Pamokslas “Atleisk kaip Dievas tau atleido! arba Kaip Jėzus man, taip aš tau!”
Eduardas Gossas
„Kaip tu man, taip aš tau!“ Ar žinote tokį posakį? Tai ne tik posakis, bet ir realybė! Šiandien mūsų visuomenė taip ir elgiasi. Aš nesu išimtis! Nes ką visi aplink mane galvoja, kaip jie dirba ir elgiasi – tai įtakoja ir mano gyvenimą. Atrodo, kad kitaip net negalėčiau elgtis.
„Būk sau teisėju! Tu pats žinai, kur peržengei ribą – ir gyvenk, kaip išmanai!“ Taip mums sako pasaulis.
Bet tame yra problemėlė! Kas gi gali pasakyti, kur yra ta riba? Kas yra dar gerai ir kur nebegerai? – Mes esame žmonės, ir mes visi turime savo nuomonę! Todėl pasaulyje vyksta karai. Ir todėl karai vyksta ir tarp mūsų.
„Jeigu kažkas man blogo padarė, atlyginsiu jam dvigubai!“
Bet krikščionys turėtų elgtis kitaip! Krikščionims negalioja šis posakis! Dievas nenori, kad mes atsilygintume blogu, bet atleistume! Todėl mes neturėtume sakyti „Kaip tu man, taip aš tau!“, bet „ Kaip Dievas man, taip aš tau!“ Kaip Jėzus man atleido, taip ir aš atleisiu tau!“
Žmonės, kurie daug laiko praleidžia kartu, pastebės, kad
kartais atsiranda tarp jų trintis ir jie sužeidžia vienas kitą. Kažką ne taip pasakei ir kitas jau įsižeidęs. Dėl to mums reikia atleidimo, kuris apsaugo, kad mūsų santykiai visiškai nenutrūktų. Todėl noriu tave paskatinti:
„Atleisk savo artimui kaip Jėzus tau atleido!“
Šiandien kalbėsiu apie du svarbius dalykus. Pirma pagalvosime apie „neribotą atleidimą tarpusavyje“ ir paskui apie „neribotą Dievo atleidimą mums“.
Tema „Atleidimas“ yra gigantiška ir įvairiapusiška, dėl to šiandien negalėsiu visko peržvelgti.
Dėl to apsiribosiu šiais dviem, mano nuomone, svarbiausiais aspektais.
- 1. Neribotas atleidimas tarpusavyje
Jėzus ne vieną kartą kalbėjo apie atsilyginimo ir atleidimo problemą. Jėzus kritikuodavo ir mokinių elgesį. Bet kodėl? Anksčiau galiojo taisyklė: „Akis už akį ir dantis už dantį.“ Tai reiškia, kad galima atsilyginti tuo pačiu! Bet Jėzus gyveno kitaip. Jis vadovavosi kitu įstatymu.
Petras žinojo, kad reikia atleisti. Jam tai nebuvo nauja,
nepaisant to, kad jis gyveno Senojo Testamento laikais. Bet jam buvo visiškai nauja, kad Jėzus dabar mokė, kad atleidimas nėra nuopelnas, bet pastovi laikysena – gyvenimo būdas. Jėzui atleidimas buvo vidinė nuostata.
Ir Petras atėjo pas Jėzų ir jo rimtai paklausė:
Mt 18,21-22 Tuomet priėjo Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek karų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių karų. [Kitas vertimas rašo: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt kart septynių kartų.“ Reiškia 490 kartų.]
Fariziejai Jėzaus laikais išleido įstatymą, kiek kartų reikia atleisti savo artimui ir kada jau nebereikia atleisti. Tris kartus reikėjo atleisti ir po to jau niekas to nebereikalavo.
Taigi, Petras žinojo, kad Jėzus gyveno kitaip, pagal kitą įstatymą negu fariziejai ir jam buvo įdomu: Ką Jėzus galvoja apie atleidimą? Kai skaitėme, Petras nesakė atleisti tris kartus, bet žymiai daugiau – septynis kartus. Septynis kartus atleisti broliui jau jam atrodė labai gailestingai. Gal jis laukė atsakymo iš Jėzaus: „Palauk palauk Petrai, viskam yra ir ribos! Kam tiek daug?“
Jis norėjo sužinoti, kur yra Jėzaus riba. Kada jau galima nebeatleisti be sąžinės graužaties? Žinant šią ribą, būtų lengviau gyventi negu visada mylėti, kaip Jėzus mylėjo; ir visada atleisti kaip Jėzus atleido.
Bet Jėzaus atsakymas buvo kitoks; netikėtas Petrui: 77 kartai arba pagal kitą vertimą 70 kart 7. Tai yra 490 kartų. Ką Jėzus norėjo tuo pasakyti? Ar jis Petrui ir mums nurodė skaičių ir pasakė, kad septyniasdešimt aštuntą kartą nebereikia atleisti, jis to nebereikalauja iš mūsų.
Aš manau, kad Jėzus Petrui sakė: Atleisk savo artimui neribotai! Be galo!
Mes norime žinoti, kur yra meilės riba, nuo kada nebereikia tarnauti bažnyčioje, kiek turiu aukoti, kad daugiau nebereikėtų? Kad galėčiau sakyti: Užteks! Viskas! Daugiau nereikia!
Daugelis šiandien sąmoningai ar nesąmoningai klausia: „Viešpatie, kiek kartų man reikia atleisti?“ Šitas klausimas iškyla, kai atsiranda sunkumų šeimoje ar santykiuose su draugais ar bendradarbiais. Gal nesutariame su kaimynu arba viena klasiokė mane erzina. Visur, kur žmonės gyvena, atsiranda problemų.
Jėzaus atsakymas visiems, kurie Juo seka: Atleidimas yra neribotas!
Nekalbame apie tam tikrą skaičių, bet apie gyvenimo stilių. Jėzus reikalauja iš mokinių, kad jie būtų neriboto atleidimo nuostatos!
Tarp kitko: Aš manau, jei tau tekėtų 490 kartų kažkam dėl vienos nuodėmės atleisti, tada tu jau taip įsisavintum atleidimą, kad atleistum jam ir 491-mą kartą.
2. Neribotas Dievo atleidimas mums
Jėzus žinojo, kad ši Jo nuostata bus revoliucinė. Todėl jis paaiškino tai vienu palyginimu.
Žmogus, kuris seka Jėzumi, gali atleisti savo artimui, nes jis pats gyvena Dievo atleidime.
Mūsų gyvenime yra svarbiausi su bendravimo tipai: pirmiausiai su Dievu, mūsų Kūrėju; ir su savo artimu.
- I. Dievas atleidžia neribotai!
Pažiūrėkime pirmiausiai į mūsų bendravimą su Dievu! Viename palyginime Dievas yra Karalius.
Mt 18,23-27 Todėl dangaus karalystė panaši į karalių, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta. Tuomet, puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu. Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą.
Tarnas šiame palyginime vaizduoja mus ar netgi visą žmoniją. Dievas yra tas karalius, kuris mus patraukia atsakomybėn.
Dievas sukūrė žmones labai skirtingus, su skirtingomis asmenybėmis. Kad žmogaus gyvenimas turėtų tikslą ir prasmę, jis jam davė kelio direktyvą. Bet žmogus nekreipė dėmesio į tai ir ėjo savo keliu. Patirtis rodė, kad žmogus žiūrėjo pirmiausia savęs. Ir Dievas patraukė jį atsakomybėn. Todėl mes čia skaitome: „kad karalius sumanė atsiskaityti su savo tarnais.“
Dievo klausimas mums: Kaip atrodo tavo gyvenimas? Kaip elgeisi su mano nurodymais? Kam naudojai savo dvasines dovanas? Tu galėjai mąstyti, kalbėti, girdėti, dirbti, padėti … Ką ir kokiems tikslams tu tai naudojai?
Dievo artume kiekvienas žmogus sužinos, kada jis nukrypo nuo Dievo kelio. Suprasime:
- Aš nepadariau visko, ką turėjau padaryti.
- Aš kartais gyvenau pagal savo planą.
- Ne visada mane rūpėjo kitas žmogus.
- Nepataikiau į tikslą.
Šitie 10000 talentų yra maždaug 35 milijonai eurų. Kitaip sakant: Mes, žmonės, esame be galo skolingi Dievui. Mums iš tikrųjų reiktų skelbti „bankrotą“. Tiek daug esame skolingi, kad niekada gyvenime negalėtume atiduoti tos skolos. Tai faktas. Gražios kalbos mums nepadės nei kiti žmonės. Aš vienas būsiu atsakingas už viską, ką padariau. Viešpats kiaurai matys mūsų gyvenimą. Biblija sako: Kiekviena neteisybė, kurią padariau; kiekvienas melas, kurį pasakiau; kiekviena neapykanta, kurią turėjau širdyje yra nuodėmė.
Biblija sako:
Rom 3,23 Nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės.
Šis suvokimas mus parklupdo ant kelių. Tas tarnas mūsų istorijoje pripažino savo kaltę, prašė kantrybės ir atidėti atsiskaitymą. Jis sakė: „Turėk man kantrybės! Viską atiduosiu.“
Kas prašo atleidimo, išsižada savo išdidumo. Dievas vadina nuodėmę nuodėme, bet nusidėjėlius jis myli. Todėl Jis ir yra gailestingas Dievas. Jis pakelia parpuolusį ant kelių žmogų ir duoda jam atleidimo ranką.
Dievas atleidžia mums dėl Jėzaus! Per savo mirtį ant kryžiaus Jėzus sutaikino mus su Dievu, kad galėtume bendrauti ir gyventi su Juo.
Į mūsų maldą Dievas taip atsako:
1Joh 1,9 Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių.
Tik tas, kuris gavo Dievo atleidimą, gali ir kitiems taip atleisti, kaip žmonės iš pasaulio negali. Tau reikia tik būti sąžiningu maldoje. Pasakyk Dievui, kad apgailestauji už savo padarytas nuodėmes ir jis tau atleis.
Tada sužinosi, ką reiškia turėti tikrą gyvenimo džiaugsmą. Tai yra ramybė su Dievu ir gyvenimas iš Dievo atleidimo.
Kas nori gauti atleidimą, tik tada jį gaus, jei priims Jėzų kaip Gelbėtoją ir tikės Juo!
II. Atleisk savo artimui neribotai!
Ką Jėzus mums per palyginimą nori sakyti: Kadangi Dievas tau neribotai atleido, dėl to ir tu atleisk savo artimui neribotai!
Kas patyrė Dievo atleidimą, privalo atleisti kitiems! Bet dažniausiai mūsų realybė atrodo panašiai, kaip šioje istorijoje:
Mt 18,27-35 Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: Atiduok skolą! Puolęs ant kelių, draugas maldavo: Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu. Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą. Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę. Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?! Užsirūstinęs valdovas atidavė jį budeliams, iki atiduos visą skolą. Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui.
Kaip dažnai mes neįvertiname šio palyginimo. Jau nuo pradžių žinome, kad tarnas yra blogas. Jam reikėjo tą šimtų denarų (tik kelis litus) kitam tarnui dovanoti. Nes jis ką tik pats gavo kelis milijonus dovanų.
Bet kaip sudėtinga tai praktiškai įgyvendinti?
Jei tu iš Dievo gavai amžinąjį gyvenimą ir
atleidimą nuo visų nuodėmių, kurių niekada neatitaisytum, tada turėtum atleisti ir savo artimui; net jei jis nuolat tave nervintų kvailais klausimais ar blogai tave apkalbėtų. Atleisk savo tėvams, kurie nemaloniai su tavimi šnekėjo ir tave viduje įžeidė. Atleisk savo artimui darbe, kuris tave kritikuoja. Atleisk savo artimui, kuris tave apgaudinėjo!
Keista, bet kaip sunku atleisti, kai esi įžeistas.
Žinau, jeigu buvo padaryta didelė žala, kai mes esame įskaudinti, jei kenčiame dėl kito žmogaus blogo elgesio, tada mums yra labai sunku neribotai atleisti. Tada vieno karto jau būna per daug!
Bet palygink artimojo kaltę su savo nuodėmėmis prieš Dievą! Pabandyk tai pasverti! Ar nebus taip, kad tavo nuodėmės bus žymiai sunkesnės negu tavo artimojo kaltė?
Dvi centrinės Biblijos eilutės:
Ef 4,32 Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus.
Kol 3,13 Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą! Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite.
Ar mes atleisime ar ne – toks klausimas net neturėtų kilti! Reikia atleisti, tai aiškiai parašyta Biblijoje. Ir tai nepaisant kaip mes jaučiamės. Dievas mums atleidžia remdamasis ne jausmais, bet pažadu. Jis man atleidžia, nesvarbu, kiek nuodėmių padariau. Taip pat irgi savo artimui turime atleisti; nežiūrint kiek dažnai jis man blogo padarei, arba kaip nedorai jis elgėsi:
Atleisk savo artimui be skaičiaus! Visuomet! Neribotai!
Nesakau, kad lengva atleisti. Atvirkščiai, tai yra labai sunku. Kartais atrodo, kad mūsų jausmai mums neleidžia atleisti.
Vieną kartą Martinas Liuteris buvo paklaustas, ar jis jaučiąs, kad jo nuodėmės yra atleistos? Jis atsakė: „Ne! Aš nejaučiu, kad mano nuodėmės atleistos; aš žinau, kad jos atleistos, nes Dievas tai sako Biblijoje!“
Gyvenant krikščionišką gyvenimą, man nereikia visada šypsotis ir sakyti: O, kaip man gerai, kad aš patiriu nuoskaudas. – Ne! Per Dievo atleidimą aš turiu galią gyventi gyvenimą pilną atleidimo! Aš pats negalėčiau atleisti, bet kadangi man pačiam Dievas atleido, per Jį aš galiu ir kitam atleisti. Dievas man suteikia jėgų, kurių man prireikia.
Pavyzdys:
Žmogiškus santykius galima palyginti su dantračiu. Žinote, kokie būna laikrodžiuose ar dviračiuose. Vienas įsikiša į kitą ir taip jie stumiasi. Gal esi girdėjęs, kai dviratis važiuoja ir girgžda nes grandinė surūdijusi. Aš tai gerai žinau, nes anksčiau važiuodavau dažnai dviračiu. Ir kai grandinė nebūdavo sutepta aliejumi, būdavo sunkiau važiuoti. Bet kai patepdavau aliejumi, būdavo vėl lengviau.
Jėzus mus ragina naudoti tepalą – atleidimą. Tarpusavio santykiams reikia tepalo. Tik tada viskas klostysis kaip sviestu patepta! Atleisk savo artimui pilnai!
Nebegyvenk pagal tą posakį: Kaip tu man, taip aš tau! Jėzus neliepia mums atsilyginti!, bet atleisti! Gyvenk pagal naują posakį: „Kaip Jėzus man, taip aš tau!“ Tai biblijinis principas!
Iš mūsų noro atleisti matyti, ar mes verti vadintis krikščionimis. Nes ir tas tarnas priėmė atleidimą iš karaliaus, bet jis neatleido savo artimui. Ką jis pats patyrė, nepritaikė savo gyvenime!
Mūsų tikėjimas turėtų įtakoti mūsų gyvenimą. Ir tai turėtų matyti mūsų artimieji.
