Nuoširdžiai lauk Jėzaus, kaip Simeonas! (2007-12-16)

Nuoširdžiai lauk Jėzaus, kaip Simeonas! (2007-12-16)

Mes visi laukiame!

Adventas – laukimo metas. Aš nežinau kaip tau, bet laukti man nepatinka. Aš visada galvoju, ką galėčiau padaryti, kad man nereikėtų laukti.

-              Parduotuvėje žiūriu iškart prie kokios kasos yra mažesnė eilė.

-              Kai važiuoju mašina išsirenku tą juostą, kur nėra sunkvežimių ar troleibusų. Kad greičiau pravažiuočiau.

Ir organizacijos, kurios reklamuoja savo prekes, tai žino, kad nenorime laukti. Todėl jos mus skatina pirkti Kalėdų dovanas iškart, nepaisant to, kad neturi pinigų. Išsimokėtinai. Kredito bankai mielai duoda paskolą. Tik pirk dabar. Nereikia laukti.

Bažnyčia sako, kad Adventas yra laukimo metas. O ko mes laukiame? Žinoma – Kalėdų, dovanų, ar ne? Ir tai simbolizuoja šitas advento vainikas.

Kai dega viena žvakė, reiškia: Kalėdos dar toli. Reikia dar laukti tris savaites. Kiekvieną sekmadienį mes uždegame dar po vieną žvakę. Ir kai dega keturios žvakės, reiškia: Kalėdos jau labai greitai.

Adventas yra ramybės laikotarpis, kurio metu susilaikoma nuo linksmybių. Tai laikotarpis, kada vengiama valgyti mėsos ir klausytis garsios muzikos. Per Adventą skiriame laiko apmąstymui, rimtumui ir ramybei. Bent anksčiau taip būdavo.

Kaip yra iš tikrųjų?

Bet pažiūrėkime į savo kasdienybę! Man Advento metas yra streso ir įtampos metas, kai vyksta daug renginių, kai reikia pirkti dovanas, išsiųsti atvirukus ir pasveikinti artimus žmones su Šventomis Kalėdomis.

Man atrodo, kad Advento laikas atvirkščiai yra labiausiai varginantis laikas, laikas, kada mes esame labiausiai įsitempę. Kiekvienais metais sakau sau: „Šiais metais bus kitaip. Nebestresuosiu ir ramiai praleisiu šį laiką.“

Bet kol kas man taip nepavyksta.

Kodėl reikia ramybės?

Kodėl krikščionybė kviečia per Adventą susikaupti, būti ramiems ar bent ieškoti ramybės?

Atsakymas labai paprastas:

Kad mes lauktume Kalėdų, kaip grįžtančių giminaičių ar draugų iš kokio Londono ar Airijos.

Pavyzdys:

Praėjusį antradienį pirmą valandą turėjo atvykti Johanas iš Vokietijos. Kaip vokiečiui priklauso lygiai pirmą aš jau stovėjau autobusų stotyje. Bet nebuvo nei autobuso, nei Johano. Aš pažiūrėjau į lentelę, ar nesuklydau. Ne! Autobusas turėjo atvykti antradienį pirmą valandą. Aš nuėjau į Eurolaino registraciją ir paklausau, kada atvyks autobusas iš Vokietijos. Jie man pasakė, kad:

„Autobusas vėluoja. Jis nesenai pervažiavo Lietuvos sieną ir dar prieš dvi turėtų būti Kaune.“

Gerai. Aš nuėjau į mašiną, nes buvo šalta, ir laukiau, kol atvažiuos autobusas.

Laukdamas pagalvojau, kad sėdėdamas mašinoje galiu ruoštis pamokslui. Paėmiau užrašų knygutę ir kartas nuo karto kai ką užsirašiau.

Staiga dar prieš dvi Zenonas man paskambino ir pasakė, kad Johanas jau pas jį. Jis atvyko maždaug pusę dviejų ir pats atvažiavo į bažnyčią.

Ar supratote, kas įvyko? Kai pirmą valandą stovėjau stovėjimo aikštelėje, aš laukiau Johano sutelkęs visą dėmesį. Nieko kito nedariau. Stovėjau ir laukiau.

Bet kai sužinojau, kad autobusas vėluoja ir tiksliai nežinojau, kada jis atvyks, aš jau nebelaukiau taip atidžiai. Buvau užsiėmęs, ruošiau pamokslą ir būtent tada iškilo pavojus, kad nepastebėsiu autobuso, kai jis atvažiuos. Taip ir įvyko.

Ko laukiame?

Užimtumas mums trukdo nuoširdžiai laukti. Todėl reikia ramiai laukti! Laukti ko? Jėzaus! – Kalėdos yra Jėzaus atėjimo šventė! Kalėdos yra tam, kad mes galėtume kasmet prisiminti, kad Jėzus atėjo į žemę. Mūsų Viešpats tapo kūdikiu – žmogumi! Jėzus yra Dievas ir visada buvo danguje su savo Tėvu. Jis šventas, tobulas, be nuodėmės. Jis yra pasaulio šviesa!

O kodėl jam reikėjo „ateiti“ į žemę? Kodėl jis tapo kūnu? Jeigu jam danguje gerai, galėjo likti ten. – Ne! Jis matė, kad mes nerandame ramybės. Ir kai jis kalba apie ramybę, jis kalba apie mūsų „vidinę ramybę“, kurios dėka mes galime ramiai užmigti, su kuria mes be pykčio galime žiūrėti kitam į akis. Ramybė, kuri tampa gyvenimo šaltiniu.

Žmogus be Dievo neturi tos ramybės! Biblija kalba apie mūsų prigimtinę širdį:

Rom 3,23     Visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės!

Laiške romiečiams net gi kalbama apie mūsų tokio gyvenimo pasekmes:

Rom 6,23     Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.

Kadangi Dievas yra mylintis Dievas, jis ieškojo galimybės mums atnešti ramybę, dievišką ramybę, amžinąjį gyvenimą.

Jo 3,16        Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.

Jėzus buvo ir yra šviesa, spindinti tamsoje.

Jo 1,10-11  Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė.

Kodėl? Jis visą laiką sakė: „Laukite manęs! Aš, Viešpats, ateisiu!“ Bet žmonės buvo užsiėmę! Jie nelaukė Viešpaties. Visi buvo užsiėmę su savo problemomis ir kiekvienas stengėsi pats savo jėgomis kaip nors iš jų išsikapstyti.

Ar nuoširdžiai lauki Jėzaus?

Šiandien mes žmonės irgi galvojame tiktai apie save ir rūpinamės, kad tik mums būtų geriau. Taip pat buvo ir anais laikais, kai gimė Jėzus! Buvo tokių, kurie visai nelaukė Viešpaties. Bet buvo ir tokių, kurie nuoširdžiai laukė Jėzaus atėjimo.

Vienas iš jų buvo Simeonas.

Aš noriu perskaityti, ką mūsų Biblija apie jį rašo:

Lk 2,25-32  Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją. Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“.

Simeonas nuoširdžiai laukė Viešpaties. Tai buvo jo svajonė: kažkada pamatyti Mesiją. Ir jis ne tik kalbėjo apie tai, bet ir iš tiesų laukė Jėzaus. Todėl jis Jį ir pamatė. Biblija pažadėjo:

Jer 29,13-14a           Kai manęs ieškosite, rasite mane. Taip, jeigu visa širdimi manęs ieškosite, rasite mane čia pat.

Kaip tu lauki Jėzaus? Ar nori, kaip Simeonas, pamatyti Viešpatį? Ar tu trokšti turėti ramybę širdyje, turėti patį Jėzų širdyje?

Tada tau reikia taip pat nuoširdžiai laukti Jėzaus, kaip Simeonas! Jis laukė ne pasyviai, bet aktyviai! Jis ieškojo Dievo. Jis eidavo į šventyklą ir bendraudavo su Dievu. Jis troško pažinti Dievą, skaityti apie Jį, girdėti apie jį ir melstis.

Ir tu gali šiandien taip pat laukti Viešpaties. Tu gali melstis ir prašyti Dievo ramybės. Tu pastebėsi, kai nuoširdžiai melsiesi, kad Dievas tau atleidžia kaltes, nuodėmes. Jis Tau duos ramybę. Nes jis yra ramybės Dievas. Ir jis ateis į tavo širdį. Kai pasakysi „Jėzau, būk mano Viešpačiu. Aš noriu gyventi, kaip tu nori“, tada tu tapsi Dievo vaiku ir visą amžinybę praleisi Dievo šviesoje.

Todėl aš noriu tave paraginti: Lauk nuoširdžiai Viešpaties, kaip Simeonas! Priimk jį į savo širdį! Advento metas yra puiki galimybė apie tai rimtai pagalvoti ir pakviesti Dievą į savo gyvenimą.

O gal jau esi Dievo vaikas? Tada noriu ir tau pasakyti: „Lauk Viešpaties, kaip Simeonas!“ Ieškok Dievo, skirk laiko Dievo pažinimui! – Gal lauki atsakymo iš Dievo, gal ieškai išeities iš sunkumų, gal ieškai darbovietės arba partnerio: Nuoširdžiai lauk Viešpaties atsakymo, JO vedimo, tikėk, kad JIS tau laiku padės, kad JIS laiku tau duos stiprybės, jėgų ir nuolankumo.

Nuoširdžiai lauk Viešpaties, kaip Simeonas, kuris ieškojo Dievo, klausėsi JO, skaitė apie JĮ ir meldėsi!

Amen.

Eduardas Gossas

February 19, 2010 Post Under Pamokslai - Read More

One Response to “Nuoširdžiai lauk Jėzaus, kaip Simeonas! (2007-12-16)”

  1. [...] Dvasios taurė (Kava su grybais) Jėzus ganytojas Jėzaus meilė Maldos pagrindas – tikėjimas! Nuoširdžiai lauk Jėzaus, kaip Simeonas! [...]

Leave a Reply