Įžanga:

Neseniai skaičiau internete straipsnį apie rankų plovimą. Jame buvo parašyta, kad, jei mes visi rūpestingiau plautume prieš kiekvieną valgį, po tualeto, arba gyvūno palietimo savo rankas (ir šiaip daugiau dėmesio kreiptume į higieną), daug ligų momentaliai dingtų. Žodžiu: Plaudami rankas mes pasipriešiname ligoms!

Žydams rankų plovimas irgi buvo labai svarbus dalykas! Tai buvo komplikuotas plovimo ritualas. Jiems reikėjo prieš valgį du kartus plauti rankas iki rankos sąnario. Labai aiškiai buvo pasakyta, kiek vandens minimaliai reikėjo; kokie indai tinkami rankų plovimui ir netgi kad tas, kuris įpilo vandens į indus turėtų būti švarus. Ypač fariziejai ir Rašto aiškintojai labai rūpestingai laikėsi tų nurodymų. Jie tai darė nė dėl higienos, o dėl religinių priežasčių.

Mūsų šiandieninėje istorijoje taip pat kalbama apie rankų plovimą. Perskaitykime tą istoriją iš Morkaus evangelijos.

Lk 7,1-5 ¹ Pas Jėzų susirenka fariziejų ir keli Rašto aiškintojai, atvykę iš Jeruzalės. ² Jie pamato kai kuriuos jo mokinius, valgančius suterštomis (tai yra nemazgotomis) rankomis. ³ Mat fariziejai ir visi žydai pagal prosenių paprotį valgo tik rūpestingai nusiplovę rankas. ⁴ Taip pat sugrįžę iš turgaus jie nevalgo neapsiplovę. Be to, yra dar daug nuostatų, kurių jie laikosi, sekdami papročiu, pavyzdžiui, taurių, puodelių bei varinių indų plovimo. ⁵ Taigi fariziejai ir Rašto aiškintojai jį klausia: „Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių papročio ir valgo suterštomis rankomis?“

Žodis „nešvarus“

Fariziejai atidžiai stebėjo, kas yra „švaru“, o kas „nešvaru“. Tai buvo žodis, kurį jie dažnai vartodavo. Remdamiesi griežtomis religinėmis nuostatomis, jie tvirtindavo, kad kas yra „nešvaru“ taip pat yra ir „nešventa“ bei „netinkama“ Dievui. Taigi žodis „nešvarus“ nereiškė vien išorinio nešvarumo, bet tai buvo (religine prasme) atmestina, netinkama Dievui.

Pavyzdžiui, nešvariais tapdavo tie žmonės, kurie paliesdavo nudvėsusį gyvulį arba raupsus. Viskas suteršdavo, kas turėjo ryšį su mirtimi arba kita religija, tas trukdydavo patekti į Dievo artumą. Nes būtent tai buvo kiekvieno žydo aukščiausias troškimas: Būti švariu ir pamaldžiu! Ir taip nešvarumas įgavo beveik tą patį statusą kaip nuodėmė!

Nešvarumas persiduoda per palietimą. Todėl reikėjo vengti visko, kas buvo nešvaru! Todėl jie griežtai laikydavosi švaros taisyklių. Būtent sugrįžę iš turgaus jie nevalgydavo nenusiplovę rankų. Nes galėjo būti, kad jie netyčia palietė pagonį arba kitą žmogų, kuris buvo nešvarus.

(Gal tas nešvarus žmogus tuo metu nežinojo, kad buvo nešvarus. – Kaip gi gali būti tikras, kad pats švarus? Tik jeigu kiekvieną kartą nusiplaučiau rankas!)

Daugelį plovimosi ir kitų nuostatų fariziejai patys išgalvojo ir jų laikydavosi kaip įstatymo. Tų reikalavimų būdavo labai, daug ir taip jie iki smulkmenų kontroliuodavo visą žmogaus gyvenimą. O fariziejų nuostatų žydams reikėjo taip pat laikytis kaip ir Dievo įsakymų. Jie liepdavo laikytis: Toros (penkiaknygės, kurią parašė Mozė) IR protėvių papročių. Taigi tų reikalavimų nesilaikymas buvo rimtas nusikaltimas ir net nuodėmė. O elgimasis pagal juos buvo vertinamas kaip dorumas ir klusnumas Dievui.

1. Dievo žodis aukščiau žmonių papročių! (Mk 7,6-13)

Dabar galime įsivaizduoti, kodėl fariziejams visai nepatiko, kad Jėzus ir jo mokinai nesilaikė protėvių papročio (prieš valgį nusiplauti rankas). Jų akyse jie nusidėjo.

O kaip Jėzus reagavo į jų klausimą?

Mk 7,6-8 ⁶ Jis atsako jiems: „Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta: Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. ⁷ Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų. ⁸ Apleidę Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių papročių.“

Griežti žodžiai! Jėzus juos išvadino „veidmainiais“! Kodėl? Būtent fariziejai ir Rašto aiškintojai norėjo kuo geriau laikytis Dievo Žodžio. – Jie taip stengėsi gyventi pagal visas taisykles, kad net nebematydavo esmės – to, kas buvo svarbiausia.

Ką jie darė? Jie sudarė taisyklių sąrašą, kurios turėjo apsaugoti nuo nešvarumo. Nes aukščiausias reikalavimas buvo „būti nesusitepusiam Dievo akivaizdoje“, ir tai buvo sąlyga tarnauti Dievui ir eiti į Jo artumą. – Taigi, reikia plauti rankas. Stop!

Kur tai parašyta? Aš visą penkiaknygę atidžiai perverčiau ir neradau tos vietos, kur parašyta, kad reikia plauti rankas prieš valgį! Tai parašyta tik kunigams, kurie aukojo Dievui, ir tiems, kurie po to tą pašventintą auką valgė, bet ne visiems! –

Bet fariziejai aiškino taip: Kadangi kiekvienas namuose prieš valgį turėjo prašyti Dievo palaimos, jis atlikdavo pamaldų apeigą ir tada ir tiems valgantiems taip pat reikėjo plauti rankas. Ir kadangi vanduo, kuris nuplauna rankas pats susiteršia, reikia perplauti antrą kartą su švariu vandeniu. Ir kadangi indas, kuriame buvo vanduo rankų plovimui galėtų būti irgi nešvarus. Tą indą prieš tai irgi būtinai reikėdavo išplauti.

Matote kokią procedūrą jie sukūrė, kad tik nenusidėtų? Ir tai yra tik vienas pavyzdys. Jų buvo labai daug.

Jėzus teisingai pasakė:

Mt 23,4 Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti.

Bet tuos papročius įvedė garsiausi, geriausi ir galbūt išmintingiausi Rašto aiškintojai, kurie buvo labai gerbiami! – Tai tiesa. Aiškinimai ir komentarai labai naudingi, bet jie vis dėlto tėra žmonių žodžiai ir gali būti klaidingi ar tik antraeiliai dalykai.

Fariziejai taip pasinėrė į tuos nurodymus, kad nebeatskyrė, kur Dievo žodis ir kur žmonių žodžiai. – Besistengiant išlikti švariems jie pamiršo, kad „švarūs“ jie visų pirma turėtų būti siela, dvasia ir doru gyvenimu.

Pavyzdys: Vairavimo mokykla

Aš puikiai prisimenu, kai mokiausi vairavimo egzaminui. Turėjau didelę krūvą lapų ir galvą pilną ženklų ir taisyklų – ir teorinę dalį išlaikiau. Ir tada man reikėjo išsilaikyti važiavimą. Kai važiavau galvojau apie visas taisykles, kurios galiotų, jei šviesoforas neveiktų. Ir tada pamačiau ženklą „Stop“. Būtų didelė klaida pravažiuoti nesustojus ties tuo ženklu. Taigi, sustojau. – Mokytojas pažiūrėjo į mane ir pasakė: „Būtų viskas gerai, jeigu šviesoforas neveiktų. Bet jis veikia ir tau žalia šviesa. Atsipalaiduok ir važiuok toliau!“

Gal ir fariziejai buvo panašioje situacijoje ir jiems reikėjo, kad kažkas jiems sakytų: Atsipalaiduokite! Stenkitės pirmiausiai laikytis Dievo įsakymų ir pirmiausiai žiūrėkite į savo vidų ir tik tada žiūrėkite į kitus!

Pavyzdys: mano sena bažnyčia

Aš užaugau rusų-vokiečių konservatyvioje bažnyčioje. Pagrindinis sakinys ten buvo: Išorė atspindi vidų! – Iš principo tai tiesa.

Bet kadangi buvo aiškiai nurodyta, kaip turėjo atrodyti išorė, buvo lengva įvertinti, ar tas žmogus geras krikščionis, ar ne. Jei jis su kostiumu ir kaklaraiščiu ateidavo ir sėdėdavo pirmoje eilėje vyrų pusėje, tada jis buvo geras krikščionis. O jei moteris ateidavo su kelnėmis arba papuošalais, jeigu dažydavo savo plaukus, juos apsikirpdavo per trumpai arba ateidavo be skarelės, tada buvo visiems aišku, už ją reikia melstis. Ji bedievė.

Tai fariziejiškumas. Išorė buvo svarbesnė negu tas, kas viduje. (Tarp kitko, aš žinau, kad ta bažnyčia stipriai keičiasi ir šiandien jau ji yra pasikeitusi.)

Kiekvienai bažnyčiai gresia pavojus pasakyti: Biblija  I R

- tradicija, mormono knyga, pranašų įsakymai, sakramentai, atitinkama apranga, ypatingi dvasiniai patyrimai (galbūt būtinybė turėti kalbos dovaną), dešimtinė ir taip toliau.

Bet juk mūsų, kaip bendruomenės, pareiga nenureikšminti Dievo žodžio kitiems dalykams suteikiant tokią pat ar net didesnę vertę.

Fariziejams ir Rašto aiškintojams protėvių papročiai būdavo tokie svarbūs, kad jie netgi nuvertindavo kai kuriuos Dievo įsakymus. Nors, žinoma, viskas atrodydavo labai dvasiškai ir gerai.

Bet Jėzus tuos žmones išvadino veidmainiais! Tai jis įrodė per vieną pavyzdį:

Mk 7,9-13      ⁹ Ir jis pridūrė: „Puikiai jūs apeinate Dievo įsakymą, norėdami išsaugoti savo papročius! ¹⁰ Antai Mozė yra pasakęs: ‘Gerbk savo tėvą ir motiną’, ir: ‘Kas keiktų tėvą ar motiną, mirte tenumiršta.’ ¹¹ O štai jūs sakote: ‘Jei žmogus pasako savo tėvui ar motinai: Tebūnie korbanas (tai yra: auka Dievui) , kuo turėčiau tave sušelpti’, ¹² ­ tuomet jūs nebeleidžiate jam padėti tėvui ar motinai, ¹³ niekais paversdami Dievo žodį dėl savojo papročio, kurį esate perėmę. Ir daug panašių dalykų jūs darote.“

Fariziejai priekaištavo Jėzui, kad jis nesilaiko protėvių papročių (nenuplovė rankų), o Jėzus jiems priekaištavo, kad jie nesilaiko Dievo įstatymo, nes Dievas pasakė: Gerbk savo tėvus! Ir viskas! – O Fariziejai pasakė: Dar ne viskas! Galima dar ir taip va padaryti.

Kadangi mūsų pareiga Dievui yra aukštesnė negu žmogui (tėvams) vaikas gali tuos pinigus, kuriuos jis turėdavo skirti tėvų priežiūrai pašvęsti Viešpačiui su priesaika ir tokiu būdu išsilaisvinti iš pareigos finansiškai juos paremti (bet turtus galima toliau turėti). Jis gali tada tėvams tiesiog pasakyti: „Labai atsiprašau. Ką turiu, pašventintas Viešpačiui. Apgailestauju, bet nieko negali jums duoti.“

Tai skamba labai dvasiškai ir logiškai, bet šitas įstatymas buvo sukurtas tik tam, kad nereikėtų finansiškai paremti tėvų (nors Dievas pasakė, kad vaikas turi slaugyti tėvus). Blogybė, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo ypač dvasiškai! Tai veidmainystė!

Panašiai gali nutikti ir mums. Gal mes galvojame ir sakome: „Mano primaniausia pareiga Dievui yra rūpintis savo šeima! Į jai reikia investuoti visą savo laiką ir jėgas. Ir kai turėsiu laiko ir pinigų, tada galvosiu ir apie bažnyčią. Bet tai nebūtų teisinga Dievo atžvilgiu. Galbūt skamba labai atsakingai, bet ne visiškai pagal Dievo valią. Tai vienas kraštutinumas.

Taip pat galėtume ir atvirkščiai pasakyti. Jei žmogus save aukotų vien Dievo reikalams ir visiems padėtų, bet už tai nebeturėtų laiko ir jėgų rūpintis savo artimaisiais ir būti kartu su šeima, – tai irgi būtų kraštutinumas, neatitinkantis Dievo valios.

Būtent tai yra mūsų kasdienybės iššūkis: Rasti pusiausvyrą! Ne vien tik bendruomenei, ne vien tik šeimai tarnauti, bet apsvarstyti su Dievu, kada ir kaip reikia elgtis.

Jėzus yra gerai pasakęs:

Mt 23,23b Reikia tai daryti ir ano neapleisti!

Tarp kitko: Šis tekstas labai aiškiai kalba apie vaikų pareigą: gerbti savo tėvus! O tai liečia ir mūsų finansus! Pirmą kartą apie tai pagalvojau, ruošdamas šį pamokslą. Jėzus čia sako, kad vaikų pareiga yra paremti savo tėvus finansiškai, jei jiems prireiktų finansinės pagalbos. Tai yra mūsų užduotis.

Labai gerai, kai valstybė juos paremia ir jiems padeda, – bet tai yra mūsų atsakomybė.

2. Bloga širdis iš tikrųjų suteršia žmogų! (Mk 7,14-23)

Iki šios vietos Jėzus kalbėjo su fariziejais, kad laikytis Dievo Žodžio, o ne papročių yra svarbiausias dalykas. Toliau jis taip kalbėjo susirinkusiai miniai:

Mk 7,14-23 ¹⁴ Ir vėl sušaukęs minią, Jėzus kalbėjo: „Paklausykite manęs visi ir supraskite: ¹⁵ nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina.“¹⁷ Kai sugrįžo nuo minios į namus, jo mokiniai ėmė klausinėti apie palyginimą. ¹⁸ Jis sako: „Nejaugi ir jūs esate be nuovokos? Argi neaišku jums, kad visa, kas ateina į žmogų iš lauko, negali jo suteršti, ¹⁹ nes nepatenka į jo širdį, bet į vidurius ir išeina laukan?“ (Taip jis paskelbia visus valgius esant švarius.) ²⁰ Jis dar pasakė: „Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. ²¹ Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, ištvirkavimai, vagystės, žmogžudystės, ²² svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. ²³ Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų.“

Žydams tai buvo visiška naujiena. Netgi Jėzaus mokiniai jo nesuprato. Jie galvojo, kad Jėzus kalbėjo palyginimu, kurį reikėjo išaiškinti. Bet tai nebuvo palyginimas.

Jie manė, kad žmogus susiteršti gali tik iš išorės, nuo ko apsisaugoti galima tik su plovimais. Bet Jėzus čia dėsto, kad išoriniai dalykai nesuteršia vidinio žmogaus. O tik nuodėmė mūsų širdyse. O jos nenuvalys nei švarus maistas, nei griežti higienos reikalavimai.

Tik dėl purvinos nuodėmingos širdies mes tampame nešvariais prieš Dievą.

Ne tai, kas įeina į mūsų burną, suteršia mus, bet visi nešvarumai, kurie eina iš mūsų širdies.

Mk 7,21-23   ²¹ Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, ištvirkavimai, vagystės, žmogžudystės, ²² svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. ²³ Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų.“

Išeitis

Ne išorė, bet vidus suteršia žmogų. Jėzus nukreipė fariziejų dėmesį nuo ritualų į žmogus vidų. Ir tuo metu jiems aiškiai parodė, kad žmogaus širdis nėra gera, jai reikia išgelbėjimo.

Žmogus negali išgelbėti savęs. Jam nepadės papročių laikymasis, jam nepadės krikščioniška tradicija. Žmonės gali ir pastoviai eiti į pamaldas, melstis Dievui, aukoti pinigus, skaityti Bibliją, švęsti Kalėdas, dalyvauti Viešpaties vakarienėje ir netgi evangelizuoti. Tie visi dalykai yra geri, bet jie nepakeičia žmogaus širdies. Darbai mūsų neišgano! Vien tik Jėzaus Kristaus auka už mūsų nuodėmes, už mūsų širdžių nešvarumą!

Tik Jėzus Kristus gali dovanoti naują širdį. Tik jis keičia mūsų požiūrį ir kreipia mūsų žvilgsnį nuo antraeilių dalykų į esminius – svarbiausius dalykus.

Priimk jį į savo širdį ir tu pamatysi, kad pradėsi kitaip galvoti ir mąstyti.

Jei esi jau atgimęs krikščionis, tada laidžiame Jėzui iš naujo aštrinti savo mąstyseną ir su jo pagalba nugalėti nuodėmę!

Jis skatina per Šventąją Dvasią nenusidėti, o nusidėjus apsivalyti ir gyventi su švaria širdimi!

Pamokslininkas: Edis