6AG: Norėdami atsakyti į šį klausimą, kuris mūsų laikais tampa vis opesnis, aptarsime penkis Biblijos mokymo aspektus. Pasitelksime vieną iš pagrindinių Biblijos aiškinimo principų, kai problemos sprendimas nesukoncentruotas vienoje jos eilutėje, bet išaiškėja iš kelių teiginių konteksto. (Žr. Priedą, II d., “Pagrindiniai Biblijos aiškinimo principai” A5 ir A6)

1. Santuoka ir lytis: Dievas, sukurdamas pasaulio tvarką, sukūrė ir santuoką. Santuoka yra jo valia ir jo gera idėja: “Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką” (Pr 2,18). Ji sumanyta kaip visą gyvenimą trunkanti bendrystė (Mt 19,6), kuri, kaip teigia jungtuvių ceremonijos formuluotė, galioja, “kol jus išskirs mirtis”. Įtvirtindamas šią Dievo duotąją vyro ir moters bendrystę, Kūrėjas ištarė: “Todėl vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu” (Pr 2,24). “Tapimas vienu kūnu” reiškia ne tik kūniškąjį, lytinį bendravimą. Ši trumpa formuluotė aprėpia visą žmogų – taip pat ir jo sielą, ir dvasią. Du žmonės, iki šiol ėję skirtingais gyvenimo keliais, susisieja pačia glaudžiausia, artimiausia bendryste, kokia tik gali būti. Tiek dvasiniu, tiek fiziniu požiūriu, savo jausmuose ir mintyse jie “tampa vienu kūnu”. Lytis yra Dievo dovana ir santuokos ryšius Biblija traktuoja ne vien kaip prievolę gimdyti vaikus:

“Nesitraukite vienas nuo kito, nebent kuriam laikui sutarę, kad atsidėtumėte maldai” (1Kor 7,5).

“Tebūnie palaimintas tavo šaltinis, rask džiaugsmo su savo jaunystės žmona, žavia gazele, grakščia kalnų stirnaite! Jos krūtys tedžiugina tave visada, būk nuolat apsvaigęs jos meile” (Pat 5,18-19).

“Mėgaukis gyvenimu su žmona, kurią myli” (Koh 9,9).

Biblija mums nurodo teisingą požiūrį į seksualumą. Nereikia būti nei perdėtai dorybingu (Jl 4), nei gašliu (Jer 5,8); svarbiausi dalykai – meilė ir pagarba vienas kitam (Kol 3,19; 1Pt 3,7).

2. Santuoka ir Bažnyčia, kaip Dievo sukurtos institucijos: Šiame pasaulyje daug įvairiausių žmonių bendravimo formų, tarp jų – santuoka ir šeima, bendruomenė ir valstybė, atsiradusios Dievo valia (Rom 13,1-7). Tačiau Jėzaus Kristaus Bažnyčia bei santuoka yra ypatingos Dievo institucijos, vadinasi, jos nėra pačių žmonių sumanytos, nors kai kas ir teigia priešingai. Todėl abi šios bendrijos bedieviškame pasaulyje taip puolamos (1Tim 4,3; Apr 2,9). Nuo pat pasaulio sukūrimo nė viena žmonijos kultūra neišsivertė be santuokos. Ji niekada nebuvo laikoma atgyvena ir, nepaisant santuokai priešingų tendencijų bei klaidingo žmonių požiūrio, gyvuos visais laikais, nes Dievas ją sukūrė rūpindamasis žmonėmis. Visiškai taip pat kaip ir Bažnyčia, kurios, Jėzaus pažadu, niekad nenugalės pragaro vartai (Mt 16,18).

3. Santuoka, kaip alegorija: Biblija dažnai aprašo tikėjimą bei Dievo ir žmonių ryšį kaip tokį širdingą pasikliovimą, koks įmanomas tik tarp susituokusių žmonių: “Kaip tuoktųsi vaikinas su mergele, taip tavasis Statytojas susituoks su tavim. Kaip džiaugiasi nuotaka jaunikis, taip tavim džiaugsis tavo Dievas” (Iz 62,5). Alegorinis santuokos įvaizdis (graik. mystaerion – paslaptis) pasirinktas apibūdinti Kristaus ryšį su savo bendruomene: “…kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, … taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas, tarytum savuosius kūnus” (Ef 5,25.28). Apie šią analogiją Dievo Žodis kalba: “Šita paslaptis yra didelė!” (Ef 5,32). Jau iš santuokos palyginimo su amžinąja bendryste Kristuje galima daryti išvadą, kad santuoka sujungia žmones visam gyvenimui. Kiekviena iširusi santuoka trikdo Dievo sumanymą ir griauna šį įvaizdį. Jėzaus nuostata dėl skyrybų taip pat išsakoma be išlygų (Mt 19,6-9).

4. Ištvirkavimas kaip alegorija: Jei santuokinė meilė ir ištikimybė yra Dievo ryšio su savo tauta įvaizdis, tai atitrūkimas nuo Dievo ir svetimų dievų bei stabų garbinimas Biblijoje lyginamas su santuokos saitų ardymu ir ištvirkavimu:

“Ar matei, ką padarė maištingoji Izraelio karalystė? Ji lipo ant kiekvieno aukšto kalno ir ten po bet kokiu kupliu medžiu elgėsi kaip ištvirkėlė. Iš tikrųjų, savo palinkimu ištvirkauti ji suteršė kraštą, svetimaudama su akmenimis ir medžio gabalais” (Jer 3,6.9).

“Tavąjį svetimavimą, tavo gašlų žvengimą, tavąjį begėdišką pasileidimą – jūsų gėdingus darbus – aš matau ant kalvų ir laukuose” (Jer 13,27).

5. Kas tai yra ištvirkimas? Lietuvių kalboje šią sąvoką išreiškia keli žodžiai – ištvirkimas, palaidumas, paleistuvystė ir pan. Naujojo Testamento kalboje yra tik vienas žodis (graik. porneia), iš kurio šaknies išvestas žodis pornografija. Ištvirkėliu (graik. pornos) Naujajame Testamente vadinami santuokos laužytojai ir homoseksualai (pvz., 1Kor 6,9), bet kartu tai – bendrinis žodis, apibūdinantis bet kokio lytinio poreikio patenkinimą už Dievo sutvirtintos santuokinės bendrystės ribų (pvz., 1Kor 6,18; 1Tes 4,3). Tai -

- seksualiniai santykiai iki santuokos (Įst 22,28)

- intymūs ryšiai su ištekėjusia moterimi (Kun 18,20; Jer 5,8-9; Mt 5,32)

- homoseksualumas (Pr 19,5; Rom 1,26-27; 1Tim 1,10)

- kraujomaiša (1 Kor 5,1)

- santykiavimas su gyvūnais (Kun 18,23).

Dievas griežtai smerkia tuos, kurie ištvirkauja:

“Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei iškrypėliai nepaveldės Dievo Karalystės” (1Kor 6,9-10).

“Ištvirkėlius ir svetimautojus teis Dievas” (Žyd 13,4)

“O lauke (prakeikti) lieka… palaidūnai, žudikai, stabmeldžiai ir visi, kurie mėgsta melą ir jį daro” (Apr 22,15).

Išvados: Išnagrinėjus šias Biblijos ištarmes, mūsų ieškomasis atsakymas visiškai aiškus. Bendrą gyvenimą nesusituokus, taip pat kaip ir ikisantuokinius lytinius santykius bei svetimavimą, Biblija įvardija ištvirkavimu, įspėdama, kad neatsisakiusieji savo nuodėmingo gyvenimo ir neatsivertusieji nepaveldės Dangaus Karalystės (plg Priedo II d.10 skirsnį).

Tačiau kada pora laikoma susituokusia? Mūsų laikais, kai žmonės vis labiau tolsta nuo Dievo Įsakymų, daugėja nesusituokusių “laisvų” porų, gyvenančių kartu, tarsi imituojančių santuoką. Vis dėlto tai ne santuokinis ryšys, nors daugelis jų mano, kad toks bendras gyvenimas niekuo nesiskiria nuo santuokos. Kaip tokį ryšį vertina Dievas, jau rašėme anksčiau (5 skirsnis).

Iš Biblijos sužinome, kad santuoka prasideda ne tuomet,

- kai pora ryžtasi eiti bendru gyvenimo keliu. Jokūbas norėjo gauti žmona Rachelę. Kai praėjo sutartieji septyneri metai, savo uošviui Labanui Jokūbas tarė: “Duok man mano žmoną, kad galėčiau su ja gyventi, nes mano laikas pasibaigė” (Pr 29,21). Šiuo atveju jau buvo kalbama apie lytinius santykius. Iš teksto paaiškėja, kad Jokūbas prieš vedybas nebuvo seksualiai bendravęs su Rachele, ir kad santuoka įsigalioja tik nuo oficialios vestuvių dienos.

- kai pora intymiai suartėja. Jei Izraelyje vyras permiegodavo su mergina, jis turėdavo ją vesti ir – kaip tada buvo įprasta – sumokėti nuotakos išpirką (Įst 22,28-29). Intymūs santykiai iki oficialiųjų sutuoktuvių buvo draudžiami.

Santuokos pradžia. Santuoka įsigalioja – taip pat ir Dievo akimis – tik nuo to momento, kai vyras ir moteris sujungiami jų visuomenėje įprastu oficialiu santuokos ritualu.

Toks apibrėžimas patvirtinamas visais bibliniais vestuvių pavyzdžiais. Šiuo atveju naudojamės vienu iš pagrindinių Biblijos aiškinimo principų, kai apibendrinus gausybę atskirų įvykių ekstrahuojamas biblinis mokymas. Tas pats santuokos pradžios apibrėžimas tinka ir kiekvienai primityviausiai genčiai, turinčiai savus ritualus bei papročius, ir mūsų civilizuotai visuomenei, sukūrusiai civilinės santuokos instituciją. Bet kuriuo atveju aplinkiniai turi visiškai aiškiai ir oficialiai žinoti, kad tuodu žmones sieja santuokos ryšiai. Vadinasi, kiti jau nebegali jų rinktis savo partneriais. Jei vyras geidžia ištekėjusios moters (arba vedęs vyras – kitos moters ir atvirkščiai), pasak Jėzaus Kalno pamokslo, jis – santuokos laužytojas (Mt 5,28). Jėzus pasakė moteriai prie Jokūbo šulinio, kad vyras, kurį ji turi, nėra jos vyras… (Jn 4,18). Jei ji būtų su juo susieta vedybiniais ryšiais, Jėzus nebūtų taip su ja kalbėjęs. Biblijoje niekur neaprašoma pati jungtuvių ceremonija, tačiau iš tekstų aišku, kad nuo tam tikros nustatytos vedybų dienos vyras ir moteris oficialiai priklauso vienas kitam. Abraomo laikais būdavo kitaip (Pr 24,67), nei Samsonui tuokiantis su filistine (septynios vestuvių dienos: Ts 14,10-30) arba Jėzaus laikais (Vestuvės Kanoje: Jn 2,1-11). Vokietijoje tik civilinės jungtuvės yra oficiali juridiškai pripažinta santuokos pradžios forma, kuri, kaip matome iš anksčiau pateikto biblinio apibrėžimo, galioja ir Dievo akyse.

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė