3AS: Šiame klausime jau slypi išvados, kurios natūraliai siejasi su dabartine situacija: šviesa sklinda 300 000 km/sek greičiu (beveik vien tik nuliais po kablelio patikslinta reikšmė – 299 792 458 m/sek – aprobuota 17-toje generalinėje konferencijoje matų ir svorių klausimais, įvykusioje 1983 m.). Jos sklidimo greitis, kad ir labai didelis, bet vis dėlto apibrėžtas. Vadinasi, kiekviena žvaigždė, mūsų matoma  dabar, mus informuoja ne apie savo dabartinį egzistavimą, bet apie praeitį, kurios liudininkai – tos žvaigždės spinduliai – mus pasiekia akimirksniu. Todėl ir daroma išvada (neleistina!): kadangi yra žvaigždžių, nutolusių milijardais šviesmečių, jų amžius turėtų būti bent jau tiek pat milijardų metų. Taip samprotaujantiems prieštarauja du nepaprastai reikšmingi faktai:

1. Atstumas vietoj laiko: šviesmetis, kaip ir metras, yra ne laiko, bet atstumo matas! Vienas šviesmetis prilygsta 9,46 bilijono kilometrų. Tokį atstumą šviesa įveikia per metus. (O štai laikas, per kurį šviesa sklinda vieną metrą – 1/299 792 458-oji sekundės dalis. Beje, anksčiau metro ilgis buvo nustatytas pagal bangų ilgius, o dabar – būtent pagal šį šviesos sklidimo laiką.) Jei tarp objektų A ir B yra atstumas a, žinant vien tik distanciją, dar nieko negalima spręsti apie tų objektų ankstesnę būklę (pvz., amžių).

2. Kūrybinis mąstymas: Toks laisvas atstumo ir laiko traktavimas yra pasekmė evoliucinio mąstymo, kuriam būdinga neriboti nei praeities, nei ateities laiko. Bibliniu požiūriu laiko ašis prasideda visiškai aiškiu atskaitos tašku, kuris paženklintas pirmuoju Biblijos tekstu ir siekia kelių tūkstančių (ne milijonų!) metų praeitį. Todėl prailginti laiko ašį, žengus dar toliau už pradinio žymens, neleidžia fizikos dėsniai. Tas, kuris ignoruoja šį faktą, tarsi teigia atsiradęs anksčiau nei buvo pradėtas. Toliau gilindamiesi į pateiktąjį klausimą ir pasitelkę aukščiau minėtą “logiką”, prisiminkime pasaulio sukūrimo savaitę. Ketvirtąją dieną buvo sukurtos žvaigždės (Pr 1,14-16). Tačiau baigus visą kūrybą, pagal aną logiką danguje nebuvo matyti nė vienos žvaigždės. Arčiausia Žemės esanti žvaigždė – Kentauro  – yra nutolusi nuo jos per 4,3 šviesmečio. Vadinasi, iš Žemės ją būtų įmanoma pamatyti tik praėjus 4,3 metų nuo sukūrimo. Dar po 1,6 metų pasirodytų kita žvaigždė – ryškiausia Barnardo žvaigždė (atstumas nuo Žemės 5,9 šviesmečio), ir t.t.. Šis procesas tęstųsi iki šiol, nes metai po metų, atitinkamai atstumui nuo Žemės, ją pasiektų vis augančio žvaigždžių skaičiaus šviesa. Tačiau tai prieštarauja astronominių stebėjimų duomenims.

Pagal tokį supratimą Adomas 4,3 metų turėjo žiūrėti į visiškai bežvaigždį dangų ir tik praėjus dar 1,6 metų galėjo pamatyti antrąją žvaigždę. Abraomas, kuris gyveno dviem tūkstančiais metų vėliau, laikantis šios teorijos, taip ir nebūtų išvydęs šviesiausios Paukščių tako žvaigždės, nekalbant apie kitų galaktikų žvaigždes, nes mūsų Paukščių takas nusidriekia 130 000 šviesmečių. Tačiau Dievas parodė Abraomui neišmatuojamą regimų žvaigždžių daugybę, apstulbindamas jį: “Pažvelk į dangų ir suskaityk žvaigždes; jei gali jas suskaityti?” (Pr 15,5).

Vadinasi, anas teiginys “šviesmečių skaičius lygus mažiausiam žvaigždės amžiui” Biblijos požiūriu yra klaidingas. Biblinį šios problemos sprendimą randame Pr 2,1-2: “Taip buvo atbaigti Dangus ir Žemė bei visa jų (žvaigždžių) galybė. Taip Dievas septintąją dieną baigė visa, ką jis kūrė.” Tą patį liudija ir Naujasis Testamentas: “Tiesa, Dievo darbai buvo užbaigti nuo pasaulio sutvėrimo” (Žyd 4,3). Tuo būdu per kūrybos savaitę viskas buvo visiškai pabaigta. Išvada – žvaigždes buvo galima matyti iš karto, nes nuo sukūrimo yra regimi visi kūriniai (Rom 1,20).

Pasaulio sukūrimui būdinga tai, kad mes negalime tam kūrybos laikui pritaikyti visų šiandien mums žinomų dėsnių. “Padaryta” – reiškia visiškai užbaigta: žvaigždžių šviesos spindulys buvo taip pat sukurtas, kaip ir pačios žvaigždės, t.y., ir tolimiausių žvaigždžių šviesa iš karto pasiekė Žemę. Priminsiu: pasikliovę vien tik gamtos mokslais, mąstydami ir tyrinėdami, įstengiame laiko ašimi sugrįžti geriausiu atveju į sukūrimo savaitės pabaigą. Tačiau tai, kas vyko kūrimo savaitės dienomis, suprasime tik tuomet, kai, studijuodami Bibliją, atskleisime ten apreikštąsias detales.

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė