Šaltinis: GBV Dillenburg GmbH

Tai atsitiko vieną naktj. Per dykumos kopas ir dygius krūmokšnius ėjo kupranugarių karavanas. Buvo tylu, tik kartais pasigirsdavo šakalų staugimas. Du arabai, karavano vedliai, turėjo pistoletus, kaban­čius prie šono ant diržo. Kelias buvo pavojingas, nes beduinų gentys – dykumų gyventojai – kovojo tarpusavyje.

Paskui arabus jojo ir europietis. Staiga priekyje blykstelėjo ugnis. Karavanas susidūrė su kovojan­čia beduinų gentimi. Prasidėjo susišaudymas. Vyrai griebė pistoletus ir nušoko nuo balnų. Europietis irgi čiupo savo dvivamzdj. Pasigirdo salvė, o paskui viskas nutilo. Vyrai greit sėdo j balnus ir nuskubėjo pirmyn. Kas tai per žmonės? Kas privertė juos leis­tis į tokią pavojingą kelionę per dykumas Sinajaus pusiasalyje? Gal jie ieško nuotykių?

Ne. Europietis – grafas fon Tišendorfas iš Leipcigo. Jo tikslas – pakliūti į vienuolyną Sinajaus kalne. Jis pasamdęs karavaną, vyksta iš Egipto, nes girdėjo, kad vienuolyne yra seniausi biblijiniai manuskriptai (rankraščiai).

Nors Senojo Testamento tekstas atkurtas prieš šimt­mečius, bet atrasta šimtai Naujojo Testamento egzempliorių ant senų manuskriptų. Kai kurie iš jų priskiriami ketvirtam amžiui po Kristaus gimimo. Tišendorfas juos visus jau išstudijavo, bet jis ieško dar senesnio, artimesnio originalui manuskripto, parašyto apaštalų. Esmė, tiesa sakant, buvo tik keliuose nereikšminguose žodžiuose, bet Tišendor­fas norėjo turėti tikslius manuskriptus.

Ir štai pavojinga kelionė artėja prie pabaigos. Kara­vanas galų gale pasiekė vienuolyną. Tišendorfą pintinėle pakėlė iki aukštai esančio įėjimo į vienuo­lyną (vienuolynas buvo sunkiai pasiekiamas nepra­šytiems svečiams). Ir tik tada Tišendorfas galėjo bendrauti su vienuoliais ir kiek širdis geidžia dirbti didelėje senoje bibliotekoje.

Praėjo keletas savaičių, o jis dirbo bibliotekoje. Bet nerado to, kas jį domino. Gal ši ilga ir sunki kelionė buvo veltui? Tišendorfas nusprendžia grįžti.

Prieš išvykstant popierinėje šiukšlių dėžėje jis ran­da pergamentus, parašytus gražiu raštu, švariai, ko dar nebuvo matęs. Ta kopija buvo tokia sena, kad galėjo būti parašyta ko gero, iš karto po apaštalų mirties, galėjo būti net perrašytos iš originalo.

1859 m., sekančio apsilankymo vienuolyne metu, ilgai ir kantriai ieškodamas, Tišendorfas atrado vie­no vienuolio celėje rankraščio likučius. Rankraštyje buvo 346 puslapiai, kiekvieno iš jų vertė – neįkai­nuojamas turtas. Taip buvo teisingai išverstas Nau­jasis Testamentas. Tišendorfas pasiėmė rankraštį – tai buvo viskas, ką jis galėjo gyvenime atlikti.

Viską atspausdino, kad kiekvienas norintis galėtų skaityti.

Viršuje tu matai Evangeliją pagal Joną 1,1-10, nes Biblijos rašytojai rašė ją graikų kalba. Viršuje parašyta: kata joanen (tai reiškia: pagal Joną). Žemiau parašyta: en arche en cho logos (tai reiškia: pradžioje buvo žodis). Raidės čia per pus mažesnės kaip originale. Kaip Biblija, taip ir Jėzus Kristus čia vadinami Žodžiu, nes Biblija, ir Jėzus Kristus parodo mums, koks yra Dievas.

Šie rankraščiai vadinami Sinajaus Kodeksu, nes jie buvo rasti Sinajaus pusiasalyje. Rankraštis ir šian­dien saugomas Londono muziejuje.

Biblijos vertimas – sunkus darbas. Naujasis Testa­mentas parašytas hebrajų ir graikų kalbomis. Ten tik didžiosios raidės, kurios yra parašytos viena ša­lia kitos, nėra kablelių, taškų. Didelis menas suži­noti sakinio pradžią.

Hebrajų kalboje nėra tokių balsių kaip a, e, u, o, y, priebalsiai tik b, k, t ir 1.1. Balsius reikia sugalvoti.

Pirmoji Mozės knyga 1:1 atrodė taip:

MNFNGSCCHFGTTDCHMMLNDDRD

Ar tu gali iš to perskaityti sakinį: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę”? Todėl mes turim būti be galo dėkingi tiems mokslininkams, kurie rankraščių ieškojo, juos surado ir išvertė.

Didelį darbą pirmiausiai nuveikė Martynas Liuteris – didysis reformatorius, kuris išvertė Bibliją. Po jo daug mokslininkų vertė Bibliją, kad pateikti mums tikslų Biblijos vertimą.