4AM: Visų žmogaus fantazijos galių nepakaks, norint įsivaizduoti dangaus grožybę. Pauliui buvo leista žvilgtelėti iki trečiojo dangaus (2Kor 12,2). O Pirmajame laiške korintiečiams rašydamas apie slėpiningą Dievo išmintį, kurią jau čia, žemėje, apreiškia Dievo Dvasia, jis priduria: “Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli” (1Kor 2,9). Kokių tad reiktų žodžių aprašyti dar neregimą mums Dievo šlovę ir dangų! Biblija nepateikia išbaigto dangaus paveikslo, tačiau piešia jį įvairiais rakursais, kurių kelis panagrinėsime. Tikėjimas gali nujausti tai, kas žodžiais neaprašoma.

1. Dangus – karalystė: Visos šio pasaulio karalystės – laikinos, ribota jų žemiškoji valdžia. Kaizerio valdoma Vokietijos karalystė (reichas), įkurta 1871 m., gyvavo mažiau kaip pusę šimtmečio. Trečiasis reichas buvo skelbiamas tūkstantmečiu, bet jis žlugo po 12 metų, supleškėjo iki pamatų. Tačiau dangus yra amžinoji karalystė (2Pt 1,11), kuri neturės pabaigos. Tai “nepajudinama karalystė” (Žyd 12,28). Tai išsiilgtoji dangiškoji tėvynė (Žyd 11,16), kurioje bus visiškai pripažinta Dievo viešpatystė su tobula valdžia. Tie, kurie priklauso Kristui, valdys ją kartu per amžių amžius (Apr 22,5: Lk 19,17.19).

2. Dangus – Tėvo namai: Dangus, atvirkščiai nei visi žemiškieji namai ir butai, yra nekintanti, pastovi vieta: “Čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo” (Žyd 13,14). Šį miestą Dievas pats parengė (Žyd 11,16b), ir Viešpats Jėzus Kristus yra amžinosios buveinės kūrėjas: “Mano Tėvo namuose daug buveinių… Einu jums vietos paruošti!” (Jn 14,2). Visi, kurie yra Kristaus, čia turi amžinas pilietybės teises; jie yra Dievo namiškiai (Ef 2,19). Maldoje “Tėve mūsų” sakome: “Tėve mūsų, kuris esi danguje” (Mt 6,9), ir Jėzus meldžiasi: “Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manim ten, kur ir aš, kad jie pamatytų mano šlovę” (Jn 17,24). Dangus – mūsų Tėvo namai, nes ten gyvena Dievas (Pr 24,7; Ps 115,3; Mt 6,9). Tai ir Jėzaus gyvenamoji vieta. Iš ten jis atėjo pas mus į pasaulį (Jn 3,13; Jn 6,38) ir į ten jis buvo sugrąžintas, įžengė į dangų (Lk 24,51; Apd 1,11). Sugrįždamas su galybe ir šlove nusileis iš ten, kad pasiimtų savuosius.

3. Dangus – mūsų tėvynė: Per karą milijonai Rytprūsių, Pomeranijos ir Silezijos gyventojų neteko savo tėvynės. Iš kartos į kartą žmonės gyveno šiose srityse, kol turėjo bėgti arba buvo išvaryti. Autorius yra tų baisių įvykių liudininkas. Mes, žmonės, trokštame turėti tėvynę. Nietszche apgailestavo dėl savo dvasinės benamystės tokiais žodžiais: “Vargas tam, kas neturi tėvynės!” Šiame pasaulyje turime tik laikiną tėvynę, todėl Paulius rašo filipiečiams (3,20): “Tuo tarpu mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes laukiam Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus”.

4. Dangus – džiaugsmo vieta: Pagal žemiškąjį matą vestuvių šventė – taip pat proga ypatingam džiaugsmui. Biblija vestuvių įvaizdžiais aprašo dangų, kaip amžinąją džiaugsmo šventę: “Džiūgaukime ir linksminkimės, ir duokime jam garbę! Nes prisiartino Avinėlio vestuvės ir jo nuotaka pasirengusi (Apr 19,7). Jėzus Kristus, Dievo avinėlis, kantriai nešęs pasaulio nuodėmes ir jas sunaikinęs ant kryžiaus, dabar tapo jaunikiu, o jo Bažnyčia – nuotaka. Šiuos išganytuosius iš visų tautų, genčių bei tautybių Jėzus apibūdina taip: “Ir ateis iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir sėsis prie stalo Dievo karalystėje” (Lk 13,29).

5. Dangus – vieta be nuodėmės: Mūsų pasaulis persmelktas nuodėmės padarinių: kančių, vargo, skausmo, aimanų, ligų, karų ir mirties. Tačiau danguje “nieko prakeiktino nebebus” (Apr 22,3). Dievas bus visa visame ir pats viską padarys naujai: “Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio, nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo” (Apr 21,4). Žvelgdamas į šią perspektyvą Paulius buvo pasiruošęs ištverti laikinus kentėjimus: “Aš manau, jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta” (Rom 8,18).

6. Dangus – vainikavimo vieta: Visa, ką šiame pasaulyje darome Viešpaties Jėzaus vardu, matuojama amžinybės mastais ir nedingsta, bet išlieka. Todėl Paulius, baigdamas savo žemės kelionę, gali tarti: “Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats, teisingasis Teisėjas – ir ne tik man, bet ir visiems, kurie su meile laukia jo pasirodant” (2Tim 4,7-8). Apie tokį vainikavimą kalba ir išaukštintasis Viešpats Apreiškime Jonui 2,10: “Būk ištikimas iki mirties, ir aš tau duosiu gyvenimo (amžinojo) vainiką!”

7. Dangus – mūsų tikslas: Aukščiausiasis mūsų, žmonių, tikslas yra per tikėjimą Jėzumi patekti į dangų. Pirmajame Petro laiške 1,8-9 apaštalas nurodo šį tikslą: “Jūs mylite jį (Jėzų), nors ir nesate jo matę; …ir džiūgaujate neapsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu, nes žinote gausią tikėjimo siekinį – sielų išganymą”.

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė