3AR: Išsiaiškinti tiesą mums padės bent keli būdingi skirtumai tarp religijų ir Evangelijos:

1. Visose religijose žmogus bando pats pasiekti Dievą, tačiau nė vienas ieškantis negali tvirtai paliudyti: “Aš suradau asmeninį ryšį su Dievu, mano širdyje ramybė, mano kaltės atleistos, aš užtikrintas, kad būsiu išganytas”. Jėzaus Kristaus Evangelijoje Dievas kreipiasi į mus. Kryžiumi jis nutiesia tiltą per nuodėmės prarają ir dovanoja mums išganymą. Kas jį priima, gali tvirtinti: “Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas… negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės” (Rom 8,38-39).

2. Išsipildo kiekvienas Senojo Testamento pranašysčių, skelbiančių apie Išganytoją, žodis (pvz., Pr 3,15; Sk 24,17; Iz 11,1-2; Iz 7,14). Jokioje religijoje nėra tokių paskelbtų ir išsipildžiusių pranašysčių.

3. Dievas pasmerkė visas religijas, kaip stabmeldystę ir burtus (1Kor 6,9-10; Apr 21,8). Nė viena iš daugelio religijų nėra išgananti (Gal 5,19-21). Jei būtų buvusi bent viena tokia, Jėzus būtų mums ją pasiūlęs, ir jam nebūtų reikėję kraupiai mirti ant kryžiaus. Tačiau Dievo Sūnus ėjo į mirtį, kad mums parūpintų vienintelę išganymo galimybę. Būtent dėl to jis ir pasakė: “Eikite ir papasakokite apie tai visiems žmonėms!”

4. Dievas patvirtino Jėzaus Kristaus auką jo prisikėlimu iš mirusiųjų (Rom 4,24-25). Pasaulio istorijoje tai vienintelis kapas, likęs tuščias: “Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė” (Lk 24,5-6). Visų religijų pradininkai mirė ir liko mirę. Tik Jėzus galėjo pasakyti: “Nes aš gyvenu, ir jūs gyvensite” (Jn 14,19).

5. Visose religijose žmogus bando pelnyti išganymą savo poelgiais. O Evangelija yra Dievo veikimas (Iz 43,24b; Jn 3,16). Žmogus nieko negali pridėti prie išganymo akto, atlikto Golgotos kalne.

6. Klaidingai traktuodamos žmogų, religijos iškraipo ir supratimą apie Dievą. Tik Biblija mums pasako, kas mes esame, ir kas yra Dievas. Mes patys savaime negalime taip pasikeisti, kad patiktume Dievui, nes “visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės” (Rom 3,23).

7. Jokioje religijoje Dievas nenužengia iš dangaus, kad išgelbėtų žmones. Jėzumi Dievas save įasmenino – tapo žmogumi: “Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos” (Jn 1,14).

Todėl Jėzus Kristus nėra alternatyva religijai. Jis yra religijos atsisakymas ir jos atmetimas. Jis yra vienintelis kelias namo – į Dievo Tėvo namus (Jn 14,6).

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė

4AB: Mes turime skirti du Dievo kalbėjimo būdus: visiems žmonėms vienodai galiojanti Biblija ir individualus Dievo vedimas žmogaus gyvenime.

1. Biblijos papildymai? Randantis Dievo pašauktų ir jo įgaliotų žmonių bibliniams Raštams (pvz., Jer 1,5; Gal 1,12), pasirodo ir netikrieji pranašai su savavališkais skelbimais. Į klausimą, kuris jaudina ir mus: “Kaip galima žinoti, kad tas pranašavimas nėra Viešpaties ištartas?” (Įst 18,21), Dievas atsako, pateikdamas esminį tiesos patikrinimo kriterijų:

“Jeigu pranašas skelbia Viešpaties vardu, bet pranašavimas neišsipildo ar nepasitvirtina, to pranašavimo Viešpats nėra ištaręs. Pranašas bus kalbėjęs įžūliai savimi pasitikėdamas, todėl dėl jo nenuogąstauk” (Įst 18,22).

Kalno pamoksle Jėzus taip pat perspėja dėl netikrų pranašų ir taip pat įvardija mums požymius, pagal kuriuos jie identifikuojami.

“Sergėkitės netikrų pranašų, kurie avių kailyje ateina pas jus, o viduje yra plėšrūs vilkai. Jūs pažinsite juos iš vaisių. Argi kas gali pasiskinti vynuogių nuo erškėčių ar figų nuo usnių?” (Mt 7,15-16).

Apaštalas Jonas taip pat įžvalgiai nurodo pavojų: ” Po pasaulį pasklido daug suvedžiotojų… Kas tik peržengia ribą ir nesilaiko Kristaus mokslo, neturi Dievo” (2Jn 7.9).

Tik Biblija yra Dievo apreikšta. Paskutinį kartą Dievas kalbėjo per savo Sūnų (Žyd 1,1), ir papildomų apreiškimų nebebus (Apr 22,18). Prie Biblijos žodžio nebėra ką pridurti. Jau Petras savo metu įspėjo apie “pragaištingas sektas” (2Pt 2,1), kurios savo mokymais veda žmones į pražūtį. Joseph’o Smith’o (Mormonų mormono knyga), Jakob’o Lorbeer’o (Naujojo apreiškimo bičiuliai), Ch.T.Russel’o (Jehovos liudytojai), M.Barker Eddy (Krikščioniškas mokslas) paskelbti Biblijos papildymai ir iškraipymai – tai ne Dievo Žodis, o tik apgailėtini netikrų mokytojų ir suvedžiotojų klystkeliai. Dievas nesiunčia papildomų apreiškimų, jis tik apšviečia nauja šviesa tai, ką mums seniai pranešė ST ir NT. Tad Biblija lieka vienintelis informacijos šaltinis, be kurio niekaip neišsiverčiama, ir vienintelis matas, kuriuo viskas patikrinama. Vadinasi, reikia griežtai patikrinti ir tas mūsų šiandieninių amžininkų citatas, kurios prasideda įvadine autorystės formule: “Viešpats man pasakė…”

2. Individualus Dievo vedimas: Dažnai konkrečiose situacijose mes trokštame, kad Dievas pats su mumis kalbėtų. Dievas galėtų tą daryti, bet jo metodas ne toks. Martynas Liuteris, John’as Wesley, Hudson’as Taylor’as ar Billy Graham’as buvo arba yra įžymūs Dievo vyrai ir nuveikė nepaprastų darbų. Jie pasikliovė Dievo Žodžiu ir iš jo gaudavo impulsus ir palaiminimą savo veiklai. Maldoje “Parodyk man, Viešpatie, savo kelią” (Ps 86,11) mes prašome Dievo veikti mūsų gyvenimą. Patyrę Dievo veikimą, vėliau be išlygų pripažįstame: taip gali veikti vien Dievas. Bet Dievas veikia tyliai, mums neduota išgirsti jo balso.

Šaltinis: GITT, W. (1995). Dažniausiai kylantys klausimai. ISBN 99806-401-56-9

Iš vokiečių kalbos vertė: Eglė Baužytė ir Ina Drąsutienė