Kalėdinis pamokslas Lk 2,7

Kaip sunku tai būtų pripažinti, niekada nemokėjau gerai žaisti futbolą. Aš nesu greitas. Kai visi eidavo spardyti kamuolį, ir aš eidavau su jais. Nors futbolas manęs visai nedomino, tiesiog norėjau žaisti su kitais. Bet kartais išgirsdavau žodžius: Tau čia nėra vietos!

Iš tikrųjų liūdna girdėti tokius žodžius. Kartais būdavau tas paskutinis, kurio nei vienai, nei kitai komandai nereikėjo.

Gal ir jūs esate kada nors girdėjęs šiuos žodžius: Pas mus nėra tau vietos“. Gal tai buvo kita situacija. Tai liūdniausi žodžiai žemėje. Tie žodžiai labai stipriai sužeidžia širdį.

Kalbant apie futbolą – visada žinojau, kad aš ne pats geriausias futbolininkas, bet man vis tiek buvo skaudu, kai jie taip elgdavosi su manimi. Bet man žymiai labiau skauda, kai mano sugebėjimų, kitas nepripažįsta arba tiesiog nenori, kad aš jam padėčiau. Jis žino, kad aš sugebu kai ką padaryti, bet vis dėlto mano pagalbos nenori.

Tai reiškia, kad dabar neeina kalba apie sugebėjimą, bet apie asmenį. Kitas mane atstumia kaip asmenį. – Ir tai daug labiau žeidžia.

Aš manau, kad septinta eilutė Jėzaus gimimo istorijoje daugiau sako nei mes iš pirmo žvilgsnio matome:

Lk 2,7             [Marija] suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.

Dar net negimusiam Jėzui vietos nebuvo. Užeigos šeimininkas parašė lentelėje: Laisvų vietų nėra!

Ir tai buvo tiesa. Mes skaitome Jėzaus gimimo istoriją, kad daug žmonių buvo atvykę į Betliejų ir todėl tikriausiai nebuvo vietos užeigoje. Tai reiškia, kad kiti svečiai jau buvo užėmę visus kambarius, laisvų vietų nebebuvo.

Ar nėra taip ir mūsų gyvenime? Mūsų gyvenimas taip yra užimtas. Mes juk nesame tušti. Galbūt tavyje gyvena baimė, apie kurią ką tik matėme vaidinime? Baimė dėl sveikatos. Nes vis daugiau atsiranda nepagydomų ligų ir vis daugiau žmonių suserga. Gal mus apima baimė prarasti artimą žmogų? Gal mes bijome, nes jaučiamės bejėgiai ir, rodos, nieko negalime pakeisti. O gal mes baiminamės, kad visgi mūsų svajonės neišsipildys.

Įvairūs rūpesčiai dėl pinigų, darbo, karjeros ar tuščios garbės yra užvaldę mūsų širdis. Todėl mes esame užimti. Prie mūsų širdies durų stovi lentelė su užrašu: „Užimtas!“ Ir tai yra teisybė!

Ir mūsų širdyje tuomet nėra vietos Jėzui! Ir todėl Jėzus, kur jis be eitų, dažnai pamato šią lentelę „Užimtas!“. Bet Jėzus labai gerai žino, kad mes nesame laimingi su savo širdies gyventojais, kurie mūsų širdyje vis daugiau įsišaknija.

Jono Evangelijoje 10,10 Jėzus sako: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų!“ Jėzus nori mus išlaisvinti ir todėl Jis vėl ir vėl beldžiasi ir bando įeiti į mūsų gyvenimą.

Jėzus sako: „Aš noriu tau padėti. Aš galiu tau padėti. Prašau, atidaryk man duris! Atverk man savo širdį!“ Šiandien jis bando ateiti ir į tavo gyvenimą.  – Jėzui labai skaudu, jei mes Jį atstumiame.

„Nebuvo vietos užeigoje!“ Dar negimęs Jėzus buvo jau atstumtas. Vienintelė vieta jam: Tvartas! Laikina pastogė! – Taip yra iki šiol. Jėzui nėra vietos mūsų gyvenime. Jam nėra vietos, kai švenčiame su giminaičiais Kalėdas. Kalėdinis verslas klesti ir be Jo. Bet be jo pas mus ateina ir kalėdinis šaltis. – Kartais mes ir be Jėzaus gerai gyvename.

Ir kai Jis prisiartina prie mūsų gyvenimo durų ir beldžia, greitai pakabiname tą pačią lentelę: Užimta!

Mes neturime didelių rūpesčių. Mes viską turime, ko mums reikia. Ir mums nereikia išgelbėjimo ir todėl mums nereikia „Išgelbėtojo“.

