2AD: Mes bandome nustatyti Dievo vietą erdvėje pagal mūsų žmogiškąjį supratimą. Panašiai darė vaizduodamiesi Dievą senųjų ir naujųjų laikų pagonys. Graikai tikėjo, kad jų dievai gyvena ant Olimpo kalno, o germanai juos įkurdino Valhaloje. Laplace’as sakė: “Ištyriau visą Visatą, bet Dievo niekur neradau”. Panašias išvadas padarė ir sovietiniai kosmonautai: “Skrisdamas Dievo nesutikau” (Nikolajev, 1962, Vostok 3). Visi šie pasakymai Biblijos požiūriu yra iš esmės klaidingi, nes Dievas yra aukščiau erdvės. Jis, kuris sukūrė kosmosą, negali būti kosmoso dalis. Atvirkščiai, jis pasiekia kiekvieną Visatos tašką, jis yra visur esantis. Apie tai Paulius aiškina pagonims atėniečiams aeropage: “Juk mes jame (Dieve) gyvename, judame ir esame” (Apd 17,28). Psalmistas taip pat tai žino, pripažindamas: “Stebi mano žingsnius ir mano poilsį, – pažįsti visus mano kelius. Iš visų pusių apsiauti mane, savo ranka lieti mane” (Ps 139,3.5). Ir čia parodoma, kad Dievas visa supa ir visur pasiekia. Ieškant atsakymo į klausimą “Kur yra Dievas?”, mums gali padėti matematinė daugiamačių erdvių sąvoka (mūsų Visata yra trijų dimensijų, t.y. trimatė). N-matė erdvė yra tarsi įmaišyta į (n+1)-matę erdvę. Antai, trimatė erdvė negali aprėpti keturmatės erdvės, kuri, savo ruožtu, trimatę kiaurai persmelkia. Ši būklė aprašoma Biblijoje, 1Kar 8,27: “Bet argi iš tikrųjų Dievas gyvens žemėje? Net dangus ir dangaus aukštybės negali Tavęs sutalpinti”.

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9
Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė