3AB: Daugeliu atžvilgių Biblija iš esmės skiriasi nuo visų kitų pasaulio istorijos knygų. Tai yra ypatingas, unikalus ir su nieku nepalyginamas kūrinys:

1. Nors Biblija buvo rašoma daugiau kaip 1000 metų, ji nuostabiai vientisa: Biblija aprėpia ilgesnį nei pusantro tūkstantmečio laikotarpį, ir ją rašė maždaug 45 įvairiausios kilmės bei įvairiausių profesijų žmonės. Tarp jų – universiteto absolventas Mozė, aukštas kariškis Jozuė, vyriausybės premjeras Danielius, vynininkas Nehemijas, karalius Dovydas, piemuo Amosas, žvejys Petras, muitininkas Matas, gydytojas Lukas ir palapinių meistras Paulius. Biblijos knygos radosi pačiose netikėčiausiose vietose: dykumoje (Mozė), kalėjime (Jeremijas), rūmuose (Danielius), kelionėse (Lukas) arba tremtyje (Jonas), ir rašytojų vidinė būsena buvo pati įvairiausia – džiaugsmas ir meilė, baimė ir rūpestis, vargas ir nusivylimas. Nepaisant to, kad Biblijos kūrimas tęsėsi beprecedentį laiką – 60 kartų~    kad autoriai priklausė įvairiausiems visuomenės sluoksniams, jos tematika vieninga ir darni. Rašytojai aptaria šimtus temų harmoningai, tarsi pratęsia vienas kitą. Jei ištisų epochų skiriami visiškai skirtingų individualybių žmonės aprašinėtų tiek daug dalykų be Dievo veikimo, tokia struktūros vienovė niekaip nebūtų įmanoma. Ypač ryškiai, lyg raudonas siūlas, tęsiasi per visą Bibliją mokymas apie Dievą ir žmonių išganymo istorija.

2. Jokioje kitoje knygoje, išskyrus Bibliją, neaptinkame tokios literatūrinių žanrų gausos (žr. Priedo I d.T58 skirsnį). Tačiau tarp jų nėra pasakų, legendų, sakmių, t.y. neįpareigojančių sakyti tiesą žanrų. Retai pasitaiko ir “persūdymų”, kurie būdingi satyroms, glosoms, herojiniams epams ar komedijoms.

3. Biblija nuostabiai įvairiapusė. Ji yra ir tikėjimo, ir įstatymo, ir istorijos knyga. Ji duoda žinių pagrindus daugelyje sričių ir tūkstančius gyvenimo taisyklių įvairioms situacijoms. Ji yra geriausias patarėjas santuokos klausimais ir aprašo, kaip mes turime elgtis su tėvais ir vaikais, su draugais ir priešais, su kaimynais ir giminaičiais, su svetimšaliais, su svečiais ir bendratikiais (plačiau apie tai rasite 3KG). Ji kalba apie šio pasaulio ir viso, kas gyva, atsiradimą, apie mirties esmę ir pasaulio pabaigą. Ji mums parodo Dievo Tėvo, jo sūnaus Jėzaus Kristaus esmę ir Šventosios Dvasios veikimą.

4. Biblija yra vienintelė knyga, kurios pranašystės iš tikrųjų patikimos. Jos yra iš Dievo (1Sam 9,9; 2Sam 24,11; 2Pt 1,20-21), todėl jų nerasi jokioje kitoje pasaulio istorijos knygoje (nerasi nei Korane, nei prancūzų okultisto Nostradamo užrašuose). Laiko atstumai tarp užrašymo ir išsipildymo tokie dideli, kad net griežčiausi kritikai negali prieštarauti, esą pranašystės buvo skelbiamos jau po įvykių.

5. Neprilygstami Biblijos laiko rėmai. Biblija tęsiasi nuo fizikinės laiko ašies pradžios taško (pasaulio sukūrimo) iki jos pabaigos (Apr 10,6b). Nėra kitos knygos, kuri pateiktų kokių nors žinių apie laiko pradžią ir įstengtų aprašyti įvykius laiko ašies pabaigoje. Be to, Biblija kalba apie amžinybę – tokią realybę, kuriai nebegalioja mūsų riboti laiko dėsniai.

6. Neįrodyta, kad bent vienas Biblijos pasakojimas būtų klaidingas. Biblijos mokslinio turinio niekad nereikėjo  keisti atsižvelgiant į naujų tyrimų duomenis. Atvirkščiai, gausūs pavyzdžiai rodo, kad Biblijoje aprašytus dalykus iš gamtos mokslų srities tyrinėtojai patvirtino praėjus daugeliui šimtmečių po užrašymo (pvz., žvaigždžių skaičius, Žemės pavidalas).

7. Jokia kita knyga neaprašo žmonių taip tikroviškai kaip Biblija. Čia nėra veidmainiškų perdėjimų, retušuotų biografijų ar didvyrių šlovinimo – to, kas paslėptų ar pridengtų žmonių neigiamas puses. Biblija nenutyli nei mūsų protėvių nuodėmių (Pr 12,11-13), nei Dovydo suirusios santuokos (2Sam 11), nei netvarkos bendruomenėse (1Kor 1,11; 2Kor 2,1-4).

8. Biblija, kaip jokia kita knyga, apsako būsimus reiškinius, kurių pagal anuometinį mokslo žinių lygį nė vienas žmogus nebūtų galėjęs nuspėti (pvz., kosminės laboratorijos, orbitinės stotys: Abd 4) ir savo mokyme pateikia tokias situacijas, kurios susiklostė tik po daugelio šimtmečių (pvz., narkomanija: 2Kor 6,16-17; genų inžinerija: žr. 10KG).

Jau vien šios aštuonios išvardytos ypatybės įrodo Bibliją esant nepaprasta knyga, kuriai jokia kita nė iš tolo neprilygsta. Istorikas Philip’as Schaff’as labai taikliai apibūdina Rašto unikalumą ir tą, apie kurį jis kalba:

“Šitas Jėzus iš Nazareto be pinigų ir ginklų nugalėjo daugiau milijonų žmonių negu Aleksandras, Cezaris, Mahometas ir Napoleonas; be didelio mokslo ir švietimo jis nušvietė dieviškus ir žmogiškus dalykus daug ryškiau, nei visi filosofai ir mokslininkai kartu paėmus; be retorinio įgudimo jis kalbėjo gyvenimo žodžius taip, kaip jie nebuvo ištarti nei iki tol, nei po to, ir jais veikė žmones labiau negu visi oratoriai ar poetai. Pats neparašęs nei vienos eilutės jis atšipino daugiau plunksnų ir davė medžiagos didesniam skaičiui pamokslų, kalbų, diskusijų, mokslinių darbų, meno kūrinių ir šlovinimo giesmių nei visa didžiųjų antikos ir naujųjų epochų vyrų armija” (J.Mc-Dowell: Testas Biblijai, 54 psl.).

Jei galima tiksliai suskaičiuoti, kiek Biblijoje yra žodžių bei raidžių (pvz., pagal anglų King James versiją – 783137 žodžiai ir 3566489 raidės), tai jos minčių gausybė skaičiais neišreiškiama. Norint atskleisti visą šios knygos minčių lobyną, neužtenka žmogaus gyvenimo (Ps 119,162). Todėl Biblija yra vienintelė knyga, kurią niekad nenusibosta skaityti. Skaitant Bibliją kaskart atsiveria vis nauji minčių keliai, vidiniai tekstų ryšiai. Taip mes padarome svarbią išvadą: Biblija yra vienintelė dieviška knyga. Dievas laiduoja už jos teisingumą ir pripažįsta savo autorystę (Ps 119,160; Jn 17,17).

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė

2AB: Ne diskutuojant, o tik eksperimentuojant galima įsitikinti, įvyks ar neįvyks tam tikras matematiškai suformuluotas fizikinis procesas arba iš anksto užrašyta cheminė reakcija. Kitaip nei visų kitų ideologijų bei religijų raštai, Biblija pati nurodo metodus, kaip eksperimentais patikrinti jos teisingumą. Tie, kas klausinėja ne tik šiaip sau filosofuodami, bet iš tikrųjų trokšta įsitikinti, kviečiami eksperimentui, dėl kurio garantuoja pats Dievas:

“Neleisi šiai Mokymo knygai pasitraukti nuo savo burnos, bet kartosi ją dieną ir naktį, kad ištikimai laikytumeisi viso, kas joje parašyta. Tik tada padarysi savo kelią sėkmingą, tik tada tau seksis” (Joz 1,8).

Siūlomas eksperimentas susideda iš trijų etapų:

1. Pažintis su eksperimento aprašymu: Pirmiausia reikia nuodugniai skaityti Bibliją, kad gerai žinotum jos turinį.

2. Eksperimento eiga: Antruoju žingsniu visus sužinotus pamokymus reikia įgyvendinti.

3. Eksperimento duomenų patikrinimas: Kiekvienas žmogus nori sėkmės santuokoje ir šeimoje, darbe ir laisvalaikiu. Tai akivaizdžiai liudija klausimai įvairiausiems patarėjams ir konsultantams, mirgantys spaudos puslapiuose. Tačiau joks šeimos psichologas, joks pramonės vadybininkas, joks politinis patarėjas negali pasiūlyti absoliutaus sėkmės recepto. Tik Biblija tiems, kas vykdys jos nurodytas sąlygas, žada sėkmę ir išmintingą elgseną.

Kas atlieka tokį eksperimentą, visada gauna teigiamus rezultatus. Juk šiuo atveju nebūna nei nuostolio, nei rizikos – vadinasi, jokio prarasto indėlio, kaip lošiant loterijoje, ar dingusių paskolos palūkanų. Kas pasiryžta gyventi pagal Bibliją, turi reikalą su Dievu, ir todėl jo laukia stambus išlošimas. (Kitos bandymų galimybės aprašytos priede “Pastabos dėl Biblijos”,I.2 “Apie Biblijos teisingumą”.)

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė

1AB: Atsakydami į klausimą apie Biblijos tikrumą, pasitelksime pavyzdį, gerą tuo, kad jį galima išnagrinėti matematiškai. Biblijoje yra 6408 pranašystės, iš kurių 3268 jau išsipildė, o likusios tebelaukia išsipildymo, nes skelbia dar tik būsimus įvykius. Viskas išsipildė visiškai taip, kaip buvo pranašauta. Jokioje kitoje knygoje per visą pasaulio istoriją šito nesurasi. Būtent tai yra neprilygstama tikrumo praba, ir ji net išreiškiama matematiškai. Dabar norėtume paklausti, ar įmanoma, kad tiek daug pranašysčių išsipildytų atsitiktinai, t.y., ar galima įrodyti, kad jos išsipildė be Dievo veikimo. Pasitelksime tikimybių apskaičiavimo būdą. Mūsų modelyje atsižvelgsime į tai, kad kartais daugeliu Biblijos eilučių aprašoma viena vienintelė pranašystė, o kartais vienoje eilutėje glūdi kelios pranašystės. Neskaičiuosime ir kelis kartus pasikartojančių pranašysčių. Tačiau tas modelio suprastinimas vėliau, nustačius bazinę tikimybę, nebeteks reikšmės.

Imkime labai didelę atsitiktinio vienos pranašystės išsipildymo bazinę tikimybę p = 0,5, ir galime matematiškai tiksliai apskaičiuoti 3268 iki šiol išsipildžiusių pranašysčių bendrąją tikimybę w. Rezultatas: w = 2-3268 = 1,714.10-984. Paprastai tikimybė, kad pranašinga ištarmė išsipildys, matematiškai išreiškiama nuo 1:1000 iki 1:(prie) daugelio milijonų. Vadinasi, nustatę bazinę tikimybę 1:2 (=0,5), visiškai apsidraudėme. Kad geriau įsivaizduotume skaičių w, panagrinėkime kelias sugalvotos loterijos lošimo sistemas. Jei komercinėje skaičių loterijoje “6 iš 49″ – t.y. iš 49 paeiliui sunumeruotų langelių – visiško pataikymo tikimybė yra maždaug 1:14 milijonų, tai kiek langelių turėtų būti padidinta loterijos kortelė, taip pat atspėjant šešis skaičius, kad sužinotume atsitiktinio 3268 pranašysčių išsipildymo tikimybę? Kokio dydžio ta kortelė turėtų būti?

a) teniso stalo dydžio?

teniso stalo plote A = 1,525 m x 2,74 m = 4, 1785 m2 telpa L = 167140 įprastinės loto kortelės langelių.

b) futbolo aikštės dydžio?

Kai A = 7350 m2, L = 459 375 000 langelių.

c) arba viso Žemės rutulio paviršiaus dydžio?

Kai A= 510 mil km2, L = 31,3653.1018 langelių, kur 1018 reiškia trilijoną arba milijoną bilijardų.

Apskaičiavus tikimybę iš sunumeruotų langelių kiekio L atspėti šešis tikruosius numerius, rezultatai būtų tokie:

a) w = 1:0,4.1030 (arba 2,5.10-30)

b) w = 1:1,3.1049 (arba 7,69.10-50)

c) w = 1:1,3.10114 (arba 7,69.10-115)

Iš gautųjų skaičių matome, kad šiuo atveju jokių įprastinių palyginimų nepakanka. Toks stulbinantis matematinis langelių apskaičiavimo rezultatas! Norėdami jį vis dėlto su kuo nors palyginti, turėtume pasitelkti bendrąjį Visatos atomų skaičių, o jis yra 1080, tad jau savaime neįsivaizduojamas. Tai vienetas su 80 nulių arba 10 milijardų, aštuonis kartus padaugintų iš savęs. Gautąjį tos superloterijos kortelės transastronominį – 2,74.10164 - langelių skaičių būtų įmanoma įsivaizduoti, pasiūlius dar vieną mūsų supratimą pranokstantį palyginimą: įsivaizduokite tiek mūsų Visatos dydžio kitų visatų, kiek mūsų Visatoje atomų. Ir visų tų visatų bendras atomų skaičius vistiek 27 400 kartų mažesnis už gautąjį loterijos kortelės langelių skaičių.

Visam tam įmanomas tik vienas vienintelis priimtinas paaiškinimas: pranašystės – iš Dievo, joks žmogus čia niekuo dėtas. Apskaičiavimai leidžia daryti išvadą, kurią Jėzus yra trumpai suformulavęs žinomoje maldoje Tėvui (dažnai klaidingai vadinamoje “Vyriausiųjų kunigų malda”, nors joje nekalbama apie vyriausiojo kunigo tarnystę – atgailavimą už žmonių nuodėmes): “Tavo Žodis yra tiesa!” (Jn 17,17). Vadinasi, Biblija negali būti žmogiškos kilmės, nes pasakyta: “Visas Raštas yra Dievo įkvėptas” (2Tim 3,16). Dievas naudojosi savo išrinktaisiais žmonėmis, kuriems suteikė mums svarbią informaciją, kad jie tą informaciją nešališkai, neišryškindami nei savo asmens, nei būsenos, nei jausmų, užrašytų mums. Plačiau šis klausimas aptariamas knygos priede, pirmojo skyriaus “Pagrindinės Biblijos tezės” trijuose skirsniuose: I.1 Apie jos kilmę; I.2 Apie jos teisingumą; I.3 Apie jos tiesos išbandymą.

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė

Biblija jokiu būdu nepateikia anų laikų pasaulio sampratų. Atvirkščiai: Senovės Rytų įvaizdžiais naudojasi liberalioji teologija, interpretuodama Biblijos tekstus. A.Läpple, teigiantis Bibliją esant grynos žmogaus valios aktu, priskiria jai tokį pasaulio paveikslą:

“Buvo manoma, kad Žemė – apvalus plokščias diskas. Ji esanti visos kūrinijos centre, skalaujama apatinių vandenų, pirmykštės jūros arba vandenyno… Iš viršaus diską kaip pastogė gaubia dangaus skliautas, prie kurio pritvirtinti šviestuvai: saulė, mėnulis ir žvaigždės. Virš skliauto sukaupti “viršutiniai vandenys”, kurie per langus arba šliuzus lietumi krinta į Žemę”. (”Biblija – nūdiena”, Miunchenas, 42 psl.).

Pakanka vos kelių Biblijos eilučių paneigti tokias nuostatas ir parodyti, kokį tikrovišką vaizdą pateikia Biblija dar toli gražu iki to, kai buvo nustatyta ir visuotinai pripažinta Žemės forma.

Jobo knygoje 26,7 skaitome: “Dievas išskleidžia šiaurinį skliautą virš tuštumos, pakabina Žemę ant nieko”. Žemė neplūduriuoja pirmykščiame vandenyne ir neturi tvirto pamato, ji laisvai skrieja ją supančiame milžiniškame vakuume. Tiesiogiai ar netiesiogiai Biblija kalba ir apie Žemės formą, nors ne tai yra svarbiausias jos mokymo tikslas: “Jis sėdi soste anapus dangaus skliauto virš Žemės” (heb. chug – rutulys, apskritimas) – (Iz 40,22). Kad Žemė sferos pavidalo, aiškiai pasakyta ir tekstuose apie Jėzaus sugrįžimą. Kai Viešpats staiga (Mt 24,27) ir tuo pačiu metu pasirodys visiems žmonėms (Apr 1,7), jam ateinant vienoje Žemės pusėje gyvenančiai žmonijai bus diena, o priešingoje pusėje gyvenančiai – naktis. Visiškai tą patį netiesiogiai aprašo Lukas 17,34-36: “Tą naktį dviese miegos vienoje lovoje, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas. Dvi mals drauge, ir viena bus paimta, o kita palikta”. Tuo pat metu Žemėje esanti dienos ir nakties situacija ženklinama darbais laukuose bei nakties poilsiu, priklausomai nuo to, kurioje besisukančios Žemės pusėje tuo metu yra žmogus. Zacharijas (14,7) taip pat liudija apie Viešpaties atėjimą ne savo meto pasaulio įvaizdžiais, o visiškai tikroviškai: “Bus viena nepertraukiama diena – žinoma Viešpačiui, – ne diena ir ne naktis, nes ir vakaro metu bus šviesu”.

Eduardas Gossas