Šiandien vengiama kalbėti apie mirtį. Tai viena iš tų temų, kurios mūsų visuomenėje yra tabu. Mirtį, ir kas susiję su ja, išstumiame iš gyvenimo. Kodėl? Nes tai nemalonu, slegia širdį, susiję su skausmu, su praradimu, kančia ir galbūt vienatve.

Jėzus kalbėjo apie mirtį. Pavyzdžiui Jono evangelijoje:

Jn 12,24-25      ²⁴ Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių. ²⁵ Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui.

Mirtis šioje Rašto vietoje yra ne tik būvimo pabaiga, bet ir kažko naujo pradžia! Kad sėkla užaugtų ir duotų vaisių, jai reikia mirti. – Jei mes norime duoti dvasinių vaisių, mums reikia mirti Viešpatyje! Tai būtina sąlyga! Kitaip Dvasios vaisių nebus.

Klausimas: Ar man reikia duoti vaisių? – Juk galėčiau gyventi vien Dievui ir sau ir to daugmaž užtektų! – Mes iš savęs negalime duoti vaisių, bet mes galime leisti, kad Šventoji Dvasia mumyse juos duotų. Ir tai yra Dievo valia!

1Tes 4,3            Tokia gi Dievo valia ­ jūsų šventėjimas.

Ir kokios yra šventėjimo pasekmės? – Vaisiai!

Jn 15,8              Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai.

Mūsų krikščionių pašaukimas yra: duoti vaisių!

Kaip konkrečiai galiu dabar „mirti Viešpatyje“? Kokia tai mirtis?

Paulius laiške romiečiams parašė:

Rom 6,3-4         ³ Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? ⁴ Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.

Rom 6,6-8         ⁶ Mes žinome, jog mūsų senasis „aš“ yra nukryžiuotas kartu su juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei. ⁷ Juk kas miręs, tas išvaduotas iš nuodėmės. ⁸ Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo.

Rom 6,11           ¹¹ Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje.

Pasinerimo krikštas labai akivaizdžiai mums rodo, kaip mes galime mirti Viešpatyje! Tuo metu, kai pasakėme – „Dieve, atleisk mano nuodėmes ir būk Tu mano Viešpats. Tu viešpatauk dabar mano gyvenime ir vesk mane savo keliu!“ – tada mes mirštame.

Mirštame kam? – Nuodėmei! Tai reiškia senajam gyvenimui!

Kas tai yra „mūsų senas gyvenimas“?

Nuodėmė, tai yra mano egoizmas, mano įsivaizdavimai ir supratimas neatitinkantis Dievo žodį, savanaudiškas savęs išreiškimas (per talentus ar sugebėjimus), įvairios baimės ir nuogąstavimai, įpročiai, rūpesčiai, senasis gyvenimo būdas.

Visa tai mums reikia atnešti prie Kristaus kryžiaus ir melstis: „Jėzau, tai buvo mano senas gyvenimas, bet viską atiduodu tau, mano Gelbėtojau! Tu numirei vietoj manęs, kad aš palaidočiau savo seną gyvenimą ir gimčiau naujam. Tie dalykai buvo mano gyvenime, bet dabar aš esu jiems miręs. Nes Tu dabar mano Viešpats!“

Pavyzdys: Paminklas „Edis miręs“

Su Kristumi mes esame prisikėlę naujam gyvenimui! Senasis „aš“ mirė. Ir dabar gyvenu naują gyvenimą.

Gal 2,19b-20    ^19b Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi.²⁰ Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane.

Pavyzdys: Miegas

Mirtį Viešpatyje galėtume ir palyginti su miegu.

-         Pavargęs einu vakare į lovą.

-         Kai miegu, tampu visišku bejėgiu, nieko negaliu daryti, „atsijungiu“ nuo mane supančio pasaulio, – bet tuo pačiu semiuosi jėgų ir energijos kitai dienai!

-         Kai atsikeliu esu pilnas jėgų, energijos ir jaučiuosi visiškai kitaip nei prieš užmigdamas.

Aš net gi galėčiau pasakyti: Ryte atsikėlęs esu kitoks Edis negu buvau vakar vakare.

Bet mirti ir prisikelti Viešpatyje ir dar daugiau! Paulius sako:

2Kor 5,17         Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja.

Tampu nauju kūriniu! Tai liudija vandens krikštas. Pasinerti į vandenį reiškia: mirti su Kristumi. Būti po vandeniu: būti palaidotam su Kristumi. Ir išnerti iš vandens: reiškia prisikelti su Kristumi naujam gyvenimui.

Krikštas yra panašiai kaip kontraktas/ sutartis/ susitarimas/ sandėris su Dievu:

-         Jėzus yra mano Viešpats ir pasižadu tik Jam vienam tarnauti!

-         Ir to neslepiu, bet parodau tai visiems atvirai ir liudiju, kad JIS – mano Viešpats!

Mk 8,34-35       ³⁴ Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. ³⁵ Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės.

Mk 8,38             ³⁸ Jei kas gėdisi manęs ir mano žodžių šios neištikimos ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, atėjęs savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais.“

Sau miršti ir Dievui gyventi reikia:

-         Ieškoti Dievo valios per asmeninį Biblijos skaitymą, maldą ir bendravimą su kitais krikščionimis.

-         Kad priimu Dievo vedimą savo gyvenime ir noriu taip elgtis, kaip Jis man liepia daryti.

-         Aš ieškau bendrystės su kitais krikščionimis, kurie irgi eina Dievo keliu.

-         Aš priimu iš brolių ir seserų pakoregavimą, padrąsinimą ir paklustu bendruomenės autoritetui. Taip, bendruomenės. Nors kitiems galbūt tai atrodo kaip laisvės suvaržymas.

Ef 4,11-12         ¹¹ Tai jis [Jėzus] paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, ¹² idant aprūpintų šventuosius tarnystės darbui, Kristaus Kūno ugdymui.

Aš prie to dar sugrįšiu ir paaiškinsiu, ką turiu galvoje.

-         Kad seku Jėzumi, tarnauju Dievui ir žmonėms, kuo galiu. Dievas mane apdovanojo dovanomis, kurias naudosiu Dievo garbei ir bendruomenės ugdymui. Nes bendruomenė yra ta vieta, kur galime padėti vienas kitam augti ir tapti brandesniais krikščionimis. Ten galime augti meilėje, kantrybėje, nuolankume, išmokti atleisti ir padėti.

Kai mirštu senajam gyvenimui, tada pyktis, išdidumas, garbės troškimas traukiasi iš mano gyvenimo, man nereikia gyventi uždaro dvasinio gyvenimo.

Filmukas „Kilimėliai“

ekonomija / darbas / namai / santykiai / laimė / saugumas / tapatybė / sveikas protas / ekonomija

Savo „mirtimi“ aš pasirenku būti pavaldžiam Dievui. Jis yra mano autoritetas ir aš priimu Jo vedimą. (Nenoriu stovėti ant kitų kilimėlių, tik ant Dievo!)

Palauk! Bet ar tai nesusiaurina mano laisvės? Paklusti Dievui ir prisijungus prie bendruomenės klausyti kitų krikščionių? – Iš vienos pusės taip, iš kitos – ne!

Taip à Jei bandai padaryti špagatą, arba turi klaidingą laisvės supratimą.

Apklausa „Kas yra laisvė?“

Užvakar sėdėjau parke ir klausiau praeinančių žmonių: „Kas yra laisvė?“ Jaunimas sakė: Kai gali daryti, ką nori, ir niekas nesikiša. Niekas tau nevadovauja, kaip gyventi.

Tada paklausiau: „O kas yra nelaisvė?“ – Jie pasakė: Kai kažkas man apriboja galimybes, pvz. tėvai, bosas, policininkas, direktorius ir t.t.

Pavyzdys: Krepšininkas

Ir tada pasakiau: Tada krepšininkas taip pat yra nelaisvas, nes treneris jam vadovauja ir žaidimas turi vykti pagal taisykles. – Atsakymas: Ne, jis laisvas. – Bet jūs sakote: Laisvas tas žmogus, kuriam niekas nevadovauja ir kuris gali daryti, ką nori. Ar gali krepšininkas daryti ką nori?“ – Atsakymas: Ne, tada būtų chaosas. Visi laimėtų savo būdu, bet gautųsi visai nebeįdomus žaidimas.“ – Tada gal jis nelaisvas, jei jam reikia laikytis taisyklių. – Atsakymas: „Ne, jis laisva valia žaidžia krepšinį. Niekas jo nevaržo!“

Toliau paklausiau: „O kaip galvojate, ar krepšininkui gerai tokiu būdu žaisti, ar jis kenčia dėl tų taisyklų?“ – Atsakymas: „Ne, krepšininkui patinka žaisti krepšinį. Jam tai nėra našta ir jis nejaučia nelaisvės!“

Visur yra taisyklės ir ribos. Be jų žaidžiant krepšinį nebūtų tvarkos, motyvacijos laimėti, strategijos ir komandinio žaidimo. Panašiai ir bendruomenėje. Be tam tikrų taisyklių (pvz. įstatų) mūsų bendruomenėje įsiviešpatautų chaosas. Todėl, galima sakyti, taisyklės ne apriboja, bet išlaisvina ar apsaugo nuo chaoso. Tiek bendruomenėje, tiek ir kiekvieno mūsų asmeniniame gyvenime.

