Šaltinis: GBV Dillenburg GmbH, “Laiškas tau”

Bibliją parašė 40 žmonių, vertė spausdino tūkstančiai, perskaitė milijonai.

Kai Martynas Liuteris išleido vokiškai Bibliją, buvo jau apie 15 Biblijos vertimų. 1600 m. buvo 40, o 17000 m. – 52 vertimai. Visoje Europoje kūrėsi misionierių bendruomenės. Bendruomenių siunčiami misionieriai skelbė visoje žemėje Evangeliją. Jie norėjo turėti Bibliją, parašytą ta kalba, kuria kalbėjo vietiniai gyventojai. Ištisa lingvistų armija ėmėsi sunkaus darbo versti Bibliją.

1661 m. Biblija pasirodė Šiaurės Amerikos indėnų kalba Nipmuke.

Vėliau atsirado Biblija Etiopijoje, paskui tamilų kalba indams.

1744 m. Grenlandijos eskimai turėjo savo Bibliją. Vienas vertėjas gali išversti Bibliją per tris metus, kitas verčia visą savo gyvenimą. Jei sunki kalba, ją iš pradžių reikia ištyrinėti.

Nenuilsdami, pasiaukodami Biblijos vertėjai dirba pačiuose tolimiausiuose pasaulio kraštuose.

Paskutiniu metu naudojami kompiuteriai. Laiko reikalaujantis perrašinėjimas, spausdinimas, korektūra padeda išvengti klaidų.

1800 m. Biblija arba Jos dalys buvo išverstos į 75 kalbas. 1900 m. buvo jau 567 vertimai. 1953 m. – 1167, 1978 m. – 1660, o dabar daugiau nei 2400 vertimų! Biblija tapo pati populiariausia, visiems žinoma knyga pasaulyje.

Šaltinis: GBV Dillenburg GmbH, “Laiškas tau”
Getė: “Jei mane uždarytų į kalėjimą ir leistų pasiimti vieną knygą, aš pasiimčiau Bibliją”.
Liuteris: “Biblija ne antikinė, ne šiuolaikinė knyga, – Ji amžina”.
Profesorius Betteksas: “Biblija – Knyga, kuri atsako į vaiko klausimus ir juokiasi iš išminčiaus”.
Valteris Skottas – garsas anglų poetas ir rašytojas, pasaulinio garso knygų autorius. Gulėdamas mirties patale, jis kreipėsi į dukters vyrą: “Mano sūnau, atnešk man Knygą”. Namuose buvo didžiulė biblioteka, todėl žentas sutrikęs paklausė: “Kokią knygą, tėve?” Mirštantis Skottas atsakė: “Mano sūnau, žemėje yra tik viena Knyga, kurią galima pavadinti Knyga – Biblija.”

Šaltinis: GBV Dillenburg GmbH

Tai atsitiko vieną naktj. Per dykumos kopas ir dygius krūmokšnius ėjo kupranugarių karavanas. Buvo tylu, tik kartais pasigirsdavo šakalų staugimas. Du arabai, karavano vedliai, turėjo pistoletus, kaban­čius prie šono ant diržo. Kelias buvo pavojingas, nes beduinų gentys – dykumų gyventojai – kovojo tarpusavyje.

Paskui arabus jojo ir europietis. Staiga priekyje blykstelėjo ugnis. Karavanas susidūrė su kovojan­čia beduinų gentimi. Prasidėjo susišaudymas. Vyrai griebė pistoletus ir nušoko nuo balnų. Europietis irgi čiupo savo dvivamzdj. Pasigirdo salvė, o paskui viskas nutilo. Vyrai greit sėdo j balnus ir nuskubėjo pirmyn. Kas tai per žmonės? Kas privertė juos leis­tis į tokią pavojingą kelionę per dykumas Sinajaus pusiasalyje? Gal jie ieško nuotykių?

Ne. Europietis – grafas fon Tišendorfas iš Leipcigo. Jo tikslas – pakliūti į vienuolyną Sinajaus kalne. Jis pasamdęs karavaną, vyksta iš Egipto, nes girdėjo, kad vienuolyne yra seniausi biblijiniai manuskriptai (rankraščiai).

