Vienas jaunuolis, vardu Tomas, gyveno Anglijoje. Jo šeima buvo neturtinga. Kasdien jiems reikėjo žiūrėti, kaip sudurti galą su galu. Bet vieną dieną jaunuolis išgirdo, kad laivu galima plaukti į Ameriką. Ten viskas įmanoma ir galima pradėti naują gyvenimą. Nesvarbu, ar turėjai pinigų ar ne, ten gali tapti turtingu.

Ir jis panoro vykti į Ameriką. Bet jam trūko pinigų. Dėl to jis dirbo dieną naktį, kad tik galėtų nusipirkti bilietą.

Vieną dieną jis turėjo tiek pinigų, kiek kainavo bilietas, nusipirko jį ir sėdosi į laivą. Jis atsisveikino su šeima ir jo motina jam padavė maisto, kad jis nenumirtų iš bado, nes kelionė turėjo tęstis maždaug dvi savaites. Tai buvo džiūvėsiai.

Tomas susirado pačią geriausią vietą laive. Jis įsitaikė tarp dviejų kaminų. Kad atšalus jam būtų šilta. Tuos džiūvėsius jis atskaičiavo kiekvienai dienai: Rytą jis suvalgydavo vieną džiūvėsį, per pietus suvalgydavo vieną džiūvėsį ir vakare suvalgydavo –ką? – vieną džiūvėsį.

Taip jis praleido keletą dienų. Bet atviroje jūroje buvo labai šalta, ypač naktimis. Ir džiūvėsiai nelabai pasotindavo. – Praėjus savaitei jis buvo labai išalkęs. Vaikščiodamas ant denio, jis žiūrėjo pro langą į restoraną. Mintyse jis matė save sėdintį ir valgantį už stalo. Jis norėjo ką nors nusipirkti, bet nebeturėjo pinigų. Ką jam daryti? Jis galvojo sau: „Įeisiu į valgyklą, elgsiuosi taip lyg turėčiau pinigų, užsisakysiu, valgysiu, o kaip bus toliau, pamatysim.“

Taip jis ir padarė. Jis peržiūrėjo valgiaraštį ir užsisakė patį pigiausią patiekalą: sriubos. Suvalgius sriubą, padavėjas atėjo ir pasiūlė valgyti deserto. Tomas nuraudo. Jis tyliai ištarė: Aš negaliu užmokėti nei už desertą, nei už sriubą. – Padavėjas nustebo ir atsakė: Jaunuoli, ar tu nežinai, kad maitinimas ir nakvynė įeina į bilieto kainą?

Kaip jūs manote? Ar to jaunuolio kelionė nebūtų atrodžiusi visiškai kitaip, jeigu jis iš anksto būtų tai žinojęs? Žinoma.

Jis nenakvotų ant denio tarp dviejų kaminų! Jis nevalgytų kas dieną džiūvėsių!

Ar mes ne kartais gyvename panašiai kaip tas Tomas. Mes žinome, kad esame tikintieji, priėmę Jėzų į savo širdį, mes žinome, kad pateksime į dangų, nes jei tiki, kad Jėzus yra tavo Išganytojas, tu gali būti tikras, kad po mirties eisi į dangų.

Mes turime bilietą į dangų. – Bet dažnai pamirštame, kad mes ne tik turime bilietą, bet ir daug daugiau. Jėzus mus apdovanojo gerokai dosniau negu mes galvojame.

Dėl to aš šį pamokslą pavadinau:

Apdovanotieji gyvena kitaip!

Ar tu žinai, kad esi daug dosniau Dievo apdovanotas? Jis davė tau ne tik amžiną gyvenimą. Ne! Daug daugiau. Kartais aš tai pamirštu.

Kiekvieną sekmadienį einu į bažnyčią, šlovinu Dievą ir meldžiuosi. Tai tampa kaip rutina ir man nebėra tai taip vertinga. Taip pat nuvertėja ir tai, kokią kainą Dievas sumokėjo už mane, išgelbėdamas mane. Todėl svarbu, kad mes vėl ir vėl prisimintume, kas mes esame ir ką mes gavome per Jėzų Kristų.

Aš manau, kad Efezo bažnyčia tai pamiršo ir dėl to Paulius parašė laišką Efeziečiams.

Šis laiškas yra padalintas į dvi dalis. Pirmame, antrame ir trečiame skyriuose jis kalba apie mūsų padėtį Kristaus akyse ir kad mes esame apdovanotieji. Kituose trijuose skyriuose jis mus kviečia gyventi kitaip!

1. A. Viešpats mane dosniai apdovanojo

Perskaitykime keletą eilučių ir pabandykime suprasti, kuo Dievas mus apdovanojo!

Ef 1,3-14   Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš meilės palankios savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei. Ja jis apipylė mus dėl Mylimojo, kuriame turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa. Jis dosniai apdovanojo mus savo malone su įvairiopa išmintimi ir sumanumu, paskelbdamas mums savo valios slėpinį, kaip jis panorėjo iš anksto nutarti jame, amžių pilnatvei atėjus, visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje kaip galvoje. Jame esame tapę paveldėtojais, iš anksto paskirti sutvarkymu to, kuris visa veikia pagal savo valios nutarimą, kad būtume jo didybės šlovei mes, kurie nuo seno turėjome viltį Kristuje. Jame ir jūs, išgirdę tiesos žodį – savo išgelbėjimo Evangeliją – ir įtikėję juo, esate paženklinti pažadėtąja Šventąja Dvasia, kuri yra mūsų paveldėjimo laidas, kol bus atpirkta jo nuosavybė jo didybės šlovei.

Tai buvo ilgas tekstas, jame daug informacijos. Aš peržvelgsiu vieną po kitos eilutes ir ties kai kuriomis stabtelsiu.

Ką padarė Dievas dėl mūsų?

• o 1,4       Jis mus išsirinko à dar prieš sukurdamas pasaulį
• o 1,5       Jis iš anksto paskyrė mus būti Jo vaikais!

à Dar prieš tavo tėvams susidraugaujant, JIS tave jau matė ir mylėjo. Tu nesi klaida ar atsitiktinumas! Dievas norėjo tavęs. Jis tave sukūrė ir (jeigu esi tikintis) paskyrė tave būti Jo vaiku! Ar tai ne nuostabu?

• o 1,6       Jis buvo ir yra mums maloningas!
• o 1,7a     Jis išgelbėjo mus.

Graikų kalboje žodis „išgelbėti“ reiškia „išpirkti“. Pabandykime įsivaizduoti! Dievas vaikšto po turgų. Čia galima nusipirkti ne tik vaisių ir daržovių, bet ir vergų. Ir Dievas pamato tave ir sako: „Gerai, aš jį perku!“ Ir Jis sumoka už tave ne pinigais, o savo vieninteliu sūnumi Jėzumi Kristumi.

• o 1,7b    Jis atleido mums nuodėmes.

à Kaip gera gyventi be sąžinės graužaties! Ir kai mes nusidedame, galime vėl kreiptis į Dievą ir prašyti Jo atleidimo.

• o 1,9       Jis atskleidė mums savo valią.

Prezidentas Adamkus man nesako, kokie jo tolimesni planai. Kas aš toks, kad jis man tai sakytų. Bet Dievas yra dar galingesnis už Adamkų, ir Jis kalbasi su manimi bei atskleidžia man savo valią. Dievo akyse aš esu to vertas. Tai be galo įspūdinga.

• o 1,11    Jis padarė mus savo paveldėtojais.

Kas mes buvome anksčiau? Vergai. Dievas mus išpirko, brangiai už mus sumokėdamas. Bet tai dar ne viskas. Jis mus įsisūnijo ir įsidukrino. Dievas padarė mus savo paveldėtojais.

• o 1,13    Jis paženklino mus Šventąja Dvasia.

Žodis „paženklinti“ turi dvi reikšmes. Pirmoji yra „pasmerkti“. Karšta geležimi būdavo ženklinami gyvuliai, kad visi žinotų, kam tas gyvulys priklauso.

Antras žodis yra “pažadėti“ bei „susižadėti“. Mano gyvenime buvo toks momentas, kada aš Dianai sakiau: „Diana, aš myliu tave. Ar tu nori būti mano žmona?“ Ir ji atsakė: „Taip.“ Paskui aš padovanojau jai žiedą ir nuo tada mes buvome susižadėję. Tai toks laikotarpis, kai dar nesi susituokęs, bet greitai būsi. Tuo laikotarpiu mes ruošėmės vestuvėms.

Taip pat yra ir su Dievu! Ateina momentas, kai Jis tavęs klausia (gal net dabar klausia?): Ar tu nori susieti su manimi savo gyvenimą? Ir jeigu tu sakai „Taip“, Jis tau dovanoja „žiedą“ – Šventąją Dvasią. Ir tai yra ženklas, kad Jūs amžinai būsite kartu.

• o 1,18    Jis suteikė mums viltį.

Pagal vyrų savižudybių skaičių Lietuva užima pirmąją vietą Europoje. Kiek žmonių žūsta be vilties, bet mus Dievas apdovanoja viltimi.

• o 1,19    Jo dėka galime semtis iš didžiausio jėgos šaltinio. à pvz. per maldą
• o 2,4       Jis myli mus.

Niekur kitur nerasi labiau mylinčio Dievo. Buda ar Alachas nemyli žmonių. Bet mes turime Dievą, kuris mus myli.

• o 2,5       Jis suteikė mums Gyvenimą.
  • o 2,6       Jis prikėlė mus ir apgyvendino danguje.
  • o 2,8       Jis veikė (-ia) mumyse ir apdovanojo (-a) mus savo malone.
• o 2,10    Jis suteikia mūsų gyvenimui prasmę ir tikslą.
• o 2,18    Per Jį galime prieiti prie Tėvo.
  • o 2,19    Jis padarė mus Dievo namiškiais ir dangaus karalystės piliečiais.
• o 3,6a     Jis padarė mus savo kūno nariais.
• o 3,6b    Jis davė mums pažadus.

Ką mes per tai gavome ar kuo mes tapome?

• o Išgelbėjimą
• o Nuodėmių atleidimą
• o Šventąją Dvasią
• o Palikimą danguje
• o Maldos galios pažinimą
• o Išteisinimą prieš Dievą
• o Esame mylimi
• o Turime ryšį su gailestinguoju Dievu
• o Priėjimą prie Dievo
• o Susitaikymą ir draugystę su Dievu
• o Priklausome Jam, esame šventi Dievo šeimos nariai
• o Šventosios Dvasios šventykla
• o Prasmingą gyvenimą, nes žinome, iš kur ir kam mes esame bei kur einame.
• o …

Visa tai mes gavome, kai tapome krikščionimis. Ir ką mums už tai reikėjo daryti? Nieko! Ne dėl kažkokių nuopelnų esame išgelbėti, ne dėl kokių tai neeilinių protinių sugebėjimų, bet Dievo malone, Jėzaus kryžiaus auka.

Aš vis naujai suvokiu ir vis iš naujo stebiuosi šiuo Dievo poelgiu.

Kai Paulius rašė laišką efeziečiams, jis norėjo parodyti šias Dievo dovanas lyg perlus. Gal žinai, jeigu norėtum pilnai pamatyti perlo grožį, reikia jį padėti ant juodo pagrindo. Tada tas perlas atrodys dar gražiau. Taip daro ir Paulius.

Paulius laiške Efeziečiams rašė apie Dievo dovanas, o po to jis ir vėl kalba apie ankstesnį gyvenimą be Dievo.

Skaitome Ef 2,1-3; 11-12

Ef 2,1-3     Ir jūs buvote mirę savo nusikaltimais ir nuodėmėmis, kuriuose kadaise gyvenote, laikydamiesi šio pasaulio papročių, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, veikiančiai neklusnumo vaikuose. Tarp jų kadaise ir mes visi gyvenome, sekdami savo kūno geismais, vykdydami kūno ir minčių troškimus, ir iš prigimties buvome rūstybės vaikai kaip ir kiti.

Ef 11-12    Todėl atsiminkite, kad jūs kadaise buvote kūnu pagonys, kuriuos vadino neapipjaustytais vadinamieji apipjaustytieji kūno apipjaustymu, atliktu rankomis. Tais laikais jūs buvote be Kristaus, svetimi Izraelio bendruomenei, tolimi pažado sandoroms, be vilties ir be Dievo pasaulyje.

Žmonės be Kristaus:

• o 2,1       Mirę nusikaltimais ir nuodėmėmis
• o 2,2       Pavaldūs šėtonui
• o 2,3a     Seka kūno geismais
• o 2,3b    Rūstybės vaikai
• o 2,12a  be Kristaus
• o 2,12b  be palikimo
• o 2,12c  be pažadų ir vilties
• o 2,12d  be Dievo pasaulyje
• o 2,13    Nesantaikoje su kitais, žiūri tik savęs

Paulius sako: Tokie jūs buvote. Bet dabar jūs esate Dievo vaikai, esate be galo turtingi.

Ar tu esi tikras, kad tavyje gyvena Jėzus? Jei ne, gal net šiandien gali priimti Dievo Dovanų. Dievas myli tave.

Tau tik reikia tikėti, kad Jėzus mirė už tave ant kryžiaus; už tavo nuodėmes. Ir jei tu jo atsiprašytum, taptum Jo dosniai apdovanotu vaiku.

Paulius toliau kalbėjo apie efeziečių atsakomybę. Kadangi jie yra Viešpaties apdovanotieji, dėl to jie turėjo gyventi kitaip nei anksčiau!

B. Todėl aš pasakoju apie Jėzų!

Ef 4,1        Taigi aš, kalinys Viešpatyje, raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti.

Paulius aiškina, kaip mums reikia šiandien gyventi. – Kad nueitume į dangų? – Ne! Iš dėkingumo, nes esame Viešpaties apdovanotieji.

Kitose eilutėse Paulius kalba apie įvairias elgesio taisykles. Bet aš tik noriu pakalbėti apie vieną iš jų, kuri man asmeniškai yra labai svarbi: Todėl aš pasakoju apie Jėzų!