Kai kurios taisyklės mūsų gyvenime gal susiaurina mūsų laisvę, bet Dievas visada suteikia laisvę. Už tavo ir mano laisvę jis atidavė savo viengimį Sūnų.

Gal 5,1               Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi.

Ir apaštalas Petras parašė:

1Petr 2,16          Elkitės kaip laisvi, ne kaip tie, kurie laisve pridengia blogį, bet kaip Dievo tarnai.

Dievo ribos ir taisyklės mūsų neengia, bet teikia laisvę. Krepšininkas priima taisykles laisva valia ir dėl to jis nesikankina. Taisyklės daro žaidimą įdomų ir apskritai tik taisyklių dėka žaidimas yra įmanomas.

Evangelizacinė dalis

Kadangi žinau iš Dievo Žodžio, kad tikėjimas į Jėzų išlaisvina mane, labai kviečiu ateiti pas Jį. Jis nesusiaurina tavo laisvės, bet keičia tavo mąstyseną. – Kristaus išlaisvinimą gali tik tada patirti, kai miršti Viešpatyje; kai pilnai atiduodi savo gyvenimą Jėzui.

Niekas negali už tave priimti šito sprendimą. Niekas neverčia tavęs mirti savo senajam „Aš“. Tai tavo asmeninis apsisprendimas.

Bet mes tik galime labai nuoširdžiai pakviesti: Ateik pas Jėzų!

Kaip manai, ar skatinimas tapti krepšininku yra kvietimas į nelaisvę? Nes ten visokie apribojimai ir taisyklės? Ar skatinimas įstoti į krepšinio komandą yra kvietimas į nelaisvę? Ne! Ten yra geros sąlygos krepšininkui tobulėti. Ten vyksta treniruotės, pratybos ir apmokymai, kad tas krepšininkas vis geriau ir geriau žaistų varžybose!

(gal paklausti asmeniškai)

Jeigu paklaustume Džiugo, kuris yra vartininkas futbolo komandoje, ar jam žaidžiant futbolą atimama laisvė. Jis tikriausiai pasakytų: iš dalies taip ir ne!

Žinoma, kad tam reikia aukoti laiko, tam reikia treniruotis, nepraleidinėti treniruočių, bet tai nėra našta! Tai džiaugsmas! Rezultatas galiausiai yra vertas visų pastangų ir viso investuoto laiko.

Kodėl tada žmonės galvoja, kad tikėjimas į Dievą atima laisvę? Išmėgink Dievą ir pats sužinosi, ar taip iš tikrųjų yra!

Kodėl krikščionys nenori prisijungti prie bendruomenės? – Tai neatima laisvės, bet tai yra vieta, kur treniruojamės ir stiprėjame, kad ugdytume vienas kitą ir vykdytume Dievo valią.

Mes kartu norime eiti Dievo keliu. Mes visi esame pakeliui į dangų ir kviečiame prisijungti, tarnauti Dievui ir įgyti dvasinio brandumo; padėti vienas kitam; mokytis mylėti, atleisti, drąsinti ir visapusiškai tobulėti.

Bet, kad tai taptų realybe, visų pirma reikia mirti Viešpatyje!

Paulius sakė:

1Kor 15,31       Prisiekiu savo pasididžiavimu ­ jumis, broliai, mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje, jog aš kasdien mirštu!

Ką tai reiškia? – Tai reiškia, kad aš sąmoningai atsiduodu Dievo valiai!

Tai procesas, kuris nuolat vyksta žmoguje.

Laimingas žmogus, kuris kūnu miršta Viešpatyje!

Mūsų gyvenimas su Dievu prasideda su atgailos malda. Bet Dievas nori daugiau! Jis skatina šventėti ir Jam leisti duoti vaisių mūsų gyvenime. Neužtenka vien geros pradžios. Dievui reikia tęstinumo. Jis nori matyti vaisius!

Jn 15,8              Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai.

To Dievas nori iš mūsų visų! Ir ne tik, kad mes būtume išgelbėti, bet kad savo visu gyvenimu šlovintume Jį. Ir tai darytume būtent per vaisius ir mokinystę, mokymąsi iš Jėzaus, sekimą Juo!

Be mirties – nėra vaisių! Mūsų krikščioniškas gyvenimas lieka bevaisis, be atsidavimo ir pasiaukojimo Dievui!

Jn 12,24-25      ²⁴ Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių.

Svarbu ne tik gera pradžia, bet ir gyventi su Dievu visą gyvenimą ir sėkmingai baigti mūsų bėgimą šioje žemėje!

Mūsų eilutė ant lentos skamba Šventajame Rašte taip:

Apr 14,13           Ir aš išgirdau iš dangaus balsą, kuris liepė: „Rašyk: ‘Nuo šiol bus palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje. Taip, – sako Dvasia, – jie turi atilsėti nuo savo vargų, nes jų darbai juos lydi.’“

Čia kalbama apie kūniškai mirusiuosius Viešpatyje!

Pabaiga yra vienodai svarbi kaip ir pradžia, tik daug sunkiau pasiekiama! Iki galo kovoti tikėjimo kovą, ištvermingai iki galo priklausyti Dievui ir vykdyti Jo valią! Nepaisant sunkumų ar išbandymų toliau eiti su Jėzumi iki žemiškojo gyvenimo pabaigos; arba iki tol, kol Jėzus ateis ir pasiims saviškius pas save.

Aš galiu paliudyti, koks yra palaiminimas būti žmogaus laidotuvėse, kuris mirė Viešpatyje! Tas žmogus iš tikrųjų laimingas žmogus! Buvau ne vieną kartą netikinčiųjų laidotuvėse. Ten vilties nebuvo! Kai tau reikia kažką pasakyti, tiesiog nežinai, ką pasakyti.

Bet žmogus, kuris miršta Viešpatyje, kuris gyveno su Dievu –netgi per savo mirtį jis yra kitiems didelis palaiminimas ir padrąsinimas.

Santrauka:

Galbūt vis dar gyveni sau? Ateik pas Jėzų ir atiduok savo gyvenimą Jam!

Gal tu jau atgimęs žmogus, bet iki šiol gyvenai tokį dvasinį gyvenimą, kokį tu pats sau susikūrei? Tada mirk Viešpatyje! Atiduok Jam viską savo religingumą ir klaidingą įsivaizdavimą. Leisk, kad Dievas pakeistų tavo mąstymą!

Krikštas – puikus ženklas, kuris labai akivaizdžiai atspindi mirtį Viešpatyje. Krikštu mes išreiškiame, kad mirštame, būname palaidoti ir prisikeliame naujam gyvenimui su Jėzumi! Nuo šiol Jis turi teisę įtakoti ir keisti mano asmeninį gyvenimą ir duoti instrukcijas. Tai nėra našta ar laisvės susiaurinimas, bet per tai patiriame dievišką laisvę veikti pagal savo pašaukimą ir dovanas. Kristus visada išlaisvina.

Bendruomenė yra krikščionių „treniravimosi salė“. Tai vieta, kur mes galime augti dvasiškai. Ar priklausymas bendruomenei mus varžo? Ne! Atvirkščiai! Ji yra ta vieta, kur meilė ir pasitikėjimas auga, o baimė dingsta. Vieta tobulėjimui ir padrąsinimui toliau eiti su Dievu ir nešti vaisius.

Kviečiu žengti tris tikriausiai pačius svarbiausius gyvenime žingsnius:

1. Pirmiausiai, jeigu dar nepriėmei, priimk Jėzų į savo širdį kaip asmeninį Gelbėtoją ir Viešpatį.
2. Pilnai atsiduok Jam, sek Jėzumi. Pradėk naują gyvenimą su Viešpačiu ir krikštykis. Krikštas liudija, kad visiškai mirštu senajam „Aš“, senajam gyvenimui ir gyvenu Dievui patinkantį gyvenimą, gyvenu Jam ir noriu Jam tarnauti savo dovanomis.
3. Kitas žingsnis būtų: prisijungti prie krikščionių bendruomenės, rasti savo vietą ten, augti, tarnauti ir duoti vaisių.

Mūsų, kaip bendruomenės pareiga – rūpintis dvasiniu tikinčiųjų gyvenimu, rūpintis tais, kurie prisijungia prie mūsų. Mes norime padėti vienas kitam su Dievo pagalba: elgtis, gyventi ir tarnauti Dievui pagal Jo valią. Ir tegul mūsų širdys kasdien kapituliuoja prie Dievą, kasdien mirkime Viešpatyje! Kad Jo vardas būtų pašlovintas mūsų asmeniniame ir bendruomenės gyvenime.

Amen.

Edis