Vyresnysis: © Eduardas Gossas. Visos teisės saugomos.

Jobo knygos 40 skyriuje šie ropliai ne tik paminėti. Čia net aprašytos jų kūno sudėjimo detalės (eil. 15-18.23):

“Pagalvok apie begemotą, kurį padariau kaip ir tave, jis ėda žolę kaip jautis. Štai jo jėga šlaunyse ir galybė pilvo raumenyse. Savo uodegą jis padaro kietą kaip kedras, raumenys jo šlaunų suausti į vieną. Jo kaulai yra kaip vario vamzdžiai, galūnės tarsi geležinės lazdos. Net kai upė patvinsta, jis neišsigąsta; išlieka ramus, nors Jordanas tekėtų į nasrus”.

Liuteris neišvertė hebrajiško pavadinimo “behemot”, nes toks aprašymas netiko nė vienam jo laikais gyvenusiam gyvūnui. Tvirta uodega galėtų būti krokodilo, bet tasai, kaip grynas mėsėdis, netinka. Kitas didelis, daugiausia vandeny gyvenantis, be to, ir žolėdis gyvūnas – hipopotamas. Tačiau šis vėlgi netinka, nes jo maža uodega-teptukas. Taigi belieka tik kažkokie milžiniški gyvūnai iš dinozaurų giminės, kurie tiksliai atitinka aprašymą. Nors Jobo knyga – viena iš seniausių Biblijos knygų, tačiau tikslus jos parašymo laikas nežinomas. Kadangi tvano metu pasikeitus Žemės paviršiui, atsirado visiškai kiti kalnai, upės, jūros ir vandenynai, Jordano upės vardas Job 40,23 – vienareikšmiškai nurodo potvaninį laikotarpį, kuriuo dar gyveno didieji ropliai. Vadinasi, jie taip pat išsigelbėjo Nojaus laive. Suaugę gyvūnai milžiniškame laive būtų užėmę per daug vietos, todėl galima manyti, kad Nojus paėmė į jį tik jauniklius, o gal net tik kiaušinius. Po tvano šie gyvūnai nebeturėjo tų ekologinių ir klimato sąlygų, kurioms buvo sukurti. Taip jie per kažkurį laiką išmirė. Toks paaiškinimas dėl dinozaurų išnykimo daug labiau įtikinamas už hipotezes, kurių šiandien sugalvoja Biblijos duomenų neigėjai.