Pritaikymas gyvenime
Labai dažnai nesutarimai yra tik komunikacinė klaida. Gal teisingai galvojau, bet ne taip pasakiau ir jau kitas įsiskaudino. Dažnai tas vienas net nežino, kad kitą įžeidė. Dėl to yra tokia taisyklė: Jeigu tau skauda, imkis iniciatyvos ir nueik pas kitą žmogų, kuris tave įskaudino, ir išsiaiškink tą reikalą! Nes tu žinai, kad kažkas negerai. Kitas gal to net nenujaučia.
Kai prieisi prie kito, pasikalbėk su juo su meile!
Jei sakysi „Tik tada aš tau atleisiu, jei tai nebesikartos!“, tada nesielgsi kaip Dievas. Jis visada iškart ir pilnai atleidžia.
Jei tu kitam neatleidi, tada tu toliau jį skaudini. Sulaikytas atleidimas yra taip pat nuodėmė kaip ir padaryta kaltė! Todėl: Atleisk, kaip Jėzus tau atleido!
Noriu pabaigti pamokslą duodamas dešimt patarimų, kaip reikia elgtis, kai esi įskaudintas:
Kaip elgtis, kai esi įskaudintas:
- Pasiruošk pokalbiui su malda! Nekalbėk neapgalvotai!
- Pakviesk kitą pavalgyti ar surask kitą tinkamą vietą, kur jūs būtumėte netrukdomi!
- Išlik dalykišku ir kalbėk apie reikalą! Nesivadovauk vien emocijomis!
- Pasidalink tuo, kaip tu vertini tą dalyką ir kalbėk vien iš savo perspektyvos!
- Kontroliuok savo jausmus ir motyvus! Būk sąžiningas su savimi pačiu!
- Stenkis kitą išklausyti iki galo! Leisk jam išsikalbėti!
- Priimk šį faktą: Taip pat ir šis žmogus yra Dievo mylimas.
- Permąstyk visa tai, ką kitas pasakė!
- Jeigu tame yra kaltė, kurią reikėtų pašalinti, atneškite tai prieš Dievą maldoje kartu!
10. Atleiskite vienas kitam. Aiškiai paklausk kito, ar jis tau atleido ir tegul jis tau aiškiai atsako, jog taip.
Pirmoji pagalba sielos žaizdoms gydyti
- Palaikyk ramybę! Bet koks neatsargumas gali tik dar labiau pakenkti žaizdai.
- Apžiūrėk žaizdą su supratingumu!
- Kaip ir dėl ko tai įvyko?
- Ar to buvo galima išvengti?
- Kaip jaučiasi kitas?
- Kaip būtų jeigu jūs susikeistumėte vietomis?
- Žaizdą išplauk draugiškumu! Atkreipti dėmesį į tai, kad pyktis ir kiti nesutarimai būtų kruopščiai pašalinti!
- Po to gausiai patepk „Artimo meilės“ tepaliuku! Tai turėtų apsaugoti nuo pagiežos ir nuoskaudos infekcijos.
- Dabar aprišk žaizdą atleidimo tvarsčiu! Tokiu būdu žaizda galės ramiai gyti, jums jos kasdien neapžiūrint.
- Jokiu būdu nedraskyk užsitraukusios žaizdos! Negrįžk prie išgyventų dalykų, nes žaizda vėl gali atsiverti ir iškilti pavojus infekcijai (žr. 4).
- Nepradėk gailėtis savęs! Savęs gailestis gali nutolinti tave nuo kaltininko. Geriausiai: Priimk jo atsiprašymą!
- Vaisto vartojimas! Kasdien kelis kartus skaityk Dievo žodį! Pasimelsk prieš jo vartojimą! Šiam vaistui būdinga išimtinai raminanti ir skausmą mažinanti savybė.
- Palaikyk artimą ryšį su Didžiuoju gydytoju! Gijimo laikotarpiu Jis Tau suteiks reikalingų jėgų, džiaugsmo bei vidinės ramybės.
10. Tu iki galo būsi pasveikęs, kai galėsi vėl darniai bendrauti ypatingai su žaizdos kaltininku!