12AS: Gyvybės formos labai įvairios, tačiau net primityviausias kuklutis vienaląstis sukurtas taip kompleksiškai ir tikslingai, kaip niekad nieko negalėtų sukurti žmogus. Gyvybė ir jos kilmė aiškinama dviem iš principo skirtingais būdais: arba evoliucija, arba sukūrimu. Pagal evoliucijos teoriją gyvybės apibrėžimas toks:

“Gyvybė yra visiškai materialus reiškinys, kurį galima aprašyti fizikos ir chemijos požiūriais, ir kuris nuo negyvosios gamtos skiriasi tik savo kompleksiškumu”.

Tuo tarpu mokymui apie evoliuciją svariai prieštarauja daugelis įvairių sričių mokslininkų – informatikų, biologų, astronomų, paleontologų, geologų, medikų. Priešpriešos  “sukūrimas ar evoliucija” šerdis yra neišsprendžiamas ginčas, kurio priežastis – skirtingi abiejų modelių fundamentiniai postulatai (žr. 1KS). Iš tokios “pato situacijos” būtų įmanoma išeitis, jei apskritai egzistuotų sistema, reikalaujanti remtis tik moksline patirtimi pagrįstais argumentais. Teiginiai turėtų būti formuluojami taip, kad juos visiškai paneigti pakaktų vos vieno vienintelio eksperimentais patvirtinto kontrargumento. Priešingu atveju jie jau įgautų gamtos dėsnių statusą, o tuo pačiu – neginčijamą autoritetą, vertinant dar nežinomus reiškinius. Pavyzdys – praktiškai įrodytas energijos tvermės dėsnis, veikiantis nepriklausomai nuo pasaulėžiūros. Tuo būdu iki tol neįtikėtinas skrydis į Mėnulį tapo įmanomas tik išankstiniuose apskaičiavimuose pritaikius energijos tvermės dėsnį. Panašios kokybės yra ir moksline patirtimi patvirtinti teiginiai apie informaciją, vadinasi, mes pirmą kartą turime galimybę argumentuoti remdamiesi gamtos dėsniais.

Nors materija ir energija yra būtini gyvybės faktoriai, bet esminį skirtumą tarp gyvosios ir negyvosios sistemų nulemia ne jie. Pagrindinis gyvos esybės požymis – joje glūdinti “informacija” visiems veiklos procesams (visos gyvybinės funkcijos, genetinė dauginimosi informacija). Svarbiausią vaidmenį visame, kas gyva, atlieka informacijos perdavimo procesai. Antai, vabzdžiai perneša augalų žiedadulkes. Pirmiausia tai yra informacijos (šiuo atveju genetinės) perdavimo procesas; jame dalyvaujanti materija ne taip labai reikšminga. Tiesa, vien tik tuo irgi neįmanoma išsamiai apibrėžti gyvybės, tačiau patį svarbiausią faktorių nurodėme.

Be jokios abejonės, žmogus yra sudėtingiausia informacijos apdorojimo sistema. Sudėjus kartu visus – sąmoningus (kalba, informacijos apie valingus motorinius judesius valdymas) ir nesąmoningus (organų funkcijos, kurias valdo informacija, hormoninė sistema) – žmoguje vykstančius informacinius procesus, per dieną apdorojama 1024 bitų informacijos. Ši astronominė informacijos kiekio išraiška milijoną kartų pranoksta pasaulio bibliotekose sukauptą bendrąjį žmonijos žinių kiekį – 1018 bitų.

Klausimas apie gyvybės prigimtį informacijos teorijos požiūriu nagrinėtinas kaip ir kiekvienas kitas, susijęs su informaciją laikančia ar jos duomenis apdorojančia sistema. Vadinasi, būtina atsižvelgti į šiuos empirinius teiginius:

1. Nėra informacijos be kodo.

2. Nėra kodo be laisvo susitarimo.

3. Nėra informacijos be siuntėjo.

4. Nėra informacijos grandinės be jos pradžioje esančio protingo autoriaus.

5. Nėra informacijos be pirminio dvasinio šaltinio, t.y. informacija, savo esme yra dvasinis, o ne materialus dydis.

6. Nėra informacijos be valios.

7. Nėra informacijos be penkių pavaldumo lygmenų:

statistikos (ženklų dažnio ir signalų perdavimo aspektai);

sintaksės (kodo ir sakinių darybos taisyklių aspektai);

semantikos (reikšmių aspektai);

pragmatikos (veiksmo aspektai);

apobetikos (rezultato ir tikslo aspektai).

8. Nėra atsitiktinai atsiradusios informacijos.

Tuo būdu gyvybė, atvirkščiai negu mokyme apie evoliuciją, apibrėžiama taip:

Gyvybė = materialioji dalis (fizikiniai ir cheminiai aspektai) + nematerialioji dalis (dvasinio šaltinio informacija).

Iki šiol visos koncepcijos apie savaiminį informacijos atsiradimą materijoje (pvz., Eigen’o hiperciklas, Küpper’so molekulinės darvinistikos teorija, neišlaikiusios bandymų sužlugo. Todėl nesuprantama, kad M.Eigen’as vis dėlto tikisi kada nors sugebėsiąs informacijos kilmę pagrįsti grynai materialiais procesais: “Mes turime ieškoti algoritmo, gamtos dėsniais pagrįsto informacijos atsiradimo recepto” (“Pakopos gyvybės link”, Piperio leidykla, 1987, p. 41). Jo prielaida – “informacija atsiranda iš neinformacijos” (p. 55) – prieštarauja visiems mokslinės patirties teiginiams, vadinasi, yra nereali. Ir atvirkščiai – aštuoni mūsų išvardyti informacijos dėsniai daugybę kartų pasitvirtino praktikoje ir jokiais pasaulio laboratorijose atliekamais eksperimentais nepavyko jų paneigti. Kyla logiškas klausimas – o gal gyvybė atsiranda tikslingo kūrybinio proceso metu? Būtent apie tokį principą kalba Biblija. Pagal informatikos taisykles, kad rastųsi bet kokia – taip pat ir biologinė – informacija, būtinas dvasinis šaltinis. Jis nurodomas jau pirmajame Biblijos puslapyje: “Pradžioje Dievas sukūrė” (Pr 1,1). Mokslas apie evoliuciją tvirtina priešingai – esą gyvoms būtybėms nereikia informacijos siuntėjo. Šitą teoriją nuolat atmeta kasdieninėje praktikoje pasitvirtinantys informacijos dėsniai. Todėl šiandien tvirčiausius argumentus teiginiui, kad gyvybė yra kūrybos išdava, mums suteikia informatika.