Ef 3,8        Man, iš visų šventųjų mažiausiajam, atiteko malonė skelbti pagonims nesuvokiamus Kristaus turtus.

Anksčiau Paulius buvo kitoks. Net jo vardas buvo kitas. Jis vadinosi Sauliumi! Jis persekiojo krikščionis ir sodino juos į kalėjimą. Bet Dievas jam apsireiškė ir Saulius suprato, kad jis elgėsi neteisingai. Jis priėmė Jėzų ir suvokė, ką reiškia būti Dievo apdovanotuoju.

Toliau jis buvo ženklu, rodančiu į Jėzų; į tą, kuris negaili dovanų, į tą, kuris gali išgelbėti.

Tai buvo Pauliaus nuoširdus troškimas. Jis džiaugėsi savo radiniu, ir norėjo kiekvienam apie tai papasakoti. Jis troško rodyti kelią pas Jėzų. Tai yra misija!

Misija nereiškia sakyti „aš privalau“, bet „ aš noriu“; tai nėra „prievarta“, bet „širdies troškimas“. Tai yra noras kartu su atsakomybe bei motyvacija, kylančia iš gilaus dėkingumo.

Kai mums gimė vaikas, man tai buvo toks džiaugsmas. Kad aš visiems norėjau pasakoti, kad tapau tėvu. Jeigu aš to niekam nebūčiau sakęs, turbūt būčiau sprogęs. Kadangi aš labai džiaugiausi, man nebuvo sunku pasakoti apie tai.

Kai tik priėmiau Kristų į savo širdį kaip Gelbėtoją, man irgi nebuvo sunku apie jį pasakoti. Nes patirtis buvo šviežia ir aš puikiai suvokiau, kad buvau nusidėjėliu, bet tapau Dievo vaiku. Aš labai gerai supratau, kokiu dosnumu Dievas mane apdovanojo.

Ir kaip yra dabar? – Aš manau, kad mums reikia kartas nuo karto prisiminti, kad Dievas mus ne tik išgelbėjo, bet mes taip pat gavome nesuvokiamus Kristaus turtus. Jei mes visada tai turėtume galvoje, aš manau, kad mes gyventume kitaip! Ir taip gyventi mums nebūtų sunku.

Aš prisiminiau vieną giesmę vokiečių kalba, kurioje kalbama, kad tas: „Kuris rado dykumoje šaltinį, bet niekam apie jį nesako, prasikalsta tiems, kurie miršta nuo troškulio. O tas, kuris žino pelkėje tvirtą takelį, bet niekam apie jį nesako, prasikalsta tiems, kurie joje paskęsta“.

Dar kartą noriu pabrėžti, kad mums nereikia kažką daryti, kad nueitume į dangų. Mes tik turime priimti Jėzų kaip Gelbėtoją. Tada mes tapsime Dievo apdovanotaisiais. Ir jeigu mes esame apdovanotieji, tada gyvenkime kitaip! Ne kaip tas jaunuolis, kuris nežinojo, kad jis galėjo nakvoti kambaryje, o valgyti restorane.

Gyvenkime taip, kad Jėzus džiaugtųsi mūsų gyvenimu. Gyvenkime Kristui. Laisvai pasakokime apie Jėzų kitiems, ir kad tik Jame mes galime rasti gyvenimo prasmę!

Melskimės už galimybę pasakoti kitiems apie Jėzų ir už drąsą atverti savo burną! Gyvenkime kitaip! Būkime kitokie, ragindami dėkingumo, nes esame Viešpaties apdovanotieji!

Amen.

Eduardas Gossas

Įžanga:

Neseniai skaičiau internete straipsnį apie rankų plovimą. Jame buvo parašyta, kad, jei mes visi rūpestingiau plautume prieš kiekvieną valgį, po tualeto, arba gyvūno palietimo savo rankas (ir šiaip daugiau dėmesio kreiptume į higieną), daug ligų momentaliai dingtų. Žodžiu: Plaudami rankas mes pasipriešiname ligoms!

Žydams rankų plovimas irgi buvo labai svarbus dalykas! Tai buvo komplikuotas plovimo ritualas. Jiems reikėjo prieš valgį du kartus plauti rankas iki rankos sąnario. Labai aiškiai buvo pasakyta, kiek vandens minimaliai reikėjo; kokie indai tinkami rankų plovimui ir netgi kad tas, kuris įpilo vandens į indus turėtų būti švarus. Ypač fariziejai ir Rašto aiškintojai labai rūpestingai laikėsi tų nurodymų. Jie tai darė nė dėl higienos, o dėl religinių priežasčių.

Mūsų šiandieninėje istorijoje taip pat kalbama apie rankų plovimą. Perskaitykime tą istoriją iš Morkaus evangelijos.

Lk 7,1-5 ¹ Pas Jėzų susirenka fariziejų ir keli Rašto aiškintojai, atvykę iš Jeruzalės. ² Jie pamato kai kuriuos jo mokinius, valgančius suterštomis (tai yra nemazgotomis) rankomis. ³ Mat fariziejai ir visi žydai pagal prosenių paprotį valgo tik rūpestingai nusiplovę rankas. ⁴ Taip pat sugrįžę iš turgaus jie nevalgo neapsiplovę. Be to, yra dar daug nuostatų, kurių jie laikosi, sekdami papročiu, pavyzdžiui, taurių, puodelių bei varinių indų plovimo. ⁵ Taigi fariziejai ir Rašto aiškintojai jį klausia: „Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių papročio ir valgo suterštomis rankomis?“

Žodis „nešvarus“

Fariziejai atidžiai stebėjo, kas yra „švaru“, o kas „nešvaru“. Tai buvo žodis, kurį jie dažnai vartodavo. Remdamiesi griežtomis religinėmis nuostatomis, jie tvirtindavo, kad kas yra „nešvaru“ taip pat yra ir „nešventa“ bei „netinkama“ Dievui. Taigi žodis „nešvarus“ nereiškė vien išorinio nešvarumo, bet tai buvo (religine prasme) atmestina, netinkama Dievui.

Pavyzdžiui, nešvariais tapdavo tie žmonės, kurie paliesdavo nudvėsusį gyvulį arba raupsus. Viskas suteršdavo, kas turėjo ryšį su mirtimi arba kita religija, tas trukdydavo patekti į Dievo artumą. Nes būtent tai buvo kiekvieno žydo aukščiausias troškimas: Būti švariu ir pamaldžiu! Ir taip nešvarumas įgavo beveik tą patį statusą kaip nuodėmė!

Nešvarumas persiduoda per palietimą. Todėl reikėjo vengti visko, kas buvo nešvaru! Todėl jie griežtai laikydavosi švaros taisyklių. Būtent sugrįžę iš turgaus jie nevalgydavo nenusiplovę rankų. Nes galėjo būti, kad jie netyčia palietė pagonį arba kitą žmogų, kuris buvo nešvarus.

(Gal tas nešvarus žmogus tuo metu nežinojo, kad buvo nešvarus. – Kaip gi gali būti tikras, kad pats švarus? Tik jeigu kiekvieną kartą nusiplaučiau rankas!)

Daugelį plovimosi ir kitų nuostatų fariziejai patys išgalvojo ir jų laikydavosi kaip įstatymo. Tų reikalavimų būdavo labai, daug ir taip jie iki smulkmenų kontroliuodavo visą žmogaus gyvenimą. O fariziejų nuostatų žydams reikėjo taip pat laikytis kaip ir Dievo įsakymų. Jie liepdavo laikytis: Toros (penkiaknygės, kurią parašė Mozė) IR protėvių papročių. Taigi tų reikalavimų nesilaikymas buvo rimtas nusikaltimas ir net nuodėmė. O elgimasis pagal juos buvo vertinamas kaip dorumas ir klusnumas Dievui.

1. Dievo žodis aukščiau žmonių papročių! (Mk 7,6-13)

Dabar galime įsivaizduoti, kodėl fariziejams visai nepatiko, kad Jėzus ir jo mokinai nesilaikė protėvių papročio (prieš valgį nusiplauti rankas). Jų akyse jie nusidėjo.

O kaip Jėzus reagavo į jų klausimą?

Mk 7,6-8 ⁶ Jis atsako jiems: „Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta: Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. ⁷ Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų. ⁸ Apleidę Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių papročių.“

Griežti žodžiai! Jėzus juos išvadino „veidmainiais“! Kodėl? Būtent fariziejai ir Rašto aiškintojai norėjo kuo geriau laikytis Dievo Žodžio. – Jie taip stengėsi gyventi pagal visas taisykles, kad net nebematydavo esmės – to, kas buvo svarbiausia.

Ką jie darė? Jie sudarė taisyklių sąrašą, kurios turėjo apsaugoti nuo nešvarumo. Nes aukščiausias reikalavimas buvo „būti nesusitepusiam Dievo akivaizdoje“, ir tai buvo sąlyga tarnauti Dievui ir eiti į Jo artumą. – Taigi, reikia plauti rankas. Stop!

Kur tai parašyta? Aš visą penkiaknygę atidžiai perverčiau ir neradau tos vietos, kur parašyta, kad reikia plauti rankas prieš valgį! Tai parašyta tik kunigams, kurie aukojo Dievui, ir tiems, kurie po to tą pašventintą auką valgė, bet ne visiems! –

Bet fariziejai aiškino taip: Kadangi kiekvienas namuose prieš valgį turėjo prašyti Dievo palaimos, jis atlikdavo pamaldų apeigą ir tada ir tiems valgantiems taip pat reikėjo plauti rankas. Ir kadangi vanduo, kuris nuplauna rankas pats susiteršia, reikia perplauti antrą kartą su švariu vandeniu. Ir kadangi indas, kuriame buvo vanduo rankų plovimui galėtų būti irgi nešvarus. Tą indą prieš tai irgi būtinai reikėdavo išplauti.

Matote kokią procedūrą jie sukūrė, kad tik nenusidėtų? Ir tai yra tik vienas pavyzdys. Jų buvo labai daug.

Jėzus teisingai pasakė:

Mt 23,4 Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti.

Bet tuos papročius įvedė garsiausi, geriausi ir galbūt išmintingiausi Rašto aiškintojai, kurie buvo labai gerbiami! – Tai tiesa. Aiškinimai ir komentarai labai naudingi, bet jie vis dėlto tėra žmonių žodžiai ir gali būti klaidingi ar tik antraeiliai dalykai.

Fariziejai taip pasinėrė į tuos nurodymus, kad nebeatskyrė, kur Dievo žodis ir kur žmonių žodžiai. – Besistengiant išlikti švariems jie pamiršo, kad „švarūs“ jie visų pirma turėtų būti siela, dvasia ir doru gyvenimu.

Pavyzdys: Vairavimo mokykla

Aš puikiai prisimenu, kai mokiausi vairavimo egzaminui. Turėjau didelę krūvą lapų ir galvą pilną ženklų ir taisyklų – ir teorinę dalį išlaikiau. Ir tada man reikėjo išsilaikyti važiavimą. Kai važiavau galvojau apie visas taisykles, kurios galiotų, jei šviesoforas neveiktų. Ir tada pamačiau ženklą „Stop“. Būtų didelė klaida pravažiuoti nesustojus ties tuo ženklu. Taigi, sustojau. – Mokytojas pažiūrėjo į mane ir pasakė: „Būtų viskas gerai, jeigu šviesoforas neveiktų. Bet jis veikia ir tau žalia šviesa. Atsipalaiduok ir važiuok toliau!“

Gal ir fariziejai buvo panašioje situacijoje ir jiems reikėjo, kad kažkas jiems sakytų: Atsipalaiduokite! Stenkitės pirmiausiai laikytis Dievo įsakymų ir pirmiausiai žiūrėkite į savo vidų ir tik tada žiūrėkite į kitus!

Pavyzdys: mano sena bažnyčia

Aš užaugau rusų-vokiečių konservatyvioje bažnyčioje. Pagrindinis sakinys ten buvo: Išorė atspindi vidų! – Iš principo tai tiesa.

Bet kadangi buvo aiškiai nurodyta, kaip turėjo atrodyti išorė, buvo lengva įvertinti, ar tas žmogus geras krikščionis, ar ne. Jei jis su kostiumu ir kaklaraiščiu ateidavo ir sėdėdavo pirmoje eilėje vyrų pusėje, tada jis buvo geras krikščionis. O jei moteris ateidavo su kelnėmis arba papuošalais, jeigu dažydavo savo plaukus, juos apsikirpdavo per trumpai arba ateidavo be skarelės, tada buvo visiems aišku, už ją reikia melstis. Ji bedievė.

Tai fariziejiškumas. Išorė buvo svarbesnė negu tas, kas viduje. (Tarp kitko, aš žinau, kad ta bažnyčia stipriai keičiasi ir šiandien jau ji yra pasikeitusi.)

Kiekvienai bažnyčiai gresia pavojus pasakyti: Biblija  I R

- tradicija, mormono knyga, pranašų įsakymai, sakramentai, atitinkama apranga, ypatingi dvasiniai patyrimai (galbūt būtinybė turėti kalbos dovaną), dešimtinė ir taip toliau.

Bet juk mūsų, kaip bendruomenės, pareiga nenureikšminti Dievo žodžio kitiems dalykams suteikiant tokią pat ar net didesnę vertę.

Fariziejams ir Rašto aiškintojams protėvių papročiai būdavo tokie svarbūs, kad jie netgi nuvertindavo kai kuriuos Dievo įsakymus. Nors, žinoma, viskas atrodydavo labai dvasiškai ir gerai.

Bet Jėzus tuos žmones išvadino veidmainiais! Tai jis įrodė per vieną pavyzdį:

Mk 7,9-13      ⁹ Ir jis pridūrė: „Puikiai jūs apeinate Dievo įsakymą, norėdami išsaugoti savo papročius! ¹⁰ Antai Mozė yra pasakęs: ‘Gerbk savo tėvą ir motiną’, ir: ‘Kas keiktų tėvą ar motiną, mirte tenumiršta.’ ¹¹ O štai jūs sakote: ‘Jei žmogus pasako savo tėvui ar motinai: Tebūnie korbanas (tai yra: auka Dievui) , kuo turėčiau tave sušelpti’, ¹² ­ tuomet jūs nebeleidžiate jam padėti tėvui ar motinai, ¹³ niekais paversdami Dievo žodį dėl savojo papročio, kurį esate perėmę. Ir daug panašių dalykų jūs darote.“

Fariziejai priekaištavo Jėzui, kad jis nesilaiko protėvių papročių (nenuplovė rankų), o Jėzus jiems priekaištavo, kad jie nesilaiko Dievo įstatymo, nes Dievas pasakė: Gerbk savo tėvus! Ir viskas! – O Fariziejai pasakė: Dar ne viskas! Galima dar ir taip va padaryti.

Kadangi mūsų pareiga Dievui yra aukštesnė negu žmogui (tėvams) vaikas gali tuos pinigus, kuriuos jis turėdavo skirti tėvų priežiūrai pašvęsti Viešpačiui su priesaika ir tokiu būdu išsilaisvinti iš pareigos finansiškai juos paremti (bet turtus galima toliau turėti). Jis gali tada tėvams tiesiog pasakyti: „Labai atsiprašau. Ką turiu, pašventintas Viešpačiui. Apgailestauju, bet nieko negali jums duoti.“

Tai skamba labai dvasiškai ir logiškai, bet šitas įstatymas buvo sukurtas tik tam, kad nereikėtų finansiškai paremti tėvų (nors Dievas pasakė, kad vaikas turi slaugyti tėvus). Blogybė, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo ypač dvasiškai! Tai veidmainystė!

Panašiai gali nutikti ir mums. Gal mes galvojame ir sakome: „Mano primaniausia pareiga Dievui yra rūpintis savo šeima! Į jai reikia investuoti visą savo laiką ir jėgas. Ir kai turėsiu laiko ir pinigų, tada galvosiu ir apie bažnyčią. Bet tai nebūtų teisinga Dievo atžvilgiu. Galbūt skamba labai atsakingai, bet ne visiškai pagal Dievo valią. Tai vienas kraštutinumas.

Taip pat galėtume ir atvirkščiai pasakyti. Jei žmogus save aukotų vien Dievo reikalams ir visiems padėtų, bet už tai nebeturėtų laiko ir jėgų rūpintis savo artimaisiais ir būti kartu su šeima, – tai irgi būtų kraštutinumas, neatitinkantis Dievo valios.

Būtent tai yra mūsų kasdienybės iššūkis: Rasti pusiausvyrą! Ne vien tik bendruomenei, ne vien tik šeimai tarnauti, bet apsvarstyti su Dievu, kada ir kaip reikia elgtis.

Jėzus yra gerai pasakęs:

Mt 23,23b Reikia tai daryti ir ano neapleisti!

Tarp kitko: Šis tekstas labai aiškiai kalba apie vaikų pareigą: gerbti savo tėvus! O tai liečia ir mūsų finansus! Pirmą kartą apie tai pagalvojau, ruošdamas šį pamokslą. Jėzus čia sako, kad vaikų pareiga yra paremti savo tėvus finansiškai, jei jiems prireiktų finansinės pagalbos. Tai yra mūsų užduotis.

Labai gerai, kai valstybė juos paremia ir jiems padeda, – bet tai yra mūsų atsakomybė.

2. Bloga širdis iš tikrųjų suteršia žmogų! (Mk 7,14-23)

Iki šios vietos Jėzus kalbėjo su fariziejais, kad laikytis Dievo Žodžio, o ne papročių yra svarbiausias dalykas. Toliau jis taip kalbėjo susirinkusiai miniai:

Mk 7,14-23 ¹⁴ Ir vėl sušaukęs minią, Jėzus kalbėjo: „Paklausykite manęs visi ir supraskite: ¹⁵ nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina.“¹⁷ Kai sugrįžo nuo minios į namus, jo mokiniai ėmė klausinėti apie palyginimą. ¹⁸ Jis sako: „Nejaugi ir jūs esate be nuovokos? Argi neaišku jums, kad visa, kas ateina į žmogų iš lauko, negali jo suteršti, ¹⁹ nes nepatenka į jo širdį, bet į vidurius ir išeina laukan?“ (Taip jis paskelbia visus valgius esant švarius.) ²⁰ Jis dar pasakė: „Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. ²¹ Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, ištvirkavimai, vagystės, žmogžudystės, ²² svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. ²³ Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų.“

Žydams tai buvo visiška naujiena. Netgi Jėzaus mokiniai jo nesuprato. Jie galvojo, kad Jėzus kalbėjo palyginimu, kurį reikėjo išaiškinti. Bet tai nebuvo palyginimas.

Jie manė, kad žmogus susiteršti gali tik iš išorės, nuo ko apsisaugoti galima tik su plovimais. Bet Jėzus čia dėsto, kad išoriniai dalykai nesuteršia vidinio žmogaus. O tik nuodėmė mūsų širdyse. O jos nenuvalys nei švarus maistas, nei griežti higienos reikalavimai.

Tik dėl purvinos nuodėmingos širdies mes tampame nešvariais prieš Dievą.

Ne tai, kas įeina į mūsų burną, suteršia mus, bet visi nešvarumai, kurie eina iš mūsų širdies.

Mk 7,21-23   ²¹ Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, ištvirkavimai, vagystės, žmogžudystės, ²² svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. ²³ Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų.“

Išeitis

Ne išorė, bet vidus suteršia žmogų. Jėzus nukreipė fariziejų dėmesį nuo ritualų į žmogus vidų. Ir tuo metu jiems aiškiai parodė, kad žmogaus širdis nėra gera, jai reikia išgelbėjimo.

Žmogus negali išgelbėti savęs. Jam nepadės papročių laikymasis, jam nepadės krikščioniška tradicija. Žmonės gali ir pastoviai eiti į pamaldas, melstis Dievui, aukoti pinigus, skaityti Bibliją, švęsti Kalėdas, dalyvauti Viešpaties vakarienėje ir netgi evangelizuoti. Tie visi dalykai yra geri, bet jie nepakeičia žmogaus širdies. Darbai mūsų neišgano! Vien tik Jėzaus Kristaus auka už mūsų nuodėmes, už mūsų širdžių nešvarumą!

Tik Jėzus Kristus gali dovanoti naują širdį. Tik jis keičia mūsų požiūrį ir kreipia mūsų žvilgsnį nuo antraeilių dalykų į esminius – svarbiausius dalykus.

Priimk jį į savo širdį ir tu pamatysi, kad pradėsi kitaip galvoti ir mąstyti.

Jei esi jau atgimęs krikščionis, tada laidžiame Jėzui iš naujo aštrinti savo mąstyseną ir su jo pagalba nugalėti nuodėmę!

Jis skatina per Šventąją Dvasią nenusidėti, o nusidėjus apsivalyti ir gyventi su švaria širdimi!

Pamokslininkas: Edis

Mt 24,46 Pamokslų serija: „Laimingas žmogus, …“

Kiekvienas nori būti laimingas. Ar tai būtų vaikas, ar paauglys, jaunuolis, suaugęs ar vyresnio amžiaus žmogus. Ar tai būtų lietuvis, ar amerikietis, vokietis, ar čigonas. Kiekvienas!

Yra kelias, vedantis į laimę. Visi mes galime būti laimingi. Geroji Naujiena skirta kiekvienam! Biblija sako: Tapdami Dievo tarnais, būsime tikrai laimingi žmonės. Geroji Naujiena – tai geroji žinia, kad Jėzus Kristus išvadavo mus iš nuodėmių vergystės. Mūsų laisvė Jėzui kainavo viską – Jo gyvybę. Jėzus mirė dėl manęs ir tavęs ant kryžiaus, kad mes būtume laimingi ir laisvi! Laisvi tarnauti jam.

Žmonės, kurie priėmė Jėzų į savo širdį, yra laisvi. Tačiau priėmę Jėzų į savo širdį, tampame Dievo tarnais! Tai yra vienintelė priklausomybė, kuri išlaisvina.

Žmonės negali būti nepriklausomi. Arba mes priklausomi nuo nuodėmių ir savęs, arba mes priklausomi nuo Dievo.

1. Žmonės be Dievo – nuodėmių tarnai

Be Dievo esame nuodėmių tarnai. – Gal tau taip neatrodo. Išoriškai žmonės atrodo, kad jie laisvi.

-   Jie savarankiški – jie gali važiuoti kur nori, nuspręsti ar pradėti naują verslą, arba uždaryti. Jie gali nuspręsti patys.

-   Jie gal nepriklausomi nuo narkotikų

-   Jiems nepriklausomi nuo valstybių. Jiems nereikia paramos iš kitų, nes patys užsidirba.

Bet vis dėlto, jie yra įpročių vergai. Jie bando to atsikratyti, bet vis iš naujo tampa įpročių aukomis. Neretai teko girdėti, kai žmonės sako „Mes išauklėsime savo vaiką geriau nei tai darė mūsų tėvai“, bet jiems tai nepavyksta. Vyrai sako: Mes pakeisime pasaulį, bet nesugeba pakeisti savęs; savo charakterio ir įpročių. Jie nelaisvi.

Ar žinai, kas tikrai laisvas? Tikra laisvė yra, kai esi laisvas nuo savęs! – Kai kurie tai suprato ir sukūrė religijas. Daugelis religijų bando padėti išsilaisvinti nuo savęs. Bet tai joms nelabai pavyksta. Ar bent jau neilgam.

Tai reiškia, kad mes patys neišsilaisvinsime nuo savęs! Mums reikia pagalbos!

Budistai sako, kad reikia ištvermingai medituoti ir gal 5 min, gal 10 min gali būti nirvanoje, kur pamiršti save ir tampi laisvu.

Lietuvis kaimo žmogelis gal sakytų: Kam reikia taip stengtis medituoti. Išgerk butelį degtinės ir pamirši save ir būsi ilgiau nei 10 minučių laimingas.

Matote: Vieni galvoja alkoholis išlaisvina nuo savęs, bet sveikas žmogus vadina tai priklausomybe!

2. Žmonės su Dievu –Dievo tarnai

Tikrai išlaisvinti gali tik Jėzus! Jis išlaisvina mus nuo seno mąstymo, blogų įpročių ir įsisenėjusio blogo elgesio. Kai mes pripažįstame, kad esame nusidėjėliai, kad stokojame Dievo garbės ir prašome jo atleidimo, tada Jis atleidžia visas mūsų kaltes ir nuodėmes ir išlaisvina nuo priklausomybės nuodėmėms.

Tada tampame išlaisvintais Dievo tarnais.

Rom 6,20-22     ²⁰ Būdami nuodėmės vergai, jūs buvote nepriklausomi nuo teisumo. ²¹ Bet kokią naudą turėjote tuomet iš to, ko dabar gėdijatės? Juk anų dalykų galas ­ mirtis. ²² O dabar, išvaduoti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnais, jūs turite kaip vaisių šventumą ir kaip baigtį ­ amžinąjį gyvenimą.

Dvasiškai atgimęs žmogus (žmogus, kuris su tikėjimu kreipiasi į Dievą) tampa Dievo tarnu. Mūsų (Dievo vaikų) pašaukimas yra: augti dvasiškai, jam tarnauti ir šventėti.

Ar tai yra laimė tapti Dievo tarnu? Žodis „tarnas“ atstumia. Susidaro įspūdis, kad nebūsiu laisvas. Kaip galiu būti tarnu ir kartu būti laimingu?

Pavyzdys: repeticija

Repeticija yra darbas. Reikia stengtis, kainuoja energijos, tam reikia skirti laiko ir pastangų. – Jei ateitum į mūsų jaunimo repeticiją, nepamatytum nuo repeticijos pavargusių veidų. Jie su džiaugsmu groja ir dainuoja ir taip dažnai, kaip tik įmanoma.

Jiems tai nėra našta, sunkus darbas ar prievolė – bet laimė. Duok jiems galimybę repetuoti ir koncertuoti – ir jie jausis laimingi.

Mes esame Dievo tauta. Jis – mūsų šeimininkas ir mes Jo tarnai. Tarnauti Jam nėra našta. Taip, tam reikia skirti laiko, tai kainuoja energijos, tam reikia pastangų. Bet mes žinome, kam mes tarnaujame. Mes tarnaujame Viešpačiui, mūsų Išgelbėtojui; Kristui!

Jeigu žinai, kam tarnauji ir koks tavo dangiškasis Šeimininkas, ir žinai, kad tu Jo dėka esi laisvas nuo senojo gyvenimo ir priklausomybių, tada gali jam tarnauti su džiaugsmu ir būti laimingu.

Pirmą dalyką, kurį mes turėtume suprasti, yra: Visi žmonės yra tarnai. Vieni nuodėmių tarnai, kurie bando savo gyvenimą tvarkyti patys be Dievo. O kiti – Dievo tarnai, kurie atsidavė Viešpačiui, atgailavo ir pakvietė Jį sutvarkyti jų gyvenimą.

Pažiūrėkime į keletą Dievo tarnų iš Biblijos; į tuos, kurie vaikščiojo su Jėzumi. Biblija sako, kad yra geri tarnai, ir blogi; miegantys ir budintys; tinginiai ir gerai besidarbuojantys.

Skaitykime tą tekstą, kur parašyta mūsų eilutė. Jėzus kalbėjo mokiniams šiuos žodžius:

Mt 24,45-51     ⁴⁵Kas yra tas ištikimas bei protingas tarnas, kurį šeimininkas paskyrė deramu laiku maitinti šeimynos? ⁴⁶ Laimingas toksai tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras gerai besidarbuojantį. ⁴⁷ Iš tiesų sakau jums: jį paskirs valdyti visų savo turtų. ⁴⁸ O jei anas tarnas bus blogas ir tars pats sau: ‘Mano šeimininkas neskuba grįžti’, ­ ⁴⁹ ir pradės mušti savo tarnybos draugus, valgyti, ūžti su girtuokliais, ⁵⁰ to tarno šeimininkas sugrįš vieną dieną, kai anas nelaukia, ir tokią valandą, kurią tas nė manyti nemano. ⁵¹ Jis žiauriai nubaus jį ir paskirs jam dalį su veidmainiais. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.

Čia Jėzus kalbėjo tikintiesiems. Jis parodo gero ir blogo tarno pavyzdį. Pirmasis buvo tas ištikimas bei protingas tarnas, kuris daro tai, ką šeimininkas jam pasakė. Antrasis buvo blogas tarnas, kuris atsistojo į šeimininko vietą ir šeimininkavo pats.

Jėzus pasakė:

Mt 24,46           Laimingas toksai tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras gerai besidarbuojantį.

Jėzus čia kalbėjo apie save. Jis yra tas šeimininkas, kuris gyveno žemėje. Jis nuėjo pas dangiškąjį Tėvą ir atėjus laikui sugrįš. Prieš pakylant į dangų Jis pavedė tarnams (savo vaikams) vykdyti Jo valią. Kai Jis sugrįš, atlygins visiems savo vaikams pagal jų atliktą darbą. Ir laimingas žmogus, kurį sugrįžęs Jėzus ras gerai besidarbuojantį!

O ką Jėzus mums pavedė daryti? (Klausimas visiems)

Šlovinti Dievą savo gyvenimu! – Tai ne tik giedoti pamaldose. Tai ne tik melstis ir sakyti, koks jis nuostabus ir kad mes šloviname Jį, o visu savo gyvenimu. Tai reiškia: kasdienybėje, kur mes bebūtume, elgtis kaip dera Dievo vaikui. Priimti tokius sprendimus, kuriais Dievas džiaugtųsi. Dirbti darbe taip, lyg dirbčiau Dievui. Namuose taip kalbėti su vaikais ir žmona, kad nenusidėčiau. Eiti ten, kur Dievas veda. Kalbėti tai, ką Jis nori, kad pasakyčiau.

„Šlovinti Dievą savo gyvenimu“ reiškia:

1. Bendrauti su Dievu! Dievas mane ir tave sukūrė tam, kad mes bendrautume su Juo. Jis ilgisi tavęs. Jis nori tau kalbėti per savo Žodį ir trokšta, kad tu su Juo bendrautum malda.
   Ir tai veda į tapimą panašiu į Kristų:
2. Tapti panašiu į Kristų! Kristus yra mūsų pavyzdys. Kai skaitome Bibliją, mokomės iš Jo Žodžio, galvojame apie Kristų, Jam meldžiamės – tada auga mūsų pažinimas, mes geriau pažįstame Jį ir save. Mes mokomės ištikimiau sekti Jėzumi, tampame panašesniais į Jį.

Rom 8,29           O kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą, kad šis būtų pirmagimis tarp daugelio brolių.

Gal 4,19            mano vaikeliai, kuriuos aš ir vėl su skausmu gimdau, kol jumyse išryškės Kristaus atvaizdas.

Tai procesas. Tam reikia augti. Paulius naudoja palyginimą su rūbais:

Gal 4,21-24      ²¹ Jūs juk apie jį išgirdote ir pagal jį išmokote, kokia yra tiesa Jėzuje: ²² privalu atsižadėti (nusirengti) ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, ²³ atnaujinti savo proto dvasią, ²⁴ apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume.

1. Padėti kitiems šlovinti Dievą! – Artimai bendraudamas su Dievu ir mokydamasis iš Kristaus, džiaugiuosi Viešpačiu, ir manyje gimsta troškimas padėti kitiems taip pat užmegzti draugystę su Dievu ir šventėti.
2. Kai matau žmogų, gyvenantį be Dievo, ir nerandantį gyvenimo prasmės, man norisi parodyti Jam kelią pas Viešpatį. Kad jis susipažintum su Kristumi! (Skelbti Gerąją naujieną – Dievas paruošia širdis, kad žmogus įtikėtų.)
3. Krikščionims, kurie nori augti dvasiškai, pažinimu, noriu padėti, paaiškinti, kaip skaityti Šventąjį Raštą ir jį suprasti; kaip sekti Kristumi; mokytis iš Jo (mokinystė – Dievas augina, mes esame Jo įrankiai)
4. Kai namų grupelėje išgirstu, kad broliui ar sesei yra sunku, meldžiuosi už juos.
   Kitaip sakant: Aš stengiuosi daryti, ką galiu, kad kitas ateitų pas Dievą, augtų dvasiškai ir būtų pastiprintas. Tam naudoju Šventosios Dvasios duotas dovanas ir žmogiškus sugebėjimus, kad ugdyčiau, padrąsinčiau, paguosčiau, padėčiau artimui. (Dariaus vakarykštė eilutė)

Gal 6,9-10        ⁹ Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, atėjus metui pjausime derlių! ¹⁰ Tad, kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams.

– Ar jau žinai, kokiomis dvasinėmis dovanomis Dievas tave apdovanojo? Ar naudoji jas Dievo bažnyčios statydinimui? Vietinė bendruomenė yra ta vieta, kur galime išmokti mylėti broliška meile ir pasitarnauti vienas kitam. (Tarnystė – Dievas duoda vaisius)

1. Laukti Dievo atėjimo! – Gyventi taip, kad visada būtum pasiruošęs Jėzaus atėjimui, net jeigu Jis ateitų šiandien.

Mūsų kaip tarnų užduotis šioje žemėje yra:

(Pakartoti visus punktus)

Tai yra tie dalykai, kurių Dievas laukia iš mūsų, tai yra Dievo valia ir mūsų Dievo tarnų užduotis.

Skaitytoje Biblijos ištraukoje matome, kad blogasis tarnas nesielgė kaip turėjo elgtis ir visiškai nelaukė šeimininko sugrįžtant. Jis galvojo savo širdyje: „Mano šeimininkas neskuba grįžti“.

Tokias mintis sėja tik šėtonas į mūsų širdis. Tai šėtono strategija, kad nuleistume rankas ir nebūtume pasiruošę Jėzaus atėjimui. Šėtonas sako:

-              Dabar ne laikas priimti Jėzų į savo širdį.

-              Nėra laiko skaityti Bibliją arba melstis. Yra skubesnių, svarbesnių dalykų gyvenime.

-              Viešpats Jėzus taip greitai neateis, Jis neskuba.

-              Pirmiausiai rūpinkis pasaulio reikalais, o jei dar liks laiko, pasirūpinsi dieviškais.

-              Visų pirma reikia rūpintis savimi; jei nežiūrėsi savęs, niekas tavimi nepasirūpins.

Beje, dažnai patikėjau šėtono šnibždesiu ir baigiantis dienai, atsigulęs į lovą galvojau: Ką šiandien padariau? Ar gyvenau sau, ar darbavausi kaip ištikimas Dievo tarnas? Ne vieną kartą teko prašyti Dievo atleidimo už savo elgesį.

Jėzus sako:

Mt 24,42           ⁴² Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats.

Mt 24,44           ⁴⁴ Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite.

Mt 24,46           ⁴⁶ Laimingas toksai tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras gerai besidarbuojantį.

Gyventi su Jėzumi tikrai verta. Laimingas žmogus, kuris yra  Dievo tarnas. Nes Dievas yra geras šeimininkas, kantrus, mylintis, gailestingas ir išmintingas, ir laimina savo tarnus.

Jei tarnausime Jam su pilnu atsidavimu, būsime laisvi nuo savęs, savo pačių pančių, ir nuo nuodėmės vergystės! Mes nusidėsime, bet nebevergausime nuodėmei, nebūsime priklausomi nuo jos. Kristaus atvaizdas vis labiau ryškės mumyse. Ir mūsų gyvenimas turės prasmę ir tikslą.

Kartas nuo karto yra labai gerai iš naujo pagalvoti apie tuos dalykus, apie kuriuos aš šiandien kalbėjau: kodėl mes dar esame šioje žemėje! Tai padeda sudėlioti prioritetus gyvenime ir gyventi Dievui patinkantį gyvenimą.

Kiekvienas pažvelkime į savo gyvenimą, atgailaukime už pamirštą tikslą ir priimkime iš naujo Dievo atleidimą. Jo kraujas nuplovė visas mūsų nuodėmes, klaidas ir nepaklusnumą. Ir gyvenkime kaip pirmasis ištikimas ir protingas tarnas, kuris vykdė šeimininko valią.

Gerai besidarbuojantis tarnas yra tas, kuris šlovina Dievą visu savo gyvenimu. Tad būkime gerais Dievo tarnais!

Amen.

Eduardas

Pamokslas prisikėlimo šventėje

Praeitą savaitę Modestas ir Vytautas (iš Klaipėdos), Marijanas, Artūras Rulinskas ir aš buvome Vokietijoje. Sekmadienį buvo Kontaktmisijos konferencija ir nuo pirmadienio iki ketvirtadienio mes Kontaktmisijos misionieriai buvome kartu tarnautojo sesijoje. Ten kartu šlovinome, bendravome ir liudijome kaip Dievas veikia mumyse ir per mus. Tai yra man labai brangus laikas, nes susitinku su dvasiniais lyderiais iš kurių aš galiu daug išmokyti.

Man reikia perduoti daug linkėjimų iš įvairų žmonių. Linkėjimai iš Arturo ir Irene Šmidto ir jų tėvų. Diteris Trefsas pasakė, kad man reikia būtinai jums perduoti linkėjimus.

Ypatingai Styvas ir Džoana Tinslai kalbėjo su manimi. Jie už praeitą savaitę buvo Lietojoje. Bet kadangi mes sirgome roto virusu jie neatvyko pas mus į Kauną, bet keliavo toliau į Klaipėdą ir ten sekmadienį pamokslavo. Labai gaila, kad jie negalėjo būti pas mus. Gal kitais metais bus galimybė susipažinti su jais. Jie amerikiečiai, pensininkai ir išmoko rusų kalba ir tarnauja dabar Orenburge.

Matijas Valenta tarnauja su žmona Belgijoje. Jie planavo su viena grupe vasarą atvykti pas mus ir mums padėti evangelizuoti. Bet aš turiu jums blogą žinią: Pas juos užsiregistravo per mažai žmonių ir jie atšaukė atvažiuoti pas mus. Bet jis perduoda nuoširdžius linkėjimus ir mano, kad gal kitais metais ta kelionė pavyks.

Žinoma, kad susitikau ir su mūsų lietuvių misionieriais Raienu ir Simona Fišeliais. Jiems labai gerai sekasi ir motyvuoti Airijoje tarnauti.

Susipažinau ir su Jošua ir Pauliumi. Jie misionieriai Vokietijoje. Jošua yra Turkas bet užaugęs Vokietijoje, o Paulius iš Afrikos; iš Kamerūno. Jis 15 metų buvo valstybės tarnautojas ir tada atvyko kaip misionierius į Vokietiją.

Aš jo paklausiau „Kaip tave priėmė vokiečiai?“ – Ir su ašaromis sakė „Sunkai!“ Bet jis ištikimai tarnauja Dievui ir puikai kalba vokiškai ir per jį įtikėjo jau nemažai žmonių. Jam 49 metų ir prieš ketverius metus persikraustė su šeima į Vokietiją ir pasakė man:

„Eduardai, tau reikia būti įsitikinęs, kad 1. esi išgelbėtas ir Dievo vaikas ir 2. kad tikai tavo pašaukimas yra čia tarnauti. Tada tvirtai stovėsi ir ištversi visus sunkumus!“

Tada paklausiau: „Ką veiki Vokietijoje?“ – „Daug nežinau, bet žinau kam tarnauju ir skelbiu Jėzų Kristų, nukryžiuotąjį!“

1Kor 2,1-2 ¹ Kai pas jus, broliai, lankiausi, buvau atėjęs skelbti jums Dievo slėpinio ne iškilnia kalba ar išmintimi. ² Mat buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą.

Kai Jošua tapo krikščionimi jis paskambino tėvus ir jie jį išmetė iš šeimos. Jo tėvas pasakė kalbėdamas telefonu: „Niekada neatvažiuok pas mus, ir niekada nebeskambink. Lauksiu skambučio tik iš Policijos, kuri mus pakvies identifikuoti tavo kūno dalis!“

Nepaisant to, jis su džiaugsmu tarnauja Dievui. Ir nepaisant to, kad jam gresia pavojus, jis evangelizuoja Vokietijoje.

Nuoširdžius linkėjimas ypač jaunimui nuo Juditos. Ji greitai baigs mission-akademiją ir rimtai galvoja važiuoti į kažkokią musulmonų šalį ir tarnauti ten. Jūs žinote, kas atsitiko toms dviems merginoms, kurios iš biblijos mokyklos į Jeminą važiavo. Judita sako: „Aš tikrai žinau, kad Dievas nori, kad būčiau ten. Aš nebijau mirti.“

Galu gale noriu truputį apie tą indą papasakoti. Jo žmona Vokietė o, jis Indas. Jie dirba ten, kur yra induizmas. Indijoje pernai buvo didžiausias krikščionių persekiojimas nuo šimto metų. Ta žmona mums pasakojo, kad pusę metų gyveno su kokia mintimi, kad šią naktį gali būti paskutinė, kur jie gyvena kartu su šeima arba iš vis liks gyvi. Ir tada liudija ta žmona: „Kai prarandi viską, ką tu turi ir tau lieka tik tai Jėzus Kristus, tada žinai, kad tau tik tai Jėzus Kristus ir užtenka!“

Jie sukūrė trys vaikų namus ir padeda vietinėmis bendruomenėmis. Ir žmonės įtiki. Žmonės priima Jėzų, nes mato, kad krikščionys ne tik kalba, bet ir gyvena. Kad jie turi, ko tiems žmonėms reikia. Indų bažnyčia auga. To misionierių tikslas: iki 2020 m. sukurti dar 10 bendruomenių ir 30 namų grupelių. Ir aš tikiu, kad taip ir bus.

Kinijoje irgi krikščionys persekiojami. Ar žinote, už ką jie prašo melstis? Jis sako: „Nesimelskite, kad persekiojimas sustotų, bet melskitės, kad mes tvirtai stovėtume tikėjime.“

Kas buvo taurėje?

Kartais pamokslininkai sako, kad Jėzus Getsemanėje bijojo mirties todėl jis sielvartavo. Pažiūrėkime į Bibliją. Kas ten parašyta?

Mt 26,37-39 ³⁷ Pasiėmęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, pradėjo liūdėti ir sielvartauti. ³⁸ Tada tarė jiems: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi.“ ³⁹ Kiek toliau paėjęs, parpuolė kniūbsčias ir meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“

Kodėl Jėzus buvo koks mirtinai nuliūdęs? Nu ko jo visas kūnas drebėjo? – Ar jis bijojo kryžiaus? Jis gi žinojo, kas jam laukė; jau ne kartą to pranašavo.

Daugelis pasakė, kad Jėzus bijojo kančios, erškėčių vainiko, patyčios, kryžiavimo. Tai šventvagystė!

Pagalvokime truputį! Ką ką tik papasakojo apie tuos žmones?

Po Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo maždaug 15 milijonų žmonių – vyrai, moterys, vaikai mirė dėl tikėjimo į Jėzų. Jie mirė kaip kankiniai!

Ar jau žinote, kad pvz. daugelis iš ankstyvos bažnyčios buvo irgi nukryžiuoti kaip Jėzus? Ne tik nukryžiuoti, bet nukryžiuoti aukštyn kojom! Ne tik atvirkščiai nukryžiuoti, bet užpildyti derva ir sudeginti romo gatvėse kaip žibintai!

Bet daugelis Jėzaus sekėjų, kurie buvo nukryžiuoti giedojo himnus pilnu džiaugsmu.

Ar tikrai galvojai, kad Dievo sūnus, krikščionybės pradininkas Getsemanėje bijojo kančios ir mirties, nors jo mokiniai kabo ant kryžiaus su džiaugsmu? Ar galvoji, kad Jėzus toks silpnas? Pagalvok!

Jėzus nebijojo mirties, kryžiaus ir kančios! Kas buvo taurėje? Kas buvo joje, nuo ko netgi Jėzus drebėjo?

Vieną kartą vienas pamokslininkas paklausė šitą klausimą paaugliams. Ir viena maža mergaitė pakėlė ranką ir atsakė: Pamokslininke, taurėje buvo Dievo rūstybė!

Taurėje buvo Dievo pyktis dėl viso blogo. Dievas mirtinai neapkenčia nuodėmės. Virš visų žmonių kybo Dievo rūstybė!

Jn 3,36 Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas nenori Sūnaus tikėti – gyvenimo nematys; virš jo kybo Dievo rūstybė.

Dievas teisėtai supyksta ant visų žmonių dėl jų nuodėmių. O kažkas turėtų išgerti Dievo rūstybę!

Jėzus Kristus nunešė visas mūsų kaltes ant medžio ir vietoj mūsų Jis stovėjo Dievo teisme. Ir tada Dievas išpylė savo šventą teisingą rūstybę (kaip baltutėlį šviesą) sudaužiant ant savo viengimį sūnų!

Ar mes neskaitome Izaijo knygoje 53,4-5.10:

Iz 53,4-6.10a ⁴ Tačiau jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus. O mes laikėme jį raupsuotu, Dievo nubaustu ir nuvargintu. ⁵ Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir mes buvome išgydyti jo žaizdomis. ⁶ Visi mes pakrikome lyg avys, kiekvienas eidamas savo keliu, o VIEŠPATS užkrovė jam mūsų visų kaltę. ¹⁰ Bet Viešpats panorėjo jį sumušti, Jis atidavė jį skausmui.

Įsivaizduokite didelį užtvanką; pvz. Kauno marios užtvanką. Ir tu apačioje stovi ir staiga dingsta siena ir viso marios vandens nori pulti tave. Be šanso numirtum. Bet netikėtai prieš tavo kojas atsivertų žemė ir prarytų visą vandenį.

Ir taip Jėzus paėmė Dievo taurę iš Jo rankos, kuri buvo pilna Dievo rūstybės mums ir ją išgeria iki paskutinio lašelio.

Ir kai jis ant kryžiaus sušuko „Atlikta!“ jis apvertė taurę ir nė vienas lašelis iškrito iš taurės! Jis viską išgėrė!

Dar karta: Kas toks buvo per taurė?

Dievas sako: „Dėl tautos piktybės ir maišto nusiųsiu savo rūstybę. Aš duosiu jiems rūstybės taurę ir priversiu išgerti. Ir jie iš to svyruos ir numirs.“

Bet ant kryžiaus buvo Jėzus Kristus prikaltas ir Jis išgėrė tą taurę.

Pvz. Abraomas

Ar prisimeni tą istoriją apie Abraomą ir jo sūnų. Dievas jam liepė: Lipk ant kalno ir aukok savo viengimį sūnų! Ką Abraomas darė? Jis buvo klusnus surišo savo sūnų paėmė peilį ir kai ranką jau ėjo žemyn Dievas sustabdė jį.

Gal pasakytum: Gera istorija! Buvo avinas krūme. Koks geras galas. Bet tai nebuvo galas! Tai buvo tik intarpas!

Šimtais metais vėliau Golgotoje Dievas surišo savo sūnų ir sumušė/skerdė jį.

Kažkas turi mirti! Štai yra kryžius, kurį daugelis nori statyti kažkur kampe, o ne į centrą. Nes tai žiaurus dalykas!

Gal galvoji: Niekada negirdėjau tokio pamokslo! Ir gal todėl Kristaus kryžius turi tiek mažai jėgos tavo gyvenime.

Kryžius yra atstumiantis ir baisus dalykas. Kas teisingai supranta kas tai yra negali jį nešioti ant kaklo.

Kažkas turi mirti! Teisingumo reikalavimai buvo patenkinti. Kad Dievas mums parodytų savo meilę Jam reikėjo pašalinti pirmiau nuodėmę. Ir buvo tik vienas kelias: Dievo viengimis sūnus turėtų mirti.

Jis mirė!

Ir tai yra mūsų krikščionių gyvenimo centras! Paulius rašo Romiečiams 12,1:

Rom 12,1 ¹ Dėl Dievo gailestingumo raginu jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį garbinimą.

Kas yra mūsų motyvacija? Dievo malonės!

Paulius pirmame vienuoliktame skyriuose rašo apie tai – ką Kristus padarė dėl mūsų ir rašo: Kadangi Dievas tiek daug mums padarė per Jėzų Kristų, pasiduokite jam; gyvenkite jam!

Kuo daugiau tu supranti Kristaus kryžiaus esmę, tuo lengviau tu pasiduodi Jėzui – Kaip tie žmonės, apie kuriuos aš pradžioje kalbėjau. Tada tas kryžius nebe bus pakabutis bet gyvenimo centras. Kristus taps tavo gyvenimo Viešpačiu! Jis bus tas, kuris viešpataus tavo gyvenime: tavo laiką, tavo pinigus, tavo mintis, tavo žodžius – tavo elgesį!

Kristus mirė – dėl tavęs! Kai jis buvo ant kryžiaus jis galvojo apie tave. Ir jeigu tu būtum vienintelis nusidėjėlis – Jis eitų tuo pačiu keliu. Jis viską padarytum dėl tavęs!

Yra labai svarbu suprasti kodėl Kristus numirė ant kryžiaus. Kas to nesupranta negali pilnu džiaugsmu švęsti prisikėlimo šventę. Tik kai suprantu, kas įvyko didįjį penktadienį aš galiu šokti ir dėkoti jam.

Kristus prisikėlė!

Ne tik Jėzaus mirtis mums išgelbsti, bet ir Kristaus prisikėlimas! Jeigu Jėzus butų miręs ir nebūtų prisikėlęs tada nieko nebūtų įvykęs. Mes neturėtume vilties ir neturėtume išgelbėjimo.

1Kor 15,17-20 ¹⁷ O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse. ¹⁸ Taip pat ir užmigusieji Kristuje yra žuvę. ¹⁹ Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių. ²⁰ Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmagimis.

Dievas priėmė tą auką ant kryžiaus. Ir per prisikėlimą Dievas patvirtino Jėzaus darbą ir pastatė ryškų ženklą, kad Jėzaus auka ant kryžiaus užteko ir nuėmė visas pasaulio nuodėmes.

Asm.

Kokią vietą turi Kristaus kryžius tavo gyvenime?

Jeigu šiandien supranti, kad tu esi nusidėjėlis ir tau reikia Jėzaus – tau turiu gerą žinią: Kai tiki į mirusį ir prisikėlusį Jėzų, busi išgelbėti ir tapsi Dievo vaiku! Tada prisikėlusio dvasia (Šventoji dvasia) gyvens tavo širdyje ir tavo gyvenimas keisis visiškai.

Jėzus ne liko miręs, bet tikrai prisikėlė. Ir po to Jis ne dingo iš pasaulio, bet veikia šiandien per savo vaikus. Mes turime gyvąją viltį ir norime visiems tą gerą žinią skelbti.

1Petro 1,3 ³ Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai ⁴ ir nenykstančiam, nesuteptam, nevystančiam palikimui, kuris laikomas jums danguje.

Pradžioje parodžiau žmonių nuotraukas. Visi šiandien gyvena. Ir kiekvienas iš jų gyvena pagal šitą eilutę:

Gal 2,20 ²⁰ Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane.

Tie žmonės nebijo mirties, nes žino kam tarnauja ir žino Kristus šiandien gyvas ir gyvena jų širdyse.

- Ar nenori prisijunkti prie jų?

Pripažinimas: Jėzus prisikėlė! – Tikrai prisikėlė!

Amen

Edis

Pamokslas motinos dienai

Šiandien yra mamų diena. Šitą dieną įkūrė amerikietė Ann Jarvis 1905tais metais. Ji buvo metodistė ir po savo mamos mirties ji stengėsi išsaugoti mamos atminimą. Pradžioje tik jos bendruomenė skyrė vieną dieną mamoms, o po10-ties metų ta diena visoje Amerikoje tapo valstybine švente. Vėliau ši mamų diena pasklido ir po Europą.

Man asmeniškai labai patinka, kad vieną dieną į metus mes ypatingai skiriame dėmesio mamoms. Tokia diena mus ragina nepamiršti, kas parašyta Biblijoje:

Įst 5,16           ¹⁶ Gerbk savo tėvą ir motiną, kaip VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tau įsakęs, kad ilgai gyventumei ir tau sektųsi žemėje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau skiria.

Ruošiant šį pamokslą galvojau: Šia proga reikia pakalbėti apie vieną moterį iš Biblijos. Taigi, pasirinkau pasaulio istorijoje žymiausią moterį ir pradėjau apie ją skaityti ir galvoti.

Ji kilusi iš kilmingos šeimos, jos kraujas buvo karališkas. Bet viso to nesimatė per visą jos gyvenimą. Nes ji pati nebuvo turtinga, o jos vyras (nors irgi iš karališkos linijos) taip pat buvo paprastas amatininkas. Jie kukliai gyveno ir turėjo daug vaikų. Biblija rašo, kad jie turėjo bent keturis sūnus ir porą dukterų. (Mk 6,3)

Ta moteris buvo ypatinga motina, nes pats pirmas vaikas buvo ypatingas sūnus. Apie jį pranašavo pranašai šimtus metų dar prieš gimstant vaikui. Ir jau tikriausiai atspėjote, apie kokį žmogų šiandien kalbėsiu: Apie Mariją, Jėzaus motiną.

Marija yra mums toks geras pavyzdys, kad tikrai verta apie ją pagalvoti ir iš jos pasimokyti.

Šiandien noriu pažvelgti į ją iš įvairių pusių. Vieni garbina ją ir sako, kad Marija yra Dievo motina, dangaus karalienė, tarpininkas ir užtarėjas, net gi be prigimtinės nuodėmės. O kiti gal eina į kitą kraštutinumą ir visai nekreipia dėmesio į ją.

Mes pažvelkime į Bibliją ir tegul Dievo Žodis būna mūsų matuoklis.

1. Marija – išrinktoji būti Jėzaus mama!

Dar jau būnant neištikėjusiai pasirodė angelas ir pranešė jai, kad ji taps nėščia:

Lk 1,28-38     Angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi! … Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! ³¹ Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. ³² Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. … Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi … nes Dievui nėra negalimų dalykų“.

Čia neparašyta nei apie jos išvaizdą, nei apie charakterį nei apie jos tikėjimą. Nėra paminėta jokių nuopelnų arba ypatingų požymių. Nėra paaiškinimų, kodėl Dievas nusiuntė savo angelą būtent pas Mariją. Mes tik skaitome: Marija rado malonę pas Dievą!

Marija buvo paprastas žmogus, o ne šventa būtybė. Dievo malonei patiko būtent ją išsirinkti, kad ji taptų Jėzaus motina. Iki galo mes to nesuprasime.

Asm. Kodėl Dievas tau davė tokius sugebėjimus, o kitam žmogui kitokius? Kokiais kriterijais remdamasis Jis tai nusprendė? Nesuprasi! Ir tu negali pasakyti, kad to nusipelnei. Tai Dievo dovana; Dievo malonė!

Tai buvo Dievo malonė, kad Marija tapo Dievo įrankiu, per kurį Kristus atėjo į mūsų pasaulį.

Todėl dabar kreipiuosi į mamas, auginančias vaikus: Dievas tave ypatingai palaimino ir suteikė malonę, kad galėjai pagimdyti vaiką; kad esi mama. Daugelis porų nori turėti vaikų, bet nesusilaukia. Ar jos blogesnės už jus? Ne! Ką tu tokio padarei, kad galėjai tapti mama? Tai Dievo dovana.

Marija nuolankiai priėmė šią malonę ir pasakė:

Lk 1,38           „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“.

2. Marija – tikinti!

Aš manau, kad Marija net ne iki galo suvokė, ką tai reiškia pagimdyti Dievo sūnų. Iš vis sunku suprasti, kad netekėjusi mergina, t.y. mergina be lytinių santykių, gali pagimdytų vaiką. Jai pačiai tai buvo neįmanomas dalykas:

Lk 1,34 ³⁴ Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“

Angelo atsakymo jai užteko:

Lk 1,37 Dievui nėra negalimų dalykų.

Lk 1,38 Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei.“

Marija patikėjo tuo, ką angelas jai pasakė. Marija tikėjo. – Kai ji nuėjo pas savo tetą Elžbietą ir gavo angelo žodžių patvirtinimą, giedojo himną, garbino ir šlovino Dievą. Tai galima perskaityti Luko evangelijos pirmame skyriuje.

