7AI: Visų pirma išsiaiškinkime, nuo kurio momento gemalą galima laikyti žmogumi. Sekuliarizuotos dabarties tendencijos sukelia įspūdį, kad tai priklauso nuo individualaus požiūrio bei valstybės įstatymų leidėjų. Patikimą ir tikslų aiškinimą apie žmogaus būties pradžią surasime Biblijoje. Individualus tapsmas žmogumi prasideda nuo to momento, kai vyro sėkla susilieja su moters kiaušinėliu – ląstelė su ląstele. Kiekvieno embriono užuomazgos ir vystymosi procese tiesiogiai dalyvauja Kūrėjas: “Juk tu mano širdį sukūrei, numezgei mane motinos įsčiose. Šlovinu tave, nes esu nuostabiai padarytas. Tavo visi darbai nuostabūs, – tai žinau labai gerai” – (Ps 139, 13-14). Pašaukdamas Jeremiją Dievas jam pasako, kad dar toli iki gimstant jis įžvelgė Jeremijo asmenybę ir pasirinko jį numatytai paskirčiai: “Dar prieš sukurdamas įsčiose, aš tave pažinau, dar prieš gimstant tave pašventinau pranašu, tautoms tave paskyriau” (Jer 1,5).

Įsidėmėkime: Žmogus yra individas nuo pat savo prasidėjimo, ir – pagal gausius Biblijos tekstus (pvz., Lk 16,19-31; Žyd 9,27) – amžinybės kūrinys, kurio būties negalima išbraukti.

Vis dėlto, kur dedasi žmogus, perėjęs mirties slėnį? Žmonės, girdėję Evangeliją ir sugebėję apsispręsti, žino vienintelį atsakymą. Ir Dievo valia vienareikšmė: “Viešpats… kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad kiekvienas atsiverstų” (2Pt 3,9). Tuo būdu išganymas ir pražūtis priklauso nuo mūsų valios. Mums suteikta laisvė rinktis dangų ar pragarą. Yra du keliai, ir sprendžiame mes patys (Įst 30,19; Jer 21,8).

Tačiau anos dvi minėtos grupės nebegali priimti tokio joms svarbaus sprendimo. Viduramžiais atsirado ir paplito klaidinga teorija, kad dar nemokančio kalbėti kūdikio siela išgelbstima krikštu, o jei vaikas mirė nepakrikštytas, jo siela patenka į pragarą. Ši teorija prieštarauja Biblijai. Pagrindinės Biblijos ištarmės teigia, kad išganingą galią turi ne krikštas, bet tikėjimas Viešpačiu Jėzumi (Apd 16,31). Tuo būdu į aukščiau pateiktą klausimą galime atsakyti, kad kūdikių krikštas negali jiems padėti, o aborto aukų apskritai neįmanoma pakrikštyti. Problemą išsprendžia pats Dievas: “Visagalis nėra neteisingas” (Job 34,12), nes jo teismai absoliučiai teisūs (Apr 16,7) ir nešališki (1Pt 1,17; Rom 2,11). Galime būti tikri, kad minėti klausime asmenys nepateks į pragarą. Juk patys jie nekalti dėl savo likimo. Kai pas Jėzų buvo atvesti vaikai (tarp jų, be abejo, atnešta ir kūdikių), jo mokiniai manė, kad tai nereikalingas Viešpaties Jėzaus varginimas po sunkios dienos. Tačiau Jėzus, pasinaudodamas šia proga, įvardijo vaikus Dangaus karalystės paveldėtojais: “Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė” (Mk 10,14).