9KI: Ar galiu gimdyti dar vieną vaiką, jei tikimybė, kad jis bus išganytas, tėra 50 %? (Jaunos, ką tik įtikėjusios Dievą, moters klausimas)
9AI: Dėl vis labiau užteršiamos aplinkos ar dėl šiandieninio ginkluotės potencialo keliamos karo grėsmės daugelis sutuoktinių porų nebenori gimdyti vaikų. Buvusiose Vakarų Vokietijos žemėse šiuo metu gyventojų prieaugis neigiamas, ir iki tūkstantmečio pabaigos gyventojų skaičius sumažės dviem milijonais: nuo 61 iki 59 milijonų. Kitokį požiūrį išsako Liuteris, atsakydamas į klausimą, ką jis darytų sužinojęs, kad rytoj bus pasaulio pabaiga:
- Pasodinčiau obelaitę.
Pateiktas klausimas rodo didelį atsakomybės jausmą, nes ne tik mąstoma apie amžinybę, bet būtent jai teikiama pirmenybė tarp visų minėtų motyvų, kodėl vengiama turėti vaikų. Visų pirma, reikia atskirai išsiaiškinti du klausimus: ką mums sako Biblija apie vaikų skaičių ir kaip ji atsako į klausimą dėl mūsų vaikų išganymo. Pagal Dievo sumanymą žmogus sukurtas vyru ir moterimi. Pirmasis Dievo paliepimas žmonėms skambėjo taip: “Būkite vaisingi ir dauginkitės!” (Pr 1,28); jis niekada nebuvo atšauktas. Sugebėjimas pradėti ir gimdyti vaikus – tai Dievo dovana žmonėms, kaip ir patys vaikai: “Vaikai iš tikrųjų yra Viešpaties dovana, įsčių vaisius – palaiminimas” (Ps 127,3). Turėti daug vaikų reiškė ypatingą palaimą: “Laimingas žmogus, turintis daug tokių strėlių (sūnų)” (Ps 127,5). “Tavo žmona bus lyg vaisingas vynmedis tavo namų židinyje, o vaikai – lyg vynmedžio atžalos prie tavo stalo. Taip bus palaimintas žmogus, kuris pagarbiai Viešpaties bijo” (Ps 128,3-4). Dievas mus ne tik apdovanoja vaikais, jis nori, kad juos išaugintume jam:
“Įsidėkite šiuos mano žodžius į savo širdis ir sielas, mokykite jų savo vaikus, kalbėdami apie juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi (Įst 11,18-19).
Jei paisysime šio Dievo patarimo, neliksime be vaisių: “Mokyk jaunuolį, kuriuo keliu jis turėtų eiti, jis nenukryps nuo jo net kai pasens” (Pat 22,6). Tad galime ramiai turėti vaikų; taip auklėjami jie augs tikėjime ir bus išganyti. Didis Dievo pažadas galioja: “Aš myliu mane mylinčius, manęs stropiai ieškantys mane suranda” (Pat 8,7). Dievas jaučia ypatingą meilę jaunimui, kuris kreipiasi į jį: “Aš prisimenu ištikimą tavo jaunystės meilę, kaip tu mylėjai mane, būdama sužadėtine, sekdama paskui mane per dykumą, nesėjamą žemę” (Jer 2,2).
Kaip tikintieji, mes galime nebodami gimdyti vaikus, nes tikimybė, kad jie bus išganyti, jokiu būdu nėra 50:50. Jei auginsime pagal Bibliją, juos saugos Dievo pažadas. Daugelio tikinčiųjų šeimų patirtis rodo, kad nuo mažumės pažinę Bibliją vaikai užaugę taip pat ėjo tikėjimo keliu.
Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9
Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė

Sveiki,
Susidūriau su viena opia problema… Mano mergytei jau 6 mėnesiai. Tėvai sako, kad būtų jau pats laikas ją pakrikštyti, kad ji būtų apsaugota nuo piktojo veikimo. Kiek pačiai teko skaitinėti bibliją ten nėra tiksliai parašyta nuo kelių mėnesių ar metų reikia pakrikštyti vaiką. Ten kalbama apie širdies apsisprendimą t.y. kiek suprantu, kai vaikas yra pilnai sąmoningas ir tvirtai apsisprendžia tikėti į Dievą. Ką Jūs manote tuo klausimu?”
Aš manau, kad gerai suprantate Šventą Raštą.
Jame nerasime vietos, kur buvo pakrikštyti žmonės, kurie nesuvokė krikšto prasmės.
Krikštas (graikų kalba „baptizo“) reiškia „pilnai panardinti po vandeniu“. Per krikštą žmogus viešai rodo, kas jau jo širdyje įvyko. Tik kai žmogus sąmoningai tiki į Jėzų ir priėmė Jį į savo širdį kaip gyvenimo Viešpatį, tada įvyksta stebuklas: Žmogus (nusidėjėlis) tampa Dievo vaiku ir gauna nuodėmių atleidimą. Apaštalas Paulius rašė (Antrame laiške Korintiečiams 5,17):
„Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja.“
Kai Kristus tampa žmogaus Viešpačiu, žmogus gauna naują gyvenimą. Jis nori dabar tik taip gyventi, kaip Kristus. Jo naujas Šeimininkas dabar Kristus ir JIS veda jį. Krikštas liudija, jog mūsų senasis „aš“ yra nukryžiuotas kartu su Jėzumi, kad daugiau nebevergautume nuodėmei (Rom 6,6), o gyventume kaip Dievas nori.
Ir būtent krikštas tai simbolizuoja:
- panardyti = mirti savo senajam gyvenimui
- išnerti = gyventi naują Dievo tinkančią gyvenimą
Apaštalas Paulius rašė laiške Romiečiams (6,3-4.11):
„3 Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? 4 Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą. 11 Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje.“
Krikštas tik tada turi prasmę, kai atsivertęs žmogus supranta ką jau savo širdyje įvyko ir sąmoningai pasikrikštija.
Pagarbiai
Eduardas