Nors Senojo Testamento tekstas atkurtas prieš šimt­mečius, bet atrasta šimtai Naujojo Testamento egzempliorių ant senų manuskriptų. Kai kurie iš jų priskiriami ketvirtam amžiui po Kristaus gimimo. Tišendorfas juos visus jau išstudijavo, bet jis ieško dar senesnio, artimesnio originalui manuskripto, parašyto apaštalų. Esmė, tiesa sakant, buvo tik keliuose nereikšminguose žodžiuose, bet Tišendor­fas norėjo turėti tikslius manuskriptus.

Ir štai pavojinga kelionė artėja prie pabaigos. Kara­vanas galų gale pasiekė vienuolyną. Tišendorfą pintinėle pakėlė iki aukštai esančio įėjimo į vienuo­lyną (vienuolynas buvo sunkiai pasiekiamas nepra­šytiems svečiams). Ir tik tada Tišendorfas galėjo bendrauti su vienuoliais ir kiek širdis geidžia dirbti didelėje senoje bibliotekoje.

Praėjo keletas savaičių, o jis dirbo bibliotekoje. Bet nerado to, kas jį domino. Gal ši ilga ir sunki kelionė buvo veltui? Tišendorfas nusprendžia grįžti.

Prieš išvykstant popierinėje šiukšlių dėžėje jis ran­da pergamentus, parašytus gražiu raštu, švariai, ko dar nebuvo matęs. Ta kopija buvo tokia sena, kad galėjo būti parašyta ko gero, iš karto po apaštalų mirties, galėjo būti net perrašytos iš originalo.

1859 m., sekančio apsilankymo vienuolyne metu, ilgai ir kantriai ieškodamas, Tišendorfas atrado vie­no vienuolio celėje rankraščio likučius. Rankraštyje buvo 346 puslapiai, kiekvieno iš jų vertė – neįkai­nuojamas turtas. Taip buvo teisingai išverstas Nau­jasis Testamentas. Tišendorfas pasiėmė rankraštį – tai buvo viskas, ką jis galėjo gyvenime atlikti.

Viską atspausdino, kad kiekvienas norintis galėtų skaityti.

Viršuje tu matai Evangeliją pagal Joną 1,1-10, nes Biblijos rašytojai rašė ją graikų kalba. Viršuje parašyta: kata joanen (tai reiškia: pagal Joną). Žemiau parašyta: en arche en cho logos (tai reiškia: pradžioje buvo žodis). Raidės čia per pus mažesnės kaip originale. Kaip Biblija, taip ir Jėzus Kristus čia vadinami Žodžiu, nes Biblija, ir Jėzus Kristus parodo mums, koks yra Dievas.

Šie rankraščiai vadinami Sinajaus Kodeksu, nes jie buvo rasti Sinajaus pusiasalyje. Rankraštis ir šian­dien saugomas Londono muziejuje.

Biblijos vertimas – sunkus darbas. Naujasis Testa­mentas parašytas hebrajų ir graikų kalbomis. Ten tik didžiosios raidės, kurios yra parašytos viena ša­lia kitos, nėra kablelių, taškų. Didelis menas suži­noti sakinio pradžią.

Hebrajų kalboje nėra tokių balsių kaip a, e, u, o, y, priebalsiai tik b, k, t ir 1.1. Balsius reikia sugalvoti.

Pirmoji Mozės knyga 1:1 atrodė taip:

MNFNGSCCHFGTTDCHMMLNDDRD

Ar tu gali iš to perskaityti sakinį: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę”? Todėl mes turim būti be galo dėkingi tiems mokslininkams, kurie rankraščių ieškojo, juos surado ir išvertė.

Didelį darbą pirmiausiai nuveikė Martynas Liuteris – didysis reformatorius, kuris išvertė Bibliją. Po jo daug mokslininkų vertė Bibliją, kad pateikti mums tikslų Biblijos vertimą.

Šaltinis: GBV Dillenburg GmbH

Jei kas prieš 5000 metų norėjo parašyti laišką, tai jis rašė ne rašalu popieriuje, o dantiraščiu ir ne šiuolai­kinėmis raidėmis, o ženklais. Kiekviena ženklų gru­pė turėjo atitinkamą reikšmę.

Buvo atkasti seni miestai, paskendę dykumų smė­lyje. Juose buvo rasta tūkstančiai tokių ir marmuro kolonų ant kurių buvo išgraviruoti ženklai. Egiptiečiai išrado kitus rašmenis. Tai hieroglifai, kuriuos mes randame piramidėse.

Senovės tyrinėtojams teko nemažai paplušėti, kad būtų iššifruoti seniausių žmonijos kalbų rašmenys. Galų gale tai pavyko. Sekančiais amžiais be molio, akmens ir medžio ėmė naudoti popierių, pagamintą iš nendrių. Dar vėliau atsirado pergamentas (specialiai apdirbtos gyvulių odos). Rašė tuo metu ant rulonėlių, nes dar nemokėjo ir nesuprato, kaip iš atskiros odos pada­ryti knygą.

Mozė buvo pirmas Biblijos rašytojas. Biblijoje skai­tome, kiek daug kartų Dievas jam sakė, kad viską, ką jis girdėjo iš Dievo ir matė, rašytų j Knygą, t. y. j rulonėlį. Izraelio tauta, kaip nė viena kita, rinko Biblijos kny­gas ir jas rūpestingai saugojo. Maždaug prieš 400 metų iki Jėzaus Kristaus gimimo buvo surinktas Senasis Testamentas.

Jis buvo parašytas hebrajų kalba. Kai kurių knygų nedidelės dalys buvo parašytos aramėjų kalba (Ez-ros ir Danielio dalys).Ir tik po Jėzaus Kristaus buvo parašyti laiškai ir Naujojo Testamento knygos graikų kalba, nes ji buvo tuo metu labiausiai paplitusi kalba.Po 100 metų nuo Kristaus gimimo buvo parašytos visos Naujojo Testamento knygos. Mozė gyveno maždaug 1500 m. iki Kristaus gimimo. Mes galim sakyti, kad Biblija buvo rašoma maždaug 1600 metų. Per tą laiką buvo parašyta daug knygų, bet jos nepriklauso Dievo Žodžiui. Kaip tai galima nustatyti? Tikintieji (gimę iš naujo – iš aukšto) mokėjo nustatyti, kokios knygos priskiriamos Biblijai – Šventam Raštui, o kokios – ne. Šventosios Dvasios vadovaujami krikščionys galėjo tiksliai nustatyti kokios knygos yra Dievo laiškas, o kokios ne, t. y. pilnos fantastinių ir juokingų istorijų. Ir veltui ieškotume Biblijoje ko nors panašaus. Dievo Žodis sukurtas ne bažnyčios vyrų susirinkimo ar konsiliumo metu, o pačiam Dievui vadovaujant.Prieš 500 m. atsiradęs knygų spausdinimas pakeitė visą pasaulį. Jei ankščiau norėjo turėti kas Bibliją, tai jis turėjo ją persirašyti. Bet ne kiekvienas mokėjo rašyti. Ir todėl jis turėjo prašyti kitą perrašyti, o tam reikėjo daug laiko ir buvo brangu. Manuskriptai (ranka rašytos knygos) buvo perkami ir juos kruopščiai perrašinėjo. Tai sudarė daug sunkumų. Perrašinėjant buvo daroma daug klaidų. Vėlesnieji perrašinėtojai nevisada pastebėdavo padarytas klaidas, be to patys jas darydavo. Dėl šių priežasčių daugelis stengėsi rasti originalą, nes jame nebuvo klaidų.

Šaltinis: GBV Dillenburg GmbH

Getė: „Jei mane uždarytų į kalėjimą ir leistų pasiimti vieną knygą, aš pasiimčiau Bibliją”.

Liuteris: „Biblija ne antikinė, ne šiuolaiknė knyga, -Ji amžina”.

Profesorius Betteksas: „Biblija – Knyga, kuri atsako j vaiko klausimus ir juokiasi iš išminčiaus”.

Valteris Skottas – garsus anglų poetas ir rašytojas, pasaulinio garso knygų autorius. Gulėdamas mir­ties patale, jis kreipėsi į dukters vyrą: „Mano sūnau, atnešk man Knygą”. Namuose buvo didžiulė biblio­teka, todėl žentas sutrikęs paklausė: „Kokią knygą, tėve?” Mirštantis Skottas atsakė: „Mano sūnau, že­mėje yra tik viena Knyga, kurią galima pavadinti Knyga – Biblija.

Sperdženas perskaitęs Bibliją 100 kartų, pasakė:

„Skaitant šimtąjį kartą, Ji man atrodė nepalyginamai geresnė nei skaitant pirmą kartą”.