Mes vieni gerai tvarkomės. Tik kartais galbūt ne. Kai mus ištinka bėda; pavyzdžiui, kai susergame arba tiesiog kažkas vyksta ne pagal mūsų planą. Ir tokiose situacijose mes Jėzui šiek tiek duodame vietos, suteikiame Jam laikiną pastogę! Ten kažkur mūsų tvarte. Bet tik, kai mes nebežinome ką daryti. Kai niekas mums nebegali padėti, tada Jis mūsų atsarginis ratas. – Kai mūsų gyvenimo padangoje atsiranda skylė, mes iš bagažinės išsitraukiame atsarginį ratą. Tik tada kviečiame Jį. Tik tada pradedame melstis.

Kokią reikšmę mūsų gyvenime turi malda? Kas mums yra malda Jėzui: ar vairas, ar tik atsarginis ratas? Ar pakviečiame Jį tik tada, kai esame bėdoje? Bet mūsų didžiausia bėda yra tame, kad mes Jėzui nesuteikiame buveinės pas mus, bet tik laikiną pastogę tvarte. Bet Jis vertas užimti svarbiausią vietą mano ir tavo gyvenime.

Žinoma, mes visi, kurie esame atvykę į pamaldas, visiškai neatstumiame Jėzaus. Kitaip tada tikriausiai mes neatvažiuotume. Bet ar mes esame tie, kurie priima Jėzų į savo gyvenimą?

Per Kalėdas tiek daug žmonių eina į bažnyčias ir klauso Gerosios žinios, kad Dievo sūnus atėjo į žemę išlaisvinti žmonių iš baimės, nuodėmių, pražūties. – Ir kiek iš jų priima Jį į savo gyvenimą?

Jėzui neužtenka vien mažyčio kampelio už durų, lyg gesintuvui. Kurį mes tik naudojame gaisrui užgesinti. – Ne! Jėzus nenori būti mūsų gesintuvas, bet mūsų gyvenimo šeimininkas.

Anuomet „jiems nebuvo vietos užeigoje“. Tai neturėtų pasikartoti mūsų gyvenime. Taigi leiskime Jam užeiti pas mus. Pakvieskime Jį į vidų. Leisk, kad Jis pripildytų tavo gyvenimą džiaugsmu, ramybe ir meile.

Jėzus pasakė: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę.“ (Jn 14,27)

Jėzus nenori suimti tavęs, bet išlaisvinti. Jis ne okupuoja tave, bet paima iš tavęs visas naštas bei nuodėmes.

Tad manau, svarbiausias klausimas per Kalėdas yra: Kas gyvena tavyje? Ar Jėzui yra vietos tavo širdyje ir gyvenime?

Jn 1,11-12 ¹¹ Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė. ¹² Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais ­ tiems, kurie tiki jo vardą,

Jėzus tapo žmogumi ir gyveno žemėje, kad išlaisvintų mus. Dievas nori mus visiškai atnaujinti, pakeisti. Jis duoda mums galią tapti kitu žmogumi.

Jei Jėzų įleisime į savo širdį, jis suteiks mums galios iš rūkančio, geriančio, silpno, susinervinusio žmogaus tapti Dievo vaiku. Ir tada tu gali visiškai kitaip pradėti gyventi šiame pasaulyje su Dievo pagalba.

Tai Dievo kalėdinis pasiūlymas. Tai jo dovana: Žmonėms dovanoti kitą naują gyvenimą!

O ką daryti mums? Tik ją paimti; tik priimti Jėzų.

Jn 1,12 Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais ­ tiems, kurie tiki jo vardą,

Tikėti reiškia ne tik galvoti, kad Jėzus iš tikrųjų gimė Betliejuje. Aišku, kad tai svarbu žinoti. Bet tikėjimas ne tik žinojimas. Toks tikėjimas neišgelbės. – Tikėti reiškia: Paklusti Jėzui! Pasitikėti Juo! Pasikliauti.

Pasikliauk Jėzumi! Atverk jam savo širdį ir pasitikėk Juo!

Mes nesame išgelbėti, jei tik einame į bažnyčią. Žmogus, kuris gimė vištidėje nėra višta. Žmogus, kuris gimė garaže, nėra automobilis. Ir taip pat žmogus, kuris eina į bažnyčią nėra automatiškai Dievo vaikas. Bet Dievo vaikas tapsi, jei priimsi Jį į savo gyvenimą. Tai yra sprendimas.

Užeigos šeimininko sprendimas buvo užrašytas lentelėje: „Užimta!“ Kaip bus pas tave? Ar Jėzus ras tavyje vietos?

Pamokslininkas: Eduardas Gossas