Ji daug citavo iš Šventojo Rašto. Tai reiškė, kad Marija buvo daug skaičiusi Dievo Žodžio ir net gi daug vietų mokėjo atmintinai. Marija buvo žmogus, kuris išmanė Šventą Raštą, Jį skaitė ir pakluso Dievo Žodžiui.

Skaitant Marijos himną pastebėjau, kad ji giedojo:

Lk 1,47 Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,

Ji vadino Dievą „Viešpačiu“ ir „Gelbėtoju“. Tai rodo, kad jai pačiai reikėjo išgelbėjimo. Jeigu Marija pati neturėtų prigimtinės nuodėmės, (kaip kai kurie sako), jai nebūtų reikėję Gelbėtojo.

Marija buvo toks pats paprastas žmogus, kaip tu ir aš. Ji skaitė Dievo Žodį ir darė, ką Dievas jai pasakė ir suprato: Dievas yra Aukščiausias. Dievas yra šventas. Jis ištikimas ir maloningas. Jis pasaulio kūrėjas ir mylintis Dievas.  – Ir aš dėkoju Dievui už šią malonę tapti Jėzaus mama.

Asm. Ar tu gali taip pat, kaip Marija, pasakyti: „Dieve, tu esi galingas, amžinas ir gailestingas. Aš garbinu tave!“?

Marija buvo Dievo pašauktas žmogus. Ir ji įtvirtino Dievo pašaukimą ir tapo išrinktąja. Kaip?

a)     per tikėjimą (1,45 Laiminga įtikėjusi)

b)     per paklusnumą (1,38 tebūna man, kaip tu pasakei)

Biblija sako, kad Dievas myli visus žmones ir kiekvieno žmogaus pašaukimas yra: turėti amžiną gyvenimą! Tu esi pašauktas amžinam gyvenimui! Bet tau reikia atsiliepti į Dievo pašaukimą, įtvirtinti savo išrinkimą!

Kaip reaguoji į Dievo kvietimą tapti dangaus piliečiu? Ar tikrai žinai, kad tavo nuodėmės atleistos? Jeigu ne, tada atsiliepk ir įtvirtink savo pašaukimą kaip darė Marija: patikėk Biblijos Žodžiu ir paklusk Viešpačiui ir tada tavo širdyje įsivyraus nuostabi ramybė!

3. Marija priėmė Dievo užduotį

Dar galime išmokti iš Marijos nuolankiai priimti tai, ką Dievas mums duoda.

Tėvai, dėkokite Dievui, už vaikučius. Jie yra Dievo dovana! – Ir tikėkite, kad šita užduotis (auklėti vaikus ir rūpintis jais) jums ne bus per sunki. Dievas bus tau maloningas, jei Jo prašysi.

Kartais ir aš galvoju: Nebežinau, kaip elgtis su savo vaikais. Nebežinau, ką daryti. Išauklėti vaiką yra „misija neįmanoma“!

Gal kartais ir tau būna tokie momentai, tada pagalvokime, ką angelas pasakė Marijai: „Dievui nėra neįmanomų dalykų!“

4. Marijos meilė sūnui peraugo į tikėjimą Kristumi!

Gimus Jėzui Marija ėjo į šventyklą garbinti Dievo. Ten buvo Simeonas, kuris palaimino juos ir Marijai asmeniškai pasakė: „ir tavo pačios sielą pervers kalavijas“. Toliau skaitome tik trijose vietose apie Mariją ir visose vietose matome, kaip Marijos sielą pervėrė kalavijas:

a)              Kai Marija ir Juozapas keliavo su Jėzumi į Jeruzalę ir grįždami jo nerado, jie ieškojo Jėzaus tris dienas. Kai jie jį rado šventykloje, Marija barė jį ir sakė: „Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs.“ Jėzus nesutiko su tuo ir aiškiai pasakė, kad ne Juozapas Jo tėvas, o pats Dievas. Jis viešai paprieštaravo savo motinai, nes Marija reiškė Jam savo pretenzijas. Kalavijas dūrė!

b)              Kita situacija yra vestuvėse, kur Marija norėjo tarpininkauti ir Jėzui pasakyti, ką jis turėjo daryti. Kaip Jėzus reagavo: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“
Čia matome, kad Marija, kaip Jėzaus motina, neturėjo teisės spręsti apie dvasiškus dalykus. Žmogiškai žiūrint Marija buvo jo mama, bet dvasiškai Jėzus buvo jos Viešpats. Todėl nebuvo galima, kad ji duotų Jėzui instrukcijas.
Marijai reikėjo vis daugiau suprasti, kad dabar laikas paleisti Jį. Ir tai ji padarė. Niekada neberagino Jėzaus kažko laiminti, išgydyti arba padėti.
Kas šiandien galvoja, kad Marija yra žmonių Užtarėjas danguje, labai klysta ir nesupranta, apie ką kalba šios rašto ištraukos.

Asm. Vėl trumpas intarpas mamoms ir tėčiams: Kai mūsų vaikai užauga ir mes matome, kad jie jau eina savarankiškai savo keliu su Dievu, tada mums reikia juos paleisti.

Girdėjau vieną posakį: Vaikai yra kaip laikrodžiai. Juos reikia prisukti (auklėti) ir tada paleisti.

Marijai to reikėjo išmokti. Ir tai jai pavyko, nes pilnai pasitikėjo Dievu.

Tu nelaikai savo rankose savo vaikų sėkmės! Tu negali būti visada šalia jų. Tu negali jų visur apsaugoti. To negalėsi daryti ir tau nereikia to daryti. Bet pasitikėk Dievu! Atiduok savo vaikus į Dievo rankas ir melskis už juos. Mūsų visagalis Viešpats gali juos geriau apsaugoti negu mes.

To galime išmokti iš Marijos!

c)              Trečią kartą, kai Marijai širdį ypatingai skaudėjo buvo prie kryžiaus. Marija matė kaip jie nukryžiavo jos sūnų. Ji jautė tokį skausmą lyg kalavijas pervertų jos sielą.
Tada Jėzus jai pasakė:

Jn 19,26-27 Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ ²⁷ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“

Dar prieš miršdamas Jėzus pasirūpino savo mama. Marija buvo Jėzaus žmogiška mama, bet Jis buvo Jos amžinasis Viešpats.

Marija priėmė tai ir pamažu viską suprato. Ji nusilenkė prieš Jo autoritetą dvasiniuose dalykuose taip, kaip Jėzus paklusto tėvams kai buvo vaikas ir paauglys.

Vis daugiau Marija suprato, kas Jėzus iš tikrųjų buvo. Ir jai reikėjo keisti savo mąstymą apie Jėzų. Marija pradėjo tikėti į Tą, kurį ji mylėjo motiniška meile. Ji tapo viena iš Jėzaus mokinių.

Jos motiniška pusė pasitraukė į antrąjį planą.

Po Jėzaus prisikėlimo ir paėmimo į dangų mes skaitome apie Mariją tik vienoje vietoje. Ji paminėta kartu su kitais mokiniais. Mokiniai kartu su ja meldėsi, o ne jai. Ir tuo baigiasi Biblijos paminėjimai apie Jėzaus mamą. Ji atrado savo vietą tarp Jėzaus sekėjų; Bažnyčioje.

Santrauka

Pati Marija niekada nelaikė save aukštesne už nuolankią tarnaitę. Ji buvo ypatinga moteris, nes Dievas ją ypatingai naudojo. Šventasis Raštas mums rodo, kad Marija buvo Dievo įrankis, kuris buvo reikalingas Dievo planui įgyvendinti. Bet pati ji niekada nebuvo Dievo malonės valdytoja. Ji buvo nuolanki ir paprasti mama, kuriai reikėjo suprasti, kad Jėzus buvo daugiau nei jos sūnus.

Kartais galvoju, kad Marija danguje verkia, kai žmonės meldžiasi į ją, kreipiasi į ją dėl pagalbos, šlovina ją ir uždega žvakutes dėl jos. Marijos gyvenimas ir liudijimai mums rodo kai ką kita à Rodo  tik į Jėzų. JIS vertas šlovės. Jis buvo tas, kurį Marija garbino ir kuriuo ji pasitikėjo.

Taigi, netikėkime į Mariją, bet tikėkime taip, kaip Marija tikėjo į Jėzų!

Asm. Dievas nori ir tave ypatingai naudoti. Kai paklusti Dievo ir nuolankai priimi, ką jis tau sako, patirsi stebuklų tavo gyvenime, kaip ir Marija patyrė. Ne tu tapsi didesnis, bet Dievas.

Edis

Šiandien vengiama kalbėti apie mirtį. Tai viena iš tų temų, kurios mūsų visuomenėje yra tabu. Mirtį, ir kas susiję su ja, išstumiame iš gyvenimo. Kodėl? Nes tai nemalonu, slegia širdį, susiję su skausmu, su praradimu, kančia ir galbūt vienatve.

Jėzus kalbėjo apie mirtį. Pavyzdžiui Jono evangelijoje:

Jn 12,24-25      ²⁴ Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių. ²⁵ Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui.

Mirtis šioje Rašto vietoje yra ne tik būvimo pabaiga, bet ir kažko naujo pradžia! Kad sėkla užaugtų ir duotų vaisių, jai reikia mirti. – Jei mes norime duoti dvasinių vaisių, mums reikia mirti Viešpatyje! Tai būtina sąlyga! Kitaip Dvasios vaisių nebus.

Klausimas: Ar man reikia duoti vaisių? – Juk galėčiau gyventi vien Dievui ir sau ir to daugmaž užtektų! – Mes iš savęs negalime duoti vaisių, bet mes galime leisti, kad Šventoji Dvasia mumyse juos duotų. Ir tai yra Dievo valia!

1Tes 4,3            Tokia gi Dievo valia ­ jūsų šventėjimas.

Ir kokios yra šventėjimo pasekmės? – Vaisiai!

Jn 15,8              Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai.

Mūsų krikščionių pašaukimas yra: duoti vaisių!

Kaip konkrečiai galiu dabar „mirti Viešpatyje“? Kokia tai mirtis?

Paulius laiške romiečiams parašė:

Rom 6,3-4         ³ Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? ⁴ Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.

Rom 6,6-8         ⁶ Mes žinome, jog mūsų senasis „aš“ yra nukryžiuotas kartu su juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei. ⁷ Juk kas miręs, tas išvaduotas iš nuodėmės. ⁸ Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo.

Rom 6,11           ¹¹ Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje.

Pasinerimo krikštas labai akivaizdžiai mums rodo, kaip mes galime mirti Viešpatyje! Tuo metu, kai pasakėme – „Dieve, atleisk mano nuodėmes ir būk Tu mano Viešpats. Tu viešpatauk dabar mano gyvenime ir vesk mane savo keliu!“ – tada mes mirštame.

Mirštame kam? – Nuodėmei! Tai reiškia senajam gyvenimui!

Kas tai yra „mūsų senas gyvenimas“?

Nuodėmė, tai yra mano egoizmas, mano įsivaizdavimai ir supratimas neatitinkantis Dievo žodį, savanaudiškas savęs išreiškimas (per talentus ar sugebėjimus), įvairios baimės ir nuogąstavimai, įpročiai, rūpesčiai, senasis gyvenimo būdas.

Visa tai mums reikia atnešti prie Kristaus kryžiaus ir melstis: „Jėzau, tai buvo mano senas gyvenimas, bet viską atiduodu tau, mano Gelbėtojau! Tu numirei vietoj manęs, kad aš palaidočiau savo seną gyvenimą ir gimčiau naujam. Tie dalykai buvo mano gyvenime, bet dabar aš esu jiems miręs. Nes Tu dabar mano Viešpats!“

Pavyzdys: Paminklas „Edis miręs“

Su Kristumi mes esame prisikėlę naujam gyvenimui! Senasis „aš“ mirė. Ir dabar gyvenu naują gyvenimą.

Gal 2,19b-20    ^19b Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi.²⁰ Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane.

Pavyzdys: Miegas

Mirtį Viešpatyje galėtume ir palyginti su miegu.

-         Pavargęs einu vakare į lovą.

-         Kai miegu, tampu visišku bejėgiu, nieko negaliu daryti, „atsijungiu“ nuo mane supančio pasaulio, – bet tuo pačiu semiuosi jėgų ir energijos kitai dienai!

-         Kai atsikeliu esu pilnas jėgų, energijos ir jaučiuosi visiškai kitaip nei prieš užmigdamas.

Aš net gi galėčiau pasakyti: Ryte atsikėlęs esu kitoks Edis negu buvau vakar vakare.

Bet mirti ir prisikelti Viešpatyje ir dar daugiau! Paulius sako:

2Kor 5,17         Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja.

Tampu nauju kūriniu! Tai liudija vandens krikštas. Pasinerti į vandenį reiškia: mirti su Kristumi. Būti po vandeniu: būti palaidotam su Kristumi. Ir išnerti iš vandens: reiškia prisikelti su Kristumi naujam gyvenimui.

Krikštas yra panašiai kaip kontraktas/ sutartis/ susitarimas/ sandėris su Dievu:

-         Jėzus yra mano Viešpats ir pasižadu tik Jam vienam tarnauti!

-         Ir to neslepiu, bet parodau tai visiems atvirai ir liudiju, kad JIS – mano Viešpats!

Mk 8,34-35       ³⁴ Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. ³⁵ Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės.

Mk 8,38             ³⁸ Jei kas gėdisi manęs ir mano žodžių šios neištikimos ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, atėjęs savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais.“

Sau miršti ir Dievui gyventi reikia:

-         Ieškoti Dievo valios per asmeninį Biblijos skaitymą, maldą ir bendravimą su kitais krikščionimis.

-         Kad priimu Dievo vedimą savo gyvenime ir noriu taip elgtis, kaip Jis man liepia daryti.

-         Aš ieškau bendrystės su kitais krikščionimis, kurie irgi eina Dievo keliu.

-         Aš priimu iš brolių ir seserų pakoregavimą, padrąsinimą ir paklustu bendruomenės autoritetui. Taip, bendruomenės. Nors kitiems galbūt tai atrodo kaip laisvės suvaržymas.

Ef 4,11-12         ¹¹ Tai jis [Jėzus] paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, ¹² idant aprūpintų šventuosius tarnystės darbui, Kristaus Kūno ugdymui.

Aš prie to dar sugrįšiu ir paaiškinsiu, ką turiu galvoje.

-         Kad seku Jėzumi, tarnauju Dievui ir žmonėms, kuo galiu. Dievas mane apdovanojo dovanomis, kurias naudosiu Dievo garbei ir bendruomenės ugdymui. Nes bendruomenė yra ta vieta, kur galime padėti vienas kitam augti ir tapti brandesniais krikščionimis. Ten galime augti meilėje, kantrybėje, nuolankume, išmokti atleisti ir padėti.

Kai mirštu senajam gyvenimui, tada pyktis, išdidumas, garbės troškimas traukiasi iš mano gyvenimo, man nereikia gyventi uždaro dvasinio gyvenimo.

Filmukas „Kilimėliai“

ekonomija / darbas / namai / santykiai / laimė / saugumas / tapatybė / sveikas protas / ekonomija

Savo „mirtimi“ aš pasirenku būti pavaldžiam Dievui. Jis yra mano autoritetas ir aš priimu Jo vedimą. (Nenoriu stovėti ant kitų kilimėlių, tik ant Dievo!)

Palauk! Bet ar tai nesusiaurina mano laisvės? Paklusti Dievui ir prisijungus prie bendruomenės klausyti kitų krikščionių? – Iš vienos pusės taip, iš kitos – ne!

Taip à Jei bandai padaryti špagatą, arba turi klaidingą laisvės supratimą.

Apklausa „Kas yra laisvė?“

Užvakar sėdėjau parke ir klausiau praeinančių žmonių: „Kas yra laisvė?“ Jaunimas sakė: Kai gali daryti, ką nori, ir niekas nesikiša. Niekas tau nevadovauja, kaip gyventi.

Tada paklausiau: „O kas yra nelaisvė?“ – Jie pasakė: Kai kažkas man apriboja galimybes, pvz. tėvai, bosas, policininkas, direktorius ir t.t.

Pavyzdys: Krepšininkas

Ir tada pasakiau: Tada krepšininkas taip pat yra nelaisvas, nes treneris jam vadovauja ir žaidimas turi vykti pagal taisykles. – Atsakymas: Ne, jis laisvas. – Bet jūs sakote: Laisvas tas žmogus, kuriam niekas nevadovauja ir kuris gali daryti, ką nori. Ar gali krepšininkas daryti ką nori?“ – Atsakymas: Ne, tada būtų chaosas. Visi laimėtų savo būdu, bet gautųsi visai nebeįdomus žaidimas.“ – Tada gal jis nelaisvas, jei jam reikia laikytis taisyklių. – Atsakymas: „Ne, jis laisva valia žaidžia krepšinį. Niekas jo nevaržo!“

Toliau paklausiau: „O kaip galvojate, ar krepšininkui gerai tokiu būdu žaisti, ar jis kenčia dėl tų taisyklų?“ – Atsakymas: „Ne, krepšininkui patinka žaisti krepšinį. Jam tai nėra našta ir jis nejaučia nelaisvės!“

Visur yra taisyklės ir ribos. Be jų žaidžiant krepšinį nebūtų tvarkos, motyvacijos laimėti, strategijos ir komandinio žaidimo. Panašiai ir bendruomenėje. Be tam tikrų taisyklių (pvz. įstatų) mūsų bendruomenėje įsiviešpatautų chaosas. Todėl, galima sakyti, taisyklės ne apriboja, bet išlaisvina ar apsaugo nuo chaoso. Tiek bendruomenėje, tiek ir kiekvieno mūsų asmeniniame gyvenime.

Kai kurios taisyklės mūsų gyvenime gal susiaurina mūsų laisvę, bet Dievas visada suteikia laisvę. Už tavo ir mano laisvę jis atidavė savo viengimį Sūnų.

Gal 5,1               Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi.

Ir apaštalas Petras parašė:

1Petr 2,16          Elkitės kaip laisvi, ne kaip tie, kurie laisve pridengia blogį, bet kaip Dievo tarnai.

Dievo ribos ir taisyklės mūsų neengia, bet teikia laisvę. Krepšininkas priima taisykles laisva valia ir dėl to jis nesikankina. Taisyklės daro žaidimą įdomų ir apskritai tik taisyklių dėka žaidimas yra įmanomas.

Evangelizacinė dalis

Kadangi žinau iš Dievo Žodžio, kad tikėjimas į Jėzų išlaisvina mane, labai kviečiu ateiti pas Jį. Jis nesusiaurina tavo laisvės, bet keičia tavo mąstyseną. – Kristaus išlaisvinimą gali tik tada patirti, kai miršti Viešpatyje; kai pilnai atiduodi savo gyvenimą Jėzui.

Niekas negali už tave priimti šito sprendimą. Niekas neverčia tavęs mirti savo senajam „Aš“. Tai tavo asmeninis apsisprendimas.

Bet mes tik galime labai nuoširdžiai pakviesti: Ateik pas Jėzų!

Kaip manai, ar skatinimas tapti krepšininku yra kvietimas į nelaisvę? Nes ten visokie apribojimai ir taisyklės? Ar skatinimas įstoti į krepšinio komandą yra kvietimas į nelaisvę? Ne! Ten yra geros sąlygos krepšininkui tobulėti. Ten vyksta treniruotės, pratybos ir apmokymai, kad tas krepšininkas vis geriau ir geriau žaistų varžybose!

(gal paklausti asmeniškai)

Jeigu paklaustume Džiugo, kuris yra vartininkas futbolo komandoje, ar jam žaidžiant futbolą atimama laisvė. Jis tikriausiai pasakytų: iš dalies taip ir ne!

Žinoma, kad tam reikia aukoti laiko, tam reikia treniruotis, nepraleidinėti treniruočių, bet tai nėra našta! Tai džiaugsmas! Rezultatas galiausiai yra vertas visų pastangų ir viso investuoto laiko.

Kodėl tada žmonės galvoja, kad tikėjimas į Dievą atima laisvę? Išmėgink Dievą ir pats sužinosi, ar taip iš tikrųjų yra!

Kodėl krikščionys nenori prisijungti prie bendruomenės? – Tai neatima laisvės, bet tai yra vieta, kur treniruojamės ir stiprėjame, kad ugdytume vienas kitą ir vykdytume Dievo valią.

Mes kartu norime eiti Dievo keliu. Mes visi esame pakeliui į dangų ir kviečiame prisijungti, tarnauti Dievui ir įgyti dvasinio brandumo; padėti vienas kitam; mokytis mylėti, atleisti, drąsinti ir visapusiškai tobulėti.

Bet, kad tai taptų realybe, visų pirma reikia mirti Viešpatyje!

Paulius sakė:

1Kor 15,31       Prisiekiu savo pasididžiavimu ­ jumis, broliai, mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje, jog aš kasdien mirštu!

Ką tai reiškia? – Tai reiškia, kad aš sąmoningai atsiduodu Dievo valiai!

Tai procesas, kuris nuolat vyksta žmoguje.

Laimingas žmogus, kuris kūnu miršta Viešpatyje!

Mūsų gyvenimas su Dievu prasideda su atgailos malda. Bet Dievas nori daugiau! Jis skatina šventėti ir Jam leisti duoti vaisių mūsų gyvenime. Neužtenka vien geros pradžios. Dievui reikia tęstinumo. Jis nori matyti vaisius!

Jn 15,8              Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai.

To Dievas nori iš mūsų visų! Ir ne tik, kad mes būtume išgelbėti, bet kad savo visu gyvenimu šlovintume Jį. Ir tai darytume būtent per vaisius ir mokinystę, mokymąsi iš Jėzaus, sekimą Juo!

Be mirties – nėra vaisių! Mūsų krikščioniškas gyvenimas lieka bevaisis, be atsidavimo ir pasiaukojimo Dievui!

Jn 12,24-25      ²⁴ Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių.

Svarbu ne tik gera pradžia, bet ir gyventi su Dievu visą gyvenimą ir sėkmingai baigti mūsų bėgimą šioje žemėje!

Mūsų eilutė ant lentos skamba Šventajame Rašte taip:

Apr 14,13           Ir aš išgirdau iš dangaus balsą, kuris liepė: „Rašyk: ‘Nuo šiol bus palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje. Taip, – sako Dvasia, – jie turi atilsėti nuo savo vargų, nes jų darbai juos lydi.’“

Čia kalbama apie kūniškai mirusiuosius Viešpatyje!

Pabaiga yra vienodai svarbi kaip ir pradžia, tik daug sunkiau pasiekiama! Iki galo kovoti tikėjimo kovą, ištvermingai iki galo priklausyti Dievui ir vykdyti Jo valią! Nepaisant sunkumų ar išbandymų toliau eiti su Jėzumi iki žemiškojo gyvenimo pabaigos; arba iki tol, kol Jėzus ateis ir pasiims saviškius pas save.

Aš galiu paliudyti, koks yra palaiminimas būti žmogaus laidotuvėse, kuris mirė Viešpatyje! Tas žmogus iš tikrųjų laimingas žmogus! Buvau ne vieną kartą netikinčiųjų laidotuvėse. Ten vilties nebuvo! Kai tau reikia kažką pasakyti, tiesiog nežinai, ką pasakyti.

Bet žmogus, kuris miršta Viešpatyje, kuris gyveno su Dievu –netgi per savo mirtį jis yra kitiems didelis palaiminimas ir padrąsinimas.

Santrauka:

Galbūt vis dar gyveni sau? Ateik pas Jėzų ir atiduok savo gyvenimą Jam!

Gal tu jau atgimęs žmogus, bet iki šiol gyvenai tokį dvasinį gyvenimą, kokį tu pats sau susikūrei? Tada mirk Viešpatyje! Atiduok Jam viską savo religingumą ir klaidingą įsivaizdavimą. Leisk, kad Dievas pakeistų tavo mąstymą!

Krikštas – puikus ženklas, kuris labai akivaizdžiai atspindi mirtį Viešpatyje. Krikštu mes išreiškiame, kad mirštame, būname palaidoti ir prisikeliame naujam gyvenimui su Jėzumi! Nuo šiol Jis turi teisę įtakoti ir keisti mano asmeninį gyvenimą ir duoti instrukcijas. Tai nėra našta ar laisvės susiaurinimas, bet per tai patiriame dievišką laisvę veikti pagal savo pašaukimą ir dovanas. Kristus visada išlaisvina.

Bendruomenė yra krikščionių „treniravimosi salė“. Tai vieta, kur mes galime augti dvasiškai. Ar priklausymas bendruomenei mus varžo? Ne! Atvirkščiai! Ji yra ta vieta, kur meilė ir pasitikėjimas auga, o baimė dingsta. Vieta tobulėjimui ir padrąsinimui toliau eiti su Dievu ir nešti vaisius.

Kviečiu žengti tris tikriausiai pačius svarbiausius gyvenime žingsnius:

1. Pirmiausiai, jeigu dar nepriėmei, priimk Jėzų į savo širdį kaip asmeninį Gelbėtoją ir Viešpatį.
2. Pilnai atsiduok Jam, sek Jėzumi. Pradėk naują gyvenimą su Viešpačiu ir krikštykis. Krikštas liudija, kad visiškai mirštu senajam „Aš“, senajam gyvenimui ir gyvenu Dievui patinkantį gyvenimą, gyvenu Jam ir noriu Jam tarnauti savo dovanomis.
3. Kitas žingsnis būtų: prisijungti prie krikščionių bendruomenės, rasti savo vietą ten, augti, tarnauti ir duoti vaisių.

Mūsų, kaip bendruomenės pareiga – rūpintis dvasiniu tikinčiųjų gyvenimu, rūpintis tais, kurie prisijungia prie mūsų. Mes norime padėti vienas kitam su Dievo pagalba: elgtis, gyventi ir tarnauti Dievui pagal Jo valią. Ir tegul mūsų širdys kasdien kapituliuoja prie Dievą, kasdien mirkime Viešpatyje! Kad Jo vardas būtų pašlovintas mūsų asmeniniame ir bendruomenės gyvenime.

Amen.

Edis

Laimingas žmogus, kuris tiki nematęs! – Štai ir vėl reikalavimas, kad tikėčiau aklai! Panašiai kaip armijoje, kai įeini pro duris, galvą reikia atiduoti rūbinei, nes ten nėra vietos abejonėms ar svarstymams. Negalima kritikuoti – reikia tik priimti, sutikti ir pritarti. Kas abejoja, tampa įtariamuoju.

Laimingas žmogus, kuris tiki nematęs! – Tikėjimas yra skirtas būtent vaikams, kurie tiki viskuo, ką pasakai. Arba vyresnio amžiaus žmonėms, kurie nebepajėgia pasirūpinti savimi. – Bet man reikia įrodimų ir argumentų!

Ir į tą žmogų, kuris nori suprasti, bet netikėti aklai, į tą, kuris klausia skeptiškai, kartais žiūrime kreivai.

Ir daugelis sako: Kuo daugiau įrodymų, tuo mažiau reikia tikėti. Ir kuo mažiau įrodymų, tuo daugiau reikia tikėti. Bet kadangi bažnyčioje tikėjimas yra pagrindas, mums nesvarbu, ar iš vis yra įrodymų ar ne: Svarbiausia: Tikėjimas!

Toks įsivaizdavimas yra klaidingas!

Tekste, kur randame šią eilutę, būtent kalbama apie Tomą, kuris reagavo skeptiškai, kai kiti mokiniai jam papasakojo, kad Jėzus prisikėlė ir yra gyvas.

