Laimingas žmogus, kuris tiki nematęs! – Štai ir vėl reikalavimas, kad tikėčiau aklai! Panašiai kaip armijoje, kai įeini pro duris, galvą reikia atiduoti rūbinei, nes ten nėra vietos abejonėms ar svarstymams. Negalima kritikuoti – reikia tik priimti, sutikti ir pritarti. Kas abejoja, tampa įtariamuoju.

Laimingas žmogus, kuris tiki nematęs! – Tikėjimas yra skirtas būtent vaikams, kurie tiki viskuo, ką pasakai. Arba vyresnio amžiaus žmonėms, kurie nebepajėgia pasirūpinti savimi. – Bet man reikia įrodimų ir argumentų!

Ir į tą žmogų, kuris nori suprasti, bet netikėti aklai, į tą, kuris klausia skeptiškai, kartais žiūrime kreivai.

Ir daugelis sako: Kuo daugiau įrodymų, tuo mažiau reikia tikėti. Ir kuo mažiau įrodymų, tuo daugiau reikia tikėti. Bet kadangi bažnyčioje tikėjimas yra pagrindas, mums nesvarbu, ar iš vis yra įrodymų ar ne: Svarbiausia: Tikėjimas!

Toks įsivaizdavimas yra klaidingas!

Tekste, kur randame šią eilutę, būtent kalbama apie Tomą, kuris reagavo skeptiškai, kai kiti mokiniai jam papasakojo, kad Jėzus prisikėlė ir yra gyvas.

Skaitykime šią istoriją:

Jn 20,24-29 ²⁴ Vieno iš Dvylikos ­ Tomo, vadinamo Dvyniu ­ nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. ²⁵ Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių žaizdų ir neįbesiu piršto į vinių žaizdą, ir jeigu neįkišiu rankos į jo šoną, netikėsiu.“ ²⁶ Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ ²⁷ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įbesk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Ištiesk ranką ir įkišk į mano šoną; jau nebebūk netikintis, būk tikintis.“ ²⁸ Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ ²⁹ Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“

Tomas nėra netikintis. Jis buvo vienas iš tų mokinių, kurie vaikščiojo su Jėzumi trejus metus ir matė daugybę stebuklų. Jis tik skeptiškai reagavo į tą žinią, nes jam Jėzaus prisikėlimas buvo nesuvokiamas dalykas. Per daug keista, kad tai galėtų būti tiesa. Tomas nebuvo veidmainis! Aš manau, kas Jėzui visai nepatinka, tai veidmainiškumas!

Sveikas skeptiškumas visai neblogai. Tas žmogus, kuris klausia, nori suprasti/suvokti, kodėl tai daroma. Pavyzdžiui: kodėl mes meldžiamės prieš valgį? Dėl ko tai darome? – Kodėl reikia eiti į pamaldas, tik kad išlaikytum protėvių tradicijas? – Kodėl mes minime Viešpaties vakarienę?

Ir kai tas žmogus gauna atsakymą, tuomet jis tiki su giliu įsitikinimu.

Daug žmonių tik elgiasi kaip kiti ir nesuvokia, kodėl jie tai daro. Tiems linkėčiau truputį daugiau sveiko skeptiškumo. Nes ir bažnyčioje reikia sveiko proto, blaivumo, sąmoningo apsisprendimo.

Ne viskas, kas skelbiama iš sakyklų, visada yra tiesa. Tai reikia patikrinti ir nepriimti aklai!

Mintis: Tai galime išmokti iš Tomo: Jis buvo sąžiningas žmogus. Neužsidėjo tikėjimo kaukės lyg jis tikėtų, bet abejojo savo širdyje. Jis bijojo priimti šią džiugią naujieną ir vėliau nusivilti. Jam reikėjo tuo įsitikinti. Jis norėjo tikėti!

Jis stovėjo kryžkelėje. Dar jis nepasakė nei „Ne“, nei „Taip“. Todėl reikalavo įrodymų, kad galėtų priimti galutinį sprendimą.

Netikėjimas Biblijoje nėra vien mažas tikėjimas, o sąmoningas Dievo atsisakymas. Kitaip sakant: Netikėjimas yra sąmoningas apsisprendimas prieš Dievą, o tikėjimas – sąmoningas apsisprendimas už Jį.

Pritaikymas

Jeigu tu truputį skeptiškai žiūri į tikėjimą kaip Tomas, tada aš sveikinu tave. Tu sveikas ir mąstantis žmogus, kuris nepriima visko aklai. – Tada labai raginu taip elgtis, kaip Tomas. Tomas išreiškė savo abejonę. Jis sakė:

Jn 20,25 „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių žaizdų ir neįbesiu piršto į vinių žaizdą, ir jeigu neįkišiu rankos į jo šoną, netikėsiu.“

Galbūt mums yra keista, kad tas mokinys, kuris vaikščiojo su Jėzumi, netikėjo. Jis juk viską matė, viską girdėjo iš Jėzaus burnos. Ir Jėzus ne vieną kartą buvo sakęs, kad Jis numirs ir prisikels trečią dieną. Kodėl jis tada netiki?

Nes kiekvienam, nepaisant visų įrodymų, reikia asmeniškai tai priimti tikėjimu. Todėl šis sakinys negalioja: Kuo daugiau įrodymų, tuo lengviau tikėti.

Jn 12,37            Nors Jėzus jų akivaizdoje padarė tiek daug ženklų, tačiau jie juo netikėjo.

Kai Jėzus Lozorių prikėlė iš numirusiųjų, kaip sureagavo religiniai atstovai? Jie nusprendė Jį nužudyti.

Ar iš vis reikia tikėti tuo, ką matai? Taip! Nors ir matai, vis tiek reikia dar ir tikėjimo. Tikėjimas yra daugiau nei suprasti tiesą. Tikėjimas ne tik priima faktus. Tikėti reiškia: pasidaryti išvadą iš faktų!

Jeigu tai tiesa, tada pasikeis mano gyvenimas!

Tomui reikėjo tikrumo! – Ir jis po savaitės jį gavo.

Jn 20,27 Jėzus kreipėsi į Tomą: „Įbesk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Ištiesk ranką ir įkišk į mano šoną; [jau] ne[be]būk netikintis, būk tikintis.“

Jėzus Tomo neišbarė, bet jam padėjo įsitikinti. Iš kur Jėzus sužinojo, ką Tomas norėjo pamatyti? – Kai Tomas tai garsiai visų akivaizdoje tai pasakė Jėzus buvo tame kambaryje, bet tik nematomas.

Neįsivaizduoju, kas dėjosi Tomo galvoje, kai jis iš Jėzaus lūpų išgirdo šiuos žodžius. Kaip skaitėme, prieš savaitę jis diskutavo su kitais ir demonstratyviai reikalavo faktų. O Jėzus stovėjo šalia ir klausėsi šių kvailų plepalų. Tomas galvojo, kad Jėzus yra mirties pasaulyje, bet Jėzus iš tikrųjų buvo arčiau jo negu jo marškiniai.

Bet vis dėlto Jėzus jo dabar neišbarė, bet kreipėsi į Tomą ir sakė: „Tomai, pažiūrėk! Paliesk mane! Patikrink, ar aš tikras!“

Jėzus jam leido tai padaryti, ko Tomas pareikalavo kaip sąlygos, kad galėtų tikėti. Ir Tomas tada pamatė Jėzų!

Dabar jis buvo situacijoje, kurioje jis turėjo pasakyti „taip, aš su įsitikinimu tikiu!“ arba „ne, aš to nepriimu ir absoliučiai netikiu“. Arba tikėti, arba ne!

Pritaikymas

Aš galvoju dabar apie žmones, kurie pateko į bėdą ir tada šaukėsi Dievo ir pasakė: „Jei išgelbėsi mane iš čia, tikėsiu Tavimi ir pakeisiu savo gyvenimą!“ – Labai dažnai teko girdėti, kad Dievas jiems padėdavo. (Nes Dievas yra mylintis Dievas. Jis myli kiekvieną asmeniškai; tave ir netgi mane!) Tuo metu, kai Dievas jiems padėjo, jiems reikėjo apsispręsti: arba tikėti, arba ne ir Dievo pagalbą interpretuoti kažkaip kitaip. Nes kas yra tikėjimas? Tikėjimas yra: pasidaryti išvadą iš faktų!

Ir būtent tai padarė Tomas. Jis tada ne tik pasakė „Tu esi Viešpats ir Dievas“, bet „mano Viešpats ir mano Dievas!“ Tai ne tik tikėjimo pripažinimas, bet naujas požiūris į tolimesnį gyvenimą! „Nuo šiol, Jėzau, aš gyvensiu tik Tau. Tu – mano Viešpats! Tau tarnausiu, kol gyvensiu.“

Tomas neįbedė piršto ir neįkišo rankos į Jėzaus šoną. To daryti jam jau nebereikėjo. Gyvasis Viešpats jam apsireiškė ir citavo jo žodžius. Ir, kai Jėzus stovėjo prieš jį, Tomas suprato, tai Dievas.

Tomas pirmiausiai pamatė ir paskui patikėjo. „Tu įtikėjai, nes pamatei“ sakė Jėzus. Jo pagrindas buvo matomi faktai. Ant jo buvo pastatytas jo tikėjimas.

Ar žmonės ateityje tik tada tikės ir sakys „mano Viešpats ir mano Dievas“, kai jie asmeniškai pamatys Jėzų? Ar Jėzui reikės apsireikšti kiekvienam žmogui ir parodyti savo perdurtas rankas ir šoną?

Jėzus pristatė alternatyvą: „Tikėti nemačius!“ Bet kas yra tokio tikėjimo pagrindas? Ką reiškia „nematyti?“

Pagrindas nėra prisikėlimo tikėjimas, o prisikėlimo faktas! Ar pagavote mintį?

Kam Jėzus pasakė šiuos žodžius „Palaiminti, kurie tiki nematę“? Mokiniams? Ne! Jie visi pirmiausiai pamatė ir tada tikėjo, be išimties! O kam Jėzus tai pasakė? Tiems, kurie vėliau įtikės į Jėzų! Jis žiūrėjo į ateitį ir jau žinojo, kad nebeilgai jis bus žemėje ir grįš pas Tėvą į dangų. Daugiau Jis nebepasirodys. Tada tikrai nebegalios: „Pamatyk ir tada patikėk!“

Kas dabar nori tikėti, tam reikia pasitikėti mačiusiųjų parodymais! Pirmoji tikinčiųjų karta buvo tie, kurie asmeniškai gyveno su Jėzumi, Jį pamatė kaip prisikėlusį Viešpatį. Kita karta buvo tikintieji, kuriems reikėjo pasikliauti pirmąja tikinčiųjų karta. Jie nebematė Jėzaus, bet vis tiek apaštalams pasitikėjo ir per juo į Dievą. Jie netikėjo išgalvotais dalykais, gražia idėja ar filosofija, bet tomis žiniomis, kurias buvo perdavusi pirmoji karta!

Tikėjimo pagrindas šiandien remiasi tais pačiais faktais ir Dievo veikimu. Vietoj „matymo“ atsiranda „pasitikėk tais, kurie tai matė“. Tai reiškia: „pasitikėk tuo, ką girdi iš pirmosios kartos!“

Apaštalai vėliau keliavo po pasaulį ir susitiko su žmonėmis ir pasakojo jiems apie Jėzų. Ir jie pasakė:

1Jn 1,1-2 ¹ Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, tai skelbiame apie gyvenimo Žodį. ² Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome ir liudijame, ir skelbiame jums amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums.

Tai buvo Jėzų mačiusiųjų pranešimai. Pradžioje tai buvo sakytiniai pranešimai, o vėliau jie buvo užrašyti. Paskui sekė antra, trečia, ketvirta kartos, kurios turėjo patikimus Jėzų mačiusiųjų pranešimus, tų žmonių, kurie asmeniškai gyveno su Jėzumi ir jį matė kaip prisikėlusį Viešpatį!

Todėl ir mes šiandien Lietuvoje turime Naująjį Testamentą ir patikimus Jėzų mačiusiųjų pranešimus iš pirmų lūpų.

Mums šiandien galioja Jėzaus žodžiai: „Laimingas žmogus, kuris tiki nematęs!“ Mes galėtume ir kitaip pasakyti: „Laimingas žmogus, kuris skaito ir tiki“ arba „kuris girdi ir tiki“!

Naujame Testamente yra užrašyti nuostabūs Dievo darbai, tai, ką savo akimis matė apaštalai.

Petras vėliau parašė:

1Petr 1,8           Jūs mylite jį, nors ir nesate jo matę; tikėdami jį, nors ir neregėdami, džiūgaujate neapsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu.

Kiekvieną kartą, kai žmogus įtikėdavo į Jėzų, Petrui buvo stebuklas. Čia yra žmogus, kuris tiki nematęs ir gauna amžinąjį gyvenimą Kristuje! – Laimingas žmogus, kuris tai priima!

Apaštalai nuolat pabrėždavo: „Mes pamatėme ir todėl tikime. Dabar mes labai prašome klausytis mūsų žodžių ir taip pat tikėti. Nesvarbu, ar tai matėte ar ne – faktas išlieka tas pats: Jėzus Kristus numirė dėl mūsų nuodėmių ant kryžiaus ir prisikėlė trečią dieną. Jis yra Viešpats ir Dievo sūnus. Jis yra vienintelis kelias į dangų ir tik per Jį būsime išgelbėti nuo amžinos pražūties.“

Jn 20,30-31      ³⁰ Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. ³¹ O šitie surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą.

Tikėjimo pagrindas yra istoriniai faktai – ne ideologija arba tuščias įsivaizdavimas. Tik dėl to turime tvirtą tikėjimo pagrindą!

Pavyzdys: Alpinistas

„Laimingas žmogus, kuris tiki nematęs!“ –

Žmogus be Dievo yra kaip alpinistas, kuris kopia į kalną ir galiausiai jis nebegali eiti nei į priekį, nei atgal. Tada jis mato po savimi žmogų, kuris šaukia: „Pasileisk! Aš pagausiu tave!“ – Tas alpinistas pasitiki nepažįstamuoju ir šoka. Ir saugiai krenta į išgelbėtojo rankas. Tai reiškia: Pamatyti ir tikėti; pasitikėti, kad kitas tikrai sugebės jį sugauti.

Įsivaizduokime tą pačią situaciją, tik staiga atsirado rūkas. Alpinistas kybo prie sienos. Jis tik girdi iš apačios, kad žmogus šaukia: „Pasileisk! Aš pagausiu tave!“ Tas alpinistas pasitiki nežinomu balsu ir saugiai krenta į išgelbėtojo rankas. – Tai reiškia tikėti, nors ir nematai pačio gelbėtojo.

Dabar trečias variantas: Tas pats alpinistas kybo prie sienos, tvyro rūkas. Jis nemato po savim jokio žmogaus ir negirdi jokio balso, bet vis tiek šoka su įsitikinimu, kad kažkas turėtų būti, kas jį pagaus ir išgelbės. Tai mirtinas tikėjimas. Tikėjimas be pagrindo! Tikėjimas nešantis mirtį.

Pirmas ir antras tikėjimas – išgelbėjo. O trečias ne!

Kai Jėzus sakė „Palaminti žmonės, kurie tiki nematęs!“ Jis galvojo apie antrąjį variantą.

Jėzus taip pat ir šiandien šaukia: „Pasileisk! Krisk į mano rankas! Aš sugausiu tave ir išgelbėsiu! Pasitikėk mano žodžiais! Pasitikėk Manimi!“

Jėzus myli tave ir kviečia tikėti. Galbūt abejoji. Jis tavęs neišbars už tai. Jis tik ragina klausytis Jo balso. Pasitikėti, kas parašyta Biblijoje. Pasitikėti, kad Jis gali išgelbėti tavo sielą.

Aš baigsiu pamokslą Jėzaus žodžiais: „Nebūk netikintis, būk tikintis, kuris klauso ir tiki!“ Amen.

Edis