Šaltinis: GBV Dillenburg GmbH

Vienas mano pažystamas, žinomas muzikantas, groja daugeliu muzikos instrumentų. Savo magnetofono pagalba jis sukuria nuostabius muzikos kūrinius. Jis man papasakojo, kaip jis tai daro:

„Iš pradžių aš imu savo obojų ir įrašau į magnetofono juostą pirmą balsą. Paskui neištrindamas pirmo balso, užrašau ant tos pačios juostos alto balsą. Taip aš užrašau vieną instrumentą po kito iki pačio žemiausio – boso. Štai šitoje juostoje užrašyti 8 muzikos instrumentai. Nori išgirsti galutinį rezultatą?“

Ir štai aš girdžiu nuostabią muzikinę kapelą. Vis dar nesuprasdamas aš paklausiau: „Kas tai per kapela?“ Mano draugas juokdamasis atsakė: „Tai aš vienas groju“.

Tai buvo nuostabu! Visa kapela, kurioje grojo skirtingais muzikos instrumentais vienas žmogus!

Mano draugas pasakė: „Aš pažystu žmogų, kuriam pavyko įrašyti 30 – ties muzikos instrumentų skambėjimą. Tai simfonija, atliekama vieno žmogaus“. Vienas atlikėjas grodamas įvairiais instrumentasi, įkvėpė juos.

Taip buvo ir su Biblija. Ją parašė 40 skirtingų žmonių – Dievo instrumentų – bet jie visi buvo įkvėpti vieno „Atlikėjo“  – Dievo. Jis įkvėpė Savo Dvasia kiekvieną iš 40 instrumentų. Tai ir yra Biblijos stebuklas.

Biblija ne žmonių balsas, o Dievo balsas.

Šaltinis: GBV Dillenburg GmbH

Kartą vienas žmogus  parašė man dvidešimt puslapių laišką. Bet laiškas, kurį tu gausi, turi 1200 puslapių. Galbūt kyla klausimas: Ar Biblija tikrai yra „Dievo laiškas“? Daugelis sako: „Tai netiesa, Bibliją parašė žmonės, atspauzdino ją Vokietijoje ar Šveicarijoje ir platina ją krikščionių bendruomenės“. Taip. Bet iš kur krikščionių bendruomenės gavo pergamentus? Jie parašyti Dievo žmonių, kuriuos Dievas panaudoj, kad užrašytų Jo žodį.

Įsivaizduokite kabinetą, kuriame sėdi koks direktorius ir diktuoja sekretoriui laišką. Ir viską, ką sako direktorius, sekretorius užrašo, po to atspausdina. Direktorius pasirašo po laišku, ir laiškas keliauja į paštą. Kyla klausimas: “Kas parašė laišką? Direktorius ar sekretorius?” Kas nors nepagalvojęs, pasakys: “Sekretorius”. Protingas žmogus atsakys: “Direktorius. Jis diktavo laišką, sekretorius tik užrašinėjo”.

Tas pats ir su Biblija. Dievo žmonės, kurie rašė atskiras Biblijos knygas , girdėjo Dievo balsą, žodis žodin užrašė tai, ko norėjo Dievas.

Taip Biblija tapo laišku ne tų, kas užrašinėjom o Dievo laišku mums, reiškia ir tau.

Jie klausė Dievo balso savo širdimi, o paskui rašė. Tu gali tai geriau suprasti, jei visa tai prilyginsi muzikos instrumento grojimui. Tik tada triūba nuostabiai skamba, kada muzikantas ją pučia. Taip Dievas įkvėpė žmones, kurie Jam tarnavo. Dieviškas įkvėpimas – žmones, kurie Jam tarnavo. Dieviškas įkvėpimas – Jo balsas – buvo jų širdyse. Tai Šventosios Dvasios kvėpavimas. Taip buvo užrašyti tie žodžiai. Biblijos rašytojai buvo Dievo įkvėpti, juos vedė Šventoji Dvasia. Mes dar sakome: jie buvo įkvėpti Šventosios Dvasios.

10AI: Vadinamajam mokymui apie predestinaciją (lot. praedestinatio = išankstinė nuostata) pirmiausiai atstovavo Augustinas ir Kalvinas. Šio mokymo ištaka – Dievo sprendimas iš anksto numatyti žmones tikėjimui ar netikėjimui, išganymui ar pasmerkimui. Dėl tokios dvejopos galimybės imta kalbėti apie “dvigubą predestinaciją”. Pažvelkime, ką apie tai sako Biblija.

Atsakymuose į aukščiau pateiktus klausimus ypač pabrėžiama žmogaus apsisprendimo laisvė. Tad galėjo susidaryti įspūdis, kad tik žmogus yra veikiantysis asmuo, o Dievo laikysena pasyvi. Tačiau Biblija liudija atvirkščiai. Rom 9,16.18 skaitome: “Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo gailestingojo Dievo… ko jis nori, to pasigaili, ir kurį nori, tą užkietina”. Čia be jokių išlygų akcentuojamas Dievo veikimas. Žmogų laisvai ir savo nuožiūra formuoja Kūrėjo ranka, kaip puodžiaus rankos molį: “Ak, žmogau, kas gi, tiesą sakant, tu toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievui?! Argi lipdinys klausia lipdytoją: ‘Kam mane tokį padarei?’ Ar puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo pagamintų vieną indą puošnų, o kitą paprastą?!” (Rom 9,20-21). Vadinasi, jokiu būdu negalime išganymo reikalauti. Žmogaus laisvas  apsisprendimas neatskiriamai susietas su Dievo laisvu pasirinkimu. Mintys apie išsirinkimą ypač įtaigios šiose Biblijos vietose:

Mt 22,14: “Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų”.

Jn 6,64-65: “Bet kai kurie iš jūsų netiki. Mat Jėzus iš pat pradžių žinojo ir kas netiki, ir kas jį išduos. Jis dar sakė: ‘Štai kodėl aš jums sakiau: niekas negali ateiti pas mane, jeigu jam nėra duota Tėvo’. ”

Ef 1,4-5: “Mus išsirinkdamas… prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais.”

Rom 8,29-30: “O kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą, kad šis būtų pirmgimis iš daugelio brolių. Kuriuos jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir nuteisino; kuriuos nuteisino, tuos ir išaukštino.”

Apd 13,48: “Tai girdėdami pagonys džiaugėsi ir šlovino Viešpaties Žodį; ir įtikėjo visi paskirtieji amžinam gyvenimui.”

Biblinės išsirinkimo sampratos nagrinėjimui svarbiausi šie aspektai:

1. Laikas: Išsirinkimas įvyksta kažkada, tolimoje praeityje, visais atvejais dar iki mūsų egzistavimo: iki pasaulio sukūrimo (Ef 1,4), prieš apvaisinimą (Jer 1,5) ir iš pat pradžių (2Tes 2,13).

2. Tarnystė: Į išsirinkimo turinį visuomet įeina tarnavimas Dievui. Antai Dievas pasirinko Saliamoną, kad pastatytų šventovę (1Krn 28,10), Levio gentį – kunigystei (Įst 18,5); Jėzus pasirinko mokinius apaštalavimui (Lk 6,13; Apd 1,2), Paulius tampa “rinktiniu įrankiu” misionieriauti tarp pagonių (Apd 9,15), o visi tikintieji išrinkti, kad duotų vaisių (Jn 15,16).

3. Nešališkumas: Išsirinkimas nematuojamas žmogiškais matais ar nuopelnais. Dievas kur kas labiau atsižvelgia į nežymius dalykus: Izraelis – mažiausia tauta (Įst 7,7), Mozė -neiškalbus (Iš 4,10), Jeremijas mano esąs dar per jaunas (Jer 1,6), o Jėzaus bendruomenėje – daugiausia šio pasaulio menkųjų (1Kor 1,27-28).

4. Išganymui, o ne pražūčiai: Kas Dievui svarbiau – mūsų išganymas ar pasmerkimas? Dievo požiūris, kurį jis mums skelbia, vienareikšmis: “Kaip piemuo rūpinasi savo kaimene, kai jo kaimenės avys yra išblaškytos, taip ir aš savo avimis rūpinsiuos” (Ez 34,12). Savo atėjimo į pasaulį tikslą Jėzus išreiškia vienu sakiniu: “Žmogaus Sūnus atėjo išgelbėti, kas pražuvę” (Mt 18,11). Jėzuje Dievas pats imasi ieškoti žmonių, kad duotų jiems amžinąjį gyvenimą. Dievo noras išgelbėti aprėpia visą žmoniją: “Dievas trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą” (1Tim 2,4). Ši Dievo valia pareiškiama ir 1Tes 5,9: “Juk Dievas paskyrė mus ne tam, kad užsitrauktume rūstybę, bet kad įgytume išganymą”. Išvada: Raštas parodo glaudų, neatsiejamą išganymo ir išsirinkimo ryšį, bet tarp pasmerkimo ir išsirinkimo tokio ryšio anaiptol nėra. Vadinasi, Dievas nieko neišsirenka pražūčiai. Antai Dievas sukietina faraono širdį dėl jo pagoniško užsispyrimo, o ne dėl to, kad taip nusprendė dar prieš jo gimimą. Biblija nuolat įspėja, kad gali būti “per vėlu”, bet joje nieko nekalbama apie išankstinį pasmerkimą pragarui. Erodas, nužudęs Joną Krikštytoją, peržengė visas ribas, todėl Jėzus į jo klausimus neatsakinėjo (Lk 23,9).

Įsidėmėkime: Abu teiginiai galioja papildydami vienas kitą: Dievas išsirenka žmones išganymui. Tačiau žmogui tenka atsakomybė už tai, ar priims išganymą. Kai sūnus palaidūnas nutarė “Eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau’ ” (Lk 15,18), tėvas pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo (Lk 15,20). Jei mes laisva valia priimsime išgelbėjimą, išsipildys Dievo pažadas: “Nesiliauju tau reikštis ištikima meile” (Jer 31,3), nes jis išsirinko mus prieš pasaulio sukūrimą (Ef 1,4). Pirma, nei mes ryžtamės priimti Dievą, Dievas jau seniai dar mums negimus, pasiryžo priimti mus. Dievas laukia ir vertina mūsų troškimą būti su juo, tačiau be jo malonės tai neįvykdoma. Tik vienam Viešpačiui žinoma, kiek yra žmonių, kuriuose sąveikauja dieviškasis išsirinkimas (Fil 2,13) ir laisva žmogaus valia (Fil 2,12).

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė

6AS: Biblija jokiu būdu nepateikia anų laikų pasaulio sampratų. Atvirkščiai: Senovės Rytų įvaizdžiais naudojasi liberalioji teologija, interpretuodama Biblijos tekstus. A.Läpple, teigiantis Bibliją esant grynos žmogaus valios aktu, priskiria jai tokį pasaulio paveikslą:

“Buvo manoma, kad Žemė – apvalus plokščias diskas. Ji esanti visos kūrinijos centre, skalaujama apatinių vandenų, pirmykštės jūros arba vandenyno… Iš viršaus diską kaip pastogė gaubia dangaus skliautas, prie kurio pritvirtinti šviestuvai: saulė, mėnulis ir žvaigždės. Virš skliauto sukaupti “viršutiniai vandenys”, kurie per langus arba šliuzus lietumi krinta į Žemę”. (“Biblija – nūdiena”, Miunchenas, 42 psl.).

Pakanka vos kelių Biblijos eilučių paneigti tokias nuostatas ir parodyti, kokį tikrovišką vaizdą pateikia Biblija dar toli gražu iki to, kai buvo nustatyta ir visuotinai pripažinta Žemės forma.

Jobo knygoje 26,7 skaitome: “Dievas išskleidžia šiaurinį skliautą virš tuštumos, pakabina Žemę ant nieko”. Žemė neplūduriuoja pirmykščiame vandenyne ir neturi tvirto pamato, ji laisvai skrieja ją supančiame milžiniškame vakuume. Tiesiogiai ar netiesiogiai Biblija kalba ir apie Žemės formą, nors ne tai yra svarbiausias jos mokymo tikslas: “Jis sėdi soste anapus dangaus skliauto virš Žemės” (heb. chug – rutulys, apskritimas) – (Iz 40,22). Kad Žemė sferos pavidalo, aiškiai pasakyta ir tekstuose apie Jėzaus sugrįžimą. Kai Viešpats staiga (Mt 24,27) ir tuo pačiu metu pasirodys visiems žmonėms (Apr 1,7), jam ateinant vienoje Žemės pusėje gyvenančiai žmonijai bus diena, o priešingoje pusėje gyvenančiai – naktis. Visiškai tą patį netiesiogiai aprašo Lukas 17,34-36: “Tą naktį dviese miegos vienoje lovoje, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas. Dvi mals drauge, ir viena bus paimta, o kita palikta”. Tuo pat metu Žemėje esanti dienos ir nakties situacija ženklinama darbais laukuose bei nakties poilsiu, priklausomai nuo to, kurioje besisukančios Žemės pusėje tuo metu yra žmogus. Zacharijas (14,7) taip pat liudija apie Viešpaties atėjimą ne savo meto pasaulio įvaizdžiais, o visiškai tikroviškai: “Bus viena nepertraukiama diena – žinoma Viešpačiui, – ne diena ir ne naktis, nes ir vakaro metu bus šviesu”.

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė

4AB: Mes turime skirti du Dievo kalbėjimo būdus: visiems žmonėms vienodai galiojanti Biblija ir individualus Dievo vedimas žmogaus gyvenime.

1. Biblijos papildymai? Randantis Dievo pašauktų ir jo įgaliotų žmonių bibliniams Raštams (pvz., Jer 1,5; Gal 1,12), pasirodo ir netikrieji pranašai su savavališkais skelbimais. Į klausimą, kuris jaudina ir mus: “Kaip galima žinoti, kad tas pranašavimas nėra Viešpaties ištartas?” (Įst 18,21), Dievas atsako, pateikdamas esminį tiesos patikrinimo kriterijų:

“Jeigu pranašas skelbia Viešpaties vardu, bet pranašavimas neišsipildo ar nepasitvirtina, to pranašavimo Viešpats nėra ištaręs. Pranašas bus kalbėjęs įžūliai savimi pasitikėdamas, todėl dėl jo nenuogąstauk” (Įst 18,22).

Kalno pamoksle Jėzus taip pat perspėja dėl netikrų pranašų ir taip pat įvardija mums požymius, pagal kuriuos jie identifikuojami.

“Sergėkitės netikrų pranašų, kurie avių kailyje ateina pas jus, o viduje yra plėšrūs vilkai. Jūs pažinsite juos iš vaisių. Argi kas gali pasiskinti vynuogių nuo erškėčių ar figų nuo usnių?” (Mt 7,15-16).

Apaštalas Jonas taip pat įžvalgiai nurodo pavojų: ” Po pasaulį pasklido daug suvedžiotojų… Kas tik peržengia ribą ir nesilaiko Kristaus mokslo, neturi Dievo” (2Jn 7.9).

Tik Biblija yra Dievo apreikšta. Paskutinį kartą Dievas kalbėjo per savo Sūnų (Žyd 1,1), ir papildomų apreiškimų nebebus (Apr 22,18). Prie Biblijos žodžio nebėra ką pridurti. Jau Petras savo metu įspėjo apie “pragaištingas sektas” (2Pt 2,1), kurios savo mokymais veda žmones į pražūtį. Joseph’o Smith’o (Mormonų mormono knyga), Jakob’o Lorbeer’o (Naujojo apreiškimo bičiuliai), Ch.T.Russel’o (Jehovos liudytojai), M.Barker Eddy (Krikščioniškas mokslas) paskelbti Biblijos papildymai ir iškraipymai – tai ne Dievo Žodis, o tik apgailėtini netikrų mokytojų ir suvedžiotojų klystkeliai. Dievas nesiunčia papildomų apreiškimų, jis tik apšviečia nauja šviesa tai, ką mums seniai pranešė ST ir NT. Tad Biblija lieka vienintelis informacijos šaltinis, be kurio niekaip neišsiverčiama, ir vienintelis matas, kuriuo viskas patikrinama. Vadinasi, reikia griežtai patikrinti ir tas mūsų šiandieninių amžininkų citatas, kurios prasideda įvadine autorystės formule: “Viešpats man pasakė…”

2. Individualus Dievo vedimas: Dažnai konkrečiose situacijose mes trokštame, kad Dievas pats su mumis kalbėtų. Dievas galėtų tą daryti, bet jo metodas ne toks. Martynas Liuteris, John’as Wesley, Hudson’as Taylor’as ar Billy Graham’as buvo arba yra įžymūs Dievo vyrai ir nuveikė nepaprastų darbų. Jie pasikliovė Dievo Žodžiu ir iš jo gaudavo impulsus ir palaiminimą savo veiklai. Maldoje “Parodyk man, Viešpatie, savo kelią” (Ps 86,11) mes prašome Dievo veikti mūsų gyvenimą. Patyrę Dievo veikimą, vėliau be išlygų pripažįstame: taip gali veikti vien Dievas. Bet Dievas veikia tyliai, mums neduota išgirsti jo balso.

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė