Prieš dvi dienas Vokietijoje mirė viena mums labai artima močiutė (mes ją vadinome tiesiog Oma Lisa). Jos paskutinė valia buvo pamatyti mano seserį Moniką. Monika buvo vieneriems metams išvykusi į Ameriką pagal „Au-pair“ programą ir antradienį jau sugrįžo namo. Ketvirtadienį, mano sesei Monikai ir mamai būnant šalia, ji užgeso. Ji užmigo labai ramiai lovoje. – Dievas išpildė jos paskutinį norą.

Močiutei buvo labai svarbu prieš mirtį pamatyti mano seserį. Kai žmonės jau mato gyvenimo pabaigą, dažniausiai nebekalba apie pinigus ir kaip dar daugiau uždirbti. Tai jau nebesvarbu. Jie kalba apie tai, kas svarbiausia.

Pauliaus paskutinė valia: Džiaukitės Viešpatyje!

Taip pat ir Paulius. Jis sėdėjo kalėjime ir jau žinojo, kad neužilgo mirs. Taip ir buvo. Kai jis sėdėjo kalėjime ir rašė bažnyčioms laišką, jis tik kalbėjo apie svarbiausius dalykus. Jo paskutinė valia filipiečių bažnyčiai buvo: Džiaukitės Viešpatyje!

Fil 3,1             O šiaip jau, mano broliai, džiaukitės Viešpatyje! Man rašyti vis tą patį nesunku, o jums tai pastiprinimas.

Paulius troško: kad filipiečių bažnyčia ir mes šiandien vis daugiau suprastume: Tikrą džiaugsmą rasime tik Kristuje! Tai esminis dalykas. Tai visų svarbiausia.

Šitas džiaugsmas – ne tik laikinas geras jausmas. Bet džiaugsmas Kristuje yra vidinė ramybė, kuri mus neša ir per mirties vartus.

Džiaukitės! – Tą žodį girdėjome ne vieną kartą; ir ne tik iš Pauliaus! Kaip tai įgyvendinti? Užsidėti kaukę ir visada šypsotis? Ne.

Aš manau, kad Paulius siekė mums pasakyti: Žiūrėkite į Viešpatį! Prisiminkite, ką Jis padarė dėl mūsų! Koks jisai yra! Sustokite ir prisiminkite Kristų! Ir galvojant apie Jį, jūsų širdyse atsiras tikras, dieviškas džiaugsmas; tada pradėsite džiaugtis, kad turite išgelbėjimą per Jėzų Kristų; kad turite patį Kristų širdyse ir amžinąjį gyvenimą. Tai daugiau nei pinigai; daugiau nei sveikata; daugiau nei gyvenimas.

Aš nežinau kaip tau, bet man reikia kartas nuo karto sau pasakyti „Edi, džiaukis Viešpatyje!“, nes gyvenu savo kasdienybę, rūpesčiai bando patraukti visą dėmesį į save. Ir aš nebematau Jėzaus.

Rūpesčiai vis auga, problemos vis didėja ir matai, kad jau pavargai. Ir va tada prarandu džiaugsmą.

Aplinka, kurioje gyvename, dirbame, leidžiame laisvalaikį, atima drąsą. Bet dėmesys Kristui, žiūrėjimas į Jėzų, galvojimas apie Jį mus drąsina ir stiprina.

Mūsų aplinka nuolat keičiasi. Bet džiaugsmas Viešpatyje išlieka arba gali išlikti visada, nepaisant to, kokioje situacijoje esame.

Pats Paulius mums yra geras pavyzdys. Jis pajėgė, nors ir sėdėjo kalėjime, džiaugtis Viešpatyje. Jo džiaugsmas nepriklausė nuo aplinkybių. Kodėl? Kadangi jis nuolat bendravo su Viešpačiu, jo visas dėmesys buvo nukreiptas į Jėzų!

Judaistai

Filipiečių bendruomenėje buvo žmonių grupė, vadinamų „Judaistais“. Jie Pauliaus visai nedžiugino. Ar žinote kaip jis juos išvadino?

Fil 3,2             Sergėkitės šunų, sergėkitės netikrų darbininkų, saugokitės apsipjaustėlių!

Kokie tai buvo žmonės? – Štai ko tie judaistai mokė:

„Reikia tikėti Jėzumi. Mes išgelbėti iš malonės. Bet reikia ir laikytis įstatymų. Dievas ne šiaip davė įstatymus, bet kad mes gyventume pagal juos. Mes Dievą garbiname ir šloviname, jeigu gyvename taip, kaip parašyta įstatymuose. Todėl apsipjaustykite. Tai būtina. Reikia ne tik krikščioniškai gyventi, bet ir per apipjaustymą priklausyti Dievo tautai ir tokiu būdu gauti išgelbėjimą.“

Pauliui šitas mokymas buvo toks klaidingas, kad jis juos net išvadino „šunimis“ ir „netikrais darbininkais“. Kodėl? – Nes jie ragino vėl grįžti prie įstatymo darbų (į įstatymiškumą). O ką tai reiškia? Kad reikia kažką daryti, kad gautum išgelbėjimą; vien Jėzaus mirties ant kryžiaus neužtenka!

Viską, ką jie sakė, skambėjo labai krikščioniškai, labai maldingai, bet jie nuvertino Kristaus auką ant kryžiaus. – Tik tikėjimas į Jėzų Kristų mus išgelbės, o ne kas nors kita.

Išgelbėjimas malone per tikėjimą!

Martynas Liuteris yra pasakęs (ir mūsų tikėjimo išpažinime taip parašyta): Solo fide, solo grazia! Tai reikia: Vien per tikėjimą, vien per malonę! Mes esame išgelbėti malone per tikėjimą! Ir viskas! Ir kas sako, kad to neužtenka, yra toks pats, kaip tie judaistai. Jie sakė: Viskas gerai, reikia dar tik apsipjaustymo.

Aš kalbėjau su mormonais. Jie irgi sako: Biblija yra Dievo įkvėptas žodis ir Jėzus Kristus – Dievo sūnus. Viskas gerai. Reikia tikėti Juo ir skaityti Biblija. Bet Bibliją teisingai suprasti galima tik su Mormono knyga. Be tos knygos niekada nesuprasi Biblijos teisingai. – Matote, Biblija  I R  Mormono knyga.

Kiti sako: nereikia Mormono knygos, bet reikia stengtis teisingai, dorai gyventi, priklausyti kažkokiai bažnyčiai. Reikia pasikrikštyti. Reikia vaikščioti į mišias ir dalyvauti Viešpaties vakarienėje. Reikia kalbėti rožinį. Reikia gyventi, nenusižengiant moralei. Tada tu patiksi Dievui ir Jis tave paims į dangų. – Melas. Jokie darbai negali mūsų išgelbėti. Tik tikėjimas į Jėzų Kristų, į Jo auką ant kryžiaus už mūsų nuodėmes.

Kova su klaidžiamokslais

Šioje ištraukoje Paulius mums parodė Biblinį principą:

Fil 3,3             Tikrieji apipjaustytieji esame mes, kurie tarnaujame Dievui jo Dvasia, didžiuojamės Kristumi Jėzumi ir pasitikime ne kūnu.

Jis sako: Išoriški veiksmai neturi jokios reikšmės, jeigu širdyje niekas nepasikeitę. Kai turi Dievo Dvasią ir tarnauji Dievui ir didžiuojiesi Jėzumi esi apipjaustytas širdyje; per tikėjimą. –

„Jūs, judaistai, reikalaujate, kad žmonės apsipjautų kūno dalis, o kas iš to? Jūs pamiršote, kad reikia turėti teisingą širdies nuostatą. Tai svarbiausia!

Jūs galvojate, kad per gerus darbus ir įstatymo laikymąsi esate labai dievobaimingi ir pamaldūs krikščionys ir netgi pagiriate save.

Fil 3,4-6         ⁴ O juk aš galėčiau pasitikėti ir kūnu [pasigirti save]! Jei kas nors tariasi galįs pasitikėti kūnu, tai aš pirmutinis:
⁵ aštuntą dieną apipjaustytas, kilęs iš Izraelio tautos, Benjamino genties, hebrajas iš hebrajų, įstatymo besilaikantis fariziejus, ⁶ uolus Bažnyčios persekiotojas, be priekaištų vykdęs įstatymo reikalaujamą teisumą.“

Jau visi judaistai būtų atsiklaupę ant kelių ir lenktų prieš Paulių galvas. Koks tobulas pavyzdys!

Ir tada Paulius parašė septintą eilutę:

Fil 3,7 Bet tą pirmenybę aš dėl Kristaus palaikiau nuostoliu.

Fil 3,8 O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu, palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau jame.

Jau visi judaistai sakytų: Dabar tu, Pauliau, jau visiškai išprotėjai! O gal juokauji?

Bet Pauliui tai buvo labai rimtas dalykas! Paulius galėjo išvardinti žymiai daugiau savo nuopelnų negu kiti. Bet kas iš to? Kas iš to religingo uolumo, savęs aukojimo, pernelyg griežto teisingumo, perdėto smulkmeniškumo? Kad turėtų tvirtą religingą savigarbą?

Ne! Tie dalykai – kaip Paulius rašo, purvas, vien nuostolis palyginus su Kristaus Jėzaus pažinimo didybe! Viskas, dėl ko jis visą laiką gyveno, jo akyse tapo vien sąšlavomis.

Jis suprato, kur traukia įstatymiškumas? Į nelaisvę. Kad nebematai tikrojo tikslo. Įstatymiškume nėra meilės ir gailestingumo. Atvirkščiai: Toks žmogus ieško klaidų; ir iškart bara kitą, kai pamato ką negera.

Tai tokie žmonės, kurie daugiau žiūri į išorę negu į vidų. Jie sureikšmina tokius dalykus:

-         Kaip reikia apsirengti, einant į pamaldas?

-         Kaip reikia melstis?

-         Kokias giesmes galima giedoti pamaldose?

-         Kiek aukoti?

-         Kiek skyrių iš Biblijos kasdien skaityti?

-         Kokius žodžius galima vartoti, o kokius ne?

-         Negalima taip! Reikia to! Daryk! Stenkis!

Tai tik forma! Vien teisingas elgesys neišgelbės! Tai įstatymiškumas, kuris užmerkia akis, kietiną širdį ir nuteisia kitą.

Pavyzdys: Policija!

Tikrasis kelių policijos tikslas: Užtikrinti, kad eismui negrėstų pavojus ir kiekvienas eismo dalyvis būtų gatvėse saugus. Tam jie kartas nuo karto stovi gatvėse ir primena, kad reikia laikytis eismo taisyklių.

Bet yra ir įstatymiškų policijos pareigūnų. Jie stovi ten, kur tu jų nematai ir kur yra didesnė tikimybė, kad spustelsi greitį. Ir „šnapšt“ jie tave jau kviečia pas save. Įstatymiškas policininkas ieško progų kuo daugiau sugauti. Ir kai pagauna, su malonumu tau surašo baudą. – Ar jis turi teisę tai daryti? Taip! Bet jame nėra meilės ir gailestingumo! Jis net nebeprisimena policijos tikrojo tikslo – rūpintis eismo dalyviais, o ne vien juos gaudyti ir bausti.

Sunku atskirti, kas elgiasi įstatymiškai, o kas ne. Tai galima sužinoti, kai matai, kaip tas žmogus pastoviai elgiasi ir kaip jis kalba.

Įstatymiški žmonės bendruomenėje sukelia neramumus, prisidengdami pamaldumu. Tokie žmonės iš tikrųjų nesidžiaugia Viešpatyje, o džiaugiasi, kai jie randa galimybę viešai pabarti ar pakritikuoti.

Todėl Paulius anksčiau ir apie tai kalbėjo:

Fil 2,3b-5       Nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų! Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus!

Mes turėtume rodyti į viršų; į Kristų, o ne iš viršaus į kitų klaidas ir nuodėmes – padrąsinti daugiau pasitikėti Viešpačiu, o ne pastoviai priminti, kas ne taip.

Todėl Paulius mus ragina džiaugtis Viešpatyje ir siekti vis didesnio Jo pažinimo. Jėzus yra mūsų gyvenimo centras. Vis geriau ir geriau Jį pažinti turėtų būti mūsų asmeninis ir kaip bendruomenės tikslas.

Pažinti Kristų

Ne tik žinoti apie Jį, bet pažinti jį. Graikų kalboje naudojamas žodis, kuris reiškia: pažinti savo patirtimi, iš patirties pažinti“. Paulius parašė:

Fil 3,10-11 ¹⁰ Trokštu pažinti jį, jo prisikėlimo galybę ir bendravimą jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip jis numirti, ¹¹ kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusių.

Paulius troškimas buvo: Matyti Kristaus veikimą savo gyvenime. Patirti Jį. Draugauti. Bendrauti. Tarnauti jam. Šlovinti Jį. Būti kartu su Juo. Būti Jame. Pažinti Jį.

Turint tokius santykius su Jėzumi nebus sunku džiaugtis Viešpatyje. Ir Paulius mus kviečia užmegzti tokius santykius. Paulius kviečia ateiti pas Viešpatį.

Kvietimas pas Kristų

Ir šiandien jis ragina mus ateiti pas Jėzų. Nesvarbu, kas tu esi ir iš kur. Nesvarbu, ar jau gerai pažįsti Jėzų ar nelabai. Ateik pas Jėzų! Žiūrėk į Jį! Bendrauk su Juo šiandien! Nukreipk akis nuo savo problemų. Pažvelk į Kristų. Nes tik Kristuje rasime tikrą džiaugsmą.

Ar tu turi Kristų savo širdyje? Ar tiki Juo? Tu turėsi tikrą džiaugsmą tik tada, kai Kristus tavyje gyvena. Kristus apsigyvens tavyje tik tada, kai (kaip Paulius) pasakysi:

„Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau purvu, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau jame.“

Jėzus vieną kartą pasakė labai gerą ir labai tinkantį į šią temą palyginimą:

Mt 13,44 Dangaus karalystė panaši į dirvoje paslėptą lobį. Atradęs jį, žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą.

Tas žmogus, kuris rado lobį dirvoje, viską pardavė, kad nusipirktų tą sklypą. Nes jis žinojo, kad jo vertė buvo žymiai didesnė už visą jo turtą. Jis buvo protingas vyras.

Kai norime gyventi su Kristumi, mums reikia atiduoti viską. Ne daiktus, o savo gyvenimo viešpatavimą. Kaina visiems vienoda: „Viskas“. Už mažiau negausi Kristų. Tik tada, kai visiškai pasiduodi Dievui, ir pasakai: „Aš nusidėjėlis. Atleisk mano nuodėmes ir tu viešpatauk mano gyvenime“ – tik tada laimėsi Kristų. Ar Jis vertingesnis ne viską, ką mes patys turime? Taip! Mes būtume protingai žmonės, kai mes iškeistume savo gyvenimą į Kristų.

Paulius rašo: Aš viską atiduosiu, kad tik Kristų turėčiau! Man nerūpi mano auklėjimo, mano genealogijos medžio, mano gyvenimo vietos, kilmės, profesijos, pažymėjimo apie elgesį, mano pastangų ir darbų, – bet vien Kristus.

Gal nežinai, kaip pradėti gyvenimą su Jėzumi, kaip bendrauti su Juo, kaip melstis. Tada gali po pamaldų ateiti prie manęs ir mes galime pasikalbėti.

Gal Šventoji Dvasia tau parodė, kad buvai įstatymiškas žmogus. Tada gali paprašyti Dievo atleidimo, ir jis tau atleis ir duos tau tikrąjį džiaugsmą.

Aš asmeniškai noriu džiaugtis Viešpatyje ir manau, kad mes kaip bendruomenė tikrai norime džiaugtis Viešpatyje. To aš linkėčiau mums visiems. Todėl aš pasimelsiu, kad mes vis daugiau pažintume Kristų ir mūsų džiaugsmas Viešpatyje nepriklausytų nuo situacijų, susiklosčiusių aplinkybių ar aplinkos, kurioje esame.

Amen.

Eduardas Gossas