11AG: Jei garsusis Albert’o Schweitzer’io posakis “baiminga pagarba gyvybei” būtų taikomas žmonijai – gal pasaulyje nebūtų per metus padaroma 80 milijonų abortų. Tačiau Schweitzer’is labiau rūpinosi gyvūnais ir džiunglėse bandė neužminti jokio vabalėlio. Induizmas taip pat griežtai draudžia žudyti gyvūnus, nes tikima, kad žmogus po mirties gali toliau gyventi bet kokio gyvio kūne. Todėl Indijoje žiurkių yra aštuonis kartus daugiau negu žmonių. Jų rajumas – neišsprendžiama problema; padaryti nuostoliai – neaprašomi. Biblijos įsakymas: “Nežudyk” (Iš 20,13) taikomas išimtinai tik žmonėms. Gyvūnų atžvilgiu jis negalioja, nes visiškai aiškiai leidžiama juos naudoti maistui (Pr 9,3). Kai Jėzus Kalno pamoksle dar griežčiau uždraudė žudyti (Mt 5,21-26), tas draudimas irgi jokiu būdu netaikytas gyvūnų pasauliui.

Klausimas pateiktas taip, tarsi Jėzus būtų turėjęs vadovautis induistinėmis tikėjimo normomis, ar Albert’o Schweitzer’io supratimu, arba Pranciškaus Asyžiečio požiūriu, kai tas bausdavo save, užmynęs vabzdį. Biblijoje Dievas nurodo, kaip elgtis su gyvūnais. Pradinėje kūrybos stadijoje apie viską buvo sprendžiama: “Ir (Dievas) iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera” (Pr 1,31). Taigi nebuvo ligų, nebuvo mirties, nebuvo kenksmingų vabzdžių nei pavojingų žvėrių. Nuopuolis smarkiai paveikė ir gyvūniją, kiekvieną gyvūnų rūšį skirtingai, suteikdamas tam tikrus požymius. Taip atsirado švarių ir nešvarių gyvūnų kategorija (Pr 7,2); jie buvo skirstomi į plėšrius ir naudingus (Kun 26,6), o pastaruosius globoti nurodyta net Dešimtyje Dievo įsakymų (Iš 20,10.17). Pakartoto Įstatymo knygoje 25,4 Dievas leidžia klojime dirbančiam jaučiui duoti iškultų grūdų. Gyvūnai po nuopuolio prarado savo pradinį teigiamą ryšį su žmogumi ir tapo kenkėjais. Biblija ypač dažnai mini skėrius, vabalus, vikšrus, varles ir parazitus, kurių milžiniški pulkai užpuldavo žmones, vykdydami Dievo teismą (Iš 10,12; Ps 78,45-46; Ps 105,30-34; Jl 2,25; Am 4,9). Gyvatės ir skorpionai taip pat parodomi, kaip žmogui priešiškos jėgos, nuo kurių Dievas gali apsaugoti (Sk 21,8-9; Lk 10,19), bet, tapusios Dievo teismo įrankiu, jos susidoroja su žmonėmis (Sk 21,6; 1Kar 12,11).

Daugumą ligų sukelia mikroorganizmai (virusai, bakterijos, parazitai). Kadangi Jėzus išgydydavo visas ligas (Mt 4,23), tuo pačiu jis naikindavo žmogui pavojingus ir kenksmingus padarus. Mes iškreipiame Jėzaus Kristaus paveikslą, jei manome, kad jis nerealiai vertino šiuos puolusius kūrinius. Jo galybė valdo griaunamąsias jėgas – vėtrą ir bangas (Mt 8,27), ligą ir mirtį (Mt 8,3; Jn 11,43-44), demonus ir piktąsias dvasias (Lk 11,14). Jėzus atėjo pas mus kaip Dievo Sūnus ir tuo pat metu kaip žmogus. Jis “apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės” (Fil 2,7), t.y. patyrė tas pačias situacijas, kaip ir bet koks kitas žmogus, ir jį taip pat kandžiojo moskitai, uodai, sparvos ir musės. Biblija niekur smulkmeniškai nepasakoja, kaip jis nuo tų vabzdžių gindavosi, tačiau iš viso, kas pasakyta, galima suprasti, kad jis juos ir vaikė, ir mušė.

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė