Vienas jaunuolis, vardu Tomas, gyveno Anglijoje. Jo šeima buvo neturtinga. Kasdien jiems reikėjo žiūrėti, kaip sudurti galą su galu. Bet vieną dieną jaunuolis išgirdo, kad laivu galima plaukti į Ameriką. Ten viskas įmanoma ir galima pradėti naują gyvenimą. Nesvarbu, ar turėjai pinigų ar ne, ten gali tapti turtingu.

Ir jis panoro vykti į Ameriką. Bet jam trūko pinigų. Dėl to jis dirbo dieną naktį, kad tik galėtų nusipirkti bilietą.

Vieną dieną jis turėjo tiek pinigų, kiek kainavo bilietas, nusipirko jį ir sėdosi į laivą. Jis atsisveikino su šeima ir jo motina jam padavė maisto, kad jis nenumirtų iš bado, nes kelionė turėjo tęstis maždaug dvi savaites. Tai buvo džiūvėsiai.

Tomas susirado pačią geriausią vietą laive. Jis įsitaikė tarp dviejų kaminų. Kad atšalus jam būtų šilta. Tuos džiūvėsius jis atskaičiavo kiekvienai dienai: Rytą jis suvalgydavo vieną džiūvėsį, per pietus suvalgydavo vieną džiūvėsį ir vakare suvalgydavo –ką? – vieną džiūvėsį.

Taip jis praleido keletą dienų. Bet atviroje jūroje buvo labai šalta, ypač naktimis. Ir džiūvėsiai nelabai pasotindavo. – Praėjus savaitei jis buvo labai išalkęs. Vaikščiodamas ant denio, jis žiūrėjo pro langą į restoraną. Mintyse jis matė save sėdintį ir valgantį už stalo. Jis norėjo ką nors nusipirkti, bet nebeturėjo pinigų. Ką jam daryti? Jis galvojo sau: „Įeisiu į valgyklą, elgsiuosi taip lyg turėčiau pinigų, užsisakysiu, valgysiu, o kaip bus toliau, pamatysim.“

Taip jis ir padarė. Jis peržiūrėjo valgiaraštį ir užsisakė patį pigiausią patiekalą: sriubos. Suvalgius sriubą, padavėjas atėjo ir pasiūlė valgyti deserto. Tomas nuraudo. Jis tyliai ištarė: Aš negaliu užmokėti nei už desertą, nei už sriubą. – Padavėjas nustebo ir atsakė: Jaunuoli, ar tu nežinai, kad maitinimas ir nakvynė įeina į bilieto kainą?

Kaip jūs manote? Ar to jaunuolio kelionė nebūtų atrodžiusi visiškai kitaip, jeigu jis iš anksto būtų tai žinojęs? Žinoma.

Jis nenakvotų ant denio tarp dviejų kaminų! Jis nevalgytų kas dieną džiūvėsių!

Ar mes ne kartais gyvename panašiai kaip tas Tomas. Mes žinome, kad esame tikintieji, priėmę Jėzų į savo širdį, mes žinome, kad pateksime į dangų, nes jei tiki, kad Jėzus yra tavo Išganytojas, tu gali būti tikras, kad po mirties eisi į dangų.

Mes turime bilietą į dangų. – Bet dažnai pamirštame, kad mes ne tik turime bilietą, bet ir daug daugiau. Jėzus mus apdovanojo gerokai dosniau negu mes galvojame.

Dėl to aš šį pamokslą pavadinau:

Apdovanotieji gyvena kitaip!

Ar tu žinai, kad esi daug dosniau Dievo apdovanotas? Jis davė tau ne tik amžiną gyvenimą. Ne! Daug daugiau. Kartais aš tai pamirštu.

Kiekvieną sekmadienį einu į bažnyčią, šlovinu Dievą ir meldžiuosi. Tai tampa kaip rutina ir man nebėra tai taip vertinga. Taip pat nuvertėja ir tai, kokią kainą Dievas sumokėjo už mane, išgelbėdamas mane. Todėl svarbu, kad mes vėl ir vėl prisimintume, kas mes esame ir ką mes gavome per Jėzų Kristų.

Aš manau, kad Efezo bažnyčia tai pamiršo ir dėl to Paulius parašė laišką Efeziečiams.

Šis laiškas yra padalintas į dvi dalis. Pirmame, antrame ir trečiame skyriuose jis kalba apie mūsų padėtį Kristaus akyse ir kad mes esame apdovanotieji. Kituose trijuose skyriuose jis mus kviečia gyventi kitaip!

1. A. Viešpats mane dosniai apdovanojo

Perskaitykime keletą eilučių ir pabandykime suprasti, kuo Dievas mus apdovanojo!

Ef 1,3-14   Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš meilės palankios savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei. Ja jis apipylė mus dėl Mylimojo, kuriame turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa. Jis dosniai apdovanojo mus savo malone su įvairiopa išmintimi ir sumanumu, paskelbdamas mums savo valios slėpinį, kaip jis panorėjo iš anksto nutarti jame, amžių pilnatvei atėjus, visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje kaip galvoje. Jame esame tapę paveldėtojais, iš anksto paskirti sutvarkymu to, kuris visa veikia pagal savo valios nutarimą, kad būtume jo didybės šlovei mes, kurie nuo seno turėjome viltį Kristuje. Jame ir jūs, išgirdę tiesos žodį – savo išgelbėjimo Evangeliją – ir įtikėję juo, esate paženklinti pažadėtąja Šventąja Dvasia, kuri yra mūsų paveldėjimo laidas, kol bus atpirkta jo nuosavybė jo didybės šlovei.

Tai buvo ilgas tekstas, jame daug informacijos. Aš peržvelgsiu vieną po kitos eilutes ir ties kai kuriomis stabtelsiu.

Ką padarė Dievas dėl mūsų?

• o 1,4       Jis mus išsirinko à dar prieš sukurdamas pasaulį
• o 1,5       Jis iš anksto paskyrė mus būti Jo vaikais!

à Dar prieš tavo tėvams susidraugaujant, JIS tave jau matė ir mylėjo. Tu nesi klaida ar atsitiktinumas! Dievas norėjo tavęs. Jis tave sukūrė ir (jeigu esi tikintis) paskyrė tave būti Jo vaiku! Ar tai ne nuostabu?

• o 1,6       Jis buvo ir yra mums maloningas!
• o 1,7a     Jis išgelbėjo mus.

Graikų kalboje žodis „išgelbėti“ reiškia „išpirkti“. Pabandykime įsivaizduoti! Dievas vaikšto po turgų. Čia galima nusipirkti ne tik vaisių ir daržovių, bet ir vergų. Ir Dievas pamato tave ir sako: „Gerai, aš jį perku!“ Ir Jis sumoka už tave ne pinigais, o savo vieninteliu sūnumi Jėzumi Kristumi.

• o 1,7b    Jis atleido mums nuodėmes.

à Kaip gera gyventi be sąžinės graužaties! Ir kai mes nusidedame, galime vėl kreiptis į Dievą ir prašyti Jo atleidimo.

• o 1,9       Jis atskleidė mums savo valią.

Prezidentas Adamkus man nesako, kokie jo tolimesni planai. Kas aš toks, kad jis man tai sakytų. Bet Dievas yra dar galingesnis už Adamkų, ir Jis kalbasi su manimi bei atskleidžia man savo valią. Dievo akyse aš esu to vertas. Tai be galo įspūdinga.

• o 1,11    Jis padarė mus savo paveldėtojais.

Kas mes buvome anksčiau? Vergai. Dievas mus išpirko, brangiai už mus sumokėdamas. Bet tai dar ne viskas. Jis mus įsisūnijo ir įsidukrino. Dievas padarė mus savo paveldėtojais.

• o 1,13    Jis paženklino mus Šventąja Dvasia.

Žodis „paženklinti“ turi dvi reikšmes. Pirmoji yra „pasmerkti“. Karšta geležimi būdavo ženklinami gyvuliai, kad visi žinotų, kam tas gyvulys priklauso.

Antras žodis yra “pažadėti“ bei „susižadėti“. Mano gyvenime buvo toks momentas, kada aš Dianai sakiau: „Diana, aš myliu tave. Ar tu nori būti mano žmona?“ Ir ji atsakė: „Taip.“ Paskui aš padovanojau jai žiedą ir nuo tada mes buvome susižadėję. Tai toks laikotarpis, kai dar nesi susituokęs, bet greitai būsi. Tuo laikotarpiu mes ruošėmės vestuvėms.

Taip pat yra ir su Dievu! Ateina momentas, kai Jis tavęs klausia (gal net dabar klausia?): Ar tu nori susieti su manimi savo gyvenimą? Ir jeigu tu sakai „Taip“, Jis tau dovanoja „žiedą“ – Šventąją Dvasią. Ir tai yra ženklas, kad Jūs amžinai būsite kartu.

• o 1,18    Jis suteikė mums viltį.

Pagal vyrų savižudybių skaičių Lietuva užima pirmąją vietą Europoje. Kiek žmonių žūsta be vilties, bet mus Dievas apdovanoja viltimi.

• o 1,19    Jo dėka galime semtis iš didžiausio jėgos šaltinio. à pvz. per maldą
• o 2,4       Jis myli mus.

Niekur kitur nerasi labiau mylinčio Dievo. Buda ar Alachas nemyli žmonių. Bet mes turime Dievą, kuris mus myli.

• o 2,5       Jis suteikė mums Gyvenimą.
  • o 2,6       Jis prikėlė mus ir apgyvendino danguje.
  • o 2,8       Jis veikė (-ia) mumyse ir apdovanojo (-a) mus savo malone.
• o 2,10    Jis suteikia mūsų gyvenimui prasmę ir tikslą.
• o 2,18    Per Jį galime prieiti prie Tėvo.
  • o 2,19    Jis padarė mus Dievo namiškiais ir dangaus karalystės piliečiais.
• o 3,6a     Jis padarė mus savo kūno nariais.
• o 3,6b    Jis davė mums pažadus.

Ką mes per tai gavome ar kuo mes tapome?

• o Išgelbėjimą
• o Nuodėmių atleidimą
• o Šventąją Dvasią
• o Palikimą danguje
• o Maldos galios pažinimą
• o Išteisinimą prieš Dievą
• o Esame mylimi
• o Turime ryšį su gailestinguoju Dievu
• o Priėjimą prie Dievo
• o Susitaikymą ir draugystę su Dievu
• o Priklausome Jam, esame šventi Dievo šeimos nariai
• o Šventosios Dvasios šventykla
• o Prasmingą gyvenimą, nes žinome, iš kur ir kam mes esame bei kur einame.
• o …

Visa tai mes gavome, kai tapome krikščionimis. Ir ką mums už tai reikėjo daryti? Nieko! Ne dėl kažkokių nuopelnų esame išgelbėti, ne dėl kokių tai neeilinių protinių sugebėjimų, bet Dievo malone, Jėzaus kryžiaus auka.

Aš vis naujai suvokiu ir vis iš naujo stebiuosi šiuo Dievo poelgiu.

Kai Paulius rašė laišką efeziečiams, jis norėjo parodyti šias Dievo dovanas lyg perlus. Gal žinai, jeigu norėtum pilnai pamatyti perlo grožį, reikia jį padėti ant juodo pagrindo. Tada tas perlas atrodys dar gražiau. Taip daro ir Paulius.

Paulius laiške Efeziečiams rašė apie Dievo dovanas, o po to jis ir vėl kalba apie ankstesnį gyvenimą be Dievo.

Skaitome Ef 2,1-3; 11-12

Ef 2,1-3     Ir jūs buvote mirę savo nusikaltimais ir nuodėmėmis, kuriuose kadaise gyvenote, laikydamiesi šio pasaulio papročių, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, veikiančiai neklusnumo vaikuose. Tarp jų kadaise ir mes visi gyvenome, sekdami savo kūno geismais, vykdydami kūno ir minčių troškimus, ir iš prigimties buvome rūstybės vaikai kaip ir kiti.

Ef 11-12    Todėl atsiminkite, kad jūs kadaise buvote kūnu pagonys, kuriuos vadino neapipjaustytais vadinamieji apipjaustytieji kūno apipjaustymu, atliktu rankomis. Tais laikais jūs buvote be Kristaus, svetimi Izraelio bendruomenei, tolimi pažado sandoroms, be vilties ir be Dievo pasaulyje.

Žmonės be Kristaus:

• o 2,1       Mirę nusikaltimais ir nuodėmėmis
• o 2,2       Pavaldūs šėtonui
• o 2,3a     Seka kūno geismais
• o 2,3b    Rūstybės vaikai
• o 2,12a  be Kristaus
• o 2,12b  be palikimo
• o 2,12c  be pažadų ir vilties
• o 2,12d  be Dievo pasaulyje
• o 2,13    Nesantaikoje su kitais, žiūri tik savęs

Paulius sako: Tokie jūs buvote. Bet dabar jūs esate Dievo vaikai, esate be galo turtingi.

Ar tu esi tikras, kad tavyje gyvena Jėzus? Jei ne, gal net šiandien gali priimti Dievo Dovanų. Dievas myli tave.

Tau tik reikia tikėti, kad Jėzus mirė už tave ant kryžiaus; už tavo nuodėmes. Ir jei tu jo atsiprašytum, taptum Jo dosniai apdovanotu vaiku.

Paulius toliau kalbėjo apie efeziečių atsakomybę. Kadangi jie yra Viešpaties apdovanotieji, dėl to jie turėjo gyventi kitaip nei anksčiau!

B. Todėl aš pasakoju apie Jėzų!

Ef 4,1        Taigi aš, kalinys Viešpatyje, raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti.

Paulius aiškina, kaip mums reikia šiandien gyventi. – Kad nueitume į dangų? – Ne! Iš dėkingumo, nes esame Viešpaties apdovanotieji.

Kitose eilutėse Paulius kalba apie įvairias elgesio taisykles. Bet aš tik noriu pakalbėti apie vieną iš jų, kuri man asmeniškai yra labai svarbi: Todėl aš pasakoju apie Jėzų!

Ef 3,8        Man, iš visų šventųjų mažiausiajam, atiteko malonė skelbti pagonims nesuvokiamus Kristaus turtus.

Anksčiau Paulius buvo kitoks. Net jo vardas buvo kitas. Jis vadinosi Sauliumi! Jis persekiojo krikščionis ir sodino juos į kalėjimą. Bet Dievas jam apsireiškė ir Saulius suprato, kad jis elgėsi neteisingai. Jis priėmė Jėzų ir suvokė, ką reiškia būti Dievo apdovanotuoju.

Toliau jis buvo ženklu, rodančiu į Jėzų; į tą, kuris negaili dovanų, į tą, kuris gali išgelbėti.

Tai buvo Pauliaus nuoširdus troškimas. Jis džiaugėsi savo radiniu, ir norėjo kiekvienam apie tai papasakoti. Jis troško rodyti kelią pas Jėzų. Tai yra misija!

Misija nereiškia sakyti „aš privalau“, bet „ aš noriu“; tai nėra „prievarta“, bet „širdies troškimas“. Tai yra noras kartu su atsakomybe bei motyvacija, kylančia iš gilaus dėkingumo.

Kai mums gimė vaikas, man tai buvo toks džiaugsmas. Kad aš visiems norėjau pasakoti, kad tapau tėvu. Jeigu aš to niekam nebūčiau sakęs, turbūt būčiau sprogęs. Kadangi aš labai džiaugiausi, man nebuvo sunku pasakoti apie tai.

Kai tik priėmiau Kristų į savo širdį kaip Gelbėtoją, man irgi nebuvo sunku apie jį pasakoti. Nes patirtis buvo šviežia ir aš puikiai suvokiau, kad buvau nusidėjėliu, bet tapau Dievo vaiku. Aš labai gerai supratau, kokiu dosnumu Dievas mane apdovanojo.

Ir kaip yra dabar? – Aš manau, kad mums reikia kartas nuo karto prisiminti, kad Dievas mus ne tik išgelbėjo, bet mes taip pat gavome nesuvokiamus Kristaus turtus. Jei mes visada tai turėtume galvoje, aš manau, kad mes gyventume kitaip! Ir taip gyventi mums nebūtų sunku.

Aš prisiminiau vieną giesmę vokiečių kalba, kurioje kalbama, kad tas: „Kuris rado dykumoje šaltinį, bet niekam apie jį nesako, prasikalsta tiems, kurie miršta nuo troškulio. O tas, kuris žino pelkėje tvirtą takelį, bet niekam apie jį nesako, prasikalsta tiems, kurie joje paskęsta“.

Dar kartą noriu pabrėžti, kad mums nereikia kažką daryti, kad nueitume į dangų. Mes tik turime priimti Jėzų kaip Gelbėtoją. Tada mes tapsime Dievo apdovanotaisiais. Ir jeigu mes esame apdovanotieji, tada gyvenkime kitaip! Ne kaip tas jaunuolis, kuris nežinojo, kad jis galėjo nakvoti kambaryje, o valgyti restorane.

Gyvenkime taip, kad Jėzus džiaugtųsi mūsų gyvenimu. Gyvenkime Kristui. Laisvai pasakokime apie Jėzų kitiems, ir kad tik Jame mes galime rasti gyvenimo prasmę!

Melskimės už galimybę pasakoti kitiems apie Jėzų ir už drąsą atverti savo burną! Gyvenkime kitaip! Būkime kitokie, ragindami dėkingumo, nes esame Viešpaties apdovanotieji!

Amen.

Eduardas Gossas