12-15 ¹² Numazgojęs mokiniams kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau? ¹³ Jūs vadinate mane Mokytoju ir Viešpačiu, ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. ¹⁴ Jei tad aš ­ Viešpats ir Mokytojas ­ numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. ¹⁵ Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau.

Ar jums teko plauti kitam žmogui kokas? Ne galvų reikia plauti – kojas!

 

Fil 2,3 ³ Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ⁴ ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų. ⁵ Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus.

 

Ar tavyje išdidumas? Ištirk save! Lygai taip pat, kaip žmogus gali aukštinti save, taip mes galime save žeminti. Žeminkime prieš Dievą, ir jis pažadėjo mus aukštinti.

 

Viešpaties vakarienė! Duonos laužymas. (1Kor 11,28)

 

Bažnyčios įkūrėjas: Artūras Šmitas

Data: 2011 12 18

Vieta: Kauno Laisvųjų Krikščionių bažnyčia

Artūras Šmitas 2011-12-18

 

Vyresnysis: Zenonas Balčiūnas

Data: 2011 12 11

Vieta: Kauno Laisvųjų Krikščionių bažnyčia

Zenonas 2011-12-11