Skaitykime šią istoriją:

Jn 20,24-29 ²⁴ Vieno iš Dvylikos ­ Tomo, vadinamo Dvyniu ­ nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. ²⁵ Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių žaizdų ir neįbesiu piršto į vinių žaizdą, ir jeigu neįkišiu rankos į jo šoną, netikėsiu.“ ²⁶ Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ ²⁷ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įbesk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Ištiesk ranką ir įkišk į mano šoną; jau nebebūk netikintis, būk tikintis.“ ²⁸ Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ ²⁹ Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“

Tomas nėra netikintis. Jis buvo vienas iš tų mokinių, kurie vaikščiojo su Jėzumi trejus metus ir matė daugybę stebuklų. Jis tik skeptiškai reagavo į tą žinią, nes jam Jėzaus prisikėlimas buvo nesuvokiamas dalykas. Per daug keista, kad tai galėtų būti tiesa. Tomas nebuvo veidmainis! Aš manau, kas Jėzui visai nepatinka, tai veidmainiškumas!

Sveikas skeptiškumas visai neblogai. Tas žmogus, kuris klausia, nori suprasti/suvokti, kodėl tai daroma. Pavyzdžiui: kodėl mes meldžiamės prieš valgį? Dėl ko tai darome? – Kodėl reikia eiti į pamaldas, tik kad išlaikytum protėvių tradicijas? – Kodėl mes minime Viešpaties vakarienę?

Ir kai tas žmogus gauna atsakymą, tuomet jis tiki su giliu įsitikinimu.

Daug žmonių tik elgiasi kaip kiti ir nesuvokia, kodėl jie tai daro. Tiems linkėčiau truputį daugiau sveiko skeptiškumo. Nes ir bažnyčioje reikia sveiko proto, blaivumo, sąmoningo apsisprendimo.

Ne viskas, kas skelbiama iš sakyklų, visada yra tiesa. Tai reikia patikrinti ir nepriimti aklai!

Mintis: Tai galime išmokti iš Tomo: Jis buvo sąžiningas žmogus. Neužsidėjo tikėjimo kaukės lyg jis tikėtų, bet abejojo savo širdyje. Jis bijojo priimti šią džiugią naujieną ir vėliau nusivilti. Jam reikėjo tuo įsitikinti. Jis norėjo tikėti!

Jis stovėjo kryžkelėje. Dar jis nepasakė nei „Ne“, nei „Taip“. Todėl reikalavo įrodymų, kad galėtų priimti galutinį sprendimą.

Netikėjimas Biblijoje nėra vien mažas tikėjimas, o sąmoningas Dievo atsisakymas. Kitaip sakant: Netikėjimas yra sąmoningas apsisprendimas prieš Dievą, o tikėjimas – sąmoningas apsisprendimas už Jį.

Pritaikymas

Jeigu tu truputį skeptiškai žiūri į tikėjimą kaip Tomas, tada aš sveikinu tave. Tu sveikas ir mąstantis žmogus, kuris nepriima visko aklai. – Tada labai raginu taip elgtis, kaip Tomas. Tomas išreiškė savo abejonę. Jis sakė:

Jn 20,25 „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių žaizdų ir neįbesiu piršto į vinių žaizdą, ir jeigu neįkišiu rankos į jo šoną, netikėsiu.“

Galbūt mums yra keista, kad tas mokinys, kuris vaikščiojo su Jėzumi, netikėjo. Jis juk viską matė, viską girdėjo iš Jėzaus burnos. Ir Jėzus ne vieną kartą buvo sakęs, kad Jis numirs ir prisikels trečią dieną. Kodėl jis tada netiki?

Nes kiekvienam, nepaisant visų įrodymų, reikia asmeniškai tai priimti tikėjimu. Todėl šis sakinys negalioja: Kuo daugiau įrodymų, tuo lengviau tikėti.

Jn 12,37            Nors Jėzus jų akivaizdoje padarė tiek daug ženklų, tačiau jie juo netikėjo.

Kai Jėzus Lozorių prikėlė iš numirusiųjų, kaip sureagavo religiniai atstovai? Jie nusprendė Jį nužudyti.

Ar iš vis reikia tikėti tuo, ką matai? Taip! Nors ir matai, vis tiek reikia dar ir tikėjimo. Tikėjimas yra daugiau nei suprasti tiesą. Tikėjimas ne tik priima faktus. Tikėti reiškia: pasidaryti išvadą iš faktų!

Jeigu tai tiesa, tada pasikeis mano gyvenimas!

Tomui reikėjo tikrumo! – Ir jis po savaitės jį gavo.

Jn 20,27 Jėzus kreipėsi į Tomą: „Įbesk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Ištiesk ranką ir įkišk į mano šoną; [jau] ne[be]būk netikintis, būk tikintis.“

Jėzus Tomo neišbarė, bet jam padėjo įsitikinti. Iš kur Jėzus sužinojo, ką Tomas norėjo pamatyti? – Kai Tomas tai garsiai visų akivaizdoje tai pasakė Jėzus buvo tame kambaryje, bet tik nematomas.

Neįsivaizduoju, kas dėjosi Tomo galvoje, kai jis iš Jėzaus lūpų išgirdo šiuos žodžius. Kaip skaitėme, prieš savaitę jis diskutavo su kitais ir demonstratyviai reikalavo faktų. O Jėzus stovėjo šalia ir klausėsi šių kvailų plepalų. Tomas galvojo, kad Jėzus yra mirties pasaulyje, bet Jėzus iš tikrųjų buvo arčiau jo negu jo marškiniai.

Bet vis dėlto Jėzus jo dabar neišbarė, bet kreipėsi į Tomą ir sakė: „Tomai, pažiūrėk! Paliesk mane! Patikrink, ar aš tikras!“

Jėzus jam leido tai padaryti, ko Tomas pareikalavo kaip sąlygos, kad galėtų tikėti. Ir Tomas tada pamatė Jėzų!

Dabar jis buvo situacijoje, kurioje jis turėjo pasakyti „taip, aš su įsitikinimu tikiu!“ arba „ne, aš to nepriimu ir absoliučiai netikiu“. Arba tikėti, arba ne!

Pritaikymas

Aš galvoju dabar apie žmones, kurie pateko į bėdą ir tada šaukėsi Dievo ir pasakė: „Jei išgelbėsi mane iš čia, tikėsiu Tavimi ir pakeisiu savo gyvenimą!“ – Labai dažnai teko girdėti, kad Dievas jiems padėdavo. (Nes Dievas yra mylintis Dievas. Jis myli kiekvieną asmeniškai; tave ir netgi mane!) Tuo metu, kai Dievas jiems padėjo, jiems reikėjo apsispręsti: arba tikėti, arba ne ir Dievo pagalbą interpretuoti kažkaip kitaip. Nes kas yra tikėjimas? Tikėjimas yra: pasidaryti išvadą iš faktų!

Ir būtent tai padarė Tomas. Jis tada ne tik pasakė „Tu esi Viešpats ir Dievas“, bet „mano Viešpats ir mano Dievas!“ Tai ne tik tikėjimo pripažinimas, bet naujas požiūris į tolimesnį gyvenimą! „Nuo šiol, Jėzau, aš gyvensiu tik Tau. Tu – mano Viešpats! Tau tarnausiu, kol gyvensiu.“

Tomas neįbedė piršto ir neįkišo rankos į Jėzaus šoną. To daryti jam jau nebereikėjo. Gyvasis Viešpats jam apsireiškė ir citavo jo žodžius. Ir, kai Jėzus stovėjo prieš jį, Tomas suprato, tai Dievas.

Tomas pirmiausiai pamatė ir paskui patikėjo. „Tu įtikėjai, nes pamatei“ sakė Jėzus. Jo pagrindas buvo matomi faktai. Ant jo buvo pastatytas jo tikėjimas.

Ar žmonės ateityje tik tada tikės ir sakys „mano Viešpats ir mano Dievas“, kai jie asmeniškai pamatys Jėzų? Ar Jėzui reikės apsireikšti kiekvienam žmogui ir parodyti savo perdurtas rankas ir šoną?

Jėzus pristatė alternatyvą: „Tikėti nemačius!“ Bet kas yra tokio tikėjimo pagrindas? Ką reiškia „nematyti?“

Pagrindas nėra prisikėlimo tikėjimas, o prisikėlimo faktas! Ar pagavote mintį?

Kam Jėzus pasakė šiuos žodžius „Palaiminti, kurie tiki nematę“? Mokiniams? Ne! Jie visi pirmiausiai pamatė ir tada tikėjo, be išimties! O kam Jėzus tai pasakė? Tiems, kurie vėliau įtikės į Jėzų! Jis žiūrėjo į ateitį ir jau žinojo, kad nebeilgai jis bus žemėje ir grįš pas Tėvą į dangų. Daugiau Jis nebepasirodys. Tada tikrai nebegalios: „Pamatyk ir tada patikėk!“

Kas dabar nori tikėti, tam reikia pasitikėti mačiusiųjų parodymais! Pirmoji tikinčiųjų karta buvo tie, kurie asmeniškai gyveno su Jėzumi, Jį pamatė kaip prisikėlusį Viešpatį. Kita karta buvo tikintieji, kuriems reikėjo pasikliauti pirmąja tikinčiųjų karta. Jie nebematė Jėzaus, bet vis tiek apaštalams pasitikėjo ir per juo į Dievą. Jie netikėjo išgalvotais dalykais, gražia idėja ar filosofija, bet tomis žiniomis, kurias buvo perdavusi pirmoji karta!

Tikėjimo pagrindas šiandien remiasi tais pačiais faktais ir Dievo veikimu. Vietoj „matymo“ atsiranda „pasitikėk tais, kurie tai matė“. Tai reiškia: „pasitikėk tuo, ką girdi iš pirmosios kartos!“

Apaštalai vėliau keliavo po pasaulį ir susitiko su žmonėmis ir pasakojo jiems apie Jėzų. Ir jie pasakė:

1Jn 1,1-2 ¹ Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, tai skelbiame apie gyvenimo Žodį. ² Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome ir liudijame, ir skelbiame jums amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums.

Tai buvo Jėzų mačiusiųjų pranešimai. Pradžioje tai buvo sakytiniai pranešimai, o vėliau jie buvo užrašyti. Paskui sekė antra, trečia, ketvirta kartos, kurios turėjo patikimus Jėzų mačiusiųjų pranešimus, tų žmonių, kurie asmeniškai gyveno su Jėzumi ir jį matė kaip prisikėlusį Viešpatį!

Todėl ir mes šiandien Lietuvoje turime Naująjį Testamentą ir patikimus Jėzų mačiusiųjų pranešimus iš pirmų lūpų.

Mums šiandien galioja Jėzaus žodžiai: „Laimingas žmogus, kuris tiki nematęs!“ Mes galėtume ir kitaip pasakyti: „Laimingas žmogus, kuris skaito ir tiki“ arba „kuris girdi ir tiki“!

Naujame Testamente yra užrašyti nuostabūs Dievo darbai, tai, ką savo akimis matė apaštalai.

Petras vėliau parašė:

1Petr 1,8           Jūs mylite jį, nors ir nesate jo matę; tikėdami jį, nors ir neregėdami, džiūgaujate neapsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu.

Kiekvieną kartą, kai žmogus įtikėdavo į Jėzų, Petrui buvo stebuklas. Čia yra žmogus, kuris tiki nematęs ir gauna amžinąjį gyvenimą Kristuje! – Laimingas žmogus, kuris tai priima!

Apaštalai nuolat pabrėždavo: „Mes pamatėme ir todėl tikime. Dabar mes labai prašome klausytis mūsų žodžių ir taip pat tikėti. Nesvarbu, ar tai matėte ar ne – faktas išlieka tas pats: Jėzus Kristus numirė dėl mūsų nuodėmių ant kryžiaus ir prisikėlė trečią dieną. Jis yra Viešpats ir Dievo sūnus. Jis yra vienintelis kelias į dangų ir tik per Jį būsime išgelbėti nuo amžinos pražūties.“

Jn 20,30-31      ³⁰ Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. ³¹ O šitie surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą.

Tikėjimo pagrindas yra istoriniai faktai – ne ideologija arba tuščias įsivaizdavimas. Tik dėl to turime tvirtą tikėjimo pagrindą!

Pavyzdys: Alpinistas

„Laimingas žmogus, kuris tiki nematęs!“ –

Žmogus be Dievo yra kaip alpinistas, kuris kopia į kalną ir galiausiai jis nebegali eiti nei į priekį, nei atgal. Tada jis mato po savimi žmogų, kuris šaukia: „Pasileisk! Aš pagausiu tave!“ – Tas alpinistas pasitiki nepažįstamuoju ir šoka. Ir saugiai krenta į išgelbėtojo rankas. Tai reiškia: Pamatyti ir tikėti; pasitikėti, kad kitas tikrai sugebės jį sugauti.

Įsivaizduokime tą pačią situaciją, tik staiga atsirado rūkas. Alpinistas kybo prie sienos. Jis tik girdi iš apačios, kad žmogus šaukia: „Pasileisk! Aš pagausiu tave!“ Tas alpinistas pasitiki nežinomu balsu ir saugiai krenta į išgelbėtojo rankas. – Tai reiškia tikėti, nors ir nematai pačio gelbėtojo.

Dabar trečias variantas: Tas pats alpinistas kybo prie sienos, tvyro rūkas. Jis nemato po savim jokio žmogaus ir negirdi jokio balso, bet vis tiek šoka su įsitikinimu, kad kažkas turėtų būti, kas jį pagaus ir išgelbės. Tai mirtinas tikėjimas. Tikėjimas be pagrindo! Tikėjimas nešantis mirtį.

Pirmas ir antras tikėjimas – išgelbėjo. O trečias ne!

Kai Jėzus sakė „Palaminti žmonės, kurie tiki nematęs!“ Jis galvojo apie antrąjį variantą.

Jėzus taip pat ir šiandien šaukia: „Pasileisk! Krisk į mano rankas! Aš sugausiu tave ir išgelbėsiu! Pasitikėk mano žodžiais! Pasitikėk Manimi!“

Jėzus myli tave ir kviečia tikėti. Galbūt abejoji. Jis tavęs neišbars už tai. Jis tik ragina klausytis Jo balso. Pasitikėti, kas parašyta Biblijoje. Pasitikėti, kad Jis gali išgelbėti tavo sielą.

Aš baigsiu pamokslą Jėzaus žodžiais: „Nebūk netikintis, būk tikintis, kuris klauso ir tiki!“ Amen.

Edis