Kalbėtojas: Eduardas Gossas

Tvirtai stovėkime Viešpatyje!

Fil 4,1-7

Įžanga (V. 1):

Įsivaizduok, tu sėdi kalėjime ir tau praneša, kad už savaitės tau bus įvykdyta mirties bausmė. Ką tada pasakytum ar parašytum artimiesiems? – Tik tai, kas tau yra svarbiausia. Galbūt tu pasakytum, kad myli savo šeimą. Ar ne? – Bent aš tai padaryčiau.

Filmuose, kai žmogus arti mirties ir guli ant žemės jis dažniausiai šnibžda savo bičiuliui: „Pasakyk mano žmonai ir vaikams, kad aš juos visada mylėjau!“ Nes tai yra svarbiausias.

Būtent Paulius buvo tokioje situacijoje. Jis sėdėjo kalėjime ir jau žinojo, kad mirs. Todėl norėjo, kad filipiečių bažnyčia prisimintų, kad jis mylėjo juos ir iš jo priimtų patį svarbiausią paraginimą.

Skaitykime pirmą eilutę iš ketvirto skyriaus:

Fil 4,1             Taigi, mano broliai, mano mylimieji ir išsiilgtieji, mano džiaugsme ir mano vainike, tvirtai stovėkite Viešpatyje, mylimieji!

Nuoširdžiau gal net neįmanoma perteikti, kaip jis iš tikrųjų mylėjo filipiečių bendruomenę. Filipiečiai jam buvo tokie brangūs, kad jis kreipėsi į juos „išsiilgtieji, mylimieji“. Jie ne tik buvo jam broliai/seserys tikėjime, bet jis džiaugėsi jais; jie buvo jo vainikas.

Praeitą sekmadienį Bernardas pamokslavo, kad Pauliaus tikslas buvo veržtis pirmyn, siekti finišo ir gauti laimėjimo vainiką. Ir tas vainikas yra geri, matomi jo tarnystės vaisiai. Žodžiu – filipiečiai yra jo tarnystės vaisius, kuriais jis labai džiaugėsi.

Iš Pauliaus jie išgirdo Gerąją Naujieną. Pauliaus dėka, jie išgirdo Evangeliją ir įtikėjo į Jėzų. Paulius buvo tas, kuris už juos nuolat meldėsi ir drąsindavo. Jie buvo jo mokiniai.

O dabar jų tikėjimo tėvas jiems duoda patį svarbiausią patarimą: Vaikai, tvirtai stovėkite Viešpatyje!

Ką tai reiškia?

Pirmiausia, man reikia atiduoti savo gyvenimą Jėzui ir prašyti jo atleidimo už savo nuodėmes ir leisti, kad jis viešpatautų mano gyvenime. Būtent tai reiškia žodis „Viešpats“. Mes galime tik tada būti Viešpatyje, kai pripažįstame, kad Jis Viešpats! Ir leidžiame Jam viešpatauti mumyse. Tik tada, kai tapau Dievo vaiku ir priėmiau Jį į savo gyvenimą kaip asmeninį Gelbėtoją, ir nuo tada Kristus gyvena manyje.

Ir tas tvirtai stovintis Viešpatyje žmogus yra įgijęs naują statusą! Jis ir elgiasi atitinkamai – kaip Dievo vaikas, jis bendrauja su Dievu kaip su Tėvu – labai artimai.

Tai yra toks žmogus, kuris ieško Dievo kasdien,

kuris vis daugiau trokšta pažinti Jį ir Jo mintis,

kuris žino, ką daro – nes jis bando viską aptarti su Dievu,

Tai žmogus, kurio tikėjimas paremtas patirtimis,

kuris turi vidinę ramybę ir tikrą džiaugsmą, ir gali tai perteikti kitiems,

kuris nepasiduoda pagundoms, bet turi tvirtą tikėjimo pagrindą po kojomis.

Tokį krikščionį Paulius turi omenyje, kai kalba apie tvirtai stovintį Viešpatyje! Ir Paulius trokšta, kad kiekvienas filipiečių bendruomenės narys būtų toks tvirtai stovintis Viešpatyje!

Tai galioja ir mums šiandien: Dievas trokšta, kad kiekvienas iš mūsų būtų toks žmogus – tvirtai stovėtų Viešpatyje!

Bet realybė atrodo kitaip! Paulius tai žinojo. Bet jis buvo įsitikinęs, kad tai gali tapti realybe.

Kai kurie žmonės mano, kad tai, kas parašyta Biblijoje, yra tobulas, aukščiausias, dieviškas lygmuo, kuris mums yra rodiklis, kurlink mums reikia eiti. Mes nesame tobuli, tik žmonės! Ir kaip mes besistengtume, niekada nepasieksime aukščiausio lygio.

Bet Pauliaus nuomone, tai įmanoma! Kai Jėzus pasakė didžiausią įsakymą „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu ir mylėk savo artimą kaip save patį.“, tada jis ir galvojo, kad taip elgtis yra įmanoma!

Žinoma, kai mes bandome iš savęs kažką padaryti, tada greitai pamatome savo ribotumą. Tada mūsų tarnystė tampa našta, krikščionybė religija ir mūsų gyvenimas be džiaugsmo!

Bet būtent todėl Paulius sako: Tik būdami Viešpatyje mes galime taip gyventi. Tik su Viešpaties pagalba yra įmanoma taip gyventi.

O ko trūksta, kad mes tvirtai stovėtume Viešpatyje?

Paulius sako, kad yra penki svarbūs dalykai, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį:

1. Pašalinti nesantaiką (V. 2-3)

Pirmiausiai Paulius paminėjo vieną dalyką, kuris labai trukdo tvirtai stovėti Viešpatyje. Ir tai yra nesantaika. Ją reikia pašalinti!

Fil 4,2-3 ² Aš prašau Evodiją ir raginu Sintichę būti vienos minties Viešpatyje. ³ Taip pat prašau tave, ištikimasis bičiuli, padėk joms! Jos juk darbavosi su manimi Evangelijos labui kartu su Klemensu ir kitais mano bendradarbiais, kurių vardai įrašyti gyvenimo knygoje.

Evodija ir Sintichė tikriausiai labai ginčijosi. Tai nebuvo mažas konfliktas, kitaip Paulius jas asmeniškai paragintų būti vienos minties Viešpatyje. Nepamirškime, kad šitas laiškas buvo skaitomas prieš visą filipiečių bendruomenę.

Kartais būna taip, kad konfliktas toks rimtas, kad tik trečias asmuo kaip tarpininkas gali nuraminti abi puses ir vesti prie susitaikymo. Paulius šioje vietoje ragina, kad tas ištikimasis bičiulis joms padėtų.

To žmogaus vardas buvo „Syzygos“ ir išverčiant vadinasi „jungo draugas“. Įdomu, ar ne? Paulius jį ragina Evodiją ir Sintichę „pakinkyti“, kad jos vėl kartu dirbtų tą darbą, kurį ir anksčiau darydavo.

Pritaikymas:

Nesantaika yra ne tik kliūtis augimui, bet nesantaika turi didelę griaunamąją galią! Kartais tai yra net nematoma nuodėmė, kuri labai švelniai ir tyliai įsėlina į mūsų gyvenimą, bet jį smarkiai sugriauna.

Kaip praeitą sekmadienį jau pasakiau, Paulius taip rimtai žiūri į nesantaiką, kad jis netgi neleidžia, kad žmogus su nesantaika dalyvautų Viešpaties vakarienėje.

Jėzus pats pasakė:

Mt 5,23-24 ²³ Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, ²⁴ palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną.

Ir

Mt 5,9 Palaiminti taikdariai; jie bus vadinami Dievo vaikais.

Nesantaika labai trukdo tvirtai stovėti Viešpatyje ir atima ramybę ir džiaugsmą. Susitaikymas reikalauja daug drąsos. Bet mes galime prašyti Dievo pagalbos. Jis mielai mums padės prieiti prie kito ir pasakyti „Broli, ar galėtume pakalbėti apie vieną dalyką?“ Ir tada nuolankiai siekti susitaikymo su juo.

Kartais reikia trečio asmens, kuris tarpininkautų. Jeigu rimtai norite pašalinti nesantaiką, tada nesigėdykite ir paprašykite, kad kitas krikščionis, kuriuo pasitikite, jums abiems padėtų susitaikyti. Nesusitaikykite su ta būsena, bet su tuo žmogumi!

Tai buvo pirmas paraginimas: Kad tvirtai stovėtume Viešpatyje, pašalinkime nesantaiką iš savo gyvenimo.

2. Galvokime apie Dievą! (V. 4)

Toliau Paulius ragino galvoti apie Dievą!

Fil 4,4 Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!

Aš suprantu šitą eilutę taip: kad Dievas mums liepia galvoti apie Jį, kad prisimintume, koks yra mūsų Viešpats ir ką Jis jau padarė mano ir kitų gyvenime, kad galutiniame rezultate džiaugtumėmės Dievu!

Kai prisimenu koks Dievas yra,

-         kad jis didysis valdovas,

-         gerasis ganytojas,

-         visatos kūrėjas,

-         galingas išgelbėtojas,

-         visažinis,

-         mylintis Viešpats,

-         gailestingas ir rūpestingas,

-         asmeninis ir artimas Dievas,

-         teisingas ir Šventasis,

-         Karalių Karalius ir asmeniškai vedantis valdovas,

tada negali nesistebėti Juo. Tada aš pradedu Jį savo širdyje garbinti, šlovinti ir girti.

Kai prisimenu, ką Dievas dėl manęs padarė,

-         kad jis mane išrinko ir Jo malonės dėka galėjau suprasti, kad esu nusidėjėlis ir man reikia Jėzaus atleidimo,

-         kad jis mane guodžia, kai man sunku,

-         kad jis man padeda, kai būnu bėdoje,

-         kad jis man suteikia jėgų jam tarnauti,

-         kad jis man atleidžia, kai prašau atleidimo,

-         kad jis man išlaisvina iš priklausomybių,

tada man nieko kito nebelieka, kaip tik dėkoti Jam.

Ir kai aš pagalvoju, kad jis visada šalia manęs, kiekvieną minutę ir turi man nuostabų planą ir rūpinasi manimi, tada man tik belieka visa širdimi džiaugtis Viešpatyje.

Ir tas džiaugsmas yra tikras džiaugsmas ir jis nepriklauso nuo aplinkybių. Todėl Paulius ir parašė „visuomet“ džiaukitės Viešpatyje! Ir tai yra įmanoma.

Pritaikymas:

Kad mes tvirtai stovėtume Viešpatyje, mums reikia pastoviai galvoti apie Dievą. Todėl mes renkamės į pamaldas šlovinti Dievą ir prisiminti, koks Jis yra ir ką Jis padarė mūsų gyvenime! Ir ne tik sekmadieniais galvojame apie Dievą, bet ir namuose, ir darbe, visur!

Evangelistisch!!!???

3. Parodyk savo gerumą kitiems! (V. 5a)

Iš tiesų apima labai geras jausmas, kai kam nors padarome paslaugą; kai kažkam padarome gera?

Paulius toliau rašo:

Fil 4,5a       Jūsų meilumas, [švelnumas, palankumas, romumas, gerumas, atlaidumas] tebūna žinomas visiems.

Priimdami Jėzų į savo širdį, mes įgyjame naują statusą: mes tampame Dievo vaikais, Karalių Karaliaus vaikais! Ir tai galime parodyti savo elgsena; savo tarnavimu; draugiškumu.

Kai darome gerus darbus, mūsų džiaugsmas Kristuje auga ir mes tvirčiau stovime Viešpatyje.

Pavyzdys: Tarnauti stovykloje

Vokietijoje aš kasmet dalyvaudavau vasaros stovyklose kaip palapinės vadovas. Vieną vasarą prieš stovyklą aš buvau dvasiškai atšalęs ir net nelabai norėjau dalyvauti. Viduje norėjosi, bet galvojau „Ką aš galėsiu vaikams pasakyti apie Dievą?“ Nepaisant šių abejonių, kiti mane ragino vis tiek važiuoti. Ir ką aš paskui patyriau, buvo išties nepakartojama. Kai pradėjau su vaikais kalbėti apie Dievą ir tarnauti stovykloje, Dievas davė man tokį didelį džiaugsmą ir norą jiems daryti gera. Įdomiausia tai, kad būtent per tą stovyklą trys vaikai iš mano palapinės įtikėjo.

Šita tarnystė man labai padėjo sustiprėti Viešpatyje!

Pritaikymas:

Nuostata būti geranoriškam ir rodyti tą geranoriškumą kitiems labai teigiamai veikia charakterį. Kai darai gerą kitiems, tu ne tik duodi, o kitas gauna. Bet ir tu pats daug gauni! Tai dieviškas principas: Kas duoda, tam bus duota; ir tas bus pastiprintas Viešpatyje!

4. Prisimink ir galvok apie tai, kad Viešpats arti! (V. 5b)

Fil 4,5b          Viešpats yra arti!

Pastaruoju metu Dievas mane asmeniškai labai ragina galvoti apie Jėzaus antrąjį atėjimą.

Asmeniškai:

Vieną vakarą mūsų trejų metų Lukas jau gulėdamas lovoje man pasakė (galbūt prisiminęs filmą „Jėzus“ arba iš knygų): „Tėti, Jėzus ateis!“ – Ką tu atsakytum jam? Aš pasakiau: „Nu, taip, kažkada Jis ateis!“ Ir kitą vakarą jis vėl tą patį pasakė.

Ir aš pradėjau rimčiau apie tai pagalvoti. Jaučiausi, lyg pats Dievas man kalbėtų: „Edi, ar lauki manęs, ar gyveni taip, kad jau greitai galėčiau ateiti?“

Per keletą pokalbių šią savaitę aš vis daugiau supratau, kad Jėzaus atėjimas iš tikrųjų arti (gali būti arti?).

Ir kaip gi tada gyventi? Ar kažkas turi keistis mano gyvenime? – Aš pradėjau gyventi su šia nuostata, (galbūt jums pasirodys juokinga) kad gali būti, kad Jėzus ateis sekmadienį po pamaldų. Ir kokį jis tuomet mane ras?

Su šiuo požiūriu kai kas pasikeitė mano gyvenime. Pasikeitė mano požiūris į laiką, šeimą, bendruomenę.

(Kaip?)

Aš laukiu ir džiaugiuosi. Mano tikėjimas Viešpatyje auga ir aš pats stiprėju Jame ir turiu tokį džiaugsmą, kokio anksčiau neturėjau.“

Nuolatos prisiminkime, kad Viešpats arti! Jėzus mus netgi ragina melstis: Tėve mūsų, kuris esi danguje, tesie šventas tavo vardas, teateinie tavo karalystė. (Mt 6,10)

5. Niekuo per daug nesirūpink! (V. 6)

Jei mes gyvename Jėzaus laukimo nuotaikomis, tada suprantame, ką Paulius rašo toliau:

Fil 4,6 Nieku per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui.

Būdami Dievo vaikais, bendraudami su Juo kaip su Tėvu, mes galime per daug nesirūpinti, bet atiduoti savo rūpesčius Viešpačiui. Kodėl?

Nes žinome iš patirtimi, kad Jėzus Visagalis Viešpats, kuris puikiausiai žino mūsų situaciją ir ko mums iš tikrųjų reikia. Ir tikėdami, kad jis taip padarys, kaip bus geriausiai, mes galime iš anksto dėkoti už Jo veikimą. Nesvarbu, kaip Jis veiktų. Ir būtent per tokią elgseną, mažstymą mūsų tikėjimas Viešpatyje auga ir stiprėja.

Apibendrindamas Paulius mums sako: Aš jus labai nuoširdžiai raginu tvirtai stovėti Viešpatyje! Kad tai jums pavyktų, atkreipkite dėmesį į šiuos penkis dalykus:

1. pašalinkite nesantaiką,
2. visuomet galvokite apie Dievą,
3. parodykite savo meilumą kitiems,
4. nepamirškite, kad Viešpats arti,
5. ir nesirūpinkite per daug.

Jei vykdysime tai, tvirtai stovėsime Viešpatyje ir turėsime tikrą džiaugsmą ir ramybę, o gyvenimas įgaus prasmę.

Dievo ramybė mus sergės Viešpatyje! (V. 7)

Gal dabar atrodo, kad viskas priklauso nuo mūsų, ar esame Viešpatyje, nes aiškiai buvo pasakyta: Daryk taip, elkis taip!

Bet gerai, kad Paulius parašė septintą eilutę:

Fil 4,7 Ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje.

Pats Dievas mus laikys savyje! Iš vienos pusės mums reikia tvirtai stovėti Viešpatyje, o iš kitos pusės pati Dievo ramybė sergės mūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje!

Tai pranoksta mūsų supratimą. Gal galėčiau tai pabandyti paaiškinti per vieną palyginimą:

Įsivaizduokime, kad Dievas yra lokomotyvas, o mes vagonai. Per magnetus prisikabiname vienas prie kito. Jei mes labai toli nuo Dievo, tada nejaučiame traukos pas Viešpatį. Kuo arčiau mes prisiartinsime prie Dievo, tuo stipriau Jis mus trauks prie savęs.

Jok 4,8 Artinkitės prie Dievo, ir jis artinsis prie jūsų.

O kai mes esame prisikabinę, Jis mus veda, traukia savo keliu, kuris ir  mums patiems yra pats geriausias.

Todėl Paulius mus labai ragina tvirtai stovėti Viešpatyje ir daryti viską, kad neatsitrauktume nuo Dievo. Tada mes sulauksime vaisių, džiaugsimės ir mus lydės Dievo ramybė.

Eduardas Gossas