Data: 2009 11 22

Misionierius
Eduardas Gossas

 

Stabtelk ir teatnaujina Viešpats tavo požiūrį!

Įžanga:

Kai žaidžiame kokį nors žaidimą, futbolą arba krepšinį, norime, žinoma, laimėti. Mes kovojame iš visų jėgų, kad tik laimėtume. Mes kovojame, apskaičiuojame kiekvieną judesį ir viliamės.

Apaštalas Paulius taip pat naudojo panašų pavyzdį ir sakė:

Fil 3,13b-14 pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, ¹⁴ į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje.

Kitoje vietoje Paulius parašė:

1Kor 9,24-27 ²⁴ Argi nežinote, kad lenktynių aikštėje bėga visi bėgikai, bet tik vienas gauna laimėtojo dovaną? Bėkite taip, kad ją laimėtumėte! ²⁵ Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko; jie taip daro, norėdami gauti vystantį vainiką, o mes ­ nevystantį. ²⁶ Todėl aš bėgu neklaidžiodamas ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, ²⁷ bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitus mokydamas, pats nepasidaryčiau atmestinas.

 

Aš paprastai esu toks žmogus: kai pradedu vieną darbą, tada noriu tai (kaip tik įmanoma) gerai padaryti ir iki galo. Tai skamba gal labai gražiai, bet tame slypi ir vienas pavojus: Tam dalykui aukoju visą laiką ir pastangas, bet, deja, kitų dalykų sąskaita.

Mes visi žmonės esame linkę arba į vieną, arba į kitą kraštutinumą.

Vieni sako: „Reikia skelbti Dievo Žodį. Reikia liudyti Kristų ir skelbti! Kaip Rašte parašyta: Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas – į išganymą.“ O kiti sako: „Reikia liudyti Kristų savo gyvenimu. Kalbos – tuščias reikalas. Nes parašyta: Mes esame Dievo laiškai, visų žmonių suprantami ir skaitomi.“

Geriausiai būtų – gyventi taip kaip priklauso krikščioniui pagal Dievo žodį IR drąsiai skelbti Gerąją naujieną.

 

Deja, kartais man reikia prisiversti atsiversti Bibliją. Ir kai skaitau Bibliją, man būna taip gerai, kad net sunku sustoti ir pereiti prie kitų svarbių dalykų. (Aš esu toks keistas žmogus.)

 

Tą svyravimą nuo vieno kraštutinumo į kitą matome ne tik dvasiname gyvenime, bet visose mūsų gyvenimo srityse.

Vienas linkęs žiūrėti vien į kitų žmonių poreikius ir padėti jiems. Ir pažįstu ne vieną žmogų, kuris per daug aukojosi ir rūpinosi kitais savo jėgų sąskaita, ir pats dėl to kenčia. O yra kiti žmonės, kurie per daug rūpinasi savimi ir nebemato kitų.

 

Kai kurie yra taip stipriai įpuolę į savo darbą, kad nebeturi laiko šeimai; kiti įkritę į savo pomėgius darbų sąskaita.

 

Mums visiems gresia pavojus „išeiti“ iš pusiausvyros.

 

Vienas krikščionis rašytojas Maksas Lukado (gal kam nors girdėta jo pavardė) rašė vieną epizodą savo vaikystėje:

Veiksmas įvyko futbolo aikštelėje. Jis pradėjo žaisti futbolą ir pastebėjo, kad per trečią kėlinį treneris visada kažkur dingdavo? Jis tai pastebėjo nuo pat pirmų rungtynių ir bandė spėlioti, kodėl jis taip elgdavosi. Gal jam pasidarė bloga nuo kramtomojo tabako, kurį jis pastoviai kramtydavo, o gal jį pagrobė priešininkų komandos fanai. – Taigi, jis paklausė vieno komandos žaidėjo, kuris jau seniau žaidė toje komandoje.

„Kur treneris?“ Jis buvo tikras, kad buvo vienintelis, kuris pastebėjo jo slaptą dingimą.

„Nuėjo į spaudos tribūną!“ atsakė šis. (Tai ta vieta, kur komentatoriai sėdi ir komentuoja.)

„O ko jis ten nuėjo rungtynių metu. Ar ten gauna kavos?  „Ne! – Ten jis gauna bendrą vaizdą!“

Suprantama! Treneriui beveik neįmanoma iš už šoninės linijos apžvelgti visą aikštę. Daug dalykų blaško dėmesį. Visi rėkia ir šaukia. Fanai dainuoja. Kartais reikia truputį atitolti nuo žaidimų aikštės, kad geriau pamatyti ir įvertinti bendrą situaciją.

 

Mes turėtume taip pat kartas nuo karto atsitraukti nuo to, ką darome. – Bėgdami per gyvenimą mes norime laimėti, norime gauti nugalėtojo vainiką (kaip Paulius sako). Tad mums labai svarbu teisingai, blaiviai matyti save įvairiose gyvenimo situacijose.

 

Pažiūrėkime į Jėzų. Jis ne tik mūsų Gelbėtojas, bet ir Pavyzdys! Jis buvo Dievas, bet ir šimtaprocentinis žmogus. – Ką Jis darė:

 

Mes skaitome, kad Jėzus, prieš išeidamas į visuomenę buvo vienas dykumoje:

Mt 4,1-2 ¹ Paskui Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas. ² Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo labai alkanas.

 

Vėliau skaitome, kad Jėzus pasitraukė nuo minios vienas melstis prieš išsirinkdamas sau mokinius:

Lk 6,12-13 ¹² Tomis dienomis Jėzus užkopė į kalną melstis. Ten jis praleido visą naktį, melsdamasis Dievui. ¹³ Išaušus rytui, jis pasišaukė savo mokinius ir iš jų išsirinko dvylika;

 

Ir tada Jėzus pradėjo viešai skelbti apie Dievo karalystę. Daug žmonių atėjo pas Jį ir nedavė Jam atsikvėpti:

Mt 14,13 ¹³ Tai išgirdęs, Jėzus laiveliu nuplaukė į dykvietę, į vienumą. Minios sužinojo ir iš miestų pėsčiomis nusekė paskui. ¹⁴ Kai išlipo į krantą ir pamatė daugybę žmonių, Jėzui pagailo jų, ir jis išgydė jų ligonius.

Vėliau Jis pamaitino visą minią ir liepė mokiniams irtis į kitą kranto pusę. Ir ką Jis darė?

Mt 14,23 Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir, atėjus vakarui, jis buvo ten vienas.

Jam reikėjo būti vienam. Kodėl? Atgauti jėgas, pasikalbėti su Dievu ir atnaujinti savo požiūrį! Nepamiršti savo gyvenimo tikslo ir daryti tai, kam Jis buvo atėjęs į žemę!

 

Dar vienas tekstas iš Mato evangelijos:

Mt 26,36b-39 „Pasėdėkite čia, kol aš ten nuėjęs melsiuos.“ ³⁷ Pasiėmęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, pradėjo liūdėti ir sielvartauti. ³⁸ Tada tarė jiems: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi.“ ³⁹ Kiek toliau paėjęs, parpuolė kniūbsčias ir meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“

 

Ką Jėzus darė sode? Maldoje Jis kalbėjosi su savo Tėčiu. Maldoje kartu su mokiniais Jis norėjo suprasti ir priimti Dievo valią!

 

Jėzui to reikėjo. Jis nuolat išeidavo iš už šoninės linijos ir nueidavo į „spaudos tribūną“, kad susidarytų bendrą vaizdą; kad vykdytų Dievo valią. Po to jis vėl „pasinerdavo“ į tai, kam buvo pašauktas.

 

Jeigu Dievo Sūnui to reikėjo, kaip labai reikia to mums? – Labai svarbu, kad mes teisingai įvertintume mūsų dabartinę situaciją! Kaip gyvenu dabar? Kaip Dievas vertina mano gyvenimą? –

Kai mes susitinkame su Dievu maldoje, Jis mus visada pasveikina: Kaip gyveni? Pas Jį tai nėra tuščios frazės, bet Jis klausia ir nori išgirsti atsakymą: Kaip gyveni?  Bet Jis taip pat laukia, kada mes paklausime: Dieve, kaip aš gyvenu? Bet, spėju, kad mes gana dažnai pamirštame to paklausti. Galbūt kartais bijome.

 

Tas laikas, kai mes patikriname savo gyvenimo kryptį, yra labai svarbus; nepakeičiamas.

Žinoma, kad yra sunku susidaryti teisingą ir realų vaizdą, kai žaidžiame „futbolo aikštėje“, kai telefonas be perstojo skamba; kai vaikai zirzia ir skubi skubi skubi.

 

Jėzui rasti laiko irgi nebuvo lengva. Bet Jis visada sąmoningai skirdavo laiko buvimui su Dievu.

 

Nėra abejonių, Dievas nori kasdien kalbėtis su mumis maldoje ir per savo Žodį, bet aš noriu akcentuoti vieną dar gilesnį dalyką:

 

Kad užliptume į tą „spaudos tribūną“ ir pabandytume kartu su Dievu apžvelgti visas savo gyvenimo sritis:

-              Kaip man sekasi iš tikrųjų? Kokie mano gyvenimo tikslai? Ar stengiuosi siekti Dievo duotų tikslų?

-              Kaip man sekasi šeimoje? Kokiu Dievas mane norėtų matyti šeimoje? Ar pakankamai leidžiu laiko namuose? Su savo tėvais? Su savo giminaičiais? Su savo sutuoktiniu? Kaip Dievas vertinta mane santykiuose su kitais žmonėmis? Kaip Dievas vertintų man dabartinę situaciją šitoje srityje?

-              Kokie mano santykiai su bendruomene? Su tikėjimo namiškiais? Gal atėjo laikas permainoms? Gal krikštytis, gal tapti nariu? Gal laikas imtis iniciatyvos ir kurti, pavyzdžiui, naują Biblijos skaitymo grupelę? Gal laikas pradėti naują tarnystę arba kažkur prisidėti? Ką Dievas galvoja apie tai?

-              Gal turi draugą ar draugę? Kaip Dievas vertina jūsų draugystę? Koks būtų Jo planas man šiuo metu? Gal reikia ką keisti, nutraukti kai kuriuos santykius, arba atvirkščiai rimčiau į tai žiūrėti?

-              Kaip Dievas mane mato darbe? Gal dirbu per daug, o gal reikia dėti daugiau pastangų?

-              Kaip Dievas vertina mano veiklą visuomenėje? Gal reikia dalyvauti tėvų susirinkimuose mokykloje ar darželyje? Ar darau tai, kam Dievas mane ragina? (laišką į televizijos stotį)

 

Kai verdame savo sultyse, nebelieka laiko klausimams. Ir duodu garantiją, kad savaime tas laikas tikrai neatsiras. Jėzui taip pat reikėjo išsivaduoti iš žmonių ir sąmoningai skirti laiko Dievui.

 

Taigi, linkiu sau ir jums visiems skirti laiko Dievui (ir galbūt net su pasninku) ir kalbėtis su Juo: Klausk Dievo, kad Jis atskleistų, kokia dabar yra mano situacija? Kur stoviu? Kaip man sekasi įvairiose gyvenimo srityse? – Sąžiningai ir atvirai užduoti šiuos klausimus ir atnaujinti požiūrį į savo gyvenimą. Pabandyti iš Dievo pusės pažiūrėti į savo gyvenimą; kaip iš malūnsparnio!

 

Ir neatidėliok tų susitikimų. Padaryk tai artimiausiu laiku, melskis ir skirk laiko pabūti vienumoje su Dievu ir apžvelgti savo gyvenimą. Atvirai klausk Dievo: „Kaip, Viešpatie, aš gyvenu?“

 

Gal tai bus pirmas kartas, kai susitiksi su Dievu. Nebijok Jo klausti. Jis aiškiai tau pasakys, ką daryti toliau.

Kartais lengviau ateiti pas Viešpatį su kuo nors kitu, su kitu žmogumi, draugu. Galbūt galėčiau aš tau padėti arba kas nors kitas.

 

Norėdami pasiekti finišą, reikia bėgti teisinga kryptimi. Ir bebėgant mums kartas nuo karto reikia stabtelti ir patikrinti, kur mes esame ir kurlink turime bėgti. Tokie orientyrai labai svarbūs mūsų gyvenime. Tokios pertraukėlės „spaudos tribūnoje“ gali išgelbėti žaidimą ir pakreipti jį kita linkme. Todėl labai svarbu kartas nuo karto analizuoti savo gyvenimą, patikrinti kur aš esu ir kur reikia toliau eiti.

 

Asmeniškai pastebėjau, kad kai vėl iš „spaudos tribūnos“ nulipu žemyn, mane apima begalinę ramybę. Tad galiu kartu su Karaliumi Dovydu pasakyti:

Ps131             ¹ VIEŠPATIE, mano širdis neišdidi ir mano žvilgsnis neišpuikęs. Nesiekiu didelių dalykų, to, kas prašoka mano jėgas. ² Priešingai, esu patenkintas ir ramus; kaip vaikas ramus ant motinos kelių, taip rami širdis mano krūtinėje. ³ Pasitikėk VIEŠPAČIU, Izraeli, dabar ir amžinai!

 

Amen.