Data: 2009 05 10

Misionierius
Eduardas Gossas

 

Pastaruoju metu nemažai galvojau, kas man padėtų augti dvasiškai. Ko man reikia, kad galėčiau augti dvasiškai? Ir galvodamas apie tai, skaičiau Bibliją ir radau vieną įdomią istoriją Luko evangelijoje. Lk 5,1-11

Lk 5,1-11 ¹ Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, jis stovėjo prie Genezareto ežero ² ir pamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus. ³ Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė jį truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties. ⁴ Baigęs kalbėti, jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui.“ ⁵ Simonas jam atsakė: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus.“ ⁶ Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. ⁷ Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo. ⁸ Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš ­ nusidėjėlis!“ ⁹ Mat jį ir visus jo draugus suėmė išgąstis dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę, ¹⁰ taip pat Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną, kurie buvo Petro bendrai. O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi.“ ¹¹ Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį.

Malda

Iš šitos istorijos galėtume daug išmokti, bet aš norėčiau atkreipti dėmesį į penktą eilutę: „dėl tavo žodžio užmesiu tinklus“.

 

Būtent dėl Jėzaus žodžių minia atėjo pas Jėzų. Jie norėjo klausytis Dievo žodžio. Pirmoje eilutėje parašyta:

Lk 5,1             Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, jis stovėjo prie Genezareto ežero.

Kiekvienas norėjo jo klausytis ir jį pamatyti. Jie stumdėsi tarpusavyje. Jėzui reikėjo net įlipti į valtį ir mokyti žmones iš jos.

Lk 5,3             įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė jį truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties.

 

Žmonės atpažįsta žmogų, pilną Šventosios Dvasios. Jie mato, kai žmogus labai artimai bendrauja su Dievu. Ir tai traukia žmones. Žmonės šiandien ieško tų, kurie sąmoningai gyvena savo tikėjimą. Kaip bebūtų gaila, bet tokių žmonių nėra daug. – Jėzus buvo toks žmogus, kuris ne tik kalbėjo apie Dievą, bet ir atitinkamai elgėsi. Kaip jis kalbėjo, taip jis ir gyveno. Jo žodžiai drąsino, gydė ir ugdė; tai buvo žodžiai pilni gyvybės. Jis kalbėjo tiesą kaip buvo įgaliotas, bet su meile. Jėzus aiškindavo žmonėms, koks yra Dievas Tėvas. Jis atskleidė jiems Dangiškojo Tėvo mintis ir valią.

Jei mes norime daugiau sužinoti apie Dievą, kai norime sužinoti jo planą mums, ką jis galvoja apie santuoką arba šeimą, apie politiką, žalingus įpročius, socialinį darbą, pinigus ir auklėjimą – tada reikia ateiti pas Jėzų. Jis turi paruošęs atsakymą į kiekvieną klausimą! Klauskime jo ir klausykimės Jo!

Gal sakysi: Bet šiandien Jėzaus nėra tarp mūsų kaip anais laikais. – Bet mes turime Bibliją. Biblija, arba Šventasis Raštas, yra Dievo Žodis. Per šią knygą Dievas mums kalba šiandien; per Ją sužinosime, kaip elgtis, kad patiktume Dievui!

Ar mes (kaip tos minios anais laikais) veržiamės prie Jėzaus klausytis Dievo Žodžio?

 

Vienas žmogus kartą pasakė: Iš klausymo seka paklusnumas.

 

Kokia nauda, sužinojus iš Biblijos, kad reikia atleisti broliui – bet jeigu to nedarai? Jokios naudos! – Man nepadės vien žinojimas, kad Jėzus vienintelis kelias į dangų, jei nepriimčiau Jo į savo gyvenimą; jeigu netikėčiau ir nesekčiau Juo.

Tikėjimas ir paklusnumas eina kartu. Ne vien didelis žinojimas, bet paklusnumas, sekantis iš žinojimo, veda į Dievo pažinimą!

 

Būdami paklusnūs augame dvasiškai. Tai biblinis principas, kuris galioja visais gyvenimo atvejais. Aš negaliu dvasiškai augti, jeigu nepaklūstu Dievui!

 

Pirmas paklusnumo žingsnis yra: priimti Jėzų. Tikėti, kad jis tikrai mirė dėl manęs ant kryžiaus ir atleido visas mano nuodėmes, kai paprašiau jo atleidimo. Tuo metu, kai aš nuoširdžiai sakau „Jėzus Kristus yra mano Viešpats“ aš tampu nauju kūriniu, Dievo tarnu, kuris turi dar ir dvasinį gyvenimą.

 

Kad augčiau dvasiškai, man reikia žengti klusnumo žingsnius. Palyginčiau tai su laipteliais, kuriais lipu į viršų.

Kartais Dievas mus ragina žengti paklusnumo žingsnį, nors mes ir nesuprantame, kodėl ir kokia iš to nauda. Kartais jis laukia iš mūsų tikėjimo ir paklusnumo žingsnio, nors mums neatrodo tai logiška ir prieštarauja mūsų patirčiai.

 

Pažiūrėkime vėl į mūsų istoriją. Ketvirta eilutė:

Lk 5,4             Baigęs kalbėti, jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui.“

Kokia keista užduotis: Žvejoti dieną!

Aš galiu įsivaizduoti, ką galvojo Petras:

„Ko Jėzus nori iš manęs? Kad žvejočiau dieną? Tas stalius iš Nazareto tikriausiai nežino, kaip reikia žvejoti. Jis turbūt dar niekada nežvejojo. Aplink Nazaretą juk nėra ežerų. – Bet žvejyba yra mano amatas. Aš puikiausiai pažįstu šį ežerą ir galiu garantuoti: Dieną žuvų nesugausi! Be to, mes žvejojome kiaurą naktį ir nieko nesugavome.“

 

Galbūt panašiai galėtume sakyti ir mes, krikščionys:

Ko Jėzus nori iš manęs? Kad skelbčiau Dievo žodį? Kas aš toks? Tai šiandien netinka. Žmonės vis tiek nenori klausyti. Dar niekada to nedariau! Žmonės pradėtų juoktis, jei pradėčiau kalbėti apie Dievą, tikėjimą ar bažnyčią.

 

Petras mums yra geras pavyzdys. Žiūrėkime, kaip jis reagavo:

Lk 5,5             „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus.“

Jėzų jis vadino „mokytoju“. Tai reiškia, kad jis pritarė Jėzaus mokymui, ko Jėzus mokė minias iš valties. Ir dėl Jėzaus žodžio, ne dėl savo noro, jis buvo pasiruošęs daryti tokį kvailą dalyką, kokio jis dar niekada nėra daręs: Žvejoti dienos metu! – Jis pakluso Jėzui nepaisant visų abejonių.

Ir čia matome tiesą: Paklusnumas apdovanojamas palaiminimu!

 

Lk 5,6             Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. ⁷ Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo.

Koks palaiminimas! Stebuklas! Dievas visagalis!

 

Jei mes vadiname Jėzų „mokytoju“, esame jo mokiniai. Jeigu Jis yra mūsų Viešpats, tada esame Jo tarnai. Ir tada turėtume paklusti jam. Tikras tikėjimas eina kartu su paklusnumu.

 

Ir tai galioja visiems, nesvarbu, ar esu visai neseniai įtikėjęs ar jau labai seniai. Dvasiškai augame per paklusnumą, o ne vien per žinojimą.

 

Kiekvienoje mūsų dvasinio gyvenimo fazėje yra paklusnumo laiptelis. Ir kol neužlipsiu pirmo laiptelio, negalėsiu eiti toliau. Tai yra kaip mokykloje: Jei gale mokslo metų neturėsiu teigiamo įvertinimo, negalėsiu pereiti į kitą klasę. Toks pats principas galioja ir dvasiniame gyvenime.

 

Kaip jau minėjau, pirmas paklusnumo žingsnis yra: Tikėti į Jėzų; tikėti, kad Jis yra mano asmeninis Gelbėtojas.

Žengęs šitą žingsnį, supranti, kad tau reikia žengti tolesnį žingsnį: pastoviai, reguliariai skaityti Dievo žodį ir melstis. Tai yra antras paklusnumo žingsnis.

Skaitydamas Bibliją, supranti, kad Dievas tave ragina krikštytis. – Ir tu negalėsi toliau augti dvasiškai, jeigu nedarysi to, ką tau parodė Dievas. (tai asmeniškai patyriau)

(Dėdė Artūras!)

Priėmęs krikštą tu suvoki, kad tau reikia bendravimo su kitais krikščionimis (su kuriais gali dalintis savo tikėjimu) ir tu pajunti poreikį eiti į bendruomenę ir tapti bendruomenės kūno dalimi – kitaip sakant bendruomenės nariu.

Gal ir čia pasakytum: Kodėl man to reikia? Ar tai būtina? Koks skirtumas, ar esu bendruomenės dalis, ar ne? – Jei Dievas tau parodė, kad tą tau reikia daryti, -  tau asmeniškai reikia išsirinkti: Ar busiu paklusnus Dievui, ar toliau gyvensiu, kaip iki šiol?

Galbūt kyla klausimas: Iš kur žinoti, ar man (ir kada man) prisijungti prie šitos ar kitos bendruomenės? – Sužinoti galima paklausus Dievo. Jis pasakys tau, kur yra tavo vieta. Jis tau apreikš, kur ir kada tau reikia prisijungti prie vienos ar kitos bendruomenės. – Kartais gal yra baisu paklausti, nes kartais patogiau yra tokio klausimo visai nekelti! Bet ar tai nėra nepaklusnumas? Jeigu žinai, ką tau reikia iš tikrųjų daryti ir nedarai? Ilgainiui tai tampa kliūtimi dvasiniam augimui.

Net ir vienas nepaklusnumo žingsnelis atitolina mus nuo Dievo. Ir viena nuodėmė suteršia žmogų!

Kokios kliūtys trukdo mums augti dvasiškai:

-        nuodėmės

-        blogi įpročiai

-        nepaklusnumas

-        nepasitikėjimas

-        netikėjimas

-        kartais ir nežinojimas

 

Petras galėjo patirti tokį stebuklą tik tada, kai jis paklusniai nuirklavo į gilumą ir išmetė tinklus. Nepaisant daugybės argumentų, jis buvo klusnus ir išvydo Dievo visagalybę.

Paklusdami Dievui mes leidžiame veikti Dievui.

 

Aš noriu paraginti daryti tai, ką Dievas mums jau yra parodęs daryti. Kiekvienam krikščioniui reikia žengti paklusnumo žingsnius. Vienam Dievas gal aiškiai sako mesti rūkyti, kitam krikštytis, dar kitam tapti bendruomenės nariu, ketvirtam gal daugiau aukoti, kitam eiti į namų grupelę ir kartu su kitais mokytis iš Dievo žodžio, dar kitam pradėti naują tarnystę bendruomenėje arba prisijungti prie jau esančios tarnystės, galbūt susitaikyti su vienu žmogumi, ar praktiškai padėti broliui ar sesei…

Už tuos paklusnumo žingsnius Dievas atsilygins mums savo palaiminimu. Jei darome, ką Dievas mus ragina daryti ir klausome Jo, turime artimus santykius su Dievu ir esame palaiminti.

 

Aš nežinau, ką jums Dievas asmeniškai kalba. Bet jeigu tikrai nori augti dvasiškai, (o tokia yra mūsų kaip krikščionių paskirtis,) tada melskimės, kad Dievas parodytų mums, ką reikia daryti, koks turėtų būti mūsų kitas žingsnis? Ar man dabar laikas krikštytis? Parodyk Dieve, ar dabar laikas prisijungti prie bažnyčios? Ar dabar laikas prisijungti prie jaunimo darbo, šlovinimo komandos arba aktyvesnio Dievo žodžio skelbimo?

 

Dažniausiai mes bijome to melstis, nes bijome, kad Dievas galėtų rimtai atsakyti į mūsų klausymus. Ir tada? Tada man reikia tai daryti, ko nenoriu. Bet paklusdami jam, mes sulauksime tik dar didesnės palaimos, sustiprėsime dvasiškai ir būsime geri Dievo darbininkai. – Ir tai yra geras jausmas!

 

Žinokite, yra didelis skirtumas, tarp to, kai matai, kaip žmonės priima Jėzų ir kaip keičiasi žmonių gyvenimai, ir to, kai  pats savo kailiu patyri, kaip Dievas naudoja mane ir veikia per mane. Būti labai arti Dievo nėra tas pats, kaip būti įrankiu, kurį Dievas naudoja.

Jeigu nori patirti tai, ko iki šiol nesi patyręs, tau reikia pradėti daryti tai, ko iki šiol dar nesi daręs!!!

 

Jeigu mes, kaip bendruomenė, norime patirti, ko iki šiol nesame patyrę (kad žmonės įtikėtų, daugiau atsirastų tarnautojų), tada mums reikia pradėti daryti tai, ko iki šiol nesame darę.

 

Tas pats biblinis principas, kad per paklusnumą augame dvasiškai, galioja ne vien mums kaip pavieniams asmenims, bet ir visai bendruomenei.

 

Aš įsitikinęs, kad Dievas nori, kad mes, kaip bendruomenė ir toliau dvasiškai augtume. O žingsnis, kurį turėtume žengti, manau, turėtų būti Gerosios naujienos skelbimas. Mums reikėtų labiau pamatyti kitus žmones, kurie sėdi parkuose, su kuriais mes dirbame ir draugaujame, o gal matomės tik vieną kartą gyvenime.

 

Pavyzdys iš Vokietijos (registracijos biuras)

 

Ar pastovai meldiesi už žmogų, kuris dar netiki Dievą? Ar turi netikinčius draugus? (Persönliche Frage von Rod)

 

Tai yra mano paklusnumo žingsnis dabar. Aš kartais galvoju: Ar man tai daryti? Aš nesijaučiu, kad turėčiau evangelisto dovaną! Aš nesu lietuvis! Man sunku kalbėti lietuviškai, o kai kalbu, gal kitiems lietuviams atrodau, kaip ufonautas – Bet aš žinau, jeigu nežengsiu šio tikėjimo ir paklusnumo žingsnio, man bus sunku ir toliau dvasiškai augti.

 

Man reikia jūsų maldų, kad tapčiau drąsesniu Kristaus mokiniu, kuris skelbia Gerąją naujieną dar jos negirdėjusiems.

Mes kartu esame jo mokiniai. Bėgame kartu! Meldžiamės kartu! Esame vienoje bendruomenėje! Tad būkime drąsesni ir klauskime, ką man, kaip Dievo vaikui, reikia šiuo momentu daryti?

Kas nori patirti Dievo visagalybę, tam reika klusniai Juo sekti bei vykdyti Jo paraginimus.

 

Amen.